(S)
Administracinė byla Nr. A-628-520/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01013-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.; 15.5.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 31 718,53 Lt.
Pareiškėjas nurodė, kad jam paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Apie skundžiamą pensijos sumažinimą pareiškėjui niekaip nebuvo pranešta, todėl buvo apsunkintos galimybės jį greičiau apskųsti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaravo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustačius Konstitucijai prieštaraujantį reguliavimą, skundžiamu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, buvo neteisėtai neišmokėta dalis pensijos – 31 718,53 Lt.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad byla nutrauktina, nes pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą 3 metų terminą, kuris skaičiuojamas nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo 2010 m. vasario mėnesį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 31 718,53 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdamast į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas darė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas pareiškėjui buvo žymiai apsunkintas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad nurodytos priežastys sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl pareiškėjo skundo padavimo terminas atnaujintinas (ABTĮ 34 str.) ir neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą ir bylą nutraukti.
Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą, taip pat pažymi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o nagrinėjamu atveju termino viršijimas pernelyg didelis (virš 11 mėnesių), termino praleidimą pateisinančios priežastys šiuo atveju nelaikytinos pagrindžiančiomis praleisto termino atnaujinimo būtinybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014). Termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.
Pareiškėjas S. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, priimtas atsižvelgiant į surinktus ir įvertintus esamus įrodymus. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014) ir pažymi, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas iki šio momento nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką tvarkos, todėl pareiškėjas nusprendė kreiptis į teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui S. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 metų laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 31 718,53 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjui jo praleistą terminą kreiptis į teismą. Pažymima, jog termino, jei jis neatnaujintinas, praleidimo pasekmė – bylos nutraukimas.
Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjui priteistos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos dydžio. Pareiškėjui dėl Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydis – 31 718,53 Lt ir tai patvirtina į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 27 d. pažyma apie pensijos 2010–2013 metais dydį Nr. 11DP(P)-619 (b. l. 10–11).
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, pareiškėjui pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį gavus 2010 m. vasario mėnesį, į Vidaus reikalų ministeriją prašant išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pirmą kartą kreipusis 2014 m. sausio 20 d. (b. l. 7), Vidaus reikalų ministerijai prašymo netenkinus, o pareiškėjui skundą teismui pateikus tik 2014 m. vasario 13 d. (b. l. 15), pirmosios instancijos teismas sprendė dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.
Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau pagal naujausią šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija sutinka su aptariamoje administracinėje byloje padaryta išvada, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.
Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, AS143-467/2014; AS502-472/2014). Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju remiasi būtent minėtoje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Apibendrinusi išanalizuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei atsižvelgusi į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas buvo sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, į tai, kad išvardytos priežastys, teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, bei į tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas, pirmą kartą kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2014 m. sausio 20 d., į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. vasario d., buvo nesąžiningas, neatidus ir pernelyg ilgai delsė ginti savo teises po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., daro išvadą, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti kreipimosi į teismą terminą dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes bei jas įvertino, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei vadovavosi panašiose bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė