Administracinė byla Nr. eI2-21080-583/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05869-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3

                                                                                                                                                      (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 16 d.

Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

nuotoliniu vaizdo konferencijos ryšiu dalyvaujant pareiškėjui O. R., jo atstovei advokatei Virginijai Balčiūnienei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

        2025 m. gruodžio 9 d. vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuota asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 25S217953 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog yra Ukrainos Respublikos pilietis, atvykęs į Lietuvą dar iki Rusijos pradėto karo ir Lietuvoje gyvenantis daugiau kaip penkerius metus. Nurodo, kad atsakovas Sprendimu nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760415979 (toliau – ir leidimas), galiojantį iki 2027 m. sausio 20 d. Sprendime atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjas yra pripažintas įtariamuoju dėl sukčiavimo, dalis nusikaltimų yra kvalifikuojami kaip sunkūs nusikaltimai.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendime padaryta išvada, kadangi jis yra nepagrįstas, priimtas remiantis išskirtinai tik prielaidomis, Departamentas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir pažeidė proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principus.

Atkreipė dėmesį, jog atsakovas Sprendime klaidingai teigia, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje. Pareiškėjas teigia, kad 2020 m. rugpjūčio 14 d. sudarė santuoką su N. R., su ja augina su mažamečius vaikus. N. R. ir jų vaikams yra išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sutuoktinė dirba Lietuvoje ir moka mokesčius, o vaikai lanko Lietuvoje esančius lopšelius – darželius/mokyklas.

Pabrėžė, kad pareiškėjas ir jo šeima yra visapusiškai integravęsi į Lietuvos visuomenę - domisi Lietuvos kultūra bei tradicijomis, vaikai adaptavosi esamoje aplinkoje, bendrauja lietuvių kalba, susirado draugų, gyvena aktyvų socialinį gyvenimą. Akivaizdu, jog atsakovas Sprendime nepagrįstai nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo šeimos nariams būtu išduoti dokumentai, suteikiantys teisę gyventi Lietuvoje.

Akcentuoja, kad Departamentas Sprendimą grindė tik prielaida, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Vien tik ikiteisminio tyrimo pradėjimas negali būti pakankama priežastimi riboti užsieniečio teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl leidimų užsieniečiams, turi būti vertinamos tik realios ir akivaizdžios grėsmės, kurios turi būti pagrįstos objektyviais faktais.

Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau jis net nėra įmonės vadovas, joje dirba betonuotoju. Taip pat pats pranešimo apie įtarimą įteikimo faktas negali būti pakankama priežastis riboti asmens teisę gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka.

Pažymėjo, jog pareiškėjui yra paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, o tai jį įpareigoja gyventi Lietuvoje ir neišvykti iš savo gyvenamosios vietos. Šiuo atveju Sprendimas sukuria ydingą teisinę situaciją, kadangi pareiškėjui panaikinama teisė legaliai dirbti bei turėti legalų pragyvenimo šaltinį, tačiau jis negali išvykti iš Lietuvos. Tai akivaizdžiai trukdo pareiškėjui išlaikyti savo šeimą, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, jog pareiškėjo sutuoktinei yra nustatytas 55 proc. dalyvumo lygis, todėl ji neturi galimybės viena užtikrinti šeimos ir vaikų poreikių.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas O. R. ir jo atstovė advokatė Virginija Balčiūnienė nurodė, jog palaiko skundą, prašė jį tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su skundu, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Departamentas 2025 m. sausio 17 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais, pareiškėjui išdavė leidimą, galiojantį iki 2027 m. sausio 20 d.

Teigia, kad 2025 m. rugsėjo 24 d. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Departamentui pateikė išvadą, kurioje teigiama, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Įvertinus PD pateiktą išvadą bei kitus turimus duomenis ir vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatomis, buvo priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.

Pažymėjo, jog Sprendimo priėmimo metu atsakovas iš prieinamų duomenų nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, ar kad jo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvoje. Vis dėlto skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jo šeimos nariais ir jų gyvenimu Lietuvoje, pačios savaime nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

Atsakovas akcentavo, jog priimdamas Sprendimą, jis rėmėsi kompetentingos institucijos - Policijos departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai. Tuo tarpu LVAT jurisprudencijoje yra nurodyta, kad sprendimas panaikinti leidimą gali būti priimtas ir nesant įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio užsieniečio atžvilgiu. Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ apima net ir neįsiteisėjusius apkaltinamuosius sprendimus, t. y. grėsmė gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje viešajai tvarkai ar visuomenei iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.

Atkreipė dėmesį, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. LVAT yra nurodęs, kad formuluotė „gali kelti grėsmę viešajai tvarkai“, turi būti aiškinamos plačiau, nes, visų pirma, gali apimti ir potencialią grėsmę viešajai tvarkai. Nuoroda į galimą (potencialią) grėsmę viešajai tvarkai, nereikalauja baudžiamojoje teisėje taikomų įrodinėjimo standartų, tačiau bet kuriuo atveju reiškia, kad kompetentingos institucijos turi neprieštaringų, objektyvių ir tikslių duomenų, patvirtinančiųjų jų įtarimus dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad dėl pareiškėjo yra pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas byloje pripažintas įtariamuoju ir jam paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Todėl nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad Sprendimas neatitinka realumo ir akivaizdumo kriterijų, kadangi grėsmės sąvoka gali apimti ir galimą pavojų, kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvoje iškyla potencialus pavojus viešajai tvarkai.

Atsakovo nuomone faktas, kad pareiškėjui yra paskirta kardomoji priemone, draudžianti išvykti iš Lietuvos, nesudaro pagrindo nepanaikinti jam išduoto leidimo. Kardomosios priemonės yra procesinio pobūdžio priemonės, skirtos užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą. BPK nuostatos aiškiai indikuoja, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Nors tai nėra kaltės pripažinimas, kardomosios priemonės paskyrimas yra pakankamas signalas, jog valstybė mato asmenį kaip potencialiai pavojingą ar nepatikimą, ypač kai kalbama apie užsienietį.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog jis teisingai taikė aktualias teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl skundas atmestinas.

Teismo posėdžio metu atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas Darius Juodelis nurodė, kad palaiko institucijos poziciją išdėstytą atsiliepime, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą nurodė, jog nesutinka su skundu, prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, jog Policijos departamentas 2025 m. rugsėjo 18 d. gavo atsakovo paklausimą ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog 2024 m. liepos 15 d. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir 2025 m. balandžio 29 d. pareiškėjas šioje byloje pripažintas įtariamuoju. Įtariama, kad jis savo ir bendrininkų grupės naudai panaikino turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos biudžetą nesumokėjo 553 720,65 Eur PVM ir 312 456,65 Eur pelno mokesčio, taip pat be teisėto pagrindo išgrynino 3 401 125 Eur, kuriuos panaudojo neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti ir asmeninėms bendrininkų grupės reikmėms tenkinti. Pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip sunkūs ir apysunkiai nusikaltimai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Policijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. atsakovui pateikė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Policijos departamentas laikosi pozicijos, jog minėta išvada yra teisinga ir pagrįsta. Atliekant vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei buvo tinkamai taikomos teisės aktų nuostatos ir buvo vertinamos konkrečios, objektyviai egzistuojančios su pareiškėju susijusios aplinkybės, o ne prielaidos. Pabrėžė, jog pareiškėjui inkriminuojami nusikaltimai daro reikšmingą žalą tiek valstybei, tiek visuomenei. Sukčiavimo nusikaltimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes mažina pasitikėjimą visuomenėje, daro didelę ekonominę žalą, stiprina organizuotą nusikalstamumą, pažeidžia moralines normas ir kenkia verslo aplinkai. Tai gali lemti socialinę destabilizaciją, didesnį nusikalstamumą ir visuomenės saugumo pablogėjimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir naudodamasis jo teikiamomis galimybėmis gyventi Lietuvoje ir kartu judėti visoje Šengeno erdvėje, piktnaudžiavo šia teise, padarydamas didelę finansinę žalą Lietuvos valstybei ir visuomenei. Šie veiksmai apibūdina jį kaip asmenį, piktnaudžiaujantį savo teise būti Lietuvos Respublikoje ir šią teisę išnaudojantį nusikalstamoms veikoms atlikti. Tol, kol ikiteisminis tyrimas dėl asmens tebėra vykdomas ir jam taikomos kardomosios priemonės, laikytina, kad įtarimai pareikšti pagrįstai. Kadangi pareiškėjas yra įtariamas keturių nusikaltimų, iš kurių du – sunkūs nusikaltimai, padarymu, pagrįstai galima daryti išvadą, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei.

Atkreipė dėmesį, jog užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimas yra administracinė procedūra. Minėtas vertinimas yra atliekamas pagal Įstatymo nuostatas, tai nėra baudžiamojo proceso dalis, todėl jam netaikomos BPK nuostatos, taip pat nėra vertinama baudžiamosios bylos medžiaga, o pareiškėjo pripažinimas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nepreziumuoja jo kaltės baudžiamojoje byloje, todėl nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. 25S217953, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad 2025 m. sausio 20 d. atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Policijos departamentas 2025 m. rugsėjo 24 d. pateikė išvadą Nr. 5-S-32846 „Dėl O. R. (O. R.) grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei“ (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Išvadoje teigiama, kad patikrinus Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre esančią informaciją nustatyta, jog FNTT Vilniaus apygardos valdyba 2024 m. liepos 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir 2025 m. balandžio 29 d. pareiškėjas šioje byloje pripažintas įtariamuoju, jam paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Įtariama, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule, panaudodamas suklastotus dokumentus panaikino turtinę prievolę – gyventojų pajamų mokesčio ir kitų socialinių mokesčių sumokėjimą į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, organizavo apgaulingą įmonės finansinę apskaitą, į deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas ir turtą bei pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, savo ir bendrininkų grupės naudai panaikino turtinę prievolę. Akcentuoja, kad pareiškėjui inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra kvalifikuojami kaip apysunkiai ir sunkūs nusikaltimai, o sukčiavimo nusikaltimai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, nes mažina pasitikėjimą visuomenėje, daro didelę ekonominę žalą, stiprina organizuotą nusikalstamumą, pažeidžia moralines normas ir kenkia verslo aplinkai. Tai gali lemti socialinę destabilizaciją, didesnį nusikalstamumą ir visuomenės saugumo pablogėjimą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į Išvadoje nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir nusprendė panaikinti jam išduotą leidimą.

Sprendime teigiama, jog pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2020 m. rugsėjo 30 d., anksčiau jam buvo išduoti keturi leidimai laikinai gyventi, pastarasis išduotas 2025 m. sausio 20 d. Nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kad asmens šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pabrėžiama, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtina, kad leidimas panaikinimas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Faktas, jog FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir pareiškėjas 2025 m. balandžio 29 d. šioje byloje buvo pripažintas įtariamuoju, jam paskirtos kardomosios priemonės, įrodo, jog pareiškėjas, naudodamasis leidimo suteikiama teise būti Lietuvoje, kartu nepaiso pareigos laikytis šalies, kurioje nori gyventi ir dirbti, teisės aktų. Tai neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę, akivaizdžiai rodo, jog jis nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir ignoruoja nustatytas elgesio taisykles. Atsižvelgiant į tai pagrįstai galima teigti, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjas ir ateityje darys naujus teisės pažeidimus ir kels grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Akcentuojama, kad valstybės viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra svarbesnės už pareiškėjo interesą gyventi Lietuvoje, todėl leidimo panaikinimas šiuo atveju yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti ir apsaugoti valstybės viešąją tvarką ir visuomenę, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl aplinkybės ar atsakovas Sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelią grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustačiusios, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdamos apie tai informuoja Migracijos departamentą. Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis).

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 „Dėl duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo ir konsultacijos dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punkte nurodyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: 1) jis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir teistumas neišnykęs ar nepanaikintas; 2) jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; 3) jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas arba per pastaruosius penkerius metus taikytas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; 4) jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 5) jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; 6) asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo; 7) yra kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas  turi teisę remtis Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį administracinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2022 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1134-415/2022). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

Nei Įstatymas,  nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019).

LVAT praktikoje pripažįstama, jog asmuo kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmuo yra padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4994-502/2019, 2020 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4634-520/2020, 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5037-624/2020, 2022 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-277-629/2022, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1771-463/2024). Tačiau kartu pažymėtina, jog faktas, kad užsieniečiui yra pareikšti įtarimai sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, yra vertintinas atsižvelgiant į konkrečioje byloje surinktų duomenų visumą (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog FNTT 2024 m. liepos 15 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (Sukčiavimas), 220 straipsnio 2 dalį (Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), 222 straipsnio 1 dalį (Apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas) ir 300 straipsnio 3 dalį (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir 2025 m. balandžio 29 d. pareiškėjas šioje byloje buvo pripažintas įtariamuoju.

Vadovaujantis BK nuostatomis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 4 dalis) Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 5 dalis). Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo (BK 11 straipsnio 6 dalis).

Įvertinus anksčiau nurodyta darytina išvada, jog pareiškėjas yra įtariamas padarius du sunkius nusikaltimus (BK 182 straipsnio 3 dalis bei BK 220 straipsnio 2 dalis) ir du apysunkius nusikaltimus (BK 220 straipsnio 1 dalis ir BK 300 straipsnio 3 dalis).

Kaip ir anksčiau minėta, ikiteisminiame tyrime įtariama, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, apgaule, panaudodamas suklastotus dokumentus panaikino turtinę prievolę – gyventojų pajamų mokesčio ir kitų socialinių mokesčių sumokėjimą į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, organizavo apgaulingą įmonės finansinę apskaitą, į deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie juridinio asmens pajamas ir turtą bei pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, savo ir bendrininkų grupės naudai panaikino turtinę prievolę – į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą nesumokėjo 553 720,65 Eur PVM ir 312 456,65 Eur pelno mokesčio, taip pat be teisėto pagrindo išgrynino 3 401 125,00 Eur, kuriuos panaudojo neapskaitytam darbo užmokesčiui išmokėti ir asmeninėms bendrininkų grupės reikmėms tenkinti.

Pabrėžtina, jog nusikaltimai nuosavybei, turtinėms teisėms, finansų sistemai bei valdymo tvarkai kelia realią grėsmę ir daro didelę žalą visuomenei bei šalies ekonomikai. Atsižvelgiant į tai ir LVAT praktiką, konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei.

Vis dėlto bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo pareiškėjui yra taikomos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas yra baustas už kitus priešingus teisei veiksmus administracine tvarka, sistemingai nesilaiko nustatytų elgesio normų ar taisyklių.

Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste darytina išvada, kad pats savaime pareikštų įtarimų faktas ir pobūdis nagrinėjamu atveju nesuponuoja, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti realią ir faktinę grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Svarbu ir tai, jog pareiškėjui yra taikomos kardomosios priemonės ikiteisminiame tyrime, todėl yra visos teisinės prielaidos efektyviai kontroliuoti pareiškėjo gyvenimą (buvimą) Lietuvos Respublikoje.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad situacija, kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pakankamai paradoksali, todėl, nenustačius pagrindų, dėl kurių šiuo metu toks leidimas užsieniečiui neturėtų būti išduodamas, tai ir turėtų būti padaryta, o vėliau, paaiškėjus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų buvimui, toks leidimas galėtų būti panaikintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas Sprendime nurodė, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjas turėtų šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, ar kad pareiškėjo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvoje. Tačiau teismui pateikta rašytine medžiaga neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena su sutuoktine ir dviem mažamečiais vaikais, kuriems yra išduoti leidimai laikinai gyventi, vaikai lanko Vilniuje esančias ugdymo įstaigas.

Atsižvelgiant į šią aplinkybę konstatuotina, jog Departamentas Sprendime padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjo nesieja šeimyniniai ryšiai su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis ir atsakovas atsiliepime šio fakto neneigia. Akivaizdu, kad atsakovas atlikdamas pareiškėjo situacijos individualų vertinimą nebuvo pakankamai atidus bei kruopštus.

Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su jo šeimos gyvenimu Lietuvoje, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94) (LVAT 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva nėra išskirtinai tik ekonominio pobūdžio ir trumpalaikiai. Byloje neginčyta, kad pareiškėjas su sutuoktine (Ukrainos piliete) ir dviem mažamečiais vaikais gyvena Lietuvoje, pareiškėjo vaikai lanko Vilniuje esančias ugdymo įstaigas. Šių aplinkybių vertinimas Sprendime iš vis neatliktas.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, taip pat turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2014 m. gegužės 27 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucija, inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja įvairius reikalavimus valstybės institucijų ir pareigūnų Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui. Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2013 m. vasario 20 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti (2008 m. sausio 22 d. nutarimas).

Taigi, gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų, taip pat ir gero administravimo principo. Bendrieji reikalavimai administraciniam sprendimui yra nustatyti VAĮ.

VAĮ 10 straipsnio 5 numato, kad Administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Kaip jau paminėta, Migracijos departamentas Sprendime nevertino iš vis pareiškėjo šeimyninių ryšių, taipogi LVAT suformuotos teisminės praktikos dėl situacijos kai dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir pareikštų įtarimų užsieniečiui draudžiama išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tuo pat metu atsisakoma pakeisti (išduoti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2024 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2448-1188/2024).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių duomenų visuma, nustačius, jog Sprendimas neatitinka aukščiau nurodytų reikalavimų, pareiškėjo skundas tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios jo teigimu siekia 1694,00 Eur.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, jog yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Sprendimą, todėl darytina išvada, kad sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas teismui pateikė 2025 m. spalio 21 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 1236/25, 2025 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1246/25, 2025 m. spalio 22 d. mokėjimo nurodymą ir 2025 m. gruodžio 8 d. mokėjimo nurodymą. Nurodyti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas už skundo parengimą advokatei sumokėjo 1210,00 Eur, o už pasiruošimą teismo posėdžiui ir pareiškėjo interesų atstovavimą teismo posėdyje – 484,00 Eur.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Skundas teismui pateiktas 2025 m. spalio 21 d. (2025 m. IV ketvirtis). todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2025 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2387,0 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5967,5 Eur (2387,0 * 2.5). Iš teismui pateiktų dokumentų turinio matyti, jog pareiškėjas už skundo parengimą advokatei sumokėjo 1210,00 Eur, t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Teismo 2025 m. gruodžio 9 d. informacinėje pažymoje nurodyta, kad teismo posėdžio pradžia 14.00 val., o pabaiga 15.34 val. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas). Darytina išvada, jog teismo posėdis iš viso truko 2 valandas.

Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą matyti, kad už vieną atstovavimo teismo posėdyje valandą maksimalus priteistinas užmokestis siekia 238,7 Eur (2387,0 * 0,1). Kaip ir anksčiau minėta pareiškėjas už jo interesų atstovavimą 2 valandų trukmės teismo posėdyje advokatui sumokėjo 484,00 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis už dviejų valandų trukmės teismo posėdį maksimali priteistina suma siekia 477,4 (238,7 * 2) t. y. pareiškėjo prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistiną užmokestį.

Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir jam iš Departamento priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už skundo parengimą, jo interesų atstovavimą 2 val. trukmės teismo posėdyje ir sumokėtą žyminį mokestį – 1710,40 Eur (1210,00 + 477,4 + 23,00).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo O. R. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 25S217953.

Pareiškėjui O. R. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 1710,40 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitoje dalyje pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                           Remigijus Arminas

                                                                            Laimutė Jokubauskaitė

                                                        Eglė Kiaurakytė