Civilinė byla Nr. e2A-550-357/2019
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01711-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.; 3.4.3.5.6.
(S)
šiaulių apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. spalio 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. G. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
1. Ieškovė S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – valstybė, atstovaujama VMĮ,) 1234,04 Eur žalos atlyginimą už įmonės bankroto administravimo paslaugas ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą V. K. individualiai įmonei ir paskyrė ją šios įmonės administratoriumi. Teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi taikė įmonei supaprastintą bankroto procesą, o 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu teismas pripažino, kad įmonės veikla pasibaigė ir patvirtino 4 MMA administravimo išlaidų sąmatą. 2011-07-10 mirus įmonės savininkui V. K., jo įmonę ir turtą paveldėjo valstybė, kuri turi atlyginti įmonės administravimo išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovė patikslino savo patikslinto ieškinio reikalavimų dalį dėl 1520,00 Eur žalos atlyginimo priteisimo, atsisakydama 285,96 Eur ieškinio reikalavimų, t. y. sumažino savo reikalavimus iki 1234,04 Eur (2019-05-20 teismo posėdžio garso įrašas: 22 min. 5 sek. – 22 min. 45 sek.). Papildomai nurodė, kad tinkamai atliko administravimo paslaugas ir apygardos teismas nepagrįstai nepareikalavo iš bankroto bylą inicijavusios VMI įmokėti sumą administravimo išlaidoms apmokėti.
2. Atsakovė valstybė, atstovaujama VMĮ, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad valstybei neperėjo įmonės savininko atsakomybės dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ieškovei buvo žinoma, kad įmonės savininkas V. K. turėjo turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą įmonės administravimo išlaidoms ir kreditoriniams reikalavimams padengti. Ieškovė, išreikšdama sutikimą administruoti bankrutuojančią įmonę, pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punktą prisiėmė riziką dėl visų administravimo išlaidų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu priėmė ieškovės S. G. atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 285,96 Eur žalos atlyginimo priteisimo ir nutraukė civilinės bylos Nr. e2-4517-1042/2019 dalį dėl minėtų ieškinio reikalavimų. Priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ieškovei S. G. 1187,68 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019-03-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,94 Eur žyminį mokestį. Grąžino S. G. 4,50 Eur žyminio mokesčio dalį. Kitą ieškinio dalį atmetė.
4. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju V. K. palikimą priėmė valstybė, jai perėjo ir palikėjo visos finansinės prievolės, kiek jos neviršija paveldėto turto vertės (CK 5.52 str., 5.62 str. 4 d.). Bylos duomenimis, valstybės paveldėtas turtas parduotas už 1448,53 Eur, priimant palikimą buvo patirtos 214,49 Eur išlaidos. Patikslinto ieškovės reikalavimo suma – 1234,04 Eur, neviršijo valstybei perėjusio paveldėto turto vertės (CK 5.62 str. 3 d.). V. K. individualiai įmonei neturint lėšų ir turto atsiskaityti už bankroto administravimo paslaugas, jos savininkui (paveldėtojai, turto perėmėjai) subsidiariai kilo prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Mirus skolininkui ieškovė yra laikoma palikėjo kreditore.
5. Panevėžio apygardos teismui priėmus 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, kuriuo, be kita ko, buvo patvirtinta įmonės administravimo išlaidų sąmata, valstybei, atstovaujamai VMĮ, tapo žinoma apie ieškovės kreditorinius reikalavimus. Esant išviešintam teismo sprendimui buvo pasiekti įstatymų leidėjo tikslai – be kita ko, sudarytos prielaidos informuoti įpėdinę apie palikėjo skolas ir taip garantuoti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Šiam spendimui įsiteisėjus ieškovė įgijo teisę reikalauti žalos už neapmokėtas administravimo išlaidas. Ieškovė pagrįstai reikalauja 3MMA (1140,00 Eur) atlyginimo už įmonės administravimą bankroto proceso metu. Ieškovė tik iš dalies įrodymais pagrindė kitą – ūkio išlaidų dalį, kartu su patikslintu ieškiniu pateikdama teismui 26,54 Eur sumos 2016-04-15 apmokėtą VĮ Registrų cento sąskaitą už V. K. įmonės teisinio statuso registravimą ir įmonės duomenų keitimą bei 21,14 Eur sumos 2017-01-17 apmokėtą sąskaitą už įmonės teisinio statuso registravimą. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad neturi kitų buhalteriniais dokumentais pagrįstų rašytinių įrodymų apie turėtas kitas ūkio išlaidas administruojant V. K. įmonę, todėl 380,00 Eur ūkio išlaidos teismo sumažintinos iki 47,68 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovė, valstybė, atstovaujama VMĮ, prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį, kuria iš valstybės, atstovaujamos VMĮ, ieškovei S. G. 1 187,68 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,94 Eur žyminį mokestį, ir priimti naują sprendimą - S. G. ieškinį dėl 1 234,04 Eur žalos atlyginimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Kadangi valstybė paveldėjo V. K. įmonę kaip turtinį kompleksą, tačiau jai pagal įstatymus neperėjo individualios įmonės savininko ar vadovo teisės ar pareigos, be to, būtent valstybė, atstovaujama VMI prie FM, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos V. K. įmonei iškėlimo, valstybei ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pasekmės netaikomos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog valstybei perėjo V. K. pareiga atlyginti žalą dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo V. K. įmonei.
6.2. Kadangi V. K. įmonė neturėjo turto, o administravimo išlaidos atlyginamos iš bankrutuojančio juridinio asmens turto, bei V. K. įmonė buvo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl ieškovė, būdama V. K. įmonės kreditore, esant visoms įstatymuose nustatytoms sąlygoms, galėjo pareikšti reikalavimą į mirusio V. K. įmonės savininko turtą, kurį paveldėjo valstybė, tačiau to nepadarė.
6.3. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad ieškovė savo reikalavimus išviešino 2017 m. rugsėjo 6 d., taigi jau pasibaigus naikinamajam CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytam 3 mėnesių terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Ieškovė, būdama mirusiojo V. K. kreditore, neturi teisinio pagrindo reikšti ieškinį V. K. palikimą priėmusiai valstybei, todėl ieškinys dėl žalos priteisimo turi būti atmestas.
7. Ieškovė S. G. pateiktu apeliaciniu skundu prašo panaikinti iš dalies Šiaulių miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir pašalinti iš teismo motyvuojamosios dalies teismo motyvus apie kreditorių teisę CK 5.63 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, nes ginčo teisiniams santykiams CK 5.63 str. 1 ir 2 dalys netaikoma, kaip ir numatyta CK 5.63 str. 3 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Ginčas kilo iš disponavimo paveldėtu turtu, t. y. individualios įmonės bankroto teisinių santykių, ir ginčo teisiniams santykiams CK 5.63 str. 1 d. netaikoma, kaip ir numatyta CK 5.63 str. 3 d.
8.2. Atsakovė jau buvo priėmusi palikimą ir buvo įgijusi teisę naudoti paveldėtą turtą ir juo disponuoti nuo palikimo atsiradimo dienos, kuomet kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
8. Valstybė, atstovaujama VMI, pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Valstybės paveldėta V. K. įmonė buvo nemoki, tai įrodo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartis, kuria buvo iškelta įmonės bankroto byla. Taigi, V. K. įpėdiniui valstybei neperėjo jokie reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės veikla.
8.2. Pagal CK 5.63 straipsnio 3 dalies nuostatas paveldimos įmonės reikalavimai realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius. V. K. ir apeliantė nebuvo sudarę jokių sandorių, kurių vykdymas pereitų V. K. įpėdiniui valstybei.
9. Ieškovė S. G. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti atsakovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Atsakovės pareiga sumokėti ieškovei kyla iš disponavimo paveldėtu turtu. Ginčo atveju ieškinyje pareikštas reikalavimas atlyginti administravimo išlaidas, t. y. sumokėti administratoriui atlyginimą, yra siejamas su paveldėtu turtu (ĮBĮ 36 str. 1 d. CK 2.50 str. 4 d.). Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalimi, administratorė, kreipdamasi į teismą, tinkamai įgyvendino savo teisę dėl administravimo išlaidų priteisimo.
9.2. Šiuo atveju ginčas kilo iš disponavimo paveldėtu turtu, t. y. individualios įmonės bankroto teisinių santykių, ir ginčo teisiniams santykiams CK 5.63 str. 1 d. netaikoma, kaip ir numatyta CK 5.63 str. 3 d.
9.3. Atsakovei pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo po to, kai 2015-09-30 buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Atsakovės atsakomybė siejama su jos pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės S. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovės valstybės, atstovaujamos VMĮ, apeliacinis skundas netenkintinas
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas dėl palikimo perėjimo valstybei ir ar pagrįstai priteisė ieškovei nuostolių atlyginimą už V. K. individualios įmonės bankroto administravimo išlaidas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
12. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. V. K. individuali įmonė buvo likviduojama ne teismo tvarka nuo 1999 m., (duomenys neskelbtini) mirė įmonės savininkas V. K.. Iš 2013 m. rugpjūčio 20 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo matyti, kad valstybė paveldėjo ¼ dalis pastato-ūkinio pastato ir butą, esančius (duomenys neskelbtini). 2015 m. rugsėjo 30 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo (papildomo) duomenimis, valstybė paveldėjo V. K. individualią įmonę kaip turtinį kompleksą. Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė teismui 2016 m. kovo 8 d. pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-400-198/2016 iškėlė bankroto bylą V. K. individualiai įmonei ir paskyrė S. G. šios įmonės administratore. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi teismas taikė įmonei supaprastintą bankroto procesą, o 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu teismas pripažino, kad įmonės veikla pasibaigė ir patvirtino 4 MMA administravimo išlaidų sąmatą. Iš 2018 m. kovo 30 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad Lietuvos Respublika pardavė fiziniam asmeniui prieš tai minėtus paveldėtus nekilnojamuosius daiktus.
Dėl CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo
13. Byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.63 straipsnį. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą (2 dalis). Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta palikėjo kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios (personalinės) įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Reikalavimai, susiję su paveldimos įmonės ar ūkio veikla, pereina įpėdiniams ir realizuojami pagal palikėjo sudarytus sandorius, išskyrus tuos atvejus, kai paveldima įmonė, kuriai pradedamas bankroto procesas, ar ūkis yra nemokus.
14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau aptartomis CK 5.63 straipsnio normomis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai taikė CK 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškovės reikalavimui. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys yra siejamos su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad iš imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų kylančių individualios įmonės įsipareigojimų vykdymas, t. y. įstatymo numatytais atvejais bankroto bylos iniciavimas ir kartu apmokėjimas už jos administravimo išlaidas, yra neatsiejamai susijęs su individualios įmonės veikla, todėl dėl netinkamų šios rūšies įsipareigojimų vykdymo (bankroto iniciavimo) kilę reikalavimai CK 5.63 straipsnio 3 dalies prasme kvalifikuotini kaip reikalavimai, susiję su paveldimos individualios įmonės veikla, o jų pareiškimui CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatyta kreditorių reikalavimo pareiškimo tvarka netaikoma.
15. Iš anksčiau teismo aptartų ir byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad atsakovė, tuo metu, kai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo V. K. individualiai įmonei, jau buvo priėmusi palikimą, t. y. 2015 m. rugsėjo 30 d. valstybė paveldėjo V. K. individualią įmonę kaip turtinį kompleksą, o 2016 m. kovo 8 d. VMĮ pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Priimdama V. K. individualią įmonę atsakovė kartu priėmė ir pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Paveldint įvyksta universalus teisių ir pareigų perėmimas. Tai reiškia, kad įpėdiniams, priėmusiems palikimą, tarp jų ir valstybei, pereina pareiga atsakyti ir už palikėjo prievoles, neatsižvelgiant į tai, ar įpėdiniai apie jas žinojo. Lietuvos Respublikos Individualių įmonių įstatymo 10 straipsnio 2 dalis numato, jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti.
16. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad bylos šalių ginčui netaikytinos CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalys, teismas nepasisako dėl atsakovės, valstybės, atstovaujamos VMĮ, argumentų, susijusių su CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyto 3 metų naikinamojo termino kreditoriniams reikalavimams pareikšti taikymo, kadangi jis nagrinėjamos bylos atveju nėra taikomas.
17. Kaip teisingai nurodo ieškovė, atsakovei pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo po to, kai 2015-09-30 d. buvo išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Taigi, atsakovės atsakomybė siejama su jos pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu.
18. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Esant šiam įstatyminiam reglamentavimui, ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
19. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
20. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas tenkintas, jos naudai iš atsakovės priteisiama 26 Eur žyminio mokesčio.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimo dalį dėl 1187,68 Eur nuostolių atlyginimo (dėl jo dydžio byloje apeliacinės instancijos teisme nėra ginčo), tačiau nepagrįstai taikė CK 5.63 str. 1 ir 2 dalis, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovės S. G. apeliacinį skundą iš dalies ir nurodyti, kad CK 5.63 str. 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka kreditoriams pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, šiuo konkrečiu atveju netaikoma. Atsakovės, valstybės, atstovaujamos VMĮ, apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752), ieškovei S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 26,00 Eur (dvidešimt šešių eurų) žyminį mokestį.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Rasa Bartašienė