Civilinė byla Nr. e2A-1073-555/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-18485-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.3.6; 2.6.29.4; 3.1.7.6; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 4 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Mindaugo Šimonio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-29758-359/2018 pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Remza“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, prašydamas priteisti iš atsakovės V. M. 8 500,00 Eur skolos, 2,97 procentų metines pelno palūkanas už negrąžintą 8 500,00 Eur skolą nuo 2016 m. liepos 30 d. iki visiško skolos grąžinimo, 771,99 Eur kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo dienos (2016 m. gruodžio 31 d.) iki ieškinio teismui pateikimo dienos (2018 m. spalio 25 d.), 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 30 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė V. M. 2018 m. lapkričio 14 d. pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir byloje priimto preliminaraus sprendimo. Atsakovė nurodė, jog neva skola, kurią prašo priteisti ieškovas, yra kilusi iš atsakovės 2016 m. liepos 30 d. pasirašyto neprotestuotino paprastojo vekselio pagrindu, kuriuo ji pasiskolino iš ieškovo 8 500,00 Eur pinigų sumą ir įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. ją grąžinti. Ieškovė pažymėjo, jog pinigai pagal šį vekselį atsakovei niekada perduoti nebuvo, o vekselį ieškovė pasirašė įtakota ieškovo spaudimo. Minėtas vekselis viršija 3 000,00 Eur sumą, yra nepatvirtintas notaro, todėl sandoris yra negaliojantis. Ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš negaliojančio sandorio negali būti tenkinamas. Jokių pinigų ieškovė pagal šį vekselį negavo, todėl jis negali būti laikomas skolos rašteliu. Be to, ieškovė teigė, kad 2016 m. gegužės mėn. ji su ieškovu, kuris yra kaimynas, buvo susitarta, jog ieškovas už 21 000,00 Eur atliks jos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbus. Rašytinės sutarties su asmenimis vykdžiusiais statybos darbus nesudarė, darbams vadovavo ieškovas R. M.. Atsakovė namo renovacijai paėmė banko paskolą ir ieškovui už darbus mokėjo grynaisiais pinigais. Atsakovė ieškovui už atliktus darbus sumokėjo 18 400,00 Eur. Kai buvo darbai baigti, ieškovas pareiškė, jog statybos darbai viršijo 21 000,00 Eur ir pareikalavo sumokėti daugiau. Vėliau ieškovas pareikalavo atsakovės pasirašyti vekselį 8 500,00 Eur, kaip skolą už atliktus darbus. Atsakovė teigė, jog spaudimo įtakoje, išsigandusi pasirašė vekselį, tačiau jokių pinigų iš ieškovo nesiskolino ir negavo. Vėliau buvo atliktas gyvenamojo namo rekonstrukcijos metu atliktų statybinių darbų nuostolių vertinimas, kuomet buvo nustatyti gyvenamajame name atlikti statybos darbų trūkumai.

3.       Ieškovas nesutiko su atsakovės prieštaravimais, prašė juos atmesti ir preliminarų sprendimą palikti galioti. Ieškovas nurodė, kad jis ir atsakovė yra kaimynai. 2016 m. vasaros pradžioje ieškovas atsakovei paskolino 8 500,00 Eur. Vekselis buvo surašytas 2016 m. liepos 30 d., ieškovas į notarą nesikreipė, kadangi nežinojo, jog vekselis turi būti patvirtintas. Pinigai atsakovei buvo perduoti vekselio sudarymo dieną, kurie jai buvo reikalingi pabaigti jos gyvenamojo namo rekonstrukciją, tačiau ieškovas jokių statybos darbų atsakovei neatliko. Keletą kartų ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl skolos grąžinimo, vėliau sužinojo, jog atsakovė išvažiavo į Airiją. Ieškovas taip pat teigė, kad sandorį pripažinus negaliojančiu, kita šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), todėl, net jei vekselis yra negaliojantis dėl to, kad nebuvo laikomasi privalomos notarinės formos reikalavimų, atsakovei vis vien kiltų pareiga grąžinti 8 500,00 Eur sumą, kurios perdavimą patvirtina byloje pateiktas raštas (vekselis) bei mokėti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo preliminaraus sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovė nepagrįstai teigė, kad ji patyrė spaudimą, dėl kurio buvo priversta pasirašyti vekselį, ir nenurodė absoliučiai jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovas galėtų būti pripažintas vertusiu atsakovę pasirašyti vekselį. Atsakovė žadėjo grąžinti skolą dalimis.

4.       Trečiasis asmuo UAB „Remza“ nurodė, jog 2016 metais įmonėje dirbo R. M., kuris iš įmonės buvo atleistas 2016 m. lapkričio mėn. pagal darbuotojo prašymą. UAB „Remza“ jokių darbų V. M. name, esančiame (duomenys neskelbtini), neatlikinėjo, nei vienam įmonės darbuotojui nebuvo pavesta atlikti kokius nors darbus minėtame name.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 28 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškovo R. M. ieškinį atsakovei V. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmetė; iš ieškovo valstybės naudai priteisė 7,89 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovo pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, t. y. neturi paprastojo vekselio galios. Teismas nustatė, kad atsakovei pasirašant vekselį nebuvo laikytasi imperatyvaus įstatymo reikalavimo (notarinės formos), todėl vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu ir konstatavo, kad ieškovas, suvokdamas, jog surašytas vekselis patvirtina pinigų paskolinimo faktą bei įsipareigojimą juos grąžinti, dėl ko jis turi būti surašytas privaloma notarine forma bei jame turi būti teisingai surašyti visi duomenys, nesilaikydamas įstatymo reikalavimų, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai.

7.       Teismas pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytos 8 500,00 Eur sumos perdavimą atsakovei.

8.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ne bet kuris paprastasis vekselis, kuris pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą neturi paprastojo vekselio galios, laikytinas paskolos rašteliu, prilyginamu paskolos sutarčiai, o tik toks, kuris atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartims, jei paskolos suma viršija 3 000,00 Eur ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, sandoris turi būti sudarytas notarine forma. Šis įstatymų leidėjo reikalavimas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d., kuriame nustatyta, jog paskolos sutartys iki 600,00 Eur sudaromos bet kokia forma, nuo 600,00 Eur iki 3 000,00 Eur – rašytine forma, o jei suma didesnė nei 3 000,00 Eur – notarine forma. Pažymėtina, jog notarinė forma taikoma tik sutartims, pagal kurias perduodami grynieji pinigai; jei sutartyje numatyti pinigai pervedami bankiniu pavedimu ar kitu būdu, išskyrus grynuosius pinigus, tokiai paskolos sutarčiai, kai suma didesnė nei 3 000,00 Eur, taikomi tik rašytinės formos reikalavimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl 8 500,00 Eur sumos priteisimo iš atsakovės, kadangi tokio reikalavimo ieškovas neįrodė.

9.       Teismas taip pat nurodė, kad ginčui taikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normos, kurių 77 straipsnio 2 dalimi nustatytas vekselio įforminimas notarine tvarka esant daugiau nei 3 000,00 Eur sumai. Vadinasi, šalims nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo, toks sandoris nesukėlė ir negali sukelti prievolinių teisinių padarinių, nes sandoris neprilygintinas vekseliui (iš byloje nustatytų aplinkybių paskolos sutarčiai taip pat). Pripažinus vekselį negaliojančiu, o taip pat paskolos rašteliui neatitinkant jam keliamų reikalavimų, bei ieškovui neįrodžius, jog minėta pinigų suma buvo perduota atsakovei, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo taikyti restituciją ir grąžinti 8 500,00 Eur sumą bei palūkanas ieškovui, kadangi šioje byloje nebuvo įrodytas pinigų perdavimo faktas.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovas R. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 30 d. preliminarų sprendimą, priteisiant iš atsakovės V. M. atsakovo naudai 8 500,00 Eur skolą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už paskolos negrąžinimą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Aplinkybė, jog vekselio originalas buvo ieškovo dispozicijoje, yra pagrindas preziumuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus pagal vekselį atsakovė gavo. Ieškovas pateikė 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas su sutuoktine pardavę butą gavo 36 231,00 Eur (125 100,00 Lt) pajamų, t. y. rašytinį įrodymą, patvirtinantį ieškovo finansines galimybes skolinti 8 500,00 Eur sumą atsakovei. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019. Būtent atsakovei šiuo atveju teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę.

1.2.       Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nurodyta įstatymine prezumpcija, todėl netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą, padarydamas išvadą, neva ieškovas neperdavė atsakovei nurodytos pinigų sumos. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CK 6.875 straipsniu, atsakovė privalėjo įrodyti, kad pinigų iš ieškovo negavo, tačiau šiai savo gynybinei pozicijai pagrįsti nepateikė absoliučiai jokių įrodymų.

1.3.       Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad vekselis turėjo būti patvirtintas notaro, todėl įstatyminės formos reikalavimo nesilaikymas jį darė negaliojantį, privalėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A-546-407/2018, suformuota praktika. Jei sandorio formos nesilaikymas jį daro negaliojančiu, tokiu atveju turi būti taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t. y. kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Šiuo atveju teismas privalėjo priteisti iš atsakovės ieškovui 8 500,00 Eur ir 5 procentus dydžio procesines palūkanas už paskolos negrąžinimą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. spalio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11.       Atsakovė V. M. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad pagal ginčo vekselį atsakovei pinigai perduoti nebuvo, o ji šį vekselį pasirašė įtakota ieškovo spaudimo. Vekselis, pagal kurį prašoma priteisti skolą, yra laikytinas negaliojančiu dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo. Kadangi pagal ginčo vekselį ieškovė realiai nėra gavusi jokių pinigų, todėl jis laikytinas nesudarytu. Priešingai nei teigia ieškovas, būtent jis privalėjo įrodyti savo keliamus reikalavimus ir jų realų egzistavimą. Ieškovas nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019, kadangi šioje civilinėje byloje nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės prievolės grąžinti ieškovui vekselyje nurodytą sumą. Byloje nustatyta, kad ieškovas R. M. ir atsakovė V. M. 2016 m. liepos 30 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo vekselio davėja V. M. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojui R. M. 8 500,00 Eur iki 2016 m. gruodžio 31d.

14.       Vekselis – tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalis).

15.       Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant ginčą dėl reikalavimų pagal vekselį, kuriame įrašyti ne visi rekvizitai išaiškinta, kad paprastojo vekselio galiojimą reglamentuoja ĮPVĮ 78 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs vekselio sudarymo aplinkybes, sprendė, kad ieškovo pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neatitinka įstatymo nustatytos notarinės formos, t. y. neturi paprastojo vekselio galios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018, 44 punktas). Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

16.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, sprendė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytos 8 500,00 Eur sumos perdavimą atsakovei. Nagrinėjamu atveju, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantas (vekselio turėtojas) kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog vekselis, neteko savo kaip vertybinio popieriaus galios. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, paskirstydamas įrodinėjimo naštą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės. Akcentuojama, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog vekselio originalas yra ieškovo dispozicijoje, yra pagrindas, apelianto vertinimu, preziumuoti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir pinigus pagal vekselį atsakovė gavo. Apelianto teigimu, pateikus 2011 m. balandžio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas su sutuoktine pardavę butą gavo 36 231,00 Eur (125 100,00 Lt) pajamų, t. y. rašytinį įrodymą, patvirtinantį ieškovo finansines galimybes skolinti 8 500,00 Eur sumą, būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai tarp šalių iš esmės neegzistuoja ar yra pasibaigę. Apeliantas nurodo, kad būtent tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019.

17.       Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; kt.) nuosekliai nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pripažinęs, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali būti panaudotas kaip rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raštelis), atkreipė dėmesį į tai, kad iki šios nutarties priėmimo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl vekselio, neturinčio vertybinio popieriaus statuso, įrodomosios reikšmės nebuvo nuosekli. Kasacinės instancijos teismas minėtoje byloje pažymėjo, kad kai kuriose kasacinio teismo nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016; 2016 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016; 2018 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018) laikytasi pozicijos, kad ir tais atvejais, kai vekselis nėra realizuotas ĮPVĮ nustatyta tvarka, jame įtvirtinta prievolė išlaiko abstraktumo savybę, todėl vekselio turėtojas, pareiškęs reikalavimą teisme, neturi įrodinėti jokių papildomų aplinkybių, skolininkas privalo paneigti jam reiškiamo reikalavimo pagrįstumą, o jam to nepadarius reikalavimas tenkinamas.

19.       Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš dalies nenuoseklią kasacinio teismo praktiką šioje srityje, civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.

20.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytos mokėjimo prievolės įvykdymo grindė tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais. Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Civilinio proceso rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio atsikirtimų faktinį pagrindą.

21.       Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

22.       CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, o CK 1.74 straipsnyje – sandoriai, kurie turi būti sudaryti notarine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sutartis, kai paskolos suma viršija 3 000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynais pinigais, turi būti notarinės formos. Remiantis CK 1.93 straipsnio, kuriame įtvirtintas vienas iš sandorio negaliojimo pagrindų, t. y. įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo, nuostatomis, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (1 dalis); įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (3 dalis). Taigi sandoriai, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą ir kurie sudaryti jos nesilaikant, negalioja. Kaip minėta, paskolos sutartims, kuriomis skolinama grynais pinigais suma viršija 3 000,00 Eur, įstatymu yra keliami atitinkami formos reikalavimai, t. y. sutartys turi būti sudaromos notarinės formos. Šių formos reikalavimų nesilaikymas daro tokias paskolos sutartis negaliojančias (CK 1.93 straipsnio  3dalis, 6.871 straipsnio 4 dalis).

23.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai pasisakė dėl įrodymų, kurie leidžia pagrįstai abejoti atsakovės prievolės grąžinti ieškovui skolą buvimu, šalių ginčą nagrinėjo bei įrodymus vertino pagal paskolos santykiams taikytinas teisės normas ir jas aiškinančią teismų praktiką. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto. Pirma, atsakovės pasirašytas vekselis negali būti pripažintas paskolos sutartimi, nes jis neatitinka įstatymų reikalaujamos sandorio formos, antra šio dokumento turinys nepatvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui.

24.       Nustačius, kad ieškovo pateiktame dokumente atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), taip pat ieškovui pinigų perdavimo fakto neįrodžius byloje surinktomis įrodinėjimo priemonėmis, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų teisnių pasekmių, pripažinus negaliojančiu sandorį, taikymo. Šiuo atveju, byloje nesant duomenų, įrodančių, kad atsakovei buvo perduotas paskolos dalykas, nėra pagrindo tikyti restituciją ir reikalaujamą sumą priteisti iš atsakovės.

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytą, konstatuoja, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo neįrodė, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

26.       Atmetus apelianto R. M. apeliacinį skundą, jam apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, tuo tarpu atsakovė V. M. įgijo teisę į apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo pabaigos apeliacinės instancijos teisme nėra pateikusi prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl dėl jų atlyginimo jai nespręstina.

27.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažiau nei 3,00 Eur sumą, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :        

Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 28 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Gintautas Koriaginas

Mindaugas Šimonis

Egidijus Tamašauskas