Civilinė byla Nr. 3K-3-225/2014

                                           Teisminio proceso Nr. 2-01-3-03685-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 30.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Rimvydo Norkaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl jos iškeldinimo iš užimamų patalpų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lengvatinę teisę privatizuoti patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymą, taip pat iškeldinimo tvarką ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos valdyba 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 leido ieškovei kartu su šeima naudotis ginčo patalpomis (duomenys neskelbtini); jos buvo netinkamos gyventi, nusidėvėjimas siekė 70 procentų. Ieškovė 1993 m. kovo 25 d. privatizavo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), kurias pagal dovanojimo sutartį perleido savo dukters nuosavybėn, o pati liko gyventi ir iki šiol gyvena ginčo patalpose, kuriose savo lėšomis atliko kapitalinį remontą, įrengė vandentiekį. Ieškovė 2004 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rasų seniūniją, prašydama leisti privatizuoti ginčo patalpas, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. spalio 7 d. atmetė šį prašymą. Ieškovės teigimu, 2009 m. gegužės 7 d. jai nežinant Vilniaus miesto savivaldybės administracija įregistravo nuosavybės teisę į ginčo patalpas, jos buvo įregistruotos kaip gyvenamosios patalpos, tačiau namo, kuriame yra ginčo patalpos, administratorius už ginčo patalpų nuomą nuo 2009 m. birželio mėnesio siuntė ieškovei sąskaitas, kurias ši apmokėdavo. Ieškovės teigimu, atsakovė 2009 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. A51-2589 ją informavo, kad ji neturi teisės privatizuoti ginčo patalpas, nes netapo pagrindine nuomininke ir ginčo patalpose nepragyveno trejų metų. Ieškovė nurodė, kad atsakovė sudarė kliūtis privatizuoti ginčo patalpas, pasinaudodama tuo, jog ieškovė investavo į ginčo patalpas, pakeitė jų paskirtį, tačiau tai neturi įtakos faktiškai susiformavusiems šalių nuomos teisiniams santykiams.

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti jai nuomininkės teises į patalpas (duomenys neskelbtini) nuo šių patalpų suteikimo ieškovei dienos (1993 m. spalio 14-osios), įpareigoti atsakovę sudaryti su ieškove šių patalpų nuomos sutartį; įpareigoti atsakovę priimti sprendimą leisti ieškovei privatizuoti ginčo patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nepriklausomai nuo ginčo patalpų dabartinės paskirties, jų vertę skaičiuojant pagal ieškovės kreipimosi į atsakovę momentą, t. y. pagal 2004 m. rugpjūčio 4 d. galiojusią Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarką, atsižvelgiant į ginčo patalpų būklę, buvusią jų suteikimo ieškovei metu.

Atsakovė šioje byloje pareiškė priešieškinį, prašydama iškeldinti ieškovę su visu jai priklausančiu turtu iš ginčo patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Ji nurodė, kad ieškovė savavališkai užėmė ginčo patalpas. Ieškovei Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštu Nr. 247 buvo leista naudotis ginčo patalpomis, tačiau, 2009 m. gegužės 7 d. jas įregistravus kaip gyvenamąsias, nutrūko bet kokie santykiai, atsiradę pirmiau nurodyto rašto pagrindu, nes ginčo patalpos įgijo socialinio būsto statusą. Atsakovės teigimu, ieškovė neturi teisės į socialinį būstą, todėl pagal CK 6.612 straipsnį turi būti iškeldinta iš ginčo patalpų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir į bylą pateiktus duomenis, konstatavo, kad atsakovė, atsisakydama leisti ieškovei privatizuoti ginčo patalpas pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo (toliau – Įstatymo) 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pažeidė ieškovės įstatymu reglamentuotas teises, t. y. atsisakė pripažinti ieškovės, kaip nuomininkės, teises į ginčo patalpas nuo jų suteikimo ieškovei momento. Atsakovė tiesiog pasinaudojo ieškovės investicijomis į ginčo patalpų remontą ir pagerinimus, pasielgė nekorektiškai, be ieškovės žinios pakeitusi ginčo patalpų paskirtį. Teismo vertinimu, rašytiniai dokumentai (Rasų seniūnijos raštas) leido padaryti išvadą, kad tarp šalių susiformavę santykiai turi būti vertinami kaip nuomos; šią išvadą pagrindė ir šalių konkliudentiniai veiksmai, kai ieškovei nuo 2009 metų birželio mėnesio buvo siunčiamos nuomos mokesčio sąskaitos ir ji šias apmokėdavo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, o ne ieškovė privalėjo šalių nuomos santykius įforminti sutartimi. Ieškovė atitiko Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas, kad jai nuo ginčo patalpų suteikimo momento (1993 m. spalio 14 d.) būtų pripažinta nuomininkės teisė į ginčo patalpas. Teismas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad savivaldybės institucija negali formaliai atsisakyti sudaryti patalpų pirkimo–pardavimo sutartį ir paneigti asmens teisę įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą. Ieškovė įrodė savo reikalavimų pagrįstumą, o atsakovė neįrodė argumentų, kuriais grindė savo nesutikimą su ieškiniu.

Teismas atsakovės priešieškinį pripažino nepagrįstu, nes ieškovės naudojimui ginčo patalpos buvo suteiktos Rasų seniūnijos raštu, t. y. ji ne savavališkai užėmė ginčo patalpas, o turėdama juridinį pagrindą gyventi ginčo patalpose kaip nuomininkė. Juolab kad vėlesni šalių konkliudentiniai veiksmai patvirtino susiformavusius šalių nuomos santykius. Turtinės atsakovės teisės į ginčo patalpas buvo įregistruotos pažeidžiant ieškovės teises ir teisės aktus. Pagal Gyvenamųjų patalpų apskaitos ir statistinės atsakomybės tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 17 d. nutarimu Nr. 312, 8 punktą iš gyvenamųjų patalpų apskaitos išbraukiamos gyvenamosios patalpos, esančios avariniuose gyvenamuosiuose namuose ar kituose pastatuose, neatitinkančiuose jiems nustatytų sanitarinių ir techninių reikalavimų, ir pripažintos netinkamomis gyventi, o 9 punkte nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų tinkamumo gyventi klausimus sprendžia miesto, rajono valdybos (mero) sudaryta nuolat veikianti komisija iš savivaldybės, apskrities viršininko administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir kitų suinteresuotų institucijų atstovų. Teismo teigimu, atsakovė ginčo patalpų paskirtį pakeitė nesilaikydama pirmiau nurodytos tvarkos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 7 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino, taip pat panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. papildomą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė ieškovės pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Kolegija, ištyrusi ir įvertinusi 1999 m. gruodžio 30 d. aktą Nr. 2003-01 ir Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštą, nustatė, kad ginčo patalpos jų suteikimo ieškovei laikinai naudotis momentu buvo valstybės nuosavybės objektas, suteikimo pagrindas – neefektyvi ginčo patalpų, apsaugos ir skirstymo sistema bei grėsmė, jog ginčo patalpos gali būti išardytos arba savavališkai užimtos. Nurodytas ginčo patalpų perdavimo ieškovei laikinai naudotis pagrindas nenustatytas jokiame teisės akte, reglamentuojančiame savivaldos institucijų disponavimo savivaldybės ar valstybės turtu teises, todėl kolegija sprendė, kad buvo neteisėtas. Dėl to kolegija konstatavo, kad Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba, 1993 m. spalio 14 d. raštu perduodama ieškovei laikinai naudotis valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas, veikė ultra vires, t. y. neteisėtai. Juolab kad iš Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Nr. 317 ir Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 438 matyti, jog ginčo patalpos 1980 m. spalio 15 d. buvo išbrauktos iš gyvenamųjų patalpų fondo sąrašo, vadinasi, praradusios gyvenamųjų patalpų statusą – tapo negyvenamosiomis patalpomis. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ 1.2 ir 1.3 punktus ginčo patalpas jų suteikimo ieškovei laikinai naudotis momentu buvo galima išnuomoti tik viešo konkurso tvarka. Vadinasi, ieškovei perleidžiant laikinai naudotis valstybei nuosavybės teise priklausančias ginčo patalpas nebuvo laikytasi nurodyto nutarimo reikalavimų, t. y. Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba patalpas perdavė neteisėtai. Kolegija, nurodydama, kad iš neteisės negali kilti teisė, konstatavo, jog ieškovė neteisėtai naudojosi ginčo patalpomis.

Nors ieškovė savo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpas kildino iš Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto, tačiau kolegija nurodė, kad savivaldybė (valstybė) įgyja teisę, bet ne pareigą, kaip yra konstatavęs kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-99/2007), parduoti atitinkamam subjektui savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, kai yra šios sąlygos: atitinkamas subjektas yra nuomininkas, teisėtai naudojantis savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas; savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomininkas yra išgyvenęs atitinkamose gyvenamosiose patalpose ne mažiau kaip trejus metus; savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos yra nusidėvėjusios daugiau nei 60 procentų; savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingas atitinkamų gyvenamųjų patalpų remontas ar rekonstrukcija. Bent vienos iš nurodytų materialiųjų sąlygų nebuvimas užkerta kelią atitinkamų savivaldybei (valstybei) nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimui lengvatinėmis sąlygomis pagal nurodyto įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Kolegija šioje byloje nustatė, kad ieškovė neįgijo nuomininkės teisių į ginčo patalpas, neteisėtai naudojosi ginčo patalpomis, vadinasi, ji pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktą neturi teisės reikalauti lengvatinėmis sąlygomis leisti privatizuoti ginčo patalpas. Be to, nustačius, kad ginčo patalpos tik 2009 metais tapo gyvenamosiomis patalpomis, egzistavo kita Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta sąlyga – ieškovė neišgyveno ginčo patalpose, kaip gyvenamosiose patalpose, ilgiau kaip trejus metus. Ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2010 m. vasario 24 d., jos pakeistas ir patikslintas reikalavimas pareikštas ne anksčiau kaip 2011 m. gegužės 23 d. Kolegijos vertinimu, net jeigu ir egzistuotų Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų visetas, ginčo patalpų pardavimas ieškovei lengvatinėmis sąlygomis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimams ir tikslams – suteikti valstybės (savivaldybės) paramą tiems fiziniams asmenims (šeimoms), kurių turtinė padėtis yra tokia, jog šie negali kitokia nei įstatyme nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn pirmąjį tinkamą gyvenamąjį būstą. Iš bylos duomenų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė iki reikalavimo leisti jai lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti ginčo patalpas pareiškimo momento jau buvo įgijusi nuosavybėn gyvenamąjį būstą, todėl pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neteko teisės reikalauti, jog valstybė (savivaldybė) suteiktų ieškovei paramą, skirtą gyvenamajam būstui įsigyti.

Kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų, nurodė, kad pagal CK 6.612 straipsnį savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Kolegija, byloje nustačiusi, kad ieškovei ginčo patalpos buvo suteiktos neteisėtai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarime Nr. 689 „Dėl negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos“ nustatytą valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo trečiųjų asmenų naudojimui (išnuomojimo) tvarką, konstatavo, jog sutartis dėl ginčo patalpų nuomos negalėjo būti sudaryta, o sudarytoji yra niekinė, nes prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), todėl negaliojo. Atsakovei byloje pareiškus reikalavimą iškeldinti ieškovę iš ginčo patalpų, kolegija sprendė, kad toks reikalavimas yra pagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. papildomą sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl ginčo patalpų kaip valstybės nuosavybės objekto. Pagal ginčo patalpų perdavimo ieškovei metu (1993 m. spalio 14 d.) galiojusį Butų kodeksą Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys gyvenamieji namai, taip pat gyvenamosios patalpos kituose statiniuose sudarė butų fondą. Valstybės butų fondą sudarė gyvenamieji namai ir gyvenamosios patalpos kituose statiniuose, priklausančiuose valstybei. Šis valstybei priklausantis butų fondas buvo vietinių Liaudies deputatų tarybų, ministerijų, valstybinių komitetų bei žinybų žinioje. Pagal Butų kodekso 19 straipsnį valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui eksploatuoti buvo steigiamos butų eksploatavimo organizacijos (namų valdybos), kurios sudarydavo su gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų nuomininkais nuomos sutartis ir kontroliavo jų vykdymą. Taigi, išbraukus iš gyvenamojo fondo ginčo butą, ginčo patalpų valdytojas nepasikeitė, šias patalpas iki perdavimo savivaldybės nuosavybėn pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą atsakovė valdė patikėjimo teisėmis, o tuometės seniūnijos perėmė butų eksploatavimo organizacijos funkcijas ir kompetenciją. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose savivaldos institucijų teises disponuoti valstybei priklausančiu butų fondu, nėra pateikta baigtinio sąrašo ar būdo, kaip savivaldos institucijos turėtų rūpintis joms patikėtu turtu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad ginčo patalpų perdavimas ieškovei laikinai naudotis buvo neteisėtas. Be to, šis teismas nepagrįstai peržengė ieškinio ir apeliacinio skundo ribas, ex officio pripažino neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštą, nors atsakovė byloje ginčijo tik ieškovės teisę naudotis ginčo patalpomis po 2009 m. gegužės 7 d., nereiškė reikalavimo pripažinti neteisėtu šį raštą, nekėlė klausimo dėl ginčo šalių teisinių santykių nuo 1993 iki 2009 metų. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė beveik devynerius metus nagrinėjo ieškovės prašymus leisti jai privatizuoti ginčo patalpas, niekada nekėlė klausimo, ar jos buvo užimtos savavališkai. Teismas nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimą Nr. 689, nes šio nutarimo paskirtis buvo visai kita, todėl ginčo santykiams jis negalėjo būti taikomas. Aplinkybė, kad ginčo sutartis neatitiko nuomos sutarčiai keliamų visų formos reikalavimų, ginčo sandorio nedaro ab initio negaliojančio, jis gali būti tik nuginčytas pagal sandorių nuginčijimo taisykles pareiškus teisme atitinkamą reikalavimą, tačiau atsakovė tokio nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas, nesant atsakovės prašymo, ex officio pripažindamas, jog Rasų seniūnijos raštas buvo neteisėtas, pažeidė kasatorės teisėtus lūkesčius, bendruosius protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.

2. Dėl subjekto, turinčio teisę lengvatine tvarka privatizuoti patalpas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą, nepagrįstai sprendė, kad kasatorė neatitiko šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl negalėjo tikėtis lengvatine tvarka privatizuoti ginčo patalpų. Kasatorės teigimu, ji iki kreipimosi į teismą dienos ginčo bute buvo išgyvenusi 17 metų, butą ne tik saugojo, prižiūrėjo, bet ir remontavo, tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad 1980 metais ginčo patalpos ir visas namas buvo pripažinti avariniais, jų nusidėvėjimas nurodytas 70 procentų, atsakovė ginčo patalpų neremontavo, namo netvarkė, šiam tikslui lėšų neplanavo skirti. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. birželio 15 d. išrašo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė įregistravo ginčo patalpas kaip gyvenamąsias, nurodydama tą patį fizinio nusidėvėjimo procentą. Nors apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-99/2007, suformuluota taisykle dėl sąlygų, kuriomis galimas Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto įgyvendinimas, viseto, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė turėjo ne pareigą, o teisę spręsti, ar leisti privatizuoti ginčo patalpas. Pagal teismų praktiką savivaldybės institucija, nusprendusi, kad pareiškėjo prašymas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą negali būti tenkinamas, turi nurodyti tikras bei svarbias aplinkybes, kurios pagrįstų tokį neigiamą atsakymą, ir negali formaliai atsisakyti sudaryti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį ir taip paneigti asmens teisę įsigyti nuosavybėn nuomojamą būstą. Nurodytame įstatyme nustatyto pagrindo nuomininkui išpirkti jo išsinuomotas gyvenamąsias patalpas paskirtis yra susijusi su tuo, kad fiziškai susidėvėjusios gyvenamosios patalpos turi būti tvarkomos jas iš esmės remontuojant ir taip neleidžiant joms tapti avarinėmis, todėl kai patalpų savininkai (valstybė ar savivaldybė) neskiria tam tikslui lėšų, tai tokias patalpas suremontuoti (rekonstruoti) turėtų būti suteikta galimybė jų nuomininkui, šiam įgijus patalpas nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-99/2007). Be to, teismas neteisingai įvertino kasatorės ieškinio reikalavimą: ji ginčo patalpas prašė leisti nusipirkti rinkos kaina, todėl teisiškai nereikšminga tapo aplinkybė, jog ieškovė buvo privatizavusi gretimą nuomojamą būstą Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Vien tai, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog jis turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos. Be to, teismas neteisingai taikė CK 6.612 straipsnį ir padarė neteisingą išvadą, kad kasatorė ginčo patalpas užėmė savavališkai, netinkamai aiškino ginčo patalpų „savavališko“ užėmimo sąvoką, nukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens būsto sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos kvalifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996; Gillovv v. United Kingdom, judgment of 24 November 1986; VViggins v. United Kingdom,  Commission decision of 8 February 1978). Taigi, būstu laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamas bei tęstinis ryšys su konkrečia vieta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, sumažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, kad ginčo patalpos iki 1999 m. gruodžio 30 d. priklausė valstybei, todėl ginčo santykiams pagrįstai buvo taikytos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 22 d. nutarimo Nr. 689 nuostatos. Nors pagal Butų kodekso 19 straipsnį seniūnija laikytina butų eksploatavimo organizacija, tačiau ginčo patalpos nepateko į butų fondui priskirtinų pastatų ir patalpų sąrašą, nes jos 1993 m. spalio 14 d. turėjo pagalbinių patalpų statusą. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Vilniaus miesto Rasų seniūnijos valdyba ieškovei neteisėtai perdavė ginčo patalpas laikinai jomis naudotis, todėl Rasų seniūnijos 1992 m. spalio 14 d. rašto pagrindu kasatorė neįgijo nuomininkės teisių į ginčo patalpas. Nors kasatorė teigė, kad teismas nagrinėjo bylą peržengdamas ieškinio ir apeliacinio skundo ribas, tačiau apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus bylos duomenis, siekdamas nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog kasatorė Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašto pagrindu įgijo teisę į ginčo patalpų nuomą, nuosekliai tyrė šio dokumento teisėtumą ir padarė teisingą išvadą, kad seniūnas veikė ultra vires, nes toks ginčo patalpų perdavimo ieškovei laikinai naudotis pagrindas nenustatytas jokiame teises akte. Neteisėto rašto pagrindu kasatorei negalėjo atsirasti teisė išsinuomoti ginčo patalpas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino, ar buvo visos privalomos sąlygos tam, kad kasatorė Įstatymo pagrindu įgytų teisę privatizuoti ginčo patalpas, tačiau nenustatė teisinio pagrindo, nes ji neatitiko vienos iš privalomų sąlygų, nustatytų Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte – išgyventi patalpose ne mažiau kaip trejus metus. Ginčo patalpos gyvenamosios patalpos teisinį statusą įgijo 2009 m. gegužės 7 d., kai buvo įregistruotos Registrų centre, todėl tik nuo šio momento laikytina, kad jos buvo gyvenamosios, o kasatorė ieškinį pareiškė 2010 m. vasario 24 d. Kadangi kasatorė neatitiko Įstatyme nustatytų reikalavimų, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo neteisingas. Kasatorės argumentai, kad atsakovė turėjo pareigą leisti išpirkti jai nuosavybės teise priklausančias ir nuomojamas patalpas, neatitinka teismų praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje T. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-99/2007, kalbama apie tinkamą gyvenamosios patalpos nuomininką, kaip subjektą, dėl kurio galimybių privatizuoti gyvenamąsias patalpas buvo pasisakyta, o nagrinėjamoje byloje kasatorė neatitiko įstatymų nustatytų privalomų reikalavimų. Be to, teismas pagrįstai vertino ir tai, ar šioje byloje ginčo objektu esančios patalpos laikytinos socialiniu būstu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, teisingai sprendė, kad kasatorė 1993 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybėn įgijo butą, todėl pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neteko teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti dar vieną gyvenamąją patalpą, o savo reikalavimą ji grindžia būtent Paramos įstatymo nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl kasatorės iškeldinimo yra teisingi, nes ginčo patalpų savininkė yra atsakovė, kurio teisės pažeidžiamos, jis neturi galimybės disponuoti jam priklausančiu turtu, nes ginčo patalpos yra neteisėtai užimtos. Kasatorės argumentai dėl Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos taikymo neaktualūs, nes apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai vadovavosi nacionalinės teisės aktais, ieškovės keliami reikalavimai netenkintini, nes jie neatitinka nacionalinės teisės aktų reikalavimų. Atsakovė taip pat nurodo, kad tuo atveju, jei kasatorės kasacinis skundas nebūtų tenkintas, reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti taip pat turėtų būti atmestas. Juolab kad kasatorės reikalavimas priteisti nurodytų dydžių išlaidas advokato pagalbai yra laikytinas nepagrįstu, nes prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka nustatytų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir turi būti sumažintos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės privatizuoti savivaldybės gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis

Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo patalpos kasatorei perduotos naudotis neteisėtai ir kad ji neįgijo šių patalpų nuomininkės teisių. Pasak kasatorės, teisės aktuose nėra pateiktas baigtinis sąrašas, kokiu būdu savivaldos institucijos gali rūpintis joms patikėtu turtu, todėl ginčo patalpų perdavimas kasatorei yra teisėtas, o apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas neteisėtu Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. raštą Nr. 247, kuriuo kasatorei kartu su šeima suteikta teisė naudotis ginčo patalpomis (duomenys neskelbtini), be teisinio pagrindo peržengė apeliacinio skundo ribas. Be to, kasatorė neprašė skirti jai būsto lengvatinėmis sąlygomis, todėl teisiškai nėra reikšminga aplinkybė, kad ji jau buvo privatizavusi gretimą nuomojamą būstą.

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, gali būti parduodamos šios savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos ir jų priklausiniai, taip pat pagalbinio ūkio paskirties pastatai, jų dalys: per 60 procentų fiziškai nusidėvėję nuomojami vienbučiai gyvenamieji namai, jų dalys (ir priklausiniai), taip pat butai, jeigu šių namų, butų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei (valstybei) yra ekonomiškai nenaudingi, – jų nuomininkams, jeigu šie nuomininkai yra išgyvenę juose ne mažiau kaip trejus metus. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant šią įstatymo nuostatą akcentuota, kad teisės normoje aiškiai nurodyta savivaldybės teisė, bet ne pareiga parduoti gyvenamąsias patalpas, tačiau ji neturi būti formaliai įgyvendinama. Dėl kiekvieno buto pagal pirmiau nurodytą įstatymą privatizavimo atveju turi būti priimamas sprendimas, nes lengvatinėmis sąlygomis parduodamas butas ne bet kokiam asmeniui, bet tam, kuris jį nuomoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-379/2007).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, kuriomis savivaldybė turi teisę parduoti savo gyvenamąsias patalpas, yra susijusios su tokio pardavimo tikslingumo vertinimu – butai gali būti parduodami ne tik esant sąlygai, kai jie yra per 60 procentų fiziškai nusidėvėję, bet ir kai jų remontas ar rekonstrukcija savivaldybei yra ekonomiškai nenaudingi. Taigi savivaldybei, kaip turto savininkei, suteikiama teisė spręsti, naudinga ar nenaudinga remontuoti fiziškai nusidėvėjusį nuomojamą būstą, ir tik nusprendus dėl remonto netikslingumo ne mažiau kaip trejus metus tame būste išgyvenęs nuomininkas įgyja teisę įsigyti nuomojamas patalpas. Pažymėtina, kad nors tokiais atvejais būstas parduodamas už kainą, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, tačiau turtas parduodamas ne aukciono būdu, užtikrinant konkurencingą potencialių pirkėjų varžymąsi, o konkrečiam asmeniui, t. y. ne mažiau kaip trejus metus išgyvenusiam nuomininkui. Tai parodo lengvatinį turto pardavimo aspektą ir atitinka sisteminį įstatymo aiškinimą, nes nors Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalis ir yra skirta turto pardavimui už Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotą kainą, tačiau visas 12 straipsnis yra įstatymo ketvirtajame skirsnyje, reglamentuojančiame patalpų privatizavimą būtent lengvatinėmis sąlygomis. Dėl to būtina, kad lengvatinėmis sąlygomis turtas būtų parduotas tik tiems asmenims, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas tokiam turtui įsigyti. Kasatorė nurodo, kad ji neprašė skirti jai būsto lengvatinėmis sąlygomis, o prašė leisti nusipirkti ginčo patalpas rinkos kaina. Ši kasatorės pozicija yra nenuosekli, nes jos teiktuose dokumentuose teismams buvo suformuluotas prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją parduoti jai butą būtent lengvatinėmis sąlygomis.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad Vilniaus miesto savivaldybės Rasų seniūnijos valdybos 1993 m. spalio 14 d. rašte Nr. 247 nurodytas patalpų suteikimo ieškovei laikinai naudotis pagrindas – grėsmė, jog ginčo patalpos bus išardytos ar savavališkai užimtos, neatitiko jokiame teisės akte nustatyto teisinio pagrindo, kuriam esant galima disponuoti viešąja nuosavybe. Pažymėtina, kad vertindamas patalpų suteikimo ieškovei naudotis teisėtumą apeliacinės instancijos teismas neperžengė apeliacinio skundo ribų. Apeliaciniu skundu buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo įpareigojimas atsakovei priimti sprendimą dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo sutarties su kasatore sudarymo, o apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu analizavo, ar tokiam įpareigojimui yra teisinis pagrindas, be kita ko, ar kasatorei ginčo patalpos teisėtai suteiktos naudotis.

Vertinant, ar tolesnis kasatorės naudojimasis ginčo patalpomis buvo teisėtas ir ar kasatorė yra išgyvenusi kaip nuomininkė ginčo patalpose ne mažiau kaip trejus metus, teisiškai reikšminga yra apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad 2009 m. gegužės 11 d. buvo atlikti ginčo patalpų kadastriniai matavimai ir ginčo patalpos 2009 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos kaip gyvenamosios, o iki tol – kaip negyvenamosios. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlyga – nuomininko gyvenimas patalpoje ne mažiau kaip trejus metus – nėra įvykdyta, nes kasatorės gyvenimo laikotarpis skaičiuotinas tik nuo laikotarpio, kai patalpos įgijo gyvenamųjų patalpų statusą. Nuo 2009 m. birželio mėnesio kasatorei pradėtos siųsti nuomos mokesčio sąskaitos, kurias kasatorė apmokėdavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymui reikšminga sąlyga – asmens gyvenimas gyvenamosios paskirties patalpose ne trumpiau kaip trejus metus kaip nuomininkui. Nuomos mokesčio mokėjimas už gyvenimui suteiktą patalpą yra esminė gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlyga (CK 6.576 straipsnis). Dėl to faktinis kasatorės gyvenimas nemokant nuomos mokesčio negyvenamosios paskirties patalpose, kurios suteiktos kasatorei tikslu ne gyventi, o laikinai naudotis ir vykdyti jų apsaugą, neatitinka nurodytoje įstatymo nuostatoje įtvirtintos sąlygos.

Bylos medžiaga nepatvirtina atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos valios parduoti ginčo patalpas. Priešingai, atsakovė, kaip turto savininkė, yra išreiškusi savo valią nepritarti kasatorės prašymui atnaujinti jos gyvenamų patalpų privatizavimo procedūrą, nurodant, kad tenkinti prašymą nėra teisinio pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 24 d. raštu kasatorė buvo informuota, kad netapo pagrindine ginčo patalpų nuomininke ir trejus metus jose negyveno. Nors byloje nėra duomenų apie atsakovės planus remontuoti ar rekonstruoti ginčo patalpas, tačiau Vilniaus miesto savivaldybei siekiant išsaugoti jas savo nuosavybėje, jai, kaip turto savininkei, tenka pareiga užtikrinti tinkamą turto būklę. Atsižvelgdama į tai, kad kasatorei buvo pateiktas teisiškai pagrįstas atsakymas dėl atsisakymo suteikti jai galimybę privatizuoti ginčo patalpas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindų tenkinti kasacinio skundo dalį dėl atsakovės įpareigojimo priimti motyvuotą sprendimą leisti kasatorei privatizuoti ginčo patalpas.

Dėl teisės į būsto neliečiamybę, savavališkai užimtų patalpų sampratos ir sąlygų asmens iškeldinimui

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99;  Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106, ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais „būsto“ netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Kaip teisingai nurodo kasatorė, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu (žr. Buckley v. United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, § 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Konstatavus, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą (tai reiškia tik tai, kad Konvencijos 8 straipsnio garantijos –  skundžiamo ribojimo pateisinamumo vertinimo kriterijai – gali būti taikomos, bet ne įgyjama teisė į konkretų būstą) ir ši teisė yra ribojama (pvz., gresiantis iškeldinimas pripažįstamas rimčiausia šios teisės suvaržymo forma), toliau analizuotinos ribojimo pateisinamumo sąlygos – teisėtumas, teisėtas tikslas ir „būtinumas demokratinėje visuomenėje“. Analizuojant šį aspektą, reikšminga, kad taikomos priemonės motyvai būtų svarbūs ir pakankami. Konvencijoje įtvirtinta apribojimo būtinumo sąvoka reiškia primygtinę socialinę būtinybę, konkrečiai – pritaikyta priemonė turi būti proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Vertinant skundžiamos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., Bjedov v. Croatia, no. 421050/09, judgment of 29 May 2012, Stankova v. Slovakia, no. 7205/02, judgment of 9 October 2007, Pinnock and Walker v. United Kingdom, no. 31673/11, judgment of 24 September 2013 ir kt.).

Grįždama prie nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybių, teisėjų kolegija pabrėžia, kad kasatorė iki kreipimosi į teismą dienos ginčo patalpomis (kuriomis 1993 m. leista naudotis Vilniaus miesto Rasų seniūnijos raštu) netrukdomai naudojosi 17 metų, jas saugojo, prižiūrėjo, remontavo, nuo 2009 m. apmokėdavo jai siunčiamas sąskaitas už patalpų nuomą, kas rodo jos pakankamus ir tęstinius ryšius su konkrečiu būstu, todėl Konvencijos 8 straipsnis pripažintinas taikytinu. Toliau analizuodama skundžiamų ribojimų (reikalavimo išsikelti ir atsisakymo leisti privatizuoti patalpas) pateisinamumą Konvencijos 8 straipsnio reikalavimų kontekste, teisėjų kolegija a priori pažymi, kad atsisakymas įpareigoti atsakovę leisti kasatorei privatizuoti ginčo patalpas yra pagrįstas Konvencijos 8 straipsnio atžvilgiu, t. y. atitinka nacionalinės teisės nuostatas, turi teisėtą tikslą ir atitinka būtinumo reikalavimą, atsižvelgiant į patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis priemonės siekiamus tikslus suteikti valstybės paramą stokojantiems visuomenės nariams, įsigyjant nuosavybėn pirmąjį tinkamą gyventi būstą (kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, ieškovė iki atitinkamo reikalavimo pareiškimo momento jau buvo įgijusi nuosavybėn gyvenamąjį būstą). Priešinga išvada prieštarautų pirmiau nurodytoms nacionalinės teisės nuostatoms ir teisėtam tikslui – suteikti valstybės paramą labiausiai stokojantiems visuomenės nariams.

Vertindama įpareigojimo išsikelti iš ginčo patalpų pagrįstumą Konvencijoje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorei ginčo patalpos buvo suteiktos Rasų seniūnijos raštu, ji ne savavališkai jas užėmė, o turėdama juridinį pagrindą, kuris nors ir neatitiko teisinio reguliavimo, tačiau sukūrė kasatorei lūkestį, kad ji galės naudotis tomis patalpomis. Be to, šiomis patalpomis kasatorė netrukdomai naudojosi ilgą laiką, valstybės institucijoms nereiškiant dėl to pretenzijų, nuo 2009 m. ji apmokėdavo siunčiamas sąskaitas dėl nuomos mokesčio. Šios aplinkybės jai suteikė pagrindą manyti, kad ginčo patalpose ji gyvena teisėtai ir kad susiformavo šalių nuomos teisiniai santykiai. Analizuojant Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją būsto netekimo bylose, pažymėtina, kad šio teismo ne kartą kritikuotos situacijos, kai nacionalinės valdžios institucijos įpareigodavo iškeldinti, formaliai pasiremdamos nacionaline teise ir nurodydamos, jog pagal teisės aktus asmuo nebeturi teisės gyventi atitinkamame būste, tačiau neapsvarstydamos visos faktinės asmens situacijos ir taikomos priemonės proporcingumo (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no. 19009/04, par. 50, judgment of 13 May 2008;  Ćosić v. Croatia, no. 28261/06, judgment of 15 January 2009 ir kt.).

Remdamasi pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, situacijos įvertinimu nacionalinės teisės ir tarptautinių standartų aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės iškeldinimas būtų neproporcinga priemonė, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iškeldinti ieškovę, naikintina, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinis atmestas.

Atsižvelgdama į aplinkybę, kad atsakovė, 2009 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto registre pakeitusi ginčo patalpų paskirtį, siuntė kasatorei gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio sąskaitas, kurias kasatorė apmokėdavo, yra pagrindas pripažinti, jog tokie Vilniaus miesto savivaldybės institucijų veiksmai sukūrė kasatorei lūkestį, kad ginčo patalpose ji teisėtai gyvena kaip nuomininkė. Šalis faktiškai sieja gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, kurie, netenkinus atsakovės reikalavimo iškeldinti kasatorę, turi būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos nuomone, nuomos teisinių santykių pradžia negali būti laikoma 1993 m. spalio 14 d., kaip ieškinyje prašė kasatorė, nes, minėta, tuo metu jai buvo suteiktos negyvenamosios patalpos už jas nemokant nuomos mokesčio. Tačiau pagrįsta laikyti, kad kasatorė nuomininkės teises į patalpas įgijo nuo 2009 m. gegužės 7 d., kai pakeitusi patalpų paskirtį atsakovė ėmė siųsti kasatorei sąskaitas už nuomą. Aplinkybė, kad sąskaitas kasatorei siuntė SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kuri, kaip yra nurodžiusi atsakovė, neturi teisės išnuomoti būsto be Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir (ar) administracijos direktoriaus įsakymo, nėra teisiškai reikšminga vertinant faktiškai susiklosčiusių nuomos teisinių santykių pripažinimą. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytą argumentą, kad ji negali išnuomoti ginčo patalpų kasatorei, nes savivaldybės patalpos priskiriamos socialinio būsto fondui ir nuomojamos tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 8 straipsnyje nurodytiems asmenims, pažymi, jog nagrinėjamoje faktinėje situacijoje savivaldos institucijos ilgalaikiu neveikimu, vėliau – sąskaitų siuntimu jau sukūrė faktinius nuomos santykius. Vien ta aplinkybė, kad butas priklauso savivaldybei, savaime nereiškia, jog toks būstas turi socialinio būsto statusą, o jame gyvenantiems nuomininkams taikomos socialinio būsto nuomos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-560/2011; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne sykį buvo pabrėžta nuomininko teisė į nuomos teisinių santykių tęstinumą nepriklausomai nuo to, kad šis asmuo neatitinka socialinio būsto nuomininkui nustatytų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. J. C. ir kt., bylos Nr. 3K-3-60/2013). Toliau besitęsiantys faktiniai nuomos teisiniai santykiai turi būti įforminti teisės aktų nustatyta tvarka, priešingu atveju nebūtų panaikintas situacijos neapibrėžtumas, neatsirastų teisinis tikrumas nei Vilniaus miesto savivaldybei, kaip ginčo patalpų savininkei, nei kasatorei, kaip faktinei jų nuomininkei. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuoma – socialinė valstybės ir savivaldybių kartu įgyvendinama funkcija, nekomercinės veiklos forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos ir įrodinėjamos aplinkybės, kad kasatorė atitinka sąlygas, būtinas teisei į socialinį būstą įgyti. Dėl šios priežasties nuomos sutarties sąlygos neprivalo būti analogiškos socialinio būsto nuomos sutarties sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl kasatorės reikalavimo pripažinti jai nuomininkės teises į patalpas ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su kasatore patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, naikintina, ir dėl šio reikalavimo paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, jį pakeičiant, t. y. pripažįstant kasatorei nuomininkės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. gegužės 7 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas galutiniu sprendimu pripažino pagrįstu vieną iš dviejų ieškinio reikalavimų (pripažinti ieškovei nuomininkės teises ir įpareigoti atsakovę sudaryti nuomos sutartį), o nepagrįstais – vieną ieškinio reikalavimą ir priešieškinį. Visi šioje byloje nagrinėti reikalavimai yra neturtiniai, todėl ieškinio reikalavimai vertintini kaip lygiaverčiai ir sudaro 50 proc. bylos baigties, atitinkamai priešieškinis – taip pat 50 proc. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad galutiniu teismo sprendimu patenkinta ieškovės reikalavimų dalis sudaro 75 proc., o atmesta dalis – 25 proc. Remiantis šia proporcija šalims paskirstytinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3, 5 dalys, 98 straipsnis). Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė sumokėjo 268 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir po 1452 Lt advokatei už atstovavimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose (iš viso turėjo 2904 Lt atstovavimo išlaidų); duomenų apie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra. Valstybei atlygintina 36,67 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Šias išlaidas paskirsčius vadovaujantis pirmiau nurodyta proporcija, ieškovei iš atsakovės priteistina 2379 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei iš atsakovės – 27,50 Lt pašto išlaidų (iš ieškovės valstybei pašto išlaidų atlyginimas nepriteisiamas, nes jai tenkanti šių išlaidų dalis yra mažesnė nei minimali Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta valstybei priteistina 10 Lt bylinėjimosi išlaidų suma).

Iš ieškovės pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad už kasacinį skundą ji sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio, o advokatei už atstovavimą kasaciniame teisme – 4235 Lt. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 1000 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.13 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už kasacinio skundo surašymą tuo atveju, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme, apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2,5) dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovei atlygintina išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti suma yra 2000 Lt. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, ieškovei iš atsakovės iš viso priteistina 1650 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (2200 Lt x 75 proc.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. balandžio 16 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 8,47 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios išlaidos valstybei iš šalių nepriteistinos (Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti ieškovei nuomininkės teises ir įpareigoti atsakovę sudaryti nuomos sutartį bei patenkinti priešieškinio reikalavimai, panaikinti, paliekant galioti atitinkamas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo dalis, tik pakeičiant datą, nuo kurios ieškovei pripažįstamos nuomininkės teisės, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą ir visą sprendimą išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti ieškovei B. K. (duomenys neskelbtini) nuomininkės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. gegužės 7 d.

Įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją sudaryti su ieškove B. K. patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei B. K. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2379 (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 27,50 Lt (dvidešimt septynis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Priteisti ieškovei B. K. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1650 (vieną tūkstantį šešis šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus