(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė,

sekretoriaujant Kristinai Murauskienei,

dalyvaujant ieškovei I. B.,

atsakovės atsakovei advokatei Ievai Totoraitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eksma Optics“ dėl darbo ginčo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Eksma Optics“, kuriame parengiamajame teismo posėdyje patikslinusi ieškinio reikalavimus prašo: 1) pripažinti, kad ieškovės 2023 m. liepos 19 d. darbo sutartis Nr. 193 Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 54 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu) buvo nutraukta neteisėtai; 2) pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 54 straipsnio į DK 59 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia); 3) priteisti 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką pagal DK 59 straipsnio 1dalį, iš viso  11707 Eur (su mokesčiais); 4) priteisti 500 Eur darbo užmokestį iš atsakovės, kuris nebuvo išmokėtas ieškovei dėl neteisingai pritaikyto neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) 2025 m. birželio ir liepos mėn.; 5) priteisti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį; 6) priteisti iš atsakovės 1500 Eur turtinės ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą, atsiradusį dėl sveikatai padarytos žalos.

Ieškinyje nurodė, kad ieškovei nepavyko apginti teisių Darbo ginčų komisijoje. Teigia, jog buvo pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Paaiškino, kad yra neįgali, turi 50 proc. nedarbingumo lygį, neturi aukštojo išsilavinimo. Buvo apkaltinta darbdavio dėl invalidumo pažymos nuslėpimo įdarbinimo metu, kuri buvo ruošiama išsiuntimui 2023 m. rugpjūčio 2 d. Darbo sutartį su UAB „Eksma Optics“ sudarė 2023 m. liepos 19 d., buvo priimta neterminuotai eiti optikos paruošimo laborantės pareigas su trijų mėnesių išbandymo laikotarpiu. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. rugpjūčio 2 d. išvadą tiesioginiam vadovui išsiuntė 2025 m. balandžio mėn. pradžioje. Nuo 2025 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą dėl ilgesnės trukmės kasmetinių atostogų. Paaiškino, jog įmonėje dirbo daugiau nei 1,5 metų. Buvo iškviesta pas viršininkę dėl paaukštinimo pareigose. Tačiau 2025 m. kovo 19 d. darbdavys pasiūlė nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu (abiejų šalių susitarimu) su išeitine dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, motyvuodamas, kad padaugėjo darbo, reikės likti po darbo, ir darbuotojos amžiuje bus sunku. Pasiūlymas buvo atmestas, pasakė, kad išeis iš darbo, bet pagal kokį straipsnį dar nežino – pagalvos. Dėl tokio darbdavio pasiūlymo apstulbo, išklausė visus darbdavio argumentus, dalinai pagrįstus, pasijautė blogai. Teko sutikti išeiti iš darbo, nežinant pagal kokį straipsnį, gal dėl sveikatos būklės. 2025 m. kovo 20 d. stipriai susirgo, pateko į ligoninę, ilgai gydėsi, turėjo nedarbingumą, buvo nusiųsta į dvi reabilitacijas. Dažnai skambindavo iš darbo dėl sutarties nutraukimo pasirašymo. Iki 2025 m. liepos 1 d. nepasirašė jokių darbdavio pasiūlymų. Darbdavys pasiūlė nutraukti darbo sutartį, atsiunčiant pasiūlymus el. paštu du kartus: 2025 m. balandžio 3 d. ir 2025 m. gegužės 29 d. Šių pasiūlymų taip pat nepasirašė. Teigia, jog taip išreikštas jos prieštaravimas darbdavio valiai ir nesutikimas su atleidimu šalių susitarimu. Teigia, kad nuo 2025 m. pradžios pasikeitus vadovui, buvo pablogintos jos darbo sąlygos, sumažinta darbo erdvė. Teigia, kad buvo sutrukdyta emocinė ir psichologinė pusiausvyra. Prasidėjo priekaištai, mano, kad tai buvo atleidimo pradžia. Pasiūlymą dėl darbo santykių nutraukimo pasirašė tik 2025 m. liepos 1 d., nes neturėjo išeities. 2025 m. liepos 8 d. BSS portale atsitiktinai sužinojo, kad yra darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia pagal DK 59 straipsnį. Suprato, kad buvo apgauta, nes jos atleidimo atvejis ir yra „darbdavio valia“: darbdavio požiūris - priimti jauną merginą ir atleisti moterį 59 metų tai ir yra darbdavio valia. Teigia, jog prie viso šito paskutinę darbo dieną 2025 m. liepos 9 d. darbdavys pažeidė pasiūlymą ir nesumokėjo 500 Eur. 2025 m. liepos 9 d. po atsiskaitymo ir išeitinės išmokos gavimo skambino išteklių vadovei dėl išeitinės išmokos trūkumo, buvo pasakyta, kad buhalterė susisieks telefonu. Nesulaukusi skambučio, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Mano, kad NPD pritaikytas neteisingai, dėl to darbuotojas neturi kentėti ir metus laukti išmokų, susijusių su darbo santykiais. Taip pat paaiškino, jog jos darbas buvo specifinis, dirbama tamsoje su koncentruota šviesa ir robotiniais, vibraciniais plovimo įrenginiais, kurie kas kelios minutės vibruoja. Mano, kad dėl to atsirado lėtinė profesinė liga – širdies nepakankamumas, širdies ritmo sutrikimas ir cukrinis diabetas II tipo. Turtinę žalą patyrė dėl turėtų gydymo išlaidų, sumažėjusių pajamų dėl prarasto darbingumo, 3 mėnesius gydėsi nuo 2025 m. kovo 20 d. galimai sumažėjusio darbingumo laipsnio. Dabar šeimos gydytoja ruošia dokumentus neįgalumo tarnybai, dėl sveikatos pablogėjimo ir darbingumo procentų sumažinimo. Patyrė nemažai išlaidų gydymui, vaistams ir tyrimams. Neturtinę žalą patyrė dėl patirto šoko, darbdavio melo, trijų mėnesių darbdavio spaudimo dėl atleidimo, patyrė nemalonius išgyvenimus, fizinį skausmą, emocinę įtampą, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sunkumą susirasti darbo 59 metų moteriai.

Atsakovė UAB „Eksma Optics“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad darbdavys pirmą ir antrą pasiūlymus nutraukti darbo sutartį ieškovei pateikė raštu, el. paštu 2025 m. balandžio 7 d. ir 2025 m. gegužės 30 d. Antrąjį pasiūlymą nutraukti darbo sutartį ieškovė gavo 2025 m. gegužės 30 d. Jį pasirašė ir darbdaviui atsiuntė 2025 m. liepos 1 d. Nors ir formaliai praleidusi 5 d. d. terminą, vėliau vis tiek išreiškė savo valią sutikti su pasiūlymu. Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal vėlyvą ieškovės sutikimą, patvirtino, kad priima šį sutikimą. Ieškovė išreiškė tikrąją savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Tokią išvadą pagrindžia bylos faktinių aplinkybių seka: 1) 2025 m. kovo 19 d., dar iki pirmojo rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį įteikimo ieškovei pasiūlymas nutraukti darbo sutartį buvo išreikštas žodžiu, o ieškovei sutikus su šiuo pasiūlymu, buvo atliktos rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį įteikimo procedūros; 2) 2025 m. balandžio 11 d. ieškovė raštu patvirtino, kad pirmąjį pasiūlymą gavo ir sutinka nutraukti darbo sutartį, bet reikia pakeisti nutraukimo datą ir sutartį nutraukti po to, kai baigsis nedarbingumas, o po jo dar išnaudos atostogas; darbdavys patvirtino, kad jam priimtinas šis pasiūlymas; 3) 2025 m. gegužės 22 d., kaip ir buvo sutarta, kai tapo žinoma nedarbingumo pabaigos data, ieškovė pateikė atostogų prašymą ir su prašymu kartu nurodė: „nuo 2025-07-09” ruoškit darbo sutarties nutraukimą“; 4) 2025 m. gegužės 30 d. darbdavys paruošė antrąjį pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame numatė darbo sutarties nutraukimo datą 2025 m. liepos 9 d., ir el. paštu įteikė ieškovei; 5) 2025 m. liepos 1  d. ieškovė el. paštu atsiuntė pasirašytą antro pasiūlymo kopiją. Nuo 2025 m. kovo 20 d. iki pat darbo sutarties nutraukimo dienos 2025 m. liepos 9 d., kol buvo derinamos darbo sutarties nutraukimo sąlygos, ieškovės faktiškai nebuvo darbe (buvo nedarbingume arba atostogavo), visa komunikacija dėl darbo sutarties nutraukimo vyko raštu. Iš susirašinėjimo matyti, kad darbdavys bendravo korektiškai ir pagarbiai, nedarė ieškovei įtakos jokiais neleistinais veiksniais – ekonominio ar psichologinio pobūdžio spaudimu. Darbo sutarties nutraukimo procesas truko beveik 4 mėnesius, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko apgalvoti ir priimti sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Galiausiai, ieškovės teiginys, kad 2025 m. liepos 8 d., darbo sutarties pasibaigimo išvakarėse, sužinojo, kad egzistuoja DK 59 straipsnis, tik parodo, kad ieškovės abejonė dėl darbo sutarties nutraukimo kilo jau po to, kai darbo sutarties nutraukimo sąlygos šalių buvo suderintos raštu. Todėl darbo sutartis pagal DK 54 straipsnį šalių susitarimu nutraukta teisėtai. Ieškovės prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo perkvalifikavimo iš DK 54 straipsnio į DK 59 straipsnį yra neteisėtas. Ieškovė neturi teisės reikalauti darbdavio taikyti šį pagrindą, nes tai yra Darbdavio teisė ir iniciatyva, o ne Darbuotojos pasirinkimas. Reikalavimas priteisti 500 Eur iš atsakovės dėl neteisingai pritaikyto NPD 2025 m. birželio ir liepos mėn. yra neteisėtas, nes mokesčių permoką VMI grąžins tiesiogiai ieškovei pateikus 2025 m. mokesčių deklaraciją. Reikalavimas priteisti 3000 Eur turtinę ir neturtinę žalą dėl sveikatos sužalojimo, būtent profesinės ligos, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ieškovei nėra nustatyta profesinė liga. Ieškovė reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl sveikatos sužalojimo, būtent dėl to, kad, jos manymu, dėl darbo specifikos jai išsivystė profesinė liga. Pažymi, kad ieškovei nėra nustatyta profesinė liga. Be savo apmąstymų apie nustatytus sveikatos sutrikimus ir galimą jų sąsają su darbo aplinkos veiksniais, į bylą jokių profesinės ligos nustatymą pagrindžiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Antra, kai darbuotojo sveikatos sutrikimas yra pripažįstamas profesine liga, darbuotojui yra mokamos valstybinio socialinio draudimo išmokos. O pagal DK 155 str. 2 d. tais atvejais, kai darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo <...> susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmokos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nėra nustatyta profesinė liga, nėra ir pagrindo priteisti ieškovės patirtas sveikatinimosi išlaidas ar neturtinę žalą iš atsakovės.

Teismo posėdyje ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Ieškinys atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo bei su tuo susijusių teisinių padarinių, netinkamo atsiskaitymo su darbuotoja bei darbuotojai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė I. B. su atsakove UAB „Eksma Optics“ 2023 m. liepos 19 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 193 (su papildomu susitarimu), kurios pagrindu ieškovė priimta dirbti optikos paruošimo laborantės  pareigoms (b. l. 9–11). Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2025 m. liepos 9 d. DK 54 straipsnio pagrindu (b. l. 118). Nesutikdama su darbo sutarties nutraukimu, ieškovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2025 m. rugpjūčio 6 d sprendimu darbo byloje Nr. APS-107-16908 nusprendė atmesti I. B. prašymą dėl išeitinės išmokos pagal DK 59 straipsnį išieškojimo, dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo kaip nepagrįstus (b. l. 109–113). Nesutikdama su sprendimu, ieškovė DK nustatyta tvarka realizavo savo teisę į teisminę gynybą, pateikdama ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu

DK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. Pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais (DK 54 straipsnio 2 dalis). Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas (DK 54 straipsnio 3 dalis). Sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį pabaigia darbo sutartį juose nurodytomis sąlygomis ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 54 straipsnio 4 dalis). Pagal DK 65 straipsnio 3 dalį darbdavio sprendimas nutraukti darbo sutartį ar konstatuoti darbo sutarties pasibaigimą turi būti išreikštas raštu. Sprendime nurodoma darbo sutarties nutraukimo pagrindas ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. Pasibaigus darbo sutarčiai, apie tai daromas įrašas darbo sutartyje. Ne vėliau kaip kitą darbo dieną po darbo santykių pasibaigimo dienos darbdavys privalo apie darbo sutarties pasibaigimą pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui DK 65 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra nurodyta, kad darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

Byloje surinktais rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimais nustatyta, jog 2025 m. kovo 19 d. ieškovei jos tiesioginė vadovė I. B. žodžiu pasiūlė nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu). Ieškovės paaiškinimais, pasiūlymas buvo atmestas, informavus darbdavį, kad iš darbo išeis, bet pagalvos pagal kokį straipsnį. Tuo tarpu darbdavys, priešingai nei teigia ieškovė, tvirtino, jog darbuotoja žodžiu sutiko. Ieškovė laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 20 d. iki 2025 m. birželio 4 d. turėjo nepertraukiamą nedarbingumo laikotarpį (b. l. 138). 2025 m. balandžio 7 d. el. paštu atsakovė pateikė pasiūlymą raštu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2025 m. gegužės 30 d. (b. l. 149). Atsakydama į jį, ieškovė 2025 m. balandžio 11 d. el. laišku informavo atsakovę, kad „Dabar sergu ir nežinau kada pasveiksiu. Po ligos atostogausiu. Po atostogų nutrauksim sutartį, kada žinosiu tikslią datą“ (b. l. 139–140). 2025 m. gegužės 22 d. ieškovė pateikė per BSS sistemą prašymą dėl atostogų suteikimo, kuriame nurodė, kad prašo suteikti  atostogas nuo 2025 m. birželio 9 d. iki 2025 m. liepos 8 d. (b. l. 141–142) Pastebėtina, jog prie prašymo pridėjo ir komentarą „nuo 2025 m. liepos 9 d. ruoškit sutarties nutraukimą“ (b. l. 135). Atsižvelgdamas į tai, ir suderinęs atostogų datas, darbdavys 2025 m. gegužės 30 d. pateikė atnaujintą pasiūlymą ieškovei nutraukti darbo sutartį 2025 m. liepos 9 d. (b. l. 147). 2025 m. liepos 1 d. ieškovė, išreiškusi sutikimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir pasiūlymą pasirašiusi, elektroniniu paštu išsiuntė darbdaviui (b. l. 145–146).

Pasak ieškovės, susitarimo pasirašymas neatitinka jos tikrosios valios, sutikimas duotas darbdaviui darant spaudimą, šią aplinkybę patvirtina darbdavio siųsti pasiūlymai. Pažymėtina, kad nors bendrasis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, darbo bylose taikomas su išlyga prioritetą teikiant darbuotojui, kaip silpnesnei darbo teisinių santykių šaliai, vis dėlto darbuotojas, gindamas savo teises, taip pat turi būti aktyvus ir pateikti jo teiginius pagrindžiančius faktus, kadangi bylos šalis, kuri neigia kitos šalies nurodytą aplinkybę, paprastai neturi įrodymų apie tai, kad nėra tokios aplinkybės.

Šiuo atveju iš aukščiau nurodytų susirašinėjimo žinučių, matyti, jog ieškovė darbdaviui neprieštaravo, jog nesutinka darbo santykius pabaigti šalių susitarimu. Priešingai 2025 m. balandžio 11 d. elektroniniu laišku ieškovė  aiškiai išreiškė savo valią, nurodydama, kad „po atostogų nutrauksim sutartį“. Vienintelis neapspręstas dalykas tarp šalių buvo darbo santykių pasibaigimo data, kadangi po nedarbingumo ieškovė ketino pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis. Ir vėliau, t. y. 2025 m. gegužės 22 d. BSS sistemoje, nekeisdama savo valios, kaip minėta išreiškė prašymą dėl atleidimo datos, parašydama „nuo 2025 m. liepos 9 d. ruoškit sutarties nutraukimą“. Pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo  pasirašė 2025 m. liepos 1 d. aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšdama savo valią žodžiu „Sutinku“.

Taigi, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog abi šalys suderinta  valia susitarė nutraukti darbo santykius DK 55 straipsnio pagrindu. Tačiau  pati ieškovė po darbo sutarties nutraukimo tvirtino, jog 2025 m. liepos 8 d. vakare atsitiktinai sužinojo apie DK 59 straipsnyje nustatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą darbdavio valia  ir suprato, kad tai buvo jos atleidimo situacija. Tačiau tokia ieškovės vidinės valios kaita nesudaro teismui pagrindo spręsti, nebuvus suderintos šalių valios nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, nes apie tai, kad darbo santykiai galėtų būti nutraukti ieškovei finansiškai naudingesniu pagrindu, ji sužinojo jau po to, kai patvirtino valią darbo sutartį nutraukti DK 55 straipsnio pagrindu.  Juo labiau, kad DK 59 straipsnio 1 dalis numato, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų DK 57 straipsnio 1 dalyje. Pagal DK 64 straipsnio 1 dalį, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato darbdavio pareigą įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, šis įspėjimas turi būti pateiktas raštu; pagal DK 64 straipsnio 2 dalį, įspėjime nutraukti darbo sutartį turi būti nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežastis ir įstatymo norma, kurioje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, darbo santykių pasibaigimo diena. Pareiga nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių darbdavys nutraukia darbo sutartį, yra reikšminga kaip darbuotojo teisių apsaugos garantija, nes darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys nutraukia darbo sutartį  (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-463-969/2017). Nagrinėjamoje situacijoje darbdavys jokių galimų priežasčių neįvardijo, be to, kokį teisėtą darbuotojo atleidimo iš darbo pagrindą pasirinkti yra darbdavio diskrecijos teisė, juolab, jog pats darbuotojas neturi teisės inicijuoti darbo sutarties nutraukimo DK 59 straipsnio pagrindu.

Būtina pažymėti ir tai, jog nors šiuo atveju ieškovė su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį raštu sutiko praėjus 5 d. d. terminui, kaip tai įtvirtinta, DK 54 straipsnio 3 dalyje, t. y. 2025 m. gegužės 30 d. pasiūlymą pasirašė ir darbdaviui atsiuntė tik 2025 m. liepos 1 d., tačiau akivaizdu, jog ieškovė išreiškė savo valią  sutikti su pasiūlymu ir darbdavys sutiko šį pasiūlymą priimti. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad „sprendžiant dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 54 straipsnį esminę reikšmę turi tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo, o tokios valios išreiškimas, tiksliau, pasiūlymą priimančios darbo sutarties šalies sutikimo nutraukti darbo sutartį išreiškimas, nėra apribotas terminu – pasiūlymą priimanti šalis turi įstatymu suteiktą penkių dienų apsisprendimo teisę (3 dalis), tačiau ji pati laisva nuspręsti dėl pasinaudojimo tokia galimybe.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019). Tai reiškia, jog šalis sutikimą gali duoti ir vėliau, svarbu, kad tai atitiktų šalies valią. Atsižvelgiant į tai spręstina, jog nutraukiant darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu atsakovė nepažeidė sutarties nutraukimo procedūrinių veiksmų, kurią patvirtina ir kasacinio teismo praktika.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, konstatuoja, jog ieškovė neįrodė, kad darbo sutartis su ieškove pagal DK 54 straipsnį nutraukta neteisėtai ir nepagrįstai, todėl ieškinio reikalavimai pripažinti, kad ieškovės 2023 m. liepos 19 d. darbo sutartis Nr. 193 DK 54 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu) buvo nutraukta neteisėtai ir pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 54 straipsnio į DK 59 straipsnį (darbo sutarties darbdavio valia) atmestini kaip nepagrįsti. Netenkinus minėtųjų ieškinio reikalavimų, taip pat atmestinas prašymas priteisti 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (11707 Eur)  išeitinę išmoką.

Dėl netinkamai apskaičiuoto NPD priteisimo

Teismas pažymi, kad šiuo atveju aktuali mokesčių permokos įskaitymo ir grąžinimo tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 87 straipsnyje, kuri detalizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA–186 patvirtintose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse (toliau – Taisyklės).

Pagal MAĮ 2 straipsnio 12 dalį mokesčio permoka – mokesčių mokėtojo sumokėta per didelė mokesčio suma. Susidarius mokesčio permokai, atsiranda mokesčių mokėtojo ir administratoriaus teisinis santykis – prievolė, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti ir mokesčių administratorius turi pareigą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nurodyta prievolė yra piniginė, nes jos dalykas – skolininko (mokesčių administratoriaus) pareiga perduoti (įskaityti) kreditoriui (mokesčių mokėtojui) atitinkamą sumą ir kreditoriaus turtinė teisė reikalauti iš skolininko ją sumokėti (įskaityti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2007).

MAĮ 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo – tai subjektas, kuriam mokesčių teisės aktuose nustatyta prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą. Minėto įstatymo 2 straipsnio 15 dalis expressis verbis įtvirtina bendrą taisyklę – mokestį išskaičiuojantis asmuo yra laikomas mokesčių mokėtoju – asmeniu, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Vadinasi mokestį išskaičiuojantis asmuo pakeičia mokesčių mokėtoją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-359/2010).

Pagal MAĮ 87 straipsnio 7 dalį, gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos.

Iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus 2023 m. rugpjūčio 1 d. išvados Nr. DPS-1513 matyti, jog ieškovei nuo 2023 m. liepos 7 d. iki 2031 m. spalio 29 d. yra nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (b. l. 20). Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 20 straipsnio 6 dalimi, apskaičiuojant ieškovei pajamų mokestį nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, turint 50 proc. darbingumo lygį, turi būti taikomas padidintas NPD. Byloje ginčo nėra, jog ieškovė darbdaviui aukščiau minėtą išvadą pateikė tik 2025 m. balandžio 11 d., duomenų, jog darbdavys anksčiau būtų informuotas apie tai, jog ieškovei turi būti taikomas didesnis NPD, byloje nėra (b. l. 47). Akivaizdu, jog darbdaviui negalėjo būti žinoma apie tai, jog ieškovei turi būti taikomas didesnis NPD, todėl darbdavys pagrįstai apskaičiuodamas ieškovei darbo užmokestį pagrįstai jo netaikė iki 2025 m. balandžio mėn.

Kaip nurodo VMI 2025 m. spalio 20 d. rašte Nr. RM-47002 NPD gali būti tikslinamas ne vėliau kaip iki to paties mokestinio laikotarpio (kalendorinių metų) pabaigos. Pateiktoje situacijoje, kai darbuotojas 2025 m. liepos 9 d. nebedirba, įmonė neprivalo perskaičiuoti pajamų mokesčio dėl buvusiam darbuotojui nepritaikyto padidinto NPD. Metų eigoje nepritaikytą padidinto NPD dalį prisitaikyti gali pats gyventojas pateikdamas ar patikslindamas (jei buvo pateikęs) deklaracijas (b. l. 156). Nesivadovauti tokiu VMI išaiškinimu teismas neturi pagrindo, kadangi ir Taisyklių 65.1 p. įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojui išskaičiuota per didelė mokesčio suma negali būti grąžinama per mokestį išskaičiuojantį asmenį, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio permokos grąžinimo metu yra nutraukęs darbo sutartį su per didelę mokesčio sumą išskaičiavusiu asmeniu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 500 Eur darbo užmokesčio, kuris nebuvo išmokėtas ieškovei dėl neteisingai pritaikyto NPD, atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi darbdavys su ieškove tinkamai atsiskaitė, prašymas dėl netesybų priteisimo taip pat atmestinas.

Dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo

Ieškovė taip pat išreiškė prašymą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą  vertina 1500 Eur. Ieškinyje nurodė, jog neturtinę žalą patyrė dėl patirto šoko, darbdavio melo, trijų mėnesių darbdavio spaudimo dėl atleidimo, patyrė nemalonius išgyvenimus, fizinį skausmą, emocinę įtampą, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sunkumą susirasti darbo 59 metų moteriai.

DK 151 straipsnyje yra įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Darbo kodekso normos nereguliuoja neturtinės žalos nustatymo sąlygų, todėl pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo sąlygų vadovaujamasi CK nuostatomis (DK 4 straipsnio 2 dalis).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai; ii) situacijose, kai padaryta neturtinė žala nežymi (darbuotojo atleidimo pagrindas nediskredituojantis, nepakenkta darbuotojo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015).

Kaip minėta, ieškovės paaiškinimais, neturtinę žalą patyrė dėl patirto šoko, darbdavio melo, trijų mėnesių darbdavio spaudimo dėl atleidimo, patyrė nemalonius išgyvenimus, fizinį skausmą, emocinę įtampą, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sunkumą susirasti darbo 59 metų moteriai. Teismas sutinka, kad pats darbo sutarties nutraukimas nėra malonus ir įtakoja žmogaus emocinę būklę, juolab vyresniame amžiuje. Tačiau vertindamas ieškovės paaiškinimus dėl patirtų išgyvenimų, pastebi, jog ieškovė pati nurodė, jog darbdavio argumentai dėl pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu motyvuojant, kad padaugėjo darbo, reikės likti po darbo, ir darbuotojos amžiuje bus sunku, dalinai buvo pagrįsti. Ieškovė taip pat patvirtino, jog darbas buvo specifinis ir neigiamai įtakojo jos sveikatą. Taip pat pažymėtina, jog ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas – šalių susitarimu, ir teismas konstatavo, jog ieškovė tokią valią išreiškė, t. y. toks atleidimo iš pareigų būdas ieškovei negalėjo sukelti didelių neigiamų išgyvenimų, kadangi juo nebuvo sumenkinta ieškovės dalykinė reputacija ir geras vardas, t.y. dėl tokio atleidimo pagrindo visuomenė negalėjo susidaryti negatyvaus požiūrio į ieškovę, suabejoti jos reputacija. Todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo netenkintinas.

Taip pat ieškovė prašo priteisti turtinę 1500 Eur žalą, kurią patyrė dėl turėtų gydymo išlaidų, sumažėjusių pajamų dėl prarasto darbingumo, nes 3 mėnesius nuo 2025 m. kovo 20 d. gydėsi galimai dėl sumažėjusio darbingumo laipsnio. Visų pirma pastebėtina, jog minėtas išlaidas tik iš dalies  pagrindžia į bylą pateikti įrodymai. Tačiau teismui nenustačius, jog ieškovė iš darbo atleista nepagrįstai, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų žalai atlyginti – darbdavio neteisėtų veiksmų. Be to, iš medicinos dokumentų išrašo matyti, jog dar iki 2025 m. kovo 20 d. ieškovei buvo diagnozuota hipertenzinė širdies liga be širdies nepakankamumo, stazinis širdies nepakankamumas, kitos krūtinės anginos formos, 2 tipo diabetas be komplikacijos ir t.t. (b. l. 49–50), todėl spręsti, jog  2025 m. kovo 20 d. atsiradę ieškovės nusiskundimai dėl širdies mušimų, permušimų, žemo ASS, galvos svaigimo, skausmo kairiojoje krūtinės ląstos pusėje yra tiesiogiai įtakoti būtent darbdavio veiksmų ar darbo sąlygų neturi teisinio pagrindo. Nors ieškovė išreiškė nuomonę, jog galimai dėl darbo sąlygų atsirado profesinė liga, tačiau šiai aplinkybei patvirtinti jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Todėl prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Šiuo atveju teismas sprendžia, kad kiti ieškinyje ir atsiliepime bei posėdžio metu išsakyti argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų išsamiau nepasisako.

Sutinkamai su DK 231 straipsnio 4 dalies nuostata, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Darbo teisinio santykio dalyviams pareiškus ieškinius teisme po DGK priimto sprendimo, individualaus darbo ginčo byla nagrinėjama teisme iš esmės ir užbaigiama teismui priimant sprendimą, po kurio įsiteisėjimo DGK sprendimas netenka galios visa apimtimi (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

  Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad spręsdamas dėl atlygintinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, teismas taip pat vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (toliau – rekomendacija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, ginčo pobūdį ir spręstinus klausimus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų turinį.

Atsakovė prašo priteisti 1525 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos už atsiliepimo į ieškinį parengimą ir pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje. Kadangi ieškinys yra atmetamas, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir yra ženkliai mažesnės už Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinamas visiškai.

Išlaidų,  susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, patirta nebuvo, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263-265 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Priteisti atskovei uždarajai akcinei bendrovei „Eksma Optics“ , juridinio asmens kodas 300624547, iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1525 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų dvidešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                           Vilma Brazinskienė