Administracinė byla Nr. A-3894-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02505-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Fondo valdyba) direktoriaus 2015 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. PE-205; 2) priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 4) priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Fondo valdybos direktorius 2015 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. PE-205 atleido pareiškėją iš Fondo valdybos vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų. Anot pareiškėjo, nei Fondo valdybos direktoriaus įteiktame 2015 m. vasario 6 d. įspėjime Nr. P2-46, nei Fondo valdybos direktoriaus 2015 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-67 pareiškėjas nebuvo supažindintas su pareigybės panaikinimo motyvais. Pažymėjo, kad atleidimo iš pareigų metu, t. y. 2015 m. vasario 3 d. – 2015 m. balandžio 10 d., Fondo valdyboje, buvo neužimtų ne tik žemesnės kategorijos, bet ir to paties lygio ir kategorijos pareigų (tuo metu vyko konkursai į laisvas valstybės tarnybos pareigas), tačiau pareiškėjui nebuvo pasiūlytos jokios neužimtos valstybės tarnautojo pareigos. Paaiškino, kad po atleidimo iš darbo jautėsi nesaugiai, sutriko miegas, nuolat išgyveno, kad neturės pajamų šaltinio pragyventi bei išlaikyti savo šeimą, nes jam jau 59 metai, todėl surasti darbą itin sunku. Per visą šį laikotarpį patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Pareiškėjui po beveik 12 darbo metų Fondo valdyboje, sąžiningai vykdant jam patikėtą darbą, atleidimas iš pareigų sukėlė stiprų dvasinį sukrėtimą, pasireiškusį emocine depresija, virškinimo sutrikimu ir atsiradusiomis ryškiomis erozijomis dvylikapirštėje žarnoje. Visi šie emociniai išgyvenimai, liga pakirto pasitikėjimą savimi, todėl Fondo valdyba, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų atlyginti padarytą neturtinę žalą – 2 000 Eur.

Atsakovas Fondo valdyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Fondo valdybos Ūkio valdymo skyriaus vedėjas 2015 m. vasario 3 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 85-100 pasiūlė, siekiant taupyti Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšas ir atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu nevykdoma dalis pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų (pvz., susijusių su viešųjų pirkimų vykdymu, patalpų ir teritorijų valdymo paslaugų teikimo sutarčių kontrole), panaikinti Ūkio valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigybę, perskirstant kai kurias jos funkcijas kitiems skyriaus darbuotojams.

2015 m. vasario 10 d. gavus pareiškėjo prašymą, Fondo valdybos direktoriaus 2015 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. PE-88 jam suteiktos 5 d. d. naujo darbo paieškoms, mokant už šį laiką vidutinį darbo užmokestį. Nesant pareigų, kurias būtų galima pasiūlyti užimti, priimtas Fondo valdybos direktoriaus 2015 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. PE-205, kuriuo pareiškėjas 2015 m. balandžio 10 d. atleistas iš Ūkio valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Panaikintos pareigybės funkcijos buvo perskirstytos kitiems Ūkio valdymo skyriaus darbuotojams. Pareiškėjas visą laiką vykdė ūkio valdymo, viešųjų pirkimų veiklos sričių funkcijas, todėl jo darbo patirtis ir kompetencija neatitiko esančių laisvų pareigybių nustatytų reikalavimų. Minimu laikotarpiu buvo vykdomos ir 2 pakaitinių valstybės tarnautojų atrankos, tačiau šios pareigybės, atsakovo įsitikinimu, nebuvo laisvos, nes buvo ieškomi laikotarpiui, kol iš vaiko priežiūros atostogų sugrįš pareigų negalintis eiti valstybės tarnautojas. Pažymėjo, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos administravimo įstaigos yra ne struktūriniai padaliniai, o atskiri juridiniai asmenys, kurie savarankiškai vykdo personalo valdymo veiklas, todėl Fondo valdyba ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo pareiškėjui siūlyti laisvų pareigų kitame juridiniame asmenyje. Fondo valdybos manymu, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, susijusį su neturtinės žalos atlyginimu, kadangi jam padarytą neturtinę žalą sieja su Fondo valdybos veiksmais, kuriais buvo priimtas įsakymas dėl jo atleidimo, o šių veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais. Atkreipė dėmesį, kad Pareiškėjo pateikta žalos sveikatai faktą (virškinimo sutrikimus ir erozijas dvylikapirštėje žarnoje) patvirtinanti išvada nurodo lėtinę, nuolat atsinaujinančią ligą. Todėl negalima teigti, kad šie sutrikimai atsirado per 1 mėnesį ir kad jų atsiradimą tiesiogiai nulėmė Fondo valdybos vykdyta pareiškėjo atleidimo procedūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Fondo valdybos direktoriaus 2015 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-67 1.3 punktu buvo panaikinta vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, kuri buvo įsteigta Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-61. Byloje teismas nenustatė duomenų, kad buvo panaikinta viena iš kelių pareigybių, kurių aprašymai ir atliekamos funkcijos yra vienodi. Be to, nenustatė, kad naikinamos kelios pareigybės ir įsteigiamos naujos, į kurias gali pretenduoti keli valstybės tarnautojai. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnio ar Kolektyvinės sutarties 26 punkto reikalavimus.

Išanalizavęs bylos duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėjo pareigybė buvo reikalinga analizuoti kanceliarinių/ biuro prekių, gėlių, inventoriaus ir ūkinių priemonių bei patalpų ir teritorijos priežiūros paslaugų viešųjų pirkimų poreikį, rengti dokumentų projektus, dalyvauti materialinių vertybių priėmimo ir perdavimo, materialinių vertybių tinkamumo naudoti nustatymo ir nurašymo, inventorizacijos bei viešųjų pirkimų komisijų veikloje. Panaikinus pareigybę, buvo siūloma minėtas funkcijas perduoti kitiems darbuotojams (t. I, b. l. 56–57). Atitinkamai, ūkio skyriuje buvo įsteigtos naujos pareigybės arba naujomis funkcijomis papildyti buvusių pareigybių aprašymai (t. I, b. l. 63-80, 82–87). Teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pertvarkymai nebuvo realūs.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vykdytos funkcijos buvo priskirtos kitiems asmenims. Teismas akcentavo, kad pertvarkymai gali būti vykdomi ne tik atsisakant tam tikrų darbinių funkcijų vykdymo, bet ir funkcijas perskirstant kitiems asmenims. Teismo vertinimu, tai, kad minėtos funkcijos buvo perskirstytos kitiems asmenims rodo, kad pertvarkymai realiai vyko, t. y. darbinės funkcijos buvo perskirstytos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad teritoriniai skyriai ir kitos administravimo įstaigos yra ne Fondo valdybos struktūriniai padaliniai, o atskiri juridiniai asmenys. Atitinkamai, minėti juridiniai asmenys yra ne atsakovo struktūriniai padaliniai, o atskiri juridiniai asmenys. Taigi Fondo valdyba neturėjo pareigos ir galimybės teikti pasiūlymus užimti laisvas pareigas jos teritoriniuose skyriuose.

Išanalizavęs byloje pateiktus duomenis ir atsakovo struktūroje esančias laisvas pozicijas, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitikimo šių pozicijų pareigybių aprašymuose nustatytų reikalavimų. Be to, pažymėjo, kad atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti užimti laisvų ar steigiamų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigų. Teismas taip pat akcentavo, kad teisės aktai nenumato teisės keisti pareigybės aprašymus taip, kad tiktų konkrečiam asmeniui, šiuo atveju – pareiškėjui.

Teismas sprendė, kad pareiškėjas ar jo atstovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog 2014 m. lapkričio mėnesį Ūkio valdymo skyriaus vedėjas pareiškė „rasiu būdų ir padarysiu viską, kad tavimi atsikratyčiau“. Taip pat byloje teismas nenustatė jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl perkėlimo į kitą Fondo valdybos struktūrinį padalinį, taip pat – Viešųjų pirkimų skyrių ar skundus dėl Ūkio valdymo skyriaus vedėjo veiksmų.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojo pareigybės, kurią užėmė pareiškėjas, panaikinimo faktas byloje yra nustatytas. Ši pareigybė buvo panaikinta realiai, laisvų valstybės tarnautojo pareigybių, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjui, atsakovas neturėjo. Todėl pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra pagrįstas ir teisėtas ir teismas nenustatė pagrindo naikinti Fondo direktoriaus 2015 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. PE-205, tenkinti išvestinį reikalavimą – priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas darė išvadą, jog nenustatyta ir atsakovo Fondo valdybos neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų.

III.

Pareiškėjas L. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei grąžinti į eitas pareigas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodoma iš esmės tokias pat teisines ir faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomai akcentuoja:

1. Atleidimo dieną tik mažesnioji dalis funkcijų buvo paskirtos kitiems darbuotojams (nepaskirtos kitiems darbuotojams funkcijos sudaro apie 60 proc. visų panaikinamos pareigybės darbų apimties). Įsteigtose naujose pareigybėse nebuvo įrašytos panaikintos pareiškėjo pareigybei nustatytos funkcijos, o naujomis funkcijomis papildyti buvusių pareigybių aprašymai tik vienoje Ūkio valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos S. V. pareigybės aprašyme - „Pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius“, ir kitame Ūkio valdymo skyriaus vyriausiosios specialistės A lygio 12 kategorijos V. B. pareigybės aprašyme, patvirtinto praėjus daugiau kaip 6 mėn. po pareiškėjo atleidimo, kuriame nustatyta „Nesant už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą atsakingo darbuotojo, pildo sargų budėjimo grafikus ir darbo laiko apskaitos žiniaraščius“. Likusi dalis nuo paskirstytų 40 proc. panaikintos pareiškėjo pareigybės darbų apimties funkcijų priskirtos kitiems darbuotojams, skiriant jiems priedus prie atlyginimo. Todėl pareiškėjas yra įsitikinęs, kad pertvarkymai nebuvo realūs. Taip pat mano, kad buvo planuojama įsteigti kitą pareigybę, atsakingą už Fondo valdybos turtą, bet, užsitęsus teismo procesui, nuo sumanymo susilaikyta.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar yra realiai įvykęs pareigybės panaikinimo faktas, ar sprendimas nėra fiktyvus, turintis tikslą tik pagrįsti pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos, teismas nesiaiškino, ar darbovietėje išliko niekam neperduotos funkcijos arba jų dalis, kurias anksčiau vykdė pareiškėjas.
3. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė reikalingų veiksmų visapusiškam svarbių bylai įrodymų ištyrimui, šiuo atveju – iškviesti ir apklausti liudytoju Ūkio valdymo skyriaus vedėją V. G. bei kitus Ūkio valdymo skyriaus darbuotojus, nes apie norą „atsikratyti“ pareiškėju buvo pareikšta per Ūkio valdymo skyriaus darbuotojų pasitarimą, o dėl kreipimosi į Fondo valdybos direktorių, kad pareiškėją perkeltų dirbti į įsteigtą Fondo valdybos Viešųjų pirkimų skyrių, – iškviesti ir apklausti Fondo valdybos direktorių.
4. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, nurodytų priede, kodėl buvo naikinama Ūkio valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigybė, kai tuo metu daugiau kaip 6 mėn. buvo laisva ūkio valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos pareigybė, kuri realiai neužimta iki šiol, nes 2015 m. spalio 27 d. priimta darbuotoja vis dar serga.
5. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Pensijų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigybei nustatyti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėjas neatitiko, yra esminiai, ar pareiškėjo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.
6. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kurios buvo nurodytos priede dėl Ūkio valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 10 kategorijos pareigybės. Būtent, pareiškėjo atleidimo dieną jis formaliai neatitiko šiai pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų, tačiau praėjus keletui mėnesių po pareiškėjo atleidimo iš darbo, šiai pareigybei buvo pakeistas specialusis reikalavimas, kuris jau suteiktų galimybę pretenduoti į šią pareigybę. Vien formalus specialiųjų reikalavimų neatitikimas, jeigu jie nėra esminiai, nėra pakankamas pagrindas nesiūlyti asmeniui užimti pareigybės.

Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo iš esmės tokius pačius teisinius ir faktinius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei akcentuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2015 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. PE-205 teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiuo įsakymu pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 10 d. buvo atleistas iš Fondo valdybos vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos valstybės tarnautojo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 d. 9 p., kai panaikinama.valstybės tarnautojo pareigybė.

              Pareiškėjas nesutikimą su šiuo įsakymu iš esmės grindžia tuo, kad atleidžiant jį iš valstybės tarnybos buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

              Šioje teisės normoje nustatyta, kad „Karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.“

Iš šios teisės normos dispozicijos matyti, kad jos paskirtis yra nustatyti karjeros valstybės tarnautojo socialines garantijas, kurios jam suteikiamos valstybės tarnybos teisinių santykių srityje (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VIII skyriaus preambulė).

Administracinių teismų praktikoke aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad joje yra įtvirtintos šios pagrindinės karjeros valstybės tarnautojo socialinės garantijos:

1. teisė būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, su sąlyga, jei valstybės tarnautojas atitinka bendruosius ir specialiuosius reikalavimus nustatytus konkrečiai pareigybei (žr., pvz., LVAT 2013 03 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-255/2013, 2009 05 11 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 1743/2009);

2. teisė būti savalaikiai įspėtam apie numatomą pareigybės panaikinimą bei būti informuotam apie tas pareigybes, kurias jis galėtų užimti pagal savo turimą lygį ir kategoriją (žr., pvz., LVAT 2012 12 19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1966/2012, 2013 07 01 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 272/2013);

3. tais atvejais, kai yra mažinamas pareigybių skaičius dėl ekonominių, technologinių priežasčių arba dėl struktūrinių pertvarkymų, yra taikomos Darbo kodekso  135 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, o pirmumo teisė, užimti kitą pareigybę, turi būti  suteikiama tam valstybės tarnautojui, kurio yra aukštesnė kvalifikacija (žr., pvz., LVAT 2013 03 15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-255/2013; 2012 05 31 nutartis administracinėje byloje Nr. A- 1570/2012).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės savo apeliacinį skundą grindžia „pirmosios“ garantijos nuostatų pažeidimu, nes, pareiškėjo teigimu, realiai nebuvo panaikinta jo pareigybė, buvo pažeista jo teisė užimti kitas  to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas ir pan..

Aiškinant „pirmosios“ garantijos nuostatas pažymėtina, kad paprastai pareigybė yra naikinama, kai valstybinėje institucijoje tampa nebereikalingu vykdyti tam tikrų funkcijų ar jų dalies, kurios yra priskirtos atitinkamai pareigybei ar pareigybėms.

Ši aplinkybė – nebevykdymas tam tikrų funkcijų ar jų dalies, kaip taisyklė, yra tas juridinę reikšmę turintis faktas, kuris patvirtina konkrečios pareigybės ar pareigybių panaikinimo realumą.

Iš bylos matyti, kad  naikinti pareiškėjo užimamą pareigybę buvo nuspręsta dėl to, jog dalį funkcijų, kurios buvo priskirtos šiai pareigybei, vykdo Viešųjų  pirkimų skyrius ir pan., dėl ko pareiškėjo užimamai pareigybei šių funkcijų nebereikia vykdyti. Tai, kad buvo atsisakyta dalies funkcijų, kurios buvo priskirtos pareiškėjo užimamai pareigybei, iš dalies pripažįsta ir pats pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog panaikinus jo pareigybę apie 40 procentų pareigybės funkcijų priskirta vykdyti kitiems darbuotojams. Nors ir teigia, kad likusi dalis - 60 procentų funkcijų, taip pat buvo priskirta vykdyti kitoms pareigybėms, tačiau duomenų bei įrodymų šiuo klausimu teismui neteikia.

Byloje surinkti duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad likusi pareiškėjo užimamos pareigybės funkcijų dalis (60%) buvo perduota vykdyti kitiems darbuotojams.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, aptartų įrodymų pagrindu, teisingai nusprendė, jog pareiškėjo pareigybė buvo realiai panaikinta.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant „pirmosios“ garantijos nuostatas yra konstatuota, kad karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija – būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas – nėra absoliuti. Tarnautojas, pretenduojantis užimti atitinkamas pareigybes, turi atitikti jų aprašyme nustatytus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus (žr. administracines bylas Nr. A438-1743/2009, A143-227/2011 ir kt.). Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neįgyvendinti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-3106/2011, 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-421/2012).

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė  būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas.

Pareiškėjas pagal savo turimą A lygį ir 11 kategoriją, jo atleidimo iš valstybės tarnybos metu, galėjo pretenduoti užimti Informacinių sistemos plėtros skyriaus; Pensijų skyriaus arba Ūkio valdymo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybes, tačiau jo išsilavinimas bei dalykinės savybės neatitiko specialiųjų reikalavimų, nustatytų šioms pareigybėms. Pareiškėjas turi įgijęs socialinių mokslų srities ekonomikos krypties universitetinį išsilavinimą, o Informacinių sistemos plėtros skyriaus ir Ūkio valdymo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybėms užimti buvo nustatytas specialusis reikalavimas turėti fizinių, technologijos arba statybos inžinerijos krypties universitetinį išslavinimą. Pensijų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti buvo nustatytas specialusis reikalavimas turėti ne mažesnę kaip 1 metų darbo patirtį valstybinio socialinio draudimo srityje. Šiuo atveju pažymėtina, kad toks reikalavimas šiai pareigybei užimti buvo nustatytas dar 2012 m., t. y., dar iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo (t.1 b. l. 124). Ši aplinkybė paneigia pareiškėjo teiginius, kad toks reikalavimas nepagrįstai nustatytas šiai pareigybei, siekiant juo „atsikratyti“ ir pan..

Aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, kad pareiškėjas neatitiko specialiųjų reikalavimų minėtoms pareigybėms užimti, dėl ko priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, o apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Artūras Drigotas

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė