Civilinė byla Nr. 2S-971-603/2015                                        

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05381-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 122.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Bujokaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi skolininko UAB „Baltic Hearts“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių  taikymo,

n u s t a t ė:

pirmos instancijos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal kreditoriaus UAB „VILSTA“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui UAB „Baltic Hearts“ dėl skolos priteisimo.

Tenkindamas kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi nutarė pareiškimo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui areštuoti skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 70 088 EUR sumai, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti.

Teismas nustatė, kad prievolė yra turtinė, reikalavimo suma didelė, prievolė nėra užtikrinta kitomis priemonėmis, todėl sprendė, jog pareiškime nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

Skolininkas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Nurodė, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko nėra pagrindo taikyti apsaugos priemones. Paaiškino, kad reikalavimo suma nėra didelė lyginant su skolininko turtine padėtimi, kadangi skolininkui priklauso verslo centras, kurio vertė  pagal VĮ Registrų centras duomenis yra 13 379 000 EUR, bendrovės įstatinio kapitalo dydis yra 4 057 576,46 EUR, metinė apyvarta yra nuo 500 000 EUR iki 1 000 000 EUR, o banko sąskaitoje bendrovė turi didesnę nei 1,5 mln. EUR sumą. Kreditorius nepateikė jokių duomenų, jog skolininkas siektų turtą paslėpti, realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip sumažinti savo mokumo galimybes. Atsisakymas vykdyti kreditoriaus reikalavimą yra pagrindas reikalauti ginti pažeistą teisę, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Kreditorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skundo netenkinti.

Nurodė, kad skolininkas nepagrįstai ilgą laiką neatsiskaito su kreditoriumi, nereaguoja į raginimus. Skolininkas, įrodinėdamas savo gerą finansinę padėtį, nepateikė duomenų apie turimus įsipareigojimus.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Pirmos instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, nepasinaudojo CPK 334 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta teise – sutinkant su atskiruoju skundu pačiam panaikinti/pakeisti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmos instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ne tik motyvais, nurodytais 2015 m. vasario 19 d. nutartyje, bet ir įvertinęs papildomai pateiktus argumentus bei įrodymus.

Išnagrinėjus bylos duomenis nustatyta, kad pirmos instancijos teismas teisingai taikė procesines bei materialinės teisės normas bei pagrįstai tenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir taikė areštą skolininko turto atžvilgiu.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Viena iš pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sudėtinių dalių yra grėsmė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Aplinkybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas preziumuojama, jei ginčas byloje yra kilęs dėl didelės pinigų sumos priteisimo, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).

Vertinant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti atsižvelgiama į nurodytos sumos reikšmingumą asmeniui, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, apeliantas turi galimybę paneigti aplinkybę, kad atitinkamo dydžio suma jam yra didelė, pateikdamas atitinkamus įrodymus apie savo turtinę padėtį. Vertinant pirmos instancijos teismo nutarties pagrįstumą aukščiau aprašytu pagrindu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pareikšto reikalavimo suma yra pakankamai didelė, kad būtų galima taikyti teismų praktikoje suformuluotą prezumpciją.

Tuo tarpu apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, šios prezumpcijos nepaneigė – kartu su atskiruoju skundu pateikė neišsamius duomenis tik iš dalies atspindinčius realią apelianto finansinę padėtį. Pažymėtina, kad iš apelianto pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad visas apeliantui nuosavybės teise priklausantis turtas yra įkeistas hipoteka, todėl realiai šis turtas nėra likvidus. Apeliantas nepateikė duomenų apie turimų įsipareigojimų dydį, įrodymų, jog kitas turtas, tame tarpe ir lėšos, esančios banko sąskaitose, nėra apsunkintas. Šie duomenys nesudaro pagrindo teigti, jog neegzistuoja objektyvi grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, atskirojo skundo motyvais pakeisti nutartį nėra pagrindo, o kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teismo išvadai dėl ginčo susiformuoti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK  337 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r ė :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                            Loreta Bujokaitė