
PANEVĖŽIO
APYGARDOS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 30 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Laimutės Sankauskaitės,
kolegijos
teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėja), Tomo Zdanavičiaus,
sekretoriaujant
Vilmai Daukšienei,
dalyvaujant
pareiškėjai L. R. B. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal pareiškėjos L. R. B.
apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Panevėžio
apskrities viršininko administracijai, Panevėžio apskrities valstybinei
mokesčių inspekcijai, A. D. dėl juridinę reikšmę turinčių
faktų nustatymo ir praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėja prašė nuosavybės
teisės į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo tikslu nustatyti du juridinę reikšmę turinčius faktus: 1)
kad G. G., miręs 1937-02-21, 1926 metais pagal naminį
testamentą paveldėjo iš P. G., mirusio (duomenys
neskelbtini), 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)
ir iki savo mirties, t.y. (duomenys neskelbtini) , šį žemės sklypą valdė
nuosavybės teise; 2) kad M. D. (G.), mirusi (duomenys
neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Taip pat prašė pripažinti, kad LR
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10
str. nustatytus terminus pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir
nuosavybės teises bei giminystės ryšius pagrindžiantiems dokumentams pateikti
yra praleidusi dėl svarbių priežasčių ir šiuos praleistus terminus atnaujinti.
Nurodė, kad jos senelis G. G., miręs (duomenys
neskelbtini), iki savo mirties nuosavybės
teise valdė 18,58 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Žemę buvo paveldėjęs iš savo brolio P. G., mirusio
(duomenys neskelbtini), pagal
naminį testamentą, kuris neišliko. Po senelio G. G. mirties
šį žemės sklypą paveldėjo jos (pareiškėjos) motina M. D. (G),
mirusi (duomenys neskelbtini). Motina
pati tvarkė tėvo paliktą ūkį ir dirbo žemę. Nurodė, jog įstatymo nustatytus
terminus praleido dėl svarbių priežasčių – savo sveikatos būklės bei dėl to,
kad nuolat reikėjo rūpintis ir vyro sveikata.
Biržų rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Nustatė, kad pareiškėja yra gimusi 1941 m. (duomenys neskelbtini) , ir yra M. G. (D.), mirusios (duomenys
neskelbtini), dukra, G. (G.) G. sūnaus J.,
gimusio 1862 ir mirusio (duomenys neskelbtini) , vaikaitė. Neesant pateikto
tiesioginio įrodymo, t.y. apie 1920 metus, kaip teigia pareiškėja, sudaryto
naminio testamento, teismas vertino netiesioginius įrodymus. Sprendė, jog
pareiškėjos pateikti ir teismo iniciatyva surinkti įrodymai nesudaro net
prielaidos, kad P. G. žemė (18,58 ha) naminio testamento, sudaryto apie 1920 metus, pagrindu buvo perleista pareiškėjos senelio G. G. nuosavybėn, o po jo mirties buvo paveldėta pareiškėjos
motinos. Pareiškėja jokių rašytinių įrodymų, kuriais remiantis bent
netiesiogiai būtų galima pripažinti, kad jos senelis testamento pagrindu buvo
įgijęs žemės iš brolio P. G., nepateikė. Nors byloje yra
duomenys apie tai, kad pareiškėjos senelis nuosavybės teise valdė 13,599 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau į šį žemės sklypą jai nuosavybės
teisės jau yra atkurtos, o pateiktas (duomenys neskelbtini) kaimo
išskirstymo viensėdžiais 1911 m. planas, patvirtintas 1912-10-30, neįrodo apie 18,58 ha žemės perleidimą G. G.. Byloje nėra net netiesioginių įrodymų, kurie
nors tikėtinumo aspektu patvirtintų pareiškėjos senelio turėtas nuosavybės
teises į šią žemę. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo remtis vien tik faktu,
kad P. G. nesutarė su dukra bei išėjo gyventi kitur ir
todėl jis savo turėtą žemę po mirties testamentu paliko broliui, kam
prieštarautų ir prijungtoje G. G. nuosavybės atkūrimo
byloje esantis 1948 m. žemės apskaitos žiniaraštis, iš kurio matyti, kad
sklypais Nr. 25, Nr.26 ir Nr. 30, kurie pagal (duomenys neskelbtini)
kaimo išskirstymo viensėdžiais 1911 m. planą priklausė P. G.,
naudojosi K. R.. Pažymėjo, kad ir liudytoja V. L. patvirtino, jog P. G. išėjus iš
kaimo, jo žemę ėmė dirbti jo dukra su vyru R. , kol žemę
paėmė kolūkis, o G. G. žemę po jo mirties dirbo dukra M.
kartu su motina (G. G. žmona). Visa tai patvirtino ir Panevėžio
apskrities archyvo atsiųsti išlikę archyviniai dokumentai iš Pandėlio rajono
likviduotų kolūkių dokumentų fondo, t.y. 1947 m., 1952-1954 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose esantys įrašai apie B. D. ir M. D. turėtą žemę, iš kurių
matyti, kad pareiškėjos tėvas D. B. 1947 m. (iki įstojimo į (duomenys neskelbtini) kolūkį) naudojosi 12 ha žemės plotu. Teismas laikė, kad šie archyviniai dokumentai sudaryti jau po nacionalizacijos,
todėl nėra žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinantys įrodymai, tačiau
vertintini tik sąryšyje su kitais įrodymais. Be to, teismas kritiškai vertino
liudytojo J.A. V. paaiškinimus apie tai, kad P. G. testamentu paliko žemę broliui G. G.,
nes jis dar nebuvo gimęs (gimė 1932 m.) pareiškėjos nurodomu laikotarpiu, kai
esą buvo sudarytas testamentas ir atsirado paveldėjimas.
Teismas, atmetęs prašymus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo,
sprendė, jog nėra jokių teisinių prielaidų Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytai teisei
įgyvendinti – prašyti atnaujinti terminą procedūriniams veiksmams atlikti.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti
ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Teigia, kad teismas,
priimdamas sprendimą, pažeidė materialines teisės normas. Jos pareiškime nurodytas naminis testamentas
galėjo būti surašytas apie 1920 -1926 metus, todėl turėjo būti įvertinta ta
aplinkybė, kad Lietuvos valstybė tik buvo susikūrusi, daugelis valstybės
institucijų taip pat tik formavosi. 18,58 ha žemės sklypas šiuo metu yra laisvas, niekas į jį nėra pareiškęs noro atkurti nuosavybės
teisių, tokiu būdu, jos pareiškimas
teisme pateiktas sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise. Teismas, nesant tiesioginių įrodymų, turėjo remtis netiesioginiais
įrodymais ir vadovautis tikėtinumo
taisykle, kad jos seneliui G. G. jo brolis P. G. pagal naminį
testamentą paliko 18,58 ha žemės sklypą.
Liudytojas J.A. V. teisme paaiškino, kad P. G. savo turėtą žemę
buvo palikęs savo broliui Gabrieliui, kad būtent jis su žmona (pareiškėjos motina) tą žemę dirbo, kol ji buvo
priskirta kolūkiui. Todėl šio liudytojo parodymai leidžia labiau daryti tam tikras prielaidas apie faktų buvimą,
negu nebuvimą. Teismas, atmesdamas
prašymą, rėmėsi ta aplinkybe, kad žemės sklypas į kolūkį buvo įtrauktas
Remeikos (P. G. žento) vardu, tačiau žemės sklypo valdymo
perėjimas po Petro ir G.
G. mirties nebuvo raštu
įformintas. Kadangi ant P. G. žemės sklypo stovėjo jo sodyba, kurioje gyveno jo dukra
su vyru R. , todėl žemės sklypas į kolūkį ir buvo įtrauktas
jo vardu. Kitu atveju, jei žemės sklypą būtų valdęs R.
, tai iki šiol būtų atsiliepę jo įpėdinai. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti
prielaidą, kad būtent jos motina iki nacionalizacijos
nuosavybės teise valdė 18,58 ha žemės sklypą, ką patvirtina byloje
apklausti liudininkai.
Nurodo, kad jau daug metų serga
įvairiomis kardiologinėmis ligomis, nuolatos gydėsi stacionariai ir
ambulatoriškai, be širdies ligų, serga ir kitomis ligomis, be to, ilgus metus sunkiomis ligomis sirgo ir vyras,
kuris 2008-02-04 mirė, todėl įstatymo nustatytus terminus pateikti
prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės
ryšius pagrindžiantiems dokumentams praleido dėl svarbių priežasčių.
Atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį
skundą nepateikta.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas
paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str.
1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320
str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK
329 str.).
Byloje nustatyta,
kad pareiškėja yra žemės savininko G. G., mirusio
1937-02-21, vaikaitė. Tikslu atkurti nuosavybės teise į senelio žemę prašė
nustatyti juridinius faktus, kad senelio brolis, P. G.,
miręs (duomenys neskelbtini) apie 1920 metus naminiu testamentu perrašė
valdytą 18,58 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , G. G., kuris ir valdė minėtą žemės sklypą iki mirties ir kad
jos motina, M. D. (G.) iki 1940 metų šį žemės sklypą valdė
nuosavybės teise.
Biržų rajono
apylinkės teismas pareiškimą atmetė, kaip neįrodytą.
Pareiškėja mano,
kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad žemė, į kurią
ji pretenduoja yra laisva, kad testamentas buvo sudarytas pokariu ir dėl
sunkaus laikmečio neišliko, o taip pat į liudytojo J. A. V. paaiškinimus
iš kurių galima daryti prielaida dėl žemės valdymo.
Pagal CPK 445 ir
447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tik
tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių
dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškime dėl žemės
valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pareiškėjas privalo nurodyti konkretų
nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu pareiškėjas nurodo
sandorį, sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio
sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų,
nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas. Be to, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1999-11-11 nutarimo Nr. 1274 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo
tvarkos ir sąlygų“ 12 punkte nurodyti dokumentai, galintys būti nuosavybės
teises patvirtinančiais dokumentais. Tarp jų ir nesilaikant įstatymo nustatytos
formos bei tvarkos sudaryti testamentai (naminiai testamentai), sutartys
(pirkimo–pardavimo, dovanojimo) ar kitoks rašytinis dokumentas. Šiais atvejais
bei tada, kai piliečiams nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą,
jie turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Pareiškėja,
teigdama, kad P. G. žemę G. G. perleido
naminiu testamentu, tokio dokumento nepateikė. Nei vienas iš apklaustų
liudytojų taip pat nepatvirtino, kad matė tokį dokumentą rašant ar pasirašytą.
Pareiškėjos prašymu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklausta
liudytoja A. Č., gim. 1926 metais. Liudytoja paaiškino, kad
jos ir pareiškėjos šeimos gyveno viename kaime ir labai artimai bendravo. Iš
tėvų pasakojimų jai žinoma, kad P. G. savo žemės sklypą
perleido broliui Gabrieliui, nes nesutarė su dukra ir jos vyru
R.. Po Petro mirties žemę dirbo pareiškėjos šeima. P. G. dukra
su vyru tik gyveno tėvo name, o žeme nesirūpino ir jos nedirbo.
Nėra jokių
duomenų apie tai, kad nuo 1926 metų, po P. G. mirties iki
1937 metų, kol buvo gyvas G. G., šią žemę būtų tinkamai
įforminęs savo vardu, mokėjęs žemės mokesčius ir pan.
Prašymą atkurti
nuosavybės teises į 18,58 ha žemės sklypą pareiškėja pateikė tik 2006-11-23 ir
kodėl šio žemės sklypo nenurodė, atkurdama nuosavybės teises į 13,599 ha žemės sklypą, nežinoma (b. l. 29).
Teismas bylai
reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai civilinėje byloje
– bet kokie reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3
dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia
remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia
teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai
egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais,
tačiau, kai iš esmės pažeidžiama įstatyme nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo
ar tyrimo tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-12-30 nutarimas Nr. 51). Įvertindamas
įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos
aplinkybėms nustatyti.
Pirmosios
instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su
įrodinėjimo dalyku, ir iš įrodymų visumos, vadovaudamasis įstatymais ir bylos
aplinkybėmis, padarė išvadas, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis
faktas nėra įrodytas. Keisti teisėto pirmosios instancijos sprendimo tik todėl,
kad žemės sklypas į kurį pretenduoja pareiškėja yra laisvas, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a
:
Biržų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. R. B., a.k. (duomenys
neskelbtini) 10,00 Lt (dešimt litų) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, valstybei.
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė
Laimutė Sankauskaitė
Tomas Zdanavičius