Civilinė byla Nr. e2A-830-392/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37479-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.18.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio, pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei N. V. dėl teismo sprendimo priverstinio vykdymo, tretieji asmenys V. V., R. J., antstolis D. B.. 

Teisėjų kolegija             

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas išduoti jam vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014, pripažinti ieškovo teisę pateikti vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti V. V. vardu bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-238-232/2013 priteisė iš V. V. BUAB „Pas Žaldoką“ naudai 281 553,33 Lt (81 543,48 Eur) žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įsiteisėjus sprendimui, 2013 m. gegužės 16 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. 2014 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2014/1 BUAB „Pas Žaldoką“ ieškovui neatlygintinai perleido reikalavimą į V. V. pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-238-232/2013 ir išduotą vykdomąjį raštą. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi pakeitė pradinį išieškotoją BUAB „Pas Žaldoką“ į naująjį išieškotoją – ieškovą. Vykdomojoje byloje, kurią pagal nurodytą vykdomąjį raštą vykdo antstolis D. B. per laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. iš V. V. išieškota 2 593,72 Eur suma. Ieškovas nurodo, jog jis, kaip kreditorius turi teisę įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, teigia esant visoms netiesioginio ieškinio sąlygoms. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje 2A-774-560/2014 dėl V. V. ir N. V. santuokos nutraukimo padalijo santuokoje įgytą turtą, ir atsižvelgdamas į tai, jog N. V. atiteko didesnė turto dalis, iš jos V. V. priteisė 52 000 Lt (15 060,24 Eur) dydžio piniginė kompensaciją.  Kadangi ieškovas turi galiojantį 281 553,33 Lt (81 543,48 Eur) dydžio reikalavimą į V. V., o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartimi iš atsakovės N. V. V. V. naudai buvo priteista 52 000 Lt (15 060,24 Eur) piniginė kompensacija, ieškovas nurodo turintis teisę atsakovei reikšti netiesioginį ieškinį dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014. Ieškovo reikalavimo teisė yra galiojanti, nepasibaigusi, neginčijama bei yra suėjęs prievolės įvykdymo terminas. Ieškovas nurodo, kad V. V. dėl jam priteistos skolos išieškojimo nėra kreipęsis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Tuo tarpu antstolis D. B. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu areštuoti turtines teises įpareigojo N. V. pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą V. V. priklausančias pinigines lėšas. Atsakovei patvarkymas buvo įteiktas asmeniškai 2014 m. rugpjūčio 28 d., tačiau į šį patvarkymą nebuvo reaguota, piniginės lėšos nebuvo pervestos. Antstolio teigimu, V. V. gyvena ir dirba užsienyje. V. V., neįgyvendindamas savo teisių atsakovės atžvilgiu, pažeidžia kreditorių (ir ieškovo) interesus, nes nesiima priverstinio vykdymo veiksmų. Praėjus vykdomojo rašto pateikimo vykdyti senaties terminui, ieškovui bus užkirstas kelias iš atsakovės priverstinai išsireikalauti 15 060,24 Eur sumą, kuria būtų patenkinti kreditorių reikalavimai. Pakvitavimas yra niekinis, prieštaraujantis įstatymo normoms, teismas juo remtis neturėtų, nes jis nesukuria teisių ir pareigų. Teismas pakvitavimą turėtų ex officio pripažinti negaliojančiu, net ir nesant tokio ieškinio reikalavimo. Įrodymų byloje apie tai, kad teismo nutartis yra įvykdyta, sumokant 52 000 Lt, nėra.
2. Atsakovė N. V. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį, sumokėjo V. V. priteistą 52 000 Lt piniginę kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį. Teismo sprendimą atsakovė įvykdė, todėl vykdomasis raštas nebuvo išduotas. V. V. 2014 m. rugsėjo 9 d. notarų biure išdavė pakvitavimą apie sprendimo įvykdymą. Savo reikalavimo į trečiąjį asmenį byloje – V. V. turėjimą turi pareigą įrodyti ieškovas. Antstolio D. B. patvarkymas įpareigoti atsakovę pervesti trečiajam asmeniui byloje priklausančias pinigines lėšas (jei tokių yra) nepaneigia to, jog atsakovė sąžiningai ir laiku savo prievolę įvykdę tiesiogiai trečiajam asmeniui byloje. Prievolės įvykdymas patvirtintas tinkamais rašytiniais įrodymais – notariniu trečiojo asmens byloje išduotu pakvitavimu. Pasibaigus atsakovės prievolei trečiajam asmeniui byloje pagal nurodytą nutartį, baigėsi ir trečiojo asmens teisė reikalauti priverstinio vykdymo iš atsakovės. Ieškovas taip pat nebeturi teisės reikalauti prievolės įvykdymo, nes šiuo atveju tai reikštų pakartotinį (dvigubą) prievolės įvykdymą. Pinigus buvusiam sutuoktiniui atsakovė perdavė grynaisiais tą pačią dieną prieš notarui išduodant pakvitavimą.
3. Trečiasis asmuo antstolis atsiliepimu su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad vykdo vykdomąjį dokumentą, dėl 16 009,33 Eur skolos išieškojimo iš V. V. R. J. naudai (vykdomoji byla Nr. 0035/09/00688); vykdomąjį dokumentą dėl 24 450,30 Eur skolos išieškojimo iš V. V. R. J. naudai (vykdomoji byla Nr. 0035/13-00731); bei vykdomąjį dokumentą dėl 81 543,48 Eur skolos išieškojimo iš V. V. V. G. naudai (vykdomoji byla Nr. 0035/13/00731). Atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį 2014 m. liepos 31 d. priėmė patvarkymą areštuoti V. V. priklausančias turtines teises. Patvarkymu įpareigojo N. V. skolininkui V. V. priklausančias lėšas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Patvarkymas atsakovei buvo asmeniškai įteiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d. Šio patvarkymo N. V. neįvykdė. Pakvitavimas neįrodo realaus N. V. pinigų perdavimo V. V..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu už akių iš V. V. BUAB „Pas Žaldoką“ naudai buvo priteista 281 553,33 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos. 2013 m. gegužės 16 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-238-232/13. 2014 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2014/1 BUAB „Pas Žaldoką“ perleido naujajam kreditoriui V. G. visas reikalavimo teises į V. V. pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-238-232/2013. Ieškovo prašymu pradinis išieškotojas BUAB „Pas Žaldoką“ vykdymo procese buvo pakeistas nauju išieškotoju – V. G.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014, dalijant santuokoje įgytą turtą, iš atsakovės N. V. trečiojo asmens V. V. naudai nutarė priteisti 52 000 Lt (15 060,24 Eur) dydžio piniginę kompensaciją. Antstolis D. B. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu įpareigojo N. V. pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą V. V. priklausančias turtines teises. Patvarkymas atsakovei įteiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras D. B. 2014 m. rugsėjo 9 d. išdavė pakvitavimą, kuriuo V. V. pareiškė, kad jam priteista suma – 52 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją sumokėta.
6. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad ieškovas turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininką V. V.. Skolininko V. V. prievolė yra galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nurodytais prievolės pasibaigimo pagrindais, duomenų, kad būtų ginčijama, nėra, o prievolės vykdymo terminas suėjęs. Tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar skolininkas V. V. turi turtinę teisę atsakovės N. V. atžvilgiu, kurios neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti.
7. Teismas, įvertinęs notaro 2014 m. rugsėjo 9 d. išduotą pakvitavimą ir tai, jog V. V. patvirtino priėmęs prievoles pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 ir pareiškė, kad N. V. savo įsipareigojimą įvykdė, padarė išvadą, jog į bylą pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad prievolė neįvykdyta ar buvo įvykdyta netinkamai.
8. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pakvitavimas buvo išduotas vėliau, nei areštuotos skolininko V. V. turtinės teisės, nepaneigia išduotu notariniu pakvitavimu konstatuoto prievolės įvykdymo fakto. Skolininkui V. V. buvo uždrausta priimti reikalavimų įvykdymą, valdyti ar disponuoti minėtomis areštuotomis turtinėmis teisėmis. Teismas konstatavo, kad pats skolininkas įpareigojimą pažeidė, priimdamas prievolės įvykdymą bei neinformuodamas apie tai antstolio. Dėl šių aplinkybių, ieškovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. V., informuodamas teisėsaugos institucijas apie tai, kad pastarasis, priėmęs iš N. V. 15 060,24 Eur sumą, nuslėpė piniginių lėšų gavimo faktą ir antstoliui D. B. jų neperdavė. Atsakovės N. V. atžvilgiu jokie vykdymo veiksmai nebuvo atliekami.
9. Atsižvelgdamas į pakvitavimo teisinę prigimtį, kad juo tik patvirtinamas tinkamas prievolės įvykdymas, teismas padarė išvadą, jog pakvitavimas nelaikytinas sandoriu. Todėl pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais.
10. Teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo V. V. turi galiojančią turtinę teisę atsakovės N. V. atžvilgiu bei vengia ją įgyvendinti, todėl ieškinys negali būti tenkinamas, nesant visų būtinų sąlygų netiesioginiam ieškiniui reikšti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo netiesioginį ieškinį dėl teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 priverstinio vykdymo; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytą bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisiant iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš atsakovės ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 31 Eur žyminio mokesčio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovo nuomone 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas buvo sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), kadangi faktiškai prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 V. V. nebuvo įvykdyta. V. V., pakvitavimu patvirtindamas įsipareigojimų įvykdymą, siekė kitokių tikslų nei prievolės įvykdymo, būtent – sukurti fiktyvų pagrindą atsakovei faktiškai nevykdyti Vilniaus apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014.
2. Nors tariamas piniginių lėšų perdavimas (faktinis sandoris) įvyko tą pačią dieną kai buvo surašytas 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas, tačiau lėšos buvo perduotos ne pakvitavimo surašymo metu. Piniginės lėšos buvo tariamai perduotos anksčiau. Piniginių lėšų perdavimo sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma, nes viršijo 5 000 Lt sumą bei nebuvo įvykdytas sudarymo metu. Taigi atsakovė nesilaikė CK nustatytos sandorių sudarymo formos. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktinį pinigų perdavimą, todėl, ieškovo nuomone, atsakovė neįrodė, jog piniginės lėšos buvo perduotos.
3. Ieškovas atkreipė dėmesį, jo atsakovei tariamai vykdžius Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 ir perdavus 52 000 Lt (15 060,24 Eur) sumą, ši iš V. V. nereikalavo perduoti jai priteistą 5 000 Lt (1 448,10 Eur) sumą už patirtą neturtinę žalą. Tarpusavio priešpriešiniai ir galiojantys reikalavimai nebuvo įskaityti. Tai patvirtina piniginių lėšų perdavimo ir 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimo tariamumą. Vertinant atsakovės turtinę padėtį, kuri aiškiai matyti santuokos nutraukimo byloje teismo priimtuose procesiniuose dokumentuose – iš V. V. gautina 5 000 Lt (1 448,10 Eur) suma jai yra labai didelė. Tai rodo, jog atsakovė ir V. V. nesiekė 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavime nurodytų teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar panaikinimo.
4. Be to, teismas visiškai nevertino to fakto, jog pats 2014 m. rugsėjo 9 d. faktinio piniginių lėšų perdavimas galėjo būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas taip pat visiškai nevertino to fakto, jog ne tik 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas, bet ir pats tariamas piniginių lėšų perdavimo sandoris buvo sudarytas po antstolio D. B. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymo priėmimo, t. y. 2014 m. rugsėjo 9 d. Ieškovas nurodo, jog teismas, nustatęs, jog piniginių lėšų perdavimas (sandoris) buvo sudarytas jau po antstolio 2014 m. liepos 31 d. patvarkymo priėmimo, turėjo ex officio (savo iniciatyva) pripažinti piniginių lėšų perdavimo sandorį niekiniu, kadangi šis prieštarauja imperatyviam antstolio patvarkymui.
5. 2014 m. rugsėjo 9 d. pinigų perdavimas (sandoris) buvo akivaizdžiai niekinis, nes prieštaravo antstolio 2014 m. liepos 31 d. patvarkymui (imperatyvioms įstatymo nuostatoms), t. y. draudimui perleisti nuosavybės teisę į areštuotą turtą. Atsakovė su antstolio patvarkymu susipažino 2017 m. rugpjūčio 28 d., tai reiškia, jog sudarydama sandorį, ji žinojo apie jo prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. veikė sąmoningai. Todėl ieškovo nuomone, teismas turėjo pripažinti 2014 m. rugsėjo 9 d. sudarytą piniginių lėšų perdavimo sandorį niekiniu. Be to, pasak ieškovo, sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
6. Atsakovės duoti paaiškinimai apie piniginių lėšų skolinimąsi iš močiutės taip pat nebuvo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė nepagrindė net galimybės savo dispozicijoje turėti 52 000 Lt sumą. Atsakovė yra nesąžininga, ji jau kelis kartus bandė nuslėpti turtą nuo kreditorių bei neteisėtai išvengti antstolio vykdymo veiksmų, todėl atsakovės paaiškinimais teismas negali remtis.
7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovės atžvilgiu nebuvo atliekami jokie antstolio vykdymo veiksmai. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu atsakovė buvo įpareigota pervesti V. V. priklausančias lėšas tiesiogiai antstoliui D. B.. Atsakovė yra nesąžininga, nes ji žinojo apie imperatyvų antstolio patvarkymą, tačiau vis tiek jo sąmoningai nevykdė. Tokiais neteisėtais veiksmais atsakovė padarė ieškovui žalos, kadangi jeigu būtų tinkamai vykdžiusi antstolio patvarkymą, ieškovas su kitais kreditoriais būtų gavęs dalį reikalavimų patenkinimo. Jos nesąžiningumą patvirtina ir tai, jog pinigines lėšas už parduodamą žemės sklypą pervedė ne į banko sąskaitą, o sūnui, nes tuo metu jos banko sąskaitos buvo areštuotos. Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr. 2A-475/2011 buvo nustatytos aplinkybės, jog V. V. ir atsakovė siekė nuslėpti turtą nuo kreditorių ir taip sumažinti kreditorių išieškojimo galimybes.
12. Atsakovė N. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad V. V. turi galiojančią turtinę teisę atsakovės atžvilgiu ir vengia ją įgyvendinti. Atsakovei atsiskaičius su V. V. ir prievolės pabaigimą įforminus išduotu pakvitavimu, V. V. nebeturi galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, kurią ieškovas priverstinai galėtų įgyvendinti. Nors ieškovas teigia, jog jo manymu, pinigai realiai nebuvo perduoti, tačiau nepateikia jokių įrodymų dėl pakvitavimo fiktyvumo. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino aplinkybes dėl V. V. turtinės teisės atsakovės atžvilgiu nebuvimo. Pažymi, jog atsakovė įrodinėjo grynųjų pinigų turėjimo faktą, nes atsiskaitė su V. V. taip, kaip jis to pageidavo – grynaisiais pinigais, tačiau ji negali įrodyti, kaip surinko visą sumą, nes tai neįmanoma, kadangi dalį pinigų sutaupė, dalį pasiskolino, panaudojo už miško pardavimą gautas lėšas. Jokia vykdomoji byla atsakovės atžvilgiu nebuvo užvesta, atsakovei nebuvo skirtos jokios antstolio sankcijos. Vykdydamas išieškojimą iš V. V. išieškotojo BUAB „Pas Žaldoką“ naudai, 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu antstolis areštavo turtines teises, priklausančias skolininkui V. V., o ne atsakovei. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, aplinkybė, kad pirmiau buvo areštuotos V. V. turtinės teisės, o pakvitavimą V. V. išdavė 2014 m. rugsėjo 9 d., nepaneigia pakvitavimu konstatuoto prievolės įvykdymo fakto. Ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovės įvykdyti teismo sprendimą du kartus. Atsakovė pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį su V. V. atsiskaitė visiškai – sumokėjo priteistą 52 000 Lt (15 060,24 Eur) kompensaciją ir šalys tai patvirtino notaro pakvitavimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
14. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu už akių iš V. V. BUAB „Pas Žaldoką“ naudai buvo priteista 281 553,33 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2013 m. gegužės 16 d. išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-238-232/13. 2014 m. gegužės 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2014/1 BUAB „Pas Žaldoką“ perleido naujajam kreditoriui V. G. visas reikalavimo teises į V. V. pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-238-232/2013. Pradinis išieškotojas BUAB „Pas Žaldoką“ vykdymo procese buvo pakeistas nauju išieškotoju V. G.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014, dalijant santuokoje įgytą turtą, iš atsakovės N. V. trečiojo asmens V. V. naudai teismas nutarė priteisti 52 000 Lt (15 060,24 Eur) dydžio piniginę kompensaciją. Antstolis D. B. 2014 m. liepos 31 d. patvarkymu N. V. įpareigojo pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą V. V. priklausančias turtines teises. Patvarkymas atsakovei buvo įteiktas 2014 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notaras D. B. 2014 m. rugsėjo 9 d. išdavė pakvitavimą, kuriuo V. V. pareiškė, kad jam priteista suma – 52 000 Lt buvo sumokėta.
15. Ieškovas kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu prašydamas išduoti jam vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 ir pripažinti ieškovo teisę pateikti antstoliui vykdyti vykdomąjį raštą V. V. vardu. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nėra visų būtinųjų sąlygų netiesioginiam ieškiniui reikšti, todėl ieškinį atmetė.
16. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, grindžiamą tuo, jog yra visos būtinosios sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Apelianto nuomone, 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas buvo sudarytas tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių), nes faktiškai prievolė pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-774-560/2014 V. V. nebuvo įvykdyta. Teisėjų kolegija įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neturi pagrindo abejoti teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų netiesioginio ieškinio sąlygų viseto, pagrįstumu.
17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Pagal šią įstatymo normą, skirtingai nuo teisės pareikšti ieškinį tiesiogiai skolininkui, netiesioginiu ieškiniu kreditoriui suteikiama teisė pareikšti ieškinį asmeniui, su kuriuo jo nesieja kreditoriniai santykiai, t. y. skolininko skolininkui.
18. Pareikšti netiesioginį ieškinį skolininko vardu galima tik tada, kai yra įstatyme nustatytos sąlygos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.68 straipsnio 1 dalį netiesioginį ieškinį galima pareikšti tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas skolininkui yra neabejotinas ir vykdytinas. Tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimas negali kelti abejonių ir negali būti ginčijamas tokio netiesioginio ieškinio pareiškimo metu. Šis reikalavimas turi būti vykdytinas, t. y. kitas asmuo turi pareigą įvykdyti prievolę kreditoriaus skolininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2008). Kita sąlyga yra ta, kad skolininkas turi teisę pareikšti ieškinį kitam asmeniui, t. y. savo skolininkui, tačiau jo nereiškia arba atsisako įgyvendinti savo teises. Toks skolininko neveikimas turi pažeisti kreditoriaus teises. Nesant nors vienos šių sąlygų, netiesioginis ieškinys negali būti pareikštas.
19. Be minėtų sąlygų, taip pat turi būti CK 6.68 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos sąlygos. CK 6.68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Pagal šią įstatymo normą kreditorius turi teisę pareikšti netiesioginį ieškinį ne bet kuriuo, bet tik šiais išvardytais atvejais, ir tik dėl tokių prievolių, kurias kitas asmuo turi vykdyti kreditoriaus skolininkui. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius neturi teisės reikalauti įgyvendinti tas skolininko teises, kurios išimtinai susijusios su skolininko asmeniu.
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į skolininką V. V.. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra. Skolininko V. V. prievolė yra galiojanti, nepasibaigusi įstatyme nurodytais prievolės pasibaigimo pagrindais, duomenų, kad būtų ginčijama, nėra, prievolės vykdymo terminas suėjęs. Tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl skolininko V. V. turtinės teisės turėjimo atsakovės N. V. atžvilgiu, kurios šis neįgyvendina ar atsisako ją įgyvendinti. Viena iš netiesioginio ieškinio sąlygų yra ta, jog skolininkas (šioje byloje trečiasis asmuo) turi turėti teisę pareikšti reikalavimą kitiems asmenims (šioje byloje atsakovui), tačiau šios teisės neįgyvendina, siekdamas išvengti prievolės kreditoriui vykdymo. Ieškovas nurodo, jog tokią teisę turi V. V., kuriam teismas priteisė iš atsakovės N. V. 52 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Atsakovė paaiškino, jog sumokėjo V. V. priteistą 52 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją.
21. Apeliantas nurodo, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas buvo fiktyvus, nes realiai prievolė nebuvo įvykdyta. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka. V. V. pareiškė, jog N. V. savo įsipareigojimą įvykdė. N. V. taip pat patvirtino šias aplinkybes. V. V. ir N. V. paaiškinimus patvirtina notaro 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas, kuriame nurodyta, jog N. V. įvykdė įsipareigojimą ir sumokėjo V. V. 52 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Tuo tarpu ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų dėl pakvitavimo fiktyvumo. Įvertinus tai, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su pakvitavimo fiktyvumu ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė N. V. tinkamai įvykdė prievolę V. V.. Kadangi N. V. savo įsipareigojimus V. V. įvykdė, tai skolininkas neturi turtinės teisės atsakovės N. V. atžvilgiu. Tokiu atveju akivaizdu, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų netiesioginiam ieškiniui reikšti. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog netiesioginio ieškinio sąlygų viseto nebuvimas yra pagrindas ieškiniui atmesti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
22. Prievolės įvykdymo faktą netiesiogiai patvirtina ir tai, kad dėl šių aplinkybių, ieškovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo V. V., informuodamas teisėsaugos institucijas apie tai, kad pastarasis, priėmęs iš N. V. 15 060,24 Eur sumą, nuslėpė piniginių lėšų gavimo faktą ir antstoliui D. B. jų neperdavė.
23. Apelianto nuomone, atsakovė perduodama pinigines lėšas, kurios viršijo 5 000 Lt sumą, nesilaikė CK nustatytos sandorių sudarymo formos, nes paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5 000 Lt, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pakvitavimu patvirtinamas prievolės įvykdymo priėmimas: šiuo dokumentu patvirtinama, kad kreditorius pripažįsta skolininką prievolę įvykdžiusiu ir įvykdžiusiu tinkamai, jeigu kitaip nenurodyta dokumente. Kadangi 52 000 Lt priteistos kompensacijos sumokėjimas tą pačią dieną buvo patvirtintas pakvitavimu, laikytina jog, priešingai nei teigia ieškovas, rašytinės formos reikalavimo buvo laikytasi.
24. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas ir tariamas piniginių lėšų perdavimas buvo sudarytas po antstolio 2014 m. liepos 31 d. patvarkymo areštuoti turtines teises priėmimo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas įvertino visus ieškovo argumentus, pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šios ieškovo nurodytos aplinkybės yra teisingos, tačiau nepaneigia išduotu notariniu pakvitavimu konstatuoto prievolės įvykdymo fakto. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.
25. Apeliantas nurodo, kad atsakovės duoti paaiškinimai apie piniginių lėšų skolinimąsi iš močiutės nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, atsakovė neįrodė, jog turėjo 52 000 Lt sumą. Atsakovė paaiškino, kad rinko pinigus, skolinosi iš artimųjų, pardavinėjo nekilnojamąjį turtą. Tokia jos pozicija nėra paneigta. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog V. V. patvirtino, kad N. V. savo įpareigojimus įvykdė, sumokėjo 52 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją, tai patvirtina 2014 m. rugsėjo 9 d. pakvitavimas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nelaukdama priverstinio skolos išieškojimo, dėjo pastangas surinkti reikiamą piniginę sumą ir sprendimą įvykdė gera valia.
26. Visi išdėstyti argumentai suponuoja išvada, kad teismas neturėjo pakankamo pagrindo savo iniciatyva sandorį pripažinti niekiniu.
27. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė N. V. tinkamai įvykdė prievolę V. V., todėl ieškinys negali būti tenkinamas, nesant visų būtinų sąlygų netiesioginiam ieškiniui reikšti. Todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
29. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, nepriteisiamos. Atsakovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, jos mažintinos iki 200 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

ieškovo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei N. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                                                                                                                               Loreta Braždienė

                                                                                                                                            Henrichas Jaglinskis

                                                                                                                                            Virginijus Kairevičius