Administracinė byla Nr. A-4703-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02561-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 25.5; 25.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. P. skundą atsakovui Nacionaliniam egzaminų centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl protokolinio sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja K. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinio egzaminų centro (toliau – ir NEC, atsakovas) 2017 m. pagrindinės sesijos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų 2017 m. liepos 17 d. protokolo Nr. VBE-192 dalį, susijusią su pareiškėjos apeliacijos rezultatu; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo peržiūrėti pareiškėjos 2017 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino įvertinimą, paliekant ne blogesnį, nei anksčiau pareiškėjos gautą 78 balų valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino įvertinimą; 3) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. birželio 5 d. laikė valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, kuris buvo įvertintas 87 balais. Manydama, kad egzaminas įvertintas nepakankamai, pareiškėja kreipėsi į NEC su apeliacija, prašydama egzamino įvertinimą pakeisti aukštesniu nei 87 balai. Tačiau egzamino vertinimas po apeliacijos buvo sumažintas iki 58 balų. Pareiškėjos nuomone, toks darbo įvertinimo sumažinimas pažeidė jos teisėtą lūkestį, kad išnagrinėjus apeliaciją jos egzamino įvertinimas nebus sumažintas. Pasak pareiškėjos, asmuo, apeliuojantis bet kokiame procese, turi nebijoti, kad jo padėtis taps blogesnė, nei buvo iki apeliacijos. Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas non reformato in peius principas, draudžiantis pabloginti apeliuojančio asmens padėtį, o tai lėmė neteisingą sprendimą dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino vertinimo. Pareiškėja savo skundą grindė teisinės valstybės principu bei jį aiškinančia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir nurodė, kad atsidūrė blogesnėje padėtyje tik dėl to, jog padavė apeliaciją. Be to, pareiškėja pabrėžė, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarką, nėra nustatyta, jog darbo vertinimas po apeliacijos gali pasikeisti į blogąją pusę.
3. Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–17).
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2017 m. birželio 5 d. laikė lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą ir surinko 39 taškus (rezultatų skelbimo sistemoje fiksuota procentinė taškų dalis – 78), t. y. gavo 87 balus. Tačiau per apeliacinį vertinimą pareiškėjos egzamino darbo įvertinimas buvo pakeistas – egzamino darbas įvertintas 31 tašku (rezultatų skelbimo sistemoje fiksuota procentinė taškų dalis – 62), t. y. 58 balais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos akcentuojamas draudimas pabloginti apelianto situaciją, lyginant ją su ta, kuri buvo iki apeliacijos, yra tiesiogiai įtvirtintas tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso įstatymuose, tačiau kandidatų brandos egzamino darbų ir apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimą reglamentuojančiame, teisės akte – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 „Dėl Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašo ir Kalbų įskaitų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintame Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos apraše (2016 m. gruodžio 27 d. redakcija; toliau – ir Aprašas) – nėra draudimo Apeliacinei vertinimo komisijai sumažinti apelianto valstybinio brandos egzamino įvertinimą. Atsakovo manymu, egzamino įvertinimo sumažinimas nepažeidė pareiškėjos teisėtų lūkesčių, kadangi tokie lūkesčiai, nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, net negalėjo susiformuoti. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad pagal Aprašo 111 punktą koduotas pareiškėjos egzamino darbas vertinimo proceso metu buvo vertintas tris kartus skirtingų vertintojų, t. y. Apeliacinėje vertinimo komisijoje, vadovaujantis Aprašo 131 punktu, 2017 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino kandidatų darbus, dėl kurių rezultatų buvo pateiktos apeliacijos, nagrinėjo atskira komisija, patvirtina NEC direktoriaus 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. (1.3.)-V1-89 „Dėl 2017 metų dalykų valstybinių brandos egzaminų apeliacinių komisijų sudarymo“. Kadangi tokiu būdu pakartotinai įvertinto pareiškėjos darbo rezultatai skyrėsi nuo prieš tai buvusių rezultatų, t. y. vietoje 39 taškų buvo siūloma 30 taškų, sprendimą dėl rezultato po apeliacinio įvertinimo priėmė trys apeliacijai teiktą darbą vertinę komisijos nariai, iš kurių du buvo mokytojai ir vienas literatūrologas. Remiantis Aprašo 132 punktu, galutinį sprendimą dėl apeliacijai teiktų darbų rezultatų priima Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. V-457 patvirtintas Valstybinių brandos egzaminų įvertinimų apeliacinis komitetas, kuris atsižvelgdamas į tai, kad apeliacijai pateiktus darbus vertino aukščiausios kompetencijos vertintojai, patvirtino jų parašytus įvertinimus. Sprendimas dėl 2017 m. lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino apeliacijų rezultatų patvirtinimo buvo priimtas 2017 m. liepos 17 d. Atsakovas pabrėžė, kad lingvistine prasme valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų apeliacijų nagrinėjimas, traktuotinas kaip šių darbų vertinimas iš naujo (persvarstymas). Be to, NEC, prieš mokiniams teikiant apeliacijas, savo svetainėje pateikė informaciją, kad įvertinimas po apeliacijos gali būti sumažintas. Tuo tarpu pareiškėjos akcentuojamo non reformatio in peius principo taikymas neleistų užtikrinti objektyvaus valstybinių brandos egzaminų įvertinimo ir pažeistų viešąjį interesą. Atsakovo teigimu, Aprašo nuostatos, susijusios su valstybinių brandos egzaminų kandidatų darbų vertinimu ir apeliacijų teikimu, skirtos ne atgrasyti kandidatus nuo galimo apeliacijų teikimo, o priešingai, išaiškinti visas procedūras, jų eiliškumą, galimas pasekmes ir atsakomybių pasiskirstymą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–32).
6. Ministerija atsiliepime nurodė, kad Apraše nėra įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą egzamino įvertinimą prašančio peržiūrėti apelianto atžvilgiu. Akcentavo, kad Apraše įtvirtintas pakartotinio vertinimo principas su visomis iš to atsirandančiomis pasekmėmis – apeliacijos nagrinėjimo metu netikrinamas pirmojo darbo įvertinimo sprendimo pagrįstumas ar objektyvumas, o brandos egzamino darbas vertinamas pakartotinai, t. y. iš naujo, neatsižvelgiant į pirminį vertinimą, ir priimamas savarankiškas, naujas sprendimas, todėl vertinimo rezultatas, gali būti ir mažesnis, ir didesnis už skundžiamą įvertinimą. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo atlikti naują ir objektyvų darbo įvertinimą. Ministerija akcentavo, kad valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliacinio komiteto sprendimas yra laikomas galutiniu brandos egzamino darbo įvertinimu. Teigė, kad pakartotinio darbų vertinimo principas apeliacijos procese leidžia užtikrinti objektyvų brandos egzaminų darbų įvertinimą. Ministerija nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad principas non reformatio in peius turi būti taikomas nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pagal analogiją. Šiuo aspektu pažymėjo, kad brandos egzaminų apeliacinė sistema nėra institucinė. Švietimo ir mokslo ministras patvirtino Aprašą, kuriame atskirtos pirminio ir pakartotinio vertinimo funkcijos, kurias įgyvendina atsakovas. Kadangi non reformatio in peius principas nėra įtvirtintas Apraše, pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, kad po apeliacijos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino darbo įvertinimas nebus mažesnis nei pirminis įvertinimas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ISAK-2391 patvirtintas Brandos egzaminų organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas (2016 m. gruodžio 27 d. redakcija) yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju būtų pažeistos Aprašo nuostatos. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjos darbas buvo įvertintas kompetentingų asmenų, kurie pakartotinai vertino būtent jos darbą, o ne ankstesnių vertintojų atlikto vertinimo teisingumą. Teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti komisijos narių kompetencija ir objektyvumu. Teismo vertinimu, pati pareiškėja, pasinaudodama teise į apeliaciją, turėjo prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes, įvertindama ir tai, kad jos egzamino darbas gali būti įvertintas prasčiau nei pirminis vertinimas.
9. Teismas akcentavo, kad pareiškėjos lūkestis, jog jos egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, pagrįstas tik jos pačios subjektyvia nuomone, nes teisės aktai – Aprašas – neįtvirtina non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo taikymo valstybinių egzaminų apeliacijų procese. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad ginčo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai nedraudžia išnagrinėjus apeliaciją už egzamino darbą skirti mažesnį balą nei buvo skirtas pirminių vertinimų metu. Aprašo 130 punkte nustatyta, jog apeliacijų nagrinėjimo metu darbas yra vertinamas iš naujo, todėl apeliacinė komisija netikrina ankstesnio vertinimo teisingumo, o atlieka naują egzamino darbo įvertinimą. Apeliacinė komisija gauna koduotus darbus, be to, kaip paaiškino NEC, apeliacijai pateiktų darbų vertinimas organizuojamas taip, jog vertintojai matytų tik paties kandidato darbo kopiją ir nematytų pirmojo, antrojo ir trečiojo vertintojų, kurie vertino darbą iki rezultatų paskelbimo, žymėtų klaidų ir darbui skirtų taškų už atskirus kriterijus. Teismas nurodė, kad tokiu būdu buvo užtikrintas objektyvus pareiškėjos darbo įvertinimas, o pareiškėja skunde nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių, jos nuomone, pakartotinis egzamino darbo įvertinimas buvo atliktas netinkamai.
10. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad pareiškėjos pozicija, jog po pateiktos apeliacijos jos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatas negalėjo būti mažinamas, vadovaujantis non reformato in peius principu, buvo nepagrįsta. Taigi, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjos teisės pažeistos nebuvo, jokių procedūrinių pažeidimų teismas nenustatė.

III.

11. Pareiškėja K. P. padavė apeliacinį skundą (b. l. 50–52), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
12. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, dėl to priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, motyvuojamą iš esmės tik atsakovo bei jo pusėje dalyvaujančio trečiojo suinteresuoto asmens argumentais. Pareiškėjos manymu, teismo pasirinktas aiškinimas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, taip paneigiant teisėtų lūkesčių principą bei paneigiant  draudimą priimti nepalankesnį apeliantui sprendimą, susijusį su brandos egzamino vertinimu. Pareiškėjos manymu non reformato in peius principas yra neatskiriamas apeliacijos turinio elementas, kuris turi būti taikomas visose teisės srityse, nepriklausomai nuo proceso pobūdžio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (remiasi 2009 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, 2013 m. sausio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012).
13. Pareiškėja tvirtina, kad Nacionalinio egzaminų centro pasirinktas apeliacijos modelis, kuriuo siekiama apriboti paduodančių apeliaciją asmenų skaičių, yra savitikslis, neteisingas ir nesąžiningas. Pareiškėja tvirtina, kad viešasis interesas bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas reikalauja, jog, siekiant nediskriminuoti pareiškėjos kitų moksleivių, kurie nepadavė apeliacijos, atžvilgiu, pakartotinai vertinant egzamino darbą būtų taikomas non reformato in peius principas, ypač atsižvelgiant į tai, kad kandidatas (moksleivis) yra silpnesnė šalis nagrinėjamame procese.
14. Pareiškėja taip pat mano, kad teismo motyvai dėl nepagrįsto lūkesčio, jog egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, yra nepagrįsti – pareiškėja turėjo pagrindą tikėtis bent jau ne mažesnio vertinimo.
15. Apeliantės teigimu, teismas, nustatęs, kad asmens teisės yra pažeistos dėl to, jog nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Administraciniame procese įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, todėl nagrinėjamu atveju teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Aprašo XXVIII skyriuje įtvirtintas apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimo tvarkos nuostatų teisėtumas. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektui, inter alia tai, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios (remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais). Tuo tarpu Aprašo 130 punktas tiek, kiek jame nenumatyta, kad apeliacinė komisija bei Valstybinių brandos egzaminų vertinimo apeliacinis komitetas (Aprašo 132 punktas) savo sprendimu negali bloginti įvertinimo, dėl kurio buvo pateikta apeliacija, pareiškėjos manymu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Atsakovas Nacionalinis egzaminų centras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 58–61) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.
17. Atsakovas mano, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai pabrėžia, jog non reformatio in peius principas yra civilinio ir baudžiamojo proceso principų sistemos dalis bei yra veikiamas kitų principų, todėl jo taikymas, nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų, sudarytų sąlygas piktnaudžiauti apeliacijos teise, nes Apraše nenumatyti jokie ribojimai. Be to, teismo procesą reglamentuojančiuose įstatymuose šis principas nėra absoliutus. Pavyzdžiui, civiliniame procese šis principas netaikomas tais atvejais, kai teismo sprendimą ar nutartį skundžia abi šalys. Blogesnio sprendimo priėmimu taip pat nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat, jei sprendimas priimamas peržengus apeliaciniame skunde nustatytas ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Tačiau taikant analogiją nagrinėjamo ginčo santykiams principas veiktų visa apimtimi, nes teismo procesą reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintos veikimo ribos ir išimtys nepritaikomos nagrinėjant apeliacijas dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų, kadangi šiame procese nėra ginčo teisenos, grąžinimo vertinti iš naujo ar apeliacinio skundo ribų instituto, nėra institucinės sistemos, procesą organizuoja vienas juridinis asmuo – Nacionalinis egzaminų centras. Atsakovas atsiliepime taip pat pakartoja, kad apeliacinio vertinimo metu vertintojai nevertina darbą vertinusių vertintojų sprendimo pagrįstumo ar objektyvumo, vertintojai nemato vertintojų, kurie vertino darbą iki rezultatų paskelbimo, žymėtų klaidų ir darbui skirtų taškų už atskirus kriterijus.
18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 62–65) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.
19. Ministerija atsiliepime nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą – jame nėra jokių teiginių, kad principas non reformatio in peius šiame kontekste negali būti taikomas. Teismas tiesiog konstatavo, kad minėtas principas nėra įtvirtintas Apraše, kuris yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas nenustatė Aprašo, kaip specialaus teisės akto, taikymo pažeidimų, ir nurodė, kad pati pareiškėja nepateikė duomenų, kokius procedūrinius pažeidimus padarė atsakovo sudaryta apeliacinė vertinimo komisija. Pasak trečiojo suinteresuoto asmens, pareiškėja sistemiškai neįvertina baigiamųjų brandos egzaminų apeliacijos reikšmės ir tai parodo jos teikiamas siūlymas apeliaciniame skunde atsakovui rinktis kitą apeliacijos modelį, taikant apeliacinės procedūros mokesčius, kas, manytina, iš esmės prieštarautų pagrindiniam valstybės įstatymui – Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Nors apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo teisėtumo ištyrimo, Ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad pati pareiškėja, pirmosios instancijos teismui pateikdama skundą, neišreiškė prašymo teismui nagrinėti šį klausimą, o teismas išnagrinėjo bylą nematydamas tam pagrindo – nebuvo nustatyta, kad Aprašas prieštarautų kitiems teisės aktams, kad buvo pažeistos pareiškėjos ar kitų asmenų teisės dėl apeliacijų dėl valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino darbo vertinimo. Atsižvelgiant į tai, kad brandos egzaminų apeliacinė sistema nėra institucinė (nėra skirtingų institucijų vertinimo), Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras patvirtino Aprašą, kuriame atskirtos pirminio ir pakartotinio vertinimo funkcijos, kurias įgyvendina atsakovas. Atsakovui pavesta vertinimo procese užtikrinti teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo principus, kuriais remiantis būtų užtikrintas ne tik asmens (apelianto), teikiančio prašymą dėl brandos egzamino pakartotinio vertinimo, bet ir kitų asmenų (kurių brandos egzaminų darbai vertinami), kurie iš esmės savo pasiekimų rezultatais konkuruoja siekdami aukštesnių tikslų (pvz., įstoti į profesines, aukštąsias mokyklas ir pan.), kokybiškas vertinimas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

20. Skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal ABTĮ redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.
21. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas 2017 m. spalio 12 d. Atsižvelgiant į tai, kad Specialioji teisėjų kolegija 2018 m. birželio 12 d. nutarė, kad šis ginčas teismingas administraciniam teismui, byla apeliacine tvarka nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme iš esmės.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino įvertinimo rezultato po pareiškėjos kreipimosi pakartotinai įvertinus jos darbą, teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, siedamas jį tik su teisminiais procesais ir netaikydamas jo nagrinėjamu atveju švietimo santykiuose – egzaminų vertinimo procese. Pareiškėja kartu nurodo ir dvi ankstesnes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas. Vertinant šį pareiškėjos argumentą pažymėtina, kad pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo  praktika dėl non reformatio in peius principo 2009 m. spalio 16 d. byloje Nr. A502-34/2009 buvo siejama su šio principo taikymu apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant ginčus, susijusius su konkurencija: „Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, kaip minėta, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas apeliacinės instancijos teisme turi būti laikomasi non reformatio in peius (draudimo bloginti skundą padavusio asmens padėtį) principo, kuris reiškia, kad skundą padavusio asmens padėtis negali būti bloginama, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė. Tad padidinti skirtos baudos dydį, nesant Konkurencijos tarybos skundo, teismas negali“. Kitoje administracinėje byloje Nr. A442-2805/2012, kurią nurodo apeliantė, teismas pažymėjo, kad ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui: „Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies nuostatas bei minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją dėl non reformatio in peius principo taikymo nagrinėjant mokestinius ginčus, centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir nustatęs, kad teritorinis mokesčių administratorius neteisingai nustatė apmokestinamų pajamų dydį, nepažeisdamas non reformatio in peius principo turėjo galimybę pašalinti šį pažeidimą, pavyzdžiui, priimdamas sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.“
24. Iš pacituotų nuostatų aiškiai matyti, kad non reformatio in peius principas nebus pažeistas tuo atveju, kai skundžiamą sprendimą priėmęs subjektas atlieka pakartotinį patikrinimą ir priima naują sprendimą. Būtent tai ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Aprašo nuostatas ir faktines pareiškėjos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino įvertinimo aplinkybes: pareiškėjos darbas buvo vertinamas iš naujo, apeliacinė komisija netikrino ankstesnio vertinimo teisingumo. Todėl minėtas pareiškėjos argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino principo non reformato in peius veikimo sritį, atmestinas.
25. Apeliantės teiginys, kad teismo motyvai dėl nepagrįsto lūkesčio, jog egzamino darbas bus įvertintas aukštesniu balu, yra nepagrįsti, atmestinas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad Aprašas neįtvirtina non reformato in peius principo taikymo valstybinių egzaminų apeliacijų procese, todėl pareiškėja negalėjo turėti teisėto lūkesčio – tikėtis bent ne mažesnio vertinimo. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog, kai asmuo įgyja tam tikras  teises pagal teisės aktus ir dėl to jam atsirado lūkesčių, kuriuos šių teisės aktų galiojimo metu galėjo pagrįstai laikyti teisėtais, taigi pagrįstai galėjo tikėtis, kad, jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jo lūkesčiai valstybės bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi; asmenį, kuris paklūsta teisei, laikosi įstatymų reikalavimų, saugo ir gina Konstitucija (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju nei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nei anksčiau  minėtas Aprašas teisės išsaugoti (pateikus apeliaciją) pirminį valstybinio brandos egzamino įvertinimo rezultatą nenumatė, todėl ir teisėtas lūkestis, kurį gina Konstitucija, pareiškėjai iš teisės aktų negalėjo atsirasti.
26. Pareiškėja sutinka, kad Apraše nėra įtvirtintas principas non reformato in peius ir mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų ištirtas Aprašo XXVIII skyriuje įtvirtintas apeliacijų dėl valstybinių brandos egzaminų vertinimo tvarkos nuostatų teisėtumas. Pareiškėjos manymu Aprašo 130 punktas tiek, kiek jame nenumatyta, kad apeliacinė komisija bei Valstybinių brandos egzaminų vertinimo apeliacinis komitetas (Aprašo 132 punktas) savo sprendimu negali bloginti įvertinimo, dėl kurio buvo pateikta apeliacija, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi apeliantė prašo ištirti tai, kas nenumatyta Apraše, tačiau tai, kas pagal Konstituciją, jos nuomone, turi būti šiame Apraše numatyta. Kitaip tariant ji prašo tirti konstitucinę spragą – legislatyvinę omisiją. Konstitucinis Teismas savo 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra pažymėjęs, jog legislatyvinė omisija reiškia, kad tiriamajame teisės akte (jo dalyje) nenustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaravimo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje); atitinkamas teisinis reguliavimas privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja Konstitucija (arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalis) atitiktis.
27. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodė, kaip nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinoje, kodėl būtent Apraše, o ne kituose teisės aktuose, pavyzdžiui – Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme, turi būti įtvirtintas principas non reformato in peius, taip pat nepagrindė kodėl ir iš kurios konkrečios Konstitucijos normos kyla reikalavimas minėtą principą įtvirtinti. Apeliantė nurodė konstitucinį teisinės valstybės principą, cituodama Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame konstitucinis teisinės valstybės principas siejamas su teisinio reguliavimo aiškumu, tačiau pareiškėjos nurodyti Aprašo 130, 132 punktuose visuomeniniai santykiai sureguliuoti aiškiai. Tai, kad juose nėra įtvirtinto non reformato in peius principo, nereiškia, kad šie punktai stokoja aiškumo. Kitaip tariant, pareiškėjos nurodyti Aprašo 130, 132 punktai yra aiškūs ir šiuo aspektu nekyla abejonė dėl jų prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja neprašė tirti konstitucinės spragos (legislatyvinės omisijos) tiek, kiek Švietimo įstatyme, Apraše nėra numatyta pareiga Valstybinių brandos egzaminų vertinimų apeliaciniam komitetui inicijuoti papildomą vertinimą tais atvejais, kai pakartotinio vertinimo rezultatai lyginant su pirminiu vertinimu itin reikšmingai sumažėja arba itin reikšmingai padidėja. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėja nepateikė konstitucinių argumentų dėl Aprašo 130, 132 punktų, kaip jose esančios konstitucinės spragos (legislatyvinės omisijos) prieštaravimo Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos inicijuoti tyrimą  dėl šių punktų atitikties Konstitucijai.

              28. Pareiškėjos argumentai, susiję su netinkamu modelio įtvirtinimu, kuris, pasak pareiškėjos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes diskriminuoja pareiškėją kitų moksleivių, kurie nepadavė apeliacijos, atžvilgiu, atmestinas. Nustatytas teisinis reguliavimas taikomas visų moksleivių, kurie pateikia apeliacijas atžvilgiu, t. y. jie yra traktuojami vienodai. Todėl nekyla abejonė, kad jis gali prieštarauti konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjos nurodytu aspektu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Audrius Bakaveckas

              Stasys Gagys

              Ramutė Ruškytė