Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00763-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.6; 50.5
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo R. B. įmonės ,,RBS“, trečiojo asmens R. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. įmonės „RBS“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo R. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į nuomojamų savivaldybės patalpų pagerinimo išlaidų kompensavimą, kai tas pats nuomininkas nuomojamas patalpas privatizuoja, aiškinimo ir taikymo.
2004 m. sausio 2 d. trečiasis asmuo R. B. ir atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė sudarė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos sutartį, kuria trečiajam asmeniui iki 2009 m. sausio 5 d., bet ne ilgiau kaip iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą, buvo išnuomotos 52,21 kv. m bendrojo naudingojo ploto negyvenamosios patalpos, esančios Totorių g. 15, Vilniuje. 2006 m. rugsėjo 12 d. nuomos sutartis buvo pakeista, vietoj pradinio nuomininko trečiojo asmens R. B. įrašant naują nuomininką – ieškovo R. B. įmonę „RBS“. 2008 m. gruodžio 15 d. ieškovas ir atsakovas sudarė Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kuria ieškovui patalpos buvo pakartotinai išnuomotos nuo 2009 m. sausio 6 d. iki 2014 m. sausio 6 d., bet ne ilgiau kaip iki išnuomoto turto įtraukimo į privatizavimo programą. Ginčo patalpos buvo privatizuotos 2009 m. rugpjūčio 12 d. viešo aukciono būdu – laimėtoju paskelbus trečiąjį asmenį R. B.; trečiasis asmuo patalpas įsigijo už 307 680 Lt (89 182,61 Eur).
Ieškovas nurodė, kad išsinuomotos patalpos dėl savo avarinės būklės nebuvo tinkamos naudoti pagal nuomos sutartyje numatytą tikslinę paskirtį, todėl ieškovas, gavęs atsakovo sutikimą, atliko kapitalinį patalpų remontą. UAB „Centus optimus“ turto vertintojų 2008 m. vasario 7 d. atliktu turto vertinimu buvo nustatyta, kad nuomininkas į patalpas investavo 229 000 Lt (66 376,81 Eur), o objekto vertė po investicijų padidėjo 51 proc., t. y. iki 449 000 Lt (130 144,93 Eur). 2008 m. vasario 20 d. įvykusiame Vilniaus m. savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje buvo pritarta nepriklausomų vertintojų nustatytam nuomojamų patalpų vertės padidėjimui 51 proc. ir leista kompensuoti R. B. įmonei „RBS“ patirtas išlaidas patalpų privatizavimo metu, tačiau ne daugiau kaip 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur) sumą. Nepaisant to, nei objekto privatizacijos metu, nei po privatizavimo ieškovui nebuvo kompensuotos lėšos, kurias jis panaudojo atlikdamas išnuomotų patalpų kapitalinį remontą. Ieškovo teigimu, tiek bendroji CK 6.501 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, tiek specialioji Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kad už pagerinimus nuomininkui turi būti atlyginama. Atsakovas visą laiką klaidino ieškovą teigdamas, kad objekto pagerinimo išlaidos bus atlygintos nuomininkui objekto privatizavimo metu. Ieškovo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių ieškovui turi būti atlyginti dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų padaryti nuostoliai, kurie turi būti tokio dydžio, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur) (CK 6.242 straipsnio 1 dalis; 6.271 straipsnis).
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė taikyti vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, taikytiną iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 3 dalis), nes pateiktu ieškiniu iš esmės yra ginčijamas viešo aukciono rezultatas – atsakovo nesutikimas kompensuoti investuotas lėšas. Be to, atsakovas nurodė, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalį savivaldybė neturėjo pagrindo ieškovui atlyginti už patalpų pagerinimą. Ieškovui leidimas atlikti remontą buvo duotas nesivadovaujant Privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalimi, todėl ieškovui negalėjo atsirasti pagrindo reikalauti privatizuoti objektą tiesioginių derybų būdu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 121 906 Lt (35 335,07 Eur) nuostolių ir 2 954,75 Lt (856,45 Eur) žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, kad 2004 m. sausio 2 d. nuomos sutarties galiojimo metu trečiasis asmuo R. B., o vėliau ieškovas R. B. įmonė „RBS“, suderinę su atsakovu, atliko patalpų rekonstrukciją ir iš viso į patalpas bendrai investavo ne mažiau kaip 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur). Teismas nurodė, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita (CK 6.501 straipsnio 1 dalis). 2004 m. sausio 2 d. nuomos sutartyje nebuvo numatyta, kad nuomininkas neturės teisės į išlaidų, patirtų pagerinant patalpas, atlyginimą, o 2008 m. gruodžio 15 d. nuomos sutarties 4 punktu buvo sutarta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad savivaldybėms priklausančio turto nuomos tvarką ir sąlygas reglamentuoja Valstybių ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, pagal kurio 14 straipsnio 5 dalį (įsigaliojo 2002 m. birželio 19 d.) savivaldybės patalpų nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad savivaldybėms iš savų lėšų neleidžiama joms priklausančių patalpų nuomininkams atlyginti už atliktus patalpų pagerinimus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal CK nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad ieškovo nuomotos patalpos buvo pagerintos trečiojo asmens – patalpų pirkėjo R. B., lėšomis, kad trečiasis asmuo yra ieškovo R. B. įmonės „RBS“ savininkas, teismas sprendė, kad trečiajam asmeniui įgijus ginčo patalpas viešo aukciono būdu, susiklostė tokia situacija, jog patalpas iš esmės įgijo jų nuomininkas. Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 (toliau – Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklės), 32 ir 46.11 punktai numato, kad privatizuojamą objektą įsigyjančiam nuomininkui, kuris nuomos metu objektą pagerino ir dėl to patyrė būtinų išlaidų, jam šias išlaidas atitinkanti privatizavimo lėšų dalis neatlyginama.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2004 m. sausio 2 d. nuomos sutartyje nebuvo nurodyta, kad nuomininkui už patalpų pagerinimus nebus atlyginama. Leidimas trečiajam asmeniui investuoti į patalpų pagerinimą 121 906 Lt (35 335,07 Eur) atsakovo buvo išduotas 2005 m. gruodžio 6 d., nurodant, kad investuotos lėšos bus atlyginamos privatizavimo metu, Vilniaus miesto tarybos 2001 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 229 nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad investuoti papildomai į patalpų pagerinimą ieškovui leidimus taip pat suteikė atsakovo Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija. Bendra investicijų į patalpas suma buvo ne didesnė kaip 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur), o patalpų vertė dėl to padidėjo 51 proc. Teismo nuomone, nurodyti faktai patvirtina, kad atsakovas suteikė ieškovui leidimą pagerinti ginčo patalpas, ir pripažino jo teisę į tokių išlaidų atlyginimą norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau privatizuojant patalpas viešo aukciono būdu ir sudarant privatizavimo programą, teismo vertinimu, nebuvo laikytasi Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių. Atsakovas, organizuodamas patalpų privatizavimą, privalėjo užtikrinti, kad patalpų privatizavimo informaciniame biuletenyje vadovaujantis Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių 46.1.3 ir 46.11 punktais, būtų nurodyta ne tik tai, kad privatizuojamos patalpos buvo pagerintos, bet ir informacija, kad tuo atveju, jeigu privatizuojamas patalpas įgis ieškovas ar trečiasis asmuo, jų patirta būtinų išlaidų pagerinant patalpas dalis nebus kompensuojama. Teismo vertinimu, neatlikdamas šių veiksmų, atsakovas ne tik padarė procedūrinį pažeidimą, bet ir nuslėpė nuo trečiojo asmens informaciją, galėjusią būti reikšmingą priimant sprendimą dėl patalpų įgijimo.
Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovo patirtų investicijų į patalpų pagerinimą dydį atsakovas pripažino 2008 m. vasario 20 d., jam pritarė ir pripažino, kad išlaidų suma yra didesnė nei ½ patalpų rinkos vertės. Šios sąlygos atitinka Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, pagal kurią tiesioginių derybų būdu gali būti privatizuojami valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantys pastatai ar patalpos, kuriuos (kurias) nuomininkas nuomotojo leidimu pagerino. 2008 m. birželio 16 d. atsakovo Privatizavimo komisija nutarė leisti parduoti ginčo patalpas tiesioginių derybų būdu, tačiau 2008 m. spalio 14 d. vykusio posėdžio metu buvo priimtas priešingas nutarimas, nenurodant tokio sprendimo motyvų, taip pažeidžiant Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 7 dalį.
Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovo veiksmai, nuomos sutartyje nenurodant, kad už patalpų pagerinimus nuomininkui nebus atlyginta, bet suteikiant leidimą patalpas pagerinti ir teigiant, kad būtinosios patalpų pagerinimo išlaidos bus kompensuotos privatizavimo metu, pripažįstant, kad patalpų pagerinimai viršija ½ patalpų rinkos vertės, sukūrė pagrįstą ir teisėtą lūkestį ieškovui, kad patalpoms pagerinti išleistos lėšos jam bus kompensuotos patalpų privatizavimo metu. Nesilaikydamas Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių ir taip galbūt nuslėpdamas nuo trečiojo asmens informaciją, reikšmingą apsisprendžiant dėl nuomotų patalpų pirkimo, ne viename rašte nurodydamas, kad investicijos į patalpas bus kompensuotos, nesuteikdamas ieškovui galimybės patalpas privatizuoti tiesioginių derybų būdu, atsakovas elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad ieškovo prašoma priteisti suma laikytina ne atsakovo nepagrįstai praturtėta suma, bet ieškovo nuostoliais, kurie atsirado kaip atsakovo neteisėtų veiksmų pasekmė (CK 6.249 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo 2008 m. vasario 20 d. sprendimu ieškovui buvo leista ne kompensuoti 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur) – visą sumą, investuotą į patalpų pagerinimą, bet kompensuoti ne didesnę sumą, nei nurodyta. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad su atsakovu buvo aiškiai suderinta, kad 121 906 Lt (35 335,07 Eur), išleisti grindų, durų, langų, vidaus elektros instaliacijai pakeisti, sienų remontui, buvo laikoma patalpų pagerinimu. Nors vėliau atsakovas pritarė papildomų lėšų investavimui į patalpų remontą, tačiau nėra aišku, kokia tiksliai apimtimi patalpos buvo gerinamos, o ne pritaikomos ieškovo poreikiams. Kadangi ieškovo investicijos iš esmės nėra detalizuotos, į bylą nėra pateiktas patalpų vertinimas bei visas išlaidas remontui patvirtinantys dokumentai (sąskaitos ir kt.), nėra galimybės nustatyti tikslų ieškovo investicijų į patalpų pagerinimą dydį, o ieškovas patalpų pagerinimais naudojosi iki patalpų privatizavimo, teismas sprendė, kad ieškovo patirti nuostoliai dėl atsakovo veiksmų yra 121 906 Lt (35 335,07 Eur) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo R. B. įmonės „RBS“, trečiojo asmens R. B. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys neginčijo pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuomojamų patalpų pagerinimo darbai buvo atlikti trečiojo asmens R. B. lėšomis, todėl patalpų nuomininkas ir pirkėjas sutampa ir sprendžiant šį ginčą Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl nuomojamo objekto pagerinimo padarytų išlaidų netaikytinos. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nuomininko padarytos privatizavimo objekto pagerinimo išlaidos nuomininkui yra atlyginamos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad ieškovas šiuos darbus atliko 2006 metais. Nuomos sutartyje nenumatyta, kad už kapitalinio remonto darbus nuomininkui nėra atlyginama. Teismo vertinimu, tokia situacija, kai nuomininko patirtų išlaidų kompensacija priklauso nuo to, ar nuomininkas privatizuoja nuomojamas patalpas, ar ne, neatitinka teisingumo principo ir diskriminuoja nuomininką, privatizuojantį nuomojamą objektą. Nekompensuojant nuomininkui lėšų už jo atliktus pagerinimo darbus, jis iš esmės atlieka dvigubą mokėjimą – patiria išlaidas, susijusias su patalpų pagerinimu, ir tada patalpas įsigyja už kainą, nustatytą atsižvelgiant į jo lėšomis atliktus patalpų pagerinimus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas savo veiksmais nuo 2005 m. iki 2008 m. sudarė pagrįstą prielaidą ieškovui manyti, kad patalpų privatizavimo metu jam bus atlygintos investuotos lėšos. Esant nurodytoms aplinkybėms, nuomininkas pagrįstai galėjo tikėtis 121 906 Lt (35 335,07 Eur) patalpų kapitalinio remonto darbų išlaidų atlyginimo. Atsakovo atsisakymas kompensuoti šias lėšas reiškia atsakovo veiksmų neteisėtumą (CK 6.271 straipsnio 1 dalis), dėl kurių nuomininkas patyrė nuostolius, t. y. negavo patalpų pagerinimui išleistų lėšų atlyginimo (CK 6.249 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kokio pobūdžio darbai už likusią sumą buvo atlikti. Įvertinęs faktą, kad faktiškai ieškovo į patalpas investuotos lėšos yra beveik dvigubai didesnės, teismas sprendė, kad ieškovui priteistina 121 906 Lt (35 335,07 Eur) investuota suma laikytina protinga ir neviršijanti patalpų vertės padidėjimo procento, net ir formaliai nenustačius, kiek padidėjo patalpų vertė dėl investuotų lėšų ir koks yra turto nusidėvėjimo procentas.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio faktinis pagrindas patvirtina, jog ieškovas iš esmės siekia iš atsakovo išieškoti žalą, atsiradusią atsakovo neteisėtais veiksmais atsisakant kompensuoti nuomojamų patalpų pagerinimo išlaidas. Tokio pobūdžio reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ginčo patalpos buvo privatizuotos 2009 m. rugpjūčio mėn., ieškinys teismui pateiktas 2012 m. balandžio mėn., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas, taikytinas ginčo atvejui, nėra praleistas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodė turįs teisę į didesnį nei teismo priteistą pagerinimo išlaidų atlyginimą (CPK 185 straipsnis). Ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kokio pobūdžio patalpų pagerinimo darbus jis atliko už likusią prašomą priteisti sumą. Aplinkybė, kad atsakovas 2007 m. gruodžio 22 d. rašte nurodė, jog ieškovas R. B. įmonė „RBS“ į ginčo patalpas investavo 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur), taip pat 2008 m. vasario 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos protokolas, patvirtinantis, kad nutarta leisti kompensuoti ieškovui patalpų privatizavimo metu ne daugiau nei 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur) lėšų, savaime nereiškia, jog ieškovas turi teisę į visos šios sumos kompensaciją.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo IĮ „RBS“ ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo
Kasatorius nurodo, kad šiuo metu nėra teisės aktų, kurie reglamentuotų tokio kompensavimo mechanizmą, kokį nustatė bylą nagrinėję teismai, ir skundžiamų sprendimų įgyvendinimą, nes de facto sukuriamas naujas privatizavimo lengvatine tvarka būdas. Bylą nagrinėjusiems teismas be Konstitucinio teismo išaiškinimo konstatavus kompensavimą privatizavimo metu reglamentuojančių teisės aktų prieštaravimą bendriesiems teisės principams, buvo priimti nepagrįsti sprendimai, paremti selektyviu ir šalių lygiateisiškumą pažeidžiančiu teisės aktų taikymu ir aiškinimu. Teismams sukūrus iš esmės naują teisės aktuose nenumatytą kompensavimo mechanizmą, iš biudžeto lėšų turės būti kompensuojamos nuomininko investicijos į vėliau nuomininko privatizuotas patalpas, nenustačius tokių investicijų dydžio pagrįstumo. Kasatorius pažymi, kad nuomininkas per nuomos laikotarpį nudėvi savo investicijas, nagrinėjamu atveju ieškovas iki turto privatizavimo šešerius metus naudojosi savo investicijų rezultatu, be to, investicijos buvo skirtos turtui pritaikyti konkrečiai ieškovo veiklai – teikti odontologijos paslaugas, todėl investicijų kompensavimas nuomininkui, kuris nuomos laikotarpiu naudojosi savo investicijų rezultatu komercinės veikslo tikslais, reikštų nuomininko praturtėjimą vietos savivaldos subjekto atžvilgiu. Tuo atveju, kai nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu nuomojamos patalpos yra privatizuojamos, į investicijų kompensavimo mechanizmą įsijungia privatizavimo teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai, kurių bylą nagrinėję teismai netaikė. Šiuo metu pagal priimtus procesinius sprendimus atsakovas turi atlyginti ieškovo investuotas lėšas, nors nei gali naudotis investicijų rezultatu , nei iš jų gavo kokių nors papildomų pajamų.
- Dėl nuostolių kompensavimo, kai nėra nustatomos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos
Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai išvengė pareigos nustatyti investicijų ir turto pagerinimo santykį bei pagerinimų nudėvėjimo lygį, neįvertino šių nuostolių pagrįstumo ir realumo, nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246–6.249 straipsniai), nevertino, ar nėra aplinkybių, atleidžiančių nuo civilinės atsakomybės taikymo (CK 6.253 straipsnis). Esminės civilinės atsakomybės sąlygos nebuvo įrodinėjamos. Be to, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo priteisti 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur), nurodė, kad bendra ieškovo investicijų suma nėra detalizuota ir, nepaisydamas to, vis tiek priteisė 121 906 Lt (35 335,07 Eur) nuostolių, sumą, kurią kasatorius buvo leidęs ieškovui investuoti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kokio pobūdžio patalpų pagerinimo darbus jis atliko už likusią prašomą priteisti sumą. Taigi žalos realumas nebuvo tinkamai įrodytas, todėl priteisti nuostoliai atlieka baudos funkciją ir net suteikia ieškovui galimybę nepagrįstai praturtėti kasatoriaus sąskaita. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad priteistas suma yra protinga, protingumo matą taikė ne sumai, kuri apskritai galėtų būti pripažįstama kompensuotina, o visam ieškovo reikalavimui.
- Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorius nurodo, kad pagal galiojančius teisės aktus tais atvejais, kai patalpas privatizuoja jų nuomininkas, investicijų kompensavimas nėra galimas. Manytina, kad šios teisės normos (Valstybių ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, pagal kurio 14 straipsnio 5 dalis) yra imperatyviosios, todėl teismai negali jų aiškinti plečiamai.
Taip pat, kasatoriaus nuomone, teismai pažeidė civilinį procesą reglamentuojančias normas, t. y. CPK 13 straipsnį, įtvirtinantį dispozityvumo principą, ir 265 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribų, nes ieškovas neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, kasatorius nuo tokio reikalavimo nesigynė, o bylą nagrinėję teismai, kaip pažymėta pirmiau, irgi nevertino civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas IĮ „RBS“ ir trečiasis asmuo R. B. prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamas teismo sprendimų dalis. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovas nurodo visą bylos nagrinėjimo procesą nuosekliai teigęs, kad atsakovas turi ne tiesiogiai kompensuoti padarytas turto pagerinimo išlaidas, tačiau viešo aukciono būdu įgyjant turto objektą išlaidas, kurios patirtos atliekant pagerinimą, įskaityti į turto pardavimo kainą. Kaip matyti, ginčo objektas buvo ieškovui parduotas rinkos kaina po atlikto patalpų pagerinimo ieškovo sąskaita. Be to, ieškovas nesinaudojo atliktų darbų rezultatu, nes objektas po atlikto remonto iškart buvo perleistas viešojo aukciono būdu trečiajam asmeniui. Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkoje, kuria, atsakovo teigimu, teismai nepagrįstai nesirėmė nagrinėjamoje byloje, nėra įteisintas pagrindas savivaldybei nepagrįstai praturtėti. Taip pat tai nesudaro pagrindo atsakovui klaidinti ieškovo nurodant, kad investuotos lėšos bus atlygintos nuomininkui privatizavimo metu. Ieškovo manymu, atsakovas tyčia klaidino ieškovą, kad R. B. kuo daugiau investuotų į objektą, objekto rinkos kaina kiltų, objektas būtų parduotas už didžiausią įmanomą kainą, kurią sumokėtų tas pats R. B., o savivaldybė tokiu būdu nepagrįstai praturtėtų. Nuomos sutartyje nėra numatyta, kad už kapitalinio remonto darbus nuomininkui nėra atlyginama, tvarkyti ginčo patalpas ieškovas buvo gavęs atsakovo leidimą. Taigi byloje nėra ginčo, kad pagerinimo darbai buvo atlikti. Ieškovas nuo pat nuomos pradžios turėjo tikslą privatizuoti patalpas ir šio tikslo siekė, visi pagerinimai buvo atlikti su nuomotojo leidimu, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad išlaidos bus atlygintos. Trečiasis asmuo R. B., įsigydamas patalpas privatizacijos būdu, turėjo atlyginti nuomininkui IĮ „RBS“ patirtas išlaidas. Tai buvo teisėti ieškovo lūkesčiai.
Ieškovas IĮ „RBS“ ir trečiasis asmuo R. B. taip pat pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl nesąžiningo atsakovo praturtėjimo ieškovo sąskaita
R. B. nurodo, kad savivaldybė, nesilaikydama susitarimo ir netinkamai taikydama teisės normas, savo neteisėtais veiksmais nepagrįstai praturtėjo, t. y. nepagrįstai įgijo 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur). Dėl to ieškovui turi būti atlyginti dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų padaryti nuostoliai, kurie turi būti tokio dydžio, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnis). Nagrinėjamu atveju realiai išlaidas už objekto pagerinimą patyrė tas pats asmuo, nes trečiasis asmuo R. B. valdo IĮ „RBS“, todėl jis patyrė dvigubus nuostolius, o Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Trečiasis asmuo R. B., įsigydamas patalpas privatizacijos būdu, turėjo atlyginti nuomininkui IĮ „RBS“ patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad visi pagerinimai buvo atlikti su nuomotojo leidimu, savivaldybė visą laiką klaidino ieškovą, teigdama, kad pagerinimo išlaidos bus atlygintos nuomininkui objekto privatizavimo metu, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog išlaidos bus atlygintos. Ieškovas teikė prašymą atsakovui dėl objekto privatizavimo tiesioginių derybų būdu, tačiau atsakovas dėl nežinomų priežasčių atsisakė tenkinti šį prašymą.
- Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos
R. B. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis ir tirdamas byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (3K-3-99/2009 ir 3K-3-110/2006), nes netinkamai motyvavo savo procesinį sprendimą, nenurodė aiškių teisinių argumentų savo išvadai – priteisti tik dalį ieškovo prašomų lėšų – pagrįsti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo
Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų. Kasatorius pripažino, kad de facto nuomininkas ir patalpų pirkėjas buvo tas pats asmuo, o pagal esamą teisinį reguliavimą, kai patalpas įsigyja nuomininkas, investicijų kompensavimas nėra galimas. Būtent dėl šios priežasties atsakovas ir negalėjo savo nuožiūra trečiajam asmeniui įsigijus turtą kompensuoti investuotų lėšų. Ieškovas pats, neatskleisdamas savo ketinimų įsigyti nuomojamas patalpas, nuo pat pradžių suklaidino atsakovą, kuris, žinodamas tikrąją situaciją, galbūt nebūtų sutikęs kompensuoti remonto išlaidas objekto privatizavimo metu, o būtų galėjęs nustatyti kitą kompensavimo būdą, pavyzdžiui, investuotų lėšų įskaitymą į nuomos mokestį. Taip pat nepagrįsti R. B. argumentai, kad jei jis būtų žinojęs, jog jam lėšos nebus kompensuojamos, jis būtų patalpas įsigijęs, o ne išsinuomojęs ir investavęs lėšas, nes sprendimą dėl patalpų pardavimo priima atsakovas ir toks sprendimas buvo priimtas tik 2009 m.
- Dėl netinkamo įrodymų vertinimo
Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažymėjo, jog ieškovo investicijos nėra detalizuotos, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos 2008 m. vasario 20 d. protokolas, patvirtinantis, kad nutarta leisti kompensuoti ieškovui patalpų privatizavimo metu ne daugiau nei 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur), savaime nereiškia, jog ieškovas turi teisę į visos šios sumos kompensaciją, nes nėra aišku, ar šios lėšos buvo skirtos patalpoms pagerinti ar pritaikyti ieškovo veiklai. Pažymėtina, kad patalpų pertvarkymas, pritaikant jas nuomininko vykdomai veiklai, savaime nereiškia patalpų pagerinimo. Kasatoriaus teiginys apie neva buvusią avarinę patalpų būklę neatitinka tikrovės, nes nei patalpoms, nei pastatui, kuriame yra šios patalpos, toks statusas niekada nebuvo suteiktas. Taigi kasatorius nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad prašomomis priteisti investuotomis lėšomis esmingai pagerino patalpas ir šių pagerinimų vertė per šešerius patalpų eksploatavimo metus visiškai nepasikeitė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės (savivaldybės) buto nuomininko teisės į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, kai jis privatizuoja turtą viešo aukciono būdu
Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl savivaldybės patalpų nuomininko teisės į jo padaryto turto pagerinimo išlaidas, kai jis pats, privatizuojant turtą viešojo aukciono būdu, įsigyja nuomotas patalpas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančiuose įstatymuose nėra įtvirtintos taisyklės, tiesiogiai reglamentuojančios šį santykį, todėl būtinas sisteminis savivaldybės (valstybės) turto privatizavimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimas.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo sąlygas ir tvarką, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn gali būti perduodamas inter alia jį privatizuojant pagal įstatymus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reglamentuoja Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas (toliau – ir Privatizavimo įstatymas). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos ir kitas turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas pagal šį įstatymą, jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Taigi Privatizavimo įstatymo normos pagal teisės normų konkurencijos taisykles yra specialiosios, joms teikiama pirmenybė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių savivaldybės (valstybės) turto privatizavimo santykius, požiūriu.
Nagrinėjamo ginčo sprendimui aktuali Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies norma, kurioje nustatyta, kad nuomos metu dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytas išlaidas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą nuomininkui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atlygina potencialus pirkėjas, įsigyjantis privatizavimo objektą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka vertinant tokį privatizavimo objektą turi būti nustatytas vertės padidėjimas procentais dėl šiam objektui (statiniui) pagerinti padarytų išlaidų. Gaunamos iš privatizavimo sandorio lėšos, atitinkamai jas sumažinus dėl privatizavimo objekto vertės padidėjimo, bet ne daugiau už šiam objektui pagerinti padarytas išlaidas, pervedamos į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą (jei privatizavimo objektas nuosavybės teise priklauso savivaldybei, – į savivaldybės specialiąją sąskaitą). Likusi privatizavimo lėšų dalis pervedama nuomininkui, išskyrus tą dalį, kuri buvo įskaityta į nuomos mokestį. Ši į nuomos mokestį įskaityta lėšų dalis pervedama į privatizavimo objekto valdytojo sąskaitą.
Apibendrindama cituotas įstatymo nuostatas teisėjų kolegija išaiškina, kad, privatizuojant valstybės (savivaldybės) turtą, dėl materialiosios teisės, t. y. nuomos sutarties šalių teisių ir pareigų dėl turto pagerinimo išlaidų, turi būti sprendžiama pagal CK įtvirtintą nuomininko turėtų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo reglamentavimą; Vyriausybės nutarimais ar žemesnės galios teisės aktais gali būti nustatyta šių klausimų sprendimo tvarka, t. y. procedūriniai aspektai, tačiau negali būti keičiamas suinteresuotų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų turinys.
LR Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas Valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo viešojo aukciono būdu nuostatų konstitucingumo klausimą, 2012 m. spalio 24 d. nutarime inter alia išaiškino, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė ar savivaldybė, sudarant privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ji dalyvauja lygiais pagrindais su kita sutarties šalimi – pirkėju (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) ir jai taikomi tie patys principai, kuriais vadovaujamasi reglamentuojant civilinius teisinius santykius, inter alia lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos.
Aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai pažymima, kad tvarkant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo santykius negali būti paneigiami CK 1.2 straipsnyje įtvirtinti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procese turi būti užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp privatizavimo tikslo gauti iš privatizavimo didesnių pajamų ir tikslo gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizuoti, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų, bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vijoklių kampelis“ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-257/2006, 2009 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Jutra“ v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-398/2009; 2013 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Patria Domi“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, 3K-3-481/2013).
CK 6.501 straipsnyje, reglamentuojančiame nuomininko teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kita; nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išnuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti; nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti.
Sisteminės cituotų įstatymo nuostatų bei teismų praktikos išaiškinimų analizės pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo atveju nuomininko teisėtai, turint nuomotojo leidimą, patirtos būtinos turto pagerinimo išlaidos jam būtų kompensuotos pagal CK 6.501 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Tuo atveju, kai privatizuojamą turtą įsigyja trečiasis asmuo, turto nuomininkui už pagerinimus atlygina jis. Kai pagerintą turtą įsigyja pats pagerinimus padaręs nuomininkas, jo teisė į turto pagerinimo išlaidų atlyginimą išlieka ir turi būti ginama: tokiu atveju turto pagerinimo išlaidas turi kompensuoti buvęs privatizuoto turto savininkas (valstybė ar savivaldybė). Priešingas įstatymo aiškinimas ir taikymas reikštų nepagrįstą savivaldybės (valstybės) praturtėjimo nuomininko sąskaita įteisinimą, todėl prieštarautų bendriesiems teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams.
Privatizavimo įstatyme nuomininko padarytų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas turto privizavimo atveju yra reglamentuotas specialiai, todėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis (kuria savo atsikirtimus grindžia savivaldybė), kaip bendroji teisės norma, šiems santykiams netaikytina. Ginčo nuomos sutartyje nenustatyta sąlygų, kad nuomininko turėtos turto pagerinimo išlaidos nebus kompensuotos.
Remdamasi aptartų argumentų visuma teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino ieškovo teisę į privatizuoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą.
Dėl atlygintinų turto pagerinimo išlaidų dydžio
Kasacinio teismo praktikoje dėl bendrųjų CK nuostatų, reglamentuojančių nuomojamo (naudojamo panaudos pagrindu) turto pagerinimo išlaidų kompensavimą išaiškinta, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. A., A. A. v. R. R., bylos Nr. 3K-3 261/2012).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuos išaiškinimus taikant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo santykiams, būtina įvertinti jų specifiką. Pagal bendrąją taisyklę būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto, kaip tokio, vertė, t. y. atlygintina ne turėtų išlaidų suma, o jos dalis, atitinkanti turto vertės padidėjimą. Savivaldybės (valstybės) turto privatizavimo atveju gauta už privatizuotą turtą kaina gali neatitikti privatizavimo objekto vertės, nustatytos įvertinus turtą Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta tvarka, todėl aktualu nustatyti ne tik turto vertės padidėjimą procentais, bet ir už privatizuotą objektą gautos turto kainos dalį, proporcingą nuomininko turėtoms turto pagerinimo išlaidoms.
Bylą nagrinėję teismai priteisė ieškovui dalį jo turėtų išlaidų – 121 906 Lt (35 335,07 Eur). Ieškovo reikalavimas dėl visos patalpų remonto išlaidų atlyginimo atmestas remiantis šiais argumentais: atsakovas buvo aiškiai išreiškęs valią kompensuoti 121 906 Lt (35 335,07 Eur) sumą, nuomininko išleistą patalpoms pagerinti pakeičiant grindis, duris, langus, pakeičiant vidaus elektros instaliaciją, ieškovas nepateikė įrodymų, kokius darbus jis atliko už likusią prašomą priteisti sumą, aplinkybė, kad atsakovas post factum pripažino, jog ieškovas į ginčo patalpas investavo 228 749,46 Lt (66 304,13 Eur), ir pritarė nepriklausomų vertintojų nustatytam nuomojamų patalpų vertės padidėjimui 51 proc., leido kompensuoti R. B. įmonei „RBS“ patirtas išlaidas patalpų privatizavimo metu, savaime nereiškia, kad ieškovas turi teisę į visos šios sumos kompensaciją, kadangi ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad minėtomis lėšomis buvo gerinamos patalpos, o ne pritaikomos ieškovo poreikiams ar atliekami einamojo remonto darbai, kuriems atlikti patirtos išlaidos nėra kompensuojamos.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nei ieškovo, nei atsakovo kasacinių skundų argumentai šių teismų išvadų nepaneigia. Ieškovas tvirtina turįs teisę į visą reikalaujamą sumą, tačiau to tinkamai nepagrindžia; neįrodinėja, kad turėjo atsakovo išankstinį leidimą visoms pagerinimo išlaidoms, nenurodo, kokius konkrečius turto pagerinimo darbus atliko, ir t. t. Atsakovas iš esmės neigia ieškovo teisę į turto pagerinimo išlaidas, teigia, kad priteista suma per didelė, tačiau nepateikia jokių konkrečių argumentų, kokia turėtų būti teisinga pagerinimo išlaidų atlyginimo suma ir kaip ji turėtų būti nustatyta.
Dėl aptartų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamų teismų sprendimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinius skundus atmetant, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas patyrė 4 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Tačiau CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kolegialių institucijų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Kadangi šioje byloje iš kasatorių išieškotina valstybės naudai bylinėjimosi išlaidų suma būtų mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš ieškovo ir atsakovo nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Egidijus Laužikas
Sigita Rudėnaitė