Administracinė byla Nr. A-1574-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02557-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų   Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),    

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui P. Š. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, VšĮ ŠRATC) su prašymu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. Š. (toliau – ir atsakovas) 402 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., ir 2,90 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas paaiškino, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punktas nustatė, jog atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punktas – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, keistais 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-386, 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344. Pareiškėjas nurodė, kad rinkliava atsakovui skaičiuojama Nuostatų 4.1 ir 9.1 punktų nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Atsakovas P. Š. yra skolingas VšĮ ŠRATC 402 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (b. l. 25–26) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad su prašymu nesutinka, nes nėra sudaręs sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, prie namo nėra konteinerio, jis pats gyvena Latvijoje arba Lenkijoje, o į Šiaulius atvažiuoja vieną kartą per mėnesį, jokių šiukšlių nesusidaro, nes jis nieko negamina ir nieko netvarko. Tuo pačiu adresu gyvena atsakovo sesuo R. Š., ji yra sudariusi sutartį su pareiškėju, jai yra pastatytas konteineris, ji pastoviai moka už šiukšlių išvežimą. Atsakovo sūnus D. Š. yra išregistruotas maždaug prieš penkerius metus ir šiuo adresu negyvena, todėl atsakovas nesupranta, kodėl iš jo yra prašoma mokėti vietinę rinkliavą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (b. l. 39–42) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 280 Lt / 81,09 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, suskaičiuotos nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d., ir 2,90 Lt / 0,84 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-206 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, keistais 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-386, 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344.

Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas yra gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota šiame name, todėl pagal Nuostatų 4.1 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktos pažymos apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą matyti, kad atsakovas nemokėjo pareiškėjui vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 402 Lt įsiskolinimas. Rinkliava atsakovui paskaičiuota už vieną asmenį. Atsakovo teiginys, kad jis neprivalo mokėti rinkliavos, nes deklaruotos gyvenamosios vietos adresu negyvena, atmestinas, kadangi Nuostatų 31 punktas numato, jog nuo vietinės rinkliavos už Šiaulių mieste deklaruotoje vietoje negyventą laikotarpį, ne trumpesnį nei vienas kalendorinis mėnuo, atleidžiami fiziniai asmenys, kurie ne vėliau kaip iki einamųjų mokestinių metų pabaigos pateikia administratoriui prašymą ir aplinkybes patvirtinančius dokumentus, tame tarpe ir išvykusieji stažuotis ar dirbti, o pareiškėjas nurodo, kad atsakovas apie šias aplinkybes jo neinformavo ir nustatytu laiku prašymo atleisti jo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose, yra nurodęs, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu); vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, tvarkomas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje; rinkliavos mokėjimas nėra siejamas su individualaus konteinerio turėjimu ar pageidavimu mokėti pagal turimą atliekų kiekį (administracinė byla Nr. A442-885/2014). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas neturi teisinio pagrindo netenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos iš atsakovo priteisimo.

Teismas, pasisakydamas dėl priverstinio išieškojimo senaties termino, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2 dalimis ir konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio mėn., taigi vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už 2007 m., 2008 m. ir 2009 m. I, II ir III ketvirčius yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti rinkliavą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d. atmetamas. Teismas priėjo išvadą, kad VšĮ ŠRATC reikalavimas priteisti iš atsakovo per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. susidariusį rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinamas. Iš atsakovo pareiškėjui priteistos ir jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes jos yra pagrįstos ir įrodytos į bylą pateiktais dokumentais.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 44–45) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir pareiškėjo prašymą atmesti; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o tuo pačiu, jog būtų išaiškinta, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu priimti šie sprendimai: Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-4, Šiaulių miesto savivaldybės 2006 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. T-210, 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu T-452 patvirtintos Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu T-206 patvirtinti Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymo nuostatai, keisti 2007 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. T-386, 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis su pareiškėju nesu sudaręs sutarties dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo. Konteinerių prie jo namo nėra padėta ir niekada nebuvo padėta. Atsakovas gyvena Latvijoje arba Lenkijoje. Į Šiaulius atvažiuoja maždaug vieną kartą į mėnesį. Tuo pačiu adresu gyvena sesuo R. Š. Ji yra sudariusi sutartį su pareiškėju. Jai yra pastatytas konteineris. Už šiukšlių išvežimą ji pastoviai moka. Atsakovo sūnus D. Š. yra išregistruotas (adresu: (duomenys neskelbtini)) maždaug prieš penkerius metus ir šiuo adresu negyvena. Teismas neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus. Pažymi, kad tik kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išaiškins, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir jo pagrindu priimti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos priimti nurodyti sprendimai neprieštarauja ar prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tada bus galima teisingai išnagrinėti šią bylą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52–55) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas pats savo apeliaciniame skunde patvirtina, jog būsto (namų valdos), kuriame atsakovas yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, bendraturtė – atsakovo sesuo, turi atliekų surinkimo konteinerį, o tai prieštarauja atsakovo teiginiui, kad konteinerių prie jo namo nėra ir nebuvo. Atsakovas gali naudotis minėta sistema ne tik aukščiau nurodytais būdais bet ir dėdamas savo atliekas į seseriai suteiktą konteinerį arba į kolektyvinio naudojimo konteinerius, kurių Šiaulių mieste yra daug ir laisvai prieinamų. Atsakovas yra būsto, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), bendraturtis, jis šiame būste skolos skaičiavimo laikotarpiu yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, todėl rinkliava atsakovui skaičiuojama už vieną asmenį – patį atsakovą. Kitai šio būsto bendraturtei (apeliaciniame skunde minimai atsakovo seseriai) rinkliava skaičiuojama atskirai pagal jos šeimos narių skaičių. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai (pareiškėjo pažymos ir būsto nuosavybės teisę įrodantis dokumentas). Rinkliava nėra sutartinio pobūdžio prievolė. Tai, pateikiant pagrindus, nurodyta pareiškėjo prašyme priteisti rinkliavos skolą bei yra nustatyta susiklosčiusioje teisminėje praktikoje. Atsakovas neinformavo pareiškėjo apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą ir nepateikė tokį pasikeitimą patvirtinančių dokumentų. Atsakovo teiginys apie negyvenimą Šiaulių mieste yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl teismas neturėjo pagrindo juo remtis. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į LR Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar teisės aktai, kuriais pagrįstas skundžiamas sprendimas, neprieštarauja LR Konstitucijai, pareiškėjas pažymi, kad atsakovas, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, tokio prašymo nereiškė. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas paduodamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir nenumato, jog apeliacinėje bylos nagrinėjimo stadijoje gali būti keliami nauji reikalavimai. Atsakovas nenurodo jokių materialinės teisės normų, kurias pažeidė minėti teisės aktai, ir kurias pagal ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktą jis privalo nurodyti apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimas atsakovo (apelianto) iš esmės grindžiamas sutarties nebuvimu su viešąja įstaiga bei atliekų nesukūrimu, abejone dėl Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija).

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu. Šiame procesiniame dokumente aiškinant teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatuota, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, jau suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal rinkliavos nuostatus yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi tikrinamos bylos medžiagą (vietinė rinkliava apskaičiuota tik atsakovui, jis yra gyvenamojo namo savininkas kartu su R. Š., konteineris yra prie namo, ką iš esmės patvirtino pats atsakovas, nebuvo prašymo dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo), taip pat prieš tai aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad atsakovo argumentai niekaip nepaneigia pastarojo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas, Vyriausiojo administracinio teismo paminėto reguliavimo, taip pat pirmosios instancijos teismo nurodytu teisės normų pagrindu, teisėtai bei pagrįstai laikytas atliekų turėtoju, o tai ir lemia P. Š. pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnyje yra nurodyta, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota  abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką.

O vada nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai yra šio įstatymo nustatyta tvarka ir nustatytos formos prašymo padavimas Konstituciniam Teismui.

Taigi siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto ar jo dalies atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą, kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Tai jo (galinčio besikreipti teismo į Konstitucinį Teismą) diskrecijos teisė, o kartu ir pareiga. Kreipimasis realizuotinas tik tokiu atveju, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant disputą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas (apeliantas) prašė ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, bet pateiktame prašyme nebuvo aiškiai atskleista, kaip pasireiškia nurodyto teisinio reguliavimo neatitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai.  Kita vertus, aktualiausia yra tai, jog apeliacinės instancijos teismui, turint omenyje formuojamą administracinių teismų praktiką, nekyla teisinių abejonių dėl įstatymų leidėjo savivaldybės tarybai suteiktos teisės - teisės nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, įtvirtintos Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Arūnas Sutkevičius