Civilinė byla Nr. 2-1899/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00729-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 110.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-3972-560/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rekosta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Kresko“ dėl skolos priteisimo.

Teismas išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Rekosta“ 2013 m. balandžio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Kresko“ 81 853,29 Lt skolos už pagrindinius darbus, 151 874 Lt skolos už papildomus darbus, 8 209,66 Lt delspinigių, 7,34 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2013 m. gegužės 22 d. ieškovas UAB „Rekosta“ pateikė teismui prašymą dėl taikymo laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovui priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai, piniginių lėšų ar turtinių teisių, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, arešto 192 159,33 Lt sumai. Nurodė, kad reikalaujama suma yra didelė, todėl nepritaikius šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškovo prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovui nepateikus duomenų apie atsakovo finansinę būklę, siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti savo mokumo galimybes ar kitokį akivaizdžiai nesąžiningą elgesį, preziumuojama, jog atsakovas yra sėkmingai veikianti verslo įmonė, kurio tikslas yra pelno gavimas ir kurio turto vertė yra visiškai pakankama pareikštos apimties reikalavimo įvykdymui.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad atsakovas neįvykdo ieškovo viso pareikšto reikalavimo, savaime nėra pakankama CPK 144 straipsnyje numatytų priemonių taikymui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Rekosta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai vertino ieškinio pagrįstumą atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime išdėstytą poziciją, kad dalį skolos už pagrindinius darbus ieškovui jis jau sumokėjo, o likusią dalį žada sumokėti artimiausiu laiku.

2. Pirmosios instancijos teismas padarė esminius procesinės teisės normų pažeidimus bei nukrypo nuo formuojamos teismo praktikos, netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo naštą bei perkeldamas įrodinėjimo pareigą vien ieškovui.

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį reikalavimų atsakovas įvykdė jau prasidėjus teisminiam procesui, todėl tokie jo veiksmai negali būti laikomi geranorišku prievolės įvykdymu bei sudaro pagrindą išvadai, jog priėmus ieškovui naudingą teismo sprendimą atsakovas vengs jį vykdyti arba teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomu.

Atsakovas UAB „Kresko“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas laikėsi įstatymo reikalavimų ir formuojamos teisminės praktikos nagrinėjamu klausimu, atsižvelgė į šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, todėl apeliantui neįrodžius, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos ir galimos, pagrįstai atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą, pagrįstumo.

Kaip žinia, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šių priemonių taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma – ieškinį teismas patenkins ir, antra – nesiėmus jų, gali iškilti grėsmė įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Nagrinėdamas prašymą taikyti tokias priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su faktinių aplinkybių vertinimu, ir tikrina, ar teismas padarė teisingą išvadą, jog prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju neegzistuoja.

Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011, etc.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pagrįstumą, esą nustatė, jog ieškinio reikalavimai tikėtinai nepagrįsti ir kad dėl tos priežasties jis netaiko laikinųjų apsaugos priemonių. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog teismas laikė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus, tačiau nenustatyta kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Ieškovas teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką iš esmės sieja vien su didele ieškinio suma. Pagal teismų praktiką, didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau tuo pačiu nurodoma, jog vien tik reikalavimų mastas nesudaro pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1148/2013 etc.). Nagrinėjamu atveju kreipdamasis su prašymu dėl šių priemonių taikymo ieškovas nepateikė jokių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, kuriuos įvertinus galima būtų spręsti, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė bei nepatenkinus ieškovo prašymo būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant šių duomenų pirmosios instancijos teismas preziumavo, jog atsakovas yra sėkmingai veikianti verslo įmonė, kurios turto pakanka pareikštų reikalavimų įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia yra fakto instancija, priešingą situaciją patvirtinančių įrodymų taip pat nėra pateikta (CPK 178 str., 185 str.).

Apeliacinis teismas susipažinęs su Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis bei nustatęs, jog atsakovo atžvilgiu nėra vykdomi išieškojimai trečiųjų asmenų naudai, iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovo interesus nagrinėjamoje byloje atstovauja advokatas S. T., kuris įstatymų nustatyta tvarka turėjo galimybę išreikalauti iš atitinkamų įstaigų duomenis apie atsakovo finansinę būklę, būtinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui spręsti. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, turėdamas realią galimybę ir vykdydamas CPK 178 straipsnyje numatytą pareigą, privalėjo įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, tačiau to nepadarė.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kartu išaiškindamas, jog ši nutartis neužkerta galimybės ieškovui esant įstatyme nustatytam pagrindui reikšti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jeigu iš esmės pasikeistų aplinkybės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                   Virginija Čekanauskaitė