Civilinė byla Nr. e2A-404-852/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10304-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.5; 1.3.6.3.2; 1.3.6.4.1.3

(S)

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 15 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Ramunės Mikonienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ ieškinį atsakovei S. L. dėl darbo ginčo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir Darbo ginčų komisija) 2023 m. birželio 12 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-8296/2023 išnagrinėjusi darbuotojos S. L. prašymą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Lazerių estetikos klinika“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, mobingo, turtinės bei neturtinės žalos, darbo užmokesčio bei su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, nusprendė, be kita ko, pripažinti S. L. 2023 m. kovo 21 d. atleidimą iš darbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; išieškoti S. L. naudai iš UAB „Lazerių estetikos klinika“ 3 850,08 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį, 200 Eur neturtinės žalos kompensaciją, 157,02 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. sausio mėn. bei 547,09 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

2.       Ieškovė UAB „Lazerių estetikos klinika“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: pripažinti teisėtu atsakovės S. L. 2023 m. kovo 21 d. atleidimą iš darbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą; pripažinti nepagrįstais S. L. reikalavimus UAB „Lazerių estetikos klinika“ dėl 3 850,08 Eur, neatskaičius mokesčių, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį, 200,00 Eur neturtinės žalos kompensacijos, 157,02 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokesčio už 2023 m. sausio mėn. bei 547,09 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokesčio už 2023 m. kovo mėn. bei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė, darbdavė UAB „Lazerių estetikos klinika“ ir atsakovė S. L. 2023 m. sausio 30 d. sudarė darbo sutartį Nr. DS-2023/2 ir konfidencialumo susitarimą Nr. DS-2023/2, kurių pagrindu atsakovė bendrovėje įdarbinta (duomenys neskelbtini) pareigose. 2023 m. kovo mėn. bendrovės darbuotoja L. B. pradėjo įtarti, kad atsakovė galimai neteisėtai savinasi bendrovės turtą – procedūroms naudojamas kosmetines priemones. Įtarimai pasitvirtino, kai darbuotoja pastebėjo atsakovės prasegtoje rankinėje bendrovės veikloje nenaudojamas taras (indelius) su kosmetinėmis priemonėmis. Apie nustatytas aplinkybes V. B. pranešė bendrovės vadovui, taip pat pasikalbėjo su pačia atsakove ir šį pokalbį įrašė mobiliuoju telefonu. Pokalbio metu su V. B. atsakovė pripažino, kad savinosi kosmetines priemones iš bendrovės ir atsiprašė. Bendrovės vadovui 2023 m. kovo 20 d. į savo kabinetą išsikvietus atsakovę pasiaiškinti, tarp šalių kilo konfliktas ir atsakovė pasišalino iš darbo vietos, dėl ko darbdavys paskelbė jai pravaikštą. 2023 m. kovo 21 d., apie 15 val., prieš prasidedant atsakovės numatytam darbo laikui, bendrovės patalpose įvyko incidentas, kurio metu kilo konfliktas tarp į bendrovę atvykusios S. L., jos motinos G. L. bei bendrovės patalpose buvusių bendrovės darbuotojų, bendrovės (duomenys neskelbtini) A. V.. Nurodė, jog incidento metu atsakovė su motina pradėjo spardyti ir daužyti bendrovės tarnybinio įėjimo duris. Nepaisant bendrovės vadovo išreikšto nesutikimo įleisti atsakovę ir jos motiną į patalpas, atsakovė ir jos motina įsiveržė į privačias bendrovės patalpas pro pagrindinį – klientų įėjimą. Atsakovė ir jos motina patalpose siautėjo, gąsdino darbuotojus, kurie jautėsi išsigandę ir sutrikę dėl tokio atsakovės elgesio spardant ir daužant duris, keliant triukšmą ir sumaištį darbo vietoje. Bendrovės darbuotojai 6 kartus spaudė bendrovėje esantį panikos mygtuką, kai kurie darbuotojai pasislėpė. Dėl incidento buvo paralyžiuota bendrovės veikla – tie bendrovės klientai, kuriems buvo teikiamos paslaugos prieš pat incidentą ir jo metu, turėjo būti skubiai išprašyti iš patalpų, teko atšaukti arba perkelti klientų vizitus. Ieškovė atkreipė dėmesį į bendrovės darbuotojų rašytinius paaiškinimus: „Išgirdau, kad durys yra spardomos, už jų buvo girdėti buvusio kolegės S. garsus rėkimas, necenzūriniai rėksmai <...> Durys tuo metu toliau buvo spardomos, toliau tęsėsi rėksmai iš S. ir šalia esančios moters, kuri man buvo panaši į S. mamą G. <...> S. ir jos mama elgėsi neadekvačiai – spardė baldus, tepliojo baltas klinikos sienas, laužė lauko duris, visus darbuotojus esančius šalia filmavo <...>Taip pat S. mama atrodė išgėrus, akis slėpė po nuo saulės akiniais, kai priėjau prie jos paprašyti išeiti iš klinikos, ji elgėsi neadekvačiai, žadėjo susidoroti su manimi. Pagrindinė administratorė pamačiusi, kad situacija nevaldoma, netinkama priimti klientus, nusprendė juos atšaukti/perkelti, tad tiek klinika tiek darbuotojai patyrė finansinius nuostolius“ (išrašas iš bendrovės darbuotojos A. Ž. paaiškinimo); „Šiandien 15 val. S. su mama atvyko į kliniką <...>S. su mama filmavo tiek visą kliniką, tiek mane, be mano sutikimo, garsiai barėsi ir šaukė, kad atvyko į darbą su mama. Vadovui paprašius išeiti, jos dar garsiau rėkė ir kišo telefoną vadovui į veidą. Vadovas bandė jas išprašyti į lauką, kad viduje pasikalbėtų ir nevyktų konfliktas, tačiau jos rėkė, kad tai vieša vieta ir kad jos niekur neis<...>“ (išrašas iš bendrovės darbuotojos V. B. paaiškinimo); „Man nuėjus į kabinetą girdėjosi tik vadovo prašymai palikti patalpas, nes tai yra privačios patalpos. Girdėjau kaip S. sako taigi čia galima, čia vieša vieta. Kad ir kaip prašytos jos neišėjo. Labai buvo nejauku ir jaučiausi įsitempusi, nes jos kėlė triukšmą ir chaosą“ (išrašas iš bendrovės darbuotojos A. K. paaiškinimo); „Taip pat, A. ne vieną kartą S. ir jos mamai sakė, kad tai yra privati teritorija ir filmuoti negalima, o jos ir toliau rėkavo ir filmavo, provokavo konfliktą“ (išrašas iš bendrovės darbuotojos K. K. paaiškinimo). Pažymėjo, kad atsakovę ir jos motiną iš bendrovės patalpų pašalinti pavyko tik su policijos pareigūnų pagalba. Nurodė, kad įvertinus atsakovės veiksmus savinantis bendrovės turtą, neadekvatų elgesį 2023 m. kovo 21 d., 2023 m. kovo 20 d. pravaikštą, buvo priimtas sprendimas 2023 m. kovo 21 d. atsakovę atleisti už šiurkštų darbuotojo darbo pareigų pažeidimą DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teigė, kad dėl Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate atliekamo ikiteisminio tyrimo dėl S. L. vykdyto kosmetinių priemonių iš bendrovės savinimosi bei pateikto garso įrašo, kuriame užfiksuota, kad atsakovė pripažįsta ir atsiprašo už savo vykdytą kosmetinių priemonių vagystę, galima spręsti, kad bendrovė priėmė teisėtą sprendimą atsakovę atleisti. Be kita ko, ieškovės vertinimu, 2023 m. kovo 20–21 d. atsakovės atlikti veiksmai sudaro savarankišką pagrindą ją atleisti DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi atsakovė nesiskaitė su darbdavio interesais.

3.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė S. L. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2023 m. sausio 16 d. su darbdave susitarė, kad: atsakovė dirbs 20 valandų per savaitę ir jai bus mokamas 785,12 Eur darbo užmokestis per mėnesį, papildomai skiriami priedai pagal premijų sistemą; už papildomai atliktus darbus, pavadavimą gali būti skiriamas priedas prie atlyginimo; atlyginimas mokamas 2 kartus per mėnesį. Atsakovė nuo susitarimo momento pradėjo dirbti. Be darbo sutartyje numatytų sąlygų žodžiu susitarė, kad atsakovei, kaip ir kitiems bendrovės darbuotojams, yra leidžiama iš bendrovės, darbuotojų kainomis, įsigyti ieškovės parduodamų kosmetinių priemonių, apmokant už jas iki mėnesio pabaigos. Darbo sutartį ieškovės vadovas atsakovei pateikė pasirašyti 2023 m. sausio 30 d., tačiau faktiškai tarp šalių darbo teisiniai santykiai susiklostė nuo 2023 m. sausio 17 d. Nurodė, kad sutartą 2023 m. vasario 10 d. atsakovė darbo užmokesčio negavo. 2023 m. vasario 13 d. ieškovės direktorius SMS žinute nurodė, kad už sausio mėn. Judita suskaičiavo 10 darbo valandų ir ieškovė atsakovei sumokėjo 71,80 Eur darbo užmokesčio į banko sąskaitą. Atsakovė pati pagal dirbtą laiką pasiskaičiavo, kad ji yra dirbusi daugiau laiko ir apie tai pasakė direktoriui. Ieškovės vadovas žodžiu atsakovei nurodė, kad už darbą sausio mėn. darbo užmokestis bus sumokėtas kartu su vasario mėn. darbo užmokesčiu. Pažymėjo, kad 2023 m. vasario 25 d. ieškovė avanso nesumokėjo, o 2023 m. kovo 10 d. gavus darbo užmokestį už vasario mėn. atsakovė pastebėjo, kad jis yra toks, koks yra numatytas darbo sutartyje už vieną mėnesį, tačiau už darbą sausio mėn. atsakovei ir vėl nebuvo sumokėta. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė Darbo ginčų komisijai pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame nurodoma, kad atsakovė 2023 m. sausio 31 d. dirbo 10 valandų. Tačiau šis dokumentas yra neteisingas, kadangi atsakovė yra rezidentė ir 2023 m. sausio 31 d. negalėjo dirbti 10 valandų, nes kaip rezidentė dirbo nuo 7 valandos iki 15 val. 06 min. Taip pat ieškovė teikė suklastotus dokumentus, kurių turinys skiriasi ir nesutampa su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teiktomis ieškovės deklaracijomis apie atsakovei paskaičiuotą ir sumokėtą darbo užmokestį bei atsakovės faktiškai gautu darbo užmokesčiu. Nurodė, kad po vasario 10 d. kuomet turėjo būti mokamas avansas, atsakovė kelis kartus ieškovės direktoriaus pasiteiravo dėl įsiskolinimo, tačiau atsakovės kreipimąsi jis ignoravo.

4.       Pažymėjo, kad 2023 m. kovo 20 d. atsakovė atvyko į darbą, dirbo. Direktorius atsakovę pasikvietė į savo kabinetą ir iškoneveikė bei dėl ieškovei nesuprantamų priežasčių ji buvo išvyta iš darbo, panaikinta atsakovės prieiga prie darbo sistemos. Atsakovei buvo grasinama pravaikštomis, susidorojimu, grasinama buvo ir jos artimiesiems. Nuo 2023 m. kovo 20 d. darbdavė neužtikrino ir nesudarė sąlygų darbo funkcijai atlikti, išvydama atsakovę iš darbo ir atjungdama nuo darbo sistemos. Jokių dokumentų ieškovė atsakovei 2023 m. kovo 20 d. neįteikė, apie skelbiamą pravaikštą 2023 m. kovo 20 d. neinformavo, su įsakymu dėl skelbiamos pravaikštos nesupažindino. Nurodė, kad 2023 m. kovo 20 d. vakare atsakovė iš direktoriaus gavo SMS žinutę, kad pavedimo už atsakovės paimtas prekes darbuotojo kainomis lauks iki šios dienos vakaro. Atsakovė ieškovės paprašė šią sumą išskaičiuoti iš jos šio mėnesio darbo užmokesčio, tačiau darbdavė buvo kategoriška ir pradėjo grasinti, kad kitą dieną perduos klausimą advokatui su papildomomis išieškojimo išlaidomis, bus kreipiamasi į teismą. Nors atsakovė 2023 m. kovo 20 d. ieškovės vadovo buvo išvyta iš darbo, 2023 m. kovo 21 d. ieškovės vadovas parašė SMS žinutę, kad atsakovei jau antra diena yra fiksuojamos pravaikštos, nes neva ji neatvyko į darbą. 2023 m. kovo 21 d. pagal grafiką ieškovė turėjo pradėti dirbti 15 valandą, tačiau jau per pietus SMS žinute atsakovei buvo pranešta, kad yra fiksuojama jos pravaikšta. SMS žinutę, kad fiksuojama pravaikšta už visą dieną iš ieškovės vadovo atsakovė gavo 13.22 val. Todėl atsakovė kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (toliau – VDI) pasiklausti patarimo, kur jai nurodė, kad atsakovė, kol yra darbiniai santykiai, privalo vykti į darbą ir gali pasikviesti kartu liudininką, viską filmuoti, rinkti įrodymus. Todėl atsakovė kitą darbo dieną pasikvietusi kartu liudininkę savo mamą nuvyko į darbą, tačiau per tarnybinį įėjimą ji nebuvo įleista, durys buvo užrakintos. Atsakovė SMS žinute ir skambučiu į klinikos telefoną informavo, kad ji yra atvykusi į darbą, bet negali į jį patekti. Atsakovė perspėjo prie durų pasirodžiusį ieškovės vadovą, kad jį filmuoja, jis dėl to neprieštaravo. Vadovas paklausė atsakovės mamos, kas ji tokia, pastaroji atsakė, kad yra savo dukters liudininkė. Išgirdęs tai, vadovas supyko ir reiškė kaltinimus dėl tikrovės neatitinkančių konfidencialumo pažeidimų ir grasinimus bauda. Maža to, direktorius pastūmė atsakovės mamą ir uždaręs duris pabėgo neįleisdamas ir atsakovės į darbo vietą. Atsakovė nuėjo prie pagrindinio įėjimo, taip pat filmavo, kad turėtų įrodymus, kad atvyko į darbą. Neužilgo direktorius atidarė duris, liepdamas išeiti. Tuomet direktorius pradėjo stumdytis, plėšė liudytojai iš rankų telefoną, jį atėmęs tėškė į kiemo asfaltą, atsakovę keikė ir plūdo keiksmažodžiais, naudojo fizinę jėgą. Po tokių ieškovės vadovo veiksmų atsakovė iškvietė policiją, buvo pradėtas tyrimas. Pabrėžė, kad jokių dokumentų dėl atleidimo iš darbo atsakovė iš darbdavės nebuvo gavusi, jai niekuomet nebuvo pateikta darbo sutartis jos nutraukimo pasirašymui. Neturėdama jokių dokumentų dėl darbo sutarties nutraukimo, 2023 m. kovo 22 d. atsakovė kreipėsi į darbdavę su prašymu dėl prastovos skelbimo arba dokumentų dėl darbo sutarties nutraukimo pateikimo. Tik po to, 2023 m. kovo 24 d. atsakovė gavo atsakymą į prašymą, kuriame darbdavė nurodė, kad darbo sutartis su ja yra nutraukta nuo 2023 m. kovo 21 d. Tačiau VSDFV pranešimas apie ieškovės atleidimą pateiktas 2023 m. kovo 24 d. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė niekuomet jokių ieškovės reikalavimų pasiaiškinti dėl vagystės ar kitų įsakyme dėl atleidimo nurodytų tariamų pažeidimų iki 2023 m. kovo 24 d. nėra ir nebuvo gavusi, žodžiu darbdavė pasiaiškinti taip pat nereikalavo. Tik bylą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje ieškovė pateikė darbuotojos V. B. paaiškinimą dėl neva dingstančių medžiagų.

5.       Pažymėjo, jog darbdavės 2023 m. kovo 24 d. atsakyme nurodyta, kad bendrovės surinktais duomenimis, darbuotoja iš darbo vietos pasisavino bendrovės turtą, kas galimai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnį, „Vagystė“ nusikalstamos veikos sudėties požymius, aplinkybes tiria policija. Darbdavės atsakyme nurodoma, kad „2023-03-21 Darbuotoja su trečiuoju asmeniu (savo motina) atvyko į Darbo vietą ne vykdyti darbo funkcijų, o kelti chaosą bei sumaištį bei sąmoningai trikdyti Bendrovės veiklą, dėl ko įvyko incidentas, apie kurį esate informuota incidento dieną raštu. Įvykį pagal Bendrovės pateiktą pareiškimą tiria ikiteisminio tyrimo įstaigos. Dėl Darbuotojos ir trečiojo asmens panaudoto fizinio bei psichologinio smurto Bendrovė ir jos darbuotojai patyrė žalos“. Tokie ieškovės atsakymo teiginiai yra neteisėti, kadangi atsakovė 2023 m. kovo 21 d. atvyko į darbą savo darbo metu, tačiau į darbo vietą pro tarnybinį įėjimą nebuvo įleista. Bandant atsakovei į darbo vietą patekti pro pagrindinį įėjimą, atsakovė darbdavio buvo neįleidžiama ir sumušta. Atsakyme nurodoma, kad neva savo neteisėtais veiksmais darbuotoja padarė eilę šiurkščių darbuotojo darbo pareigų pažeidimų, numatytų DK 58 straipsnio 2 dalies 1, 4, 5, 6, 7 punktuose, dėl ko buvo priimtas sprendimas darbuotoją atleisti. Dėl tariamos pravaikštos ar tariamo neadekvataus elgesio bauginant darbuotojus iš atsakovės nereikalauta paaiškinimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad apie atleidimą iš darbo atsakovė buvo informuota tik 2023 m. kovo 24 d. Papildomai nurodė, kad 2023 m. kovo 21 d. darytame vaizdo įraše užfiksuota, kad į klausimą „ar atsakovė yra atleista?“, direktorius atsako, kad taip, tačiau prašant pateikti atleidimo dokumentus, jų nepateikė. Todėl darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Tai tėra siekis su atsakove susidoroti ir įbauginti dėl to, kad atsakovė pareikalavo sumokėti darbo užmokestį už atliktą darbą 2023 m. sausio mėn. Nagrinėjamu atveju, ieškovė atsakovei paskelbė nepagrįstas pravaikštas, nesupažindino su įsakymu dėl pravaikštų, nepareikalavo pasiaiškinti dėl šio pažeidimo. Be kita ko, ieškovė įsakymą dėl atsakovės atleidimo iš darbo priėmė atbuline data. Iki atsakovės atleidimo iš darbo dienos 2023 m. kovo 21 d., ieškovės sprendimas nutraukti darbo sutartį bei reikalavimas pasiaiškinti atsakovei nebuvo įteikti, tuo pažeidžiant DK nuostatų imperatyvius reikalavimus. Ieškovė ne tik pažeidė DK nuostatas susijusias su tinkamu ir teisėtu darbo sutarties nutraukimu, bet ir vadovo elgesys nagrinėjamu atveju peržengė tiek padoraus žmogaus elgesio ribas, tiek įmonės vadovo dalykinio elgesio ribas.

6.       Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus. Paaiškino, kad atsakovei drausminė nuobauda skirta pagrįstai, kadangi ji sąmoningai trikdė ieškovės veiklą. Nurodė, kad kosmetinių priemonių vagystės faktą patvirtina liudytojos V. B. paaiškinimai bei į bylą pateiktas garso įrašas.

7.       V. B. 2023 m. spalio 26 d. teismo posėdyje paliudijo, jog dirba pas ieškovę (duomenys neskelbtini) pusantrų metų. Nurodė, kad atsakovė buvo jos kolegė, priešiškumo nebuvo. Pastebėjo, kad dingsta kosmetinės priemonės, iš pradžių niekam nesakė, vėliau tuo įsitikino. Su kosmetika dirba klinikoje vienintelė, kabinetą dalinosi su S. ir kosmetika buvo tame kabinete. S. su ta kosmetika nedirbo. Darbuotojos kosmetiką galėjo pasibandyti, tačiau turėjo informuoti vadovę A.. Tai žino visi, apie tai informuojami visi pradedantys dirbti darbuotojai. Rašytinės tvarkos dėl naudojimosi kosmetika nebuvo. Darbuotojas imdamas pabandymui priemones pasirašyti niekur neturi. Dirbant kasdien su kosmetika jaučiasi jos svoris pakėlus buteliuką. Galėjo būti vasario pabaiga – kovo pradžia, kai pastebėjo, kad trūksta priemonių, tiksliai neprisimena, kada. Kosmetikos pakuotės po 200 ml, kremai po 170 ml. Pirmą kartą kai pastebėjo, kad dingsta priemonės, pasakė administratorei. Į kabinetą patekti galimybę turi visas personalas. Žinojo, kiek atlieka procedūrų, kiek naudoja priemonių, pradėjo stebėti turinį. Kosmetikos nesvėrė. Girdėjo iš darbuotojų atgarsius, jog S. yra naudojusi priemones ir ji sakė, kad jos tiko ir patiko. Po to pamatė buteliukus jos kuprinėje, buvo praėję gal dvi savaitės po pirmo pastebėjimo, kad trūksta priemonių. Buteliukų talpos buvo ne įstaigos, o kelioninės – pirktos parduotuvėje. Nusprendė, kad buteliukuose yra įmonės kaukės pagal spalvas. Indelių į rankas nepaėmė. Tą dieną važiavo namo, o kitą rytą papasakojo vadovui, pasakė, kad matė indelius pas S.. Nežino koks laiko tarpas praėjo iki to, kai parašė raštu apie priemonių dingimą. Tai nebuvo kitą dieną, gal 2-3 dienos, gal savaitė, praėjo. Pokalbio su S. metu, ji nepaneigė, kad ėmė priemones. Pokalbis su S. buvo po pokalbio su direktoriumi, apie šį pokalbį ji informavo direktorių. Paaiškinimą liepė parašyti vadovas. Administratorė išduodavo priemones, ji fiksavo procedūrų skaičių ir naudojamas priemones. Yra gamintojo protokolai, kiek priemonių reikia procedūrai. Po procedūros rašo, kas ir kiek sunaudota procedūrai. Naudoja pagal gamintojo rekomendacijose nurodytą kiekį, nematuoja kiekio (nesveria). Kosmetika skirta kabinetiniam naudojimui, ji klientams neparduodama, darbui ją gali naudoti tik ji, nes praėjo specialius mokymus. Anksčiau kosmetikos trūkumo nebūdavo. Kosmetika laikoma kabinete ant staliuko, produkciją, kurią norima įsigyti, laikoma pas administratorę. Dėl incidento paaiškino, jog išgirdo daužymus į duris, vėliau pamatė, kad S. su mama atėjo. Ji lipo laiptais į viršų. Vadovas leidosi į apačią. Prašė direktorius atsakovės daug kartų patalpas palikti, nes tai privati valda. Klientų tuo metu priimti nebuvo galima, jie buvo atšaukti, visų nepavyko atšaukti. Pro antro aukšto duris darbuotojai patenka į patalpas. Daužymai buvo į duris rankomis ir kojomis, vėliau veiksmas persikėlė į apačią.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti: pripažinti atsakovės S. L. 2023 m. kovo 21 d. atleidimą iš darbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp atsakovės ir ieškovės nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalį; išieškoti S. L. iš UAB „Lazerių estetikos klinika“ 4 732,47 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį, nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 49,36 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), 200 Eur neturtinės žalos kompensaciją, 157,02 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. sausio mėn. bei 547,09 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei 1089 Eur bylinėjimosi išlaidas. Be to, teismas priteisė valstybei iš atsakovės 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, nusprendė teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. birželio 12 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-8296/2023.

9.       Teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 30 d. tarp ieškovės UAB „Lazerių estetikos klinika“ ir atsakovės S. L. buvo sutaryta neterminuota darbo sutartis Nr. DS-2023/2, kuria atsakovė įdarbinta (duomenys neskelbtini), nustatant 785,12 Eur mėnesinį atlyginimą neatskaičius mokesčių, papildomai skiriat priedus pagal premijų sistemą (darbo sutarties 1.2, 1.3 punktai). Nustatyta darbo laiko norma – 20 val. per savaitę slenkančiu grafiku (darbo sutarties 4 punktas); darbo sutartis įsigalioja ir darbuotoja pradeda dirbti 2023 m. sausio 31 d. (darbo sutarties 6 punktas). UAB „Lazerių estetikos klinika“ (duomenys neskelbtini) A. V. 2023 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. 03-21/1 S. L. iš (duomenys neskelbtini) pareigų atleista nuo 2023 m. kovo 21 d., 2023 m. sausio 30 d. darbo sutartį Nr. DS-2023/2 nutraukiant pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo. Pažymėjo, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, tačiau nagrinėjamoje situacijoje atleidžiant atsakovę iš darbo darbdavys darbuotojos pasiaiškinimo dėl darbo pareigų pažeidimo nepaprašė. Nurodė, kad iš 2023 m. kovo 21 d. įsakymo, kuriuo atsakovė atleista iš darbo, matyti, jog darbdavys sprendimą priėmė įvertinęs S. L. veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių (bendrovės turto pasisavinimas), darbuotojos pravaikštą 2023 m. kovo 20 d. bei jos neadekvatų elgesį atvykus į bendrovę su pašaliniu asmeniu, bauginant darbuotojus ir darant žalą. Sprendė, kad šuo atveju, išanalizavus visus bylos duomenis, kyla abejonių dėl darbdavio turėtos informacijos apie atsakovės drausmės pažeidimus pakankamumo drausminei nuobaudai skirti. Nurodė, kad ginčo nėra dėl to, jog 2023 m. kovo 20 d. po pokalbio su direktoriumi atsakovė paliko darbo vietą, tačiau ginčo šalys skirtingai aiškina to priežastis. Atsakovės pateikto vaizdo įrašo duomenimis, sekančią darbo dieną ieškovės direktorius atsakovei, atvykusiai į darbą, pasakė, jog „mes atsiųsime prašymus, kad paaiškinimus parašytumėt“, „jau yra trys konfidencialumo pažeidimai“ (pirmojo kontakto su direktoriumi, įrašyto 15.01 val. duomenys). Tačiau antrojo kontakto su direktoriumi metu (15.06 val. įrašas) maždaug po 5 minučių direktorius pareiškė, jog „jūs esat atleistas žmogus“, „atleidžiu S. iš darbo“. Teismas vertino, jog tokia spontaniška įvykių eiga, kai iš pradžių darbdavys kelia klausimą išskirtinai dėl konfidencialumo pažeidimo ir net neužsimena apie jokius drausmės pažeidimus – vagystę, pravaikštą – ir po kelių minučių paskelbia sprendimą dėl atleidimo, ne tik, kad nesuteikęs atsakovei galimybės pasiaiškinti, tačiau net ir aiškiai nenurodydamas atleidimo pagrindo, akivaizdžiai parodo, jog nebuvo ištirtos ir išsiaiškintos visos aplinkybės turinčios reikšmės drausminei nuobaudai skirti. Sprendė, kad darbdavys, skirdamas atsakovei drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nepaprašęs atsakovės pateikti pasiaiškinimo, suvaržė atsakovės teises, neišsiaiškino tinkamai visų nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių ir tuo pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Konstatavo, kad darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo yra neteisėtu dėl procedūrinių pažeidimų.

10.       Pasisakydamas dėl šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbuotojo neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Nurodė, kad šiuo atveju abi šalys neginčija aplinkybės, jog 2023 m. kovo 20 d. atsakovė į darbą buvo atvykusi. Kai atsakovė pasišalino iš darbo vietos, darbdavys paskelbė jai pravaikštą. Teismas pastebėjo, jog DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nėra įtvirtinta darbdavio diskrecijos teisė skelbti darbuotojui pravaikštą, ir būtina sąlyga šiam pažeidimui konstatuoti – nebuvimas darbo vietoje visą darbo dieną ar pamainą. Kadangi atsakovė darbo vietoje buvo, bendravo su direktoriumi, tačiau iš darbo išėjo anksčiau, nei tai turėjo padaryti pagal grafiką, teismas priėjo prie išvados, kad drausminė nuobauda dėl neva padaryto šiurkštaus drausmės pažeidimo – pravaikštos – paskirta nepagrįstai, nesant pažeidimo sudėties.

11.       Pažymėjo, kad DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte nustatyta, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika. Sprendė, jog ieškovės pateiktame garso įraše yra užfiksuota, kad atsakovė pripažįsta, kad pasiėmė pasibandyti kosmetikos priemonių ir atsiprašo, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog ji prisipažino ir atsiprašo už įvykdytą kosmetinių priemonių vagystę. Nurodė, kad pokalbį iniciavusi ir garso įrašą padariusi liudytoja V. B. pokalbio metu nekaltino atsakovės dėl vagystės ir ji pati teigė, kad galima pasibandyti kosmetines priemones, o baigdama pokalbį pridūrė „nieko tokio“. Teismas pastebėjo, jog liudytoja V. B., duodama parodymus paaiškino, jog „darbuotoja gali pabandyti kosmetines priemones, tačiau tai turi būti daroma apie tai informuojant vadovę A.“. Taip pat patvirtino, kad „rašytinės tvarkos dėl naudojimosi kosmetika nebuvo. Darbuotojas imdamas pabandymui priemones pasirašyti niekur neturi“. Pažymėjo, kad tam, jog darbuotojas galėtų tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas darbdavio interesais, darbdavys turi supažindinti darbuotoją su jo darbo sąlygomis, lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas, jo pareiginėmis instrukcijomis. Šiuo atveju ieškovė neturėjo patvirtintos priemonių naudojimo asmeniniams poreikiams tvarkos, o darbdavys apie darbuotojo kosmetinių priemonių naudojimą, kaip parodė liudytoja V. B., pagal nerašytą susitarimą turėjo būti informuojamas žodžiu. Teismas vertino, kad nesant darbdavio patvirtintos tvarkos ir su ja darbuotojo nesupažindinus, negalima reikalauti iš darbuotojo, jog jis paklustų vidaus tvarkai. Išreikšdamas abejones dėl tariamos vagystės fakto nustatymo, teismas atkreipė dėmesį, kad būtent liudytoja pastebėjo, jog mažėja jos procedūroms naudojamų kosmetinių priemonių kiekis. Ir nors atsakovė ir nepaneigė, jog ji pasibandymui ėmė kosmetines priemones, tačiau darbdavys visiškai nesiaiškino kokiu tikslu ji jas ėmė, objektyviai nėra nustatyta ir kokį kiekį kosmetinių priemonių atsakovė paėmė. Kaip parodė, liudytoja V. B., ji kosmetines priemones procedūroms naudojo pagal gamintojo rekomenduojamus kiekius, tačiau atlikdama procedūras kosmetinių priemonių nesvėrė, apie tai kiek sunaudota, buvo fiksuojama pagal procedūrą, nurodant naudotas priemones. Teismas vertino, jog darbdavys kaltindamas atsakovę vagyste, pirmiausiai turėjo nustatyti, koks objektyviai yra kosmetinių priemonių trūkumas, išsiaiškinti tokio trūkumo priežastis ir, ar tikrai už priemonių trūkumą yra atsakinga išskirtinai atsakovė, nes patalpoje, kurioje buvo laikomos priemonės, galėjo lankytis visi darbuotojai. Teismo abejones dėl vagystės sustiprino ir tai, jog iš 2023 m. kovo 20 d. susirašinėjimo SMS žinutėmis direktoriaus su atsakove matyti, jog priekaištai jai reiškiami tik dėl sumokėjimo už atsakovės įsigytas asmeninėms reikmėms kosmetikos priemones, atsakovė prašo už jų įsigijimą atskaičiuoti iš darbo užmokesčio, ir visiškai neužsimenama ir nepriekaištaujama dėl kosmetinių priemonių vagystės, nors apie tai buvo liudytojos V. B. informuotas (ji patvirtino, jog 2023 m. kovo 21 d. pranešimą dėl vagystės parašė po 2-3 d., o gal savaitės po to, kai apie tai žodžiu informavo direktorių). Direktoriaus prašymu, liudytoja V. B. pranešimą dėl vagystės pateikė tą pačią dieną, kai ieškovės įmonėje įvyko incidentas (2023 m. kovo 21 d.) su atsakove ir tuo pačiu pažymėtina, jog incidento metu apie vagystę neužsimenama, direktorius atsakovę kaltina tik dėl konfidencialumo pažeidimo. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas sprendė, jog darbdavys, neturėdamas surinktų objektyvių įrodymų ir neišsiaiškinęs aplinkybių, atsakovei drausminę atsakomybę pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą taikė nepagrįstai.

12.       Pasisakydamas dėl kitų drausmės pažeidimų, kurie pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą gali būti laikomi šiurkščiais, teismas pažymėjo, jog pasak ieškovės, atsakovei nuobauda skirta už tai, kad atsakovė įsiveržė į darbo vietą, gąsdino kitus darbuotojus, kurie jautėsi išsigandę ir sutrikę dėl tokio atsakovės elgesio spardant ir daužant duris, keliant triukšmą ir sumaištį, sutrikdė bendrovės veiklą. Nurodė, kad iš atsakovės pateikto vaizdo įrašo matyti, jog 2023 m. kovo 21 d. ji kartu su kitu asmeniu, filmavusiu tos dienos įvykių eigą, atvyko į darbą. Iš atsakovės paaiškinimų matyti, jog sprendimą vykti į darbą su lydinčiu asmeniu – mama – ji priėmė pasikonsultavusi su VDI, kadangi prieš prasidedant darbo pamainai ji iš direktoriaus gavo SMS pranešimą, kad jai „antra diena fiksuojama pravaikšta“ (pamaina prasidėjo 15 val.). Iš minėto vaizdo įrašo (įrašas pradėtas 15.01 val.) matyti ir girdėti, jog atsakovė atvyko į darbo vietą prie tarnybinio įėjimo, į duris buvo beldžiama ranka, taip pat paklebenta durų rankena. Po kelių minučių duris atidarė ieškovės direktorius ir su šypsena veide pasakė „laba diena, klausau jūsų“. Po to sekė trumpas pokalbis, o vadovui uždarius duris, atsakovė su mama pasišalino – ėjo link pagrindinio įėjimo į įstaigą, fiksuodamos vaizdą (15.06 val.). Iš to paties vaizdo įrašo matyti, kaip iš pradžių atsakovė neįleidžiama į patalpą, o į ją patekus, įmonės direktorius prašė apleisti patalpą motyvuodamas, jog tai privati valda, atsakovei sakė „jūs esat atleistas žmogus“, „atleidžiu S. iš darbo“. Po to sekė direktoriaus neetiškai pakeltu tonu išsakyti reikalavimai „eik iš čia lauk“, „žiūrėk aš tave tuoj išnešiu“, „eik lauk iš šitų patalpų“ , be to, matyti kaip ieškovė buvo stumdoma. Tuo tarpu iš atsakovės pusės girdėti, jog ji atsisako išeiti iš patalpų, nes tai vieša vieta, girdėti prašymas „atnešti atleidimo dokumentus“. Teismas vertino, kad atsakovė turėjo ne tik teisę, tačiau ir pareigą 2023 m. kovo 21 d. per tarnybinį ar pagrindinį įėjimą pateikti į darbo vietą, kur turėjo teisėtą pagrindą būti ir vykdyti darbines funkcijas, tačiau to padaryti direktorius neleido, nenurodydamas jokių objektyvių priežasčių. Teismas kritiškai vertino ieškovės pateiktus darbuotojų paaiškinimus, neva atsakovė kėlė didelį triukšmą ir daužė bei spardė duris, nes iš jau minėto vaizdo įrašo matyti ir girdėti, jog į duris buvo beldžiama, tačiau nėra į bylą pateikta jokių įrodymų, jog jos būtų spardomos ar daužomos, ar darbuotojų atžvilgiu atsakovė būtų atlikusi bauginančius veiksmus. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs bylos įrodymus: paties direktoriaus elgesį, kai jis atrakino tarnybinių patalpų duris – direktoriaus elgesys buvo ramus, jis neišsakė jokių pastabų dėl netinkamo beldimo. Kaip matyti, tolesnis paties direktoriaus bendravimas su darbuotoja nedalykiškas, nurodęs, jog atsakovė padarė konfidencialumo pažeidimus, dėl ko reikės pateikti paaiškinimą, detalesnio paaiškinimo nepateikė, pats iniciavo konfliktą, elgėsi nekorektiškai, neadekvačiai. Todėl teismas konstatavo, kad darbdavys neįrodė, jog būtent atsakovė savo veiksmais baugino darbuotojus ir padarė žalą.

13.       Teismas vertino, kad neteisėtas atleidimas iš darbo, pats savaime atsakovei sukėlė didelius nepatogumus ir išgyvenimus. Atsižvelgdamas į darbdavio veiksmus nutraukiant darbo sutartį su atsakove, į jai be pagrindo inkriminuojamą veiką (ypač kompromituojančiu nusikaltimo sudėties turinčiu pagrindu) – darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika, kartu lemiančia ir pakenkimą darbuotojos dalykinei reputacijai, darbdavio elgesį su atsakove ir jos informavimo apie atleidimą iš darbo pranešimo būdą, teismas vertino, kad toks atleidimo pagrindas ir pranešimo apie atleidimą būdas galėjo sukelti atsakovei tam tikrų nepatogumų, neigiamų emocijų, išgyvenimų, pažeminimo jausmą. Teismo manymu, kadangi atsakovė DGK sprendimo neginčijo ir priešieškinio nepareiškė, DGK įvardintą sumą (200 Eur) neturtinei vertybei kompensuoti laikė pakankama.

14.       Teismas pripažino, jog ieškovę ir atsakovę darbo santykiai siejo nuo 2023 m. sausio 17 d., t. y. anksčiau nei buvo sudaryta darbo sutartis, todėl gintina ir atsakovės teisė į darbo užmokestį. Teismas išvadą dėl darbo teisinių santykių pradžios momento grindė šiais bylos duomenimis: 2023 m. sausio 17 d. darbdavės SMS žinutė, kuria nurodė atvykti atsakovei į darbą, atsinešti su savimi darbinę aprangą ir avalynę; 2023 m. sausio 18 d. SMS žinutė, kuria atsakovė informuota apie 2023 m. vasario 20 d. planuojamą klinikos fotosesiją; 2023 m. sausio 19 d. atsakovės telefonas buvo prijungtas prie teritorijos užtvaro atidarymo sistemos ir apie tai ji informuota SMS žinute; 2023 m. sausio 21 d. atsakovė su kitais darbuotojais SMS žinutėmis susirašinėjo dėl apmokėjimo už pietus darbe 2023 m. sausio 21 d.; iš pateikto darbo kalendoriaus nuotraukos matosi, kad atsakovė sausio 21, 24, 26 bei 31 d. turėjo suplanuotas procedūras bei mokymus; ieškovės ir atsakovės susirašinėjimas, kuriame ieškovės darbuotoja teiraujasi, kokiomis dienomis atsakovė dirba, o atsakovei pateikus atsakymą, ieškovės darbuotoja atsako, kad galvojo, jog kažkas pasikeitė; 2023 m. sausio 20 d. SMS žinute ieškovės direktorius informavo atsakovę apie vasario mėn. suplanuotą klinikos patalpų dažymą, nurodydamas, kad nurodytomis dienomis klinika nedirbs; 2023 m. sausio 20 d. atsakovė buvo prijungta prie bendros elektroninės darbo sistemos ir apie tai informuota SMS. Pažymėjo, kad ieškovė neginčijo Darbo ginčų komisijos išvadų ir atliktų skaičiavimų dėl darbo užmokesčio, kurį atsakovė turėjo gauti už 2023 m. sausio mėn. ir tų pačių metų kovo mėn., todėl sprendė, jog atsakovei priteistinas 157,02 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už 2023 m. sausio mėn. ir 547,09 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis už 2023 m. kovo mėn. ir kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Nurodė, kad skaičiuodama darbo užmokestį, komisija teisingai pažymėjo, kad atsakovė nebuvo išreiškusi valios dėl ypatingos gyvenimo situacijos gauti darbo užmokestį avansu į priekį, tokių duomenų ieškovė teismui taip pat nepateikė. Pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė per visą darbo santykių laikotarpį atsakovei mokėjo du kartus: 2023 m. vasario 14 d., mokėjimo nurodyme nurodydama, kad mokamas darbo užmokestis už sausio mėn., bei 2023 m. kovo 15 d. mokėjimo nurodyme nurodoma, kad yra mokamas darbo užmokestis už vasario mėn. Be to, atsakovės atleidimo dieną ieškovė deklaravo atsakovės draudžiamąsias pajamas už vasario mėn., nurodydama, kad atsakovei priskaičiuota suma sudaro 968,21 Eur, kas atitinka 700 Eur, atskaičius mokesčius. Vertino, kad šios aplinkybės paneigia ieškovės teiginius dėl atlyginimo sumokėjimo už kovo mėn. Be to, ieškovė visą darbo santykių su atsakove laiką aplaidžiai ir netinkami tvarkė dokumentaciją – vieni atsakovės darbo užmokesčio dokumentai prieštarauja kitiems, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai deklaruotiems duomenims. Papildomai nurodė, kad pagal bylos duomenis yra neatitikimų ir darbo laiko apskaitoje, kaip antai, 2023 m. sausio 31 d. pažymėta, kad atsakovė dirbo 10 val., nors iš rezidentūros grafiko matyti, kad ji kaip rezidentė dirbo nuo 7 val. iki 15 .06 val. Nurodė, kad neteisinga darbo laiko apskaita tiesiogiai galėjo įtakoti ir darbo užmokesčio apskaičiavimą.

15.       Teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį atsakovei, tik iš dalies vadovavosi ieškovės pateikta 2023 m. rugpjūčio 9 d. pažyma apie darbo užmokestį, t. y. tik 2023 m. kovo mėn. nurodytu darbo užmokesčio priskaičiuotu dydžiu (atsakovė šios sumos neginčijo). Nustatė, jog 2023 m. sausio mėn. darbo užmokesčio dydis yra 246,22 Eur (89,20 +157,02), vasario mėn. – 968,21 Eur. Atitinkamai pagal minėtas sumas skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis, kuris teismo paskaičiavimu yra 542,09 Eur (neatskaičius mokesčių). Atsižvelgiant į tai, sprendė, kad yra pagrindas atsakovei iš ieškovės priteisti 4732,47 Eur (542,09 Eur x 7 mėn. (3794,63) + už 8 darbo dienas už 2023 m. kovo mėnesį (49,36 Eur x 8 d. d.=394,88 Eur) + už vienuolika darbo dienų už 2023 m. lapkričio mėnesį (49,36 Eur x 11 d. d.=542,96 Eur) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 49,36 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių).

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

16.       Apeliantė (ieškovė) UAB „Lazerių estetikos klinika“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; netenkinus reikalavimų visiškai, tenkinti reikalavimus iš dalies, parenkant teismo vertinimu tinkamą DK 58 str. 3 d. numatytą atleidimo pagrindą (vieną ar kelis); priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Bylos nagrinėjimo metu ieškovė skyrė ypatingą dėmesį įrodinėjimui, jog atsakovė vogė kosmetines priemones iš bendrovės, ir būtent tai lėmė visus iš to sekusius įvykius, įskaitant darbovietėje kilusį incidentą. Teismas nustatė, jog atsakovė ėmė kosmetines priemones, tačiau nelaikė to pakankamu pagrindu atsakovės teisėtam atleidimui konstatuoti. Ieškovės įsitikinimu, darbuotojo teisės negali būti suabsoliutinamos ir kilę konfliktai aiškinami tokiu būdu, jog būtų sudarytos prielaidos pasisavinti darbdavio turtą, sąmoningai piktybiškai trikdyti darbdavio ūkinę komercinę veiklą, bauginti kolegas ir už tokius veiksmus gauti piniginę kompensaciją tariamai neteisėto atleidimo pasekmių forma.

16.2.                      Pasisakydama dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, remiantis DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktu, ieškovė atkreipė dėmesį į kosmetinių priemonių paėmimo būdą. Nurodė, kad atsakovė, kaip bendrovės darbuotoja, turėdama fizinį priėjimą prie išimtinai procedūroms naudojamų kosmetinių priemonių talpų, slapta nusipildavo dalį procedūroms skirtos produkcijos į savo atsineštas kosmetikos talpinimui skirtas plastikines talpas. Remiantis kasacinio teismo praktika, priešingai nei argumentavo pirmos instancijos teismas, darbdavys neturi pareigos darbo byloje įrodyti nusikaltimo padarymo aplinkybių (pavogto turto kiekio ir kitų elementų, aiškintis nusikalstamos veikos motyvų ar pan.), o privalo įrodyti, kad pagrįstai įžvelgė darbuotojo veiksmuose nusikaltimo, šiuo atveju BK 178 str. „Vagystė“, požymius. Teismas taip pat be pagrindo sumenkino pažeidimo rimtumą, prioretizuodamas procedūrinius klausimus.

16.3.                      Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė pateikė tikslingai iškarpytus vaizdo įrašus, trumpus epizodus, kuriais teismas rėmėsi, nors kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, nesiremti nepatikimais įrodymais, nesiremti prielaidomis ir spėlionėmis.

16.4.                      Nurodė, kad darbdavys neturėjo galimybės pareikalauti paaiškinimo, kadangi darbuotoja 2023 m. kovo 20 d. pasišalino iš darbo vietos, o sekančią dieną tarp šalių įvyko intensyvus konfliktas. Tokio paaiškinimo reikalavimas po incidento neteko prasmės. Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime negali būtų laikomas neteisėtu. Šiuo atveju darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad atsakovė nesiskaito su darbdavio interesais, savo veiksmais daro žalą darbdaviui ir, kad nėra realių galimybių atkurti darbo santykius, paremtus tarpusavio pasitikėjimu.

16.5.                      Atsakovės tyčiniai veiksmai, kuriais darbdaviui padaryta ir bandoma tyčia padaryti turtinė žala, pasireiškė tokiu būdu: klientų įėjimo durys buvo sugadintos įsiveržimo metu, atsakovė sutrikdė įmonės ūkinę komercinę veiklą, dėl ko nebuvo galima priimti klientų, teko atšaukti esamus užsakymus. Be to, atsakovė savo agresyviais veiksmais parodė visišką nepagarbą pacientų teisėms, kadangi savo asmeninius konfliktus sprendė viešai bendrovės darbo metu, kai bendrovėje aptarnaujami pacientai. Būdama (duomenys neskelbtini) atsakovė suprato arba privalėjo suprasti, kad toks jos veikimas pacientų ir kolegų (duomenys neskelbtini) atžvilgiu yra neetiškas ir neteisėtas.

16.6.                      Šalys skirtingi aiškina atsakovės pravaikštos aplinkybes, tačiau būtų protinga manyti, kad pasitvirtinus bet kurios iš šalių pozicijai, taip pat nepaisant to, ar atsakovės pravaikšta 2023 m. kovo 20 d. būtų įforminta teisėtai ar ne, atsakovė neturėjo teisės tokiu būdu ir intensyvumu veržtis į darbovietę ir kelti ten sumaištį, kuri sutrikdytų sveikatos priežiūros įstaigos veiklą. Todėl atsakovės elgesys gali būti priskirtas prie kitų pažeidimų, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos (DK 58 str. 3 d. 7 p.).

16.7.                      Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad darbuotoja pradėjo dirbti 2023 m. sausio 17 d. Byloje esanti darbo sutartis patvirtina, kad ji sudaryta 2023 m. sausio 30 d. Iki pat atleidimo dienos atsakovė nereiškė jokių pretenzijų dėl neva neišmokėto darbo užmokesčio už 2023 sausio mėn. O duomenys, kad atsakovei buvo suteikta prieiga prie automobilių stovėjimo aikštelės ar atlikti kiti techniniai veiksmai, kad darbuotojas pirmą darbo dieną galėtų dirbti, niekaip nepatvirtina darbo santykių pradžios 2023 m. sausio 17 d. Taip pat nesutiktina su teismo išvada, kad atsakovei nebuvo pilnai išmokėtas darbo užmokestis už 2023 kovo mėn. Atsakovei buvo pilnai išmokėta už jos pradirbtas darbo valandas ir tai byloje patvirtina atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai.

17.       Atsakovė S. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo motyvai:

17.1.                      Atsakovė darbdavio buvo informuota, kad darbuotojai iš ieškovės ne tik gali specialiomis darbuotojų kainomis įsigyti kosmetinių priemonių, tačiau ir nemokamai pabandyti procedūroms naudojamas kosmetines priemones, kad žinotų jų poveikį. Tai patvirtina ir liudytojos V. B. parodymai bei V. B. slapta darytas garso įrašas, kuriame yra užfiksuotas S. L. ir V. B. pokalbis. Pokalbio metu V. B. tvirtina, kad priemones galima išbandyti ant savęs, pažymėjo tik tai, kad pasiimamas per didelis kiekis. Ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje apeliantės atstovas paaiškino, kad: Priemones pasibandymui išduoda administracija. Rašytinės tvarkos nėra, bet visi darbuotojai žino, kad tik nedidelį kiekį gali pasiimti pasibandyti“. Darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje apklausta liudytoja V. B. paaiškino, kad: „Darbuotojai gali pasiimti priemones pabandymui, tačiau tik mažą kiekį, administracijos leidimu. Priemonės imamos iš tų pačių talpų, kurios naudojamos procedūroms. Jos ieškovė neturėjo informuoti, jei būtų ėmusi priemones pabandymui. Tiksliai neprisimena, kiek indelių buvo ieškovės rankinėje. Pagal spalvas ir konsistencijas mano, kad tai buvo darbe naudojamos priemonės. Pasiimant priemones pabandymui, niekur pasirašyti nereikia. Priemonių trūkumą pastebėjo, nes pakeliant buteliuką jautėsi, kad priemonės daug išnaudota. Tiksliai, kiek išnaudota ar paimta, nežino, prieš rašydama paaiškinimą darbdaviui netikrino, kiek buvo išnaudota procedūroms, nesvėrė pačių talpų“.

17.2.                      Bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad atsakovė atlikinėti darbo funkcijas pradėjo 2023 m. sausio 17 d. Ieškovės generalinis direktorius 2023 m. sausio 17 d. žodžiu atsakovei paaiškino, kad dėl laiko stygiaus nespėjo parengti darbo sutarties, tačiau apie ieškovės priėmimą į darbą jis informavo VSDFV. Kad darbdavys atsakovei melavo, ji sužinojo tik tuomet, kai 2023 m. sausio 30 d. darbdavys jai pateikė pasirašyti tos pačios dienos darbo sutartį, nurodė, kad pamiršo informuoti VSDFV, o už atliktą atsakovės darbą bus sumokėta mokant darbo užmokestį.

17.3.                      Atsakovės ir V. B. santykiai yra priešiški, nes atsakovė atsisakė už šią liudytoją rašyti baigiamąjį darbą mokymosi įstaigoje. Baigiamąjį darbą kolegijoje turėjo rašyti V. B., tačiau apeliantės administratorė A. Ž. organizavo apeliantės darbuotojus ir koordinavo V. B. mokslinio darbo atskirų skyrių rašymą, o atsakovė kategoriškai atsisakė tai daryti, suprasdama, kad tai neteisėti veiksmai. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad V. B. tarnybinis pranešimas apie kosmetinių priemonių trūkumą surašytas tik po to, kai atsakovė 2023 m. kovo 21 d. nebuvo įleista į savo darbo vietą. Be to, V. B. naudotos kosmetinės priemonės buvo dalinamos klinikos klientams testavimui ir klinika tuo tikslu turi vienkartinius indelius, į kuriuos tiek V. B., tiek kiti darbuotojai klientams priemones įpildavo.

17.4.                      Atsakovė atkreipė dėmesį, kad apklausiama pirmosios instancijos teisme V. B. paaiškino, kad: Girdėjo iš darbuotojų atgarsius, jog S. yra naudojusi priemones ir ji sakė, kad jos tiko ir patiko. Po to pamatė buteliukus jos kuprinėje, buvo praėję gal dvi savaitės po pirmo pastebėjimo, kad trūksta priemonių. Buteliukų talpos buvo ne įstaigos, o kelioninės – pirktos parduotuvėje. Nusprendė, kad buteliukuose yra įmonės kaukės pagal spalvas. Indelių į rankas nepaėmė“. O nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą cituojami V. B. ikiteisminiame tyrime parodymai apie tai, kaip ji tariamai pamatė jos darbe naudojamas kosmetines priemones atsakovės kuprinėje: „Kuprinė buvo šiek tiek prasegta ir jos viduje akivaizdžiai matėsi indeliai skirti kosmetinėms priemonėms laikyti, kurie buvo įdėti į permatomą kosmetinę. Ji įtarusi, kad tai gali būti jos naudojamos priemonės darbe, pakėlė tą kosmetinę ir pamačiusi konsistenciją bei atspalvį, suprato, kad tai tos pačios priemonės, kurias naudoja procedūroms. Ji šią dėžutę padėjo atgal į kuprinę ir išvažiavo namo, nes tai buvo jos darbo pabaiga“.

17.5.                      Apeliantė įrodinėja, kad sužinojusi apie vagystės faktą ji turėjo teisę ir teisėtai atsakovę atleido iš darbo. Ir nors nurodo, kad apie vagystės faktą sužinojo 2023 m. kovo 17 d., tačiau atsakovės neatleido, pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo nereikalavo, taip pat ir 2023 m. kovo 21 d. įsakyme nenurodoma, kad atsakovė atsisakė pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo.

17.6.                      Atsakovės vertinimu, apeliantės darbuotojos, pamatę, kaip A. V. viešoje vietoje muša atsakovę ir jos mamą, galėjo patirti šoką, tačiau darbuotojos negalėjo patirti šoko, kad atsakovė atėjo į darbą. Apeliantės „incidentu“ įvardijamo įvykio metu klinikoje nebuvo nei vieno paciento. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą cituojami liudytojos J. D. parodymai: „Išgirdus beldimą, pažiūrėjo į tarnybinį telefoną, kurį turėjo su savimi ir pamatė praleistą S. skambutį, pasakė tai klinikos vadovui, kuris tuomet pasiteiravo, ar klinikoje yra klientų, ji nurodė, kad klientė yra, bet tuoj turi išeiti. Pacientui išėjus, (duomenys neskelbtini) A. V. nuėjo prie tarnybinių durų ir išėjo pro jas, tuomet ji nusileido į apačią, ką jie galėjo šnekėti negirdėjo“.

17.7.                      Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė Darbo ginčų komisijai teikė suklastotus dokumentus, kurių turinys skiriasi ir nesutampa su VSDFV teiktomis ieškovės deklaracijomis apie atsakovei paskaičiuotą ir sumokėtą darbo užmokestį, bei atsakovės faktiškai gautu darbo užmokesčiu. Ieškovė suklastojo ir į bylą pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, darbo užmokesčio paskaičiavimo pažymas tam, kad išvengtų civilinės atsakomybės už neišmokėtą darbo užmokestį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas netenkinamas.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1–2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

19.       Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nusprendė pripažinti atsakovės S. L. 2023 m. kovo 21 d. atleidimą iš darbo UAB „Lazerių estetikos klinika“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neteisėtu; laikyti, kad darbo sutartis tarp atsakovės ir ieškovės nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalį; išieškoti S. L. iš UAB „Lazerių estetikos klinika“ 4 732,47 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį, nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 49,36 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių), 200 Eur neturtinės žalos kompensaciją, 157,02 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. sausio mėn. bei 547,09 Eur, neatskaičius mokesčių, darbo užmokestį už 2023 m. kovo mėn. bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1089 Eur bylinėjimosi išlaidas, priteisti valstybei iš atsakovės 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, nusprendė teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. birželio 12 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-8296/2023, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nenustatė kitų pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų. Todėl teismas pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

 

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

 

20.       Atsakovė apeliacinės instancijos teismui su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2023 m. spalio 26 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė, prašydama priimti naujai teikiamą įrodymą, nurodė, kad nutarimas buvo priimtas tą pačią dieną, kaip ir baigtas šios civilinės bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl šis įrodymas nagrinėjant bylą iš esmės neegzistavo, taip pat nutarime yra duomenų, susijusių su ginčo faktinėmis aplinkybėmis.

21.       Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą, teismas atkreipia dėmesį, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

22.       Kasacinis teismas yra išskyręs kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

23.       Įvertinusi atsakovės pateiktą įrodymą, jo turinį, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teikiamas įrodymas atitinka leistinumo kriterijų, t. y. teikiami duomenys gauti iš įstatyme numatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės (CPK 177 straipsnio 2 dalis) bei nagrinėjamu atveju nepažeidžia įstatyme įtvirtinto draudimo remtis tam tikrais duomenimis (CPK 177 straipsnio 3–5 dalys). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad bylos nagrinėjimas iš esmės pirmosios instancijos teisme baigtas tą pačią dieną, kurią priimtas pridedamas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą (2023 m. spalio 26 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nagrinėjamu atveju objektyvi galimybė pateikti įrodymą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neegzistavo, teikiamas įrodymas išeina už bylos nagrinėjimo ribų, t. y. jame nurodytos aplinkybės nėra susijusios su byloje sprendžiamu klausimu dėl atsakovės atleidimo iš darbo teisėtumo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (CPK 180 straipsnis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pateiktą rašytinį įrodymą priimti ir vertinti jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

 

Dėl atsakovės atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo

 

24.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė iš darbo atleista DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. 2023 m. kovo 21 d. įsakyme Nr. 03/21/1 (ieškinio 17 priedas) nurodyti šie atsakovės padaryti darbo pareigų pažeidimai, lėmę darbdavio sprendimą atleisti atsakovę iš darbo – veiksmai, turintys nusikalstamos veikos požymių (bendrovės turto pasisavinimas), darbuotojos pravaikšta 2023 m. kovo 20 d., darbuotojos neadekvatus elgesys atvykus į bendrovę su pašaliniu asmeniu, bauginant darbuotojus ir darant žalą. Kad atsakomybė atsakovei pritaikyta dėl šių darbo pareigų pažeidimų ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos viso bylos iš esmės nagrinėjimo metu.

25.       Darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl darbuotojo kaltų veiksmų. DK 58 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). DK 58 straipsnio 3 dalis įtvirtina nebaigtinį šiurkštaus darbo pareigų pažeidimų sąrašą.

26.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018).

27.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad 2023 m. kovo 20 d. atsakovė buvo atvykusi į darbą ir dirbo. Tačiau bylos šalys skirtingai aiškina atsakovės išvykimo iš darbo anksčiau nei nustatytu darbo pabaigos laiku priežastis. Ieškovė bylos nagrinėjimo iš esmės metu laikėsi pozicijos, kad tuomet, kai bendrovės vadovas 2023 m. kovo 20 d. į savo kabinetą pasikvietė atsakovę pasiaiškinti, tarp šalių kilo konfliktas ir atsakovė pasišalino iš darbo vietos, dėl ko jai buvo paskelbta pravaikšta. Atsakovė teigė, kad atėjo pasiteirauti už neišmokėtą darbo užmokestį už sausio mėnesį, tačiau darbdavė nesudarė sąlygų darbo funkcijai atlikti, išvijo atsakovę iš darbo, atjungė nuo darbo funkcijų atlikimui užtikrinti reikalingos sistemos.

28.       Teismas, vertindamas, ar darbuotojos pravaikšta gali būti laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, visų pirma atkreipia dėmesį, kad darbdavys susiklosčiusią situaciją įvardina kaip „pravaikštos paskelbimą“, tačiau darbo įstatymai pravaikštos paskelbimo nereglamentuoja – pravaikšta yra fakto klausimas, todėl darbdavys darbuotojo pasišalinimą iš darbo vietos ar neatvykimą į darbą gali fiksuoti laisva forma, t. y. aktu, liudytojų paaiškinimais ar kt., bet ne nurodymu. Darbdavės teiginiai, kad ji „paskelbė pravaikštą“, iš esmės rodo, kad darbdavė davė nurodymą, atliko valinį veiksmą, kuris, jos pačios vertinimu, buvo privalomas darbuotojai. Toks darbdavės valinis sprendimas pagal savo esmę atitinka ne prastovos fiksavimą, bet nušalinimą – darbo sutarties vykdymo sustabdymą darbdavio iniciatyva. DK 49 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją iki trisdešimt kalendorinių dienų mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį.

29.       Nagrinėjamu atveju atsakovė S. L. paaiškino, kad darbo vietą ji paliko dėl darbdavės priimto sprendimo ir faktinio elgesio, įskaitant tai, kad darbdavė atjungė jos prieigą prie darbo funkcijoms atlikti reikalingos sistemos. Apie tai, kad tokie atsakovės paaiškinimai atitinka tikrovę, rodo ir kitos faktinės aplinkybės, ypač darbdavės elgesys kitą dieną, kai atsakovė atvyko į darbo vietą, o darbdavė jai nesuteikė darbo, motyvuodama tuo, kad jai yra „paskelbta pravaikšta“.

30.       Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nėra pateikusi jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovė buvo supažindinta su darbdavės sprendimu, kurio pagrindu ji buvo nušalinta nuo darbo. Šiuo atveju nėra galimybės įvertinti, ar toks darbdavės sprendimas atitiko Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalyje numatytą nušalinimą, ar tam buvo pagrindas. Remiantis bylos duomenimis, ieškovės generalinis direktorius SMS žinute 2023 m. kovo 21 d. informavo atsakovę, kad jai jau antra diena fiksuojama pravaikšta (e. bylos t. 2, b. l. 57), tačiau byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu atsakovė buvo nušalinta nuo darbo, kokiam terminui, nėra aišku, ar nušalinimas buvo siejamas su įtarimu, jog atsakovė netinkamai tvarkėsi su jai patikėtomis materialinėmis vertybėmis ir galimai padarė darbo pareigų pažeidimą, ar kitomis priežastimis. Kaip minėta, darbdavės pozicija dėl to, kad atsakovė buvo pravaikštoje, yra prieštaringa, nes atsakovei 2023 m. kovo 21 d. atvykus į darbą prieš savo pamainą ieškovės vadovas jos į darbą neįleido, nesudarė galimybių atlikti darbines funkcijas, nors pats laikė, kad darbuotoja nėra atleista iš darbo.

31.       DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbuotojo neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas ne bet koks neatvykimas į darbą ar nesavalaikis išėjimas iš darbo. Turi būti konstatuota, kad darbuotojas į darbą neatvyko visą darbo dieną/pamainą ir, kad tam nebuvo pateisinamų priežasčių. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovės išėjimas iš darbo anksčiau nei nustatyta darbo grafike, buvo nulemtas pačios darbdavės priimtais nepagrįstais sprendimais, pagal savo esmę atitinkančiais nušalinimą, ir todėl negali būti laikoma, kad atsakovė nebuvo darbe be pateisinamų priežasčių, tuo labiau – laikyti tokią situaciją DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytu šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, dėl kurio ji galėtų būti atleista iš darbo.

32.       Apeliantė nurodo, kad atsakovė darbo metu ar darbo vietoje padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas), kadangi kaip darbuotoja, turėdama priėjimą prie procedūroms naudojamų kosmetinių priemonių talpų, slapta nusipildavo dalį procedūroms skirtos produkcijos į savo atsineštas kosmetikos talpinimui skirtas plastikines talpas. Teigia, kad nors teismas konstatavo kosmetinių priemonių ėmimo faktą, tačiau šis faktas nebuvo pripažintas pakankamu konstatuoti šiurkštų darbuotojo pareigų pažeidimą. Taigi nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl atsakovės veiksmų (kosmetinių priemonių ėmimo) kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo ir dėl tokio pažeidimo darbdavės priimto sprendimo nutraukti darbo sutartį teisėtumo.

33.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte esančio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, visų pirma pažymi, kad pagal šį punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika, o ne veika, pripažinta nusikaltimu. Todėl apeliantės argumentas, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate apeliacinio skundo teikimo metu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovės kosmetinių priemonių iš bendrovės savinimosi yra laikytinas teisiškai nereikšmingu.

34.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl 2002 m. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte (atitinkančio DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą) įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, jog pagal šią normą darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, kurie turi nusikaltimo požymių. Atleidimas šiuo pagrindu reiškia ne tik darbo santykių pasibaigimą, tačiau gali turėti įtakos darbuotojo būsimai darbinei veiklai, jo reputacijai artimųjų, visuomenės akyse bei sukelti kitų neigiamų padarinių. Dėl šių priežasčių tai, jog darbuotojas atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, numatyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodyta tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-615/2007; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2012).

35.       Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

36.       Kasacinio teismo išaiškinta, jog atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 straipsnio 3 dalis). Dėl to darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).

37.       Taigi teismui vertinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo faktą, kaltę, o įrodinėjamos aplinkybės turi būti pagrįstos konkrečiu darbo pareigų pažeidimu.

38.       Ieškovė DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyto pagrindo (darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika) egzistavimą iš esmės grindžia aplinkybe, jog atsakovė ėmė bendrovei priklausančias kosmetines priemones asmeniniam naudojimui, siekiant jas išbandyti. Nurodo, kad šie atsakovės veiksmai yra laikytini veika, turinčia nusikalstamų veikų požymių, kadangi atsakovė veikė slapta, nusipildama dalį procedūroms atlikti skirtos produkcijos (BK 178 str.). Atsakovė tiek bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su darbdave buvo žodžiu aptarusi, jog gali tiek specialiomis darbuotojų kainomis įsigyti kosmetinių priemonių, tiek nemokamai bandyti procedūroms naudojamas kosmetines priemones. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos V. B. parodymai, kad darbuotojos ieškovės naudojamą kosmetiką galėjo pabandyti, apie tai turėjo informuoti darbo vadovę A., o su šiomis nerašytomis taisyklėmis buvo supažindinami visi pradedantys dirbti darbuotojai (2023 m. spalio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 8:48 iki 9:35). Anot apeliantės, byloje esantis garso įrašas (ieškinio 12 priedas) pagrindžia, jog atsakovė atliko nusikaltimo požymių turinčią veiką, t. y., kad pati atsakovė pripažino nusikaltimą. Išklausius byloje pateiktą garso įrašą, teisėjų kolegija vertina, kad su šia ieškovės pozicija nėra pagrindo sutikti. Pokalbio metu atsakovė su V. B. kalbėjo apie tai, jog atsakovė paėmė pabandyti kosmetinių priemonių, tačiau nedaug, V. B. teigė, kad galima paimti priemones, tačiau reikėtų jų paimti mažiau, kadangi baiminasi atsakomybės už per dažnai užsakomus produktus. Atsakovė nurodė, kad supranta ir atsiprašo, o V. B., baigdama pokalbį pridūrė „nieko tokio“. Taigi byloje esantis garso įrašas taip pat patvirtina faktą, jog darbdavė darbuotojams leido imti kosmetines priemones, siekiant jas išbandyti bei tiek atsakovei, tiek liudytojai V. B. šis faktas buvo žinomas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė, imdama kosmetines priemones, siekiant jas išbandyti, būtų atlikusi kokią nors nusikaltimo požymių turinčią veiką.

39.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

40.       Apeliantė teigia, kad atsakovė, sudarydama su ieškove darbo sutartį, pasirašytinai buvo supažindinta su būsimomis darbo sąlygomis, darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais ir darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis (darbo sutarties 5 punktas, ieškinio 10 priedas). Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų supažindinta su kosmetinių priemonių paėmimo, siekiant jas išbandyti, tvarka, sąlygomis, nurodant, kiek ir kokiu būdu priemones galima paimti (CPK 178). Pažymėtina, kad tam, jog darbuotojas galėtų tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas darbdavio interesais, darbdavys turi supažindinti darbuotoją su jo darbo sąlygomis, lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas, jo pareiginėmis instrukcijomis. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant darbdavio patvirtintos tvarkos dėl kosmetinių priemonių paėmimo, atitinkamai su ja darbuotojo nesupažindinus, negalima reikalauti iš darbuotojo, jog jis paklustų vidaus tvarkai. Kad jokia rašytinė darbuotojų tvarka dėl naudojimosi kosmetika, siekiant ją išbandyti, neegzistavo patvirtina ir liudytojos parodymai (2023 m. spalio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 10:09 iki 10:12). Papildomai pažymėtina, kad darbdavė teismui pateikė apytikslius duomenis, kuriais įrodinėja, kiek ir kokių konkrečių kosmetinių priemonių atsakovė paėmė (e. bylos t. 1, b. l. 39). Tačiau byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie tai, kad atsakovė būtų ėmusi darbui skirtas medžiagas daugiau kartų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į liudytojos parodymus, kad ji naudodama kosmetiką darbe, jos nesveria (2023 m. spalio 26 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 16:50 iki 16:54), o į kabinetą, kur yra laikomos kosmetinės priemonės, gali patekti visas personalas (teismo posėdžio garso įrašas nuo 14:38 iki 14:44). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą bei šios kategorijos bylose reikalaujamą įrodytumo laipsnį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė padarė nusikaltimo požymių turinčias veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbo pareigų, juolab šiurkščiu, pažeidimu, negali būti laikoma aplinkybė, kad atsakovė paėmė dalį bendrovės kosmetinių priemonių, siekiant jas išbandyti, kai pati ieškovė savo darbuotojams leido tai daryti (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). 

41.       Nagrinėjamu atveju atsakovės veiksmai, ieškovės prilyginti šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui, buvo siejami ir su tuo, kad atsakovė įsiveržė į bendrovės patalpas, jose gąsdino darbuotojus, daužė duris, tepliojo sienas, kėlė triukšmą ir sumaištį darbo vietoje. Nurodė, kad dėl tokio atsakovės elgesio patyrė žalą, kadangi durys buvo sugadintos įsiveržimo metu, atsakovė sutrikdė įmonės ūkinę komercinę veiklą, dėl ko nebuvo galima priimti klientų, teko atšaukti esamus užsakymus. Be to, atsakovė savo agresyviais veiksmais parodė nepagarbą pacientų teisėms.

42.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad darbdavė neįrodė, jog būtent atsakovė savo veiksmais baugino darbuotojus ir padarė žalą. Šią išvadą teismas grindė byloje esančiais įrodymais, įvertinęs ieškovės direktoriaus elgesį, nurodęs, kad paties direktoriaus bendravimas su darbuotoja buvo nedalykiškas, jis iniciavo konfliktą, elgėsi nekorektiškai. Teismas kritiškai vertino ieškovės darbuotojų paaiškinimus, kad atsakovė kėlė didelį triukšmą ir daužė bei spardė duris, nes iš atsakovės pateikto vaizdo įrašo nustatė, jog į duris buvo beldžiama bei į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog jos būtų spardomos ar daužomos, ar darbuotojų atžvilgiu atsakovė būtų atlikusi bauginančius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei ieškovės apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju minėti atsakovės veiksmai nebuvo įrodyti (CPK 185 straipsnis).

43.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš atsakovės Darbo ginčų komisijai pateiktų vaizdo įrašų (e. bylos t. 2, b. l. 77–78) nustatė, kad 2023 m. kovo 21 d. atsakovei atvykus į darbą ieškovės direktorius, be kita ko, pasakė: „jūs esat atleistas žmogus“, „atleidžiu S. iš darbo“. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė ir ieškovės vadovas 2023 m. kovo 20–21 dienomis bendravo SMS žinutėmis (e. bylos t. 2, b. l. 54–58), tačiau nė vienoje SMS žinutėje nenurodoma, kad ieškovė yra atleista iš darbo, ar yra supažindinta su darbdavės sprendimu atleisti ją iš darbo bei atleidimo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovės vadovas sprendimą atleisti atsakovę priėmė jai atvykus į darbą 2023 m. kovo 21 d., apie tai atsakovę informavo žodžiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina, jog atsakovė 2023 m. kovo 21 d. turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą prieš savo darbo pamainą patekti į darbo vietą, joje būti ir vykdyti darbines funkcijas, tačiau ieškovės vadovas to neleido. Kaip minėta aukščiau, darbdavės pozicija yra prieštaringa dėl to, kodėl ji nesuteikė darbo ieškovei 2023 m. kovo 21 d. Pati darbdavė laikėsi pozicijos, kad atsakovė daro pravaikštą, t. y. neateina į darbą, bet jai atvykus – nesuteikė darbo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėtos aplinkybės kaip tik patvirtina, kad darbdavys faktiškai buvo nušalinęs atsakovę nuo darbo, ir be to, iki tol, kol atsakovė atvyko į darbą, darbdavys dar nebuvo išsprendęs darbo sutarties nutraukimo klausimo.

44.       Darbdavė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovė, atvykusi į darbo vietą, elgėsi agresyviai, neetiškai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovės vadovo elgesį, atsakovei prieš savo darbo pamainą atvykus į darbą. Iš atsakovės pateikto vaizdo įrašo matyti, kaip iš pradžių ieškovės vadovas prašo apleisti patalpą, nurodant, kad tai yra privati valda, tačiau vėliau pakeltu tonu sako: „eik iš čia lauk“, „žiūrėk aš tave tuoj išnešiu“, „eik lauk iš šitų patalpų“, „ji atleistas žmogus“, girdimas atsakovės prašymas atnešti atleidimo dokumentus. Darbdavė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad atsakovė, verždamasi į darbovietę apgadino klientų įėjimo duris, tačiau minėtame vaizdo įraše matyti, kaip ieškovės vadovas stumdo atsakovę, išstumia ją pro duris į lauką, jėga laiko duris, koja spiria į duris ir šalia jų esančią atsakovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, darbdavės netinkamas veikimas nagrinėjamoje situacijoje negali būti pateisinamas. Ieškovės vadovo elgesys atsakovei atvykus į darbą nesuderinamas su DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.

45.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė atsakovės agresyvų, ieškovei žalą sukėlusį elgesį įrodinėjo ir rašytiniais paaiškinimais, kuriuos surašė pas ieškovę dirbantys asmenys (e. bylos t. 1, b. l. 24–29). Faktiniai duomenys pamatomi, pastebimi, kokiu nors būdu sužinomi, įsimenami, saugomi ir fizinio asmens atgaminami. Jie gali būti subjektyviai pateikiami (nutylint dalį aplinkybių, akcentuojant tam tikrus jų aspektus ar kitaip neobjektyviai perduodant žinias) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės darbuotojų pateikti rašytiniai paaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamoje byloje. Iš jų turinio matyti, kad ieškovės darbuotojos iš esmės nurodo, kad tarp ieškovės vadovo, atsakovės ir atsakovę į darbą atlydėjusios jos mamos kilo konfliktas, dėl ko jos patyrė stresą, tačiau juose nėra nurodoma aplinkybių, susijusių su ieškovės vadovo elgesiu, aptartu šios nutarties 44 pastraipoje. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad konfliktas kilo po to, kai ieškovės vadovas neįleido atsakovės į darbą, nenurodydamas to priežasčių, nors kaip minėta aukščiau, atsakovė turėjo teisę darbe būti ir vykdyti darbines funkcijas. Darbdavė apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad vaizdo įrašai yra iškarpyti, jog iš jų nematyti, kad ieškovės vadovas informavo atsakovę, jog atsisakoma ją įleisti dėl vagystės, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia (CPK 178 straipsnis). 

46.       Apeliantė atkreipia dėmesį į darbuotojos A. Ž. paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad atsakovė spardė baldus, tepliojo baltas klinikos sienas, laužė lauko duris. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į ieškovės darbuotojų pateiktų paaiškinimų turinį, vertinant juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, be kita ko, atsakovės vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota, jog atsakovė, atvykusi į darbą, beldžia į duris, taip pat į minėtą ieškovės vadovo elgesį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada, kad darbdavė neįrodė, jog būtent atsakovė savo veiksmais baugino darbuotojus ir padarė žalą.

47.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovė padarė šiurkščių darbo pareigų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kompleksiškai vertino byloje esančius įrodymus ir jų visumą. Nesutikdama su teismo išvadomis ieškovė pateikė savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

 

Dėl atleidimo iš darbo procedūros

 

48.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbdavė iš esmės pažeidė darbo pareigų pažeidimo tyrimo procedūrą. Apeliantė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, jog DK 58 straipsnio 4 dalyje numatyto rašytinio paaiškinimo iš darbuotojo nepareikalavimas prieš priimant sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nelaikomas esminiu procedūriniu pažeidimu. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys tik apriboja savo galimybę išsiaiškinti visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, bet tai nėra esminis procedūros pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022, Lietuvos Aukščiausiojo 2018 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-1075/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019).

49.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą šiuo aspektu, t. y. dėl to, ar darbdavys laikėsi įstatymų nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos, atmeta paminėtus apeliantės argumentus. Pirmosios instancijos teismas darbo pareigų pažeidimo tyrimo procedūrą vertino visumoje, ne vien tik aplinkybes, susijusias su tuo, jog darbuotoja nepateikė paaiškinimo. Darbo kodekso 58 straipsnio 4 dalyje numatyta darbdavio pareiga pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, neabejotinai yra siejama ne tik su darbuotojo teise paaiškinti faktines aplinkybes, bet ir su darbuotojo teise žinoti, kad toks tyrimas yra pradėtas ir dėl ko jis yra vykdomas. Šioje byloje nustatyta, kad darbdavė iš viso nevykdė atsakovės darbo pareigų pažeidimo tyrimo, nepranešė darbuotojai apie tai, nenurodė, kokį konkretų darbuotojos elgesį vertina kaip darbo pareigų pažeidimą. Nėra pagrindo abejoti atsakovės teiginiais, kad faktinis ieškovės atstovų elgesys klaidino ją dėl vykdomo tyrimo ir darbdavio sprendimų, t. y. atsakovei 2023 m. kovo 21 d. atvykus į pamainą, ieškovės vadovas jai nesuteikė darbo ir tvirtino, kad ji yra pravaikštoje, taip pat tvirtino, kad ji jau yra atleista, bet su tokiais sprendimais nesupažindino atsakovės, ir, kaip paaiškėjo vėliau – tokie sprendimai iš tikrųjų net nebuvo priimti. Darbdavė sprendimą nutraukti darbo sutartį su atsakove grindė aplinkybėmis ir darbuotos elgesiu, visiškai nesusijusiu su priežastimis, dėl kurių atsakovę 2023 m. kovo 20 d. faktiškai nušalino nuo darbo. Ieškovės pozicija dėl rašytinio paaiškinimo pareikalavimo yra nenuosekli ir prieštaringa. Ieškovės generalinio direktoriaus 2023 m. kovo 20 d. įsakyme Nr. 3-20/1 nurodoma, kad atsakovė atsisakė pasiaiškinti dėl bendrovės turto dingimo ir vykdyti darbo funkcijas (e. bylos t. 1, b. l. 135), 2023 m. kovo 24 d. ieškovės atsakovei pateiktame atsakyme į 2023 m. kovo 22 d. atsakovės prašymą pateikti su prastovos paskelbimu ir darbo sutarties nutraukimu susijusius dokumentus taip pat nurodoma, kad atsakovė 2023 m. kovo 20 d. atsisakė pateikti paaiškinimą raštu (e. bylos t. 2 b. l. 150). Iš atsakovės Darbo ginčų komisijai pateiktų vaizdo įrašų nustatyta, kad 2023 m. kovo 21 d. atsakovei atvykus į darbą ieškovės direktorius, be kita ko, pasakė: „mes atsiųsime prašymus, kad paaiškinimus parašytumėt“, o antrojo kontakto su direktoriumi metu (maždaug po 5 minučių) direktorius pareiškė: „jūs esat atleistas žmogus“, „atleidžiu S. iš darbo“. Nepaisant to, apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad vis tik neturėjo galimybės pareikalauti paaiškinimo, nes darbuotoja 2023 m. kovo 20 d. pasišalino iš darbo vietos, o sekančią dieną tarp šalių įvykus konfliktui, tokio paaiškinimo reikalavimas neteko prasmės.

50.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad faktinės aplinkybės, susijusios su rašytinio paaiškinimo iš atsakovės nepareikalavimu, patvirtina, jog darbdavės vykdyta darbo pareigų pažeidimo tyrimo procedūra buvo vykdoma neskaidriai, turint išankstinį nusistatymą. Tokia procedūra darbdavė iš esmės siekė pateisinti jau priimtą sprendimą dėl atsakovės darbo sutarties nutraukimo, o ne ištirti pažeidimo aplinkybes. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tai laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Šis pažeidimas, t. y. darbo sutarties nutraukimas pažeidžiant įstatymu nustatytą tvarką, pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalies nuostatas laikomas savarankišku pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

 

Dėl darbo teisinių santykių pradžios ir darbo užmokesčio priteisimo

 

51.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė pas darbdavę faktiškai pradėjo dirbti nuo 2023 m. sausio 17 d. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, darbo teisinių santykių pradžią patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, o konkrečiai: 2023 m. sausio 17 d. darbdavės SMS žinutė, kuria atsakovei nurodoma atvykti į darbą, atsinešant su savimi darbinę aprangą ir avalynę; 2023 m. sausio 18 d. SMS žinutė, kuria atsakovė informuota apie 2023 m. vasario 20 d. planuojamą klinikos fotosesiją; 2023 m. sausio 19 d. atsakovės telefonas buvo prijungtas prie teritorijos užtvaro atidarymo sistemos ir apie tai ji informuota SMS žinute; 2023 m. sausio 21 d. atsakovės susirašinėjimas su kitais darbuotojais SMS žinutėmis apie apmokėjimą už pietus darbe 2023 m. sausio 21 d.; 2023 m. sausio 20 d. SMS žinute ieškovės direktorius informavo atsakovę apie vasario mėn. suplanuotą klinikos patalpų dažymą, nurodydamas, kad nurodytomis dienomis klinika nedirbs; 2023 m. sausio 20 d. atsakovė buvo prijungta prie bendros elektroninės darbo sistemos ir apie tai informuota SMS (e. bylos 3 t., b. l. 21–38). Be to, į bylą pateiktos darbo kalendoriaus nuotraukos patvirtina, kad atsakovė sausio 21, 24, 26 d. atliko procedūras bei dalyvavo mokymuose (e. bylos t. 2, b. l. 21–53). Teisėjų kolegijos vertinimu minėti įrodymai patvirtina tai, kad atsakovė realiai vykdė darbo funkcijas anksčiau nei buvo sudaryta darbo sutartis, o ne tai, kad buvo atliekami techniniai veiksmai, jog darbuotojas pirmą darbo dieną galėtų dirbti. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovę ir atsakovę darbo teisiniai santykiai siejo nuo 2023 m. sausio 17 d.

52.       Ieškovė, ginčydama teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei buvo priteistas darbo užmokestis už 2023 kovo mėnesį, nurodė, kad atsakovei buvo pilnai išmokėta už jos pradirbtas darbo valandas ir tai byloje patvirtina atsakovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiai.

53.       Darbo kodeksas įtvirtina bendrąjį principą, kad abejonės yra aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis). Pagal bendrąją taisyklę, šalys, vadovaujantis rungimosi ir dispozityvumo principais, turi įstatyme įtvirtintą įrodinėjimo pareigą, pagal kurią kiekviena privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 12, 13 ir 178 straipsniai). Darbo teisinių santykių kontekste svarbu, kad pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį ir kitus darbdavio kompetencijai priskirtus su darbo santykiais susijusius darbdavio ir darbuotojo susitarimus, tinkamai tvarkyti su darbo teisiniais santykiai susijusius dokumentus, tenka darbdaviui, todėl darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai įforminti darbo santykius reguliuojančių susitarimų arba prieštaringai tvarkant su darbo teisniais santykiais susijusius dokumentus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-684/2023). Taigi darbdaviui, neįvykdžiusiam pareigos tinkamai tvarkyti su darbo teisiniais santykiais susijusius dokumentus, tenka tokios pareigos neįvykdymo padarinių rizika.

54.       Nagrinėjamu atveju tiek Darbo ginčų komisija priimtame sprendime nurodė, tiek ir pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, konstatavo, kad ieškovė visą darbo santykių su atsakove laiką aplaidžiai, netinkami tvarkė dokumentaciją, atsakovės darbo užmokesčio dokumentai yra prieštaringi, buvo tikslinami, taip pat neatitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai deklaruotų duomenų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad neatitikimų yra ir darbo laiko apskaitoje, pavyzdžiui, 2023 m. sausio 31 d. pažymėta, kad atsakovė dirbo 10 val., nors rezidentūros grafiko duomenimis, ji dirbo nuo 7 val. iki 15.06 val. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina, jog aplinkybė, kad ieškovė atsakovės atleidimo dieną ieškovė nurodomą sumą 968,21 Eur deklaravo kaip atsakovės draudžiamąsias pajamas už vasario mėn., taip pat paneigia ieškovės argumentą, kad ji išmokėjo atsakovei darbo užmokestį už kovo mėnesį (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbdavei, kaip juridiniam asmeniui, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, ji turi veikti itin atsakingai, tinkamai apskaityti darbuotojų darbo laiką, mokėtiną darbo užmokestį. Kaip minėta aukščiau, šios pareigos neįvykdžius, su tuo susijusi rizika tenka darbdavei, o ne darbuotojui, kaip silpnesniajai darbo teisinių santykių šaliai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovei iš ieškovės priteisė atsakovės paskaičiuotą darbo užmokestį už 2023 kovo mėnesį bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (547,09 Eur).

55.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimo dalį dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių taikymo, pastebi, kad Darbo ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo atliktas atsakovės vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas ne visai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintame Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos apraše nustatytus skaičiavimo principus. Atsakovė pagal darbo sutartį dirbo ne visą darbo laiką, be to, faktiškai jai buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita, t. y. ieškovė realiai dirbo pagal nustatytą darbo grafiką apskaitos periodu laikant 7 dienų laikotarpį. Todėl atsakovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 7 punkte nustatytus principus, įvertinant darbuotojos ne visą darbo laiką ir taikant vidutinį mėnesio darbo valandų skaičių pagal darbuotojos ar įmonės darbo (pamainos) grafiką. Šiuo atveju darbdavys apeliaciniame skunde nesuformulavo konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su teismo atliktu paskaičiavimu ir nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė apskaičiavimui reikšmingų faktinių duomenų apie atsakovės darbo grafiką. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas neturėjo pagrindo remtis ir darbdavio 2023 m. rugpjūčio 9 d. pažyma apie S. L. vidutinį darbo užmokestį, nes bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuoti atsakovės nedeklaruoto darbo atvejai nuo 2023 m. sausio 17 d., t. y. buvo patikslinti duomenys, reikšmingi vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui – papildomai priskaičiuotas darbo laikas ir darbo užmokestis. Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad keisti šią teismo sprendimo dalį nėra pakankamo pagrindo, ypač atsižvelgiant į tai, jog apeliacinį skundą teikia tik darbdavė, kad apeliaciniame skunde nėra suformuluotų konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais argumentų, ir kad teismo iniciatyva revizuojant šią teismo sprendimo dalį tikėtinai būtų bloginama apeliantės padėtis.

56.       Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nenurodė aplinkybių, kodėl nesutinka su atsakovei teismo priteistu 200 Eur neturtinės žalos dydžiu. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimą šioje dalyje, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pagal atsakovės atleidimo iš darbo aplinkybes bei atsakovei neginčijus Darbo ginčų komisijos sprendimo, Darbo ginčų komisijos įvardinta suma (200 Eur) neturtinei vertybei kompensuoti laikytina pagrįsta ir pakankama.

 

Dėl teismo aktyvumo

 

57.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismui vertinus, kad jog ieškovės nurodytas atsakovės padarytas darbo pareigų pažeidimas nepasiekė DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punkte nurodyto intensyvumo, teismas net nesvarstė galimybės perkvalifikuoti pažeidimą pagal kitą DK 58 straipsnio 3 dalies punktą. Teigia, kad darbdavio tikslas – apsaugoti turtą ir pripažinti atleidimą teisėtu, kadangi darbdavys yra įsitikinęs, kad darbuotojas savo neteisėtais veiksmai sąlygojo darbo santykių pabaigą. Be kita ko, ieškovė apeliacinės instancijos teismo prašo netenkinus reikalavimo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys tenkinamas – tenkinti reikalavimą iš dalies, parenkant teismo vertinimu tinkamą DK 58 straipsnio 3 dalyje numatytą atleidimo pagrindą (vieną ar kelis).

58.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl teismo aktyvumo darbo bylose visų pirma pažymi, kad CPK 414 straipsnyje įtvirtinta: 1) bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); 2) jeigu teismas, nagrinėdamas bylą pagal darbuotojo ieškinį, nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tai turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą (CPK 414 straipsnio 2 dalis); 3) teismas turi įspėti šalis apie teismo teisę viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 414 straipsnio 3 dalis); 4) teismas savo iniciatyva gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą, vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 414 straipsnio 4 dalis). Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, drausminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 415 straipsnio 1 dalis). Byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis). Jeigu darbuotojas pareiškė vieną iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis).

59.       Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011). Vis dėlto, CPK 410–418 straipsniuose įtvirtinti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo aktyvumas tokiose bylose turėtų būti absoliutinamas ar yra neribojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-684/2019).

60.       Taigi aktyvus teismo vaidmuo darbo bylose suponuoja, jog teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių būdą, tačiau kai teismas pripažįsta darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir darbo sutartį pripažįsta nutraukta teismo sprendimu, jis neturi teisės parinkti kito pagrindo, kuriuo darbdavys nesirėmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliantės pozicija, jog teismas, spręsdamas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo pripažinimo (ne)teisėtu gali ir turi perkvalifikuoti darbo atleidimo pagrindą ir parinkti pagrindą, pagal kurį atleidimas iš darbo būtų pripažintas teisėtu, tokiu būdu išplečiant procesinio pobūdžio teismo aktyvumą, laikytina teisiškai nepagrįsta.

61.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pažymima, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018).

 

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

 

62.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino darbo sutarties nutraukimą bei įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar pakeisti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

64.       Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, reglamentuoja CPK 88 straipsnis. CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, jog prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu priskiriamos kitos nei šiame straipsnyje nurodyta būtinos ir pagrįstos išlaidos.

65.       CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į kiekvienos bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

66.       Apeliantės apeliacinio skundo netenkinus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

67.       Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė advokato 2024 sausio 8 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą INV-2024-0002 1 573 Eur sumai ir apmokėjimą už ją patvirtinančią pavedimo kopiją. PVM sąskaitoje faktūroje nurodoma, kad ji išrašyta už skundų dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą surašymą (tyrėjos ir prokuroro).

68.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto redakciją), teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2009). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad išlaidos advokato pagalbai už atstovavimą ikiteisminiame tyrime, neatitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinto ir kasacinio teismo praktikoje aptarto išlaidų buvimo susijusių su bylos nagrinėjimu kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-186-1120/2023).

69.       Nagrinėjamu atveju atsakovė nedetalizavo, dėl kokio nutarimo skundų surašymo patyrė šias išlaidas, kaip minėtų skundų surašymas yra susijęs su šia apeliacine instancija nagrinėjama byla. Nors atsakovės pateiktos išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra pagrįstos mokėjimo dokumentu, atsižvelgiant į tai, kad jos patirtos ne šios civilinės bylos, o kito, ikiteisminio tyrimo, proceso metu, teisėjų kolegijos vertinimu, šios išlaidos nepatenka į kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų teisinę kategoriją CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Todėl jos iš kitos bylos šalies nepriteisiamos.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Lazerių estetikos klinika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                 Giedrė Čėsnienė

 

 

Ramunė Mikonienė

 

 

Andrius Verikas