Administracinė byla Nr.A442 - 121/2010
Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio
(kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),
sekretoriaujant
Rasai Kubickienei,
dalyvaujant
vertėjai Gretai Maselskienei,
pareiškėjo
atstovams Genadijui Traškinui (Genadij Traškin) ir advokatui Edmundui Būbeliui,
atsakovo
atstovui Antanui Butrimui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo
uždarosios akcinės bendrovės „Jolgena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jolgena“ skundą atsakovui
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam
suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai,
dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n
u s t a t ė :
I.
Vilniaus
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu dėl
patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(21.26)-256-102 patvirtino nurodymus pareiškėjui
sumokėti į biudžetą 93929 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM) ir
24469,34 Lt PVM delspinigių bei skyrė pareiškėjui 28179 Lt PVM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11
d. sprendimu Nr.69-143 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių
inspekcijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr.(21.26)-256-102.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus
apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą
Nr.69-143 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m.
gegužės 12 d. sprendimą Nr.(21.26)-256-102.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių
administratorius, patikrinęs jo PVM apskaičiavimą už laikotarpį nuo 2004 m.
liepos 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., nepagrįstai priskaičiavo papildomas PVM
ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas pardavė prekes Latvijos
įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas
projekti“ ir šios prekės buvo išgabentos į Latviją, todėl pareiškėjas turi
teisę taikyti šioms prekėms 0 procentų PVM tarifą pagal Pridėtinės vertės
mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį. Mokesčių administratoriaus išvada, kad
šios prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos, yra grindžiama spėlionėmis ir
prielaidomis, bet ne objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad jis taip
pat pardavė prekes Rusijos įmonei OOO „Vendorsstroi“ bei Rusijos asmeniui D. K. ir šios prekės buvo eksportuotos į Rusiją. Faktas, jog
šios prekės buvo išvežtos iš Europos Bendrijų teritorijos, nėra paneigtas.
Todėl pareiškėjas turi teisę taikyti šioms prekėms 0 procentų PVM tarifą pagal
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad atlikus pareiškėjo
PVM apskaičiavimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2006 m.
gruodžio 31 d., jam pagrįstai buvo priskaičiuotas papildomas PVM ir su šiuo
mokesčiu susijusios sumos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai
nepagrindžia jo Latvijos įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA
„Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ parduotų prekių išgabenimo iš šalies teritorijos
fakto, todėl šiems pareiškėjo pardavimams turi būti taikomas standartinis 18
procentų PVM tarifas, bet ne Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio
1 dalyje numatytas 0 procentų PVM tarifas. Pareiškėjo pateikti dokumentai (PVM
sąskaitos - faktūros, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai ir tarptautiniai
gabenimo CMR važtaraščiai) turi trūkumų ir gali patvirtinti tik prekių
pardavimo Lietuvoje faktą, tačiau negali būti vertinami kaip dokumentai, įrodantys,
kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Pareiškėjas,
sudarydamas sandorius su minėtomis Latvijos įmonėmis, tinkamai neidentifikavo
ūkinių operacijų partnerių, nereikalavo atstovų įgaliojimų kopijų, neįsitikino,
ar asmenys pasirašę PVM sąskaitas - faktūras, tikrai ir teisėtai atstovavo
pirkėjams. Pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių
išgabenimo iš šalies faktą, galėjo ir turėjo surinkti daugiau įrodymų, kurie
patvirtintų parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos. Mokesčių
mokėtojas, siekdamas PVM lengvatos taikymo, privalo surinkti įrodymus,
pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą. Atsakovas
nurodė, kad pareiškėjas neeksportavo prekių ir į Rusiją pagal PVM sąskaitas - faktūras,
išrašytas Rusijos asmeniui D. K. ir įmonei OOO
„Vendorsstroi“, nes patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma leidžia teigti,
kad pareiškėjo šiems asmenims išrašytose sąskaitose - faktūrose nurodytos
prekės nebuvo fiziškai išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos. Todėl
pareiškėjas nepagrįstai šioms prekėms taikė 0 procentų PVM tarifą, o mokesčių
administratorius pagrįstai šių prekių tiekimą apmokestino standartiniu 18
procentų PVM tarifu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su
pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo
skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad byloje nustatyta,
jog Latvijos įmonės SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA
„Attistibas projekti“ nerandamos, prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, PVM
nesumokėjo. Nors šios įmonės PVM sąskaitų - faktūrų išrašymo momentu buvo
įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau įmonės SIA „ABD Grupa“, SIA „Dove
Limited“ ir SIA „Attistibas projekti“ buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų
registro praėjus neilgam laiko tarpui (1-2 mėnesiams) po atitinkamų PVM
sąskaitų - faktūrų išrašymo. Taip pat nustatyta, kad D. K. mokesčių
tarnybai ataskaitų neteikia, kviečiamas neatvyksta. Įmonė OOO „Vendorsstroi“ į
savo šalies mokesčių tarnybą neatvyksta ir dokumentų patikrinimui nepateikia,
ūkinės - finansinės veiklos nevykdo, veiklos ataskaitų mokesčių
administratoriui už 2004 metus nepateikė, sąskaita banke uždaryta 2003 m.
rugsėjo mėnesį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su Latvijos įmonėmis nebuvo
sudaręs rašytinių pirkimo - pardavimo sutarčių, nepateikė prekių užsakymų,
prekių draudimo dokumentų ar kitos vidinės korespondencijos, taip pat nepateikė
Latvijos įmonių atstovų įgaliojimų kopijų, todėl nėra galimybės nustatyti, ar
dokumentuose pasirašę asmenys atstovavo minėtoms įmonėms. Pareiškėjo pateikti
CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai. Teismas
nurodė, kad pateiktose muitinės eksporto deklaracijose dėl prekių eksporto į
Rusiją nenurodyti prekių gavėjai. Pareiškėjo įmonės vadovas patikrinimo metu
nesuteikė informacijos apie sandorių vykdymo ir prekių išgabenimo į Rusiją
aplinkybes. Vienoje iš PVM sąskaitų - faktūrų nurodytas vairuotojas paaiškino,
kad jis nėra vežęs pareiškėjo krovinio į Maskvą, taip pat niekada jokių
sandorių nevykdė, transporto paslaugų nesuteikė. Teismas nurodė, kad byloje
nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog prekės buvo išgabentos iš
Lietuvos teritorijos į Latviją ir Rusiją. Pareiškėjo nurodyti dokumentai galėtų
patvirtinti tik prekių pardavimą, tačiau neįrodo prekių realaus išgabenimo iš
Lietuvos fakto. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis
įvykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 ir 56 straipsnių reikalavimus,
todėl teisėtai ir pagrįstai jam PVM apskaičiuotas taikant standartinį 18
procentų tarifą. Taip pat teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiuoti
delspinigiai ir skirta bauda.
III.
Apeliaciniu
skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjas
nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir
nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė
prašymą apklausti jo iniciatyva į teismo posėdį atvykusius liudytojus, kurie
gali patvirtinti prekių išgabenimo aplinkybes; taip pat jis prašė teismo
prijungti prie bylos vieno iš prekes gabenusių vairuotojų rašytinį paaiškinimą
bei kitus įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos.
Tačiau teismas šių pareiškėjo prašymų nepagrįstai netenkino, taip pat
nepasisakė dėl pareiškėjo direktoriaus teismo posėdyje duotų paaiškinimų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo nevienkartiniai prekybiniai sandoriai su Latvijos
įmonėmis vyko nuo 2004 metų. 2004 metais visos įmonės Latvijoje buvo registruotos
PVM mokėtojomis. Pareiškėjas Lietuvoje 2004 metais negalėjo žinoti ir
neprivalėjo numatyti, kad Latvijos įmonės vėliau bus išregistruotos iš PVM
mokėtojų registro. Pareiškėjas nurodo, kad teismo motyvas, jog pareiškėjas
neturėjo sutarčių su Latvijos įmonėmis, yra nepagrįstas ir prieštarauja
Civiliniam kodeksui bei teismų praktikai, kuri išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą
prilygina sutarčiai. Pareiškėjas nurodo, kad jis negalėjo žinoti apie Rusijos
partnerių nepatikimumą. Teismas nepasisakė dėl prekių išvežimą patvirtinančių muitinės
pareigūnų antspaudų, kurie yra nepanaikinti ir galiojantys. Pridėtinės vertės
mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis ir 56 straipsnis numato prekes
išgabenusio asmens pareigą įrodyti, kad prekės buvo išgabentos. Pareiškėjas
šiuo atveju prekių išgabenimą įrodė muitinės antspaudais ant prekių išgabenimo
važtaraščių.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas
nurodo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM
mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį,
privalo turėti įrodymus, kad prekės yra fiziškai išgabentos iš šalies
teritorijos. Taigi įstatymas įpareigoja būtent mokesčių mokėtoją, o ne mokesčių
administratorių pateikti įrodymus, kad mokesčių mokėtojas pagrįstai tiekimams
taikė 0 procentų PVM tarifą. Pareiškėjo nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai
nepatvirtina, kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos, o patikrinimo
metu buvo surinkti įrodymai, kurie pavirtina, jog prekių tiekimas į Latviją
neįvyko. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė prekių išgabenimo į kitą valstybę narę
fakto, todėl vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 4
dalimi, pagrįstai pareiškėjo tiekimams buvo pritaikytas standartinis 18
procentų PVM tarifas. Atsakovas nurodo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio
įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, 0 procentų PVM tarifu apmokestinamas toks prekių
tiekimas, kai prekes tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos
Bendrijų teritorijos. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1
dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti
dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Rusijos asmeniui D. K. ir
įmonei OOO „Vendorsstroi“ išrašytose sąskaitose - faktūrose nurodytos prekės
nebuvo fiziškai išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos, todėl pareiškėjas
nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, o mokesčių administratorius šiems
pareiškėjo tiekimams pagrįstai pritaikė standartinį 18 procentų PVM tarifą.
Atsiliepimu
į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį
skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra
kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai
patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos
taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos
teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos)
teritoriją ir iš Europos Bendrijų teritorijos.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41
straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta,
kad tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas
ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos. Šio
įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960
redakcija) nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės,
tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos
iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių
tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56
straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija),
nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo
49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies
teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes
tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus,
kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas
PVM mokėtojas.
Pagal Pridėtinės vertės mokesčio
įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo
pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju –
pareiškėjui), kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies
teritorijos ar iš Europos Bendrijų teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų
PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM
mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje
valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.
Pirmosios instancijos teismas, pilnutinai,
visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus,
susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą,
išvežimu į Latvijos Respubliką bei išvežimu iš Europos Bendrijų teritorijos, ir
teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos
visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra duomenų, kad
prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija
sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų
vertinimu.
Pareiškėjo atstovas Genadijus Traškinas,
duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, nenurodė reikšmingų
aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas
įvertinus mokesčių administratoriaus surinktus rašytinius įrodymus, susijusius
su prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų teritorijos.
Todėl vien tai, jog pirmosios instancijos teismas minėto neįvertino pareiškėjo
paaiškinimo, nėra esminis procesinių normų pažeidimas, dėl kurio turėtų būti
panaikintas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje
byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir
kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės,
pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios
aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio
straipsnio 2 dalis nustato, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis:
proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais
ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais
rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.
Apeliacinės instancijos teismui
pateiktas O. Š. pareiškimas (t. IV, b.l. 135-138) negali
būti vertinamas kaip įrodymas šioje administracinėje byloje. Šis O.
Š. pareiškimas nėra dokumentas ar kitoks rašytinis įrodymas. Nors jame yra
išdėstyti jo paaiškinimai dėl prekių išvežimo, tačiau tokių paaiškinimų negalima
prilyginti liudytojų parodymams. Administracinėje byloje galima remtis tik
tokių liudytojų, kurie buvo apklausti Administracinių bylų teisenos įstatymo
nustatyta tvarka, parodymais. Taip pat pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (t.
IV, b.,l.39) nei patvirtina, nei paneigia prekių išgabenimo iš Lietuvos
Respublikos teritorijos fakto.
Tai, kad pirmosios instancijos teismas
atsisakė apklausti liudytojais UAB „Jolgena“ finansininkę, vadybininką ir
vairuotoją, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Asmuo, prašantis šaukti liudytoją,
privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias
reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 60
straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš teismo posėdžio
protokolo, pareiškėjo atstovas, prašydamas apklausti liudytojus, nenurodė,
kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šie liudytojai gali patvirtinti (t.
IV, b.l. 116-119). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė
apklausti pareiškėjo atstovo nurodytus liudytojus.
Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius
tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos
teritorijos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas nepagrįstai
pritaikė 0 procentų PVM tarifą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41
straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 49
straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 56
straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija)).
Taigi, mokesčių administratorius teisėtai
ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos
ir delspinigių sumas. Centrinis mokesčių administratorius ir pirmosios
instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl
mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.
Remiantis išdėstytais motyvais,
pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos
teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n
u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio
teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą
atmesti
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Antanas
Ablingis
Stasys
Gagys
Dainius
Raižys