Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [I-4320-764-2008].doc
Bylos nr.: I-4320-764/2008
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                                       Administracinė byla Nr.A442 - 121/2010

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 9.3.3.3 (S)                                                                                                                     

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant vertėjai Gretai Maselskienei,

pareiškėjo atstovams Genadijui Traškinui (Genadij Traškin) ir advokatui Edmundui Būbeliui,

atsakovo atstovui Antanui Butrimui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jolgena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jolgena“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I.

 

 

            Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr.(21.26)-256-102 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 93929 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVM) ir 24469,34 Lt PVM delspinigių bei skyrė pareiškėjui 28179 Lt PVM baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr.69-143 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr.(21.26)-256-102.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. rugpjūčio     11 d. sprendimą Nr.69-143 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr.(21.26)-256-102.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius, patikrinęs jo PVM apskaičiavimą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., nepagrįstai priskaičiavo papildomas PVM ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Pareiškėjas pardavė prekes Latvijos įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ ir šios prekės buvo išgabentos į Latviją, todėl pareiškėjas turi teisę taikyti šioms prekėms 0 procentų PVM tarifą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį. Mokesčių administratoriaus išvada, kad šios prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos, yra grindžiama spėlionėmis ir prielaidomis, bet ne objektyviais įrodymais. Pareiškėjas nurodė, kad jis taip pat pardavė prekes Rusijos įmonei OOO „Vendorsstroi“ bei Rusijos asmeniui D. K. ir šios prekės buvo eksportuotos į Rusiją. Faktas, jog šios prekės buvo išvežtos iš Europos Bendrijų teritorijos, nėra paneigtas. Todėl pareiškėjas turi teisę taikyti šioms prekėms 0 procentų PVM tarifą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad atlikus pareiškėjo PVM apskaičiavimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., jam pagrįstai buvo priskaičiuotas papildomas PVM ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia jo Latvijos įmonėms SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ parduotų prekių išgabenimo iš šalies teritorijos fakto, todėl šiems pareiškėjo pardavimams turi būti taikomas standartinis 18 procentų PVM tarifas, bet ne Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje numatytas 0 procentų PVM tarifas. Pareiškėjo pateikti dokumentai (PVM sąskaitos - faktūros, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai ir tarptautiniai gabenimo CMR važtaraščiai) turi trūkumų ir gali patvirtinti tik prekių pardavimo Lietuvoje faktą, tačiau negali būti vertinami kaip dokumentai, įrodantys, kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Pareiškėjas, sudarydamas sandorius su minėtomis Latvijos įmonėmis, tinkamai neidentifikavo ūkinių operacijų partnerių, nereikalavo atstovų įgaliojimų kopijų, neįsitikino, ar asmenys pasirašę PVM sąskaitas - faktūras, tikrai ir teisėtai atstovavo pirkėjams. Pareiškėjas, žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies faktą, galėjo ir turėjo surinkti daugiau įrodymų, kurie patvirtintų parduotų prekių išgabenimą iš šalies teritorijos. Mokesčių mokėtojas, siekdamas PVM lengvatos taikymo, privalo surinkti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neeksportavo prekių ir į Rusiją pagal PVM sąskaitas - faktūras, išrašytas Rusijos asmeniui D. K. ir įmonei OOO „Vendorsstroi“, nes patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjo šiems asmenims išrašytose sąskaitose - faktūrose nurodytos prekės nebuvo fiziškai išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos. Todėl pareiškėjas nepagrįstai šioms prekėms taikė 0 procentų PVM tarifą, o mokesčių administratorius pagrįstai šių prekių tiekimą apmokestino standartiniu 18 procentų PVM tarifu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

 

 

II.

 

 

            Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Latvijos įmonės SIA „Dove Limited“, SIA „ABD Grupa“, SIA „Omeda“ ir SIA „Attistibas projekti“ nerandamos, prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo, PVM nesumokėjo. Nors šios įmonės PVM sąskaitų - faktūrų išrašymo momentu buvo įregistruotos PVM mokėtojomis, tačiau įmonės SIA „ABD Grupa“, SIA „Dove Limited“ ir SIA „Attistibas projekti“ buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro praėjus neilgam laiko tarpui (1-2 mėnesiams) po atitinkamų PVM sąskaitų - faktūrų išrašymo. Taip pat nustatyta, kad D. K. mokesčių tarnybai ataskaitų neteikia, kviečiamas neatvyksta. Įmonė OOO „Vendorsstroi“ į savo šalies mokesčių tarnybą neatvyksta ir dokumentų patikrinimui nepateikia, ūkinės - finansinės veiklos nevykdo, veiklos ataskaitų mokesčių administratoriui už 2004 metus nepateikė, sąskaita banke uždaryta 2003 m. rugsėjo mėnesį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su Latvijos įmonėmis nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo - pardavimo sutarčių, nepateikė prekių užsakymų, prekių draudimo dokumentų ar kitos vidinės korespondencijos, taip pat nepateikė Latvijos įmonių atstovų įgaliojimų kopijų, todėl nėra galimybės nustatyti, ar dokumentuose pasirašę asmenys atstovavo minėtoms įmonėms. Pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai yra neišsamūs, užpildyti nepakankamai rūpestingai. Teismas nurodė, kad pateiktose muitinės eksporto deklaracijose dėl prekių eksporto į Rusiją nenurodyti prekių gavėjai. Pareiškėjo įmonės vadovas patikrinimo metu nesuteikė informacijos apie sandorių vykdymo ir prekių išgabenimo į Rusiją aplinkybes. Vienoje iš PVM sąskaitų - faktūrų nurodytas vairuotojas paaiškino, kad jis nėra vežęs pareiškėjo krovinio į Maskvą, taip pat niekada jokių sandorių nevykdė, transporto paslaugų nesuteikė. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos į Latviją ir Rusiją. Pareiškėjo nurodyti dokumentai galėtų patvirtinti tik prekių pardavimą, tačiau neįrodo prekių realaus išgabenimo iš Lietuvos fakto. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis įvykdė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 ir 56 straipsnių reikalavimus, todėl teisėtai ir pagrįstai jam PVM apskaičiuotas taikant standartinį 18 procentų tarifą. Taip pat teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai ir skirta bauda.

 

 

III.

 

 

            Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

            Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą apklausti jo iniciatyva į teismo posėdį atvykusius liudytojus, kurie gali patvirtinti prekių išgabenimo aplinkybes; taip pat jis prašė teismo prijungti prie bylos vieno iš prekes gabenusių vairuotojų rašytinį paaiškinimą bei kitus įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos. Tačiau teismas šių pareiškėjo prašymų nepagrįstai netenkino, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo direktoriaus teismo posėdyje duotų paaiškinimų. Pareiškėjas nurodo, kad jo nevienkartiniai prekybiniai sandoriai su Latvijos įmonėmis vyko nuo 2004 metų. 2004 metais visos įmonės Latvijoje buvo registruotos PVM mokėtojomis. Pareiškėjas  Lietuvoje 2004 metais negalėjo žinoti ir neprivalėjo numatyti, kad Latvijos įmonės vėliau bus išregistruotos iš PVM mokėtojų registro. Pareiškėjas nurodo, kad teismo motyvas, jog pareiškėjas neturėjo sutarčių su Latvijos įmonėmis, yra nepagrįstas ir prieštarauja Civiliniam kodeksui bei teismų praktikai, kuri išrašytą PVM sąskaitą - faktūrą prilygina sutarčiai. Pareiškėjas nurodo, kad jis negalėjo žinoti apie Rusijos partnerių nepatikimumą. Teismas nepasisakė dėl prekių išvežimą patvirtinančių muitinės pareigūnų antspaudų, kurie yra nepanaikinti ir galiojantys. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis ir 56 straipsnis numato prekes išgabenusio asmens pareigą įrodyti, kad prekės buvo išgabentos. Pareiškėjas šiuo atveju prekių išgabenimą įrodė muitinės antspaudais ant prekių išgabenimo važtaraščių.

            Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

            Atsakovas nurodo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės yra fiziškai išgabentos iš šalies teritorijos. Taigi įstatymas įpareigoja būtent mokesčių mokėtoją, o ne mokesčių administratorių pateikti įrodymus, kad mokesčių mokėtojas pagrįstai tiekimams taikė 0 procentų PVM tarifą. Pareiškėjo nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai nepatvirtina, kad prekės buvo fiziškai išgabentos iš Lietuvos teritorijos, o patikrinimo metu buvo surinkti įrodymai, kurie pavirtina, jog prekių tiekimas į Latviją neįvyko. Tokiu būdu pareiškėjas neįrodė prekių išgabenimo į kitą valstybę narę fakto, todėl vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai pareiškėjo tiekimams buvo pritaikytas standartinis 18 procentų PVM tarifas. Atsakovas nurodo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, 0 procentų PVM tarifu apmokestinamas toks prekių tiekimas, kai prekes tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Rusijos asmeniui D. K. ir įmonei OOO „Vendorsstroi“ išrašytose sąskaitose - faktūrose nurodytos prekės nebuvo fiziškai išgabentos iš Europos Bendrijų teritorijos, todėl pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, o mokesčių administratorius šiems pareiškėjo tiekimams pagrįstai pritaikė standartinį 18 procentų PVM tarifą.

            Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

 

IV.

           

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtina faktą, jog pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos) teritoriją ir iš Europos Bendrijų teritorijos.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Bendrijų teritorijos. Šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjui), kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos ar iš Europos Bendrijų teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

Pirmosios instancijos teismas, pilnutinai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius dokumentus, susijusius su prekių, kurių pardavimui pareiškėjas taikė 0 procentų PVM tarifą, išvežimu į Latvijos Respubliką bei išvežimu iš Europos Bendrijų teritorijos, ir teisingai įvertinęs šiuos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog nėra įvykdytos visos 0 procentų PVM tarifo taikymui būtinos sąlygos, nes nėra duomenų, kad prekės būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Pareiškėjo atstovas Genadijus Traškinas, duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, nenurodė reikšmingų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus mokesčių administratoriaus surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų teritorijos. Todėl vien tai, jog pirmosios instancijos teismas minėto neįvertino pareiškėjo paaiškinimo, nėra esminis procesinių normų pažeidimas, dėl kurio turėtų būti panaikintas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismui pateiktas O. Š. pareiškimas (t. IV, b.l. 135-138) negali būti vertinamas kaip įrodymas šioje administracinėje byloje. Šis O. Š. pareiškimas nėra dokumentas ar kitoks rašytinis įrodymas. Nors jame yra išdėstyti jo paaiškinimai dėl prekių išvežimo, tačiau tokių paaiškinimų negalima prilyginti liudytojų parodymams. Administracinėje byloje galima remtis tik tokių liudytojų, kurie buvo apklausti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, parodymais. Taip pat pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (t. IV, b.,l.39) nei patvirtina, nei paneigia prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti liudytojais UAB „Jolgena“ finansininkę, vadybininką ir vairuotoją, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 60 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, pareiškėjo atstovas, prašydamas apklausti liudytojus, nenurodė, kokias turinčias reikšmės bylai aplinkybes šie liudytojai gali patvirtinti (t. IV, b.l. 116-119). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė apklausti pareiškėjo atstovo nurodytus liudytojus.

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius tai, jog pareiškėjas neįrodė, kad prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 49 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija)).

Taigi, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas PVM, PVM baudos ir delspinigių sumas. Centrinis mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundus dėl mokesčių administratoriaus sprendimo panaikinimo.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                         Antanas Ablingis

 

                                                                                    Stasys Gagys

 

                                                                                    Dainius Raižys