Administracinė byla Nr. A-1015-552/2019

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“.

1.1.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta dėl to, kad jis, išnagrinėjęs UAB „Transarta“ atstovo skundą dėl 2017 m. sausio 13 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, panaikino šį nutarimą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 04-2-00032-17 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį.

1.2.       Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo skirta nuobauda dėl jo priimto procesinio sprendimo, tačiau šį sprendimą jis priėmė būdamas tvirtai įsitikinęs, kad šiuo atveju galimai yra padaryta nusikalstama veika. Šį sprendimą jis priėmė savarankiškai, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 11 straipsnyje. Pareiškėjas paaiškino, kad net atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą civilinius teisinius santykius sunku atriboti nuo sukčiavimo nusikaltimo, tai matyti iš teismų praktikos, teisės doktrinos. Be to, teisės doktrinoje pažymima, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas niekieno teisių nesuvaržo, nesukelia kitų neigiamų padarinių, todėl jis turi būti atliekamas net ir tuo atveju, kai pakankamai tikėtina, jog procesas, atlikus vos keletą tyrimo veiksmų, turės būti nutrauktas. Dėl nagrinėjamos situacijos Klaipėdos apygardos teismas ir Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė skirtingus sprendimus. Todėl pareiškėjas nesutiko su atsakovo nuomone, kad priimant aptariamą proceso sprendimą pareiškėjui turėjo būti akivaizdu, kad tai yra civilinio teisinio pobūdžio ginčas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su tuo, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai, kol nebuvo priimtas aukštesniojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimas, buvo atliekami neteisėtai. Pareiškėjas nurodė, kad vyko įprastas ikiteisminis tyrimas, visi atlikti veiksmai buvo numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse.

2.       Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

2.1.       Atsiliepime nurodė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas dėl neteisėtai ir nepagrįstai priimto proceso sprendimo, dėl kurio kilo neigiami padariniai. Pareiškėjas, nagrinėdamas medžiagą, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateikta duomenų apie A. J. atžvilgiu įvykdytą apgaulę, apie V. Ž. tyčią apgaudinėti turto savininką, apie užvaldytą turtą, medžiagoje nebuvo jokių duomenų, kurie leistų daryti prielaidą, kad išieškojimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis nėra galimas ar apsunkintas. Todėl pareiškėjas, nenustatęs apgaulės požymio elementų, kurie būtų pagrindas tapatinti asmens veiksmus su BK 182 straipsnyje numatytos veikos požymiais, be teisinio pagrindo, priėmė proceso sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, pareiškėjo iniciatyva buvo įteiktas asmeniui pranešimas apie įtarimą. Atsakovas pabrėžė, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas esant nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams, tačiau ikiteisminis tyrimas negali būti atliekamas nusikalstamos veikos požymiams nustatyti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas padarė ir kitus pažeidimus, nurodytus skundžiamame įsakyme. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tarnybinis pažeidimas buvo ištirtas išsamiai, tarnybinė atsakomybė jam pritaikyta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, švelniausia tarnybinė nuobauda buvo individualizuota, paskirta vadovaujantis protingumo, proporcingumo ir adekvatumo principais.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo D. A. skundą patenkino ir panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“.

4.       Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta konstatavus, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis: 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nes iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo.

5.       Teismas atkreipė dėmesį, jog 2017 m. vasario 2 d. nutarimas buvo priimtas pareiškėjui kaip prokurorui vykdant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 168 straipsnio 5 dalyje numatytą funkciją nagrinėti skundą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Aukštesnysis prokuroras (Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras) panaikino šį pareiškėjo priimtą nutarimą, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka, tokiu būdu buvo pripažinta, kad pareiškėjo priimtas 2017 m. vasario 2 d. nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl aukštesniojo prokuroro nutarime nurodytų motyvų.

6.       Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucijos 118 straipsnį, kuriame įtvirtintas konstitucinis prokuroro nepriklausomumo, organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, principas. Taip pat atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą, kuriame akcentuojama, kad prokuroro nepriklausomumas <...> yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas), tačiau prokurorui taikant tarnybinę atsakomybę už jo savarankiškai ir vienvaldiškai priimtus proceso sprendimus, kurie baudžiamojo proceso nustatyta tvarka buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, negali būti pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

7.       Teismas taip pat atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl teisėjų drausminės atsakomybės ir teisėjų procesinio nepriklausomumo santykio, kurie aktualūs ir sprendžiant dėl galimybės prokurorams taikyti tarnybinės atsakomybės priemones už jų priimtus proceso sprendimus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, negali būti pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tą sprendimą priėmusiam teisėjui.

8.       Teismas, įvertinęs aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, sprendė, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai patrauktas tarnybinėn atsakomybėn dėl jo 2017 m. vasario 2 d. priimto nepagrįsto ir neteisėto nutarimo, kuris aukštesniojo prokuroro nutarimu buvo panaikintas.

9.       Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nutarimą priėmė vykdydamas savo pareigą, numatytą BPK 168 straipsnio 5 dalyje. Pareiškėjas nutarimą priėmė nepriklausomai, savarankiškai ir vienvaldiškai, įvertinęs jam pateiktą medžiagą baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme. Nors pareiškėjas, kaip konstatuota aukštesniojo prokuroro, neteisingai įvertino jam pateiktą medžiagą, nepagrįstai netaikė Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, o tai lėmė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai ir neteisėtai, tačiau, teismo vertinimu, šie pareiškėjo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai buvo pašalinti nustatyta baudžiamojo proceso tvarka, panaikinant pareiškėjo priimtą nutarimą. Taigi, vien tik tai, kad prokuroro priimtas proceso sprendimas yra panaikinamas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, teismo vertinimu, negalėjo sudaryti pakankamo pagrindo prokurorui taikyti tarnybinės atsakomybės, nes tuo būtų pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas.

10.       Teismas pasisakė, kad prokuroro nepriklausomumo principas nebūtų pažeidžiamas, jei tarnybinė atsakomybė prokurorui būtų taikoma už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, pareigų neatlikimą laiku, kitokį aplaidų pavestų pareigų atlikimą, akivaizdžių proceso įstatymuose nustatytų reikalavimų pažeidimą. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas vis dėlto nebuvo tokio pobūdžio ir tiek akivaizdus, kad pateisintų tarnybinės atsakomybės pareiškėjui taikymą už aptariamo proceso sprendimo priėmimą. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad iš tarnybinio patikrinimo metu gautos pareiškėjo charakteristikos matyti, kad pareiškėjo priimami sprendimai grindžiami kruopščia norminių teisės aktų analize, teismų praktika.

11.       Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas pripažino, kad atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo priimtą proceso sprendimą.

12.       Kaip tarnybinis nusižengimas atsakovo buvo įvertinta ir tai, kad 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Teismas pasisakė, kad visi šie veiksmai yra reglamentuojami BPK ir jų atlikimas nulemtas sprendimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsakovas tarnybinio patikrinimo metu nenustatė, kad minimi proceso veiksmai, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo atlikti pažeidžiant kokias nors BPK ar kitų teisės aktų normas. Teismas konstatavo, jog esant tokioms aplinkybėms, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytų proceso veiksmų atlikimas ikiteisminiame tyrime gali būti vertinamas kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas. Teismas taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju, negalima pripažinti, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl pareiškėjo priimto proceso sprendimo trūkumų gali būti vertinamos kaip savarankiškas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas.

13.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdamas prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už proceso sprendimo priėmimą. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundą teismas tenkino ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymą Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“ panaikino.

III.

14.       Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde dėsto faktines aplinkybes, cituoja prokurorų veiklą reglamentuojančius aktus, tvirtina, kad pareiškėjui buvo skirta nuobauda pagrįstai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1.       Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl prokuroro tarnybinės atsakomybės, padarė teisės aktams ir teismų praktikai prieštaraujančias išvadas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

14.2.       Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai atliko bylos duomenų vertinimą. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjo nutarime niekaip nepaneigta išvada, kad tirtu atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta.

14.3.       Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų atitikimo įstatymo reikalavimams laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Nors pareiškėjo 2017 m. vasario 2 d. nutarimas iš esmės buvo motyvuotas tuo, kad reikalinga išsireikalauti papildomus dokumentus, apklausti bendrovių buhalteres, tačiau nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki aukštesniojo prokuroro nutarimo priėmimo, to nebuvo padaryta. Teismas visiškai nenagrinėjo svarbios aplinkybės, kad neteisėtai buvo atliekami ikiteisminio tyrimo, veiksmai.

14.4.       Teismas neteisingai susiejo tarnybinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje vertinamomis. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties principinėmis nuostatomis ir siejant jas su atlikto tarnybinio patikrinimo dalyku, pažymėtina, kad: „įstatymų pažeidimai“, turi būti aiškinami ir suprantami ne plačiąja jų prasme, t. y. ne kaip procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas, neteisingai juos taikant, priimant konkrečius procesinius sprendimus, o šios sąvokos siaurąja – atitinkamos kompetencijos turėjimo ar jos neturėjimo (t. y. teisės priimti tokį procesinį sprendimą turėjimo ar jos neturėjimo) – prasme. Taigi, priėmus neteisėtą sprendimą, atlikus neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, toks prokuroro savo pareigų neatlikimas yra tiesiogiai įvardintas kaip pagrindas skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą.

14.5.       Teismas vienašališkai įvertino prokuroro proceso veiklos reglamentavimą, tiek ir teismų suformuotą praktiką. Lietuvos Respublikos aukščiausiasis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

15.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepime nurodo, jog:

15.1.       Apeliantas, skunde atkartoja tas pačias aplinkybes, dėl kurių jau išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas.

15.2.       Tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ir tarnybinė nuobauda buvo paskirta dėl jo priimto proceso sprendimo. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikoje nėra prokurorų, teisėjų, kurių sprendimų niekada nebūtų panaikinę aukštesnysis prokuroras ar aukštesnės instancijos teismas. Apeliantas  savo skundo motyvais bando suformuoti „teisminę praktiką“, kad už panaikintus procesinius sprendimus  prokurorams būtų taikoma drausminė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymas Nr. P-699.

17.       Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2017 m. liepos 21 d. įsakymo Nr. P-699 „Dėl tarnybinės nuobaudos Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokurorui D. A.“ panaikinimo, kuriuo jam buvo skirta nuobauda – pastaba. Pareiškėjo vertinimu, nuobaudos skyrimas pažeidė prokuroro nepriklausomumo principą ir yra nepagrįstas.

18.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, pasisakęs, jog pareiškėjas nutarimą priėmė vykdydamas savo pareigą, vienvaldiškai, įvertinęs jam pateiktą medžiagą baudžiamojo proceso įstatymo taikymo prasme, taigi, vien tik tai, kad prokuroro priimtas proceso sprendimas buvo panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, teismo vertinimu, negalėjo sudaryti pakankamo pagrindo prokurorui taikyti tarnybinės atsakomybės, nes tuo būtų pažeidžiamas prokuroro nepriklausomumo principas. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai, nesant tam pakankamo pagrindo, pažeisdamas prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už proceso sprendimo priėmimą.

19.       Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra apeliaciniu skundu siekia, kad teismo sprendimas būtų panaikintas ir  Generalinio prokuroro priimtas įsakymas paliktas galioti. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas dėl prokuroro tarnybinės atsakomybės, padarė teisės aktams ir teismų praktikai prieštaraujančias išvadas, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

20.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21.       Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime
išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.

23.       Konstitucinis Teismas tame pat sprendime taip pat konstatavo, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

24.       Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra konstatuota, jog atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), Konstitucinio teismo sprendime paminėti principai taip pat taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra  pakankamas pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tik šiurkščios, akivaizdžios, pasikartojančios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019).

25.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta konstatavus, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, kuris pasireiškė tuo, kad jis: 1) 2017 m. vasario 2 d. nutarimu nepagrįstai ir neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, nors iš tų duomenų, kuriuos vertino, buvo akivaizdu, jog tai yra civilinio pobūdžio ginčas; 2) 2017 m. balandžio 7 d. V. Ž. be pagrindo buvo pareikštas pranešimas apie įtarimą, jis apklaustas kaip įtariamasis bei jam paskirta kardomoji priemonė, apie V. Ž. buvo renkami duomenys, atlikti kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai; 3) pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. nutarime nemotyvavo ir nepasisakė dėl skundžiamo 2017 m. sausio 13 d. tyrėjos nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 182 straipsnyje, požymių buvimo ar nebuvimo.

26.       Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie suponuotų galimą prokuroro suinteresuotumą ar šališkumą. Prokuroras priėmė nutarimą, gavęs UAB „Transarta“ atstovo 2017 m. sausio 31 d. skundą, kuriame buvo prašoma panaikinti Klaipėdos rajono policijos komisariato tyrėjos 2017 m. sausio 13 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 6–8). Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad atliekant pareiškimo tyrimą  policijoje nebuvo atlikti jokie veiksmai, medžiagoje neišsireikalauti reikalingi dokumentai ir kt., kurių neatlikus negalima konstatuoti, yra ar nėra padaryta nusikalstama veika. Pareiškėjas šiame nutarime nurodė, kad tik atlikus ikiteisminį tyrimą bus galima spręsti, ar V. Ž. veikoje yra nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (ar kito nusikaltimo), požymiai (t. 2, b. l. 27–28)). Įvertinus nutarimo turinį, atmestini atsakovo argumentai, kad pareiškėjas priimto nutarimo nepakankamai motyvavo ir savo atliekamų veiksmų nepagrindė, pareiškėjas nutarimą priėmė savarankiškai, vadovaudamasis prokuroro nepriklausomumu, jame nurodytos jo priėmimą sąlygojusios priežastys, todėl atsakovo pozicija šiuo atveju vertintina kaip subjektyvi ir nesudaranti pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas priimdamas vėliau aukštesniojo prokuroro panaikintą nutarimą jo nemotyvavo, be to, nutarimo panaikinimo pagrinduose ši priežastis nebuvo nurodyta.

27.       Atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo to, kad pareiškėjo nutarime nebuvo paneigta išvada, kad tirtu atveju nusikalstama veika nebuvo padaryta, taip pat nenagrinėjo pareiškėjo veiksmų atitikimo įstatymo reikalavimams laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d., atmetami. Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 24 straipsnį teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą. Todėl pirmosios instancijos teismas vertindamas bylą pagrįstai analizavo pareiškėjo skundžiamo įsakymo teisėtumą bei pagrįstumą, neperžengdamas skundo ribų. Be to, priimdamas sprendimą, teismas įvertino ir byloje esančią pareiškėjo charakteristiką (t. I, b. l. 197-198), kur buvo vertinamas pareiškėjo pareigų vykdymas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas efektyviai planuoja savo tarnybinę veiklą, tinkamai ją organizuoja, atidžiai susipažįsta su faktinėmis aplinkybėmis, dokumentine medžiaga, pavestas užduotis atlieka kvalifikuotai ir savalaikiai. Taigi, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjas savo pareigas  iš esmės atlieka tinkamai ir jam negalėtų būti taikoma atsakomybė dėl aplaidaus savo pareigų atlikimo ar pasikartojančių šiurkščių, akivaizdžių proceso įstatymų pažeidimų. Tai, kad pareiškėjas priėmė  vieną nutarimą, kuris buvo vėliau panaikintas, šiuo atveju negali suponuoti to, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą.

28.       Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad vėliau atvejį nagrinėjęs Klaipėdos rajono apylinkės teismas panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimą, nurodydamas, kad siekiant visapusiškai ir išsamiai išsiaiškinti visas su įvykiu susijusias aplinkybes, būtina atlikti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir tik atlikus tyrimą galima daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo. Ši nutartis 2017 m. birželio 19 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi buvo panaikinta ir Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2017 m. balandžio 28 d. nutarimas buvo paliktas galioti. Taigi ir kitų profesionalių teisininkų nuomonės, vertinant ginčo situaciją, nesutapo. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas veikė nepakankamai teisiškai apibrėžtoje ir aiškioje srityje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas rėmėsi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, veikdamas savo kompetencijos ribose ir galbūt padarydamas klaidas. Tačiau, atsižvelgus į šios Nutarties 22-24 punktus pažymėtina, kad nei teisėjams, nei prokurorams negali būti taikoma atsakomybė už priimant proceso sprendimus padarytas  pavienes teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidas ar proceso įstatymų pažeidimus, nebent tokios klaidos ar pažeidimai būtų itin šiurkštūs, pažeidžiantys pagrindines žmogaus teises, sukėlę kitokią didelę žalas ar itin neigiamas pasekmes. Tokių duomenų nagrinėjamu atveju nėra nustatyta. 

29.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, teismų praktiką ir pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai, pažeisdamas konstitucinį prokuroro nepriklausomumo principą, patraukė pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn už 2017 m. vasario 2 d. pareiškėjo priimtą proceso sprendimą, todėl skundžiamas įsakymas pagrįstai panaikintas. 

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Audrius Bakaveckas

                Ramūnas Gadliauskas

                Dalia Višinskienė