Baudžiamoji byla Nr. 2K-4/2011

                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                   2.1.15.1.2.;

                                                                                                   2.3.6.4.5.1.;

                                                                                                   2.4.2.1.;

                                                                                                   2.4.7.

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas K. J. atidėtas trejiems metams įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš K. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui V. R. priteista 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartis, kuria nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

K. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 3 d., apie 15.15 val., Vilkaviškio r., kelyje Kybartai–Vištytis 3200 km, Kybeikių gyvenvietėje, neatsargiai vairuodamas automobilį „Chevrolet Lacetti“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) (redakcija, galiojusi 2008 m. balandžio 9 d. – rugpjūčio 9 d.) 53, 145, 153 punktus, dėl to sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo žmogus. K. J., neįsitikinęs, ar saugu keisti važiavimo kryptį, ne sankryžoje suko į kairę neduodamas kelio jį lenkiančiam pagrindiniu keliu važiavusiam A. R. vairuojamam motociklui „Kawasaki GPX600“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl to transporto priemonės susidūrė. Nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų motociklą vairavęs A. R. vietoje žuvo.

Kasaciniu skundu nuteistojo K. J. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti jo ginamojo bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas taip, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik formaliai išvardyti byloje surinkti duomenys, nepateikiant jų įvertinimo, nenurodant, kodėl atmetamos gynybos specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvados ir jos teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai. Kasatorius teigia, kad jo ginamojo byloje specialistų, ekspertų tyrimų metu gauti duomenys yra prieštaringi. Pasak kasatoriaus, iš Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) 2008 m. gruodžio 17 d. specialisto išvados Nr. 11-2282(08), 2009 m. lapkričio 12 d. ekspertizės akto Nr. 11-1820 (09), LTEC eksperto V. Leipaus teisiamajame posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad motociklininkas A. R. važiavo 64–67 km/h ar 69 km/h greičiu ir KET reikalavimų nepažeidė – juos pažeidė K. J., nesilaikęs KET 53, 145, 153 punktų reikalavimų. Tuo tarpu iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadų, jos teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad eismo įvykio kaltininkas yra A. R., kuris paskui lėtai judėjusį K. J. automobilį važiavo 106 km/h ar 110,40 km/h greičiu. Kasatoriaus tvirtinimu, iš nuosprendžio nėra aišku, kodėl teismas vadovavosi būtent LTEC ekspertizės akto Nr. 11-111820 (09) išvadomis ir eksperto V. Leipaus teisiamajame posėdyje duotais paaiškinimais ir atmetė specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės pateiktas išvadas bei jos teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus. Kasatoriaus nuomone, iš nuosprendžio tik „[...] galima spėti, kad 2009 m. lapkričio 12 d. ekspertizės aktu Nr. 11-1820 (09) teismas rėmėsi būtent todėl, kad tame akte išdėstytą išvadą pateikė ekspertas, o specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvados ir paaiškinimai, duoti teismo posėdyje, atmesti todėl, kad pastarąsias išvadas pateikė specialistas“, nors pagal BPK nuostatas eksperto išvada pagal savo įrodomąją galią, kaip įrodymų šaltinis bendrąja prasme, nėra laikomas kuo nors pranašesniu įrodymų šaltiniu už tokio pobūdžio įrodymą kaip specialisto išvadą. Kartu kasatorius pabrėžia, kad specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvados ir jos paaiškinimai teisiamajame posėdyje yra duoti įvertinus visus faktinius bylos duomenis, pagrįsti išsamiais skaičiavimais ir įtikinamai argumentuoti, o specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės kompetencija nekelia abejonių – ji yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros profesorė, habilituota daktarė, turinti keturiasdešimt septynerių metų mokslinio–ekspertinio darbo stažą.

Kasatorius nurodo, kad iš LTEC specialisto bei eksperto išvadų, LTEC eksperto paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad LTEC ekspertai savo išvadas grindė tyrimo, atlikto panaudojant kompiuterinę modeliavimo programą, metu gautais formaliais rezultatais. Tuo tarpu specialistė–ekspertė O. Lukoševičienė atitinkamą tyrimą atliko, remdamasi ne tik savo kaip mokslininkės ir praktikės ilgamečio ekspertinio darbo patirtimi, bet ir skaičiavimais, atliktais pagal ilgametėje ekspertinėje praktikoje taikomas metodikas, be to, įvertino visus tokiam tyrimui reikšmingus duomenis, jų neiškraipydama. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė–ekspertė O. Lukoševičienė teisiamojo posėdžio metu parodė, kad LTEC ekspertų šioje byloje panaudota eismo įvykių modeliavimo programa „PC Crash“ gali būti taikoma tik atitinkamų specialistų autotechnikų mokymo tikslais, bet jokiu būdu ne tokiems atsakingiems tyrimams, kurie turėjo būti atlikti šioje byloje. Pasak kasatoriaus, tai, kad matematinių skaičiavimų tyrimas, pagrįstas klasikiniais, jau įrodytais, fizikos mechanikos dėsniais, yra kur kas pranašesnis už tyrimą naudojant kompiuterinę modeliavimo programą, patvirtina specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės 2009 m. balandžio 30 d. bei 2009 m. gruodžio 9 d. išvadose, taip pat jos teisiamojo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose nurodyti bei konstatuoti konkretūs LTEC ekspertų padaryti netikslumai, klaidos, taip pat ne visų reikšmingų bylos duomenų panaudojimas atliekant tyrimą.

Kasatorius teigia, kad, vertinant LTEC eksperto teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus apie tai, kad motociklas neva negalėjo sustabdyti automobilio, nebuvo atsižvelgta ne tik specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės aktų argumentus, bet ir į tai, jog „[...] taip teigdamas LTEC ekspertas išėjo iš savo tariamo motociklo greičio (kuris pagal to eksperto išvadas buvęs viso labo apie 67–69 km/h [...]“. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad LTEC ekspertas konkrečiai niekuo negalėjo paneigti detaliai bei įtikinamai argumentuotų gynybos specialistės–ekspertės išvadų, kad automobilio greitis prieš eismo įvykį buvo apie 20 km/h, o ne 39 km/h, kaip nurodė LTEC ekspertas. Pasak kasatoriaus, specialistės–ekspertės nurodytas automobilio greitis neprieštarauja jo ginamojo ir liudytojo V. J. parodymams, LTEC ekspertų atitinkamos išvados iš esmės prieštarauja kitiems įrodymams.

Nuteistojo K. J. gynėjas skunde nurodo, kad LTEC ekspertas tyrime neteisingai nurodė automobilio padėtį motociklo atsitrenkimo į jį metu, nes ji neatitinka objektyvių bylos duomenų – eismo įvykio apžiūros protokolo ir prie jo pridėto eismo įvykio vietos plano. Be to, kasatoriaus tvirtinimu, „[...] atitinkami LTEC ekspertų naudoti tyrimui išeitiniai duomenys [...] akivaizdžiai prieštarauja  ir byloje esančiomis nuotraukoms, gautoms fotografavimo apžiūrint autoįvykio vietą iš karto po autoįvykio“. Pasak kasatoriaus, minėtus LTEC ekspertų išvadų neatitikimus objektyviems bylos duomenims pastebėjo bei savo išvadose nurodė specialistė–ekspertė O. Lukoševičienė, kuri savo tyrimams naudojo duomenis, atitinkančius objektyvią bylos medžiagą. Taip pat kasatorius, teigdamas, kad LTEC ekspertai savo tyrimams naudojo ne tik duomenis, neatitinkančius bylos objektyvios medžiagos, bet ir ne visus byloje surinktus bei nustatytus duomenis, analizuoja specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės, LTEC ekspertų išvadas, liudytojo Z. J. V. parodymus dėl motociklininko važiavimo greičio ir pateikia savo nuomonę dėl motociklininko važiavimo greičio.

Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teismai, pripažinę jo ginamąjį kaltu, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pasak kasatoriaus, žuvusysis A. R. nebuvo nukentėjusiojo V. R. šeimos narys – jis buvo pilnametis, pradėjęs savarankišką gyvenimą, dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.284 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiajam V. R. nebuvo teisinio pagrindo iš jo ginamojo priteisti neturtinę žalą. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neįvertino to, kad žuvusysis A. R. ir pats pažeidė KET reikalavimus.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė argumentų dėl specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadų apie motociklininko važiavimo greitį, jo apskaičiavimą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Be to, kasatorius skunde dėsto pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmę, įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuosprendį, taip pat savo ginamojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, specialistės–ekspertės 2009 m. balandžio 30 d., 2009 m. gruodžio 9 d. išvadų turinį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. J. gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras akcentuoja, kad didžiąją nuteistojo K. J. gynėjo kasacinio skundo dalį sudaro byloje surinktų įrodymų dėstymas bei kasatoriaus pozicija dėl jų vertinimo, nors pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl to, pasak prokuroro, atsiliepimai į tokio pobūdžio kasatoriaus argumentus nepateikiami.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Prokuroro nuomone, iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, o teismo išvados padarytos vadovaujantis byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visetu. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, byloje esant prieštaringoms LTEC eksperto ir gynybos specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadoms, siekdamas išsamiai ištirti eismo įvykio aplinkybes, paskyrė eismo įvykio ekspertizę, papildomai apklausė specialistę–ekspertę O. Lukoševičienę, ekspertą V. Leipų. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad minėtų apklausų metu buvo nustatyta, kad specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadose manipuliuojama gautais skaičiavimo rezultatais, tikėtinas išvadas priimant „[...] už pagrindą, niekuo nemotyvuojant ir to išdavoje suformuluojant realiai eismo įvykio situacijai prieštaraujančias išvadas“. Kartu prokuroras pabrėžia, kad eksperto bei specialistų išvados yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jų įrodomoji reikšmė vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Prokuroro teigimu, liudytojo Z. J. V. parodymai, kad prieš eismo įvykį motociklininkas A. R. važiavo priešingos krypties eismo juosta ir trenkėsi į kairėn sukantį automobilį, dar kartą patvirtina teismo išvadų teisingumą.

Prokuroro nuomone, kasatorius neteisus teigdamas, kad teismas, pripažindamas K. J. kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, netinkamai išsprendė jo kaltės klausimą. Pasak prokuroro, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad, jei K. J. būtų laikęsis KET 53, 145 ir 153 punktų reikalavimų, eismo įvykis būtų neįvykęs ir motociklininkas A. R. nebūtų žuvęs. Vadinasi, K. J. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių – kito žmogaus žūties – būtinoji sąlyga ir priežastis.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nesutinka ir su kasatoriaus teiginiu dėl neišsamaus jo apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas, kaip to ir reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, iš naujo išsamiai įvertinęs K. J. tiek teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus apelianto argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl vadovaujasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo aplinkybes, tiesioginį priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių.

Be to, prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus teiginiais dėl neteisingo civilinio ieškinio išsprendimo, nurodo, kad V. R., kaip žuvusiojo tėvas, pagrįstai buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir prašė jam atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam V. R. priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius neturtinės žalos dydžio kriterijus, į tai, kad K. J. padarė neatsargų nusikaltimą, jo turtinę padėtį, taip pat vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais.

Nuteistojo K. J. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

            Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų laikymosi

            Kasatorius skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis nemotyvuotas taip, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, – nuosprendžio aprašomojoje dalyje tik formaliai išvardyti byloje surinkti duomenys, nepateikiant jų įvertinimo, nenurodant, kodėl atmetamos gynybos specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvados ir jos teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai.

            Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, juos patikrino teisiamajame posėdyje, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp LTEC specialisto 2008 m. gruodžio 17 d. išvados Nr. 11-2282(08) ir specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės 2009 m. kovo 8 d. išvados, paskyrė eismo įvykio ekspertizę, teisiamajame posėdyje apklausė ekspertą V. Leipų, specialistę–ekspertę O. Lukoševičienę, įvertino įrodymų visetą, nurodė, kuriais įrodymais grindžia nuosprendį, taip pat motyvuotai paaiškino, kodėl atmeta specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadas, paaiškinimus ir vadovaujasi LTEC ekspertizės 2009 m. lapkričio 12 d. aktu Nr. 11-1820 (09), kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas – ne, konstatavo, kad LTEC ekspertui atliekant ekspertizę buvo naudojama aprobuota specializuota ekspertinių tyrimų programa, skaičiavimai buvo atliekami pagal formules, taip pat buvo patikrinti gynybos specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės pateikti duomenys bei skaičiavimai.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl jų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 straipsnio prasme, nei specialisto išvada BPK 90 straipsnio prasme – tai konsultacinė išvada, kuri tiriama ir vertinama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė byla Nr. 2K-156/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Išvadų 10 punktas).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

 

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų laikymosi

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neišdėstė argumentų dėl specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadų apie motociklininko važiavimo greitį, jo apskaičiavimą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

            Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Vadinasi, apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos                      Nr. 2K-142/2009, 2K-413, 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010).

            Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas 2010 m. liepos 8 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo esminių argumentų – tarp jų ir dėl specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2010 m. vasario 5 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

Taigi, kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų.

            Dėl kasatoriaus argumentų dėl neturtinės žalos

Kasatorius skunde teigia, kad teismai, pripažinę jo ginamąjį kaltu, neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Pasak kasatoriaus, žuvusysis A. R. nebuvo nukentėjusiojo V. R. šeimos narys – jis buvo pilnametis, pradėjęs savarankišką gyvenimą, dėl to, vadovaujantis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiajam V. R. nebuvo teisinio pagrindo iš jo ginamojo priteisti neturtinę žalą.

            Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis).

Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Pavyzdžiui, iš asmenų, nuteistų pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nukentėjusiesiems buvo priteista ir 150 000 Lt, ir 120 000 Lt, ir 50 000 Lt, ir 40 000 Lt, ir 25 000 Lt, ir 20 000 Lt, (kasacinės bylos Nr. 2K-196/2009, 2K-322/2009, 2K-353/2009, 2K-399/2009). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nėra kasacinės instancijos teismo kompetencija (žr., pvz., kasacines bylas Nr. 2K-444/2006,                        2K-492/2006, 2K-408/2008, 2K-383/2010), todėl pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nagrinėdami baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, ir negali padidinti ar sumažinti priteisto neturtinės žalos dydžio.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis), tačiau asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė) (kasacinės bylos Nr. 2K-151/2006, 2K-853/2007, 3K-3-351/2007).

            Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, nurodę, kad nukentėjusįjį V. R. su eismo įvykyje žuvusiu A. R. siejo artimi giminystės ryšiai, jie kartu gyveno, motyvuotai konstatavo, kad sūnaus netektis tėvui yra didelis dvasinis sukrėtimas, dėl to jis išgyvena bei patiria dvasines kančias. Kita vertus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą K. J. baudžiamojoje byloje, įvertino ir tai, kad A. R. buvo pilnametis, dirbęs užsienyje, motociklą buvo įsigijęs iš savo lėšų, t. y. jau buvo pradėjęs savarankišką gyvenimą, kad žala nukentėjusiajam padaryta neatsargia kaltės forma, taip pat atsižvelgė į nuteistojo K. J. turtinę padėtį, kitas bylos aplinkybes ir sumažino nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. R. prašomą priteisti sumą neturtinei žalai atlyginti.

            Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 281 straipsnio 5 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino K. J. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo V. R. interesus, teisingai suprato įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Priteisdami iš nuteistojo K. J. neturtinę žalą nukentėjusiajam, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai vadovavosi ir CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisės aiškinimo ir taikymo principais, siekdamas išlaikyti skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą. Dėl to kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai, šioje baudžiamojoje byloje nagrinėdami ir spręsdami neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. R. klausimą, pažeidė baudžiamojo proceso ar civilinės teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Be to, pažymėtina, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, K. J. baudžiamojoje byloje spręsdami su nukentėjusiajam V. R. atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius klausimus, nenukrypo ir nuo susiformavusios teismų praktikos.

Dėl kasatoriaus teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

            Nuteistojo K. J. gynėjas, neigdamas savo ginamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, kasaciniame skunde dėsto pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmę, įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuosprendį, savo ginamojo parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, specialistės–ekspertės 2009 m. balandžio 30 d., 2009 m. gruodžio 9 d. išvadų turinį, analizuoja specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės, LTEC ekspertų išvadas, liudytojo Z. J. V. parodymus dėl motociklininko važiavimo greičio ir pateikia savo nuomonę dėl motociklininko važiavimo greičio. Kasatorius taip pat teigia, kad: iš LTEC eksperto V. Leipaus teisiamajame posėdyje duotų paaiškinimų matyti, kad motociklininkas A. R. važiavo 64–67 km/h ar 69 km/h greičiu ir KET reikalavimų nepažeidė – juos pažeidė K. J., nesilaikęs KET 53, 145, 153 punktų reikalavimų; iš specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvadų, jos teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad eismo įvykio kaltininkas yra A. R., kuris paskui lėtai judėjusį K. J. automobilį važiavo 106 km/h ar 110,40 km/h greičiu; specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės išvados ir jos teisiamajame posėdyje paaiškinimai yra duoti įvertinus visus faktinius bylos duomenis, pagrįsti išsamiais skaičiavimais ir įtikinamai argumentuoti; iš LTEC specialisto bei eksperto išvadų, LTEC eksperto paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad LTEC ekspertai savo išvadas grindė tyrimo, atlikto panaudojant kompiuterinę modeliavimo programą, metu gautais formaliais rezultatais; specialistė–ekspertė O. Lukoševičienė atitinkamą tyrimą atliko, remdamasi ne tik savo kaip mokslininkės ir praktikės ilgamečio ekspertinio darbo patirtimi, bet ir skaičiavimais, atliktais pagal ilgametėje ekspertinėje praktikoje taikomas metodikas, įvertino visus tokiam tyrimui reikšmingus duomenis, jų neiškraipydama; vertinant LTEC eksperto teisiamajame posėdyje duotus paaiškinimus, kad motociklas neva negalėjo sustabdyti automobilio, nebuvo atsižvelgta ne tik į specialistės–ekspertės O. Lukoševičienės aktų argumentus, bet ir į tai, jog „[...] taip teigdamas LTEC ekspertas išėjo iš savo tariamo motociklo greičio (kuris pagal to eksperto išvadas buvęs viso labo apie 67–69 km/h [...]“ ir t. t. Vadinasi, kasatorius šiais ir kitais panašiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes nuosprendis K. J. baudžiamojoje byloje pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

            Nuteistojo K. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                  Antanas Klimavičius

                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                               Jonas Prapiestis