Administracinė byla Nr. eA-1780-756/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01978-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjai Lietuvos advokatūra, I. V., M. K. ir P. G. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:
1.1. Panaikinti: Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 4-01-4182 ,,Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – STT raštas); Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 17.2-2116 ,,Dėl prašymo suteikti informaciją“ (toliau – ir Generalinės prokuratūros raštas); Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 5-S-5066 ,,Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Departamento raštas).
1.2. Įpareigoti atsakovą STT pareiškėjams Lietuvos advokatūrai, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkui I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojui M. K., Lietuvos advokatūros sekretoriui P. G. pateikti informaciją apie tai:
1.2.1. Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.2.2. Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.2.3. Ar nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.2.4. Ar nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.2.5. Jei nurodytais laikotarpiais kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma bei pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytais laikotarpiais pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi;
1.2.6. Ar 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.2.7. Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), Vilnius ir (ar) (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka;
1.3. Įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą pateikti informaciją apie tai:
1.3.1. Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros atžvilgiu;
1.3.2. Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu;
1.3.3. Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu;
1.3.4. Ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu, ir (ar) patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimą Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu;
1.3.5. Informuoti, jei nurodytais laikotarpiais nebuvo teikta teikimų teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimo ir / ar pačių prokurorų nebuvo sankcionuotas kriminalinės žvalgybos būdų ir (ar) priemonių panaudojimas pareiškėjų atžvilgiu;
1.4. Įpareigoti atsakovą Departamentą pateikti informaciją apie tai:
1.4.1. Ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.4.2. Ar 2015, 2016, 2017, 201 8 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.4.3. Ar nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros atstovo Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.4.4. Ar nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.4.5. Jei nurodytais laikotarpiais kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma bei pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi;
1.4.6. Pateikti informaciją apie tai, ar 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir (ar) priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą;
1.4.7. Pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), Vilnius ir / ar (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.
1.5. Priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai nurodė, kad STT raštas, Generalinės prokuratūros raštas ir Departamento raštas (kartu toliau – skundžiami raštai) neteisėti, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Respublikos asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymo (toliau – Teisinės apsaugos įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų asmens duomenų tvarkymo principų, 12 straipsnyje numatytos duomenų subjekto teisės sužinoti apie asmens duomenų tvarkymo faktą, tikslą ir teisinį pagrindą bei asmens konstitucinės teisės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį pažeidimais.
3. Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiami raštai nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis (faktais), juose cituojamos teisės aktų nuostatos, tačiau vien tai negali būti laikomas tinkamu reikalavimo pagrįsti individualų administracinį aktą teisės aktų normomis įvykdymu. Pareiškėjai teigė, kad iš tokio motyvavimo aišku, jog prieš priimant skundžiamus raštus, nebuvo atliktas joks faktinių aplinkybių vertinimas, o tai lėmė nevisapusišką ir neobjektyvų skundžiamų raštų priėmimą, kuriais iš esmės paneigta pareiškėjų teisė gauti informaciją apie save.
4. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-822-349/2013, kurioje yra išaiškinta, jog prokuratūra yra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėjai taip pat rėmėsi VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-658/2013, kurioje nurodyta, jog vieno langelio principas, kartu ir gerojo viešojo administravimo principas pažeistas, kai užuot visapusiškai ir motyvuotai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, jis būna nukreipiamas į kitą padalinį ar kitą instituciją. Vadovaujantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai nurodė, kad prokuroras, kontroliuodamas ir koordinuodamas kriminalinės žvalgybos veiksmus, turi informaciją apie duomenų subjektą, o Generalinė prokuratūra šią informaciją gali gauti iš kriminalinę žvalgybą kontroliuojančio ir koordinuojančio prokuroro ir turi galimybę ją pateikti duomenų subjektui. Todėl Generalinės prokuratūros teiginys, kad ji nėra subjektas, kuris gali pateikti informaciją apie vykdomos kriminalinės žvalgybos faktą ir jos priemonių bei būdų taikymo faktą, pažeidžia vieno langelio principą. Teiginys, kad Generalinė prokuratūra negali pateikti informacijos, nes to nenumato teisės aktai, nėra pagrįstas ir pažeidžia gero viešojo administravimo principą. Tokiais veiksmais negalima užtikrinti realios kriminalinės žvalgybos subjektų kontrolės ir teisės į galimai pažeistų teisių veiksmingą teisminę gynybą.
5. Pareiškėjai akcentavo, kad atsakovų buvo prašoma pateikti informaciją ne tik apie Lietuvos advokatūrą kaip juridinį asmenį, bet ir apie trijų fizinių asmenų (Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K., Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G.) duomenų tvarkymą. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 25 straipsnio 5 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 13 straipsniu, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsniu, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 8 straipsniu, 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinimas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – ir Direktyva) 1 straipsnio 2 dalimi, 14 straipsniu ir priėjo prie išvados, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti informaciją iš institucijos, tvarkančios asmens duomenis nusikalstamų veikų tyrimo ir atskleidimo tikslais, apie tai ar jo duomenys yra tvarkomi ar ne, o jei tvarkomi, tai kokiu tikslu ir teisiniu pagrindu. Pareiškėjai įvertino, kad atsakovai, atsisakydami pateikti skundžiamuose raštuose nurodytą informaciją, netinkamai atliko faktinių duomenų vertinimą bei teisinį faktų kvalifikavimą, pažeidžiant VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjai pabrėžė, kad jiems buvo užkirstas kelias įvertinti, ar jų duomenys tvarkomi laikantis Teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nėra susiję su nusikaltimais ir jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus, pareiškėjai vertino, kad turi rimtą pagrindą daryti pagrįstą prielaidą, jog jų asmens duomenys yra tvarkomi pažeidžiant Įstatyme įtvirtintus asmens duomenų tvarkymo principus. Vadovaujantis Teisinės apsaugos įstatymo 46 straipsniu, duomenų subjektas, manydamas, kad Teisinės apsaugos įstatyme nustatytos jo teisės buvo pažeistos, nes jo asmens duomenys buvo tvarkomi pažeidžiant Įstatymą, turi teisę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka skųsti teismui duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo veiksmus ar neveikimą.
6. Pareiškėjai nurodė, kad jų prašomi duomenys turi būti pateikti, nes: teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save garantuoja Konstitucija, Konvencija ir Chartija; kriminalinės žvalgybos taikymo fakto laikymas detaliais duomenimis (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir VTPĮ) 7 str. 1 d. 19 p. ir 2 d. 18 p. prasme) yra nepagrįstas tiek teisės, tiek fakto pagrindais; kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdų panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui ir gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių bei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikalstamais ar jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus; kriminalinės žvalgybos vykdymas Lietuvos advokatūros atžvilgiu savaime reikštų imperatyvių Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatų pažeidimą.
7. Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nurodomas baigtinis subjektų ratas, kuriems gali būti pateikta kriminalinės žvalgybos informacija. Pareiškėjai pastebėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį kriminalinės žvalgybos informacija yra ne kriminalinės žvalgybos ir jos priemonių bei būdų taikymo faktas (ko pareiškėjai ir prašė), o kriminalinės žvalgybos subjektų veiklos metu, sprendžiant kriminalinės žvalgybos uždavinius, surinkti ir teisės aktų nustatyta tvarka užfiksuoti duomenys. Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką neteikiami. Taigi, pareiškėjai padarė išvadą, kad minėtos teisės normos neturi nieko bendro su informacija apie kriminalinės žvalgybos taikymo faktą, todėl tai negali būti laikoma įstatyme įtvirtintu ribojimu, kuris draustų informacijos apie kriminalinės žvalgybos taikymo faktą gavimą.
8. Pareiškėjų vertinimu, skundžiami raštai priimti neįvertinus to, kad: kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdų panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių nei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikaltimais ar jų duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus. Pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) laikosi nuomonės, jog ribojant Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintas teisės kovos su nusikalstamumu tikslais, galima riboti tik tų asmenų teises, kurie vienaip ar kitaip galėtų būti siejami su nusikaltimu arba asmenys, kurių duomenų tvarkymas vienaip ar kitaip prisidėtų prie kovos su nusikaltimais (ESTT 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-203/15 ir C-698/15).
9. Pareiškėjai akcentavo, kad Lietuvos advokatūrai yra būdingas specifinis statusas. Nurodė, kad Lietuvos advokatūra ne tik įgyvendina advokatų savivaldą, bet jai taip pat suteikti įgalinimai koordinuoti ir kontroliuoti advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą (Advokatūros įstatymo 56 ir 57 str., Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 10 str.). Vadovavosi Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 ir 5 dalimis ir nurodė, kad šios nuostatos iš esmės užkerta kelią vykdyti kriminalinę žvalgybą Lietuvos advokatūros atžvilgiu, kadangi priešingu atveju dėl Lietuvos advokatūros nuolat apdorojamos informacijos, sudarančios advokato profesinę paslaptį, būtų sudarytos sąlygos pažeisti imperatyvias Advokatūros įstatymo normas.
10. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatytus duomenis. Vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 8 dalimi, jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas privalo informuoti asmenį apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai pateikus tokią informaciją gali būti padaryta žala nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams ar atskleista kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybė. Jeigu tuo metu pateikta tokia informacija gali padaryti žalos nebaigtiems kriminalinės žvalgybos tyrimams, ji tuoj pat turi būti pateikta baigus kriminalinės žvalgybos tyrimą. Taigi, pareiškėjai apibendrino, kad duomenų subjektui apie tvarkomus jo asmens duomenis pranešama tik su sąlyga, jei kilo neigiamų teisinių pasekmių (teisių ir laisvių pažeidimas).
11. Pareiškėjai nurodė, kad Direktyvos 4 straipsnio 1 dalies a punktas ir Teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalauja, jog duomenys būtų tvarkomi teisėtai. Pagal Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą žvalgybos tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie rengiamus, daromus ar padarytus šiame punkte išvardintus nusikaltimus, arba apie šiuos nusikaltimus rengiančius, darančius ar padariusius asmenis. Nesant pakankamai aplinkybių, kurios sudarytų Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą pradėti kriminalinės žvalgybos tyrimą, asmens duomenų rinkimas ir tvarkymas Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra neteisėtas.
12. Pareiškėjai pabrėžė, kad teisė gauti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą, tikslą ir teisinį pagrindą esmė yra duomenų subjekto galimybė pačiam patikrinti duomenų tvarkymo teisėtumą ir galimybė pasinaudoti duomenų subjekto teisėmis. Duomenų subjektas turi teisę reikalauti ištrinti tvarkomus duomenis, jeigu jie tvarkomi be teisėto tikslo ir teisėto pagrindo (Direktyvos 16 str. 2 d., Teisinės apsaugos įstatymo 14 str. 2 d.). ESTT 2015 m. spalio 6 d. sprendime byloje Nr. C-362/14 yra išaiškinęs, jog jei asmeniui nesuteikiamos galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis tam, kad gautų prieigų prie su juo susijusių asmens duomenų arba galėtų juos taisyti ar ištrinti, nepaisoma Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į veiksmingą teisminę gynybą esmės. Įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje numatyta galimybė skųsti kriminalinės žvalgybos subjekto veiksmus ir / ar kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo bei prokuroro sprendimus, įskaitant ir atsisakymą pateikti informaciją, tačiau, jei kriminalinės žvalgybos subjektas tokią informaciją yra įslaptinęs VPTĮ nustatyta tvarka, tai teismuose pats duomenų tvarkymo faktas ar duomenų tvarkymas net netikrinamas dėl to, kad asmenys negali įrodyti pareigūnų piktnaudžiavimo (žr. LVAT 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-520/2018). Pareiškėjai atkreipė dėmesį ir į tai, kad pasitaiko atvejų, kai informacija būna įslaptinta nepagrįstai, t. y. informacija įslaptinama, nors jos turinys tokio pagrindo nesuteikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016). Pareiškėjai taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai asmeniui, kuris nėra susijęs su nusikaltimu ar jo duomenų tvarkymas nėra būtinas nusikaltimams atskleisti, nepateikiama informacija apie kriminalinės žvalgybos, jos būdų ir priemonių taikymą dėl to, kad asmuo neturi galimybės įrodyti jo teisių pažeidimo, yra pažeidžiamas Konstitucijos 30 straipsnis.
13. Pareiškėjai apibendrino, kad skundžiamais raštais ir atsakovų neveikimu (atsisakant pareiškėjams suteikti jų prašomą informaciją) buvo pažeista pareiškėjų teisė gauti informaciją apie save (Konstitucijos 25 str. 5 d., Direktyvos 14 str. Teisinės apsaugos įstatymo 12 str.), teisė į veiksmingą pažeistų teisių teisminę gynybą (Konstitucijos 30 str. 1 d., Chartijos 47 str.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas skundžiamus raštus panaikinti ir įpareigoti atsakovus pateikti pareiškėjams jų prašomą informaciją.
14. Pareiškėjai skunde, be kita, ko prašė išreikalauti iš STT ir Departamento kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagą tiek, kiek tai susiję su Lietuvos advokatūros, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. ir (arba) Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. taikyta kriminaline žvalgyba, jei ji buvo taikyta, taip pat iš Generalinės prokuratūros išreikalauti 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių panaudojimo bet kurio iš pareiškėjų atžvilgiu, jei tokie teikimai buvo teikti, ir pačių prokurorų sankcijas leisti panaudoti kriminalinės žvalgybos būdus ir / ar priemones pareiškėjų Lietuvos advokatūros, jos pirmininko I. V., pirmininko pavaduotojo M. K. ar sekretoriaus P. G. atžvilgiu, jei tokios sankcijos buvo, ir patikrinti kriminalinės žvalgybos subjektų ir prokurorų veiksmų teisėtumą.
15. Atsakovas Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Atsakovas nurodė, kad prokuroras neturi pareigos pranešti apie asmeniui taikytą kriminalinę žvalgybą. Pažymėjo, kad LVAT, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eA-52-1062/2018, konstatavo, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tačiau gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nepradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės, pareikalavus, turi būti pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie jį surinkti duomenys, išskyrus detalią informaciją, nurodytą 19 straipsnio 7 dalyje, tačiau iš šio straipsnio nuostatų bei Įstatymo 22 straipsnio nuostatų negalima daryti išvados, kad būtent prokuroras turi pareigą pranešti apie asmeniui taikytą kriminalinę žvalgybą. Darytina išvada, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti jo prašomą informaciją (nutarties 63 p.).
17. Teigė, kad nei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (toliau – ir VTPĮ), nei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, nei kiti teisės aktai prokurorams nenumato teisės vertinti paslapčių subjektų, t. y. kriminalinės žvalgybos subjektų sprendimų įslaptinti ir (ar) išslaptinti informaciją pagrįstumą. Kriminalinės žvalgybos subjektams taikant kriminalinės žvalgybos veiksmus, Generalinė prokuratūra apie jų taikymo pradžią, trukmę, eigą ir rezultatus gauna visą VTPĮ nustatyta tvarka įslaptintą informaciją. Skundo reikalavimas įpareigoti pateikti prašomą informaciją nagrinėtinas ne administraciniame teisme, o bendrosios kompetencijos teisme, todėl nepagrįstas (žr. LVAT 2018 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-52-1062/2018).
18. Atsakovas STT pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
19. Atsakovas teigė, kad STT rašte aiškiai nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, jo apskundimo tvarka. Pabrėžė, kad atsisakymas pateikti informaciją apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą nereiškia VAĮ pažeidimo, kadangi priimtas sprendimas nepateikti jokios informacijos pareiškėjui yra sprendimo turinio klausimas, kuris gali būti sprendžiamas ir kvestionuojamas vadovaujantis ne VAĮ, o Įstatymo nuostatomis.
20. Pažymėjo, kad sprendimas nepateikti informacijos apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ginčo dalyką sudaro STT administraciniai veiksmai ir procedūra, o ne STT veiksmai (STT rašto turinys) taikant Įstatymą. Informacijos nepateikimo aspektu, t. y. vertinant pareiškėjų paklausimo ir STT rašto turinį Įstatymo taikymo aspektu, ginčas tarp pareiškėjo ir STT yra dirbtinis, nekilęs iš jokio realaus teisių ar teisėtų interesų pažeidimo, todėl iš esmės yra baigtas ir išspręstas įstatymu įgalioto subjekto galutiniu ir neskundžiamu sprendimu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjai nepagrįstai kvestionuoja informacijos nepateikimo apie galimai vykdytos / nevykdytos kriminalinės žvalgybos faktą (po to kai tai neskundžiama nutartimi jau buvo išspręsta Vilniaus apygardos teismo pirmininkės), darydami prielaidą, jog tokia informacija privalo būti pateikta, o faktinių aplinkybių tyrimas nebuvo atliekamas.
21. Atsakovas pabrėžė, kad ginčo dalyku šioje administracinėje byloje negali būti vertinamas atsakovo STT rašto turinys bei pats informacijos nepateikimo faktas, nes skundas dėl kriminalinės žvalgybos informacijos nepateikimo jau yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiama nutartimi, remiantis Įstatymo nuostatomis.
22. Atsakovas nurodė, kad STT raštas atitinka tiek VAĮ, tiek Įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl negali būti panaikintas. Kita vertus, STT vertinimu, nors tai ir nėra šios administracinės bylos dalykas, teisinga bendrai pasisakyti ir dėl teisių ribojimo proporcingumo, t. y. šiuo atveju viešasis interesas nurodo, kad pareiškėjai neturi teisės žinoti ar jų atžvilgiu buvo atliekama ar neatliekama kriminalinė žvalgyba, nes atskleidus tokią informaciją būtų paneigiama kriminalinės žvalgybos esmė ir prasmė, būtų paneigta kriminalinės žvalgybos kontrolės tvarka: pareiškėjų teisė gauti informaciją apie asmens duomenų tvarkymo faktą, tikslą bei teisinį pagrindą buvo apribota atsižvelgiant į Teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus, o paties fakto nepateikimas yra paties ribojimo esmė, todėl toks ribojimas negali būti atliktas švelnesnėmis priemonėmis. Atsakovas paaiškino, kad: ne visais atvejais duomenų subjektai, kiti nesusiję asmenys turi teisę žinoti apie jų ar kitų asmenų duomenų tvarkymą ar netvarkymą; duomenų subjektų ir kitų nesusijusių asmenų atžvilgiu taikytina ,,nei patvirtinimo, nei paneigimo“ politika; įgyvendinus pareiškėjų prašymą būtų menkinama kriminalinė žvalgyba, kuri yra vienas iš viešojo intereso užtikrinimo garantų; teisė sužinoti apie duomenų tvarkymo faktą, tikslą bei teisinį pagrindą negali būti absoliutinama bei aiškinama taip, jog suteiktų galimybę iš esmės bet kuriam subjektui visais atvejais sužinoti apie kriminalinės žvalgybos vykdymo / nevykdymo faktą; kriminalinės žvalgybos ir jos metu tvarkomų duomenų teisėtumo kontrolę gali vykdyti tik įstatymų įgalioti subjektai.
23. Atsakovas pažymėjo, kad galimybė sužinoti patį asmens duomenų tvarkymo faktą (minimu atveju, kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktą) negali būti absoliutinama ir daroma eksperimentiniu tikslu. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad EŽTT, kaip ir dauguma kitų regioninių ar tarptautinių žmogaus teises ginančių tribunolų, naudoja ,,balanso testą“, savo esme reiškiantį, jog tinkama pusiausvyra turi būti rasta tarp konkuruojančių interesų. Todėl laisva ir nevaržoma galimybė sužinoti apie asmens duomenų tvarkymo faktą (faktą, jog buvo vykdoma ar nevykdoma kriminalinė žvalgyba) paneigtų tokio balansavimo prasmę, absoliutintų teisę į asmens duomenų apsaugą bei darytų beprasme kriminalinės žvalgybos veiklą, nes jos slaptumas būtų paneigtas. Taikant ,,balanso testą“, EŽTT laikosi nuoseklios praktikos, jog būtinumo reikalavimas reiškia, jog kišimasis į žmogaus teisių sritį turi atitikti tam tikrą socialinį poreikį, ir yra sietinas su proporcingumu, atsižvelgiant į siekiamą tikslą (Gillow prieš Jungtinę Karalystč, 1984 m. lapkričio 24 d.). Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjai yra pripažinę, jog kreipimasis į kriminalinės žvalgybos institucijas buvo skirtas siekiant atlikti eksperimentą, o ne dėl realaus ar tikėtino teisės pažeidimo, ar konkretaus pavojaus jų teisių apsaugai. Pareiškėjai neigia patį žmogaus teisių balansavimo tarp skirtingų interesų reikalavimą, kadangi laikosi subjektyvios nuomonės, jog kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktas visais atvejais turi būti atskleistas, o Įstatyme ir VTPĮ nustatyti reikalavimai ir procedūros yra neprivalomos.
24. Atsakovas akcentavo, kad galimybė visais atvejais sužinoti apie kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktą paneigtų kitas Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas saugomas vertybes. Informacijos pateikimas apie galimą kriminalinės žvalgybos vykdymo faktą yra ribotas Įstatyme ir VTPĮ nustatytų reikalavimų, todėl vien šių reikalavimų neigimas nėra tinkamas pagrindas konstatuoti tinkamo ,,balansavimo tarp skirtingų interesų“ reikalavimo pažeidimą. Atsakovas taip pat įvertino, kad pareiškėjų nurodyti argumentai dėl žmogaus teisių pažeidimų nėra pagrįsti, nes teisės aktai numato pakankamas žmogaus teisių apsaugos garantijas, o galimybę neteikti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą yra pripažinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (2019 m. balandžio 18 d. nutarimas Nr. KT13-N5/2019 (bylos Nr. 11/2017-5/2018)).
25. Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamame ginče nėra keliamas klausimas dėl galimo pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nes ginčas inicijuotas eksperimento tikslais, todėl toks ginčas negali būti toliau nagrinėjamas teisme. Be to, skunde nėra pateikti konkretūs argumentai ir įrodymai, kodėl STT raštas yra neteisėtas ir tūrėtų būti panaikintas. Nenurodyta ir tai, kuo konkrečiai pasireiškė STT rašto neteisėtumas. Pareiškėjų skundas grindžiamas iš esmės teorinėmis aplinkybėmis bei abstrakčiais, teoriniais apmąstymais apie asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimą.
26. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
27. Atsakovas nurodė, kad iš esmės analogišką skundą su tais pačiais reikalavimais pareiškėjai buvo pateikę Vilniaus apygardos teismo pirmininkei. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog Departamento atsisakymas pateikti prašomą informaciją yra pagrįstas ir pareiškėjų prašymą atmetė. Departamento atsakymo atitikimas Įstatymo normomis nustatytam reguliavimui yra pripažintas neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir šis teismo sprendimas šioje administracinėje byloje laikytinas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu.
28. Atsakovas pažymėjo, kad Departamento rašte yra aiškiai nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisiniai pagrindai, jo apskundimo tvarka. Atsisakymas pateikti informaciją apie kriminalinės žvalgybos vykdymą ar nevykdymą nereiškia VAĮ pažeidimo, kadangi priimtas sprendimas nepateikti jokios informacijos pareiškėjui yra sprendimo turinio klausimas, kuris gali būti skundžiamas vadovaujantis ne VAĮ, o Įstatymo nuostatomis.
29. Atsakovo nuomone, pareiškėjų skundas iš esmės grindžiamas abstrakčiais teoriniais pamąstymais apie asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimą. Tokio pobūdžio pareiškėjų skundai teismams yra vertintini kaip mėginimas sužinoti kaip Lietuvos teismai reaguoja į tokio pobūdžio skundus.
II.
30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
31. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros, STT ir Departamento raštų, kuriais atsisakyta suteikti informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja ginčui aktualus VAĮ, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas), ir bendrus asmenų prašymų, pateiktų viešojo administravimo institucijoms, nagrinėjimo reikalavimus ir tvarką nustatančios Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Aptarnavimo taisyklės). Teismas, be kita ko, apžvelgė LVAT praktiką, susijusią su VAĮ 8 straipsnio aiškinimu (žr., pvz., 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-206/2013; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014 ir kt.).
33. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, STT ir Departamentą kaip į viešojo administravimo institucijas, su prašymais pateikti, pareiškėjų nuomone, jų disponuojama informacija apie juos. Vadinasi, kaip nurodė teismas, tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra, STT ir Departamentas, atsakydami į tokius prašymus išduoti informaciją apie juos, privalėjo imperatyviai laikytis VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir Teisės gauti informaciją įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai.
34. Įvertinusi bylos medžiagą, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir teismo posėdyje išsakytus žodinius paaiškinimus, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, jog pareiškėjams buvo pateikti aiškūs ir suprantami argumentai, kodėl jų prašoma informacija jiems nėra pateikiama. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad sutikti su pareiškėjais, jog skundžiami raštai neatitinka VAĮ 8 straipsnio keliamų reikalavimų, negalima. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad iš pareiškėjų prašymų, kurie teikti atsakovams, turinio, matyti, jog pareiškėjai grindė savo prašymą gauti informaciją apie save net nežinodami, ar tokia informacija egzistuoja ir ar tokia informacija disponuoja atsakovai, o viešojo administravimo institucija gali pateikti informaciją apie asmenį tik tuomet, kai ja pati disponuoja.
35. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams skundžiamais raštais aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog prašomos informacijos institucijos neturi, todėl reikalavimas pateikti to, ko institucija nedisponuoja, negali būti laikomas pagrįstu. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjams nedviprasmiškai nurodyta, jog jų prašoma informacija nėra teikiama ir nurodyti aiškūs motyvai, kodėl padaryta tokia išvada bei nurodyta, kur pareiškėjai turi kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka, siekdami gauti jų prašomą informaciją. Teismas, iš atsakovų pateiktos medžiagos nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi Įstatymo nustatyta tvarka dėl STT rašto panaikinimo į Vilniaus apygardos teismo pirmininkę ir jų ieškinys dėl prašomos informacijos yra atmestas. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Teisėjų kolegija, be kita ko, atsižvelgusi į šios administracinės bylos dalyką ir ribas, t. y. kad teismas šiuo atveju sprendžia tik tai, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra aiškūs ir motyvuoti, o motyvai išdėstyti adekvačiai, jų pakanka tam, kad asmeniui būtų suteikiama kuo išsamesnė informacija, padarė išvadą, kad šiuo atveju skundžiami raštais atitinka šiuos kriterijus, todėl tenkinti skundą nėra pagrindo.
36. Teismas nurodė, kad nors procesiniuose dokumentuose išdėstyta ir daugiau argumentų, tačiau padarius išvadą, kad skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jų vertinimas rezultato nepakeistų.
III.
37. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreiptis į ESTT ir pateikti prejudicinius klausimus, nurodytus pareiškėjų 2020 m. kovo 9 d. prašyme kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
38. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neatskleidė bylos esmės, klaidingai nustatė faktines aplinkybes, neišreikalavo iš atsakovų pareiškėjų prašytos informacijos ir jos neištyrė, neatsakė į esminius skundo argumentus, tinkamai nemotyvavo sprendimo, todėl pažeidė ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, 86 ir 86 straipsnius bei pareiškėjų teisę į teisingą teismą. Pareiškėjai paaiškina, kad:
38.1. Teismas nurodė, kad skundžiamuose raštuose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog prašomos informacijos institucijos neturi. Iš to teismas nusprendė, kad skundo reikalavimas pateikti to, ko institucija nedisponuoja, negali būti laikomas pagrįstu, tačiau paminėti teismo teiginiai rodo, jog teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes.
38.2. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovų atsisakymo pateikti pareiškėjams informaciją, ar praeityje pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą. Pareiškėjai siekia iš atsakovų, kaip institucijų, tvarkančių asmens duomenis nusikalstamų veikų tyrimo ir atskleidimo tikslais, gauti informaciją apie tai, ar jų duomenys tvarkomi, ar ne, o jei tvarkomi, tai kokiu tikslu ir teisiniu pagrindu.
38.3. Priešingai negu teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, nei vienas iš atsakovų neteigė, jog neturi pareiškėjų prašomos informacijos. Be to, teismas neišsprendė pareiškėjų skundo prašymo išreikalauti skundžiamų raštų teisėtumui reikalingą informaciją.
38.4. Skundu pareiškėjai siekė, jog teismas įvykdytų asmens duomenų tvarkymo teisminę kontrolę, kuri deklaruojama Asmens duomenų apsaugos įstatyme, tačiau tai padaryta nebuvo. Tokiu būdu teismas nepatikrino, ar egzistavo faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis pagrįsti atsakovų sprendimai apriboti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę gauti atsakovų kaip duomenų valdytojų patvirtinimą, ar su jais susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o kai šie duomenys tvarkomi, teisę susipažinti su asmens duomenimis.
38.5. Teismas neatsakė į esminius skundo argumentus ir nemotyvavo, kodėl teismas atmeta skundą. Pareiškėjai skundą iš esmės grindė tokiomis argumentų grupėmis: 1) teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 25 straipsniai, Konvencijos 8 ir 10 straipsniai, Chartijos 8 straipsnis, Direktyvos 14 straipsnis bei ją įgyvendinančio Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnis; 2) kriminalinės žvalgybos taikymo fakto laikymas detaliais duomenimis (VTPĮ 7 str. 1 d., 19 p. ir 2 d. 18 p. prasme) yra nepagrįstas tiek teisės, tiek fakto pagrindu; 3) kriminalinės žvalgybos, jos priemonių bei būdo panaudojimo fakto (be nustatyto turinio) atskleidimas objektyviai negali pakenkti valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui ir gynybinėms galioms bei žmonių gyvybei ir sveikatai; 4) draudimas atskleisti kriminalinės žvalgybos ir net jos priemonių bei būdų panaudojimo faktą negali būti taikomas asmenims, kurie nesusiję su nusikaltimais, ir kurių duomenų tvarkymas negali padėti atskleisti nusikaltimus; 5) kriminalinės žvalgybos vykdymas Lietuvos advokatūros atžvilgiu savaime reikštų imperatyvių Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatų pažeidimą.
38.6. Apibendrintai nurodo, kad atsakovai neteisėtai apribojo pareiškėjų teisę į jų prašomą informaciją, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatyta būtina teisių ribojimo sąlyga – ribojimas turi būti numatytas teisėkūros priemonėse.
38.7. Pareiškėjų teisės į jų prašomos informacijos gavimą ribojimas nacionalinėmis teisės normomis (Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 dalys, 19 straipsnio 7 dalis, VTPĮ 3 straipsnio 2 dalis, 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas ir 7 straipsnio 2 dalies 18 punktas) prieštarautų teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams. Pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo ir nenustatinėjo, ar atsakovai pagrįstai apribojo pareiškėjų teisę gauti prašytą informaciją.
38.8. Ta aplinkybė, kad pareiškėjų teisių apribojimas galimai grindžiamas įslaptinta informacija / duomenimis, nesuteikia teisės nepaisyti pareiškėjų teisės į tinkamą teismą, visiškai netiriant šios informacijos / duomenų, netikrinant, ar egzistavo faktinės ir teisinės priežastys, kuriomis pagrįsti atsakovų sprendimai apriboti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjų teisę gauti atsakovų kaip duomenų valdytojų patvirtinimą, ar su jais susiję asmens duomenys yra tvarkomi, o kai šie duomenys tvarkomi, teisę susipažinti su asmens duomenimis.
39. Nurodydamas, kad teismas šiuo atveju sprendžia tik tai, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, ir nenagrinėdamas skundo iš esmės, pažeidė Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnį. Pareiškėjai akcentuoja, kad asmenys, kurių atžvilgiu pradedami ikiteisminiai tyrimai, turi procesines galimybes patikrinti operatyvinės veiklos (kriminalinės žvalgybos) prieš asmenį vykdymo teisėtumą baudžiamojo proceso tvarka. Tuo tarpu pareiškėjams, kurie nėra susiję su nusikalstamomis veikomis, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas vykdyti pareiškėjų asmens duomenų tvarkymo teisminę kontrolę, kaip tai įpareigoja daryti Asmens duomenų apsaugos įstatymo 46 straipsnis, tokią galimybę apribojo.
40. Pareiškėjai akcentuoja, kad nepaisant aiškaus ir motyvuoto pareiškėjų nukreipimo į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisinį reguliavimą, teismas nesiaiškino nacionalinio asmens duomenų kriminalinės žvalgybos srityje reguliavimo ir jo aiškinimo suderinamumo su ES teise, nors tą privalėjo daryti.
41. Teismas, pareiškėjų nuomone, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sąlygos Direktyvos tiesioginiam taikymui vertikaliuoju būdu (tarp asmens ir valstybės institucijų), nes Direktyva nėra tinkamai įgyvendinta.
42. Atsakovas STT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
43. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Paaiškina, kad informacijos nepateikimo teisėtumas pagal kompetenciją ir įstatyminį reguliavimą išspręstas galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo pirmininkės 2019 m. birželio 12 d. nutartimi. Administracinio teismo kompetencija nagrinėjamoje byloje apribota STT atsakymo atitikimo VAĮ vertinimu. Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčo dalyką sudaro STT administraciniai veiksmai ir procedūra (pateikto STT rašto turinys ir forma VAĮ aspektu), o ne STT veiksmai taikant Įstatymo nuostatas. Akcentuoja, kad: STT raštas (atsakymas) pareiškėjams atitinka VAĮ reikalavimus; STT raštas pareiškėjams bet kuriuo atveju atitinka žmogaus laisvių ir teisių apsaugos standartus; pareiškėjai klaidingai supranta, aiškina ir interpretuoja asmens duomenų subjekto teisių įgyvendinimą.
44. Atsakovas pabrėžia, kad kriminalinės žvalgybos subjekto taikoma ,,nei patvirtinimo nei paneigimo“ politika suponuoja tai, jog duomenų subjektui iš esmės nepateikiama informacija apie asmens duomenų tvarkymą nepriklausomai nuo to, ar tam tikri duomenys yra tvarkomi ar ne. Byloje keliami klausimai, susiję su galimai netinkamu ES teisės įgyvendinimu ir (ar) netinkamais žmogaus teisių apsaugos standartais, nėra susiję su STT turima kompetencija.
45. Kriminalinės žvalgybos veiklai ir kontrolei keliami itin aukšti teisės aktuose ir vis griežtėjantys teismų praktikoje įtvirtinami reikalavimai. Be to, atsakovo teigimu, vertinant asmens duomenų tvarkymo teisėtumo tikrinimą, ši prerogatyva priklauso nacionalinei priežiūros institucijai, o ne duomenų subjektui.
46. Atsakovas nurodo, kad galimybė sužinoti patį asmens duomenų tvarkymo faktą (kriminalinės žvalgybos vykdymo ar nevykdymo faktą) negali būti absoliutinama ir naudojama eksperimento tikslu, o nacionalinėje teisėje nustatyti ribojimai turi aiškius, suprantamus ir proporcingus informacijos pateikimo ribojimo tikslus.
47. Kreipimasis į ESTT teisingumo teismą nėra būtinas, kad priimti sprendimą byloje. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjai klaidingai formuluoja klausimus ESTT.
48. Atsakovas Generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
49. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į administracinės bylos dalyką ir ribas, sprendė tik tai, ar skundžiami raštai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra aiškūs ir motyvuoti, o motyvai išdėstyti adekvačiai, jų pakanka tam, jog asmeniui būtų suteikiama kuo išsamesnė informacija, nes ginčai dėl asmens teisių ir laisvių galimų pažeidimų vykdant kriminalinę žvalgybą, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (Įstatymo 5 str. 9 d.).
50. Vertina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjų nurodytais ar kitais klausimais.
51. Departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.
52. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas savo turiniu yra pagrįstas ir motyvuotas, Departamento rašto atitikimas Įstatymo normomis nustatytam reguliavimui yra pripažintas neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Šis teismo sprendimas traktuotinas prejudicinę galią turinčiu teismo sprendimu, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
53. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V., Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. ir Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. teisės gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apie tai: 1) ar Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą, 2) ar Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą; 3) ar Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (imtinai) buvo vykdomi kriminalinės žvalgybos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą; 4) ar išvardintų asmenų atžvilgiu tokia žvalgyba, jos veiksmai nebuvo vykdomi, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės nebuvo naudojamos; 5) jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, pateikti informaciją, kuria disponuojama apie vykdytą kriminalinę žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu; 6) ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. iki 2019 m. balandžio 15 d. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Vilnius ir / ar (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Taip pat ginčas kilo dėl teisės gauti informaciją iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apie tai, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti susižinojimą) panaudojimo, ir / ar patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir/ar priemonių panaudojimą pareiškėjų atžvilgiu: Lietuvos Respublikos advokatūros ir Advokatų tarybos pirmininko I. V. nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. nuo 2018 m. birželio 1 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., ar visi minėti veiksmai nebuvo atliekami. Pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 4-01-4182, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 5-S-5066 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. gegužės 2 d. raštą Nr. 17.2-2116, kadangi šios valstybės institucijos pareiškėjų prašomos suteikti informacijos nepateikė.
54. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė, sprendime konstatavęs, jog pareiškėjams skundžiamais raštais aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad prašomos informacijos institucijos neturi, ir padaręs išvadą, kad reikalavimas pateikti tai, kuo institucija nedisponuoja, negali būti laikomas pagrįstu. Teismas taip pat pabrėžė, kad raštuose aiškiai nurodyta, kur pareiškėjai turi kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka, siekdami gauti jų prašomą informaciją, o teismas šiuo atveju sprendžia tik tai, ar skundžiami raštai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
55. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kurį argumentuoja tuo, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes klaidingai nustatė faktines aplinkybes, neišreikalavo iš atsakovų jų prašytos informacijos ir jos neištyrė, neatsakė į esminius skundo argumentus, tinkamai nemotyvavo sprendimo.
56. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
57. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai 2019 m. gegužės 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu (skundu): 1) įpareigoti Specialiųjų tyrimų tarnybą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros, Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, 2019 m. Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 2) jei nurodytu laikotarpiu kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma ir pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis; 3) jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinį žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu; 4) nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi; 5) įpareigoti STT pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar šiuo metu pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 6) įpareigoti STT pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), Vilnius ir / ar (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo ir / ar nėra įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; 7) įpareigoti Generalinę prokuratūrą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ar jo įgalioti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ar apygardų prokuratūrų prokurorai 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. teikė teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių (įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą) panaudojimo pareiškėjų atžvilgiu, ir/ar patys sankcionavo kriminalinės žvalgybos būdų ir / ar priemonių panaudojimą pareiškėjų atžvilgiu, ar minėti veiksmai nebuvo atliekami; 8) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros ir Advokatų tarybos pirmininko I. V. atžvilgiu, 2019 m. Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojo M. K. atžvilgiu, nuo 2018 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos Lietuvos advokatūros sekretoriaus P. G. atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami jos veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą. Jei nurodytu laikotarpiu kurio nors iš pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba ar buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai arba buvo naudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ar priemonės, nurodyti, prieš kuriuos iš pareiškėjų tai buvo daroma ir pateikti kriminalinės žvalgybos metu apie pareiškėjus surinktus duomenis. Jei pastarieji duomenys buvo sunaikinti Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, nurodyti ir pateikti informaciją, kuria disponuojama, apie vykdytą kriminalinį žvalgybą, jos veiksmus, taikytus informacijos rinkimo būdus ir priemones pareiškėjų atžvilgiu. Nurodyti, jei kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo veiksmai, būdai ar priemonės nurodytu laikotarpiu pareiškėjų atžvilgiu nebuvo taikomi; 9) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar šiuo metu pareiškėjų atžvilgiu nevykdoma kriminalinė žvalgyba, netaikomi jos veiksmai ar nenaudojami kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą; 10) įpareigoti Policijos departamentą pareiškėjams pateikti informaciją apie tai, ar 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. Lietuvos advokatūros patalpose, esančiose adresais (duomenys neskelbtini), Vilnius ir / ar (duomenys neskelbtini), Vilnius, nebuvo ir / ar nėra įrengtos ir naudojamos techninės priemonės Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; 10) išreikalauti iš STT ir Policijos departamento kriminalinės žvalgybos tyrimo medžiagą tiek, kiek tai susiję su pareiškėjų atžvilgiu 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. taikyta kriminaline žvalgyba, jei ji buvo taikyta, taip pat iš išreikalauti iš Generalinės prokuratūros 2015, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m. teikimus teismui dėl kriminalinės žvalgybos būdų ir/ar priemonių panaudojimo bet kurio iš pareiškėjų atžvilgiu, jei tokie teikimai buvo teikti, ir pačių prokurorų sankcijas leisti panaudoti kriminalinės žvalgybos būdus ir / ar priemones pareiškėjų atžvilgiu, jei tokios sankcijos buvo, ir patikrinti kriminalinės žvalgybos subjektų ir prokurorų veiksmų teisėtumą.
58. Skunde Vilniaus apygardos teismui pareiškėjai buvo nurodę, kad jie 2019 m. balandžio 15 d. kreipėsi raštais (prašymais) į minėtas valstybės institucijas, kad šios pateiktų informaciją, ar pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma kriminalinė žvalgyba, atliekami veiksmai, naudojami kriminalinės žvalgybos rinkimo būdai ir / ar priemonės, įskaitant ir techninių priemonių panaudojimą, siekiant kontroliuoti sužinojimą, ar tai nebuvo daroma, tačiau STT 2019 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 4-01-4182, Generalinė prokuratūra 2019 m. gegužės 2 d. raštu Nr. 17.2-2116 ir Policijos departamentas 2019 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 530 pareiškėjų prašomos informacijos nepateikė.
59. Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartimi, vadovaudamasi nutartyje išdėstytais motyvais ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalimi, pareiškėjų prašymą atmetė. Ši teismo nutartis neskundžiama, taigi yra įsiteisėjusi, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jos teisėtumo bei pagrįstumo netikrina ir nekvestionuoja.
60. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nors pareiškėjai skundu Vilniaus apygardos teismui nekėlė reikalavimų panaikinti Specialiųjų tyrimų tarnybos, Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento raštų, kuriais buvo atitinkamai atsakyta į jų kreipimąsi dėl informacijos pateikimo, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo pirmininkės nutarties, šių valstybės institucijų raštai buvo išsamiai išnagrinėti ir dėl jų nutartyje pateiktos konkrečios bei aiškios išvados Advokatūros įstatymo, Valstybės tarnybos ir paslapčių įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo kontekste. Konstatuota, kad nutartyje nurodytų argumentų visuma leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovai pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prašomą informaciją. Tad darytina išvada, kad pareiškėjai į administracinį teismą kreipėsi, keldami tuos pačius klausimus, dėl kurių jau buvo pasisakiusi Vilniaus apygardos teismo pirmininkė 2019 m. birželio 12 d. nutartyje.
61. Be kita ko, nustatyta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra perdavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybei peticiją Lietuvos advokatūra ir kiti prieš Lietuvą (Nr. 64301/19), kurioje pareiškėjai Lietuvos advokatūra, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas I. V., Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininko pavaduotojas M. K. ir Lietuvos advokatūros sekretorius P. G. skundžiasi dėl to, kad 2019 m. Specialiųjų tyrimų tarnyba, Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsisakė suteikti informaciją, ar nuo 2015 m. iki 2019 m. pareiškėjų atžvilgiu buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai, įskaitant techninių priemonių panaudojimą siekiant kontroliuoti jų susižinojimą.
62. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant Vilniaus apygardos teismo pirmininkės neskundžiamai 2019 m. birželio 12 d. nutarčiai, kurioje buvo išnagrinėtas tas pats ginčo dalykas tuo pačiu pagrindu, kuriuos pareiškėjai kelia šioje byloje, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skundo dalykas ir pagrindas, nepriklausomai nuo lingvistinės formuluotės skirtumų, pagal siekiamą teisinį rezultatą abiejose bylose yra tapatūs.
63. Nutraukus bylą nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje administracinėje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Pareiškėjų Lietuvos advokatūros, I. V., M. K. ir P. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė