Administracinė byla Nr. P⁷⁵⁶-175/2009

                                                            Procesinio sprendimo kategorija 80.11, 80.13

 (S)

           

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2009 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

 

            Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Ž. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1803/2008 pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Pareiškėjas V. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau VSAT prie VRM) Varėnos rinktinės vado 2005 m. sausio 24 d. atsisakymą Nr.921/19-5.70-12-180 išmokėti draudiminio įvykio kompensaciją; įpareigoti atsakovę priimti naują sprendimą, pripažįstant traumą įvykus tarnybos pareigų atlikimo metu bei išmokant pareiškėjui 18 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją; be to, prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

            Paaiškino, kad jis, eidamas Varėnos rinktinės Kabelių užkardos Sargybų būrio pasieniečio pareigas, nuo 2003 m. rugpjūčio 27 d. 15 val. iki 2003 m. rugpjūčio 28 d. 3 val. vykdė pasienio sargybą ir tarnybos metu, t. y. 2003 m. rugpjūčio  28 d. apie 2 val. 45 min., grįždamas tarnybiniu mopedu į užkardą priduoti tarnybos priemones, griuvo ir patyrė traumą, dėl kurios iki 2004 m. vasario 21 d. ir nuo 2004 m. rugpjūčio 23 d. iki 2004 m. rugsėjo 20 d. buvo nedarbingas. VSAT dėl šio įvykio surašė 2003 m. lapkričio 5 d. aktą Nr.9-550 ir nustatė priežastinį traumos ryšį su tarnyba, o Sveikatos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Centrinė medicinos ekspertizės komisija (CMEK) jam diagnozavo kairio raktikaulio akromaialinio galo išnirimą, traumą priskyrė apysunkiam sveikatos sutrikdymui ir pripažino, kad jis traumuotas einant tarnybos pareigas, o jis šios išvados pagrindu įgijo teisę gauti kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu atsisakė ją išmokėti. Pareiškėjas skunde rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997-12-03 nutarimu ir pažymėjo, kad nelaimingo įvykio metu jis vykdė tarnybines pareigas, tuo tarpu grįžimu iš tarnybos traktuotinas tik tas laiko tarpas, per kurį pareigūnas vyksta iš tarnybos į namus, po savo pamainos, ne darbo laiku (pridavęs tarnybą kitai pamainai). Vidaus tarnybos statutui nereglamentuojant kompensacijų dėl einamų pareigų metu patirtų traumų skyrimo bei mokėjimo tvarkos, taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos, kiek jos neprieštarauja Vidaus tarnybos statuto (toliau- Statutas) nuostatoms. Vadovaujantis Statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punktu, pareigūnui, sužalotam einant  tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, jei jam nustatytas apysunkis sveikatos sutrikdymas, išmokama 18 mėnesių jo darbo užmokesčio dydžio kompensacija, be to, traumos gavimo metu galioję Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatai numatė kompensacijos išmokėjimą, pareigūnui susižeidus tarnybos metu. Tad, pareiškėjo teigimu, atsakovės atsisakymas mokėti kompensaciją yra neteisėtas, nes yra visos būtinos sąlygos kompensaciją jam išmokėti.

Atsakovė atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad VSAT Vidaus audito ir kontrolės skyriui atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo traumos, 2003 m. rugsėjo 15 d. išvadoje Nr. 27-119 konstatuota, jog trauma nepriskirtina draudiminiam įvykiui, nes pareiškėjas, vairuodamas mopedą, griuvo ir susižalojo dėl savo kaltės (netinkamo greičio pasirinkimo ir neatsargumo). Pareiškėjui ją apskundus, Generalinis inspektorius 2003 m. spalio 16 d. išvadoje Nr. 4VL-97 konstatavo, jog nurodyta VSAT Vidaus audito ir kontrolės skyriaus išvada yra nepagrįsta, padarė išvadą, kad pareiškėjas sužalotas ne tarnybinių pareigų atlikimo metu, tačiau dėl savo einamų pareigų, bet nurodė, kad šiuo atveju kompensacija pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį pareiškėjui negali būti mokama. VSAT vadas 2003 m. lapkrio 5 d. raštu Nr. (21)-14-3647 pavedė VSAT rinktinės vadui išaiškinti pareiškėjui, kad jis dėl draudimo išmokos gali kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, kas buvo atlikta, o ji, t. y. atsakovė, neturėjo pagrindo išmokėti pareiškėjui Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Be to, anot atsakovės, pareiškėjas susižalojo ne tiesioginių tarnybinių pareigų atlikimo metu, o pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 6 dalies 5 punktą kompensacijos nemokamos, jeigu pareigūno sveikatos sutrikdymas nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu.

 

II.

 

            Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

            Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1423 redakcija) 2 straipsniu nustatyta, kad valstybės sienos apsauga yra teisės aktų nustatytos priemonės, skirtos: išvengti neteisėtų valstybės sienos ženklinimo pakeitimų; užtikrinti, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi valstybės sienos teisinio režimo, pasienio teisinio režimo ir pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių; užtikrinti kitus gyvybiškai svarbius asmenų, visuomenės ir valstybės interesus pasienio kontrolės punktuose ir vietose, kur galioja pasienio teisinis režimas, o pagal 16 straipsnį tarnybos užkarda yra rinktinės struktūrinis padalinys, gyvendinantis nustatytas valstybės sienos apsaugos funkcijas priskirtoje pasienio ruožo dalyje. Užkardos funkcijas nustato ir veikimo teritoriją priskiria Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT prie VRM) vadas. VSAT prie VRM vado 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 396 patvirtintuose valstybės sienos apsaugos nuostatuose (su vėlesniais pakeitimais) užkardos pamainos darbas yra užkardos vado suplanuota ir vykdoma užkardos veikimo teritorijoje pareigūnų veikla, pasienio sargyba jais apibūdinama kaip vienas ar daugiau pareigūnų, vykdančių jiems paskirtą tarnybinę užduotį, o tarnybinė užduotis yra nustatytą darbo laiką pasienio sargybai paskirta užduotis, kurioje nurodoma pasienio sargybos rūšis (rūšys), vykdymo vietos, maršrutai, laikas, pasienio sargybai skiriamos tarnybinės priemonės ir kiti su tuo susiję duomenys. Teismas padarė išvadą, jog tiek pagal teisės aktus, tiek pagal pačios atsakovės sargybos atlikimo vidaus administravimą pareiškėjo tą pamainą iš užkardos vykimas į priskirtą ruožą (nuo 15 val. iki 15 val. 20 min.) ir iš jo vykimas į užkardą (nuo 2 val. 30 min. iki 3 val.) laikytinas ne vykimu iš tarnybos, bet tarnybos užduoties vykdymas, t. y. pasienio sargyba.

            Teismas kartu pabrėžė, jog vidaus tarnybos principus, vidaus sistemos pareigūnų statusą, socialines ir kitas garantijas reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., 1 straipsniu patvirtintas Statutas. Pareiškėjo traumos patyrimo metu pareigūnų sveikatos priežiūrą ir su tuo susijusias socialines garantijas reglamentavo originalios redakcijos Statuto II skyriaus 8 skirsnio 39–42 straipsniai. Statuto 40 straipsnio (Kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais) 3 dalimi buvo nustatyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, išmokama nuo vienų iki penkerių metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija, šio straipsnio 3 dalies 5 punktas numatė, kad esant apysunkiam sveikatos sutrikdymui, nustatoma 18 mėnesių darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Pareiškėjo traumos atsiradimo momentu vidaus tarnybos sistemos pareigūnų gyvybės ir sveikatos draudimą nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, t. y. draudimo laikotarpius, draudiminius įvykius, draudimo sumas, jų mokėjimo tvarką reglamentavo Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (toliau - Sąlygos). Teismas padarė išvadą, jog teisės aktai nustatė skirtingas sąlygas draudimo sumoms ir kompensacijai išmokėti: draudiminiais (t. y. kai išmokamos draudimo sumos) pripažįstami įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą (darbą) arba iš jos, taip pat kai kuriais atvejais ir dėl įvykių ne tarnybos (darbo) laiku; tuo tarpu kompensacijų išmokėjimas buvo numatytas tik nustačius, kad pareigūnas susižeidė vykdydamas profesinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. VSAT 2003 m. lapkričio 5 d. aktu Nr.9-550 nustatė tokį pareiškėjo 2003 m. rugpjūčio 28 d. patirtos traumos priežastinį ryšį su tarnyba - grįžtant iš tarnybos, taigi, pagal tuo metu buvusį teisinį reglamentavimą galėtų būti daroma išvada, jog pareiškėjui priklausė išmokėti VSDFV teritorinio skyriaus apskaičiuoto dydžio draudimo sumą, bet ne kompensaciją.

            Teismas akcentavo, jog traumos gavimo metu galiojo VSAT prie VRM vado 2003 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-128 patvirtinta Tarnybinio tyrimo atlikimo, jei VSAT pareigūnas žuvo, buvo sužeistas (suluošintas) vykdydamas tarnybines pareigas, taip, pat patyrė materialiąją žalą ryšium su tarnyba (nelaimingu atsitikimu) kompensacijos išmokėjimo (materialinės žalos atlyginimo) VSAT pareigūnams instrukcija, kuri buvo taikoma VSAT prie VRM ir jai pavaldžiuose struktūriniuose padaliniuose. Pagal jos 5 punktą tarnybinius patikrinimus dėl tarnybos pareigūnų patirtų traumų ar žūties, susijusių su tarnyba, atliko tarnybos Vidaus audito ir kontrolės skyrius tarnybos vado nurodymu. Tarnybos Biudžeto planavimo ir apskaitos valdyba, remdamasi tarnybos vado patvirtintomis tarnybinio patikrinimo išvadomis, rengė įsakymo projektą dėl kompensacijos išmokėjimo tarnybos pareigūno žūties, sužeidimo (suluošinimo), vykdant tarnybines pareigas, atvejais (11 punktas). Nagrinėjamu atveju tokia (galutinė) išvada yra VSAT prie VRM 2003 m. lapkričio 5 d. aktas Nr.9-550, patvirtintas tuometinio tarnybos vado generolo A. S. . Teismas sprendė, pareiškėjui pasekmes, pasireiškusias jo subjektinės teisės gauti kompensaciją pažeidimu, sukėlė ne skundžiamas atsakovės raštas, o VSAT prie VRM 2003 m. lapkričio 5 d. aktas Nr.9-550, kurio pareiškėjas nei šioje, nei kitoje administracinėje byloje neginčija. Dėl šios priežasties toks reikalavimas, koks jis yra suformuluotas nagrinėjamame pareiškėjo skunde, negali būti tenkinamas.

 Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Varėnos rajono skyriaus 2003 m. gruodžio 10 d. rašto „Dėl draudimo sumų mokėjimo“ Nr.S-1/4139, kuriuo ši institucija atsisakė apskaičiuoti pareiškėjui draudimo sumą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Konstitucinis teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimu pripažino, kad Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (Žin. 2003, Nr. 42-1927), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis teismas taip pat pripažino, jog Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Statuto 40 straipsniui. Tuo tarpu, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas į tarnybą buvo priimtas iki 2003 m. gegužės 1 d.

           

III.

 

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčytinus santykius, nes neišnagrinėjo reikalavimo dėl teisės į prašomą 18 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jo mano skunde buvo pareikšti du savarankiški reikalavimai: 1) panaikinti VSAT prie LR VRM Varėnos rinktinės 2005 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 921/19-5.70-12-180; 2) priimti naują sprendimą pripažįstant patirtą traumą įvykusią tarnybinių pareigų atlikimo metu, ir įpareigoti atsakovą išmokėti 18 mėnesių darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.

2. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A(5)-936-07, kuria remiantis,  pareiškėjo manymu, galima konstatuoti, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišnagrinėjo kilusio ginčo dėl atsakovo pareigos išmokėti pareiškėjui kompensaciją.

3. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį, jog pirmos instancijos teismas netinkamai interpretavo materialinės teisės normas (VSAT prie VRM vado 2003 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 4-128 patvirtintos Tarnybinio tyrimo atlikimo, jei VSAT pareigūnas žuvo, buvo sužeistas (suluošintas) vykdydamas tarnybines pareigas, taip pat patyrė materialiąją žalą ryšium su tarnyba (nelaimingu atsitikimu) kompensacijos išmokėjimo (materialinės žalos atlyginimo) VSAT pareigūnams instrukcijos 11 punktą).

4. Kaip nurodė pareiškėjas VSAT prie VRM akte Nr. 9-550 nebuvo nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas yra nesusijęs su tarnyba. Todėl darytina logiška išvada, jog akte apibūdinant įvykį nurodyta aplinkybė „grįžtant iš tarnybos" yra nelaimingo atsitikimo priežastinio ryšio su tarnyba pripažinimas. Tai, pareiškėjo manymu, patvirtina VSAT veiksmai, t. y. pareiškėjo siuntimas į Centrinę medicininės ekspertizės komisiją (CMEK), kad ji pagal savo kompetenciją nustatytų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. Tik nustačius priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos, atsiranda pagrindas pradėti procedūrą dėl pareigūno sveikatos sutrikdymo laipsnio nustatymo. Todėl, anot pareiškėjo, pagrįstai galima teigti, jog pagal teisės aktų nustatytą tvarką buvo konstatuota, jog pareiškėjo sveikatos sutrikdymas buvo susijęs su tarnybiniu pareigų atlikimu ar tarnyba (CMEK 2004 m. gruodžio 1 d. pažyma Nr. 4314).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą ir pareiškėjo V. Ž. apeliacinį skundą atmetė.  

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo įvykio metu galiojusi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punkto redakcija (2003 m. balandžio 29 d. įstatymas Nr. IX-1538), nustatė, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas arba susirgo sunkia liga eidamas tarnybines pareigas arba dėl tarnybos, apysunkio sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 18 mėnesių darbo užmokesčių dydžio jo darbo užmokesčių dydžio kompensacija. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad kompensacija mokama pareigūnams dviem atvejais: 1) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarp šių pareigų atlikimo ir pareigūno sveikatos sutrikdymo yra priežastinis ryšis; 2) kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų pobūdžio arba dėl pareigūno statuso. Visa tai sąlygoja, kad aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, turėjo atsirasti ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tiesiogiai jam priskirtas pareigas ar vykdydamas atitinkamus institucijos (kurioje jis tarnauja) vadovybės nurodymus.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų analizė leidžia teigti, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, su sąlyga, kad jo sveikata buvo sutrikdyta dėl pareigūno tarnyboje atliekamų ar atliktų pareigų pobūdžio arba dėl pareigūno statuso, kai jis nėra laisvas pasirenkant savo elgesio modelį. Todėl tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas susižalojo kai griuvo grįždamas iš sargybos posto tarnybiniu mopedu į užkardą priduoti tarnybos priemones, t. y. kai nebevykdė tiesioginių savo pareiginių funkcijų (pasienio posto sargybos). Patirtos traumos aplinkybės liudija, kad važiuodamas mopedu pareiškėjas buvo laisvas pasirinkti važiavimo mopedu greitį, manevravimo būdą ir pan., t. y. jis neprivalėjo atlikti tokių veiksmų, kurie nepriklausytų nuo jo valios, tačiau kurie būtų būtini užtikrinti tiesioginių savo pareiginių funkcijų įvykdymą (pvz. persekioti sienos pažeidėjus, juos sulaikyti ir pan.). Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirtos traumos aplinkybės neatitinka prielaidų, numatytų Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punkte, kurių buvimas suteiktų pareiškėjui teisę gauti kompensaciją, numatytą šioje teisės normoje. Tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė, jog pareiškėjo patirtos traumos aplinkybės jam nesuteikia teisės į kompensaciją.

 

IV.

 

Pareiškėjas V. Ž. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1803/2009. Prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Savo prašymą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas (iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija). Mano, kad šioje dalyje įtvirtinta teisės norma aiškiai neapibrėžia, kokių konkrečių tarnybinių pareigų atlikimas, dėl kurių pareigūnas patyrė sveikatos sutrikdymą, gali lemti kompensacijos išmokėjimą. Tarnybinės pareigos negali būti aiškinamos siaurinamai.

2. Teigia, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinant sąvokas „eidamas tarnybines pareigas“ ir „dėl tarnybos“.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A²-160/2007, kurioje nurodyta, kad trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, numatytas jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymas, Operatyvinės veiklos įstatymas ir kt.), pareigybės aprašymu ir kitais teisės aktais, bei vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus.

4. Pažymi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-1956/2008, kurioje pabrėžta, kad Statute nėra pateikta „susižalojimo dėl tarnybos sąvoka“. Pagal sąvokos „susižalojimas dėl tarnybos“ prasmę laikytina, kad ji pasireiškia tuo, kad tarp patirto sužalojimo ir tarnybos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas atitinkamus institucijos (kurioje jis tarnauja) vadovybės nurodymus arba patvarkymus.

5. Nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu traumos gavimo aplinkybių vertinimu, nes teismas turėjo įvertinti, ar į užkardą buvo vykta laisvu pasirinkimu, nes į užkardą priduoti tarnybinių priemonių pareiškėjas vyko vykdydamas savo vadovybės nurodymus ir patvarkymus.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis nustato pagrindus, kuriais gali būti atnaujintas procesas byloje. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia dviem proceso atnaujinimo pagrindais, nurodytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje: 1) kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.); 2) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

 

Dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 10 p.)

Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Akcentuotina, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės nenurodo jokių naujų (papildomų) teisinių argumentų, neskaitant tų, kuriais grindė savo poziciją bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, kurie leistų naujai įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1803/2008 motyvus ar patvirtintų jų galimą nepagrįstumą.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatas (iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija). Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, pareiškėjas ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikytos įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu (pvz. mano, kad teismas turėjo įvertinti, ar į užkardą buvo vykta laisvu pasirinkimu), ir nurodo ginčo teisinių santykių teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šių normų pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Atsižvelgiant į tai, šioje situacijoje tinkamai pagrįstas bei motyvuotas Vidaus tarnybos statuto normų taikymas negali būti pripažintas akivaizdžiu materialinės teisės normų pažeidimu.

 

Dėl būtinybės užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.)

Sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, reikia įvertinti galimai skirtingo teisės aiškinimo įtaką teisingo sprendimo byloje priėmimui. Procesas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, reikia turėti omenyje, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p. pagrindu remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A²-160/2007, 2008 m. gruodžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A²⁶¹-1956/2008.

Įvertinus pareiškėjo nurodytose nutartyse nagrinėtus teisės klausimus ir tokių bylų faktines aplinkybes, pažymėtina, kad nurodytų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių – pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose buvo taikytos ir aiškintos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos, tuo tarpu nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjo patirtos traumos aplinkybės neatitinka prielaidų, numatytų Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 5 punkte, kurių buvimas suteiktų pareiškėjui teisę gauti kompensaciją, numatytą šioje teisės normoje (nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp patirto sužalojimo ir tarnybos). Todėl pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nukrypta nuo pareiškėjo nurodytos suformuotos administracinių teismų praktikos, nėra.

            Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1803/2008  pareiškėjo nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl procesą atsisakytina atnaujinti.       

            Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

            pareiškėjo V. Ž. prašymą atmesti.

            Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A⁴³⁸-1803/2008 pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei.

            Nutartis neskundžiama.

 

 

            Teisėjai                                                                         Laimutis Alechnavičius

 

                                                                                     Audrius Bakaveckas

 

                                                                                                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė