Baudžiamoji byla Nr.
2K-226/ 2010 Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.14.4.1; 1.2.14.4.2; 1.1.8.1.2;
1.1.8.6.2; 1.1.11.10
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko
Tomo Šeškausko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
nuteistiesiems A. G., D. E.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Raimondo Petrausko kasacinį skundą
dėl Kauno apygardos teismo 2009 m.
balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. J. nuteistas pagal BK 181 straipsnio
1 dalį (už A. A. turto prievartavimą) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal
181 straipsnio 2 dalį (už P. T. turto prievartavimą) – laisvės atėmimu
dvejiems metams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (už V. V. turto
prievartavimą) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio
1, 4 dalis, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas trejiems
metams.
A. G. nuteistas pagal BK 181 straipsnio
1 dalį (už P. T. turto prievartavimą) laisvės atėmimu trims mėnesiams; pagal BK
181 straipsnio 1 dalį (už P. T. turto prievartavimą) – laisvės atėmimu
šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (už V.V. turto prievartavimą)
– laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio
2 dalį (už A. A. turto prievartavimą) – laisvės atėmimu vieneriems metams
šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, paskirta galutinė
subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
D. E. nuteistas pagal BK 181 straipsnio
1 dalį (už P. T. turto prievartavimą) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams; pagal
BK 181 straipsnio 2 dalį (už A. A. turto prievartavimą) – laisvės atėmimu
vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis,
paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams
devyniems mėnesiams.
D. E. pagal Lietuvos Respublikos BK
181 straipsnio 2 dalį (už V.V. turto prievartavimą) išteisintas nenustačius,
kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
Iš M. J. ir A. G. (jam neturint
lėšų – subsidiariai iš L. G. ir A. G.) solidariai V. V., P. T., A. A.
naudai priteista po 2000 litų neturtinei žalai atlyginti, iš D. E. – P. T. ir A.
A.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nuosprendis,
kuriuo Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendis pakeistas: pripažinta
M. J. ir D. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius
baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punktas).
M. J., pritaikius BK 92 straipsnio
1, 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktus,
paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. M. J. paskirta
auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas ir įpareigojimas dvylika
mėnesių būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. bei tęsti mokslą arba dirbti.
A. G., pritaikius BK 92 straipsnio
1, 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 87 straipsnio 2 dalies 1, 2
punktus, paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams. A. G. paskirta
auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas ir įpareigojimas dvylika
mėnesių būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. bei tęsti mokslą arba dirbti.
D. E. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį
nuteistas areštu 60 parų; pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio
3 dalį, – areštu 75 paroms. Pritaikius
BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, D. E. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 90
parų arešto.
Kita
nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorę,
prašiusią kasacinį skundą tenkinti, nuteistuosius A. G. ir D. E., prašiusius
kasacinį skundą atmesti,
n u s t a t ė :
M. J.
ir A. G. nuteisti už tai, kad prievartavo turtą iš P. T. – M. J. prievartavo
turtą, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. 2008 sausio mėn., tiksliau nenustatytu
laiku, apie 22.30 val., skambino nepilnamečiui P. T. ir, neturėdamas teisėto
pagrindo, atvirai savo naudai už tariamas apkalbas reikalavo iš jo 100 litų,
grasino, kad jei pinigai nebus atnešti per nustatytą laiką, tai fiziškai su juo
susidoros. Pinigų neperdavus, vėl skambino nukentėjusiajam, grasino užmušti ir
tą pačią dieną prie kino teatro „Spindulys“, esančio Marijampolėje, Kauno g.
13, pareikalavęs 100 litų, sudavė smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą.
Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2008 m.
sausio mėnesį M. J. vėl reikalavo 100 litų iš P. T. ir juos gavo prie J. T.
vidurinės mokyklos, esančios Marijampolėje, Dariaus ir Girėno g. 2008 m.
vasario 24 - 25 d. M. J. kartu su A. G. reikalavo iš nukentėjusiojo
pinigų, grasindami fiziniu susidorojimu, ir po kelių dienų P. T. savo
namuose, esančiuose Marijampolėje, J. Kriščiūno g. 18, perdavė A.
G. 100 litų. Šiais veiksmais M. J. padarė
nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, o A. G. padarė
nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio1 dalyje.
Be to,
A. G. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 15 d. vakare,
naktiniame klube „Luna“, esančiame Marijampolės sav., Mokolų k., neturėdamas
teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas,
kad nukentėjusysis neišeis iš klubo, vertė nukentėjusįjį P. T.
perduoti jam 20 litų ir po 20 minučių tuos pinigus gavo. Šiais veiksmais A. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.
D. E. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario mėnesio pabaigoje, automobilių
stovėjimo aikštelėje, esančioje prie parduotuvės „RIMI“ Marijampolėje, Dariaus
ir Girėno g., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindamas
panaudoti fizinį smurtą, reikalavo iš nukentėjusiojo P. T. per
valandą jam perduoti 50 litų ir nukentėjusysis J. Kriščiūno - Žemaites g.
sankryžoje D. E. perdavė 50 litų. Šiais veiksmais D. E. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje.
M. J., A. G., D. E. bei M.
P. nuteisti ir už tai, kad prievartavo turtą iš A. A. –
M. J. 2008 m. vasario 22 d., apie 14 val. parduotuvėje
„Maxima“, esančioje Marijampolėje, V. Kudirkos g. 3 , neturėdamas teisėto
pagrindo, atvirai savo naudai iš nukentėjusiojo A. A. reikalavo
iki 2008 m. vasario 29 d. perduoti jam 100 litų, grasindamas, kad iki nurodytos
datos šiam neperdavus pinigų, su juo bus fiziškai susidorota. Po 2008 m.
vasario 29 d., tęsiant nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį, A. G. telefonu reikalavo perduoti 150 litų, grasindamas
fiziniu susidorojimu. 2008 m. kovo 17-19 d., apie 19-20 val. nukentėjusiajam
einant iš treniruotės, M. P. perdavė mobiliojo ryšio telefoną
ir liepė kalbėtis su D. E., kuris reikalavo pinigų bei
grasino fiziniu susidorojimu. 2008 m. kovo 27 d., apie 12.45 val.,
nukentėjusiajam esant prie R. Stanevičiaus vidurinės mokyklos, A.
G., D. E. ir M. P. reikalavo perduoti pinigus, A. G. sudavė
nukentėjusiajam vieną smūgį ranka į galvą, reikalaudamas pinigų, o nukentėjusiajam
ištrūkus, jį pasivijo ir, reikalaudami pinigų, M. P. ranka
sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, A. G. ranka
kirto vieną smūgį į veidą, o D. E. koja spyrė į petį.
Šiais veiksmais M. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio
1 dalyje, o A. G., D. E. ir M. P. padarė nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.
Taip
pat M. J. ir A. G. nuteisti už tai,
kad prievartavo turtą panaudodami fizinį smurtą – M. J. 2008
m. vasario 22 d., apie 14.10 val. parduotuvėje „Maxima“, esančioje Marijampolėje, V. Kudirkos g. 3,
neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai iš nukentėjusiojo V. V. reikalavo iki 2008 m. vasario 29 d. jam perduoti 100
litų, o 2008 m. vasario 29 d. telefonu reikalavo jam perduoti 200 litų grasindamas,
kad neperdavus pinigų su juo bus fiziškai susidorota, iki 2008 m. kovo 24 d.
skambino ir grasino, kad neperdavus
reikalaujamų pinigų nukentėjusįjį užmuš. 2008 m. kovo 27 d., apie 12 val.
nukentėjusiajam V. V. esant Rygiškių Jono gimnazijoje, A. G., apkabinęs ranka nukentėjusįjį už kaklo, vedė link
rūbinės, M. J., reikalaudamas sumokėti pinigus,
nukentėjusiajam sudavė ranka 1 smūgį į pilvą bei 2 smūgius į veidą, o A. G. nukentėjusiajam 1 kartą spyrė į kojas. Šiais veiksmais M. J. ir A. G. padarė nusikaltimą,
numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje.
Prokuroras savo kasaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2009 m.
balandžio 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 10 d.
nuosprendžius pakeisti: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio
10 d. nuosprendžio dalį, kuria pripažinta M. J. ir D. E. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas
padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis;
pritaikius BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalis, prie Kauno apygardos teismo 2009 m.
balandžio 30 d. nuosprendžiu M. J. paskirtos galutinės 3
(trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį Marijampolės rajono apylinkės
teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi (2K-575/2009), pagal BK
135 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir paskirti galutinę
ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Prokuroro nuomone, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis keistinas, nes
teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai atidėjo M. J. ir A. G. paskirtosios bausmės
vykdymą. D. E. teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio
3 dalies nuostatas ir skyrė švelnesnę bausmę, nei sankcijoje numatyta už
įvykdytą nusikaltimą.
Prokuroras ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą pripažinti M. J. ir D. E. atsakomybę lengvinančia
aplinkybe jų prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir
nuoširdų gailėjimąsi bei teigia, kad taip buvo pažeistas BK 59 straipsnio 1 dalies
2 punktas. Kasatorius nesutinka, kad D. E. viso teisminio
bylos nagrinėjimo metu neneigė įvykdęs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas
bei pripažino faktiškai nustatytas nusikaltimų padarymo aplinkybes, davė
išsamius parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas. Anot prokuroro, D. E. kaltę pripažino tik paskutinio teismo posėdžio metu,
išklausęs visus proceso dalyvius ir įvertinęs surinktus įrodymus. Taigi D. E. prisipažino ne savo noru, o tik verčiamas objektyvių
aplinkybių. M. J. prisipažinimo taip pat negalima
sieti su nuoširdžiu gailėjimusi, nes net savo apeliaciniame skunde nuteistasis
teigė, jog jo veiksmai daugiau primena piktą žaidimą, o ne nusikaltimą.
Manytina, kad M. J. gailisi ne dėl nusikaltimų ir
nukentėjusiesiems padarytos žalos, o yra susirūpinęs tik dėl to, kad reikės už
šiuos nusikaltimus atsakyti.
Prokuroro nuomone, teismas, atidėdamas M. J. bei A. G. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, netinkamai
pritaikė BK 92 straipsnį. Byloje yra įstatyme numatytos sąlygos taikyti bausmės
vykdymo atidėjimą, tačiau teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti,
jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos bausmės atlikimo, yra
nepagrįsta. Prokuroras remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad
teismas, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, nustatęs nusikaltimo padarymo aplinkybes, įvertina padaryto
nusikaltimo pavojingumą, taip pat įvertina kaltininko asmenybę ir BK 91 straipsnio
2 dalyje išvardytas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas,
motyvuodamas bausmės vykdymo atidėjimą, apsiribojo išimtinai tik nuteistųjų
asmenybių įvertinimu, akcentuodamas paskutinėse charakteristikose pateiktus
duomenis apie nuteistųjų elgesį.
A. G. padarė keturis nusikaltimus, iš
kurių du yra sunkūs. Tyčiniai nusikaltimai buvo padaryti ne spontaniškai, o
nuosekliai ir pakankamai ilgą laiką kartu su bendrininkais persekiojant
nepilnamečius nukentėjusiuosius ir sukeliant jiems daug neigiamų išgyvenimų.
Šios aplinkybės rodo didesnį įvykdytų veikų pavojingumą visuomenei. Teismas
atidėjo bausmės vykdymą A. G. vien tik vertindamas
duomenis apie teigiamus jo elgesio pokyčius ir nepaisydamas to, kad nuteistasis
buvo aktyvus nusikalstamų veikų vykdytojas, pats tiesiogiai naudojęs fizinį
smurtą prieš nukentėjusiuosius V. V. ir A.
A..
Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą M. J.,
apeliacinės instancijos teismas vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios
formaliai leido taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatą, ir nepagrįstai
sumenkino jo įvykdytų veikų pavojingumo laipsnį. M. J. yra
pripažintas kaltu padaręs tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama
apysunkių nusikaltimų kategorijai, likusios dvi – sunkių nusikaltimų
kategorijai. 2008 m. balandžio 29 d. teismo nuosprendžiu M. J.
buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 93 straipsniu
už keturis apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje. Šiuo
metu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu,
kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi
(2K-575/2009), M. J. yra nuteistas pagal BK 135 straipsnio
1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Šios faktinės aplinkybės leidžia daryti
išvadą, kad taikytos poveikio priemonės nepadarė M. J. teigiamos
įtakos ir nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Prokuroro teigimu, M. J. charakterizuojantys duomenys, surinkti byloje, jo
nusikalstamų veikų pobūdis, jų kiekis apeliacinės instancijos teismui nesuteikė
pagrindo daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo.
Prokuroras savo kasaciniame skunde ginčija BK 54 straipsnio 3 dalies
nuostatų taikymą D. E. atžvilgiu ir remiasi teismų
praktika, kad teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, turi nurodyti
išimtines aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje
numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos
veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (2K-7-45/2007). Šiuo
atveju išimtine aplinkybe, leidžiančia daryti išvadą, jog straipsnio sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas
laiko nuteistojo D. E. amžių, t.y., jog nusikalstamas
veikas jis padarė vos sulaukęs pilnametystės, tačiau ši aplinkybė negali būti
pripažįstama išimtine pagal BK 54 straipsnio 3 dalies prasmę. Prokuroras
nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. E. padaryto
nusikaltimo pavojingumas yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos
pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą
nusikaltimą sankcijoje, nes D. E. yra pripažintas kaltu
įvykdęs sunkų tyčinį nusikaltimą prieš nepilnametį asmenį. Jo nusikalstami
veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio. Neatsitiktinis nusikalstamų veikų
pobūdis ir anksčiau padaryti administraciniai teisės pažeidimai rodo
susiformavusias nuteistojo antivisuomeninio elgesio nuostatas.
Prokuroro skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl pagrindų taikyti
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas
Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nurodė įstatymo reikalavimus, keliamus pripažįstant
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą
atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Kaltininko prisipažinimas padarius
nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis
savanoriškai, o ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam
inkriminuoto nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį
tardymą ar nagrinėjant bylą teisme. Kai laisva valia prisipažįsta padaręs
nusikalstamą veiką, kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo,
kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius, padėti
ištirti bylos aplinkybes, pašalinti nusikaltimu padarytą žalą. Tai yra
bendrieji įstatymo reikalavimai, tačiau kiekvienoje byloje taip pat privalu
atsižvelgti ir į veikų ypatumus, kaltinamųjų asmenybes, jų tarpusavio
santykius, kaltinamųjų parodymų reikšmingumą, jų elgesį proceso metu.
Prokuroro
kasaciniame skunde nurodyta, jog D. E. kaltu prisipažino
tik paskutinio posėdžio metu, išklausęs visų proceso dalyvių ir įvertinęs įrodymus
dėl nusikalstamos veikos. Tai ne visai teisinga, nes iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme matyti, jog D.
E. pripažino visas esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes dėl turto
prievartavimo iš nukentėjusiojo P. T. bei dėl turto prievartavimo iš A. A.,
atsiprašė nukentėjusiųjų, pats atlygino nusikaltimu padarytą žalą, o šios
aplinkybės atitinka įstatymo reikalavimus pripažįstant atsakomybę lengvinančią
aplinkybę.
M. J. taip pat pripažino visas esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes, atsiprašė
nukentėjusiųjų, bet, nors žalos ir neatlygino, tačiau, kaip teisingai pažymėjo
apeliacinės instancijos teismas, ši aplinkybė nepaneigia prisipažinimo bei
nuoširdaus gailėjimosi. Prokuroras kasaciniame skunde kelia pernelyg aukštus
reikalavimus nepilnamečiui asmeniui dėl savo elgesio vertinimo, nurodydamas,
jog M. J. apeliacinio
skundo argumentai, kuriuose jis padarytus nusikaltimus įvardina kaip piktą
žaidimą, patvirtina, kad nekritiškas padarytų nusikaltimų vertinimas rodo
nuteistojo nenuoširdumą. Kolegija laiko, jog įstatymo taikymo aspektu
apeliacinės instancijos teismas nurodė teisingus pagrindus dėl BK 59 straipsnio
1 dalies 2 punkto taikymo, išdėstė motyvus, kurie atitinka įstatymo
reikalavimus.
Dėl BK 92 straipsnio1 dalies nuostatų
taikymo M. J. ir A. G.
BK 92 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas bausmės
vykdymo atidėjimą sieti su teismo išvada, jog, atleidžiant nuteistąjį nuo
bausmės, jos tikslai iš esmės taip pat bus pasiekti. Todėl teismo išvada, kad
yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus
jos atlikimo, turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai
apibūdinančiais nuteistojo asmenybę iki nusikaltimo padarymo, bet ir bylos
aplinkybes, kurios sudaro galimybes įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas
(nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms,
dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės,
nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas, ar
pasikeitė nuteistojo elgesys po nusikaltimų padarymo ir pan. Į tai turi būti
atsižvelgiama ir skiriant bausmę, ir priimant sprendimą atleisti nuo paskirtos
bausmės vykdymo. Minėtų nuteistojo asmenybės savybių atskleidimas ir jų
išdėstymas baigiamuosiuose teismo sprendimuose atitinka BK 92 straipsnio
reikalavimą, kad būtina konstatuoti tai, jog atidedant bausmės vykdymą
taip pat bus pasiekti bausmės tikslai (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Pirmosios instancijos
teismas, motyvuodamas laisvės atėmimo bausmės skyrimą M. J. ir A. G., pažymėjo, jog M. J. charakterizuojamas neigiamai,
kitose bylose taip pat nuteistas už sunkių tyčinių nusikaltimų padarymą; A. G. taip
pat charakterizuojamas neigiamai, be to, jis ne kartą svarstytas mokyklos
vadovybės dėl blogo mokymosi ir netinkamo elgesio. Šie antivisuomeniniai polinkiai bei
nevienkartinis nuteistųjų nusikalstamos veikos pobūdis sudarė pagrindą
pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad
bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi naujesniais duomenimis apie nuteistųjų elgesį bei
socialines nuostatas po nusikaltimo padarymo, kurie patvirtina apie teigiamus
jų elgesio pokyčius. Kasacinės instancijos teismas disponuoja paskutiniais
duomenimis dėl M. J. ir A. G., kurie
sudaro pagrindą skirtingoms išvadoms, todėl BK 92 straipsnio 1 dalies taikymo
pagrindai nuteistųjų atžvilgiu aptartini atskirai.
Kaip jau buvo minėta, M. J. nuteistas
už nusikaltimų padarymą ne tik šioje byloje, bet ir kitose bylose, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi, pakeitus Marijampolės
apylinkės teismo nuosprendžio bei Kauno apygardos teismo nutarties dalis, buvo
panaikintas M. J. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos
bausmės vykdymo atidėjimo bei auklėjimo pobūdžio priemonių taikymas pripažinus,
jog išvados dėl BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų taikymo yra nepagrįstos.
Jis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl svarstyti apie BK 92
straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų taikymą šioje byloje, kurioje jis pripažintas
kaltu už du apysunkius ir vieną sunkų nusikaltimą, be to, buvo nusikaltimų
iniciatorius, nėra teisinio pagrindo. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dalis keistina, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009-04-10 ir
Kauno apygardos teismo 2009-04-30 nuosprendžiais paskirtas laisvės atėmimo
bausmes, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pripažintą atsakomybę
lengvinančią aplinkybę, subendrinant dalinio sudėjimo būdu.
Aplinkybės dėl BK 92 straipsnio nuostatų taikymo A. G. yra kitokios. Jis nuteistas tik už nusikaltimus,
kuriais kaltinamas šioje byloje. Po nusikaltimų padarymo praėjo daugiau kaip dveji
metai, byloje esantys papildomi duomenys, kuriais rėmėsi apeliacinės
instancijos teismas, o taip pat nauji duomenys, gauti bylos kasacinio proceso
metu, patvirtina, jog per dvejų metų laikotarpį iš esmės pasikeitė A. G. elgesys. Dokumentai, gauti iš Marijampolės profesinio
rengimo centro paslaugų skyriaus, kuriame mokosi A. G.,
Marijampolės savivaldybės seniūnijos administracijos Mokolų seniūnijos, anglų
kalbos bei komunikacijos ugdymo kursų patvirtina, jog A. G. kruopščiai
ir laiku atlieka pavestas užduotis, yra tvarkingas ir pareigingas mokinys,
nuoširdus ir draugiškas su bendraamžiais, aktyviai dalyvauja ugdymo procese,
sportinėje veikloje, visuomet išklauso kitų nuomonės bei geba pripažinti
klydęs. Skundų apie jo antivisuomeninį elgesį negauta, duomenų apie naujai
padarytus nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus byloje nėra. BK 91
straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta,
jog skirdamas nepilnamečiui bausmę
teismas atsižvelgia į nepilnamečio elgesį po nusikaltimo padarymo. Bausmės
skyrimas nėra savitikslis – ji skiriama siekiant baudžiamajame įstatyme
numatytų bausmės tikslų, kurių objektas yra žmogus. Šiuo atveju bausmė gali
pasiekti jai keliamus tikslus tik jei ji bus individualizuota, t. y. paskirta
atsižvelgiant į kaltininko asmenybės bruožus ir resocializacijos poreikius.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, disponavo
tik duomenimis apie A. G. elgesį ir socialines nuostatas
iki nusikaltimų padarymo bei nusikaltimų darymo metu. Po pirmosios instancijos
teismo nuosprendžio priėmimo praėjo daugiau kaip metai laiko, jis atsiprašė
nukentėjusiųjų, atlygino nusikaltimu padarytą žalą, be to, kaip jau buvo
minėta, A. G. elgesys ir visuomeninės nuostatos per
laikotarpį nuo nusikaltimų padarymo iki dabar iš esmės pasikeitė.
Kolegijos nuomone, realios laisvės atėmimo bausmės
paskyrimas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei užsitęsęs teismo
procesas padarė teigiamą įtaką bei motyvavo nuteistąjį pozityviems pokyčiams ir
orientavo pasirinkti tikrąsias socialines vertybes. Kolegija laiko, jog yra
realus pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės
atlikimo, nes realios bausmės paskyrimas prieštarautų bausmės tikslams,
nutrauktų susiklosčiusius pozityvius nuteistojo socialinius ryšius bei jo
elgesį, kuriuos atstatyti po bausmės atlikimo įkalinimo vietoje būtų sunkiai
įmanoma. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė BK 92 straipsnio
nuostatas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą A. G. atidėjo
trejiems metams, paskirdamas jam auklėjamojo poveikio priemonę.
Dėl 54 straipsnio 3 dalies nuostatų
taikymo D. E.
BK 1
straipsnyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra
vientisas baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis kodeksas apibrėžia, kokios
veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia,
nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse
numatytas veikas, nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, o taip
pat pagrindus ir sąlygas, kuriems esant nusikalstamas veikas padarę asmenys
gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi baudžiamajame įstatyme
yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų
individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.
BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta priemonė, kai išskirtinės veikos aplinkybės eliminuoja teismo galimybę nusikaltimą
padariusiam asmeniui paskirti teisingą bausmę.
Įstatymų leidėjas, nustatęs sankciją už
nusikalstamą veiką, kartu įstatyme nustatė ir tokį teisinį reguliavimą,
pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę
atsižvelgti į visas bylos aplinkybes bei paskirti švelnesnę negu įstatymo
numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.
nutarimas).
Teismų praktikoje suformuluota nuostata, jog pagal BK
54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal
kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra
išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą
bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų
aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui,
kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.
Apeliacinės
instancijos teismas, taikydamas D. E. BK 54 straipsnio 3 dalį
ir paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį nei numato BK 181 straipsnio 1 ir 2 dalys,
rėmėsi tuo, kad jo padaryta veika yra mažiau pavojinga nei rūšinis
nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymų leidėjo įvertintas baudžiamojo
įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, nes pavartotas smurtas prieš
nukentėjusįjį buvo neintensyvus, iš nukentėjusiųjų prievartauta pinigų suma – nedidelė.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo tai, kad D.
E. nusikaltimus padarė neseniai sulaukęs pilnametystės, įvertino jo atsakomybę
lengvinančias aplinkybes ir todėl laikė, jog sankcijoje numatytos bausmės
paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Įstatymų
leidėjas, įtvirtindamas BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą teisinį reguliavimą
skiriant bausmę, nubrėžė teismo diskreciją teisingumo principo bei bausmės
paskirties nuostatų lygmeniu, nenustatydamas taikymui kitų konkrečių formalių
reikalavimų.
Apeliacinės
instancijos teismas išdėstė motyvus dėl D. E. padarytos
veikos mažesnio pavojingumo, jo amžiaus, asmenybes bruožų bei motyvus skirti 90
parų arešto bausmę, akcentuodamas jos poveikį jaunam asmeniui, turinčiam pozityvius
socialinius ryšius, darbą, ketinimus vykdyti pilietinę priedermę bei neturinčiam
susiformavusių kriminalinių polinkių. Paskirtoji bausmė savo dydžiu gali būti
prilyginama minimaliai terminuoto laisvės atėmimo bausmei pagal BK 181 straipsnio 1 ar 2 dalis. Todėl tokios
bausmės paskyrimas yra adekvatus ir logiškas atsižvelgiant į nusikaltimo realų
pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. D. E. šią bausmę atliko
2010 m. balandžio 20 d., todėl naujos bausmės skyrimas prieštarautų bausmės
tikslams ir jos paskirčiai.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
gruodžio 10 d. nuosprendžius pakeisti:
panaikinti
M. J. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą
bausmės vykdymo atidėjimą trejiems metams bei auklėjamojo poveikio priemonę –
elgesio apribojimą, įpareigojimą būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. ir tęsti
mokslą arba dirbti. Taikyti BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalis ir prie Kauno
apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu paskirtos trejų metų
laisvės atėmimo bausmės pridėti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m.
balandžio 10 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirtos
laisvės atėmimo bausmės dalį bei galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą trejiems
metams ir šešiems mėnesiams.
Kitų Kauno
apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžių dalių nekeisti.
Teisėjai
Tomas Šeškauskas
Dalia Bajerčiūtė
Alvydas Pikelis