Civilinė byla Nr. 3K-3-561-378/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00159-2015-9                           Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.18.3; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Laužiko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Magirnis“ kasacinį skundą  dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Marketas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Magirnis“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. J.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles bei atsiskaitymą nutraukus rangos sutartį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 96 750,61 Eur skolos, 35 217,22 Eur delspinigių, statybines medžiagas natūra (25 933,54 Eur vertės), procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 2015 m. sausio 7 d. nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla, ir, patikrinus buhalterinės apskaitos dokumentus, nustatyta, kad atsakovė yra skolinga  157 901,37 Eur pagal 2013 m. gegužės 2 d. ir 2013 m. rugsėjo 20 d. sudarytas trijų  daugiabučių gyvenamųjų namų Jonavoje modernizavimo projekto parengimo ir statybos darbų sutartis.  2013 m. lapkričio 21 d. šalys buvo pasirašiusios tarpusavio skolų suderinimo aktą, kuriame nurodyta  82 139,38 Lt (23 789,21 Eur) atsakovės skola ieškovei. Po šio skolų suderinimo akto pasirašymo ieškovė atliko kitus darbus už 251 650,23 Lt (72 882,94 Eur). Jokių pretenzijų dėl atliktų darbų per nustatytą terminą atsakovė nepareiškė, tačiau už darbus nesumokėjo. Kilus konfliktui, atsakovė vienašališkai apribojo ieškovės galimybę patekti į objektą, todėl statybos aikštelėje liko ieškovei nuosavybės teise priklausančios statybinės medžiagos, kurių vertė yra  25 933,54 Eur (89 470,72 Lt). 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 22 d. sąskaitos ir atliktų darbų aktai yra pasirašyti tik vienos šalies – ieškovės, kuri šias sąskaitas ir atliktų darbų aktus atsakovei išsiuntė 2013 m. lapkričio 22 d. elektroniniu paštu, 2013 m. gruodžio 3 d. registruotu laišku. Atsakovė vienašališkai ieškovės pasirašytų atliktų darbų aktų ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nepriėmė ir juos grąžino. Teismas nurodė, kad rangos sutartys su ieškove buvo vienašališkai atsakovės nutrauktos, nes ieškovė laiku tinkamai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų ir laiku neatliko visų sutartų darbų, taip pat netinkamai perdavė atliktus darbus, todėl atsakovė dėl tų pačių darbų sudarė rangos sutartis su kitais rangovais. Teismas konstatavo, kad nors 2013 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktu atsakovė sutiko esanti skolinga  82 139,38 Lt (23 789,21 Eur) pagal 2013 m. spalio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau po šios datos dar buvo atliekamos finansinės operacijos, be to, šalys turėjo priešpriešinių įsipareigojimų, todėl atsakovė atliko įskaitymus, kurių ieškovė neginčijo.
5. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi iš dalies panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą. Teismas ieškinį tenkino iš dalies  ir priteisė ieškovei iš atsakovės 85 088,58 Eur skolos ir 6 proc. metines procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad jeigu rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo, užsakovas turi teisę reikalauti perduoti jam atliktų darbų rezultatą, o rangovas turi teisę reikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.671 straipsnis). Taigi, nors sutartys buvo nutrauktos, ieškovė turi teisę į faktiškai atliktų darbų atlyginimą. Jei atlikti darbai turi trūkumų, jie turi būti šalinami arba atitinkamai sumažinama darbų kaina, arba atlyginamos trūkumų šalinimo išlaidos (CK 6.665 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad iš atsakovės 2013 m. gruodžio 18 d. rašto Nr. 1266 matyti, kad jos atsisakymas grindžiamas tik darbų atlikimo terminų nesilaikymu, tačiau terminų pažeidimas savaime negali būti pagrindas apskritai nepriimti atliktų darbų ir už juos visiškai nemokėti. Teismas, vertindamas byloje esančią medžiagą, akcentavo, kad į bylą nėra pateikta rašytinių įrodymų (pretenzijų, defektų aktų ir pan.), patvirtinančių atliktų darbų trūkumus, taip pat nė viename iš atsakovės raštų nenurodoma, kad kuriame nors etape ieškovės darbų kokybė buvo netinkama.
7. Teismas nurodė, kad užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks aktas galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu, o iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo pasekmės, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Teismas nustatė, kad atsakovė nesiėmė priemonių vykdyti CK 6.694 straipsnio 2 dalyje nurodytą užsakovo pareigą – organizuoti darbų priėmimą, kurio metu galėjo patikrinti gautuose aktuose nurodytų darbų tiek kokybę, tiek kiekybę. Teismo vertinimu, būtent ji turėjo byloje įrodyti savo teiginius, kad aktuose nurodyti duomenys yra neteisingi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis), tačiau to nepadarė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad darbų aktuose nurodyti darbai ar jų dalis neatlikti ar atlikti nekokybiškai.
8. Teismas, įvertinęs rangos sutarčių nuostatas bei tarp šalių susiklosčiusią praktiką, atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji turėjo teisę nepriimti darbų, nes darbų atlikimo aktai nebuvo pasirašyti statybos techninio prižiūrėtojo. Teismas nurodė, kad  sutartyse nenustatyta, kad užsakovui turi būti pateikiami tik jau techninės priežiūros vadovo pasirašyti atliktų darbų aktai, ir tai, kad atliktų darbų aktus turėtų pasirašyti ir techninės priežiūros vadovas, savaime nešalina atsakovės pareigos organizuoti darbų priėmimą. Be to, ankstesni atliktų darbų aktai taip pat nebuvo pasirašyti  jokio statybos techninės priežiūros vadovo. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti 72 942,10 Eur pagal atliktų darbų aktus Nr. 11–Nr. 13 yra tenkintinas.
9. Pasisakydamas dėl įskaitymo, teismas nustatė, kad pagal 2011 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktą atsakovė ieškovei buvo skolinga 23 808,52 Eur pagal sąskaitas, išrašytas iki 2013 m. spalio 31 d. Teismas sutiko, kad atsakovė galėjo įskaityti 40 200 Lt (11 642,72 Eur) delspinigių; apie šį įskaitymą ieškovei buvo pranešta 2014 m. birželio 27 d. Nesant įrodymų, kad pagal 2011 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktą atsakovės skola ieškovei buvo apmokėta ar (iš dalies) įskaityta, teismas sprendė, kad pagal pirmiau nurodytą skolų suderinimo aktą iš atsakovės ieškovei turėjo būti priteista likusi suma – 12 146,48 Eur.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

10. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė CK 6.671 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai suabsoliutino šiame straipsnyje įtvirtintą užsakovo pareigą priimti rangovo atliktų darbų rezultatą, nesivadovaudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad užsakovo pareigą priimti atliktą darbą atitinka rangovo pareiga jį perduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2003). Kai rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato perdavimo, faktiškai atlikti darbai priimami ta pačia tvarka, kaip ir galutinis darbų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, atliktų darbų aktai buvo pateikti tik po rangos sutarčių nutraukimo dėl ieškovės kaltės, nors, vadovaujantis rangos sutarčių 9.3 punktu, turėjo būti perduoti einamąjį mėnesį, t. y. 2013 m. lapkritį; atliktų darbų aktai nebuvo suderinti su statybos techninės priežiūros vadovu; aktų turinys (darbų kaina, kiekiai) neatitiko tikrovės, apie tai ieškovė buvo informuota. Toks ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip tinkamas CK 6.694 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimas.
2. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos esmės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė, gavusi darbų perdavimo aktus, turėjo organizuoti darbų priėmimą, ir  būtent ji turėjo byloje įrodyti, kad aktuose įrašyti duomenys yra neteisingi. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal CK 6.671 straipsnio  nuostatas, jeigu įstatymo ar sutarties nustatytu pagrindu rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo, rangovas įgyja teisę reikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus. Šioje teisės normoje iš esmės įtvirtinta rangos sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, nes rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti tik už faktiškai atliktų darbų dalį sumą, proporcingą pagal atliktų darbų dalį visų darbų sąmatai. Dėl to rangovas negali reikalauti sumokėti už neatliktų ir neįrodytų darbų dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis byloje Nr.  3K-3-177/2008). Tokia teismų praktika užkerta kelią rangovų piktnaudžiavimui ir nepagrįstam vienašališkam darbų aktų pasirašymui nesant jokio pagrindo. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji tinkamai atliko ir perdavė darbus pagal po sutarties nutraukimo atsakovei pateiktus atliktų darbų aktus.
3. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai ir neišsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, kad dalis atsakovės prievolių ieškovei nėra pasibaigusios įskaitymu. Teismas prieštaringai vertino tuos pačius įrodymus ir darė skirtingas, viena kitai prieštaraujančias išvadas, taip pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis). Teismas nurodė, kad 11 642,72 Eur skolos dalis pagal 2013 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo aktą buvo įskaityta 2014 m. birželio 27 d. pranešimu apie įskaitymą, o dėl kitos dalies (12 146,48 Eur) nurodė, kad nėra aišku, ar PVM sąskaita faktūra Nr. MAG-002408 yra pateikta ieškovei, todėl įskaitymą laikė neįvykusiu. Pažymėtina, kad įteikimas yra patvirtintas rašytiniais įrodymais – atsakovės 2013 m. gruodžio 19 d. pranešimu ir  2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. 191 „Pranešimas apie įskaitymą“. Teismas nepagrįstai suabsoliutino 2013 m. lapkričio 21 d. skolų suderinimo akto įrodomąją galią, nes tai yra tik tarpinis buhalterinis dokumentas, o iš kitų bylos dokumentų aiškiai matyti, kad šalių priešpriešinių įsipareigojimų dydis kito ir 2016 m. gruodžio 19 d. kreditine PVM sąskaita faktūra Nr. MAG-002408 šalių tarpusavio įsipareigojimai buvo sutikslinti.

11. Atsiliepimu ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kasaciniame skunde atsakovė nepagrįstai nurodo, kad atliktų darbų aktai jai buvo perduoti netinkamu laiku. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovė 2013 m. lapkričio 6 d. ieškovę informavo, kad po 20 kalendorinių dienų nutraukia rangos sutartis dėl vėlavimo atlikti darbus. 2013 m. lapkričio 18 d. atsakovė išsiuntė raginimą, kad visi pradėti rangos darbai būtų užbaigti iki 2013 m. lapkričio 22 d. Ieškovė 2013 m. lapkričio 22 d. elektroniniu paštu išsiuntė atsakovei atliktų darbų aktus bei išrašytas PVM sąskaitas faktūras už 2013 m. lapkričio mėnesį, šiuos dokumentus taip pat išsiuntė registruotu laišku 2013 m. gruodžio 3 d. ir pakartotinai – gruodžio 12 d. Dėl šių priežasčių vien faktas, kad atsakovė atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras gavo jau po rangos sutarčių nutraukimo, nereiškia, jog ieškovė savo pareigas įvykdė netinkamai, nes šiuos dokumentus ji išsiuntė laiku.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad ji turėjo teisę nepriimti darbų, nes darbų atlikimo aktai nebuvo pasirašyti statybos techninio prižiūrėtojo. Tokia atliktų darbų aktų pasirašymo tvarka ir praktika jau buvo susiklosčiusi tarp šalių, todėl atsakovės atsisakymas vertintinas kaip siekis nemokėti už darbus. Gavusi atliktų darbų aktus su PVM sąskaitomis faktūromis atsakovė turėjo pareigą organizuoti darbų priėmimą, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė pasirašė atliktų darbų aktus vienašališkai. Kadangi atsakovė nenuginčijo 2013 m. lapkričio mėn. atliktų darbų aktų, jai kilo pareiga sumokėti ieškovei už atliktus darbus.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad užsakovas turi pareigą priimti rangovo perduodamus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2005; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2005; kt.). Užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo pasekmės, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinai atsiskaityti, t. y. įvykdyti prievolę. Įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra speciali, taikoma tik statybos rangos santykiuose kaip priemonė, užkertanti kelią užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas. Užsakovo interesų apsaugą užtikrina įstatyme įtvirtinta jo teisė ginčyti tokį aktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007).
4. Ieškovė, vykdydama pareigą įrodyti ieškinyje grindžiamas aplinkybes, teismams pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kokia konkrečiai darbų dalis buvo atlikta nuo rangos sutarčių pasirašymo momento, taip pat kokia darbų, dėl kurių buvo teikiami atliktų darbų aktai, dalis buvo padaryta 2013 m. lapkričio mėn. Aplinkybes, kad ieškovės darbai atlikti tinkamai, patvirtino tai, kad atsakovė nepateikė jokių pretenzijų ar raštų, nurodančių, kad darbą būtų atlikti nekokybiškai ar netinkamai. Taigi, ieškovei pateikus įrodymus, patvirtinančius ieškinyje išdėstytas aplinkybes, atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jos teiginius ir paneigtų ieškinį, tačiau tai nebuvo padaryta. Esant tokiai situacijai teismas pagrįstai vadovavosi įrodymų pakankamumo taisykle ir pagal savo vidinį įsitikinimą sprendė, kas yra labiau tikėtina, todėl laikytinas įvykdžiusiu visas CPK ir teismų praktikoje nurodytas įrodinėjimo tyrimą reglamentuojančias taisykles.
5. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad įskaityti galima tik tuos priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs ir apie įskaitymą yra pranešta kitai šaliai. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kreditinė sąskaita, kuria yra grindžiamas atliktas įskaitymas, yra be datos, o 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovės rašte nurodoma, kad atsakovė tiesiog perima jos nupirktas ir ieškovei į objektą pateiktas medžiagas ir dėl to teikia kreditinę sąskaitą. Byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, kad atsakovė informavo ieškovė apie įskaitymą, todėl jis negali būti pripažintas tinkamu ir teisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vienašalio statybos rangos darbų perdavimo–priėmimo akto teisinių padarinių

12. Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį – vienos šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas. Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį rangovas privalo atlikti iš savo ar užsakovo medžiagų darbus pagal užsakovo nustatytas sąlygas, laiku ir tinkamos kokybės; užsakovas privalo darbus priimti ir už juos atsiskaityti, taigi rangovo teisę gauti atlyginimą už atliktą darbą lemia jo pareigos darbus atlikti tinkamai ir laiku įvykdymas. Kasacinio teismo praktika dėl rangos sutarties šalių priešpriešinių pareigų vykdymo yra gausi ir pakankamai išplėtota.
13. Pagal CK 6.694 straipsnio 1 dalį užsakovas privalo pradėti darbų priėmimą nedelsiant po rangovo pranešimo apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą. Darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kurį pasirašo dvi šalys (CK 6.694 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmės, yra pažymėjęs, kad tai yra įstatyme įtvirtintas įrodymų šaltinis (dokumentas), kuriame užfiksuotas tam tikras sutartinių įsipareigojimų įvykdymo etapas, reikšmingi faktinio pobūdžio duomenys apie rangos sutartyje nurodytų darbų atlikimą, jų atitiktį sutarties sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; kt.). Atliktų darbų priėmimo aktas yra rangos sutarties vykdymo dokumentas, kuriame yra užfiksuojama rangovo atliktų darbų rezultatas ir užsakovo valia priimti šį rezultatą su išlygomis arba be jų.
14. Pagal CK 6.681 ir 6.694 straipsnių nuostatas užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; kt.). Kaip šios taisyklės išimtys įstatyme įvardyti atvejai, kada užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus: kai rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą ir dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę (CK 6.652 straipsnio 4 dalis); kai pagal įstatymą, sutartį ar darbų pobūdį privalomų bandymų ir kontrolinių matavimų rezultatai yra neigiami (CK 6.694 straipsnio 5 dalis); kai nustatomi darbų rezultato trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje nurodytą paskirtį, o šių trūkumų nei užsakovas, nei rangovas ar jo pasitelktas trečiasis asmuo negali pašalinti (CK 6.694 straipsnio 6 dalis). Užsakovas, atsisakydamas pasirašyti aktą, privalo nurodyti atsisakymo priežastis. Jei, rangovo nuomone, užsakovo nurodytas atsisakymas priimti darbų rezultatą yra nepagrįstas, jis turi teisę, akte pažymėjęs atsisakymo faktą, pasirašyti jį vienašališkai. Tokią teisę jis turi, jei pats tinkamai vykdė prievolę perduoti atliktus darbus – sutartyje nustatytu terminu ir sąlygomis sudarė sąlygas užsakovui priimti atliktus darbus. Užsakovas, nesutikdamas su vienašališkai rangovo pasirašytu aktu, turi teisę jį ginčyti, įrodinėdamas, kad pagrįstai atsisakė pasirašyti aktą. Toks vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir pasirašytas abiejų šalių, todėl galioja tol, kol teismas jo nepripažįsta negaliojančiu. Iki to momento nepasirašiusiai šaliai tenka akto sudarymo padariniai, t. y. tos teisės ir pareigos, kurios atsiranda abiem šalims pasirašius aktą. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinai atsiskaityti, t. y. įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2007; kt.).
15. CK 6.694 straipsnio 4 dalyje nustatyta vienašalio perdavimo akto pasirašymo tvarka. Šioje teisės normoje nurodyta, kad jeigu viena iš šalių atsisako pasirašyti aktą, jame daroma žyma apie atsisakymą ir aktą pasirašo kita šalis. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ši įstatymo nuostata, suteikianti vienos šalies pasirašytam aktui juridinę galią, yra speciali, taikoma išskirtinai statybos rangos santykiuose kaip priemonė, užkertanti kelią užsakovui nepagrįstai vilkinti darbų priėmimą ir vengti vykdyti kitas sutartines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2009 ir kt.).
16. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorė, neneigdama dalies atliktų darbų aktuose nurodytų darbų atlikimo fakto, jokių realių priemonių vykdyti CK 6.694 straipsnio 2 dalyje nurodytą užsakovo pareigą – organizuoti darbų priėmimą, kurio metu galėjo patikrinti gautuose aktuose nurodytų darbų tiek kokybę, tiek kiekybę, nesiėmė visiškai. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad kurie nors iš aptariamuose aktuose nurodytų darbų buvo neatlikti arba atlikti su trūkumais, netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi paminėta kasacinio teismo praktika dėl vienašalio darbų perdavimo akto teisinių padarinių aiškinimo ir pagrįstai nustatė kasatorės pareigą sumokėti rangovei už faktiškai atliktus darbus, kadangi kasatorė neįrodė aktuose nurodytų darbų apimties neatitikimo bei darbų trūkumų.

Dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir įrodymų vertinimo

17. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu teismas sprendė, kad dalis kasatorės prievolių ieškovei nėra pasibaigusios įskaitymu. Kasatorės teigimu, teismas prieštaringai vertino tuos pačius įrodymus ir dėl jų darė skirtingas išvadas, kurios prieštarauja viena kitai.
18. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013).
19. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytos šios pagrindinės sąlygos atlikti įskaitymą: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, šie jų reikalavimai turi būti priešpriešiniai ir vienarūšiai, galiojantys, vykdytini bei apibrėžti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad siekiant nustatyti, ar vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas, būtina analizuoti šių reikalavimų atsiradimo pagrindą, t. y. tuos prievolinius santykius, iš kurių ginčo šalis kildina savo reikalavimo teisę. Pareiga įrodyti realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas įskaitymo būtinąsias sąlygas tenka įskaitymą atlikusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2014; kt.). Jei reikalavimas yra piniginis, tai reikalavimų įskaitymui atlikti ar sprendžiant dėl atlikto įskaitymo pagrįstumo turi būti įrodytas kitos pusės piniginis konkretaus dydžio reikalavimas. Reikalavimai įskaitomi ir prievolė įvykdoma tokia suma, kokia nurodoma pranešime dėl reikalavimų įskaitymo, bet ne daugiau nei priešpriešinių reikalavimų sumos padengia vieną kitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3562-695/2015).
20. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, teigė, kad ji atliko vienašalį įskaitymą, kurio pagrindu pasibaigė mokėjimo ieškovei prievolė. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, nustatė šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes: 1) tarp šalių buvo sudaryta medžiagų ir paslaugų tiekimo sutartis, pagal kurią kasatorė įsipareigojo tiekti ieškovei rangos darbams atlikti reikalingas tam tikras medžiagas, o ieškovė – už jas atsiskaityti;  2) iš byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. kasatorė ieškovei tiekė statybines medžiagas, nuomojo pastolius ir teikė elektros paslaugas; 3) po 2013 m. lapkričio 21 d. pasirašyto skolų suderinimo akto kasatorė 2013 m. lapkričio 29 d. išrašė 235 388,10 Lt (68 173,11 Eur) kreditinę PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios matyti, kad buvo tikslinamos PVM sąskaitos faktūros MAG-0002320, MAG-0002333, MAG-0002378, MAG-0002379, išrašytos nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., ir atsakovė už neapmokėtus ieškovės atliktus darbus atliko įskaitymą ieškovės neapmokėtomis sąskaitomis už patiektas jai medžiagas; 4) 2013 m. gruodžio 19 d. raštu kreditinę PVM sąskaitą faktūrą pateikė ieškovės žiniai ir šiuo raštu nurodė, kad, remdamasi 2013 m. gruodžio 9 d. antstolio N. A. konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, atsakovė perima ieškovei nupirktas ir į objektus Jonavoje, Sodų g. 89, 91, patiektas fasadų įrengimo darbų medžiagas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, jog atsakovė turėjo teisę atlikti vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kadangi abi šalys viena kitai turėjo sutartinių įsipareigojimų, prievolės dalykas buvo pinigai, abiejų reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini, taip pat apibrėžti konkrečia pinigų suma, be to, ieškovė šio atlikto įskaitymo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo.
21. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovė galėjo įskaityti ir įskaitė bei aiškiai pranešė apie 40 200 Lt delspinigių įskaitymą 2014 m. birželio 27 d. pranešimu, tuo tarpu vertindamas atsakovės kreditinę sąskaitą pažymėjo, kad ji be datos, neaišku, ar ji realiai buvo pateikta ieškovei, o ir apskritai 2013 m. gruodžio 19 d. atsakovės rašte nurodoma, kad ji perima jos nupirktas į objektus ieškovei patiektas medžiagas ir dėl to teikia kreditinę sąskaitą. Pažymėtina tai, kad ieškovė šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ginčijo tuo, kad teismo pozicija neparemta jokiais skaičiavimais.
22. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas prieštaringai vertino tuos pačius įrodymus ir darė dėl jų skirtingas, viena kitai prieštaraujančias išvadas, taip pažeisdamas CPK įtvirtintas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (nutarties 10.3 punktas). Šie kasatorės argumentai iš dalies pagrįsti.
23. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
24. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje  Nr. 3K-3-176/2012; kt.).
25. Kasatorė savo galiojantį piniginį reikalavimą ieškovei už nupirktas medžiagas įrodinėjo kreditine PVM sąskaita faktūra, kurios pagrindu, kaip pati kasatorė teigia, ji atliko įskaitymą (nutarties 20 punktas). Kreditinė PVM sąskaita faktūra išrašoma Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodytais atvejais. Šio įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Ši įstatymo nuostata leidžia tvirtinti, kad pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamas asmuo, kai prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, privalo išrašyti kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai. Taigi, kreditinė sąskaita pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimus yra dokumentas, skirtas PVM apskaitai tvarkyti. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste reikšminga yra tai, dėl kokių įstatyme nustatytų aplinkybių minėtas dokumentas buvo išrašytas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad buvo tikslinamos PVM sąskaitos faktūros MAG-0002320, MAG-0002333, MAG-0002378, MAG-0002379, išrašytos nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d., ir atsakovė už neapmokėtus ieškovės atliktus darbus atliko įskaitymą ieškovės neapmokėtomis sąskaitomis už patiektas jai medžiagas. Ieškovei ginčijant šią pirmosios instancijos teismo išvadą dėl konkrečių skaičiavimų nebuvimo, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti byloje esančius įrodymus ir nustatyti, ar iš tiesų pagal PVM sąskaitas faktūras, kurios buvo tikslinamos, kasatorė turėjo piniginį reikalavimą ieškovei (jeigu turėjo, tai kokio dydžio), kurį galėjo įskaityti. Pažymėtina tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog minėta kreditinė sąskaita yra be datos, tačiau data (2013-11-29) šiame dokumente nurodyta toje pačioje eilutėje, kaip ir PVM sąskaitose faktūrose dėl delspinigių (2 t., b. l. 80, 81, 85), kurias apeliacinis teismas pripažino tinkamais įrodymais dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo. Taigi yra pagrindas daryti išvadą, jog teismas įrodymus vertino prieštaringai.
26. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų įrodymų, kurie sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą, teisę ir nurodytą teismų praktiką  nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti, bet esminiai prieštaravimai turi būti pašalinti ar įtikinamai paaiškinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo išvadai, kad pažeistas CPK 177 arba 185 straipsnis, tačiau turi būti patikrinta, ar teismo išvada yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu ir visų byloje esančių duomenų įvertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo, pažeidė minėtas kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, todėl priimtas procesinis dokumentas naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Kasaciniame teisme patirta 10,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                    Gražina Davidonienė 

                                                                                                                 Janina Januškienė

                                                                                                                 Egidijus Laužikas