Civilinė byla Nr. 3K-7-379/2012

              Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija: 30.4.1;

30.12.1; 41 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

   Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Česlovo Jokūbausko, Algio Norkūno, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens, nepareškiančio savarankiškų reikalavimų, J. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z., R. J., A. J., L. G., O. Š., J. Š., P. B., J. B., A. K., M. K., N. K., D. D., R. D., J. D., A. D., J. K., R. K. dėl sprendimų pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja V. J., J. B., G. S., S. Ž., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė Lilija Šilerienė, Vilniaus 7-ojo notarų biuro notarė Danguolė Bieliūnaitė, Vilniaus 17-ojo notarų biuro notarė Liudmila Mackevičienė, Vilniaus 2-ojo notarų biuro notarė Daiva Manzurovienė, akcinė bendrovė bankas „Swedbank“, valstybės įmonė Registrų centras.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, jos santykio su baudžiamojoje byloje taikytu turto konfiskavimu ir sprendimo priėmimo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėtumo aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2002 m. kovo 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas:

1. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I.

2. Panaikinti 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-710-01 dėl žemės sklypo Nr. 28, (duomenys neskelbtini), padalijimo.

3. Pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius:

- 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą A. Š. ir O. Š.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą O. Š., J. Š. ir L. G.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir J. K.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą L. P. ir J. D.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą  Z. Z. ir P. B.;

- 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą T. I. ir R. J.;

- 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir A. K.;

- 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos A. K. ir sutuoktinių A. ir D. D., dalį dėl 0,0450 ha žemės sklypo;

- 2006 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimo dalį dėl ½ dalies žemės sklypo asmeninės nuosavybės teisės patvirtinimo D. D.;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/4 dalies žemės sklypo paveldėjimo D. D. vardu;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 3/4 dalių žemės sklypo paveldėjimo R. D. vardu.

- 2006 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties, sudarytos A. K., M. K. ir N. K., dalį dėl 0,0450 ha ploto žemės sklypo dovanojimo.

4. Taikyti restituciją natūra. Įpareigoti grąžinti valstybei:

-  L. G. – 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 32, (duomenys neskelbtini);

- R. J. ir A. J. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 36, (duomenys neskelbtini);

- P. B. ir J. B. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą Nr. 35, (duomenys neskelbtini);

-  J. D. ir A. D. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

- J. K. ir R. K. – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0900 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

- N. K. – 0,0450 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

- D. D. ir R. D. – bendros nuosavybės teise valdomą 0,0450 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini);

Įpareigoti:

- A. Š. grąžinti sutuoktiniams O. ir J. Š. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- O. Š. ir J. Š. grąžinti L. G. 250 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- T. I. grąžinti R. J. ir A. J. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- Z. Z. grąžinti P. B. ir J. B. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- S. K. grąžinti J. K. ir R. K. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- L. P. grąžinti sutuoktiniams J. ir A. D. 26 190 Lt, gautų pagal naikintiną 2001 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- S. K. grąžinti sutuoktiniams A. ir M. K. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį;

- A. K. ir M. K. grąžinti R. D. ir D. D. 16 000 Lt, gautų pagal naikintiną 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį.

Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje tiriant baudžiamąją bylą Nr. 10-9-060-03 nustatyta, jog nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. K. žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimais Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 (toliau – Sprendimai)      A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,27 ha ploto buvusios savininkės A. K. žemę, neva buvusią Vilniaus mieste ir perduoti nurodytoms atsakovėms neatlygintinai nuosavybėn penki nauji laisvos valstybinės žemės sklypai Nr. 28, Nr. 32, Nr. 33,    Nr. 35, Nr. 36, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad, 2004 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėjus baudžiamąją bylą, buvo konstatuota, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1939-a, kuri buvo įregistruota nesant pretendentų prašymų ir kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą Vilniuje; 1999 m. lapkričio mėnesį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengti Vilniaus apskrities viršininko sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste atsakovėms projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, kad pretendentės (nurodytos atsakovės) turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą 1,27 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ginčo sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu; 1999 m. gruodžio 6 d. Vilniaus apskrities viršininkas A. V. pasirašė suklastotus Sprendimus dėl ginčo sklypų.

Ieškovas teigė, kad ginčijami Sprendimai priimti vadovaujantis suklastotais dokumentais bei pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas: Žemės reformos įstatymo 2 straipsnį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 9 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1997 m. lapkričio 11 d. redakcija) 2, 12, 13 punktus, todėl pripažintini negaliojančiais (1964 m. Civilinio kodekso 47 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.), CK 1.80 straipsnis); pripažinus Sprendimus negaliojančiais, turėtų būti panaikinti sudaryti ginčijamo turto perleidimo sandoriai. Ieškovas nurodė, kad valstybė ginčo sklypus prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo – oficialiųjų dokumentų suklastojimo ir žinomai suklastotų oficialių dokumentų panaudojimo, todėl, vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti taikoma restitucija natūra, t. y. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis, o žemės sklypai išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų ir grąžinti valstybei.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies:

1. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 6 d. sprendimus Nr. 01-420, Nr. 01-421, Nr. 01-422, Nr. 01-423, Nr. 01-418, Nr. 01-419 dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietėms A. K., S. K., A. Š., L. P., Z. Z., T. I.

2. Panaikino 2004 m. vasario 11 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-710-01 dėl žemės sklypo Nr. 28, (duomenys neskelbtini), padalijimo.

3. Pripažino negaliojančiais šiuos sandorius:   

- 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą A. Š. ir O. Š.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą O. Š., J. Š. ir L. G.;

- 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo priėmimo–perdavimo aktą;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir J. K.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą L. P. ir J. D.;

- 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą Z. Z. ir P. B.;

- 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą T. I. ir R. J.;

- 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą S. K. ir A. K.;

- 2004 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos A. K. ir sutuoktinių A. ir D. D. dalį dėl 0,0450 ha žemės sklypo;

- 2006 m. balandžio 19 d. nuosavybės teisės liudijimo dalį dėl ½ dalies žemės sklypo asmeninės nuosavybės teisės patvirtinimo D. D.;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 1/4 dalies žemės sklypo paveldėjimo D. D. vardu;

- 2006 m. balandžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį dėl 3/4 dalių žemės sklypo paveldėjimo R. D. vardu;

- 2006 m. kovo 22 d. dovanojimo sutarties, sudarytos A. K., M. K. ir N. K., dalį dėl 0,0450 ha ploto žemės sklypo dovanojimo.

4. Atmetė ieškinio dalį dėl restitucijos taikymo.

Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės A. K. 1000 Lt, N. K. – 1000 Lt, J. Š. – 1000 Lt, D. D. – 1500 Lt, P. B. – 3000 Lt, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. – po 2040 Lt už advokato pagalbą, L. P. ir Z. Z. – po 558 Lt žyminio mokesčio; priteisė Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai iš V. J. 1560,35 Lt, iš J. B. – 765 Lt viešo paskelbimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2004 gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-375/2004 konstatuota, jog ginčijami sprendimai buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu, nustatyti bei nuteisti asmenys, padarę nusikalstamas veikas (CPK 182 straipsnio 3 dalis), todėl šie sprendimai yra niekiniai ir negaliojantys ab initio, kaip pažeidžiantys imperatyviąsias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas (1964 m. CK  47 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis tuo, teismas panaikino ir jų pagrindu atsiradusius teisinius padarinius – pripažino negaliojančiomis vėliau sudarytas ginčijamas sutartis, nurodęs, jog iš ne teisės negali kilti teisė.

Atsisakydamas taikyti restituciją teismas sprendė, kad turto grąžinimas valstybei šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų atsakovų padėtį, o valstybės padėtis atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), nes įsigiję žemę atsakovai ten pastatė gyvenamuosius namus, įdėjo dideles lėšas į infrastruktūrą (inžineriniai įrenginiai, keliai ir kt.), todėl, grąžinus šį turtą valstybei, yra gana didelė tikimybė, kad kils naujų ginčų, susijusių su įvairių pagerinimų bei kitokių išlaidų atlyginimu.

Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu jau konstatuota, jog turto negalima paimti natūra, jog, nežinant V. J. įgaliotojoms atsakovėms S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I., sutuoktiniai V. J. ir J. B. ginčo žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino; už šiuos sklypus konfiskuota iš V. J. ir J. B. 157 140 Lt. Teismas vertino, kad, nesant įrodymų, jog atsakovės taip pat siekė neteisėtu būdu atkurti nuosavybės teises, iš jų nebūtų pagrindo priteisti turto vertės valstybei, nes nei turto natūra, nei pinigų šios atsakovės realiai nėra gavusios. Dėl to sklypų grąžinimas valstybei reikštų, kad, gavusi žalos atlyginimą už žemės sklypus iš nuteistųjų V. J. ir   V. B., valstybė dar juos ir susigrąžintų, t. y. nesant įstatymo pagrindo praturtėtų, o sąžiningi atsakovai patirtų nuostolių, kurių realaus atlyginimo pasiekti būtų sudėtinga.

Teismas sprendė, kad, patenkinus šį reikalavimą, dviejų sąžiningų šalių – valstybės ir dabartinių sklypų savininkų – interesų pusiausvyra būtų neproporcingai ir neprotingai pažeista vienos naudai; nurodė, kad savininkas, kuriam už jo turėtą turtą yra teisingai kompensuota, negali reikalauti susigrąžinti prarastą daiktą CK 4.96 straipsnio 2 dalies pagrindu, o jei nuosprendžiu konfiskuotų lėšų suma nepadengia tikrosios žalos, ji išieškotina iš kaltų valstybės pareigūnų bei asmenų, siekusių nepagrįstai atkurti nuosavybės teises.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas taikyti restituciją taikymo, taip pat paskirstyti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: patenkino ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimą ir taikė restituciją tokiu būdu: priteisė solidariai iš V. J. ir J. B. O. Š. 16 000 Lt, gautų pagal 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš O. Š. ir J. Š. L. G. 250 000 Lt, gautų pagal 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš V. J. ir J. B. R. J. 26 190 Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš V. J. ir J. B. P. B. 26 190 Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisti solidariai iš       V. J. ir J. B. J. K. 26 190 Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš V. J. ir J. B. J. D. 26 190 Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš V. J. ir J. B. J. D. 26 190 Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį; priteisė solidariai iš A. K. ir M. K. D. D. 10 000 Lt ir R. D. 6000 Lt, gautų pagal 2004 m. gegužės 12 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. 

Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu konstatavo, jog kaltinamieji G. S., Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas, bei V. J. su J. B. veikė bendrininkų grupe vieninga tyčia V. J. ir J. B. naudai ir dėl jų nusikalstamų veiksmų šie asmenys neteisėtai apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą, t. y. Vilniaus apskrities viršininko valdytus laisvos valstybinės žemės fondo sklypus (duomenys neskelbtini), taip valstybei padarydami didelę žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio    11 d. nutartyje, be kita ko, taip pat nurodyta, kad žemesnės instancijos teismai buvo nustatę, jog, priėmus sprendimus, kuriais A. K., L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. buvo atkurtos nuosavybės teisės bei suteikti žemės sklypai, šį turtą faktiškai įgijo ne šios kasatoriaus nuteistojo V. J. giminaitės, kurių įgaliojimo pagrindu jis veikė, o pats V. J., pasinaudojęs įgaliotinio teisėmis: žemės sklypus pardavė, o gautus pinigus pasisavino. Teismas nurodė, kad nuteistieji V. J. ir J. B. yra sugyventiniai, tvarkantys bendrą ūkį, todėl byloje pagrįstai nustatyta, kad svetimas turtas įgytas jų abiejų naudai.

Remdamasi galiojančiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog, nagrinėjant klausimą dėl restitucijos taikymo pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, kuriomis šį turtą įsigijo atsakovai O. Š., J. K., J. D., P. B., R. J., A. K., yra pagrindas pagal šias sutartis sumokėtus pinigus priteisti ne iš asmenų, kurie sutartyse įvardyti kaip pardavėjai, bet iš nusikaltimą padariusių asmenų, kurie, kaip nustatyta galiojančiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje, buvo tikroji šių sandorių šalis (pardavėjai) ir veikė bendrai – V. J. bei J. B. solidariai (CK 6.6 straipsnis). Restitucija pagal vėliau sudarytus sandorius vykdytina tarp šių sandorių šalių (CK 6.145 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, kuri buvo pradėta dar 2002 m. kovo 7 d. pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį, V. J. bei J. B. dalyvavo kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos civilinės bylos aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu pritaikius restituciją būtų pažeidžiamos šių asmenų, aktyviai dalyvavusių nagrinėjant civilinę bylą, proceso teisės (CPK 47 straipsnis). Taip pat civilinėje byloje ginčijami sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai pritaikius vindikaciją, nurodytas turtas grąžintas savininkui – valstybei, jau galiojant baudžiamojoje byloje priimtiems teismų sprendimams, kuriuose buvo konstatuota, kad būtent šie asmenys faktiškai disponavo ginčo turtu ir iš jo gavo naudos. Pripažinus negaliojančiais sandorius, pagal kuriuos buvo perduotas turtas, restituciją teismai privalo taikyti kiekvienu atveju, nepriklausomai nuo to, ar yra pareikštas atitinkamas reikalavimas, taip pat nuo to, į kokius asmenis yra nukreiptas toks reikalavimas, jeigu jis buvo pareikštas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad išlaidos, susijusios su sutarties sudarymu bei turto išregistravimu, yra tiesiogiai susijusios su restitucijos taikymu, todėl priteistinos atsakovams, kaip sąžiningai sandorio šaliai, iš nesąžiningos šalies (CK 6.152 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. B. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties dalį dėl restitucijos taikymo ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl restitucijos taikymo ir teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai susiaurino restitucijos taikymą, nes neįtraukė valstybės, o taikė tik tarp sandorio šalių ir dalies nusikalstamą veiką padariusių asmenų, neįtraukiant G. S. ir S. Ž. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, kuriuo remiantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 72 straipsnio 5 dalies pagrindu iš J. B. ir V. J. buvo konfiskuota po 240 120 Lt. Taigi šiame teismo nuosprendyje konstatuota, kad nėra galimybės konfiskuoti dėl nusikalstamos veikos įgytų žemės sklypų, todėl buvo išieškota konfiskuotino turto vertė pinigais. Iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas priartėja prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta. Dėl to apeliacinės instancijos teismo taikytas restitucijos būdas ir pagrindai šiuo atveju prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai dėl turto konfiskavimo. Teigtina, kad jeigu civilinis ieškinys būtų buvęs pareikštas baudžiamojoje byloje ir būtų patenkintas pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartį, nebūtų likę pagrindų taikyti turto konfiskavimą. Taigi valstybė konfiskuotas pinigų sumas iš J. B. ir V. J. gavo per klaidą, teismui nepagrįstai neperimant žemės sklypų natūra. Tai patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi pritaikyta vindikacija. Dėl to atsiranda pagrindas į restitucijos taikymą įtraukti valstybę, kuri per klaidą gavo konfiskuotas pinigų sumas iš kaltininkų (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taikydamas restituciją neatsižvelgė į tai, kad valstybės padėtis šiuo atveju pagerėjo dvigubai, t. y. valstybė gavo ir žemės sklypus natūra, ir didžiausią šių sklypų piniginę vertę turto konfiskacijos atveju. Kasatorės padėtis taikant restituciją nesąžiningai pablogėjo, nes antrą kartą išieškoma pinigų suma už tuos pačius žemės sklypus, t. y. atsakomybė jai pritaikyta du kartus. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių motyvų dėl turto konfiskavimo, vindikacijos ir restitucijos santykio. Teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais), jame  negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui.
2. Dėl sprendimo priėmimo trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, teisėtumo ir teisės į apeliaciją pažeidimo (CPK 305 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nesant ieškinio reikalavimo dėl kasatorės faktiškai ex officio (savo iniciatyva) priėmė trečiajam asmeniui sprendimą, kuris įsiteisėjo jo paskelbimo dieną, nepaliekant teisės į apeliaciją. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, gali būti įtraukiami dalyvauti byloje motyvuotu šalių prašymu ar teismo iniciatyva, jie dažniausiai į procesą įtraukiami remiantis teise užtikrinti regresą jo atžvilgiu. Įstatymo nustatyta, kad vienoje byloje priimti sprendimą dėl pagrindinio ir regresinio ieškinio negalima. Regresinis ieškinys pateikiamas jau įsiteisėjus teismo sprendimui ankstesnėje byloje. CPK nenumato galimybės priimti teismo sprendimo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Kasatorės statusas byloje sudarė pagrindą ir prielaidas tikėtis, kad dėl jos teismas nenagrinėja jokių reikalavimų, todėl negali būti priimtas teismo sprendimas šioje byloje, o tik gali būti nustatyti prejudiciniai faktai. Kadangi ji byloje nebuvo atsakovė, tai neturėjo nei teisės, nei pareigos gintis nuo pareikšto ieškinio. Dėl kasatorės teisių ir pareigų jokių reikalavimų teismas nenagrinėjo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovės L. P., S. K., T. I., A. Š. ir Z. Z. prašo J. B. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl restitucijos taikymo ir sprendimo priėmimo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėtumo. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, o Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu konstatuota, jog kasatorė ir V. J. neteisėtai pirmiau nurodytus žemės sklypus pardavė, o pinigus pasisavino. Šiuo teismo nuosprendžiu išspręstas ir padarytos valstybei žalos atlyginimo klausimas – už žemės sklypus, kuriuos nebuvo galima grąžinti valstybei natūra, priteista jų vertės pinigų suma. Byloje nustatyta, kad žemės sklypai sandoriais buvo perleisti atsakovams ir šiuo metu nėra tokios būklės, kokios jie buvo perleidimo metu, t. y. jie yra užstatyti atsakovų pastatais, įrengti keliai, komunikacijos. Nors valstybei žala buvo visiškai atlyginta konfiskavus iš kasatorės ir V. J. bendrai 480 240 Lt, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi šių žemės sklypų pirkėjai įpareigoti žemės sklypus grąžinti valstybei. Dėl to kasatorei ir V. J. atsirado pareiga atlyginti žemės sklypų pirkėjams padarytą žalą. CPK 47 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, su tam tikromis išimtimis turi šalies procesines teises ir pareigas, o kasatorė byloje buvo trečiasis asmenuo, t. y. bylos šalis. Vienas pagrindinių reikalavimų buvo žalos atlyginimas valstybei ir restitucijos taikymas. Taigi, šie ieškinio reikalavimai kasatoriai buvo žinomi ir suprantami.

              Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo J. B. kasacinį skundą atmesti ir  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė restituciją ir ją pagrįsdamas nurodė atitinkamus pagrindus. Pagal sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis sumokėti pinigai pagrįstai priteisti ne iš asmenų, kurie sutartyje įvardyti kaip pardavėjai, bet nusikalstamą veiką padariusių asmenų, kurie, kaip nustatyta galiojančiais teismų sprendimais baudžiamojoje byloje, buvo tikroji šių sandorių šalis (pardavėjai) – V. J. ir kasatorė. Šioje situacijoje svarbus yra sandorio imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaravimo faktas ir jo padariniai (CK 1.81 straipsnio 2 dalis). Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu paskirtas turto konfiskavimas buvo pritaikytas nuteistiesiems (V. J. ir kasatorei) kaip baudžiamojo poveikio priemonė. O restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys. Kasatorės argumentas, kad, taikant vindikaciją ir turto konfiskavimą, valstybės padėtis pagerėjo dvigubai, yra nepagrįstas, nes valstybė šias pinigų sumas gavo skirtingais teisiniais pagrindais: turto konfiskavimas taikomas jų padaryto nusikaltimo pagrindu, o vindikacija – siekiant sugrąžinti valstybei neteisėtų sandorių pagrindu prarastus žemės sklypus.
2. Dėl sprendimo priėmimo dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas aiškiai pripažino kasatorės ir V. J. teises, argumentavo savo sprendimą taikyti restituciją ir išdėstė jos padarinius byloje dalyvaujantiems tretiesiems asmenims, todėl nėra pagrindo teigti, kad pažeistos šių asmenų procesinės teisės (CPK 47 straipsnis). Kasatorė ir V. J. dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, nagrinėjamoje byloje ginčijami sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais, o teismui pritaikius vindikaciją, žemės sklypai grąžinti savininkui t. y. valstybei, jau galiojant baudžiamojoje byloje priimtiems teismų sprendimams. Sandorių negaliojimo padarinys yra restitucijos taikymas, taigi kasatorė žinojo apie jai galimos restitucijos taikymą.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo J. B. kasacinį skundą atmesti ir  Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl restitucijos taikymo. Nesutiktina su kasatorės argumentu, kad baudžiamojoje byloje iš kasatorės ir V. J. konfiskavus neteisėtais sandoriais gautas lėšas, civilinėje byloje pritaikius vindikaciją ir grąžinus žemės sklypus valstybei, valstybė neteisėtai paturtėjo. Konfiskavimas yra viena baudžiamojo poveikio priemonių ir jos paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o ne atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys. Jos taikymas ar netaikymas negali būti siejamas su baudžiamojo poveikio priemonėmis, pritaikytomis baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas pagal pirkimo–pardavimo sutartis sumokėtus pinigus priteisti ne iš asmenų, kurie sutartyje nurodyti kaip pardavėjai, bet iš nusikaltimą padariusių asmenų, kurie buvo tikroji šių sandorių šalis. Tokiu sprendimu nėra pažeidžiamos trečiųjų asmenų procesinės teisės, nes jie nagrinėjamoje civilinėje byloje aktyviai dalyvavo.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai A. J. ir R. J. prašo J. B. kasacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą, kuriuo A. J. ir R. J. priteistas pinigų sumas priteisti solidariai iš T. I., V. J., J. B. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos arba Valstybinės mokesčių inspekcijos bei priteisti 270 Lt vykdymo išlaidų, jei iš V. J. ir J. B. nieko nebūtų priteista. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl restitucijos taikymo. Pritariama kasatorės argumentui, kad valstybės padėtis po priimtų teismų procesinių sprendimų labai pagerėjo, ir tai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams. Pagrindinė aplinkybė, lėmusi žemės sklypų atėmimą iš sąžiningų įgijėjų, buvo ta, kad valstybė šios žemės neteko dėl nusikalstamų trečiųjų asmenų veiksmų. Valstybė, išreikalavusi turtą, iš sąžiningų įgijėjų atėmė ir sklypus, ir jų sumokėtus pinigus už šiuos sklypus, o sąžiningi įgijėjai dėl valstybės institucijų kaltės ne tik neteko įgytų žemės sklypų, bet dėl užsitęsusio teisminio proceso ir laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo daliai atsakovų gali visai nebeatgauti savo už žemę sumokėtų pinigų. Įstatymai nenustato galimybės, kad valstybei galėtų būti ir grąžintas turtas, ir atlyginta dėl turto praradimo padaryta žala, nes taip būtų atsiskaityta du kartus. Kadangi valstybei sklypas jau grąžintas, žala yra visiškai atlyginta, tai manytina, kad atsakovams A. J. ir R. J. priteistiną pinigų sumą turėtų būti įpareigoti sumokėti solidariai T. I., V. J., J. B. ir Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos arba Valstybinė mokesčių inspekcija, kurios naudai buvo išieškotos iš V. J. jų už žemės sklypą sumokėtos lėšos. Kadangi restitucija taikoma dėl kaltų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kurios teises ir pareigas perėmė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, pareigūnų veiksmų, tai ir iš jų turėtų būti priteistinos lėšos. Sąžiningi įgijėjai šiame teismo procese yra labiausiai nukentėjusi šalis, nes jie ginčo sklypus, įsigytus rinkos verte, įsiteisėjus teismo sprendimui, grąžino valstybei, po to juos vėl įsigijo iš valstybės, o dabar negali atgauti pagal panaikintus sandorius sumokėtų pinigų ir dėl valstybės institucijų bei nusikaltėlių veiksmų patirtų išlaidų.
2. Dėl bylos perdavimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Šis teismo procesas tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų ir sąžiningi įgijėjai jame dalyvauja ne dėl savo kaltės, tačiau visą tą laiką jie negali visaverčiai naudotis nupirktu žemės sklypu, o įsiteisėjus nutarčiai dėl restitucijos taikymo, negali atgauti pagal panaikintus sandorius sumokėtų pinigų. Nesant CPK 360 straipsnyje nustatytų pagrindų, nėra pagrindo šią bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės turto konfiskavimo reikšmės parenkant restitucijos būdą

              Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Juo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iš dalies atkurti teisingumą. Tačiau tam, kad būtų įgyvendinti šie siekiami tikslai, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas turi būti teisėtas, atliekamas pagal teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2007; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Varėnos rajono savivaldybė v. Ž. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-319/2009; kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į žemės sklypus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese atliktų nusikalstamų S. Ž. ir G. S., ėjusių atitinkamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir vedėjo pavaduotojo pareigas, taip pat V. J. ir J. B. veiksmų. Šie asmenys Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-375/2004 buvo pripažinti kaltais ir nuteisti konstatavus, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo neteisėtai įregistruota nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 1939-a. Ji buvo įregistruota nesant pretendentų prašymų ir kitų būtinų dokumentų, įrodančių, kad A. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą Vilniuje. 1999 m. lapkričio mėnesį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje buvo parengti sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovėms projektai, į kuriuos įrašytos žinomai melagingos žinios, kad pretendentės turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. K. neva nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ginčo sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn būdu. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ ir A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008, 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009).

Remiantis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis Vilniaus apskrities viršininko priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, taip apsaugant viešąjį interesą užtikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jame dalyvaujančių valstybės institucijų bei įgaliotų asmenų veiksmų teisėtumą. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus tokį administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos jėzuitų provincija v. UAB „Diagnostikos poliklinika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-662/2004; 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K., Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroro pavaduotojas v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2012; kt.).

Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Tačiau būtina pažymėti, kad, panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija, A. J. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2011, 2012 m. balandžio    12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012).

Nagrinėjamoje byloje administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti dėl jų neatitikties imperatyviosioms Žemės reformos įstatymo 2 straipsnio, Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 9 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (1997 m. lapkričio 11 d. redakcija) 2, 12, 13 punktų nuostatoms. Tačiau šioje byloje žemės sklypai, į kuriuos buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės, atlygintiniais sandoriais buvo perleisti kitiems asmenims. Šie žemės sklypų perleidimo sandoriai taip pat pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, nes remiantis imperatyviąja CK 4.48 straipsnio 1 dalimi nuosavybės teisę gali perduoti tik pats savininkas ar jo įgaliotas asmuo. Dėl to taikytina CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią tokio sandorio negaliojimo teisinis padarinys yra restitucijos taikymas.

Pirmiau pateikta šios bylos faktinė situacija panaši į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-7-165/2012, nagrinėtą situaciją, kurioje buvo ginčijami administraciniai aktai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, vėlesni šio turto perleidimo sandoriai ir taikyta restitucija. 2012 m. balandžio 12 d. byloje išplėstinės teisėjų kolegijos pasisakyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog restitucijos klausimas sprendžiamas panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga, tai, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams procesą pabaigtu ir neįpareigojant šių asmenų grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei. Taigi valstybė buvo įpareigota paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jų patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir siekiant jurisprudencijos tęstinumo būtina atsižvelgti į nagrinėjamoje byloje susidariusią specifinę situaciją.

Pirma, dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo proceso buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje konstatuota, kad nėra įrodymų, jog atsakovės S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I. siekė atkurti nuosavybės teises neteisėtu būdu. Taip pat nustatyta, kad V. J. ir J. B. ginčo žemės sklypus pardavė ir už juos gautus pinigus pasisavino nežinant apie tai įgaliojimus V. J. išdavusioms pirmiau nurodytoms atsakovėms. V. J. ir J. B., be baudžiamųjų bausmių, buvo taikytos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalys, 72 straipsnio 5 dalis), nes jų nusikalstamos veikos rezultatas buvo žemės sklypų už 480 420 Lt užvaldymas ir jų realizavimas. Dėl to šio turto nebuvo galima iš jų paimti natūra ir ši suma teismo nuosprendžiu buvo konfiskuota iš jų lygiomis dalimis. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Taigi turto konfiskavimas, remiantis galiojančiu reglamentavimu, yra vertinamas kaip baudžiamojo poveikio priemonė, o ne bausmė baudžiamosios teisės prasme. Turto konfiskavimas įsigaliojus 2000 m. BK neteko bausmės savybių. Juo siekiama užkirsti kelią asmeniui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, o ne jį nubausti. Tokį aiškinimą patvirtina ir teismų praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2004; 2006 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-486/2006; 2011 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-368/2011). Taigi baudžiamojo proceso pagrindu iš nusikaltimą padariusių asmenų valstybės nuosavybėn buvo paimtas turtas, t. y. 480 420 Lt. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad iš V. J. yra išieškota visa suma – 240 120 Lt, o iš J. B. – didžioji dalis priteistos sumos (liko neišieškota apie 36 600 Lt.)

Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi nagrinėdama šią bylą pirmą kartą pritaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas ir panaikino tuomečių įgijėjų (žemės sklypų savininkų) nuosavybės teises į jų valdomus žemės sklypus ir juos perdavė valstybės žinion. Pažymėtina, kad vindikacinį ieškinį daikto savininkas turi teisę pareikšti remdamasis daiktinės teisės normomis (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą bei kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime taip pat išaiškino, jog tais atvejais, kai daiktas, įgyjamas be savininko valios, daikto įgijimas savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo. Tokiu atveju asmuo, įgijęs daiktą, netampa to daikto savininku, o tik faktiniu šio daikto valdytoju. Šiame nutarime pažymėta, kad asmuo, nors ir sąžiningai įgijęs turtą, kurį savininkas prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, neprilyginamas to daikto savininkui. Taigi savininko ir sąžiningo įgijėjo teisinis statusas pagal Civilinį kodeksą yra nevienodas. Būtų paneigiamas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, jeigu, savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, savininko teisės nebūtų ginamos. Savininkui praradus turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo, nereiškia, kad jis praranda nuosavybės teises ir kitas asmuo, įgijęs šį turtą, tampa jo savininku. Taigi, civiliniame procese atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą ir šaliai pasinaudojus daiktinių asmens teisių gynimo būdu, kurį savininkas (šiuo atveju valstybė) gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, neteisėtai valdantį jam priklausantį daiktą, valstybei buvo grąžinti ginčo žemės sklypai natūra iš jų įgijėjų. 

Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje teismų jau pritaikytas teisines poveikio priemones, nurodo, kad tiek turto konfiskavimas, tiek vindikacija atskiruose procesuose buvo pritaikyti pagal įstatymo leidėjo įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas negali teisės normomis sureguliuoti visų galimų, vėlesnių teisinių situacijų. Šioje byloje susidariusi specifinė situaciją lėmė tai, kad, teismams atskirai baudžiamajame ir civiliniame procese pritaikius teisės normas, matyti šalių teisių ir pareigų santykio neproporcingumas – valstybė yra gavusi ginčo žemės sklypų vertę pinigais pritaikius turto konfiskavimą ir žemės sklypus natūra pagal vindikacijos taisykles, o iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų, be pritaikytos bausmės, yra konfiskuota žemės sklypų vertę atitinkanti pinigų suma, o žemės sklypus įsigiję asmenys neteko žemės sklypų natūra ir sumokėtų už jų įsigijimą pinigų sumos. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Taip pat teisinis reglamentavimas negali būti taikomas taip, kad jo rezultatas sudarytų pagrindą nesąžiningumui, t. y. vienai iš šalių praturtėti. Pažymėtina, kad turto konfiskavimas, netekęs bausmės savybių, savo esme priartėjo prie civilinio poveikio priemonių, nes paimama tik tai, kas neteisėtai gauta. Kita vertus, turto konfiskavimas kaip baudžiamojo poveikio priemonė skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių tuo, kad konfiskuojant turtą jis atitenka valstybei, o taikant civilinės atsakomybės priemones – nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje      Nr. 2K-270/2004). Tai, kad ne iš visų, bet tik iš dviejų nusikalstamą veiką padariusių asmenų, t. y.       J. B. ir V. J., baudžiamajame procese buvo konfiskuota suma, atitinkanti žemės sklypų rinkos vertę, tik patvirtina tą faktą, kad turto konfiskavimas savo esme priartėja prie civilinio poveikio priemonių. Atsižvelgiant į tai, turi būti derinamos taikytos baudžiamojo ir civilinio poveikio priemonės, siekiant išlaikyti jų proporcingumą, nes subjektas, kuris gauna turto vertę pagal baudžiamojo poveikio priemones, šioje byloje sutapo su žemės sklypų savininku, t. y. valstybe, besiremiančia daiktinės teisės gynimo priemone.  

Kaip nurodyta pirmiau, administracinio akto ir sandorio negaliojimo dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms padariniai yra tokie patys, t. y. restitucija. Pažymėtina, kad restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje panaikinus žemės sklypų perleidimo sandorius, pardavėjos (atsakovės               S. K., A. Š., L. P., Z. Z. ir T. I.) turėtų grąžinti pinigus pirkėjams (žemės sklypų įgijėjams), o šie – žemės sklypus. Tačiau kaip nustatyta baudžiamojoje byloje ne sutartyse įvardytos pardavėjos, o   V. J. ir J. B. buvo tikroji šio sandorio šalis (pardavėjas), pasisavinusi pagal šias sutartis sumokėtus pinigus. Taigi tokiu atveju pinigai turėtų būti priteisiami iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų. Tačiau šie pinigai, pritaikius baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, jau buvo perduoti valstybei (siekiant panaikinti galimybę nusikalstamą veiką padariusiems asmenims iš neteisėtos veikos gauti turtinės naudos). Žemės sklypų įgijėjai turėtų ginčo sklypus grąžinti pardavėjams, o jie dėl panaikinto administracinio akto, atkūrusio nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą šiuos žemės sklypus, grąžinti valstybei. Pažymėtina, kad valstybė, būdama ginčo žemės sklypų savininkė, pasirinko įstatyme įtvirtintą savo teisių gynimo būdą – vindikaciją (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 4.96 straipsnio 1 dalis). Šia daiktinės teisės gynimo priemone valstybė, kaip savininkė, susigrąžino žemės sklypus iš pirkėjų (žemės sklypų įgijėjų). Taigi remiantis šioje byloje susidariusia specifine situacija, teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais bei įvertinus šio teismo proceso trukmę šalys grąžinamos į status quo – kadangi valstybei žemės sklypai jau grąžinti natūra, tai pirkėjams (žemės sklypų įgijėjams) grąžinamos jų patirtos šių žemės sklypų įsigijimo išlaidos iš valstybės. Šis teisių gynimo būdų taikymas užtikrina, kad žemės sklypų įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai nepablogėtų, o valstybės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, – atitinkamai nepagerėtų. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovėms nuosavybės teisės buvo atkurtos nesant tam teisinio pagrindo, todėl tokiu teisinės padėties atkūrimu jų teisės ir teisėti interesai taip pat nėra pažeidžiami.

Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami klausimai dėl trečiojo asmens teisinės padėties šiame procese, nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų nagrinėjamame ginče.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina, pakeičiant taikytą restitucijos būdą ir nurodant, jog restitucija taikytina tik tarp valstybės ir valstybei grąžintinų žemės sklypų įgijėjų (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Išplėstinei teisėjų kolegijai pakeitus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį, atitinkamai yra perskirstomos priteistos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismo atsakovams lygiomis dalimis iš V. J. ir J. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos ir priteistinos iš valstybės: A. K. – 1000 Lt, N. K. – 1000 Lt, J. Š. – 1000 Lt, D. D. – 1500 Lt, P. B. – 3000 Lt, L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. – 2040 Lt už advokato pagalbą. Kasacinės instancijos teisme atsakovės L. P., S. K., T. I., A. Š., Z. Z. nurodo patyrusios 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, todėl jos taip pat priteistinos iš valstybės. Kasacinio teismo tenkinamas R. J. prašymas priteisti 270 Lt išlaidų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 93 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį pakeisti, nutarties rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Patenkinti ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimą ir taikyti restituciją tokiu būdu:

1. Priteisti iš valstybės O. Š. (duomenys neskelbtini) 16 000 (šešiolika tūkstančių ) Lt, gautų pagal 1999 m. gruodžio 21 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

2. Priteisti iš valstybės R. J. (duomenys neskelbtini) 26 190 (dvidešimt šešis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt) Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 7 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

3. Priteisti iš valstybės P. B. (duomenys neskelbtini) 26 190 (dvidešimt šešis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt) Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

4. Priteisti iš valstybės J. K. (duomenys neskelbtini) 26 190 (dvidešimt šešis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt) Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

5. Priteisti iš valstybės J. D. (duomenys neskelbtini) 26 190 (dvidešimt šešis tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt) Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 5 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

6. Priteisti iš valstybės A. K. (duomenys neskelbtini) 16 000 (šešiolika tūkstančių) Lt, gautų pagal 2000 m. sausio 18 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

7. Priteisti solidariai iš O. Š. (duomenys neskelbtini) ir J. Š. (duomenys neskelbtini) L. G. (duomenys neskelbtini) 250 000 (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių) Lt, gautų pagal 2005 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį;

8. Priteisti solidariai iš A. K. (duomenys neskelbtini) ir M. K. (duomenys neskelbtini) D. D. (duomenys neskelbtini) 10 000 (dešimt tūkstančių) Lt ir R. D. (duomenys neskelbtini) 6000 (šešis tūkstančius) Lt, gautų pagal 2004 m. gegužės 12 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Priteisti iš Lietuvos valstybės R. J. (duomenys neskelbtini) ir A. J. (duomenys neskelbtini) 270 Lt išlaidų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu.

Priteisti iš Lietuvos valstybės A. K. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt, N. K. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt, J. Š. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt, D. D. (duomenys neskelbtini) 1500 Lt, P. B. (duomenys neskelbtini) 3 000 Lt, L. P. (duomenys neskelbtini), S. K. (duomenys neskelbtini), T. I. (duomenys neskelbtini), A. Š. (duomenys neskelbtini), Z. Z. (duomenys neskelbtini) – 2 340 Lt už advokato pagalbą.“

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Česlovas Jokūbauskas

Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Pranas Žeimys