Administracinė byla Nr. A-1656-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02544-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-11), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 100 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad jo kalinimo sąlygomis Šiaulių TI yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes su niekuo negalima taip žiauriai elgtis, žeminti asmens orumo ir bausti kankinančioje įstaigoje, o jis buvo baudžiamas kankinant. Šiais veiksmais buvo pažeista pareiškėjo kaip kalinio teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Pažymėjo, jog kamerose buvo šalta, drėgna, vienam asmeniui tekdavo mažiau kvadratinių metrų nei numato teisės aktai. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN76:1999 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. kameros ploto. Šioje įkalinimo įstaigoje kameros plotas yra apytiksliai 17 kv. m. ir visuomet buvo viršijamas kalinių skaičius kamerose. Pažymėjo, jog pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas visuomet buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Nors atsakovas nurodo, jog nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. kameroje buvo nuo 1 asmens iki 8 asmenų, tačiau to niekada nėra buvę, kameroje Nr. 44 pareiškėjas nėra niekada buvęs vienas, šioje kameroje iš pradžių buvo 6 asmenys. Pabuvus kameroje Nr. 44 kelias savaites pareiškėją perkėlė į kamerą Nr. 67, tačiau perkėlė visus tuos pačius asmenis, kurie buvo kameroje Nr. 44. Į kamerą Nr. 10 iš karto atėjo trise, o jau joje buvo dar vienas žmogus, todėl visuomet šioje kameroje buvo keturiese.

Pažymėjo, jog nors atsakovas nurodo, kad per parą kamerose gali keistis asmenų skaičius, tačiau toks teiginys yra neteisingas, kadangi asmuo pas gydytojus apžiūrai būna nuvestas tik vieną kartą, t. y. atvykus. Jei asmuo užsirašo pas gydytoją apžiūrai, tai 5 minutėms nuveda ir parveda jį atgal, jei ką ir išveža iš kameros, tai to asmens laisva vieta pabūna iki vakaro ir tuojau pat perkelia žmogų iš kitos kameros į laisvą vietą.

Pareiškėjas nurodė, jog kamerose pastoviai nėra atitinkamos šviesos, trūksta oro, nėra vėdinama. Nors atsakovas nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu, t. y. per duris ir langus, tačiau žiemą tiek langai, tiek durys visuomet yra uždaryti. Šiuo metu pareiškėjas gyvena pirmame aukšte ir visa siena yra apipelėjusi, kadangi kaimynams iš antro aukšto atliekant gamtinius reikalus, viskas bėga per sieną ir niekaip nenusausina, kad neliktų pelėsio. Tualetas kameroje atskirtas tik 1–1,5 m. tvorele ir tik viena puse, ne iki galo. 

Pažymėjo, jog, išvykstat ir atvykstant priėmimo ir paskirstymo bei kratų atlikimo patalpoje sąlygos yra nežmoniškos, šalta, šlapia. Liepia nusirengti iki nuogumo, kuomet oro temperatūra žiemą yra neigiama. Nurodė, jog kamerose kartu būna rūkantys ir nerūkantys asmenys, pareiškėjas yra nerūkantis, tačiau turi kartu būti su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, jog pareiškėjas metė rūkyti maždaug prieš du mėnesius – spalio pradžioje.

Pareiškėjui yra atimtos galimybės judėti, vaikščioti, todėl jis susirgo hemorojaus liga, jam nėra suteikiamas tinkamas gydymas, yra išduodami vaistai 5 dienoms po 1 žvakutę, tačiau ant vaistų pakuotės pažymėta, kad veiksmingas gydymas tuomet, kai žvakutės vartojamos 2–3 mėnesius po 2 žvakutes, t. y. ryte ir  vakare po 1 žvakutę.

Pareiškėjas pastebėjo, jog nors atsakovas kalba apie įstaigoje laikomų kalinių pasivaikščiojimų kiemelius, tačiau jo plotas mažesnis nei kameros, o į jį išvedami visi kameroje gyvenantys asmenys, t. y. apie 10 asmenų, taigi nėra vietos kur vaikščioti. Be to, atsakovas kalba ir apie švarą kamerose ir graužikų naikinimą, neva ne rečiau kaip kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą sienų, langų, grindų, palangių, įrenginių, baldų, tačiau tai nėra daroma. Pareiškėjas niekada nematė, kad būtų valoma kas mėnesį.

Pareiškėjas nurodė, jog, grįžus iš etapų, kaliniai vedami į karantiną. Ten būna iki 20 žmonių. Kamerose drėgna, šlapia, tamsu, žiurkės lenda iš klozeto. Kamerose turi būti įrengiami radijo taškai, kurių nė vienoje kameroje nėra.

Pažymėjo, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala pasireiškia tuo, kad jis nuolat jaučia diskomfortą, buvo pradėjęs gerti raminančius vaistus, buvo pas psichiatrę. Pareiškėjas jaučia nuolatinį nerimą, jam prasidėjo depresija.

Pareiškėjas nurodė, jog jis prašo priteisti jam 100 000 Lt neturtinę žalą, kurią nustatė pagal tai, jog viena diena, praleista kalėjime, įvertinama 260 Lt suma. Be to, pareiškėjas jaučia stresą, depresiją, negali susikaupti, jaučia nuolatinį diskomfortą, nes visur būna pilna žmonių, neįmanoma normaliai nueiti į tualetą, negali normaliai pajudėti. Atvykdamas į kalėjimą pareiškėjas svėrė 82 kg, o dabar sveria tik 74 kg. Pareiškėjas badavo, kad pagerintų kalinimo sąlygas, dėl medicinos personalo, dėl kriminalinės žvalgybos pareigūnų elgesio. Pareiškėjas parašė skundą dėl utėlių, kurį neva atsiėmė. Pareiškėjas neva rado ant savo rūbų utėlių, tačiau 2014 m. gegužės 20 d. pareiškėjas pateikė prašymą skundo nenagrinėti, nes skunde nurodytos aplinkybės išspręstos. Aplinkybės išspręstos taip, kad kriminalinė žvalgyba atėjo ir nurodė, kad, jei neatsiims skundo, bus perkeltas į kitą kamerą. Iš pradžių pareiškėjas neatsiėmė skundo, todėl jį perkėlė į kitą kamerą, paskui dar į kitą, kol galiausiai buvo priverstas atsiimti skundą, kad nebemėtytų pirmyn ir atgal po kameras. Pažymėjo, jog dušai nėra perskirti sienelėmis, yra 8 kranai, o duše būna 10 žmonių, tai likusieji 2 asmenys turi stovėti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 71-79) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 69/06-5220 „Dėl V. V. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ buvo matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2014 m. sausio 21 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. spalio 28 d. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. vasario 26 d. su 4–9 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,64 iki 2,06 kv. m., nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. balandžio 10 d. su 5–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,54 iki 2,21 kv. m., nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. su 6–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 3,14 iki 1,89 kv. m., nuo 2014 m. balandžio 28 d. iki 2014 m. liepos 19 d. su 4–7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,76 iki 3,29 kv. m., nuo 2014 m. liepos 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. su 1–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 17,9 iki 2,24 kv. m., nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 29 d. su 6–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,84 iki 2,88 kv. m., nuo 2014 m. rugsėjo 29 d. iki 2014 m. spalio 21 d. su 1–7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 16,3 iki 2,32 kv. m., nuo 2014 m. spalio 21 d. iki 2014 m. spalio 28 d. su 4–6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,23 iki 3,49 kv. m. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,89 kv. m. iki 16,3 kv. m. gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 273 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Atitinkamai, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atitinkamai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atsakovas pabrėžė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktu, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. 

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pažymėjo, jog nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. birželio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais.

Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 101, 102 punktais ir nurodė, jog 2014 m. balandžio 21 d. pareiškėjas pateikė skundą, kuriame nurodo, jog ant drabužių rado utėlių, tačiau 2014 m. gegužės 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą nenagrinėti jo pateikto skundo, nes pateiktos aplinkybės išspręstos. 2014 m. gegužės 29 d. Šiaulių TI raštu informavo pareiškėją, jog administracinė procedūra nutraukta.

Pažymėjo, jog pareiškėjas savo skunde teismui nurodo, kad medicinos darbuotojai neatlieka savo darbo, tyčiojasi iš žmonių, tačiau savo teiginių nepagrindžia įrodymais, nenurodo, kada kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, į kokį gydytoją, kada jam pagalba nebuvo suteikta arba buvo suteikta nekvalifikuota pagalba, todėl pareiškėjas savo skundą grindžia bendro pobūdžio prielaidomis, neįrodo jo pagrįstais faktais ar įrodymais, todėl pretenzijos Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybai neturi pagrindo.

Atsakovas nurodė, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore yra įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje. Rėmėsi Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21, 22 punktais ir nurodė, jog Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl nepakankamo ploto pasivaikščiojimo kiemeliuose nepagrįsti.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 56–60 punktais ir nurodė, jog ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra Šiaulių TI yra vykdoma vadovaujantis teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsniu ir prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 103-114) pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 350 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal Įsakymo 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje buvo pateikta Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. 69/06-5220 „Dėl V. V. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurios buvo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas periodiškai nuo 2014  m. sausio 21 d. iki 2014 m. spalio 28 d. ir pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,89 kv. m. iki 16,3 kv. m., taip pat tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kamerose Nr. 10 ir Nr. 44 su pareiškėju buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai, kamerose Nr. 18 ir Nr. 32 su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai, kameroje Nr. 67 su pareiškėju buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai. Tačiau iš pateiktos pažymos nebuvo galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjui 273 dienas galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atsižvelgė ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Pažymėjo, jog ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų, taip pat yra pateikta Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. 62/08-367 „Apie V. V. laikymo sąlygas“, iš kurios matyti, kad dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, taip pat minėtame dokumente nurodyta dėl gyvenamosiose patalpose įrengto dirbtinio apšvietimo, kameros inventoriaus, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo, prausimosi patalpų, pasivaikščiojimo kiemelių.

Pažymėjo, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tualetas kameroje atskirtas tik 1–1,5 m. tvorele ir tik viena puse, ne iki galo, kyla tualeto smarvė, tačiau toks pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, nes visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad dušai nėra perskirti sienelėmis, yra 8 kranai, o duše būna 10 žmonių, tai likusieji 2 asmenys turi stovėti ir laukti. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto nuostatą, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl atsakovas tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu, nes Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, o suimtieji, nuteistieji į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Teismas dėl pasivaikščiojimų kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimų trukmės nurodė, jog Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, o, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė pats yra nerūkantis, tačiau turi kartu būti su rūkančiais asmenimis, nes nerūkančių asmenų kamerų kaip ir nėra, jis priverstas kvėpuoti dūmais. Tačiau, teismo vertinimu, toks pareiškėjo aiškinimas yra nepagrįstas, nes iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje 2014 m. sausio 22 d. metu pareiškėjas nurodė savo žalingus įpročius: rūkymą ir alkoholį. Pareiškėjo 2014 m. sausio 21 d. rašytiniame prašyme Šiaulių TI direktoriui nurodė, kad jis pats yra rūkantis, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Pagarsinus šiuos dokumentus, pareiškėjas nurodė, kad metė rūkyti maždaug prieš du mėnesius – spalio pradžioje, tačiau tokiu atveju pareiškėjas nepateikė atsakovui raštu prašymo, kad būtų perkeltas į nerūkančiųjų kamerą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Be to, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punktas numato, jog kameras privalo tvarkytis patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI yra vykdoma vadovaujantis teisės aktais, tai patvirtina pateiktas Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos patvirtintas Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planas 2014–2015 m. ir Šiaulių TI 2012–2013 m. dezinfekcijos planas.

Teismas pareiškėjo aiškinimą, kad dėl nuolatinio nejudrumo, atimtos galimybės judėti, vaikščioti jis susirgo hemorojaus liga, kad jam nėra suteikiamas tinkamas gydymas, vertino kritiškai, nes iš pateiktos asmens sveikatos istorijos buvo matyti, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus yra reaguojama, pareiškėjui visada suteikiama medicininė pagalba, pagal galimybes išrašomi vaistai. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad tai atsitiko dėl Šiaulių TI kaltės nėra pagrindo. Iš asmens sveikatos istorijos nuorašo buvo matyti, kad buvo atvejų, kai pareiškėjas atsisakė vykti į Sveikatos priežiūros tarnybą, badavo, kaip pats nurodė, kad pagerintų kalinimo sąlygas, dėl medicinos personalo, dėl kriminalinės žvalgybos pareigūnų elgesio. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. lapkričio 12 d. pažymos Nr. 61/04-1837 „Dėl V. V.“ buvo matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių kreipėsi keturis kartus.

Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl dirbtinės ventiliacijos nebuvimo, sanitarinio mazgo ne visiško atskyrimo nuo gyvenamųjų patalpų, blogo kvapo, dėl dušo, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir trukmės ir kt. nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais. Pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai Šiaulių TI patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti ir pažeidimai nebuvo nustatyti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.250 straipsniu, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos buvo matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, bei į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į atsakovo Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvačia suma laikytina 4 350 Lt, todėl ši suma  priteistina pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

III.

Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo neteisėtų veiksmų vertinimo laikotarpį iki trejų metų. Konvencija nenumato jokio termino 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Konvencijos nuostatas, nėra išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas negalėjo su jais ilgai susipažinti.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis galimai buvo kalinamas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų, šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuoti ir vertinti, ar buvo laikytasi 5 kv. m. minimalaus ploto reikalavimo, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti jo teiginiai, kadangi toks atmetimas nėra motyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atsisako vadovautis EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 122-124) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo administracinę bylą. Remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis neprašė taikyti Lietuvos teisės yra nevertintinos. Pabrėžia, jog Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą, nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam tai sukelia daugiau ar mažiau stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, nenurodė, kuo grindžiamas prašomas priteisti neturtinės žalos dydis. Šiaulių TI administracija ėmėsi visų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. V. prašomos priteisti 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 4 350 Lt (1 259,85 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo spendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinės bylos aplinkybes.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas teikia argumentus dėl Lietuvos teisėje įtvirtinto ieškinio senaties termino, dėl minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymo, neatsižvelgus į tai, jog gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 5 kv. m. standarto, dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos (b. l. 116-118). Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties termino atitikimo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė nurodyto ieškinio senaties termino (tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį, todėl pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės (b. l. 116-118). Šie argumentai iš esmės nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog ji toliau vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, išreiškiamą nesutikimą su teismo atliktu vertinimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė, vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 5 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai (b. l. 116-118).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 5 kv. m., t. y. europietišku standartu, jis nepažymėjo, iš kur kildina šį nurodytą europietišką standartą (b. l. 116-118).

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. spalio 21 d.) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai svyravo nuo 1,89 kv. m. iki 17,9 kv. m. ploto, tačiau duomenų, kiek kuriuo metu pareiškėjui teko ploto, atsakovas nepateikė, todėl pateikti duomenys vertinti apreiškėjo, teigiančio, kad buvo pažeista jo teisė būti laikomam užtikrinant 3,6 kv. m. minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimą). Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 273 dienas nebuvo užtikrintas Įsakyme nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto nei yra numatyta Įsakyme. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėju, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje) ir tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Vis dėlto nurodytos aplinkybės savaime nepaneigia nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino laikotarpių, kai buvo pažeidžiamos jo teisės neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde kitokio neteisėtų veiksmų laikotarpio, t. y. kitokio dienų skaičiaus, kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma, nenurodo.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytomis orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijomis už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). Analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 100 000 Lt (28 962 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (273 dienas, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 035 Lt (atitinkamai 300 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 450 Eur pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, prašydamas jo nurodyto neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 116-118). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų pažeidimų, sukėlusių pareiškėjui žalą (CK 6.271 str.), nebuvo nustatyta ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų pareiškėjas apeliaciniame skunde atskirai neginčija (b. l. 116-118). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą (b. l. 116-118). Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 2 450 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies  punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui V. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 450 Eur (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė