Administracinė byla Nr. A-1169-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02243-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Šiaulių TI kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, prasta ventiliacija ir apšvietimas, buvo parazitų ir graužikų, tualetai kamerose neatitverti ir neatitinka higienos normų reikalavimų. Pasivaikščiojimų kiemeliai per maži, vietoj 8 valandų gryname ore galėjo pasivaikščioti tik 1 valandą. Dušu galėjo pasinaudoti tik 1 kartą per savaitę, maudymosi laikas per trumpas, dušo kabinos be atitvarų. Maistas buvo nekaloringas. Ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine buvo ribojami. Jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sutrikimų, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašė už kalinimo laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. (laikotarpis priimtas teismo žinion nagrinėjimui nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d.) priteisti 10 000 Eur.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. kamerose Nr. 95, 99, 97, 88, 35, 1, 61, kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, todėl vienam asmeniui teko nuo 3,75 iki 19,00 kv. m kameros ploto.
5. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo pastatytas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl šios priežasties negalima konstatuoti įstaigos veiklos neteisėtumo dėl drėgmės ar oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko oro temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.
6. Dėl pasivaikščiojimo teisės įgyvendinimo pažymėjo, kad Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis (nuo 17,31 iki 22,44 kv. m ploto). Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžių. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo argumentai dėl per trumpos pasivaikščiojimo gryname ore trukmės yra nepagrįsti.
7. Dėl graužikų naikinimo nurodė, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant poreikiui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI metu kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija buvo vykdoma vadovaujantis 2016–2017 m. dezinfekcijos-higienos planu.
8. Teigė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kaip ir įgyvendinant pasivaikščiojimo teisę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas nė vienu jo kalinimo laikotarpiu nebuvo laikomas daugiau kaip su dar trimis asmenimis, todėl net ir keturiems asmenims turėjo užtekti laiko išsimaudyti. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens nebuvimo kameroje neturi jokio pagrindo.
9. Dėl pasimatymų pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, paliktiems atlikti ūkio darbų kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėse arba kalėjimuose, kuriuose nėra galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų, vienas ilgalaikis pasimatymas pakeičiamas trimis trumpalaikiais pasimatymais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte įtvirtinta, kad pasimatymai tardymo izoliatoriuose vyksta be fizinio kontakto. Šių teisės normų formuluotės rodo, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimas, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus, nuteistiesiems, priskirtiniems asmenims tardymo izoliatoriuose, nėra numatytas.

II.

10. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas rėmėsi Įsakymo 1.3.1 punktu, taip pat iš Šiaulių TI 2016 m. spalio 25 d. pažymos Nr. 60/09-38263 „Dėl R. M.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. kamerose Nr. 95, 99, 97, 88, 35, 1, 61. Pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas kamerose, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,75 iki 18,73 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus.
12. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl higienos normų pažeidimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14, 15, 16 ir 17 punktais, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 ir 13 punktais. Teismas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas 2016 m. gegužės 24 d. atliko kameros Nr. 35 patikrinimą (išvados surašytos 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-132) ir nustatė, jog oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas higienos normas, tačiau kameroje matomas pelėsis, neveikė dirbtinio apšvietimo lempos (pažeistas Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Kamera Nr. 61, kurioje pareiškėjas kalėjo 4 dienas (2016 m. rugsėjo 13–16 d.), patikrinta 2016 m. rugsėjo 16 d. (išvados surašytos 2016 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-312) ir buvo nustatytas pelėsis (pažeistas Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. lapkričio 2 d. pažymoje Nr. 62/08-736 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai), įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas oro judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis, Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą, padidinti oro judėjimo greitį, sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą, nes nėra galimybės padidinti langų angas. Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Higienos norma HN 134:2015. Ši norma nereglamentuoja sanitarinio mazgo atitvarų, be to, ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, konstatavo, jog imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo likusios kameros dalies nėra. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovo atstovas tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neatliekamos dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, rėmėsi Šiaulių TI paaiškinimais, Šiaulių TI 2016 m. vasario 12 d. higienos-dezinfekcijos planu 2016–2017 metams Nr. 20/01-1023, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktu Nr. EP-447, kuriame šiuo aspektu jokių pažeidimų nenustatyta. Teismas pagal esamus byloje duomenis negalėjo konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 134:2015 33 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių, rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu bei tuo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakyme Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatytas kasdieninis vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore laikas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells), užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
15. Teismas, remdamasis galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. aktu Nr. EP-447, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio energetinė vertė buvo deficitinė. Iš to teismas konstatavo, kad šiuo aspektu jokie teisės aktai nebuvo pažeisti. Be to, pareiškėjas maisto galėjo įsigyti.
16. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu, rėmėsi Higienos normos HN 76:2010 68 punktu, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 6 d. atlikto patikrinimo metu (2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. EP-447) nustatytais duomenimis, kad dušinių patalpų sienos ir grindys dengtos plytelėmis, nuolydis į vandens nutekėjimo angas yra, prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai. Dušinių patalpose paviršiai lygūs, be plyšių, lengvai valomi, dezinfekuojami, pelėsio vizualiai nesimato, įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus argumentus dėl pertvarų dušuose nebuvimo, atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.3 punktas numato, kad „kaliniai turi turėti greitą priėjimą prie sanitarinių įrenginių, kurie atitinka higienos ir privatumo reikalavimus“; 19.4 punkte numatyta, jog kiekvienas kalintis asmuo galėtų pasinaudoti vonia ar dušu klimatui tinkamoje temperatūroje. Iš to teismas padarė išvadą, jog privatumo aspektas akcentuojamas dėl naudojimosi sanitariniu įrenginiu, o ne dušais, todėl negalima daryti išvados, jog dėl to, kad dušuose nebuvo įrengtos pertvaros, pareiškėjo galimybės palaikyti asmeninę švarą būtų sumažėjusios. Pareiškėjas neneigė, kad šį reikalavimą Šiaulių TI vykdė, todėl pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu vieną kartą per savaitę atmesti kaip nepagrįsti.
17. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl ilgalaikių pasimatymų su sugyventine nesuteikimo, rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 30 straipsniu, taip pat nurodė, kad nėra duomenų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjas savo prašymuose Šiaulių TI būtų nurodęs Suėmimo vykdymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus ir pagrindęs juos rašytiniais įrodymais.
18. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorija, nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu nebuvo padaryta įrašų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjui būtų diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su jo buvimu Šiaulių TI.
19. Apibendrindamas teismas nurodė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis – keliamų reikalavimų įgyvendinimo, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, kas administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI, pažeidžiant prieš tai paminėtas higienos normas, buvo laikomas neilgą laikotarpį, periodiškai iš viso apie 4 mėnesius, jo buvimo įstaigoje metu jam tekęs kameros plotas nė vieną kartą nebuvo mažesnis, nei nustatyta Įsakyme. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką pareiškėjui dėl anksčiau paminėtų higienos normų pažeidimo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta. Teismas taip pat nenustatė, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai. Todėl, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas konstatavo, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III.

20. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ar pakeisti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti).
21. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas jo skundą turėjo detaliai ir išsamiai išnagrinėti, ypač vertindamas aplinkybes, susijusias su jam tekusiu kameros plotu (būtent plotu, kuriame galėjo judėti, t. y. įvertinti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), nes didžiąją laiko dalį praleido būtent kameroje. Dėl apribotos judėjimo galimybės nuolat kildavo konfliktų tarp kameroje esančių asmenų. Šiaulių TI nepateikė teismui tikslių duomenų, kiek ir kokių asmenų buvo laikoma su juo vienoje kameroje. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. birželio 7 d. kameroje Nr. 99, kurios plotas 16,29 kv. m, beveik visą laiką buvo laikomi 4 asmenys. Užimtas plotas siekė 9 kv. m, todėl laisvo ploto liko tik apie 7,29 kv. m – po 1,86 kv. m kiekvienam. 2016 m. birželio 7‑13 d. kameroje Nr. 97, kurios plotas 19,01 kv. m, beveik visą laiką buvo laikomi 5 asmenys. Užimtas plotas siekė 10,5 kv. m, todėl laisvo ploto liko tik apie 8,49 kv. m – apie 1,7 kv. m kiekvienam. Kitais laikotarpiais situacija buvo panaši. Be to, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą reikia atimti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą ir toks likęs plotas turi būti ne mažiau kaip 4 kv. m.
22. Akcentuoja, kad tiek jam naudojantis tualetu, tiek prausiantis duše, nebuvo užtikrintas jo privatumas. Be to, prausimuisi duše yra skirta tik 15 min., per kurias reikia spėti nusirengti, susidėlioti higienos priemones, susireguliuoti vandenį ir nusiprausti.
23. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo higienos normų pažeidimus, tačiau nepagrįstai sprendė, jog už juos nereikia atlyginti pinigais, nes tokie pažeidimai buvo daromi nuolat.
24. Akcentuoja, kad erdvės trūko ir pasivaikščiojimų kiemeliuose. Jis negalėjo juose laisvai bėgioti ir mankštintis.
25. Pažymi, kad nesiskundė dėl netinkamo maitinimo.
26. Teigia, kad 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo su sugyventine, tačiau toks pasimatymas jam nepagrįstai nebuvo suteiktas.
27. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
28. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo administracinę bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad apeliantas nedetalizuoja aplinkybių, patvirtinančių jo patirtą neturtinę žalą, taip pat niekaip nepagrindžia priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo atstovo ar jo pareigūnų veiksmų ar neveikimo bei patirtos neturtinės žalos egzistavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
30. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
31. Iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo argumentų matyti, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu jam kalint Šiaulių TI kamerose jam teko mažiau kameros ploto, nei nustatyta teisės aktuose, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu ir prausiantis duše, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, buvo pažeista jo teisė į pasimatymą su sugyventine, taip pat su minėto teismo parinktu jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu – pripažinimu, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas (buvo konstatuoti higienos normų reikalavimų pažeidimai). Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turėtų būti atlyginta pinigais – 10 000 Eur dydžio suma.
32. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 21 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
33. Iš atsakovo atstovo pateiktos 2016 m. spalio 25 d. pažymos Nr. 60/09-38263 „Dėl R. M.“ (b. l. 15–18) matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko ne mažiau kaip 3,75 kv. m kameros ploto.
34. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
35. EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
36. Įsakyme nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑741‑415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1511‑525/2017 ir kt.).
37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, kaip buvo minėta prieš tai, jam teko ne mažiau kaip 3,75 kv. m kameros ploto, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju pagrįstai iš bendro kameros ploto nebuvo atimtas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
38. Apibendrinant, kas buvo išdėstyta prieš tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisės į minimalų kameros plotą pažeidimo, atitinkamai ir jokių atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateikta 2016 m. spalio 25 d. pažyma Nr. 60/09-38263 „Dėl R. M.“. Šioje pažymoje yra tiksliai nurodyta, kokiose ir kokio ploto kamerose, kokiu laikotarpiu ir keli asmenys tos dienos ryte (7.30 val.) ir vakare (19.30 val.) buvo laikomi. Aplinkybė, kad šioje pažymoje nenurodyti kamerose laikytų asmenų vardai ir pavardės, jokios įtakos vienam asmeniui tekusio kameros ploto skaičiavimo teisingumui neturi.
39. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 22 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui (b. l. 2–6), iš viso nenurodė, jog jam ginčo laikotarpiu kalint Šiaulių TI buvo pažeistas jo privatumas naudojantis tualetu ar prausiantis duše. Apie tokį galimą jo teisių pažeidimą pareiškėjas užsiminė skundo papildyme (b. l. 68–71). Įvertinus šio procesinio dokumento turinį matyti, kad analizuojamu aspektu pareiškėjas nenurodė jokių tikslių aplinkybių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu konkrečiose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, kaip šis įrengimas galėjo pažeisti jo teisę į privatumą, kokią neturtinę žalą sukėlė. Nors pareiškėjas nurodė, kad dušuose nėra įrengtų atskirų prausimosi kabinų, tačiau taip pat nedetalizavo, kaip šis įrengimas pažeidė jo teisę į privatumą ir kokią neturtinę žalą sukėlė.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), t. y., atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).
41. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių (dėl jo teisės į privatumą pažeidimo), todėl šie jo skundo argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti.
42. Nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančią medžiagą teisingai nustatė, jog sanitarinio mazgo įrengimas kamerose užtikrino jame esančio asmens minimalų privatumą (įrengta pertvara, taip pat užuolaida ar durys; žr. šios Nutarties 12 p.; b. l. 54). Tuo tarpu dušai vienas nuo kito yra atskirti pertvaromis (b. l. 105), tokiu būdu taip pat užtikrinant besiprausiančių asmenų minimalų privatumą (atsižvelgiant į įstaigos pobūdį bei jos tikslus). Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu ar prausiantis duše.
43. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 22 ir 24 punktuose nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad teisės aktai nenumato tardymo izoliatorių pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar prausimosi duše trukmės. Nors pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, o prausimosi duše trukmė yra per trumpa (15 min.), tačiau šie nusiskundimai laikytini subjektyvaus pobūdžio, nulemti paties pareiškėjo įsivaizdavimo ar noro, kokios turėtų būti jo kalinimo sąlygos. Juo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis dėl analizuojamų aplinkybių atsakovo atstovo administracijai ar pareigūnams (b. l. 19–24). Iš to darytina išvada, kad nagrinėjamais aspektais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų.
44. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 26 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė ginčo laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 2). Pirmosios instancijos teismas 2016 m. spalio 24 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 8–9). Šios nutarties pareiškėjas neginčijo, todėl ji įsiteisėjo ir yra galiojanti. Be to, pareiškėjas 2016 m. lapkričio 2 d. pateikė pirmosios instancijos teismui raštą „Dėl skundo“ (b. l. 60), kuriuo patikslino ginčo laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. Nors savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodė, kad jam Šiaulių TI visą jo laikymo laikotarpį nesuteikė ilgalaikio pasimatymo su sugyventine, tačiau nenurodė jokių konkrečių duomenų, kada jis kreipėsi į Šiaulių TI dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, kas jam buvo atsakyta į tokį prašymą ir pan. Apeliaciniame skunde pareiškėjas detalizavo, kad 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi dėl ilgalaikio pasimatymo su sugyventine, tačiau toks pasimatymas jam nepagrįstai nebuvo suteiktas. Iš to matyti, kad pareiškėjo minimas prašymas buvo pateiktas Šiaulių TI (pareiškėjo teigimu) ne šioje administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu. Tai reiškia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė aplinkybes, kurių nebuvo pažymėjęs savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, bei su tuo susijusius reikalavimus, šiuo aspektu pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi (apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme) minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.
45. Teisėjų kolegija, vertindama šios Nutarties 23 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotais higienos normų pažeidimais (žr. šios Nutarties 12 p.), todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme buvo pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka ir pareiškėjas.
46. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl prieš tai nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.
47. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017).
48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmių, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nurodytos pareiškėjo teisės pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo jo sveikata, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog šie sutrikimai atsirado būtent dėl šioje administracinėje byloje nustatytų higienos normų reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad šiuo atveju pats pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
49. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.