Civilinė byla Nr. 2A-40-180/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02604-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.; 2.6.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. J. ir T. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017 pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“ ieškinius atsakovams T. R., R. J., dalyvaujant trečiajam asmeniui AB DNB bankui, dėl sandorių neteisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė (toliau – RUAB) „Molesta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1. Pripažinti iš dalies nesudaryta dėl 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) jos (ieškovės RUAB „Molesta“) ir atsakovo T. R. pasirašytą 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį. Jeigu teismas netenkins prašymo, priteisti iš T. R. ieškovės naudai 91 112,16 Eur (314 592,05 Lt), atsakovo gautą be teisėto pagrindo.

2. Pripažinti nesudaryta jos (ieškovės RUAB „Molesta“) ir atsakovo R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį. Jeigu teismas netenkintų prašymo, priteisti iš R. J. jos (ieškovės) naudai 147 683,04 Eur (509 920 Lt), atsakovo gautą be teisėto pagrindo.

3. Pripažinti negaliojančiais jos (ieškovės RUAB „Molesta“) sudarytus sandorius – mokėjimus, kuriais buvo sumažinta T. R. paskolos suma: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą Nr. 18678 už 84 955,41 Lt sumą; 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą Nr. 18838 už 243 100 Lt sumą; 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą Nr. 18886 už 303 880 Lt sumą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą Nr. 18851 už 243 100 Lt sumą. Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo T. R. ieškovės naudai 253 427,77 Eur (875 035,41 Lt).

4. Pripažinti negaliojančiais jos (ieškovės RUAB „Molesta“) sudarytus sandorius – mokėjimus, kuriais buvo sumažinta R. J. paskolos suma: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą Nr. 18840 už 156 900 Lt sumą; 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą Nr. 18840 už196 120 Lt sumą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą Nr. 18850 už156 900 Lt sumą. Taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo R. J. ieškovės naudai 147 683,04 Eur (509 920 Lt).

5. Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento jos (ieškovės RUAB „Molesta“) ir atsakovų R. J. ir T. R. sudarytą 2011 m. gegužės 16 d. susitarimą Nr. 20110216-1; 2011 m. gegužės 16 d. atsakovų T. R. ir R. J. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011-1 ir 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011-2.

6. Priteisti iš atsakovų jos (ieškovės RUAB „Molesta“ naudai) 5-ių procentų dydžio procesines palūkanas už priteistas sumas.

2. Ieškinio reikalavimai grįsti CK 6.66 straipsnio, 6.242 straipsnio 1 dalies, 6.237 straipsnio 2 dalies, 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalies, 6.871 straipsnio 3 dalies ir 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
3. Ieškinyje nurodoma, kad ginčijamos paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis, nes paskolos davėjai neperdavė visos sutartyje nurodytos paskolos sumos (CK 6.875 str. 3 d.). Dėl tų pačių motyvų ginčijami mokėjimai atitinkamoje dalyje yra neteisėti, nes atlikti be teisėto pagrindo (CK 6.237 str.).
4. Mokėjimai, kaip vienašaliai sandoriai, pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes, juos atlikus, sumažėjo ieškovės RUAB „Molesta“ turtas, pažeisti susitarimai su didžiausiu ieškovės kreditoriumi AB DNB banku, o ieškovė, turėdama mokumo problemų, neatsiskaičiusi su banku ir 2013 metų pradžioje pasikreipusi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams – bendrovės akcininkams.
5. Apie ginčo mokėjimus RUAB „Molesta“ administratorius sužinojo tik 2015 m. rugpjūčio mėnesį, kai šią informaciją jam suteikė bendrovės vadovas R. J.. Ieškinio senaties terminas nepraleistas.
6. Atsakovai žinojo apie susitarimus su banku, mokėjimus atliko būdami nesąžiningais, suvokdami, kad pažeidžia kitų kreditorių teises. Be to, nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą.
7. Atsakovų sudarytomis paskolos sutartimis buvo siekiama išvengti įvykdyti prievolę bankui ir neteisėtai išmokėti lėšas T. R.. Sudarant įvaizdį, kad bendrovei paskolino pinigų ne tik T. R., bet ir R. J., 2012 m. gegužės 12 d. buvo pasirašytos paskolos sutartys tarp ieškovės RUAB „Molesta“ ir T. R. bei R. J., tačiau paskolos dalykas nebuvo perduotas. Tokiu būdu buvo siekiama susigrąžinti paskolos dalį iš bendrovės per R. J., kol bendrovė nebuvo įvykdžiusi savo įsipareigojimų bankui.
8. Atsakovas R. J. yra esamas ieškovės RUAB „Molesta“ vadovas, ir jis neteiks ieškinio prieš save, todėl RUAB „Molesta“ administratorius, gindamas kreditorių interesus bei siekdamas, kad restruktūrizavimo planas būtų įvykdytas, teikė šį ieškinį. Administratorius dalyvauja kreditorių reikalavimų tvirtinimo procese, o ši byla turės prejudicinę reikšmę, sprendžiant T. R. reikalavimo dydžio klausimą.
9. RUAB „Molesta“ buhalterinėje apskaitoje yra apskaityta 1 039 410,78 Lt bendrovės skola T. R. pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį Nr. 081020/1. Nei viena vėliau sudaryta sutartis nenumatė, kad T. R. ir RUAB „Molesta“ susitaria, kad bendrovė įvykdė savo prievoles pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį.
10. Pagal 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą T. R. neatleido bendrovės nuo prievolės įvykdymo. RUAB „Molesta“ privalo grąžinti paskolą, tačiau sumą turi perduoti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį, sudaryta tarp T. R. ir R. J.. Ieškovė teigė, kad 2011 m. gegužės 16 d. susitarimu tarp RUAB „Molesta“, T. R. ir R. J. buvo susitarta dėl paskolos dalyko pagal R. J. ir T. R. pasirašytas paskolos sutartis perdavimo. Tačiau paskolos dalykas R. J. nebuvo perduotas.
11. Ieškovės požiūriu, susitarimą galima būtų vertinti kaip novaciją, jeigu būtų susitarta, kad UAB „Molesta“ neprivalo vykdyti savo įsipareigojimų ir grąžinti T. R. paskolą, nes šią sumą T. R. įsipareigojo grąžinti R. J.. Tačiau akcininkų paskolos sutartys neatleido ieškovės RUAB „Molesta“ nuo pareigos grąžinti paskolą. T. R. – ieškovės kreditorius, tik nurodė skolininkei ieškovei kam pervesti skolą (CK 6.44 str.).
12. Sandorių sudarymo metu RUAB „Molesta“ turėjo mokumo problemų, todėl 2013 metais buvo kreiptasi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Vien bankas turėjo 6 200 000 Lt dydžio reikalavimą ieškovei; pusmečio rezultatas buvo nuostolingas, o trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę bendrovės turto, kuris buvo įkeistas bankui.
13. Ieškovė UAB „Vėsa ir partneriai“ taip pat pateikė teismui ieškinį su tapačiais kaip ir RUAB „Molesta“ reikalavimais ir argumentais.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu ieškovių RUAB „Molesta“ ir UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinius patenkino ir pripažino:
1. nesudaryta dėl 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) ieškovės RUAB „Molesta“ ir atsakovo T. R. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį;
2. nesudaryta ieškovės RUAB „Molesta“ ir atsakovo R. J. 2011 m. gegužės 12 d. pasirašytą paskolos sutartį dėl 627 580 Lt;
3. negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės RUAB „Molesta“ ir atsakovų T. R. ir R. J. sudarytą 2011 m. gegužės 16 d. susitarimą;
4. negaliojančiais ieškovės RUAB „Molesta“ mokėjimus, kuriais buvo sumažinta T. R. paskolos suma: 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimą Nr. 18678 už84 955,41 Lt; 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą Nr. 18838 už 243 100 Lt; 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą Nr. 18886 už 303 880 Lt ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą Nr. 18851 už 243 100 Lt ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovo T. R. ieškovės RUAB „Molesta“ naudai 253 427,77 Eur (875 035,41 Lt);
5. negaliojančiais ieškovės RUAB „Molesta“ mokėjimus R. J.: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimą Nr. 18840 už 156 900 Lt; 2012 m. spalio 12 d. mokėjimą Nr. 18840 už196 120 Lt ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimą Nr. 18850 už 156 900 Lt ir taikė restituciją – priteisė iš atsakovo R. J. ieškovės RUAB „Molesta“ naudai 147 683,04 Eur (509 920 Lt).
6. Priteisė: iš atsakovo T. R. ieškovės RUAB „Molesta“ naudai 5-ių procentų metines palūkanas už priteistą sumą (253 427,77 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo R. J. ieškovės RUAB „Molesta“ naudai 5-ių procentų metines palūkanas už priteistą sumą (147 683,04 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. gruodžio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
7. Bylą dėl 2011 m. gegužės 16 d. atsakovų T. R. ir R. J. sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė.
15. Ginčui spręsti teismas taikė CK 6.66 straipsnio, 6.67 straipsnio 3 punkto, 6.875 straipsnio 3 dalies, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika, aiškinant actio Pauliana institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007).
16. Teismas, spręsdamas dėl 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutarties už 119 316,68 Eur (411 976,64 Lt) sumą sudarymo, priėjo išvados, kad atsakovo T. R. atsikirtimai dėl visos paskolos sumos perdavimo ieškovei neįrodyti, nes nei vienoje iš paminėtų paskolos sutarčių nebuvo numatyta, kad 2011 m. gegužės 12 d. buvo susitariama dėl negrąžintos paskolos dalies pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, arba kad ieškovė įvykdė savo prievoles pagal 2008 m. spalio 20 d. paskolos sutartį, ar kad T. R. atleidžia ieškovę nuo pareigos grąžinti likusią paskolos dalį, ar kad R. J. perima ieškovo skolą. Teismas konstatavo, kad 2011 m. gegužės 16 d. trišalis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes atsakovas T. R. pagal šį susitarimą neatleido ieškovės nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, o tik buvo susitarta, kad ieškovė paskolą grąžins R. J..
17. Ieškinius atsakovams pareiškė įmonės restruktūrizavimo administratorius UAB „Restrus“ (įmonės atstovui K. B. buvo išduotas įgaliojimas), taip pat kreditorius UAB „Vėsa ir partneriai“, kurio kreditinis reikalavimas patvirtintas restruktūrizavimo byloje. Teismas sprendė, kad jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Taip pat teismas nustatė, kad vienas iš atsakovų yra BUAB „Molesta“ vadovas, o ginčo dalykas yra susijęs su įmonės prievolių kreditoriams apimtimi, taigi ir su restruktūrizavimo plano vykdymu. Atsižvelgdamas į šias faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad įmonės restruktūrizavimo administratorius, gindamas įmonės ir kreditorių teises, turėjo teisę pareikšti ieškinį. 
18. Teismas nustatė, kad ginčo mokėjimai pažeidė kreditorių turtinius interesus. UAB „Molesta“ neprivalėjo atlikti ginčo mokėjimų, kurie prieštaravo šalims žinomoms kredito sutarties su DNB banku sąlygoms bei, esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, kai sutriko atsiskaitymai su kitais kreditoriais, buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas akcininkams prieš kitus kreditorius. Atsakovai buvo įmonės akcininkai, jiems buvo ir turėjo būti žinoma apie tikrąją įmonės finansinę padėtį, t. y. kad ginčo mokėjimai pažeis kitų kreditorių teises. UAB „Molesta“ ir atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 3 punktą ir nėra nuginčytas šioje byloje.
19. Teismas, įvertinęs tai, kad 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartys, sudarytos tik tarp atsakovų, todėl nėra susijusios su šioje byloje ginamomis ieškovių teisėmis ir interesais, šių sutarčių nuginčijamas nesukeltų ieškovei teisnių pasekmių. Atsakovų tarpusavio ginčas dėl prievolių pagal šias sutartis vykdymo ir šių sutarčių galiojimo yra nagrinėjamas kitoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-315-262/2017, dėl ko ši byla dėl atsakovų tarpusavio sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teismas nutraukė, remdamasis CPK 5 straipsnio ir 293 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

20. Apeliantas (atsakovas) R. J. apeliaciniu skundu prašo:
1. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kurioje byla dėl 2011 m. gegužės 16 d. atsakovų T. R. ir R. J. sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukta, ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento atsakovų T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011-1 ir 2011 m. gegužės 16 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 2011-2.
2. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo motyvuojamąją dalį dėl RUAB „Molesta“ mokėjimų R. J.: 2012 m. spalio 2 d. mokėjimo Nr. 18840 už 156 900 Lt sumą; 2012 m. spalio 12 d. mokėjimo Nr. 18840 už 196 120 Lt sumą ir 2012 m. spalio 16 d. mokėjimo Nr. 18850 už 156 900 Lt sumą pripažinimo negaliojančiais, motyvuojamąją dalį papildant argumentais dėl kreditorių teisių pažeidimo. 
21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą dėl atsakovų T. R. ir jo (R. J.) 2011 m. gegužės 16 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2 ir tuo pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylos nutraukimo pagrindus (CPK 293 str.). Byla nutraukta, nes ginčas dėl šių sutarčių nagrinėjamas kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. 2-315-262/2017.
2. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-315-262/2017 T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytos paskolos sutartys Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2 yra ginčijamos visiškai kitu pagrindu, t. y. jos nėra ginčijamos sandorių negaliojimo pagrindais ar kaip pažeidžiančios kreditorių teises (actio Pauliana pagrindu), o R. J. pateikė reikalavimą pripažinti šias sutartis nesudarytomis, nes T. R. pinigų pagal paskolos sutartis neperdavė R. J.. Taigi ginčas nėra tapatus dėl pagrindų, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylą šioje dalyje nutraukė nepagrįstai.
3. 2011 m. gegužės 16 d. sandorių schema buvo siekiama apeiti sudarytus susitarimus su banku ir tokiu būdu neva teisėtai išmokėti UAB „Molesta“ lėšas T. R. ne tik tiesiogiai bet ir per kitą akcininką R. J., nors akcininkams negalėjo būti daromi jokie mokėjimai, kol bendrovė neįvykdys savo įsipareigojimų bankui.
4. Apeliantas R. J. iš esmės sutinka su 2017 m. vasario 15 d. sprendimo rezoliucine dalimi pripažinti UAB „Molesta“ mokėjimus R. J. negaliojančiais, tačiau nesutinka su skundžiamo sprendimo motyvuojamąja dalimi, kurioje pirmosios instancijos teismas, jo įsitikinimu, nepakankamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nevertino ieškovių pateiktų argumentų. Skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, susijusi su mokėjimų R. J. pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, dalyje dėl kreditorių teisių pažeidimo turėtų būti papildyta argumentais, susijusiais su atsakovų sudarytų sandorių visumos vertinimu ir šių sandorių reikšmingumu konstatuojant kreditorių teisių pažeidimą.
22. Apeliantas (atsakovas) T. R. apeliaciniu skundu prašo:
1. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą dėl patenkintų ieškinių ir priimti naują sprendimą – bylą pagal ieškovo RUAB „Molesta“ ieškinį (kaip paduotą neįgalioto vesti bylą asmens) nutraukti; UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinio dalį dėl 2011 m. gegužės 16 d. susitarimo Nr. 20110216-1 (sudaryto tarp T. R., R. J. ir UAB „Molesta“) nutraukti (CPK 5 str., 293 str. 1 p., 326 str. 1 d. 5 p.), kitoje dalyje ieškinį atmesti.
2. Skirti byloje rašysenos ekspertizę, nes parašas ant 2011 m. gegužės 13 d. susitarimo Nr.2, sudaryto tarp banko, RUAB „Molesta“ ir jo (T. R.), kuriame jis (T. R.) pasižada nereikalauti skolos ankščiau, nei bendrovė atsiskaitys su banku, yra ne jo.
3. Panaikinti jo (T. R.) turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
4. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovo RUAB „Molesta“ vardu ieškinį pareiškė bendrovės restruktūrizavimo administratorius, tačiau į bylą nėra pateikta nei atstovavimo sutarties, nei įgaliojimo, o tai yra procesinė kliūtis RUAB „Molesta“ ieškinį nagrinėti, o tuo labiau kliūtis jį tenkinti. Restruktūrizavimo administratorius vykdo priežiūros funkciją, bet neperima valdymo organų funkcijų, todėl negali veikti ex officio įmonės vardu. Restruktūrizavimo administratorius galėjo pareikšti ieškinį RUAB „Molesta“ vardu tik gavęs RUAB „Molesta“ kompetentingo valdymo organo įgalinimus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir tenkino RUAB „Molesta“ ieškinį, kurį suinteresuoto asmens vardu pareiškė neįgaliotas asmuo.
2. Skundžiamo sprendimo argumentas, kad administratorius turi pareigą prižiūrėti, ar restruktūrizuojamos įmonės valdymo organai laikosi restruktūrizavimo plano (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 22 str. 1 d. 2 p.) ir galėjo pareikšti ieškinį, yra nepakankamas. Nurodyta tesiės norma nesuteikia restruktūrizavimo administratoriui (kuris nepakeičia įmonės valdymo organų) teisės pareikšti ieškinį įmonės vardu. Pirmosios instancijos teismas, gavęs RUAB „Molesta“ ieškinį, turėjo atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
3. RUAB „Molesta“ valdyba, kurios posėdyje dalyvavo ir atsakovas T. R., nusprendė dėl subordinacinio paskolų grąžinimo su sąlyga, kad bus pasirašyti atitinkami susitarimai. RUAB „Molesta“ valdybos sprendimai nėra privalomi T. R. kaip fiziniam asmeniui. Tam, kad RUAB „Molesta“ valdybos sprendimas būtų realizuotas turėjo būti įgyvendinta sąlyga – T. R. turėjo pasirašyti su banku atitinkamą susitarimą. Byloje nėra duomenų, kad T. R. ir bankas pasirašė tokį susitarimą, t. y. nėra įrodyta, kad subordinacinė prievolė RUAB „Molesta“ akcininkui T. R. atsirado, dėl ko skundžiamo sprendimo motyvas, kad T. R. žinojo apie nurodytą RUAB „Molesta“ valdybos sprendimą yra teisiškai nereikšmingas, sprendžiant ar T. R. pažeidė savo prievolę bankui.
4. RUAB „Molesta” ginčijamais mokėjimais grąžino T. R. mažesnę sumą, nei buvo gavusi iš kreditoriaus. Atsakovas nepretenduoja į didesnę sumą, nei perdavė ieškovei. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netinkamai interpretavo faktų visumą. Nėra pagrindo ginčijamą 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Molesta“ ir T. R., pripažinti nesudaryta iš dalies.
5. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės RUAB „Molesta“ ieškinį, pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu mokėjimo nurodymus, kuriais UAB „Molesta” grąžino T. R. dalį pasiskolintos sumos. Jis (atsakovas) teigia, kad actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui, ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Nagrinėjamoje byloje actio Pauliana pagrindu sandorius (mokėjimus) ginčijo, tų sandorių šalis – RUAB „Molesta“. Pirmosios instancijos teismas ieškovės RUAB „Molesta“ reikalavimą tenkino teisiniu pagrindu, kuriuo RUAB „Molesta“ šio reikalavimo negalėjo pareikšti.
6. Apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti esant sudėtingai UAB „Molesta“ finansinei padėčiai, nes teismas nevertino turimų pradelstų įmonės įsipareigojimų, sudaromų sandorių dieną. Byloje nėra pateikti duomenys apie pradelstus įsipareigojimus ir turimą turtą ginčijamų sandorių metu; nėra įrodyta, kad įmonė neturėjo galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais.
7. Apeliantas teigia, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas ne dėl objektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo vienerių metų ieškinio senaties termino pradžią perkelti į kitą datą, nei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Molesta“, įsiteisėjimo dieną. Restruktūrizavimo administratorius, ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškė 2015 m. gruodžio 28 d., o UAB „Vėsa ir parneriai“ – 2016 m. balandžio 11 d., ir praleido vienerių metų senaties terminą, o tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti ieškinį, pareikštą actio Pauliana pagrindu.
24. Atsakovas R. J. atsiliepime į atsakovo T. R. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
25. Ieškovė RUAB „Molesta“ atsiliepime į atsakovo R. J. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti visa apimtimi. Pati ieškovė apeliacinio skundo nepadavė.
26. Ieškovė UAB „Vėsa ir partneriai“ atsiliepime į atsakovo R. J. apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Pati ieškovė apeliacinio skundo nepadavė.
27. Ieškovė UAB „Vėsa ir partneriai“ atsiliepime į atsakovo T. R. apeliacinį skundą prašo:
1. Atmesti apelianto T. R. prašymą paskirti ekspertizę.
2. Atmesti apeliacinį skundą ir skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
28. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas T. R. nepagrįstai teigia, kad teismas turi nutraukti bylą, nes ieškinys pareikštas neįgalioto asmens. UAB „Vėsa ir parneriai“ turi teisę ginčyti bendrovės sandorius, yra RUAB „Molesta“ kreditorė ir 2016 m. balandžio 8 d. pareiškimu įstojo į bylą bendraieške. Byloje yra dvi ieškovės, kurios pareiškė analogiškus reikalavimus, juos grįsdamos tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniais argumentais.
2. RUAB „Molesta“ jau 2011 metais turėjo finansinių sunkumų, o tie finansiniai sunkumai tapo akivaizdūs 2012 metais. Nors RUAB „Molesta“ nebuvo atsiskaičiusi su UAB „Vėsa ir partneriai“ ir kitais kreditoriais, vis tiek sudarė ginčijamus sandorius, kurių pagalba bendrovės akcininkai prioritetine tvarka 2012 metais sau išsimokėjo lėšas, tokiu būdu pažeisdami kreditorių interesus, o jau 2013 metų pradžioje bendrovė kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Tuo metu, kai buvo atlikti 2012 m. rugpjūčio 20 d. mokėjimai T. R., ieškovė buvo skolinga UAB „Vėsa ir parneriai“ 336160,9 Lt, o kai buvo atliekami mokėjimai T. R. ir R. J. 2012 m. spalio mėnesį, skola UAB „Vėsa ir partneriai“ jau buvo 503 109,2 Lt.
3. CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl skolininko sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šio termino eiga prasideda tą dieną, kai kreditorius sužino arba turi sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. UAB „Vėsa ir parneriai“ sužinojo apie ginčijamus sandorius 2016 m. vasario mėnesį, gavusi informaciją iš administratoriaus apie vykstantį teisminį ginčą ir tik susipažinusi su šio teisminio ginčo procesiniais dokumentais bei įrodymais, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Kreditorius negalėjo apie šiuos sandorius sužinoti anksčiau, kadangi dokumentai nėra vieši, o kitų galimybių sužinoti tokią informaciją tretieji asmenys neturi. Apeliantas T. R. nepateikė įrodymų, kad UAB „Vėsa ir parneriai“ žinojo apie ginčijamus sandorius anksčiau, nei 2016 m. vasario mėnesį.
29. Atsakovas T. R. atsiliepime į atsakovo R. J. apeliacinį skundą prašo:
1. Jeigu atsakovas R. J. nesumokės žyminio mokesčio, šio atsakovo apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
2. Jeigu atsakovas R. J. sumokės žyminį mokestį, tai atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
30. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto R. J. skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas yra priimtas ne RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo byloje (Nr. B2-3281-781/2016), bet civilinėje byloje Nr. 2-552-653/2017, todėl pastarojoje byloje paduodamas apeliacinį skundą, apeliantas privalo sumokėti žyminį mokestį.
2. Atsakovas R. J. apeliaciniu skundu gina ieškovo interesą, nors nei viena ieškovė nepateikė apeliacinio skundo. Tai reiškia, kad abiems ieškovėms sutinkant su 2017 m. vasario 15 d. sprendimu, kuriuo byla dėl 2011 m. gegužės 16 d. atsakovų T. R. ir R. J. sudarytų paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukta, šioje dalyje nebeliko ginčo.
3. 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartys, sudarytos tik tarp atsakovų ir nėra susijusios su šioje byloje ginamomis ieškovų teisėmis, o be to atsakovų tarpusavio ginčas dėl prievolių pagal šias sutartis vykdymo ir šių sutarčių galiojimo yra nagrinėjamas kitoje civilinėje byloje.
4. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra kilęs tuo pačiu faktiniu pagrindu, nepriklausomai nuo to, kad R. J. vienoje byloje nurodo vienokį teisinį pagrindą, o kitoje byloje – kitą teisinį pagrindą, ginčas vertintinas kaip tapatus. Aptariamose bylose iš dalies sutampa nagrinėjimo objektas – 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartys, sudarytos tarp T. R. ir R. J.. Taigi ieškiniai abiejose bylose iš dalies yra tapatūs, dėl ko vėliau iškelta byla (Nr. 2-552-653/2017) nutraukta teisėtai.
5. Apelianto R. J. prašymas pakeisti pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, papildant argumentais dėl kreditorių teisių pažeidimo, negali būti tenkintas, nes: 1) prašymas yra abstraktus; 2) ieškovės nepateikė į bylą duomenų apie pradelstus įsipareigojimus ir turimą turtą ginčijamų mokėjimų metu, t.y. neįrodė (iš esmės neįrodinėjo) kreditorių teisių pažeidimo.
31. Trečiasis asmuo AB DNB bankas atsiliepime į atsakovų R. J. ir T. R. apeliacinius skundus prašo:
1. Dėl apelianto R. J. apeliacinio skundo spręsti teismo diskrecijos teise pagal byloje surinktus įrodymus.
2. Apelianto T. R. pareikštą apeliacinį skundą atmesti.
3. Priteisti trečiojo asmens AB DNB banko naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
32. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Trečiasis asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovo RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorius turėjo teisę pareikšti ieškinį, kuris buvo priimtas teisme nagrinėti, nes nagrinėjama byla yra tiesiogiai susijusi su restruktūrizuojamos įmonės kreditorinių įsipareigojimų apimtimi ir jų vykdymu, kas yra susiję su restruktūrizavimo plano įgyvendinimu.
2. Restruktūrizuojamos įmonės vadovas – direktorius R. J., yra patrauktas byloje atsakovu, o tai, kad byla yra susijusi su restruktūrizuojamos įmonės restruktūrizavimo plano vykdymu ir restruktūrizuojamos įmonės turimu turtu (jo apimtimi), skirtu atsiskaityti su restruktūrizuojamos įmonės kreditoriais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog restruktūrizavimo administratoriaus įgaliotas asmuo turėjo teisę pareikšti ieškinį.
3. Likvidžiausio UAB „Molesta“ turto atsakovams perleidimas – pinigų pervedimai (paskolų grąžinimai) akcininkams (atsakovams), tuo metu, kai galiojo subordinacinis susitarimas su kreditoriumi AB DNB banku ir UAB „Molesta“, o finansinė situacija buvo bloga, pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes buvo perleistas turtas (pinigai), kurį buvo galima panaudoti atsiskaitymui su ieškovės kreditoriais, nes kito ieškovė turėto turto atsiskaitymui su kreditoriams neužteko.
4. Trečiojo asmens teigimu, ieškovės ginčo mokėjimai atsakovams pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti kaip nesąžiningi ir kreditorių teises pažeidžiančiais sandoriais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.).
5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad UAB „Molesta“ ginčo mokėjimai atsakovams pažeidė 2011 m. balandžio 15 d. susitarimo Nr. 0013-05IL/8 dėl 2005 m. sausio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. 0013-05IL sąlygų pakeitimo 11.2 punktą; UAB „Molesta“ 2011 m. balandžio 5 d. įvykusio valdybos posėdžio metu priimtą sprendimą negrąžinti paskolų akcininkams ankščiau negu kreditą bankui; subordinacijos sutarčių su banku sąlygas, kad UAB „Molesta“ negrąžins atsakovams jų suteiktų paskolų, o atsakovai atitinkamai nereikalaus iš UAB „Molesta“ paskolų ir palūkanų mokėjimo iki tol, kol bus visiškai įvykdyti įsipareigojimai bankui pagal 2005 m. sausio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. 0013-05IL.
6. Įsipareigojimai bankui pagal 2005 m. sausio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. 0013-05IL iki šiol nėra įvykdyti, o UAB „Molesta“ dėl jos turimų finansinių sunkumų vykdyti prievoles kreditoriams iškelta restruktūrizavimo byla.
33. Ieškovė RUAB „Molesta“ atsiliepime į atsakovo T. R. apeliacinį skundą prašo:

1. Atmesti apelianto T. R. prašymą paskirti ekspertizę.

2. Atmesti apelianto T. R. apeliacinį skundą ir skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

34. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino trišalio susitarimo kaip novacijos, o T. R. nepagrįstai teigia, kad ieškovės reikalavimas pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ir gražinti jam išmokėtas lėšas nesant teisėto pagrindo yra nepagrįstas.

2. Apeliantas T. R. neatleido UAB „Molesta“ nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, kadangi UAB „Molesta“ vis tiek privalo grąžinti paskolą, tik sumą turi perduoti R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. pasirašytą sutartį Nr. 2011-1 tarp T. R. ir R. J.. Šiuo atveju T. R., būdamas UAB „Molesta“ kreditorius nurodė skolininkui UAB „Molesta“ kam pervesti skolą, todėl situacija atitinka CK 6.44 straipsnio nuostatas, kai prievolė turi buti įvykdyta kreditoriaus nurodytam asmeniui.

3. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas, o mokėjimai T. R. ir R. J. laikytini pažeidusiais ieškovės kreditorių teises, nes atlikus šiuos sandorius sumažėjo RUAB „Molesta“ turtas, kuriuo galėtu būti atsiskaitoma su kreditoriais, buvo pažeisti susitarimai su didžiausiu bendrovės kreditoriumi – banku, taip pat, bendrovė turėdama mokumo problemų ir neatsiskaičiusi su banku, suteikė pirmenybę kitiems kreditoriams, t. y. bendrovės akcininkams.

4. Dėl ieškinio senaties termino: administratorius sužinojo apie mokėjimus T. R. ir R. J. tik 2015 m. rugpjūčio mėnesį, kai šią informaciją jam suteikė bendrovės vadovas R. J., todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teigė, kad administratorius negalėjo ir neturėjo apie šiuos sandorius sužinoti anksčiau, nes priešingai nei bankroto atveju, restruktūrizavimo administratorius neperima bendrovės valdymo organu teisiu, nevaldo bendrovės ir galimybių susipažinti su visais bendrovės dokumentais. Bendrovės vadovas R. J. yra atsakovas, todėl ir informacija apie ginčijamus sandorius dėl asmeninio suinteresuotumo nebuvo atskleista anksčiau. Informacija apie atliktus mokėjimus buvo pateikta tik tuomet, kai T. R. pradėjo reikalauti iš R. J. iš bendrovės lėšų.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

35. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl faktinių aplinkybių

36. Byloje nustatyta, kad 2008 m. spalio 20 d. tarp T. R. ir UAB „Molesta“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 081020/1 dėl 1 600 000 Lt paskolos, kurią atsakovas T. R. suteikė UAB „Molesta“. 2008 m. gruodžio 16 d. ši sutartis buvo papildyta 3.3 punktu dėl paskolos grąžinimo termino. 2011 m. balandžio 13 d. UAB „Molesta“ grąžino T. R. dalį paskolos (560 589,22 Lt) ir liko skolinga 1 039 410,78 Lt (301 034,17 Eur). 2011 m. balandžio 5 d. įvyko UAB „Molesta“ valdybos posėdis, kuriuo metu buvo nuspręsta leisti bendrovei pratęsti kredito DNB bankui grąžinimo terminą. Taip pat buvo nuspręsta, kad per visą sutarties galiojimo laikotarpį bendrovės akcininkų suteiktas 1 600 000 Lt kreditas be banko rašytinio sutikimo negalės būti grąžintas akcininkams iki visiškai bus įvykdyti bendrovės įsipareigojimai bankui. 2011 m. balandžio 15 d. UAB „Molesta“ ir AB DNB bankas pasirašė susitarimą Nr. 0013-05IL/8 dėl 2005 m. sausio 6 d. Kreditavimo sutarties Nr. 0013-05IL sąlygų pakeitimo, kuriuo pratęsė UAB „Molesta“ limito galiojimo terminą iki 2012 m. sausio 24 d. 2011 m. gegužės 12 d. tarp T. R. ir UAB „Molesta“ buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 110512/1, kuria T. R. suteikė UAB „Molesta“ 972 420 Lt dydžio paskolą iki 2012 m. gegužės 16 d. Atsakovas T. R. pagal šią paskolos sutartį pervedė UAB „Molesta“ 560 443,36 Lt (2011 m. gegužės 18 d. ir 2011 m. gegužės 19 d. pavedimai). 2011 m. gegužės 12 d. tarp R. J. ir UAB „Molesta“ pasirašyta paskolos sutartis Nr. 110512/2, kuria R. J. suteikė UAB „Molesta“ 627 580 Lt dydžio paskolą iki 2012 m. gegužės 16 d. Atsakovas R. J. nepervedė UAB „Molesta“ sutartyje numatytos sumos. 2011 m. gegužės 13 d. UAB „Molesta“, AB DNB bankas, akcininkai T. R. ir R. J., vykdydami 2011 m. balandžio 15 d. UAB „Molesta“ ir banko susitarimą Nr. 0013-05IL/8 dėl 2005 m. sausio 6 d. Kreditavimo sutarties Nr. 0013-05IL sąlygų pakeitimo, pasirašė susitarimus, kuriais UAB „Molesta“ įsipareigojo negrąžinti paskolų ir palūkanų akcininkams, o akcininkai įsipareigojo jų nereikalauti iš UAB „Molesta“ kol UAB „Molesta“ neįvykdys savo įsipareigojimų bankui pagal 2005 m. sausio 6 d. Kreditavimo sutartį Nr. 0013-05IL. 2011 m. gegužės 16 d. T. R. ir R. J. sudarė paskolos sutartį Nr. 2011-1, kuria T. R. paskolino R. J. 572 040 Lt ir paskolos sutartį Nr. 2011-2, kuria T. R. paskolino R. J. 245 160 Lt. 2011 m. gegužės 16 d. UAB „Molesta“, T. R. ir R. J. pasirašė trišalį susitarimą Nr. 20110216-1, kuriuo susitarė, kad T. R. UAB „Molesta“ paskolinta 627 580 Lt suma UAB „Molesta“ bus grąžinta R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1, sudarytą tarp T. R. ir R. J.. 2012 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais UAB „Molesta“ 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutarties Nr. 110512/1 pagrindu pervedė T. R. 253 427,77 Eur (875 035,41 Lt): 2012 m. rugpjūčio 20 d. pavedimu – 84 955,41 Lt, 2012 m. spalio 2 d. pavedimu – 243 100 Lt, 2012 m. spalio 12 d. pavedimu – 303 880 Lt, 2012 m. spalio 16 d. pavedimu – 243 100 Lt. 2012 m. spalio mėnesį UAB „Molesta“ 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutarties Nr. 110512/2 pagrindu pervedė R. J. 147 683,04 Eur (509 920 Lt): 2012 m. spalio 2 d. pavedimu – 156 900 Lt, 2012 m. spalio 12 d. pavedimu – 196 120 Lt, 2012 m. spalio 16 d. pavedimu – 156 900 Lt.
37. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovių RUAB „Molesta“ ir UAB „Vėsa ir partneriai“ reikalavimus tenkino. Remdamasis actio Pauliana institutą reglamentuojančiomis CK nuostatomis ir byloje ginčijamų sutarčių nuostatomis, vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika, teismas sprendė, kad 2011 m. gegužės 16 d. trišalis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes atsakovas T. R. pagal šį susitarimą neatleido ieškovės UAB „Molesta“ nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo. Nustatęs, kad ieškinius teismui pateikė bendrovės kreditorė UAB „Vėsa ir partneriai“ ir UAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorius UAB „Restrus“ (įmonės atstovui K. B. buvo išduotas įgaliojimas), teismas sprendė, kad įmonės restruktūrizavimo administratorius, gindamas įmonės ir kreditorių teises, turėjo teisę pareikšti ieškinį. Teismas nustatė, kad ginčo mokėjimai atlikti atsakovams T. R. ir R. J. pažeidė kreditorių turtinius interesus, o 2011 m. gegužės 16 d. paskolos sutartys, sudarytos tik tarp atsakovų, nėra susijusios su šioje byloje ginamomis ieškovių teisėmis ir interesais, šių sutarčių nuginčijamas nesukeltų ieškovei teisinių pasekmių, bei šių paskolos sutarčių teisėtumas nagrinėjamas atskiroje byloje.
38. Apeliantas T. R., ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi išnagrinėjo bylą ir tenkino ieškinį, kurį pateikė neįgaliotas asmuo (administratorius); teismas pažeidė kooperavimosi pareigą (CPK 8 str.), kadangi nepagrįstai atmetė T. R. prašymą skirti ekspertizę dėl jo parašo 2011 m. gegužės 13 d. susitarime su banku Nr. 2 tikrumo ir liudytojo kvietimo; nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą, kuris nepažeidžia ieškovių teisių ir interesų, neteisėtai išsprendė ginčą tarp R. J. ir T. R.; konstatuodamas, kad pinigai nebuvo perduoti, teismas nepagrįstai pripažino 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį tarp UAB „Molesta“ ir T. R. nesudaryta, nes pirmosios instancijos teismas nevertino trišalio susitarimo kaip susitarimo dėl novacijos; mokėjimai atsakovui T. R. nepagrįstai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes ieškinį pareiškė ne kreditorius, o pati sandorio šalis – UAB „Molesta“ bei byloje nenustatyta viena iš actio Pauliana sąlygų – kreditorių teisių pažeidimas; apelianto T. R. teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą taikyti ieškinio senatį ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu.
39. Apeliantas R. J., ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad teismas nepagrįstai nutraukė bylą dalyje dėl atsakovų T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2, pažeisdamas procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos nutraukimo pagrindus (CPK 293 straipsnį); apeliantas R. J. teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nevertino ieškovių pateiktų argumentų, todėl skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, susijusi su mokėjimų R. J. pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, turėtų būti papildyta argumentais dėl kreditorių teisių pažeidimo.

Dėl prašymo skirti byloje ekspertizę

40. Apeliantas T. R. skunde prašo skirti ekspertizę dėl jo parašo 2011 m. gegužės 13 d. susitarime su banku Nr. 2 tikrumo. Nurodė, kad pirmosios instancijos, teismas atmesdamas šį prašymą, pažeidė kooperavimosi principą (CPK 8 str.).
41. Kasacinis teismas, spręsdamas ginčus dėl ekspertizės skyrimo, ne kartą yra nurodęs, kad ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 str., 7 str. 1 d., 8, 17, 21 ir kt. straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014). Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, kuo remiantis tikimasi nustatyti ar paneigti tam tikras byloje reikšmingas aplinkybes. Ekspertizės skyrimas, nepagrindus tikėtinumo jos metu nustatyti byloje reikšmingus duomenis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui (CPK 7 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2010). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, kad tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-576/2013; 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2014).
42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas skirti pakartotinę ekspertizę byloje yra nemotyvuotas, grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad nepriklausomai nuo to, ar apeliantas T. R. pasirašė 2011 m. gegužės 13 d. susitarimą Nr. 2 su banku ar ne, jis (T. R.) dalyvaudamas 2011 m. balandžio 5 d. UAB „Molesta“ valdybos posėdyje, pritarė posėdžio metu priimtiems sprendimams ir žinojo apie kredito sutarties keitimo sąlygas (pritarė įmonės įsipareigojimui negrąžinti akcininkams suteiktos paskolos iki nebus atsiskaityta su banku), todėl patenkinus prašymą, teismo procesas bus užvilkintas. Be to, 2011m. gegužės 13 d. susitarimo Nr. 2 apeliantas neginčija, priešieškinio teismui dėl paminėto sandorio nuginčijimo nepadavė. Taigi ir dėl to skirti prašomos ekspertizės nėra pagrindo (CPK 42, 143, 178, 185 str.).

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

43. Apeliantas T. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, patenkinęs ieškinį, kurį pateikė neįgaliotas asmuo (RUAB „Molesta“ restruktūrizavimo administratorius).
44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įmonės administratorius, įvertinęs ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės mokumui, ginčo sandorius gali ginčyti CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškinį teismui pateikė tinkamas asmuo ir procesinės teisė normos nebuvo pažeistos.

Dėl 2011 m. gegužės 16 d. trišalio susitarimo

45. Apeliantas T. R. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiu 2011 m. gegužės 16 d. trišalį susitarimą, nes šis susitarimas nepažeidžia ieškovių teisių ir teisėtų interesų. Taip pat pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pinigai nebuvo perduoti, nepagrįstai pripažino 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp UAB „Molesta“ ir T. R., nesudaryta, nes pirmosios instancijos teismas nevertino 2011 m. gegužės 16 d. trišalio susitarimo kaip susitarimo dėl novacijos.
46. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004 ir kt.). Taikant šias taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017 ir kt.).
47. Pagal CK 6.141 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, jeigu šalys vietoj esamos prievolės savo susitarimu sukuria pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę, turinčią skirtingą negu ankstesnioji prievolė dalyką ar skirtingą įvykdymo būdą. Pradinio skolininko pasikeitimas nauju yra novacija, kai kreditorius pradinį skolininką atleidžia nuo prievolės įvykdymo. Šiuo atveju novacija galima be pradinio skolininko sutikimo. Kitas atvejis, nurodytas šioje normoje kaip šalies novacija, yra ankstesnio kreditoriaus keitimas nauju, kai skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo ankstesniam kreditoriui. Jeigu sutarties šalių pasikeitimas neatitinka šių reikalavimų, sutartiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas, teisių ir pareigų perleidimas (perkėlimas, perdavimas ar kt.) pagal šalių konkrečią sutartį (CK 6.101, 6.115, kiti straipsniai). Dėl prievolės pasibaigimo novacija turi būti prievolės šalių susitarimas, nes novacija nepreziumuojama. Ji turi būti aiškiai išreikšta. Jeigu yra prievolės šalies novacija, tai dėl jos turi susitarti pradinės ir naujos prievolės šalys, išskyrus atvejus, kai įstatymo nustatyta, kad tam tikrų asmenų sutikimas nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-145/2011; 2014 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2014; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017).
48. Apeliantas T. R. teigia, kad tarp šalių (UAB „Molesta“, T. R. ir R. J.) sudarytas 2011 m. gegužės 16 d. trišalis susitarimas turi būti vertinamas kaip novacija, kadangi šiuo susitarimu skolininkė UAB „Molesta“ buvo pakeista į R. J., kuriam atsirado prievolė grąžinti T. R. 627 580 Lt skolą pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1, sudarytą tarp T. R. ir R. J..
49. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2011 m. gegužės 16 d. UAB „Molesta“, T. R. ir R. J. sudarytą trišalį susitarimą, konstatavo, kad šis susitarimas negali būti vertinamas kaip susitarimas dėl novacijos, nes atsakovas T. R. pagal šį susitarimą neatleido ieškovės RUAB „Molesta“ nuo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo, o buvo susitarta, kad ieškovė paskolą turi grąžinti R. J..
50. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs 2011 m. gegužės 16 d. trišalio susitarimo sudarymo tikslą ir šalių elgesį iki ir po sutarčių sudarymo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šio šalių trišalio susitarimo negalima vertinti kaip novacijos, nes šalių valia nebuvo tiesiogiai išreikšta 2011 m. gegužės 16 d. sudarytame susitarime. Trišaliame susitarime nėra įvardijamas sutarties tikslas – pakeisti pradinį skolininką nauju, kai pradinis skolininkas atleidžiamas nuo prievolės įvykdymo. 2011 m. gegužės 16 d. trišaliu susitarimu šalys tiesiog susitarė, kad ieškovė UAB „Molesta“ turės grąžinti T. R. UAB „Molesta“ paskolinta 627 580 Lt sumą R. J. pagal 2011 m. gegužės 16 d. sutartį Nr. 2011-1.

Dėl UAB „Molesta“ atliktų mokėjimų T. R.

51. Apeliaciniame skunde T. R. nurodė, kad ieškovės atlikti mokėjimai atsakovui T. R. nepagrįstai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, nes ieškinį pareiškė ne kreditorius, o pati sandorio šalis (RUAB „Molesta“), taip pat atlikti mokėjimai nepažeidė įmonės kreditorių teisių.
52. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, įvertinęs 2011 m. balandžio 5 d. ieškovės UAB „Molesta“ valdybos posėdžio protokolą, kuriuo metu buvos sprendžiama dėl įmonės sudėtingos finansinės padėties bei kredito AB DNB bankui grąžinimo, taip pat 2011 – 2012 metais atsiradusios UAB „Molesta“ skolos ieškovei UAB „Vėsa ir partneriai“, 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „Molesta“ pareiškimą teismui dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 2012 metų UAB „Molesta“ finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie patvirtina susidariusią sudėtingą įmonės finansinę padėtį, konstatavo, kad UAB „Molesta“ atlikti mokėjimai (2012 m. rugpjūčio 20 d. pavedimu – 84 955,41 Lt, 2012 m. spalio 2 d. pavedimu – 243 100 Lt, 2012 m. spalio 12 d. pavedimu – 303 880 Lt, 2012 m. spalio 16 d. pavedimu – 243 100 Lt) T. R. 2011 m. gegužės 12 d. paskolos sutarties Nr. 110512/1 pagrindu, pažeidė UAB „Molesta“ kreditorių teises ir interesus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, byloje esantys faktiniai duomenys įrodo įmonės sudėtingą finansinę padėtį, todėl RUAB „Molesta“ atlikti mokėjimai atsakovui T. R. pažeidė kreditorių teises ir interesus, suteikus pirmenybę atsiskaityti su akcininkais (T. R. ir R. J.).

Dėl ieškinio senaties

53. Apelianto T. R. teigimu pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovių ieškinius dėl praleisto ieškinio senaties termino, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu.
54. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys teismui pateiktas nepraleidus senaties termino, byloje nepaneigus fakto, kad apie ginčijamus sandorius įmonės restruktūrizavimo administratorius sužinojo iš įmonės vadovo R. J. 2015 m. rugpjūčio mėnesį, o ieškovė UAB „Vėsa ir parneriai“ 2016 m. vasario mėnesį, gavusi informaciją iš įmonės restruktūrizavimo administratoriaus apie vykstantį teisminį ginčą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog administratorius įmonės restruktūrizavimo procese vykdo tik įmonės valdymo organų veiklos kontrolę, kiek tai yra susiję su įmonės restruktūrizavimo plano vykdymu, todėl jis (administratorius) neturėjo galimybės iš karto, tuoj po įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2014 m. sausio 3 d., sužinoti apie ginčijamus sandorius. Sprendžiama, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, turėjo būti skaičiuojamas nuo tada, kai šalys sužinojo apie šiuos sudarytus sandorius.

Dėl R. J. apeliacinio skundo

55. Apeliantas R. J. apeliaciniame skunde kelia šiuos reikalavimus: 1) dėl nepagrįsto bylos nutraukimo dalyje dėl atsakovų T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidžia procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos nutraukimo pagrindus (CPK 293 str.); 2) pirmosios instancijos teismas nepakankamai ir nevisapusiškai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ir nevertino ieškovių pateiktų argumentų, todėl skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, susijusi su mokėjimų R. J. pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, turėtų būti papildyta argumentais dėl kreditorių teisių pažeidimo.
56. Vertinant apelianto R. J. skunde pateiktus reikalavimus, prieinama išvados, kad jis (R. J.) gina ieškovės interesą, nors nei viena ieškovė apeliacinių skundų nepadavė. Nepateikus apeliacinių skundų dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo, sprendžiama, kad jos (ieškovės) sutinka su teismo sprendimu. Apeliantas R. J. neturi įgaliojimų atstovauti nei vienai ieškovei teisme šioje nagrinėjamoje byloje. Nepagrįstas apelianto teiginys dėl ginčo, nagrinėjamo kitoje byloje ir šioje byloje, tapatumo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino reikalavimų dėl atsakovų T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2, turinį, pagrindus ir priėjo pagrįstos išvados, kad reikalavimai nagrinėjamoje byloje ir kitoje, esančioje teismo žinioje byloje, yra tapatūs, tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, nutraukė bylą dėl atsakovų T. R. ir R. J. 2011 m. gegužės 16 d. sudarytų paskolos sutarčių Nr. 2011-1 ir Nr. 2011-2, pagrįstai. Naujų argumentų, kurie leistų teismo sprendimą vertinti kitaip, nepateikta (CPK 293 str. 3 p.).
57. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
58. Į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus atsakyta. Kiti nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl apelianto pareigos sumokėti žyminį mokestį

59. Atsakovas T. R. atsiliepime į apelianto R. J. apeliacinį skundą teigia, kad skundžiamas sprendimas priimtas ne restruktūrizavimo byloje, todėl apeliantas R. J. už apeliacinį skundą turi mokėti žyminį mokestį. Su tuo sutikti nėr pagrindo.
60. CPK 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.
61. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal įstatymą nuo žyminio mokesčio paduodant apeliacinį ar kasacinį skundus atleisti visi dalyvaujantys byloje asmenys, kurioje viena iš šalių yra įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla.<...> Ginčuose su tokia šalimi pagal įstatymą nuo žyminio mokesčio paduodant apeliacinį ar kasacinį skundus atleisti visi dalyvaujantys byloje asmenys. <...> Įstatymas šios normos taikymą sieja su specialiu subjekto statusu – šalis bankrutuoja ar yra restruktūrizuojama, o ne su sąlyga, kad skundai paduodami bankroto ar restruktūrizavimo byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2318/2011).
62. Nagrinėjamu atveju ieškovė RUAB „Molesta“ byloje yra restruktūrizuojama įmonė, todėl atsakovo T. R. motyvas, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys už paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus atleidžiami tik tuomet, kai šie apeliaciniai skundai paduodami bankroto ar restruktūrizavimo byloje, yra nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63. Netenkinus apelianto (atsakovo) T. R. apeliacinio skundo, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str.). Trečiais asmuo AB DNB bankas nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.), todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra priteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Artūras Driukas

Nijolė Piškinaitė

Vigintas Višinskis