Baudžiamoji byla Nr.1A-184/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.4.2,
1.2.3.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos
Garnelienės,
teisėjų Svajūno Knizlerio ir Lino
Žukausko,
sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai
Urbelienei,
gynėjui advokatui Adolfui Remeikai,
nuteistajam A. V. ,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu, pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio
1 dalį ir nuteistas dvylikai metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos
namuose.
Nuosprendžiu iš A. V. Valstybinei ligonių kasai priteista vienas
tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt litų ir 60 centų už nekentėjusiojo R. K. gydymą, taip pat
nukentėjusiajam R. K. priteista
keturiasdešimt tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
A. V. nuteistas už tai, kad 2009 m.
birželio 12 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini), Baltrušių kaime, Šakių
rajone, R. K. priklausančio
buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos
nusikalstamos veikos padarymui, norėdamas nukentėjusįjį pamokyti, kad šis
nesikištų į jo ir sugyventinės tarpusavio santykius, gulinčiam lovoje R. K. , kirviu tyčia sudavė
du smūgius į galvą, padarydamas kirstinę žaizdą kairiame smilkinyje,
viršugalvyje, ausyje, kairės ausies būgnelio plyšimą bei kraujosruvas, kairio
smilkinkaulio, momenkaulio, kaukolės pamato kaulų vidurinėje duobėje lūžius,
galvos smegenų sumušimus kairio pusrutulio smilkininėje skiltyje su išsiliejimu
po kietuoju galvos smegenų dangalu. Pamatęs, kad R. K. nejuda, jam iš galvos plūsta kraujas A.
V. iš įvykio vietos pabėgo ir dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo
valios, nusikalstamos veikos nebaigė, nes operatyviai suteikus tinkamą
medicininę pagalbą R. K. gyvybė
buvo išgelbėta, jam nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo
veiksmais jis pasikėsino R. K. nužudyti
ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio
1 dalyje.
Nuteistasis
A. V. apeliaciniu skundu
prašo sušvelninti Kauno apygardos
teismo 2009 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu jam paskirtą bausmę.
Nuteistasis
apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikšti
įtarimai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau byloje liudytojams davus
melagingus parodymus, kaltinimas pakeistas ir jam inkriminuota nusikalstama
veika numatyta BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apelianto
teigimu, nužudyti nukentėjusiojo jis nenorėjo, tai jo manymu galėtų patvirtinti
jo telefoninių pokalbių išklotinės iš kurių matyti, kad jis paskambino savo
seseriai R. S. , kurios
prašė nueiti pas nukentėjusįjį ir pažiūrėti ar iškviesta greitoji medicinos
pagalba, o jei ne, tai iškviesti medikus. Be to, nuteistojo teigimu, jis buvo
sakęs savo sugyventinei V. D. ,
kad iškviestų medikus, nes nenorėjo nukentėjusiojo mirties.
Be
to apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo tenkintas jo
prašymas paimti jo telefoninių pokalbių išklotines, kurios patvirtintų, kad
nebuvo tokių pokalbių, kuriuose jis būtų sakęs, kad ateis naktį, padegs namus
„padės į vietą“ du ar tris žmones.
Nuteistojo
A. V. manymu, pirmosios
instancijos teismas jam paskyrė per griežtą bausmę, nes jis žmogaus nenužudė, o
tik sužalojo. Be to, nenorėjo nukentėjusiojo nužudyti, o tik siekė pamokyti,
kad pastarasis nesikištų į jo ir jo sugyventinės santykius. Be to,
nukentėjusysis, nuolat jam grasindavo, varydavo iš buto, buvo išspyręs buto
duris.
Apeliacinės
instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo
apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą
atmesti.
Nuteistojo
A. V. apeliacinis skundas
atmetamas.
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas
išsamiai ir visapusiškai išsiaiškino nuteistajam A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo
aplinkybes ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą
BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo A. V. padarytos nusikalstamos
veikos sudėties, jo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką bei jam paskirtos
bausmės, pagrįstos išsamiai bei nešališkai teismo posėdyje ištirtais ir
teisingai įvertintais įrodymais.
Iš
nuteistojo A. V. apeliacinio
skundo matyti, kad jis iš esmės neginčija, jog smurtavo nukentėjusiojo
atžvilgiu, tačiau, ginčydamas kai kurias pirmos instancijos teismo nustatytas
faktines bylos aplinkybes, teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika
nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1
dalį, kaip pasikėsinimas nužudyti nukentėjusįjį R. K. ir turi būti kvalifikuojama pagal BK 135
straipsnio 1 dalį, kaip sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas. Tokį
argumentą nuteistasis motyvuoja tuo, kad jis neturėjo tiesioginės apibrėžtos
tyčios nukentėjusįjį žudyti, o tik siekė jį pamokyti, be to, po smurto
panaudojimo, liepė V. D. iškviesti
medikus. Kolegijos nuomone, tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai
paneigti ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei pirmosios instancijos teismo
posėdyje išsamiai ir visapusiškai ištirtais įrodymais ir negali būti pagrindu
perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1
dalies ir BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį. Iš nuteistojo A. V. parodymų, duotų
pirmosios instancijos teisme, matyti, jog jis buvo nepatenkintas ir pyko ant
nukentėjusiojo R. K. už
tai, kad šis jo manymu, kišosi į jo ir jo sugyventinės V. D. tarpusavio santykius. Dėl to, norėdamas R. K. pamokyti, kirvio
ašmenimis du kartus sudavė nukentėjusiajam į galvą. Pradėjus pastarajam iš
galvos plūsti kraujui, nuteistasis iš įvykio vietos pabėgo (t. 2, b. l. 131 -
132). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo
įrankis buvo kirvis, kurio penties šono plotis apie 3 cm, ilgis apie 3,8 cm, kirvio
ašmenų ilgis apie 9,8 cm, kirvakotis medinis apie 34 cm ilgio (t. 1, b. l. 10 -
16). Iš nukentėjusiojo R. K. parodymų
matyti, kad kirvis buvo laikomas virtuvėje, po kriaukle. Šią aplinkybę nuteistasis
A. V. žinojo, nes yra
lankęsis pas R. K. bei
skolinęsis iš jo kirvį (t. 2 b. l. 132). Šiuo pavojingu, sunkiai kūną žalojančiu
įrankiu nuteistasis A. V. sudavė
nukentėjusiajam didele jėga du smūgius į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį -
galvą. Tai patvirtina byloje esanti 2009 m. liepos 27 d. Teismo medicinos
specialisto išvada Nr. G 256/09(10), kurioje nurodyta, kad R. K. nustatytos kirstinės žaizdos kairiame
smilkinyje, viršugalvyje, ausyje, kairės ausies būgnelio plyšimas bei
kraujosruvos, kairio smilkinkaulio, momenkaulio, kaukolės pamato kaulų
vidurinėje duobėje lūžiai, galvos smegenų sumušimas kairio pusrutulio smilkininėje
skiltyje su išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu. Sužalojimai
padaryti, tikėtina, kietu aštriu daiktu, kuriuo galėjo būti kirvis. Toje
pačioje specialisto išvadoje konstatuota, kad R. K. sužalojimas padarytas mažiausiai dviem
smūgiais. Kairio smilkinkaulio, momenkaulio, kaukolės pamato kaulų vidurinėje
duobėje lūžiai, galvos smegenų sumušimas kairio pusrutulio smilkininėje
skiltyje su išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu atitinka sunkų
sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 78 - 79). Smūgius kirviu nuteistasis sudavė
lovoje gulėjusiam ir miegojusiam, dėl to pasipriešinti neturėjusiam galimybės
nukentėjusiajam. Tai apklausiamas apygardos teisme patvirtino nukentėjusysis,
nurodydamas, kad išgėręs nuėjo miegoti ir sužalotas pabudo tik medicinos
įstaigoje, tačiau V. D. jam
sakiusi, kad jį miegantį sužalojo A.
V. (t. 2 b. l. 114). Sudavęs smūgius kirviu, nuteistasis iš kito
kambario atsivedė liudytoją V. D. ir
jai rodydamas nukentėjusįjį, pasakė: „žiūrėk ką padariau“. Šią aplinkybę apklausiama
pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytoja V. D. , kuri parodė, kad įvykio dieną jai, R. K. ir A. V. girtaujant, nukentėjusysis R. K. pasigėrė ir nuėjo miegoti. Nuteistasis A. V. išsivedė ją į kitą
kambarį ir sudavė smūgį į galvą, o pats išėjo iš kambario. Sugrįžęs, po kurio
laiko, ją nusivedė į kambarį, kuriame miegojo nukentėjusysis ir liepė žiūrėti
ką padarė. Ji pamatė lovoje gulintį R.
K. , kurio galva buvo kruvina ir kraujavo. Ji pamanė, kad R. K. negyvas, be to virtuvėje
matė kruviną kirvį ir suprato, kad nukentėjusįjį nuteistasis A. V. sužalojo kirviu. Nuteistasis išėjo iš buto,
o ji bėgo pas kaimynę R. N. pagalbos
(t. 2, b. l. 132). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo A. V. veiksmai iš esmės nutrūko tik dėl to, kad
pamatęs stipriai kraujuojančią nukentėjusiojo R. K. galvą jis iš įvykio vietos pasišalino. Tai,
kad nuteistasis buvo įsitikinęs, jog nužudė nukentėjusįjį R. K. patvirtina ir jo elgesys po įvykio.
Liudytoja V. D. parodė,
kad nuteistasis ją atsivedė iš kito kambario ir parodė ką padarė. Be to,
parodė, kad A. V. po
įvykio skambino telefonu ir grasino „padėsiąs į vietą“ (tai yra nužudysiąs) dar
ir kitus asmenis (t. 2, b. l. 115). Tai, kad nuteistasis skambino grasino
nužudysiąs ir kitus asmenis, patvirtino ir liudytojas V. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t.
2, b. l. 132). Be to, liudytoja D. S.
parodė, kad po įvykio, jai paskambino nuteistasis A. V. ir pasakė, kad užmušė R. K. bei, kad „..dar du žmones „padės į vietą“
ir rytojaus dieną bus garsus“ (t. 2, b. l. 132).
Nužudymas
gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti
gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus
sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę
atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos
sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje
nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Šių tyčios rūšių
nustatymas ypač svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos
sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių. Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju įrodyti tiesioginės apibrėžtos tyčios
požymiai A. V. nusikalstamoje
veikoje. Iš aukščiau aptartų aplinkybių akivaizdu, kad jis veikė turėdamas
tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti gyvybę R. K. , o ne jį sužaloti. Nors nuteistasis
apeliaciniame skunde nurodo, kad nužudyti nukentėjusiojo nesiekė ir nenorėjo,
tačiau kolegijos manymu, normalaus protinio išsivystymo žmogus negalėjo
nesuvokti, jog panaudodamas kirvį ir juo suduodamas stiprius smūgius nukentėjusiajam
į galvą, kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę. Be to, pastebėtina, kad nuteistasis
po pirmo smūgio nepasišalino iš įvykio vietos, jis smūgiavo ir antrą kartą,
tada atsivedė liudytoją V. D. ir
jai rodė ką padarė. Kolegijos nuomone, nuteistojo elgesys šioje situacijoje rodo,
jog jis siekė atimti nukentėjusiajam gyvybę ir tokių pasekmių pavojus buvo
realiai kilęs. Tačiau, nuo padarytų sužalojimų nukentėjusysis R. K. nemirė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo A. V. valios, nes nukentėjusiajam
buvo operatyviai suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Atsižvelgdama į tai,
apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos
teismas išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs aukščiau aptartus
įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A.
V. elgesys įvykio metu ir po jo rodo, jog pasirinkdamas nusikaltimo
įrankiu kirvį, bei suduodamas juo nukentėjusiajam du smūgius į gyvybiškai
svarbią kūno vietą - galvą, aiškiai suvokė pavojingos nusikalstamos veikos
pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų gali atsirasti BK 129 straipsnio 1 dalyje
numatyti padariniai, t. y. nukentėjusysis gali mirti, ir tokių padarinių norėjo,
tačiau tokios pasekmės nekilo, nes R.
K. operatyviai suteikus medicininę pagalbą, jo gyvybė buvo išgelbėta.
Vadovaujantis
susiklosčiusia teismų praktika, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius
padarinius - kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas tik tada, kai nustatyta,
jog kaltininkas veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia arba netiesiogine tyčia. Tuo
tarpu, kaltininko veikoje nustačius tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti nukentėjusiajam
gyvybę, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Tyčinis
sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti
gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1
dalį ir 129 straipsnį, 130 ar 131 straipsnius. Taip pat kvalifikuojama veika,
nesukėlusi jokių padarinių (pvz. šovė ir nepataikė), jei tyčia buvo nukreipta į
kito žmogaus gyvybės atėmimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų
žmogaus gyvybei bylose“ Nr. 46, 6 punktas).
Įvertinus
aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nuteistojo A. V. padaryta
nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129
straipsnio 1 dalį.
Kolegija
atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad byloje apklausti
liudytojai davė melagingus parodymus, kurie lėmė jog jo padaryta nusikalstama
veika buvo perkvalifikuota iš nukentėjusiojo R. K. sunkaus sveikatos sutrikdymo į pasikėsinimą
jį nužudyti. Iš bylos medžiagos matyti, kad visų byloje apklaustų liudytojų
parodymai nekito nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme,
kitaip tariant jie yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, vieni kitus
papildo bei detalizuoja. Nuteistojo nurodomų aplinkybių, kad jis buvo prašęs
sugyventinės V. D. iškvieti
medikus bei, kad buvo prašęs sesers D.
S. nueiti pažiūrėti į įvykio vietą ar iškviesti medikai, šios
liudytojos nepatvirtino. Kitų aplinkybių, patvirtinančių tokius nuteistojo
teiginius byloje nenustatyta. Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo
teiginys, kad minėtas aplinkybes galėtų patvirtinti jo telefoninių pokalbių
išklotinės. Taip pat šios išklotinės patvirtintų, jog nebuvo pokalbio apie
grasinimą nužudyti dar du ar tris žmones. Kolegija konstatuoja, kad bylos
medžiagoje nėra duomenų, kad nuteistojo A. V. atžvilgių būtų vykdoma operatyvinė veikla,
klausomasi ir fiksuojami jo telefoniniai pokalbiai. Taigi, išreikalavus jo
telefoninių pokalbių išklotines, jos geriausiu atveju patvirtintų tik patį
skambučio faktą liudytojai D. S. ar
kitiems asmenims, tačiau nedetalizuotų pokalbių turinio. Tuo tarpu pati liudytoja
D. S. parodė, kad A. V. jai išties skambino,
tačiau neparodė, jog buvo jos prašoma nueiti pažiūrėti ar iškviesti medikai, tik
teigė, jog nuteistasis grasino nužudysiąs dar du tris žmones. Pastarąsias aplinkybes
patvirtino ir liudytojai V. S. ir
V. D. . Taigi, kolegijos
nuomone, nėra pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymų objektyvumu.
Apeliacinės
instancijos teismo kolegijos nuomone, apygardos teismas nuteistajam A. V. už pasikėsinimą
nužudyti nukentėjusįjį R. K. paskirdamas
dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos
veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir tyčios rūšį, atsakomybę lengvinančias
ir sunkinančias aplinkybes, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas bausmės
rūšies bei dydžio parinkimui aplinkybes ir nepažeidė BK 54 straipsnyje numatytų
bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.
Nuteistajam pagrįstai paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta
laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės
atėmimo bausmės vidurkis.
Iš
skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas skirdamas bausmę A. V. atsižvelgė į padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, t. y. kad padarytas labai sunkus
nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia. Pastebėtina,
kad apygardos teismas įvertindamas tai, kad nusikalstama veika buvo nebaigta
dėl nuo A. V. valios
nepriklausančių aplinkybių, atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir
57 straipsnio reikalavimus, tai yra įvertino, jog šiuo atveju pasikėsinimas
buvo baigtas, A. V. , jo
paties supratimu, atliko viską, kad atimtų gyvybę nukentėjusiajam. Teismas
įvertino ir nuteistojo asmenybę, t. y. kad A. V. psichoneurologinio kabineto ir
priklausomybės ligų kabineto įskaitoje neįrašytas (t. 2, b. l. 40), Šakių
rajono savivaldybės administracijos Barzdų seniūnijos 2009 m. birželio 15 d.
Nr. 05-57/2.4 charakteristikoje nurodoma, kad nuteistasis piktnaudžiauja
alkoholiu, nedirba, išgėręs būna įžūlaus, nenuspėjamo elgesio. Gyventojų
atsiliepimai neigiami, pastangų integruotis į visuomenę nerodo (t. 2, b. l.
41), baustas administracine tvarka 2009 m. kovo 24 d. (t. 2, b. l. 36 - 38),
girtauja, nedirba, teistas keturis kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas
neišnykusį teistumą (t. 2, b. l. 25 - 28). Pastebėtina, kad byloje nenustatyta
nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatyta viena atsakomybę
sunkinanti aplinkybė - kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio,
tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, šios aplinkybės neneigia ir kaltinamsis
(BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai
konstatavo, jog visos šios aplinkybės rodo, kad A. V. linkęs nusikalsti ir ankstesnė neigiama
gyvenimo patirtis nedaro teigiamos įtakos jo elgesiui. Taigi, kolegijos manymu,
darytina išvada, kad bausmės tikslai ir paskirtis bus pasiekti nuteistajam paskyrus
realią laisvės atėmimo bausmę kiek didesnę, nei straipsnio sankcijoje už
padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis.
Kartu
kolegija atmeta nuteistojo A. V. apeliacinio
skundo argumentus, kad jam turi būti paskirta švelnesnė bausmė, nes jis nukentėjusiojo
nenužudė. BK 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bausmė už rengimąsi ar
pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra
tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek
nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama
veika nebuvo baigta. Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas į visas šias
aplinkybes atsižvelgė skirdamas nuteistajam A. V. laisvės atėmimo bausmę. Išties BK 57
straipsnio 2 dalis numato, kad už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti
nusikalstamą veiką remiantis BK 62 straipsniu gali būti paskirta švelnesnė negu
už pabaigtą nusikalstamą veiką numatyta bausmė. Tačiau, visų pirma pastebėtina,
kad švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės skyrimas yra teismo teisė, bet ne
pareiga. Antra, kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo
nuteistojo A. V. atžvilgiu
taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, nes nenustatytos šiame BK straipsnyje
numatytos būtinosios sąlygos, kurias būtina nustatyti skiriant švelnesnę, negu
įstatymo numatyta, bausmę.
Apygardos
teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Kolegija
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a
r i a:
Nuteistojo
A. V. apeliacinį skundą
atmesti.
Kolegijos pirmininkė Laima Garnelienė
Teisėjai Svajūnas Knizleris
Linas Žukauskas