Administracinė byla Nr. A-236-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02186-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. B. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad jam 2014 m. balandžio 18 d. buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių. Šiaulių TI direktorius negalėjo pareiškėjui skirti tokios nuobaudos, nes Šiaulių TI neturi tinkamų eksploatuoti baudos izoliatorių, Šiaulių TI direktorius sąmoningai pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas pareiškėją kankinti, žeminti jo orumą ir žiauriai elgtis.
Nurodė, jog, pareiškėjui atsisakius eiti į baudos izoliatorių, 2014 m. balandžio 22 d. apie 15.10 val. jo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. Prižiūrėtojas E. K. pareiškėją prirakino prie stalo, stipriai užverždamas antrankius, iš skausmo pareiškėjas nutraukė antrankių grandinėlę, kad galėtų pabelsti į duris ir pasikviesti pagalbą. Atėję pareigūnai pareiškėją, sėdintį ant kėdės, prirakino kitais antrankiais, vieną ranką prie stalo kojos, kitą prie kėdės, taip jį surakintą laikė nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val., t. y. penkiolika valandų pareiškėjas kentėjo skausmą, negalėjo nueiti į tualetą, jam nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, negalėjo miegoti, nebuvo stebimas specialisto.
Pažymėjo, jog vėliau dešimt parų izoliatoriuje pareiškėjas buvo kankinamas, nuodijamas raminamaisiais vaistais, išrašytais psichiatro. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu skirtą nuobaudą skundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir teismui, tačiau jo skundą teismas atsisakė priimti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 16-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Šiaulių TI direktorius 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu „Dėl nuteistojo nubaudimo“, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis D. B. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – apie 13.15 val. kratos metu gulte slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, skyrė drausminę nuobaudą – uždarymą į drausmės izoliatorių 10 parų, paskirtos nuobaudos pareiškėjas neskundė.
Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo drausmės izoliatoriuje metu kameroje Nr. 4 nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. buvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, nustatytas remonto poreikis. Šiaulių TI rėžiminio korpuso drausmės izoliatorius įrengtas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), reikalavimais. Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, tačiau jis buvo maitinamas, kaip ir visi kiti Šiaulių TI laikomi asmenys, visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.
Atsakovas pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką R. R. dėl jam skirtos drausminės nuobaudos bei prašė paaiškinti, kodėl tokia nuobauda jam skirta, jam buvo paaiškinta drausminių nuobaudų skyrimo tvarka. 2014 m. balandžio 18 d. buvo gautas tarnybinis pranešimas, kad D. B. susižalojo, pareiškėjas žalojimosi priežasčių nenurodė. Vadovaujantis psichiatrės išvadomis, kad D. B. drausmės izoliatoriuje atlikti bausmės negali, 2014 m. balandžio 18 d. pareiškėjas į drausmės izoliatorių vedamas nebuvo. 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie nustatė, kad jis gali atlikti bausmę drausmės izoliatoriuje. Vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos bausmės pareiškėjas atsisakė eiti, grasino, kad būdamas vienas pasikars, grasino užpulti pareigūną, todėl buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai. D. B. drausmės izoliatoriuje sulaužė lentynėlę bei išdaužė kameros lango stiklą, tuo įstaigai padarydamas 168,75 Lt turtinę žalą. Specialiųjų priemonių panaudojimas D. B. buvo nutrauktas 2014 m. balandžio 23 d., jis buvo nuvestas į Sveikatos priežiūros tarnybą apžiūrai, kurios darbuotojai nustatė, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo yra paraudimai riešų srityse. Dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių TI vidaus tarnybos skyriuje buvo pradėtas tyrimas bei informuota Šiaulių apygardos prokuratūra, tyrimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai specialiąsias priemones panaudojo teisėtai, atsižvelgdami į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes bei situaciją, naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių, specialiųjų priemonių panaudojimas įformintas teisės aktų nustatyta tvarka.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 30 d. sprendimu (b. l. 149-154) pareiškėjo D. B. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas kilo dėl to, ar Šiaulių TI drausmės izoliatorius, kuriame buvo patalpintas pareiškėjas, atitinka higienos normų reikalavimus, ar Šiaulių TI pareigūnai teisėtai ir pagrįstai panaudojo specialiąsias priemones (antrankius) prieš pareiškėją, ar dėl Šiaulių TI pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjui atsirado neturtinė žala.
Teismas, vertindamas inicijuotą ginčą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas, o 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Iš byloje esančių dokumentų buvo matyti, kad 2014 m. balandžio 29 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimą dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose bei drausmės izoliatoriuje Nr. 4 ir surašė 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktą Nr. EP-126. Šiame drausmės izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Patikrinimo metu nustatyta, kad drausmės izoliatoriuje Nr. 4 nėra veidrodžio (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 21 p. pažeidimas), lubų dažų danga lupasi, reikalingas remontas (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 62 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta nustatyta 62 lx, kai reglamentuojama mažiausia 200 lx (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22 p. pažeidimas), tualetas neatskirtas, tualeto reikmenims lentynėlė yra, patalpa vėdinama. Įvertinęs šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Šiaulių TI pareigūnai 10 parų laikė pareiškėją drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.
Teismas akcentavo, jog specialiųjų priemonių panaudojimo tikslą ir ribas nustato BVK 120 straipsnis, o antrankių panaudojimo pagrindus – BVK 121 straipsnis. Pagal BVK 120 straipsnį šio kodekso 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvydžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ar kita technika. Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių, prieš naudojant specialiąsias priemones, jei leidžia aplinkybės, asmenys, prieš kuriuos jos bus panaudotos, įspėjami. Specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina. Apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas. BVK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: kai nuteistasis siautėja – iki nusiraminimo (1 p.), kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas – konvojavimo arba palydos metu (2 p.), kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti (3 p.), konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis (4 p.), konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį (5 p.). Suėmimo vykdymo įstatymo 37, 38 straipsniai reguliuoja nuobaudos – uždarymo į drausmės izoliatorių vykdymo tvarką, laikymo drausmės izoliatoriuose sąlygas, kur numatyta, kad suimtojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į drausmės izoliatorių – sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarime pažymėti, ar suimtasis gali atlikti jam skirtą nuobaudą. Drausmės izoliatoriuose suimtieji laikomi po vieną, jie neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, paskambinti telefonu, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais.
Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2014 m. balandžio 18 d. Šiaulių TI direktoriaus nutarimu Nr. 25/04-505 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ nuteistajam D. B. skirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių dešimčiai parų. Nuteistojo D. B. sveikata buvo patikrinta gydytojų A. Č. bei G. S. ir Šiaulių TI direktoriaus nutarime pažymėta, kad D. B. bausmę atlikti gali. Šią Šiaulių TI direktoriaus nutarimu paskirtą drausminę nuobaudą D. B. skundė Kalėjimų departamentui, kuris nustatė, kad Šiaulių TI direktorius nuobaudą – uždarymą dešimčiai parų į baudos izoliatorių – skyrė pagrįstai ir skundą atmetė. Pareiškėjas 2014 m. birželio 11 d. skundu dėl drausminės nuobaudos paskyrimo kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, tačiau teismui nustačius terminą skundo trūkumams pašalinti, pareiškėjas jų nepašalino, todėl teismas nutarė D. B. skundą laikyti nepaduotu. Teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-464-394/2015 buvo išsiaiškinta ir konstatuota, kad, 2014 m. balandžio 18 d. būrio viršininkui R. R. supažindinus nuteistąjį D. B. su paskirta nuobauda ir įteikus jam nutarimo kopiją, D. B. apie 13.00 val. vienkartinio skutimosi peiliuko nuolauža susižalojo dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, taip pat persipjovė pilvo paviršių, jam buvo suteikta medicininė pagalba, jis buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir šiam nustačius, kad D. B. paskirtos bausmės atlikti negali, D. B. į drausmės izoliatorių tą pačią dieną uždarytas nebuvo. Tik 2014 m. balandžio 22 d. po gydytojo psichiatro apžiūros ir išvados, kad bausmę sustiprintos priežiūros sąlygomis atlikti gali, D. B. buvo uždarytas į drausmės izoliatorių, kuriame išbuvo iki 2014 m. gegužės 2 d. Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų, tarnybinio tyrimo išvadų, nutarimo dėl žalos atlyginimo išieškojimo, liudytojų E. K. ir E. A. parodymų buvo matyti, jog nuteistasis D. B., 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos, grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, todėl vedant buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, o uždarytas į drausmės izoliatorių Nr. 3 D. B. išdaužė lango stiklą bei sulaužė daiktų lentynėlę, tada buvo perkeltas į drausmės izoliatorių Nr. 4, kuriame taip pat elgėsi įžūliai, nutraukė antrankių grandinėlę ir išdaužė lango stiklą, todėl buvo antrankiais viena ranka prirakintas prie stalo kojos. Liudytojas N. L. paaiškino, kad 2014 m. balandžio 22 d. perėmęs budėjimą apie 19.30 val. atėjo į drausmės izoliatorių ir rado D. B., sėdintį ant kėdės viena ranka antrankiais prirakintą prie stalo kojos, atrakinęs antrankius leido nuteistajam pasinaudoti tualetu ir vėl uždėjo antrankius, nes bijojo, kad D. B. ko nors sau nepasidarytų, o nakčiai, nuteistajam atsigulus, vieną ranką prirakino prie gulto šono. Specialiųjų priemonių – antrankių – panaudojimas buvo nutrauktas 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val., D. B. buvo nuvestas medicininei apžiūrai, nustatyti sužalojimai – paraudimas riešų srityje, dėl specialiųjų priemonių panaudojimo Šiaulių TI vidaus tyrimų skyriuje atliktas tyrimas ir pranešta prokuratūrai.
Teismas, remdamasis BVK 12 straipsniu, nurodė, jog BVK 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems draudžiama turėti kodekso 1 priede nurodytų daiktų, 1 priedo 6 punkte nurodyti telefonai ir jų priedai. BVK nustatytų pareigų bei draudimų nesilaikantys laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (110 str. 3 d.). BVK 142 straipsnio, nustatančio laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamas nuobaudas, 1 dalyje nurodyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas ir nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų (4 p.). Iš byloje esančių dokumentų buvo matyti, kad nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių – pareiškėjui buvo paskirta už tai, kad jis kameros gulte slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele, šis telefonas buvo rastas atliekant kratą kameros Nr. 39 gulte, kuriuo tuo metu naudojosi pareiškėjas. Taigi, teismo vertinimu, Šiaulių TI direktorius pagrįstai 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu paskyrė nuteistajam D. B. drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas.
Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog nors šiuo atveju pareiškėjas jam padarytą žalą sieja su Šiaulių TI pareigūnų veiksmais, panaudojant specialiąsias priemones, tačiau jis nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos, grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo, t. y. išdaužė langų stiklus, sulaužė lentynėlę, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui, prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo – persipjovė dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, pilvo paviršių. Šiaulių TI psichologinė tarnyba, atsižvelgdama į D. B. grasinimus žalotis, nestabilią emocinę būseną, kylantį pyktį, išreikštą verbaliai, rekomendavo skirti pareiškėjui sustiprintą individualią priežiūrą, papildomai patikrinant 5 kartus per parą dviejų savaičių laikotarpiui nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. gegužės 5 d.
Teismo vertinimu, pareigūnai turi teisę save bei kitus asmenis ginti nuo neteisėtų veiksmų, tuo tikslu pareigūnai gali panaudoti visas įstatyme nustatytas prievartos priemones ir jėgą būtinojo reikalingumo atveju, kiek to reikia jų pareigoms atlikti, jei norimų tikslų negalima pasiekti kitomis įtikinimo priemonėmis. Tardymo izoliatoriaus pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius jiems siautėjant (BVK 121 str. 2 d. 1 p.), nuteistajam atsisakius sekti į baudos ar drausmės izoliatorių (BVK 121 str. 2 d. 2 p.), kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti (BVK 121 str. 2 d. 3 p.). Atitinkamai, teismas pripažino, kad nurodyti pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą panaudoti įstatyme nustatytas specialiąsias priemones, aptartos faktinės aplinkybės ištirtos tarnybinio tyrimo metu, specialiųjų priemonių panaudojimo aplinkybės nustatyta tvarka užfiksuotos oficialiuose dokumentuose. Teismas nurodė, jog, vertinant pareigūnų veiksmus panaudojant specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu, yra reikšmingi duomenys, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 15 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuteistojo D. B. pareiškimuose nurodytų faktų, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nagrinėjant pareiškimus nustatyta, kad naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių, specialiųjų priemonių panaudojimas buvo nutrauktas išnykus jų panaudojimo pagrindui, priemonių panaudojimas įformintas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas, vertindamas šiuos duomenis nagrinėjamos bylos nustatytų aplinkybių kontekste, pripažino, kad Šiaulių TI pareigūnai panaudodami specialiąsias priemones veikė įstatymo nustatyta tvarka, jų veiksmai atsižvelgiant į konkrečias situacijos aplinkybes buvo teisiškai pagrįsti, įrodymų, kad buvo žeminamas pareiškėjo orumas, iš jo buvo tyčiojamasi, byloje nėra. Atitinkamai, teismas sprendė, jog valdžios institucijos darbuotojų neteisėtų veiksmų dėl specialiųjų priemonių panaudojimo nenustatyta, o nenustačius neteisėtų veiksmų civilinė atsakomybė CK 6.271 straipsnio pagrindu yra negalima.
Vis dėlto pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas 10 parų buvo laikomas drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl to jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas akcentavo, jog neigiami padariniai buvo trumpalaikiai, t. y. nebuvo tokio intensyvumo, jog neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais, o pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą būtų paties pažeidimo pripažinimas.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, o jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde (b. l. 158) nurodo, kad jis nesutinka su priimtu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimu ir prašo priteisti jam 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pareiškėjo pateikto skundo neišnagrinėjo, rėmėsi vien atsakovo pareigūnų parodymais. Pareiškėjas buvo prirakintas su antrankiais viena ranka prie stalo, kita – prie kėdės 9 valandas, po to 6 valandas buvo prirakintas prie radiatoriaus. Teismas neįvertino medicinos specialistų išvados, kad pareiškėjo abiejų rankų riešai buvo ištinę. Atitinkamai, pareiškėjas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, apklausti jį bei kitus liudininkus. Pareiškėjas akcentuoja, kad drausmės izoliatoriuje jis buvo laikomas, kai nuo sienų krito tinkas, dažai. Pareiškėjas taip pat prašo kviesti jį į teismo posėdį, nes jis pateiks naujus žodinius įrodymus.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 163-164) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai, visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamų poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl paraudimo ant riešų neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas po specialių priemonių panaudojimo buvo apžiūrėtas, medicininė pagalba jam buvo suteikta. Šiaulių apygardos administracinis teismas, išsamiai įvertinęs teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad Šiaulių TI pareigūnai panaudodami specialiąsias priemones veikė įstatymo nustatyta tvarka, jų veiksmai atsižvelgiant į konkrečią situaciją buvo pagrįsti, įrodymų, kad buvo žeminamas pareiškėjo orumas, iš jo buvo tyčiojamasi, byloje nėra.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas 10 parų buvo laikomas drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju neigiami padariniai buvo trumpalaikiai bei nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais pagrįstai atmetė kaip nepagrįstą.
Atsakovas pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimų, nutarimų ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiais pagrindais suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, jo subjektyvus nesutikimas su sprendimu savaime negali būti siejamas su minėtais proceso atnaujinimo pagrindais. Atitinkamai, atsakovas sprendžia, jog pareiškėjo prašymas dėl įrodymų tyrimo atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė Šiaulių TI, kokie atsakovo veiksmai ar neveikimas prieštarauja teisės aktams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. B. prašomos priteisti 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, specialiųjų priemonių naudojimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, kai Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pareiškėją 10 parų laikė drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame teisės aktų numatytų reikalavimų, ir jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su nurodytu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo pateiktą skundą, įvardintus neteisėtus veiksmus, nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kviesti jį į teismo posėdį, nes jis pateiks naujus žodinius įrodymus (b. l. 158). Vertindama šį pateiktą prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, pareiškėjas dalyvavo asmeniškai pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 144-147, 149-154), pateiktame apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti (b. l. 158), pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pareiškėjo inicijuoto ginčo esmės, visų pirma atkreipia dėmesį į faktinės situacijos aplinkybes. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu buvo skirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių, nes jis kameros gulte, kuriuo tuo metu naudojosi, slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele (b. l. 30-31). 2014 m. balandžio 18 d. būrio viršininkui R. R. supažindinus pareiškėją su skirta nuobauda ir įteikus jam nutarimo kopiją, pareiškėjas apie 13.00 val. vienkartinio skutimosi peiliuko nuolauža susižalojo dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, persipjovė pilvo paviršių, jam buvo suteikta medicininė pagalba, jis buvo konsultuotas gydytojo psichiatro ir šiam nustačius, kad pareiškėjas paskirtos bausmės atlikti negali, pareiškėjas į drausmės izoliatorių tą pačią dieną uždarytas nebuvo. Iš administracinėje byloje esančių tarnybinių pranešimų, tarnybinio tyrimo išvadų, nutarimo dėl žalos atlyginimo išieškojimo, liudytojų E. K. ir E. A. parodymų matyti, jog pareiškėjas vėliau 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, vėliau jis atsisakė eiti į drausmės izoliatorių, todėl vedant buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, vėliau jis drausmės izoliatoriuje elgėsi įžūliai, nutraukė antrankių grandinėlę ir išdaužė lango stiklą, todėl buvo antrankiais viena ranka prirakintas prie stalo kojos (b. l. 112-116, 118-119). Specialiųjų priemonių – antrankių – panaudojimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas tik 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val. (b. l. 109).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su nepagrįstu kalinimu baudos izoliatoriuje, su tuo, kad jam atsisakius eiti į baudos izoliatorių 2014 m. balandžio 22 d. apie 15.10 val. jo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, kad jis nuo 2014 m. balandžio 22 d. 15.10 val. iki 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val., t. y. penkiolika valandų, kentėjo skausmą, negalėjo nueiti į tualetą, jam nebuvo suteikta galimybė pavalgyti, jis negalėjo miegoti, nebuvo stebimas specialisto. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat siejo su tuo, kad jis vėliau 10 parų buvo kalinamas baudos izoliatoriuje sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų (b. l. 2).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje neužtikrinimo, specialiųjų priemonių naudojimo visų pirma aptaria sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Remiantis nurodytu vertinimu ir ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nurodytą situaciją, CK 6.271 straipsnį, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog nuteistiesiems draudžiama turėti kodekso 1 priede nurodytų daiktų, 1 priedo 6 punkte nurodyti telefonai ir jų priedai. BVK nustatytų pareigų bei draudimų nesilaikantys laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka (110 str. 3 d.). BVK 142 straipsnio, nustatančio laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems skiriamas nuobaudas, 1 dalyje nurodyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamas ir nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki 15 parų (4 p.). Iš administracinėje byloje esančių dokumentų matyti, kad nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių – pareiškėjui buvo skirta už tai, kad jis kameros gulte, kuriuo tuo metu naudojosi, slėpė mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ su SIM kortele (b. l. 30-31). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu pagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – uždarymą į baudos izoliatorių, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi tris galiojančiais drausmines nuobaudas (b. l. 30-31).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, taip pat nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai 10 parų laikė pareiškėją drausmės izoliatoriuje, neatitinkančiame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų ir iš esmės dėl šios aplinkybės, nurodytų neteisėtų veiksmų apeliacinės instancijos teisme ginčas nekyla. Teisėjų kolegija su šiais nustatytais Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtais veiksmais sutinka ir plačiau šiuo aspektu nepasisako (b. l. 149-154).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo atžvilgiu naudotų specialiųjų priemonių – antrankių, kai jis vedamas atlikti bausmės baudos izoliatoriuje galimai priešinosi, kad naudojant šias priemones buvo pažeistos jo teisės (b. l. 158), todėl nurodytu aspektu ir pasisakytina plačiau.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo patirtos žalos dėl specialiųjų priemonių – antrankių –panaudojimo ir pareiškėjo kalinimo sąlygų jį prirakinus, teisėjų kolegija visų pirma aptaria specialiųjų priemonių naudojimo tvarką, atsižvelgdama į teisės aktų numatytus reikalavimus ir pareigūnams suteikiamus įgaliojimus jas naudoti.
Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, kad BVK 120 straipsnis konkrečiai numato specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą, ir ribas. Minėto straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šio BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones, pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (BVK 120 str. 2 d.). Prieš naudojant specialiąsias priemones, jei leidžia aplinkybės, asmenys, prieš kuriuos jos bus panaudotos, įspėjami (BVK 120 str. 3 d.). Specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina (BVK 120 str. 4 d.). Apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas (BVK 120 str. 5 d.).
BVK 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas priemones (išskyrus antrankius ir surišimo priemones) draudžiama panaudoti prieš nepilnamečius, moteris bei invalidus su akivaizdžiais invalidumo požymiais, išskyrus atvejus, kai jie patys užpuola arba priešinasi jėga ar ginklu (BVK 121 str. 5 d.).
Sistemiškai aiškinant BVK 120–121 straipsnius pažymėtina, jog tardymo izoliatoriaus pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius jiems siautėjant (BVK 121 str. 2 d. 1 p.), nuteistajam atsisakius sekti į baudos ar drausmės izoliatorių (BVK 121 str. 2 d. 2 p.), kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti (BVK 121 str. 2 d. 3 p.). Pareigūnai turi teisę ir įgaliojimus save bei kitus asmenis ginti nuo neteisėtų veiksmų ir šiuo tikslu pareigūnai gali panaudoti visas įstatyme nustatytas prievartos priemones ir jėgą būtinojo reikalingumo atveju, kiek to reikia jų pareigoms atlikti, jei norimų tikslų negalima pasiekti kitomis įtikinimo priemonėmis. Nurodytų BVK nuostatų konstrukcija taip pat leidžia teigti, kad specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais ir jų naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Nurodyto reguliavimo kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad taikant šias priemones turi būti gerbiamos asmens teisės, pareigūnai negali veikti nesilaikydami teisės aktų numatytų reikalavimų, negali būti piktnaudžiaujama suteikiamais įgaliojimais, asmenims tokioje situacijoje turi būti užtikrinamos Konstitucijos 21 straipsnyje, BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodomos deklaruojamos teisės, atsižvelgiama į tai, kad vykdant bausmę neturi būti siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 22 d. vedamas į drausmės izoliatorių atlikti paskirtos nuobaudos, grasino jį vedančiam pareigūnui, grasino pasikarti, atsisakė sekti į drausmės izoliatorių, uždarytas drausmės izoliatoriuose siautėjo, t. y. išdaužė langų stiklus, sulaužė lentynėlę, atvestas pokalbiui pas psichologą dėl grasinimo žudytis buvo sujaudintos būsenos, elgėsi ir kalbėjo neadekvačiai, afekto būsenoje grasino jį atvedusiam pareigūnui (b. l. 96-100, 103, 107-108, 112), prieš tai 2014 m. balandžio 18 d. save sužalojo – persipjovė dešinės ir kairės rankos dilbius ir žastus, pilvo paviršių, vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nurodyti pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą panaudoti BVK nustatytas specialiąsias priemones. Aptartos faktinės aplinkybės ištirtos tarnybinio tyrimo metu, specialiųjų priemonių panaudojimo aplinkybės nustatyta tvarka užfiksuotos oficialiuose dokumentuose kaip tai numato pirmiau minėtos BVK nuostatos (b. l. 107-108). Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2014 m. gegužės 15 d. nutarimu taip pat atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo pareiškimuose nurodytų faktų, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nagrinėjant pareiškimus nustatyta, kad naudojant specialiąsias priemones buvo išvengta sunkių pasekmių, specialiųjų priemonių panaudojimas buvo nutrauktas išnykus jų panaudojimo pagrindui, priemonių panaudojimas įformintas teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 96-99).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, pirmiau įvardintą teisinį reguliavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog 2014 m. balandžio 23 d. apie 6.00 val. pareiškėjui buvo nutrauktas specialiųjų priemonių naudojimas, po jų naudojimo pareiškėjas buvo nuvestas medicininei apžiūrai (b. l. 109), kurios metu buvo nustatyti nuo antrankių likę paraudimai pareiškėjo riešų srityje (b. l. 110). Nurodytu atveju pats antrankių panaudojimas, pareiškėjo nurodyta būklė ir elgesys lėmė tai, kad ant riešų buvo likę paraudimai dėl naudotų specialių priemonių ir ši aplinkybė savaime nelemia Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimo civilinės atsakomybės prasme (CK 6.271 str.). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti patį specialiųjų priemonių panaudojimo faktą.
Vis dėlto šiuo atveju svarbu yra įvertinti ir tai, ar taikant specialiąsias priemones buvo gerbiamas pareiškėjo orumas, ar jam buvo suteikta teisė nueiti į tualetą, pavalgyti, ar taikant specialiąsias priemones buvo užtikrinamos teisės aktuose numatytos teisės.
Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas paaiškino, jog 17.40 val. E. K. kažkokiam pareigūnui nurodė perduoti jam maisto, jis maistą padėjo ant gulto, paprašytas neatrakino antrankių ir pareiškėjas neturėjo galimybės pavalgyti. 18.20 val. į kamerą atėjo E. K., į prašymą atnešti čiužinį ir leisti pavalgyti, jis atsakė necenzūriniais žodžiais, jis atsisakė leisti jam nueiti į tualetą ir jam teko šlapintis į kelnes ir tik 19.40 val. pasikeitus pamainai Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuso vyresnysis atrakino antrankius, leido pareiškėjui pavalgyti, nueiti į tualetą (b. l. 96-99). Iš esmės tokie pareiškėjo argumentai sutapo ir su liudytojo N. L. paaiškinimais, kad 2014 m. balandžio 22 d. jis perėmęs budėjimą apie 19.30 val. atėjo į drausmės izoliatorių ir rado pareiškėją, sėdintį ant kėdės viena ranka antrankiais prirakintą prie stalo kojos, atrakinęs antrankius leido nuteistajam pasinaudoti tualetu ir vėl uždėjo antrankius, nes bijojo, kad pareiškėjas ko nors sau nepasidarytų, o nakčiai, nuteistajam atsigulus, vieną ranką prirakino prie gulto šono. Administracinėje byloje ginčo nekyla dėl to, kad specialiųjų priemonių – antrankių – panaudojimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2014 m. balandžio 23 d. 6.00 val. (b. l. 2, 96-99).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nevertino pareiškėjo nurodytų argumentų, kad jam nuo 15 val. 10 min., kai buvo panaudotos specialiosios priemonės, iki 19.40 val., kai N. L. leido pareiškėjui nueiti į tualetą, pavalgyti nuėmus atrankius, ir vėliau nuo 19.40 val. iki 2014 m. balandžio 23 d., 6 val., kai tokių priemonių panaudojimas buvo nutrauktas, nebuvo suteikta teisė pasinaudoti tualetu, nebuvo sudarytos tinkamos galimybės pavalgyti, miegoti. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar pirmiau nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės atsižvelgus į šią konkrečią analizuojamą situaciją. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar specialiųjų priemonių naudojimas buvo nutrauktas išnykus jų naudojimo pagrindams (BVK 120 str. 4 d.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad teismas šių aspektų nevertino, jų vertinimui yra svarbūs inter alia liudytojų, administracinės bylos proceso šalių parodymai, paaiškinimai, sprendžia pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šiame kontekste akcentuotina tai, kad ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Šiuo atveju teismas šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Toks teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Be to, šiuo atveju būtina išsiaiškinti nurodytas faktines aplinkybes sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų konstatavimo, kai tokiam sprendimui priimti yra svarbūs proceso šalių, ginčo situaciją mačiusių asmenų paaiškinimai. Be to, šiame kontekste svarbu ir tai, kad vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė