Administracinė byla Nr. eA-521-821/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03904-2020-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9; 31
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Telia Lietuva apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Telia Lietuva skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras ir uždaroji akcinė bendrovė „Mezon“) dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Telia Lietuva (toliau – ir Telia) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo „Dėl teisės naudoti radijo dažnius (kanalus), skirtus AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui, perleidimo uždarajai akcinei bendrovei „Mezon“ (toliau – ir Įsakymas) dalį, kurioje leista perleisti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Mezon“ (toliau – ir Mezon) teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), suteiktus 2014 m. liepos 25 d. leidimu Nr. (11.13) 13R-0136 bei 2015 m. sausio 15 d. leidimu Nr. (11.13) 13R-0141.
2. Pareiškėjo nuomone, ginčijama Įsakymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, kadangi privilegijuoja Mezon ir UAB „Bitė Lietuva“ (toliau – ir Bitė). Mezon yra Bitės dukterinė bendrovė (kontroliuojama 100 proc.), skirta dalies AB Lietuvos radijo ir televizijos centro (toliau – ir LRTC) verslo įsigijimo sandoriui įgyvendinti, t. y. įsigyti interneto, duomenų perdavimo ir skaitmeninės televizijos verslą, plėtojamą su „Mezon“ prekės ženklu. Pagal susitarimą tarp Bitės ir LRTC, kartu su LRTC verslo dalimi Mezon perduodama teisė naudoti radijo dažnius, kuriais naudojosi perleidžiamas verslas. Įsakymu pritarta teisės naudoti radijo dažnius perdavimui, o Bitė įgijo dažnių kontrolę (Konkurencijos įstatymo 3 str. 18 d.).
3. Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba iš esmės retroaktyviai pakeitė aukcionų, kuriuose ginčo dažniai paskirstyti rinkos dalyviams, taisykles, taip privilegijuodama Bitę (ir jos kontroliuojamą Mezon) bei diskriminuodama pareiškėją ir kitus Bitės (bei Mezon) konkurentus. 2014–2015 metais organizuoti teisės naudoti ginčo dažnius konkursai (aukcionai), jų taisyklės užkirto kelią Bitei ir pareiškėjui juose dalyvauti kaip teisę naudoti dažnius jau turintiems operatoriams, t. y. vienam subjektui (kartu su susijusiais subjektais) leista turėti vieną leidimą naudoti radijo dažnius (kanalus) 2300–2390 MHz ir / arba 2500–2690 MHz radijo dažnių juostose, tačiau pareiškėjas ir Bitė jau buvo pradėję įsisavinti anksčiau įsigytus dažnius ir nenorėjo jų atsisakyti. Tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1V-1294 patvirtintame Radijo ryšio plėtros 2300–2400 MHz radijo dažnių juostoje plane (toliau – ir 2300–2400 MHz planas) bei 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1V-470 patvirtintame Radijo ryšio plėtros 2500–2690 MHz radijo dažnių juostoje plane (toliau – ir 2500–2690 MHz planas) taip pat įtvirtinta, jog vienas operatorius negali įgyti teisės naudoti kelis dažnius, esančius 2300–2400 MHz ir 2500–2690 MHz dažnių juostose. Pati Bitė 2015 metais kreipėsi į Konkurencijos tarybą, kai LRTC buvo išduoti leidimai naudoti radijo dažnius ir iš 2310–2390 MHz, ir iš 2570–2620 MHz juostų, manydama, jog tokioje situacijoje buvo pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimai. Kadangi nei Bitė, nei su ja susiję asmenys (pvz., Mezon) negalėjo įsigyti teisės naudoti ginčo dažnius konkurencingos procedūros būdu, Įsakymu iš esmės sankcionuotas aukciono sąlygų (ribojimų) apėjimas. Bitė už tokią teisę sumokėjo valstybės rinkliavą, o ne rinkos kainą. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (ERĮ) neįpareigojo atsakovo pritarti teisės naudoti ginčo dažnius perleidimui.
4. Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
5. Atsakovas manė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu ar jo dalimi, turėjo kreiptis į Konkurencijos tarybą: skundas grindžiamas teiginiais apie Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų pažeidimą, ekonominio pobūdžio argumentais apie Bitės privilegijavimą, tačiau tokį vertinimą kompetentinga atlikti Konkurencijos taryba (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p., teismų praktika). Kadangi Konkurencijos taryba 2020 m. lapkričio 27 d. nutarime „Dėl leidimo vykdyti koncentraciją UAB „Bitė Lietuva“ netiesiogiai per UAB „Mezon“ įgyjant Mezon verslo vienvaldę kontrolę“ (toliau – ir Nutarimas) išnagrinėjo Bitės bei Mezon radijo dažnių (kanalų) apjungimo poveikį konkurencijai ir nenustatė, kad teisės naudoti ginčo dažnius perleidimas turės neigiamos įtakos konkurencijai, nėra pagrindo pripažinti, jog Įsakymas (jo dalis) prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Pareiškėjas neįvardijo, kokias Tarnybos direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1V-854 patvirtintų Radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatas pažeidė atsakovas, priimdamas Įsakymą.
6. Atsakovo nuomone, 2300–2400 MHz plano 14 punktas bei 2500–2690 MHz plano 21 punktas patvirtina, kad leidimų naudoti radijo dažnius (kanalus) turėtojai turi teisę perleisti jiems skirtus dažnius kitiems asmenims Taisyklėse nustatyta tvarka ir sąlygomis. Be to, vadovaujantis ERĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi ir 48 straipsniu, Tarnyba turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokios priemonės būtų veiksmingos siekiant užtikrinti veiksmingą ir efektyvų radijo dažnių (kanalų) naudojimą ir veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje. Aukciono būdu ar konkurso tvarka teisė naudoti radijo dažnius (kanalus) suteikiama ilgiems terminams, per nustatytą naudojimo terminą konkurencinė aplinka, sąlygos, kuriomis teisė naudoti konkrečius radijo dažnius (kanalus) buvo suteikta, kinta: operatoriams suteikiama teisė naudoti ir kitus dažnius arba suteiktų teisių galiojimas pasibaigia. Kadangi plėtros planuose neuždrausta perleisti teisę naudoti paskirtus radijo dažnius (kanalus), šių planų nuostatų aiškinimas, jog plėtros planai visa apimtimi privalo būti taikomi visą leidimų galiojimo laikotarpį, neatitinka ERĮ 57 straipsnio nuostatų.
7. Atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba, nagrinėdama prašymą leisti perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), vertina prašymo nagrinėjimo metu esančią konkurencinę aplinką, todėl pagrįstai nesivadovavo 2300–2400 MHz ir 2500–2690 MHz planų nuostatomis. Nesustačiusi Taisyklių 72.2.3 papunktyje nurodytų aplinkybių, Tarnyba priima sprendimą leisti perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus).
8. Ginčijamos Įsakymo dalies panaikinimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, nes ginčo dažniai netaps laisvi. Akcentuota, kad Įsakymas tik suteikė teisę LRTC perleisti teisę naudoti ginčo dažnius kitam asmeniui, tačiau tam, kad Mezon įgytų teisę juos naudoti, Tarnyba turėtų išduoti leidimą. Ginčo dažniai perleisti ne Bitei, o jos dukterinei įmonei Mezon (ERĮ 51 ir 58 str.).
9. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
10. LRTC teigė, kad pareiškėjas painiojo teisinius pagrindus, reglamentuojančius būdus, kuriais asmenys įgyja teisę naudoti elektroninių ryšių išteklius. Teisės į elektroninius išteklius buvo perleistos vadovaujantis ERĮ 57 straipsnyje bei Taisyklių IX skyriuje nustatyta tvarka. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog minėtose teisės normose įtvirtinti pagrindai ar procedūros buvo pažeisti. Pareiškėjas ignoravo aplinkybę, kad jo akcentuotos 2300–2400 MHz ir 2500–2690 MHz planų nuostatos taikomos paskirstant dažnius, o ne juos perleidžiant. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo diskriminavimo ar Bitės privilegijavimo. Pareiškėjo motininė bendrovė buvo pakviesta teikti pasiūlymą dėl „Mezon“ verslo pirkimo, tačiau iš šios procedūros pasitraukė.
11. LRTC nemanė, kad teisės naudoti ginčo dažnius perleidimas galėjo turėti didelės neigiamos įtakos ekonomikai, rinkai, konkurencijos sąlygoms. Atsakovas įvertino tokią potencialią įtaką, priimdamas Įsakymą, tačiau nenustatė pagrindo išvadai, jog teisės naudoti ginčo dažnius perleidimas turės neigiamos įtakos elektroninių ryšių paslaugų teikimo rinkai arba pablogins konkurencijos sąlygas. Be to, atsakovas, svarstydamas šį klausimą, vykdė viešą konsultaciją. Bitės ir Mezon koncentracijos poveikį konkurencijai įvertino ir Konkurencijos taryba, tačiau ji taip pat nenustatė rimtų apribojimų konkurencijai. Pareiškėjas Nutarimo neskundė.
12. LRTC nesutiko, kad Bitė įgijo pranašumą ir dėl to, kad už teisę naudoti ginčo dažnius sumokėjo tik rinkliavą. Minėtame Nutarime aiškiai nurodyta, kad įgijėjas dažnių negauna nemokamai, nes jis turi sumokėti už „Mezon“ verslą ir ateityje toliau investuoti į šį verslą.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mezon“ atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.
14. Mezon tvirtino, kad LRTC tinkamai įgyvendino teisę perleisti kitam asmeniui jam skirtus dažnius realizuojančias pareigas, o atsakovas laikėsi teisės naudoti dažnius perleidimo procedūrų. Pabrėžė, jog Tarnybos diskrecijos teisė spręsti dėl vieno subjekto turimų radijo dažnių naudojimo teisių perleidimo kitam subjektui yra ribota. Tarnyba turi kompetenciją nustatyti tokio perleidimo sąlygas bei tvarką, kurios atitiktų 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/140/EB, iš dalies keičiančios Direktyvą 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos, Direktyvą 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų ir Direktyvą 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (toliau – ir Direktyva 2009/140/EB) nuostatas. Asmenų teisę perleisti dažnius numato ir Europos elektroninių ryšių kodeksas (2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/1972, šiuo metu tiesiogiai taikoma Lietuvoje), o Tarnyba tokį perleidimą tik prižiūri. Pareiškėjo teiginiai, kad aukcione įgyta teisė naudoti dažnius galėtų būti perleista tik taikant konkurencingą procedūrą, prieštarauja tiek Europos Sąjungos teisės reguliavimui, tiek ERĮ ir Taisyklių nuostatoms.
15. Mezon nuomone, pareiškėjas tapatina skirtingas procedūras – radijo dažnių (kanalų) skyrimą ir teisės juos naudoti perleidimą. Pagal Įsakymą Mezon neįgijo teisės naudoti dažnius Bitės turimam radijo ryšio tinklui plėtoti ir negali Bitei perleisti teisės juos naudoti be atskiro atsakovo leidimo. Mezon nesutiko, kad Įsakymas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, nes perleidžiant teisę naudoti dažnius neturi būti organizuojamos konkurencingos procedūros. Pareiškėjas pats dalyvavo „Mezon“ verslo pirkimo procedūroje, tačiau vėliau pasitraukė. Vykdant jau suteiktos teisės naudoti radijo dažnius perleidimo procedūrą valstybei mokama tik rinkliava.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo Telia Lietuva, AB skundą, priteisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: UAB „Mezon“ – 7 645,36 Eur, AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui – 7 606,06 Eur.
17. Teismas nustatė, kad LRTC su 2020 m. gegužės 25 d. prašymu Nr. 4A-66/2.5-10, kurį patikslino 2020 m. birželio 17 d. raštu Nr. 4A-72/2.5-01 ir 2020 m. liepos 17 d. raštu Nr. 4A-81/2.6-10, kreipėsi į Tarnybą, prašydamas leisti perleisti Mezon teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), kuriuos naudoti LRTC buvo įgijęs Tarnybos išduotais leidimais. Mezon 2020 m. gegužės 22 d. sutiko perimti teisę naudoti atitinkamuose leidimuose nurodytus radijo dažnius (kanalus). Tarnyba 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. (1.9E)1V-1019 leido LRTC perleisti Mezon teisę naudoti minėtuosius radijo dažnius (kanalus). Pareiškėjas nesutiko su Įsakymo dalimi, kuria leista perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) iš 2310–2390 MHz ir 2500–2690 MHz radijo dažnių juostų.
18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, administraciniam teismui suteiktos kompetencijos ribas, Konkurencijos įstatymo nuostatas. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas, priimdamas Įsakymą, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kas lėmė dažnių sukoncentravimą vienose rankose ir verslo subjektų (Bitės ir Mezon) dominavimą rinkoje, tačiau pareiškėjas nesikreipė į Konkurencijos tarybą dėl tyrimo pradėjimo, nors žinojo, kad Tarnyba nagrinėja teisės perleisti ginčo dažnius klausimą. Teismas atmetė pareiškėjo atstovo paaiškinimus, jog pareiškėjas nesikreipė į Konkurencijos tarybą dėl tyrimo pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pradėjimo, kadangi tyrimas minėtoje institucijoje būtų užtrukęs labai ilgą laiką. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Konkurencijos taryba, atlikdama tyrimą dėl leidimo vykdyti koncentraciją Bitei netiesiogiai (per Mezon) įgyjant „Mezon“ verslo vienvaldę kontrolę, 2020 m. lapkričio 27 d. nutarime įvertino „Mezon“ verslo perleidimo sandorį bei konstatavo, kad šis sandoris (įskaitant Bitės bei Mezon radijo dažnių (kanalų) apjungimą) neturės neigiamo poveikio konkurencijai. Pareiškėjas neginčijo Nutarimo teismine tvarka, nors turėjo tokią teisę. Iš Nutarimo 131 punkto matyti, jog Konkurencijos taryba žinojo apie Įsakymą, tačiau pati, nors ir turėdama teisę (bei, esant pagrindui, pareigą) inicijuoti tyrimą dėl Įsakymo atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, jo neinicijavo, todėl manytina, jog nenustatytos prielaidos tyrimui inicijuoti.
19. Teismas akcentavo, jog Tarnyba savo veikloje, spręsdama dėl leidimo perleisti dažnius išdavimo, yra saistoma ir vadovaujasi specialiųjų teisės aktų – ERĮ ir Taisyklių – nuostatomis, kartu vertina tokio sprendimo poveikį konkurencijos sąlygoms. Tarnybos diskrecija ginčo kontekste yra nustatyta ERĮ 57 straipsnyje ir Taisyklių IX skyriaus nuostatose, į kurias tiesiogiai nukreipia ERĮ 57 straipsnis. Tarnybos teisė atsisakyti duoti leidimą teisės naudoti dažnius perleidimui yra aiškiai įtvirtinta Taisyklių 72.2 papunktyje. Atsakovas nenustatė pastarojoje teisės normoje numatytų pagrindų atsisakyti leisti perleisti teisę naudoti ginčo dažnius, taigi, atsakovas negalėjo neišduoti tokio leidimo. Teismas sutiko, jog pareiškėjas, ginčydamas Įsakymą (jo dalį), niekaip nepagrindė ir nenurodė, kokias konkrečias ERĮ ir Taisyklių nuostatas, t. y. kokius numatytus reikalavimus ir procedūras, pažeidė Tarnyba. Vien tik pareiškėjo abstraktūs spėliojimai ir prielaidos dėl Įsakymo (jo dalies) neteisėtumo negali būti objektyviu pagrindu teismui panaikinti ginčijamą Įsakymo dalį, juolab kad skunde keliami klausimai yra susiję ir su Įsakymo ekonominiu vertinimu.
20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Bitės privilegijavimas pasireiškė ir tuo, jog Tarnyba, spręsdama dėl leidimo perleisti teisę naudoti radijo dažnius, netaikė įgyjant tokią teisę taikytų reikalavimų ir ribojimų, o LRTC, nuspręsdamas perleisti teisę naudoti ginčo dažnius, neįvykdė konkurencingos procedūros. Tiek ERĮ, tiek Taisyklės aiškiai reglamentuoja ir išskiria skirtingas teisines procedūras pirmą kartą skiriant radijo dažnius (ERĮ 52–55 str., Taisyklių III sk.) ir perleidžiant įgytą teisę naudoti atitinkamus dažnius (ERĮ 57 str., Taisyklių IX sk.). Skirtingas teisinis reglamentavimas skirtingiems teisiniams santykiams nereiškia, jog juose dalyvaujantys ūkio subjektai privilegijuojami ar diskriminuojami. Nagrinėjamu atveju teisės į elektroninius išteklius buvo perleistos ERĮ 57 straipsnyje numatyta tvarka ir pagal Taisyklių IX skyriaus nuostatas. Atitinkamai, pareiškėjo akcentuotos 2500–2690 MHz plano 11 punkto ir 2300–2400 MHz plano 9 punkto nuostatos yra taikomos ne dėl teisės naudoti dažnius perleidimo, bet tik dėl jų skyrimo. Minėtos teisės perleidimui yra taikomas 2500–2690 MHz plano 21 punktas ir 2300–2400 MHz plano 14 punktas, numatantys, kad teisė naudoti dažnius gali būti perleidžiama Taisyklėse numatyta tvarka ir sąlygomis. Teisės aktai nenumato reikalavimo, jog Tarnyba ar, teisės naudoti dažnius perleidimo atveju, dažnių naudotojai (nagrinėjamu atveju – LRTC) privalo organizuoti konkursus ar aukcionus. Teismas papildomai pabrėžė, jog nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad galimybė įsigyti „Mezon“ verslą buvo pasiūlyta ir pareiškėjo motininei bendrovei – Telia Company AB, tačiau ji pasitraukė iš galutinio pirkimo etapo. Taigi, teisė naudoti ginčo dažnius priklausė LRTC, o Tarnyba nedalyvavo šios teisės perleidime kaip jos perleidėjas (naudotojas). Tarnyba perleidimo procese dalyvauja kaip institucija, kuri vertina, ar teisė naudotis dažniais perleidžiama pagal ERĮ ir Taisyklių reikalavimus, tačiau pareiškėjas neįvardijo konkrečių šių teisės aktų pažeidimų.
21. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas, kad atsakovas neatliko konkurencijos sąlygų vertinimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog Tarnyba atliko itin detalią vertinimo procedūrą, kuri truko apie 5 mėnesius, t. y. nuo LRTC 2020 m. gegužės 25 d. prašymo dėl leidimo perleisti teisę naudoti ginčo dažnius pateikimo iki Įsakymo priėmimo 2020 m. lapkričio 3 d., be kita ko, paskelbė viešą konsultaciją dėl teisės naudoti ginčo dažnius perleidimo. Be to, Tarnyba, vertindama „Mezon“ verslo sandorio sudarymą (įskaitant minėtos teisės įsigijimą), vykdė tarpinstitucinį bendradarbiavimą su Konkurencijos taryba. Taigi, Tarnyba laikėsi visų ERĮ ir Taisyklėse numatytų reikalavimų bei procedūrų, t. y. Tarnyba veikė savo kompetencijos ribose.
22. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kokią tiesioginę įtaką jo teisėms turės ginčijamos Įsakymo dalies panaikinimas. Teismui tenkinus skundą, pareiškėjui nekiltų tiesioginių teisinių pasekmių, kadangi ginčo dažniai netaptų laisvi. Įsakymas tik suteikė LRTC teisę perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) kitam asmeniui, tačiau tam, kad šis įgytų teisę naudoti ginčo dažnius, Tarnyba turi išduoti bendrovei leidimą. Be to, teismas akcentavo, jog atsižvelgiant į tai, kad teisė naudoti ginčo dažnius buvo perleista Bitės dukterinei įmonei, o ne pačiai Bitei, ir kad teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) turi tik tas asmuo, kuris nurodytas Tarnybos išduotame leidime naudoti konkrečius radijo dažnius (kanalus), Bitė neturi teisės naudoti Mezon perleistų ginčo dažnių, o norint įgyti Mezon turėtų kreiptis į Tarnybą dėl leidimo perleisti šią teisę. Tai pabrėžė ir Konkurencijos taryba, konstatuodama, jog radijo dažnius (kanalus) turi teisę naudoti Tarnybos išduotame leidime nurodytas asmuo, o ne visi ūkio subjektą sudarantys asmenys (Nutarimo 66 p.).
23. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti, kaip esama situacija rinkoje neigiamai veikia jo individualius interesus, tačiau iš esmės nepasisakė dėl šių aplinkybių. Teismas nenustatė materialinių teisinių prielaidų ginti pareiškėjo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą. Pareiškėjo skundų teisinė argumentacija ir keliamų reikalavimų pobūdis bei apimtis sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas atstovauja ne savo, o viešąjį interesą, o šios srities priežiūra jam nėra priskirta. Taigi, pareiškėjas inicijavo administracinį ginčą ne siekdamas pašalinti savo subjektinės teisės pažeidimą, o siekdamas abstrakčiai koreguoti visuomeninius teisinius santykius.
24. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, todėl Įsakymas (ginčijama jo dalis) pripažintinas pagrįstu ir teisėtu. Tenkino Mezon ir LRTC prašymus priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą: Mezon – 7 645,36 Eur, LRTC – 7 606,06 Eur.
III.
25. Pareiškėjas Telia Lietuva, AB apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
26. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimo motyvai yra sunkiai suderinami tarpusavyje: teismas konstatavo, kad pareiškėjas šioje situacijoje neturi teisinio suinteresuotumo, tačiau vis tiek išnagrinėjo jo skundą iš esmės; teismas pažymėjo, jog negali atlikti ekonominės analizės, tačiau vis tiek padarė išvadą, kad Bitė nebuvo privilegijuojama; teismas pripažino savo kompetenciją nagrinėti ginčą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, tačiau liko neaišku, kodėl teismas laikė, jog aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi būtent į teismą, paneigia jo nusiskundimus dėl minėtos teisės normos pažeidimo.
27. Pareiškėjas nesutinka, kad jis neturi teisinio suinteresuotumo šioje byloje, savo poziciją dėl jo subjektinių teisių pažeidimo išdėstė procesiniuose dokumentuose. Prieš priimant Įsakymą pareiškėjas aktyviai dalyvavo šio administracinio akto priėmimo procese (pvz., pateikė nuomonę per Tarnybos paskelbtą viešąją konsultaciją). Teismas pareiškėjo teisinį suinteresuotumą nepagrįstai susiejo su galimybe įsigyti ginčo dažnius. Europos Sąjungos teismų praktika patvirtina, kad skundus dėl iškreipiamų konkurencijos sąlygų ir pablogintų galimybių konkuruoti teikia asmenys, kurie patys nepretenduoja įgyti atitinkamo verslo, o jų teisinis suinteresuotumas yra siejamas su atitinkamo sprendimo poveikiu rinkai arba konkurencija rinkoje. Tai atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėjas akcentuoja, jog jo teisės ir teisėti interesai pažeidžiami sprendimais, kurie turi poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje, ir per tai daro įtaką kitiems toje pačioje rinkoje veikiantiems ūkio subjektams (konkurentams). Pripažinus, kad pareiškėjas yra konkurentas, nėra pagrindo teigti, jog jis susidariusioje situacijoje neturi teisinio suinteresuotumo. Jei ginčijama Įsakymo dalis būtų panaikinta, pareiškėjo teisinė padėtis pasikeistų, nes jo konkurentui nebebūtų sudarytos palankesnės sąlygos veikti atitinkamoje rinkoje. Be to, Konkurencijos 4 straipsnio 2 dalies pažeidimas lemia, kad „privilegija“ suteikiama skundžiamo teisės akto adresatams, todėl diskriminuojami konkurentai, nepaminėti skundžiamame akte.
28. Pareiškėjas mano, kad teismas, nagrinėdamas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo sąlygas, atlieka ne ekonominį, o teisinį vertinimą. Be to, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja ne ūkio subjektų sandorius ar veiksmus, bet viešojo administravimo institucijų sprendimus ir yra kildinamas iš konstitucinio lygybės prieš įstatymą principo. Siekiant konstatuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimą, reikia nustatyti tris aplinkybes: 1) viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes (ši sąlyga taip pat reiškia draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie dėl nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, nebuvimo netiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus); 2) dėl tokio teisės akto atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams; 3) skirtingos konkurencijos sąlygos nėra nulemtos Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymo. Nė vienos iš šių aplinkybių (sąlygų) nustatymas nereikalauja teismo atlikti ekonominio vertinimo. Nėra duomenų, kad ir Tarnyba, priimdama Įsakymą, atliko „ekonominį“ vertinimą.
29. Pareiškėjas tvirtina, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes iš esmės nevertinti skundo argumentai dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo ir jie atmesti pagrindais, iš esmės nesusijusiais su Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo sudėties elementų vertinimu: pareiškėjas dėl šio pažeidimo nesikreipė į Konkurencijos tarybą; Konkurencijos taryba nekonstatavo tokio pažeidimo ir neinicijavo tyrimo. Konkurencijos įstatyme neįtvirtinta išankstinio ginčų dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo nagrinėjimo ne teismo tvarka Konkurencijos taryboje. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad, kreipdamasis į teismą, siekė efektyviau ginti savo teises, nes procesas Konkurencijos taryboje būtų trukęs ilgiau. Konkurencijos taryba 2021 m. balandžio 19 d. rašte nurodė, jog ji, priimdama Nutarimą, neatliko vertinimo dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, jog priimdamas Įsakymą nesivadovavo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, nes vertinimą dėl šios teisės normos atlieka tik Konkurencijos taryba. Tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis numato pareigą visiems viešojo administravimo subjektams, įgyvendinant pavestus uždavinius, susijusius su ūkinės veiklos reguliavimu Lietuvos Respublikoje, užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Tai, kad Tarnyba nevertino Įsakymo atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimams, savaime yra pagrindas panaikinti šį aktą. Atsakovo argumentai, kad teisės naudoti dažnius suteikimas ir jos perleidimas yra skirtingos procedūros, neturi reikšmės vertinant Įsakymo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo neeliminuoja ir tai, kad atsakovas, priimdamas Įsakymą, neva taikė Taisyklių 72.2 papunktį ir neva vertino poveikį konkurencijai.
30. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas, spręsdamas identiškas situacijas, taiko skirtingus standartus, t. y. skirdamas ginčo dažnius laikėsi pozicijos, kad ginčo dažnių sutelkimas (tiesiogiai ar netiesiogiai) esamų judriojo ryšio operatorių rankose sudarytų nevienodas konkurencijos sąlygas, bet, priimdamas Įsakymą, dėl to problemų nebeįžvelgė. Nėra skirtumo, kokiu būdu ūkio subjektas įgyja teisę naudoti ginčo dažnius, nes tiek vienu, tiek kitu būdu pasiekiamas tas pats rezultatas. Numanomos pasekmės taip pat yra vienodos, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu dažniai buvo sutelkti. Siekiant užtikrinti vienodas konkurencijos tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų sąlygas, reikia vadovautis tais pačiais vertinimo kriterijais (standartais) tiek suteikiant teisę naudoti dažnius, tiek šią teisę perleidžiant. Pareiškėjas akcentuoja teismų praktiką, pagal kurią Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimas galimas ir tada, kai priimami aktai, suteikiantys privilegijas ar diskriminuojantys atskirus ūkio subjektus, ir tada, kai sprendimai neužtikrina, jog privilegijavimas ar diskriminavimas nepasireikštų. Be to, pareiškėjas mano teismą nepagrįstai nepasisakius dėl visų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo sąlygų ir apsiribojus tik privilegijavimo ir diskriminavimo klausimų aptarimu.
31. Pareiškėjas nepritaria teismui, kad Bitė Įsakymu nebuvo privilegijuota, nes negali naudoti ginčo dažnių jų neperėmusi (negavusi leidimo juos naudoti), ir pastarąją aplinkybę laiko formalumu. Įsakymas suteikia teisę Mezon įgyti teisę naudoti ginčo dažnius ir Įsakymo pagrindu Mezon gali būti išduotas leidimas naudoti ginčo dažnius. Mezon išduoti leidimai nebuvo paskelbti viešai, todėl pareiškėjas negali su jais susipažinti ir apskųsti. Atsakovo nustatyti ribojimai, kuriais siekiama užkirsti kelią didelio radijo dažnių kiekio sutelkimui vienose rankose, riboja galimybes įgyti ginčo dažnius per susijusius asmenis. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo sudėtyje vartojama sąvoka „ūkio subjektas“ taip pat suprantama kaip tarpusavyje kontrolės santykiais susijusių asmenų grupė. Bitė gali naudotis ginčo dažnių suteikiama nauda jų neperėmusi, pavyzdžiui, teikti paslaugas naudodama Mezon tinklą ir taip atlaisvindama Bitės tinklo pajėgumus.
32. Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, teigia, kad bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra būtinas.
33. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Akcentuoja valdžių padalijimo principą ir teismų praktiką, kurioje pažymėta, kad teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Konkurencijos įstatymas aiškiai įtvirtina, kad Konkurencijos taryba yra institucija, kompetentinga tirti viešojo administravimo subjektų veiksmų atitikimą Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, o pareiškėjas įgyja teisę kreiptis į teismą tik nesutikdamas su Konkurencijos tarybos priimtu sprendimu ar atsisakymu pradėti tyrimą. Konkurencijos tarybos atliekamas vertinimas, ar viešojo administravimo subjekto veiksmai atitinka Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą, yra ne išankstinis ginčo nagrinėjimas ne teismo tvarka, o šiai įstaigai pavestos viešojo administravimo funkcijos – vykdyti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrėti kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo – įgyvendinimas. Pareiškėjas skundu prašė teismo vykdyti funkcijas, kurias Konkurencijos įstatymas aiškiai paveda viešojo administravimo institucijai – Konkurencijos tarybai (Konkurencijos įstatymo 4 str., 18 str. 1 d. 1 p., 23 str. 1 d. 1 p.), todėl teismas pagrįstai pažymėjo, jog minėta įstaiga Konkurencijos įstatymo pažeidimus nustato tik atlikdama tyrimus, įskaitant ir tyrimus dėl tikėtino Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, ir atmetė paaiškinimus, jog pareiškėjas nesikreipė į Konkurencijos tarybą, kadangi tyrimas šioje įstaigoje užtruktų ilgą laiką.
34. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Konkurencijos taryba 2021 m. balandžio 19 d. rašte ne tik nurodė, kad neatliko tyrimo dėl Įsakymo atitikimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, bet ir paaiškino, kad tam, jog nustatytų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą, ji turėtų atlikti tyrimą ir nustatinėti aplinkybes, reikšmingas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio taikymui. Tai, kad Konkurencijos taryba iki šiol nepradėjo tokio tyrimo, vertinant kartu su Nutarimu, patvirtina, kad ji nemanė, jog šiuo atveju koncentracijos (įskaitant teisės naudoti ginčo dažnius perleidimą) poveikis konkurencijai bus neigiamas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į kompetentingos institucijos – Konkurencijos tarybos – atliktą viso sandorio poveikio konkurencijai vertinimą ir neįžvelgė pagrindo kvestionuoti Įsakymo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.
35. Atsakovas pakartoja, kad ERĮ ir Taisyklėse yra aiškiai reglamentuotos dvi skirtingos procedūros: pirmą kartą skiriant radijo dažnius (kanalus); perleidžiant įgytą teisę naudoti atitinkamus radijo dažnius (kanalus). Tarnyba, nustatydama teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) suteikimo sąlygas, siekia, kad vieno ūkio subjekto rankose nebūtų sutelkiami visi radijo dažniai (kanalai). Spręsdama dėl teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimo, Tarnyba analizuoja perleidimo poveikį jau egzistuojančiai rinkai, teikiamoms paslaugoms, vertina, ar dėl perleidimo nebus žymiai pablogintos konkurencijos sąlygos rinkoje. Teisės aktai nenustato, kad jeigu dėl teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimo radijo dažniai (kanalai) pasiskirstys nevienodomis proporcijomis visiems rinkos dalyviams, tai savaime reikš daugiau radijo dažnių (kanalų) naudojančio subjekto privilegijavimą. Radijo dažnių spektras savo verte skiriasi, be to, vertė gali kisti bėgant laikui. Teisės naudoti dažnius perleidimo atveju vertinama jau veikianti rinka ir veiklos sąlygos joje, todėl proporcingas radijo dažnių (kanalų) paskirstymas nėra pagrindinis faktorius, į kurį Tarnyba turėtų atsižvelgti, siekdama išlaikyti efektyvią konkurenciją rinkoje. Vadovaudamasi Taisyklių 72.2.3 papunkčiu, Tarnyba priima motyvuotą sprendimą atsisakyti leisti perleisti teisę naudoti dažnius kitam asmeniui, jeigu šios teisės perleidimas gali sukelti rimtų ekonominių ir (ar) veiklos problemų kitiems asmenims, turės didelės neigiamos įtakos elektroninių ryšių paslaugų teikimo rinkai ir (ar) žymiai pablogins konkurencijos sąlygas arba prieštaraus elektroninių ryšių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams. Teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimo atveju atliekamas išsamesnis vertinimas nei vien tik proporcingo dažnių paskirstymo taikymas. Nagrinėjamu atveju toks vertinimas taip pat buvo atliktas, tačiau Taisyklių 72.2.3 papunktyje išvardytos aplinkybės nebuvo konstatuotos, todėl nebuvo pagrindo atsisakyti duoti leidimą perleisti teisę naudoti ginčo dažnius.
36. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mezon“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
37. Mezon sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus argumentus, be kita ko, kad Įsakymas priimtas kompetentingos institucijos, laikantis specialiuosiuose teisės aktuose – ERĮ ir Taisyklėse – įtvirtintų nuostatų ir atitinka Europos Sąjungos teisės aktų (pvz., 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (toliau – ir Direktyva 2002/20/EB) 7 str.) reikalavimus, o pareiškėjas neįvardijo jokių konkrečių ERĮ ir Taisyklių pažeidimų, padarytų jį priimant. Teismų praktika patvirtina, jog nėra absoliučios administracinės diskrecijos, todėl atsakovas, nenustatęs Taisyklių 72.2 papunktyje numatytų pagrindų atsisakyti leisti perleisti teisę naudoti ginčo dažnius, negalėjo neišduoti tokio leidimo. Mezon apžvelgia teisės naudoti dažnius perleidimo atvejus Europos Sąjungos šalyse ir tvirtina, kad teisinis reglamentavimas leidžia laisvai perleisti turimas teises naudoti dažnius, o didžiųjų Europos Sąjungos valstybių narių praktiniai pavyzdžiai parodo, kaip yra interpretuojami ir taikomi Sąjungos lygiu nustatyti reikalavimai.
38. Mezon įsitikinimu, pareiškėjas neįrodė nė vienos iš sąlygų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimui konstatuoti. Tyrimą dėl to, ar teisės naudoti ginčo dažnius perleidimas galėtų lemti reikšmingą konkurencijos sąlygų pablogėjimą, savo kompetencijos ribose atliko dvi įstaigos – Tarnyba ir Konkurencijos taryba, kurios nenustatė pažeidimų. Mezon sutinka su Konkurencijos tarybos išvadomis bei jų motyvais. Sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų reikia atlikti ekonominį vertinimą, jį savo tyrimuose atlieka Konkurencijos taryba. Neatlikusi ekonominio vertinimo, negalėtų tinkamai įvertinti ir to, ar dėl teisės akto ar sprendimo atsiranda arba gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų. Teismas, spręsdamas dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, taip pat turėtų atlikti tokį vertinimą, tačiau šiuo aspektu jo kompetencija apribota Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje. Teismas pagrįstai nurodė neturįs kompetencijos atlikti teisės naudoti ginčo dažnius perleidimo poveikio konkurencijai vertinimo ekonominiu aspektu, tačiau išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš būtinųjų sąlygų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimui konstatuoti, o nustatęs, jog tokios sąlygos neegzistavo, padarė išvadą, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas Nutarimu rėmėsi siekdamas patvirtinti, jog Konkurencijos taryba buvo informuota apie priimtą Įsakymą ir jo turinį, o ne kad Nutarime Įsakymas buvo įvertintas pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Nors koncentracijos vertinimas ir tyrimas dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo – skirtingos procedūros, abiem atvejais vertinamas tikėtinas neigiamas poveikis konkurencijai, o pareiškėjas nepaaiškino, kokias esmingai skirtingas aplinkybes Nutarime būtų turėjusi konstatuoti Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Nėra pagrindo manyti, jog Konkurencijos taryba, įtardama pažeidimą, nebūtų pradėjusi tyrimo savo iniciatyva.
39. Mezon teigia, kad Įsakymas neprivilegijuoja ir nediskriminuoja ūkio subjektų, pareiškėjas neatsižvelgia į procedūrų skirtumus bei tikslus. Pareiškėjas kritikavo ne Įsakymą, o teisinį reglamentavimą. LRTC teisę naudoti ginčo dažnius perleido praėjus daugiau nei 5 metams nuo jos įsigijimo, jie perleisti kaip sudėtinė „Mezon“ verslo dalis. Pareiškėjo atstovas negalėjo paaiškinti, kaip turėtų vykti teisės naudoti dažnius perleidimas „antrinėje“ rinkoje. „Mezon“ verslas, įskaitant teisę naudoti ginčo dažnius, parduotas konkurso, kuriame teisė dalyvauti buvo suteikta ir pareiškėjui, būdu. Telekomunikacijų verslo perleidimas atskirai nuo operatoriaus naudojamų dažnių praktiškai neįmanomas, o teisė naudoti ginčo dažnius sudaro esminę įsigyjamo verslo vertę ir yra būtina sąlyga tęsiant šį verslą. Mezon neturi fiksuoto ryšio tinklo, todėl fiksuoto interneto paslaugas klientams teikia perduodama duomenis radijo dažniais. Ginčo dažniai yra pagrindiniai „Mezon“ paslaugų teikimui naudojami dažniai, todėl, negalėdama jais naudotis, Mezon turėtų stabdyti tokių paslaugų teikimą. Jeigu atsakovas būtų atsisakęs leisti LRTC perleisti teisę naudoti ginčo dažnius, o Mezon įsigytų perleidžiamą verslą be ginčo dažnių, šie dažniai liktų laisvi (nenaudojami), o tai prieštarautų teisės aktų reikalavimams efektyviai naudoti dažnius. Pareiškėjas pasitraukė iš konkurso „Mezon“ verslui įsigyti, bet Bitei laimėjus ir dukterinei įmonei įsigijus verslą siekė pakenkti konkurentui. Inicijuodamas administracinę bylą gina savo dominuojančią padėtį rinkoje.
40. Mezon tvirtina, kad įvykus „Mezon“ verslo perdavimo sandoriui neabejotinai padaryta teigiama įtaka konkurencijos sąlygoms fiksuoto interneto paslaugų rinkoje, nes dėl pareiškėjo dominuojančios padėties konkurencija maža. Tai, kad Bitė ir Mezon Konkurencijos įstatymo prasme vertinami kaip vienas ūkio subjektas, nereiškia, kad Bitė gali laisvai naudoti ginčo dažnius. Tokį naudojimą riboja ir Nutarimu patvirtinti įpareigojimai. Pareiškėjas suabsoliutina turimų dažnių kiekį, nors jų skaičius nėra tiesioginė užimamos rinkos dalies išraiška.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka išspręsti teismo nuožiūra, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
42. LRTC mano, kad apeliacinis skundas grįstas klaidinga prielaida, jog teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjo poziciją, kad priimdamas Įsakymą atsakovas neva taikė skirtingus standartus, spręsdamas identiškas situacijas, tačiau iš tiesų teismo sprendime išdėstyti motyvai, kodėl Įsakymo priėmimas nepažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies. LRTC pakartojo, jog pareiškėjas tapatina skirtingas procedūras ir nepateikia argumentų, pagrindžiančių, jog teisės naudoti dažnius įgijimas pirminėje rinkoje (juos skiriant) turi tokį patį poveikį konkurencijos sąlygoms kaip šios teisės įgijimas antrinėje rinkoje (juos perleidžiant). Pareiškėjas neįrodė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nors būtent jam tenka įrodinėjimo našta, ir ignoravo Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, pagal kurias valstybių narių nustatyti ribojimai dažnių skyrimui nedaro poveikio reguliuojant teisės naudoti dažnius perleidimą (pvz., Direktyvos 2002/20/EB 7 str. 3, 5 d.), o nacionalinės institucijos privalo užtikrinti, kad teise naudoti ginčo dažnius turinčio įmonės galėtų šias teises perleisti arba išnuomoti kitoms įmonėms (pvz., 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (toliau – ir Direktyva 2002/21/EB) 9b str. 1 d.). Dalis pareiškėjo argumentų nesusiję su nagrinėjama byla, pavyzdžiui, byloje nesprendžiamas dažnių skyrimui taikomo reguliavimo prasmingumo klausimas. Galimybės perleisti teisę naudoti dažnius panaikinimas suponuotų esminę kliūtį rinkos dalyviams išeiti iš rinkos, dideli nuostoliai traukiantis iš rinkos atbaidytų naujus dalyvius nuo patekimo į ją, sumažintų aukcionų kainas.
43. LRTC pažymi, kad teismas nenurodė, jog pareiškėjas neturi teisės į jį kreiptis dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo. Išsamūs dviejų institucijų atlikti tyrimai, per kuriuos įvertintas ir teisės naudoti ginčo dažnius perleidimo poveikis konkurencijos sąlygoms, teismo sprendime minimi kaip teisiškai reikšminga faktinė aplinkybė, nusakanti kontekstą, kuriame buvo priimtas Įsakymas. Pats pareiškėjas nepateikė išsamaus ir įrodymais pagrįsto vertinimo apie neigiamą poveikį konkurencijos sąlygoms, kurį turi ar gali turėti Įsakymas. Viešojo administravimo subjektai turi pareigą užtikrinti, kad jų priimami sprendimai nepažeistų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (jei ji taikytina), bet teisės aktai nenumato konkrečių procedūrų, kokiu būdu tai turėtų būti užtikrinama, o ir pareiškėjas nenurodė konkrečių procedūras reguliuojančių teisės aktų nuostatų pažeidimų. Iš Tarnybos ir Konkurencijos tarybos priimtų aktų matyti, jog šios institucijos pažeidimo neįtarė. Nutarimas galioja bei patvirtina, jog teisės naudoti ginčo dažnius perleidimas Mezon nedaro reikšmingos neigiamos įtakos konkurencijos sąlygomis; teismas turėjo vadovautis šiuo aktu kaip galutiniu administraciniu sprendimu šiuo klausimu.
44. LRTC įsitikinimu, Įsakymas priimtas vykdant teisės aktų reikalavimus (ERĮ 57 str. ir Taisyklių IX skyriaus nuostatas), kuriose neįtvirtintas teisinis pagrindas atsisakyti išduoti leidimą atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis dažniai buvo skirti ūkio subjektui. Atsakovas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose, nepažeidė teisės aktų reikalavimų; sprendimas dėl Įsakymo (ne)panaikinimo nesukeltų pareiškėjui apibrėžtų teisinių pasekmių, tik trikdytų „Mezon“ verslo plėtrą.
45. Pareiškėjas Telia Lietuva, AB 2022 m. rugsėjo 4 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose tvirtina, kad neaišku, kokį vertinimą atliko atsakovas. Atsakovas, teigdamas, jog jis vadovavosi tik ERĮ ir Taisyklėmis, netiesiogiai tvirtino, kad jo nesaisto Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsakovas nepaaiškino, kodėl priimdamas Įsakymą neatsižvelgė į Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Nors atsakovas nurodė atlikęs Įsakymo poveikio konkurencijai vertinimą, neaišku, koks tai buvo vertinimas ir kur užfiksuoti jo rezultatai (tai nesuderinama su gero viešojo administravimo principais). Atsakovas referavo į Nutarimą, todėl abejotina, ar pats atliko vertinimą. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas nėra analogiškas vertinimui, kurį privalėjo atlikti atsakovas, ir negalėjo jo pakeisti. Atsakovo atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad Konkurencijos tarybos ir Tarnybos funkcijos „nepersidengia“ ir vertinimas yra atliekamas skirtingais teisiniais pagrindais. Atsakovas pateikė abstrakčius svarstymus apie aplinkybių pasikeitimą rinkoje, galintį nulemti kitokį situacijos vertinimą, tačiau neaišku, kokių aplinkybių pasikeitimas lėmė kitokį vertinimą priimant šį sprendimą; pareiškėjo žiniomis, jokios esminėmis laikytinos aplinkybės nepasikeitė. Atsakovo paaiškinimas, jog jis vertino tik „rimtas ekonomines ir (ar) veiklos problemas“, „didelę neigiamą įtaką“ ar „ženklų konkurencijos sąlygų pabloginimą“, leidžia teigti, kad toks vertinimas negalėjo eliminuoti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pažeidimo rizikos, nes ši nuostata draudžia bet kokį diskriminavimą.
46. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija yra prieštaringa, pavyzdžiui, jis tvirtino, kad teismas Įsakymą turėjo vertinti tik atitikties ERĮ ir Taisyklėms aspektu, kita vertus, manė, jog teismas pagrįstai atsižvelgė į Konkurencijos tarybos atliktą viso sandorio poveikio konkurencijai vertinimą. Atsakovas netinkamai aiškino teismo kompetenciją bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą, poveikio konkurencijai vertinimas neturi nieko bendra su teisės akto ekonominio ar politinio tikslingumo vertinimu. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tiesiogiai, diskriminavimo draudimas kildinamas iš konstitucinio lygybės prieš įstatymą principo, todėl pažeidimo konstatavimui pakanka nustatyti, jog ūkio subjektams galėjo būti sudarytos nevienodos veikimo rinkoje galimybės. Byloje nėra ginčo nei dėl to, kad didesnio dažnio spektro valdymas suteikia konkurencinį pranašumą, nei dėl to, kad atsakovas anksčiau jau buvo konstatavęs, jog ginčo dažnių skyrimas ūkio subjektams, jau valdantiems dažnius iš atitinkamų ruožų, suteikia konkurencinį pranašumą ir dėl to negalimas.
47. Pareiškėjas, atsakydamas į trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, pabrėžia, kad nesant informacijos apie tai, ką ir kaip vertino atsakovas, priimdamas Įsakymą, neįmanoma nustatyti, ar jis atitinka ERĮ ir Taisykles. Kita vertus, atsakovas buvo saistomas Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas tvirtina, jog jis nekvestionuoja pačios teisės perleisti teisę naudoti radijo dažnius, o ginčas kilo dėl Įsakymo teisėtumo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste. Pastarojoje teisės normoje įtvirtintas diskriminavimo draudimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Mezon pateiktų pavyzdžių atvejais sprendimai priimti specifinių faktinių aplinkybių ir kitokio teisinio reguliavimo kontekste. Trečiųjų suinteresuotų asmenų akcentuojamame Nutarime taip pat pateiktas verslo įsigijimo sandorio vertinimas, kuris skiriasi nuo vertinimo, atliekamo pagal Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį; šiame akte neužsimenama apie Įsakymo vertinimą minėtos teisės normos aspektu. Tyrimo nebuvimas negali būti problemos nebuvimo įrodymu. Be to, atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimai nesutampa: tretieji suinteresuoti asmenys akcentavo, kad teisės naudoti dažnius įgijimas ir tokios teisės perleidimas yra skirtingos teisinės situacijos, o atsakovo argumentai suponuoja išvadą, kad kitokį vertinimą sprendžiant dėl teisės naudoti ginčo dažnius perleidimo lėmė reikšmingi pasikeitimai rinkoje. Kita vertus, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų cituotos teisės normos, tiek pateikti pavyzdžiai rodo, jog teisės naudoti radijo dažnius perleidimo procesas kontroliuojamas. Trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai apie pareiškėjo skundo tenkinimo pasekmes nulemti subjektyvios nuomonės.
48. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad, jo nuomone, Konkurencijos tarybos 2021 m. balandžio 19 d. raštas nepašalino abejonių dėl Nutarimo reikšmės šiai bylai bei minėtos institucijos požiūrio į Įsakymą, prašo teismo kreiptis į Konkurencijos tarybą su prašymu paaiškinti:
48.1. ar Nutarime suformuluota išvada, jog (įgyvendinus Bitės prisiimtus įsipareigojimus) dėl šio sandorio nebus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, leidžia konstatuoti, jog šio sandorio kontekste teisės naudotis tam tikrais radijo dažniais (kanalais) perleidimą sankcionuojantis Įsakymas negali sudaryti prielaidų skirtingoms konkurencijos sąlygoms atsirasti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies prasme;
48.2. ar poveikio konkurencijai analizė, atliekama koncentracijų vertinimo kontekste, yra tapati Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste atliekamam poveikio konkurencijos rinkoje sąlygoms vertinimui; ar yra įmanoma tokia situacija, kai viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais sudaromos prielaidos teisėtai koncentracijai, vis dėlto pažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį;
48.3. ar ta aplinkybė, jog Konkurencijos taryba nėra savo iniciatyva pradėjusi tyrimo dėl Įsakymo, gali būti suprantama kaip netiesiogiai išreiškianti Konkurencijos tarybos poziciją dėl to, jog atitinkamas teisės aktas nepažeidžia Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies.
49. Pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 5 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
50. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mezon“ 2022 m. rugsėjo 6 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
51. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras 2022 m. rugsėjo 6 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
52. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB Lietuvos radijo ir televizijos centras 2022 m. rugsėjo 7 d. pateiktuose paaiškinimuose nesutinka su pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 4 d. paaiškinimais ir prašymu. Pažymi, kad pareiškėjas neįvardijo priežasčių, kodėl pateikė paaiškinimus tokiame vėlyvame proceso etape, ir tokį elgesį laiko proceso vilkinimu, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas paaiškinimuose klaidingai pateikė LRTC poziciją, teigdamas, jog LRTC manė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos nesaisto Tarnybos. LRTC aiškiai nurodė, kad minėta teisės norma saisto visus viešojo administravimo subjektus, tačiau teisės aktai neapibrėžia, kokiu būdu viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į pastarąją teisės normą ir kaip tai turi būti įforminama. Jei viešojo administravimo subjektas nenustato, jog jo priimamas sprendimas galėtų pažeisti Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, nėra būtinybės ir atskirai dėl to pasisakyti. Nors pareiškėjas kaltino trečiuosius suinteresuotus asmenis dėl tendencingo rėmimosi Europos Sąjungos teisės aktais, tokie teiginiai deklaratyvūs. Pareiškėjas kontrargumentų savo pozicijai daugetą be pagrindo traktavo kaip prieštaravimą tarp atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų pozicijų ir neįrodė, kad jos tarpusavyje nesuderinamos. Atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai vieni kitus papildo. Pareiškėjas LRTC teiginius dėl negalėjimo perleisti teisę naudotis dažniais išėmė iš konteksto, taip pat nepaaiškino, kaip Įsakymu sukuriamos skirtingos konkurencijos sąlygos. Pareiškėjas ignoravo tai, jog Nutarimo priėmimas suponuoja neišpildžius vienos iš Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies sąlygų – rinkoje nesukurtos skirtingos konkurencijos sąlygos. Nekoordinuojamųjų padarinių analizė, atliekama Konkurencijos tarybai vertinant koncentraciją, apima ir galimybių plėstis vertinimą rinkoje veikiantiems konkurentams. Tai, kad Konkurencijos taryba leido Mezon ir LRTC koncentraciją, patvirtina, jog jos vertinimu dėl sandorio nebus juntamai apribota pareiškėjo galimybė naudotis ištekliais ar vykdyti plėtrą. LRTC nesutinka su pareiškėjo prašymu kreiptis į Konkurencijos tarybą – jis turėjo būti teiktas pirmosios instancijos teismui; papildomi Konkurencijos tarybos išaiškinimai nereikalingi, nes jos pozicija pakankamai aiški, o teismas kvestionuojamus aspektus gali įvertinti savarankiškai.
53. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mezon“ 2022 m. rugsėjo 7 d. pateiktuose paaiškinimuose nesutinka su pareiškėjo 2022 m. rugsėjo 4 d. paaiškinimais ir prašymu. Tvirtina, kad tokie pareiškėjo veiksmai – paaiškinimų ir naujo prašymo pateikimas teismui likus mažiau nei vienai darbo dienai iki teismo posėdžio, kai apeliacinis procesas buvo inicijuotas prieš daugiau nei metus, – laikytini proceso vilkinimu, bylos proceso šalių ir teismo negerbimu, piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, siekiant ne tik užvilkinti bylos nagrinėjimą, bet ir daryti tiesioginę žalą kitiems proceso dalyviams, t. y. dėl pareiškėjo inicijuotos administracinės bylos Mezon atsidūrė teisinio neapibrėžtumo situacijoje, todėl turėjo stabdyti suplanuotas investicijas, patiria tiesioginius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti atsisakyta pridėti prie bylos šiuos pareiškėjo paaiškinimus. Be to, pareiškėjas nepateikė naujos informacijos. Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konkurencijos tarybą nepagrįstas, ši nebuvo įtraukta į procesą kaip išvadą teikianti institucija bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjo suformuluoti klausimai ne tik kartojasi (į juos jau atsakyta 2021 m. balandžio 19 d. rašte), bet ir išimtinai susiję su teisės taikymu.
54. Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2022 m. rugsėjo 7 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodo nesutinkąs su pareiškėjo paaiškinimų prijungimu prie bylos ir prašymu kreiptis į Konkurencijos tarybą, tokius pareiškėjo veiksmus laiko piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Atsiliepimai į apeliacinį skundą buvo pateikti 2021 m. liepos mėn., pareiškėjas atstovaujamas profesionalių teisininkų, visi dokumentai buvo prieinami Elektroninių paslaugų portale, todėl paaiškinimų pateikimas prieš pat teismo posėdį nepateisinamas proceso operatyvumo aspektu. Pareiškėjas prašymą kreiptis į Konkurencijos tarybą turėjo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, Konkurencijos taryba atsakė į pareiškėjo klausimus 2021 m. balandžio 19 d. rašte, pozicija šiais klausimais yra pakankamai aiški.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
55. Pareiškėjui prašant bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija primena, kad pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma. Įvertinusi pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus dėl būtinumo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė esant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvavusių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir pareiškėjo apeliaciniame skunde. Byla pirmosios instancijos teisme nagrinėta žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, pareiškėjas ir kiti byloje dalyvavę asmenys apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina.
56. Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo dalies, kuria AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui leista perleisti UAB „Mezon“ teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), suteiktus 2014 m. liepos 25 d. bei 2015 m. sausio 15 d. leidimais, teisėtumo ir pagrįstumo. Nors pareiškėjas teigė, kad Tarnyba iš esmės retroaktyviai pakeitė aukcionų, kuriuose ginčo dažniai paskirstyti rinkos dalyviams, taisykles, taip privilegijuodama Bitę (ir jos kontroliuojamą Mezon) bei diskriminuodama pareiškėją ir kitus Bitės (bei Mezon) konkurentus, ir kvestionavo tokio Įsakymo atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, pirmosios instancijos teismas atmetė jo skundą konstatavęs, kad atsakovas tinkamai laikėsi ERĮ bei Taisyklėse numatytų reikalavimų bei procedūrų, t. y. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, priimdama Įsakymą, veikė savo kompetencijos ribose.
57. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad siekiant užtikrinti vienodas konkurencijos tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų sąlygas, reikia vadovautis tais pačiais vertinimo kriterijais (standartais) tiek suteikiant teisę naudoti dažnius, tiek šią teisę perleidžiant. Teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad Įsakymu buvo sprendžiama dėl teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimo. Pagal ERĮ (ginčui aktuali redakcija) 48 straipsnio 1 dalį būtent Ryšių reguliavimo tarnyba šio įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdo elektroninių ryšių išteklius. Pagal šio įstatymo nuostatas valdomi radijo dažniai (kanalai), telefono ryšio numeriai ir kiti elektroninių ryšių ištekliai. Pagal ERĮ 52 straipsnį Ryšių reguliavimo tarnyba elektroninių ryšių išteklius skiria tiesiogiai jų prašančiam asmeniui, konkurso tvarka arba aukciono būdu ir tai daroma laikantis atvirų, objektyvių, skaidrių, nediskriminacinių ir proporcingų procedūrų, nustatytų ERĮ 53-56 straipsniuose. Be to, radijo dažnių (kanalų) skyrimo procesas detalizuojamas ir Taisyklių III skyriuje.
58. Be tokio radijo dažnių (kanalų) skyrimo proceso ERĮ numato ir atskirą – teisės naudoti elektroninių ryšių išteklių perleidimo – procedūrą, suteikiančią galimybę asmenims, laikantis detalizuotos tvarkos, perleisti teisę naudoti jiems jau paskirtus elektroninių ryšių išteklius. Kaip nurodyta ERĮ 57 straipsnyje, asmuo turi teisę kitam asmeniui Ryšių reguliavimo tarnybos nustatyta tvarka ir sąlygomis perleisti, įskaitant laikiną teisės naudoti elektroninių ryšių išteklius perleidimą, teisę naudoti jam skirtus elektroninių ryšių išteklius, išskyrus teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), kurių paskirtis – radijo ir (arba) televizijos programų transliavimas (retransliavimas). Toks ryšių išteklių perdavimas detalizuotas Taisyklių IX skyriuje.
59. Kaip patvirtina anksčiau nurodytų aktualių teisės aktų analizė, tiek elektroninių ryšių išteklių skyrimo, tiek teisės juos naudoti perleidimo įgyvendinimo procedūroms taikomos skirtingos sąlygos, nulemtos jų skirtingos prigimties. Šių procedūrų skirtis nacionalinėje teisėje atspindi Europos Sąjungos reguliavimą – 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų Direktyva) 7 straipsnio, dedikuotame suteikiamų radijo dažnių naudojimo teisių skaičiaus ribojimo tvarkai, 5 dalyje pažymėta, kad jis nedaro poveikio radijo dažnių naudojimo teisių perdavimui pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 9b straipsnį. 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų Direktyva) nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad įmonės, laikydamosi nacionalinių radijo dažnių naudojimo teisių sąlygų, pagal nacionalines procedūras galėtų kitoms įmonėms perduoti arba išnuomoti individualias radijo dažnių naudojimo teises juostose, kuriose tai daryti numatyta pagal 3 dalį priimtose įgyvendinimo priemonėse. Šioje direktyvoje taip pat pažymėta, kad individualioms radijo dažnių naudojimo teisėms nustatytos sąlygos po šių teisių perdavimo arba nuomos nesikeičia, išskyrus atvejus, kai nacionalinė kompetentinga institucija nustato kitaip. Direktyva valstybės narės taip pat yra įpareigojamos užtikrinti, kad apie įmonės ketinimą perduoti teises naudoti radijo dažnius, taip pat apie faktinį jų perdavimą, pagal nacionalines procedūras būtų pranešta kompetentingai nacionalinei institucijai, atsakingai už individualių naudojimo teisių suteikimą, ir kad apie tai būtų paskelbta viešai (Pagrindų direktyvos 9b str. 1-2 d.). Pagrindų direktyvos preambulės 19 punkte, be kita ko, nurodyta, kad radijo dažnių perdavimas gali būti veiksminga spektro naudojimo efektyvumo didinimo priemonė, jei veikia pakankamai apsaugos priemonių visuomenės interesams apsaugoti, ypač tokių perdavimų skaidrumui ir priežiūrai užtikrinti.
60. Šių procedūrų – elektroninių ryšių išteklių suteikimo (skyrimo) ir perleidimo – skirtumai neišnyko ir priėmus 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2018/1972, kuria nustatomas Europos elektroninių ryšių kodeksas, panaikinusią minėtąsias Pagrindų ir Leidimų Direktyvas. Šio kodekso 48 straipsnyje reglamentuojamas individualių radijo spektro naudojimo teisių suteikimas, o 51 straipsnyje – individualių radijo spektro naudojimo teisių perdavimas ar nuoma, kuriame, be kita ko, įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad įmonės galėtų kitoms įmonėms perduoti arba išnuomoti individualias radijo spektro naudojimo teises.
61. Šioje administracinėje byloje nagrinėjimu atveju atsakovas sprendė dėl leidimo perleisti LRTC jau suteiktą teisę naudotis tam tikrais radijo dažniais (kanalais), todėl teisėjų kolegija turi patikrinti, ar atsakovas tinkamai vadovavosi konkrečiai šiai procedūrai reglamentuoti skirtais teisės aktais. Kaip minėta anksčiau, ERĮ 57 straipsniu referuojama į teisės naudoti elektroninių ryšių išteklius perleidimo detalizavimą Ryšių reguliavimo tarnybos nustatyta tvarka ir sąlygomis. Būtent Taisyklės reglamentuoja radijo ryšiui naudojamų radijo dažnių (kanalų) skyrimo, jų naudojimo, radijo dažnių (kanalų) naudojimo sąlygų keitimo, radijo dažnių (kanalų) naudojimo termino pratęsimo, teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimo, radijo dažnių (kanalų) keitimo, teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) sustabdymo bei leidimų panaikinimo tvarką ir sąlygas (Taisyklių 1 p.). Taisyklių IX skyriuje reglamentuotas radijo dažnių (kanalų) perleidimas apima taisykles, susijusias su, be kita ko, radijo dažnių (kanalų) naudotojo teise prašyti leisti kitam asmeniui perleisti tokią naudojimo teisę, tokios procedūros eiga, terminais, Ryšių reguliavimo tarnybos priimamais sprendimais ir t. t. (Taisyklių 68-76 p.). Radijo dažnių (kanalų) naudotojas, norėdamas perleisti teisę naudoti jam skirtus radijo dažnius (kanalus) kitam asmeniui, ne vėliau kaip prieš 60 dienų iki teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) termino pabaigos, turi pateikti Tarnybai motyvuotą prašymą. Kartu su prašymu turi būti pateiktas asmens, kuriam prašoma perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus), sutikimas (Taisyklių 70 p.). Tarnyba per 30 dienų nuo Taisyklių 70 ir 71 punktuose nurodytų dokumentų ir informacijos gavimo Tarnyboje dienos išnagrinėja prašymą (šis terminas gali būti pratęstas motyvuotu Tarnybos direktoriaus sprendimu) ir atlieka vieną iš šių veiksmų, apie kurį per 3 darbo dienas informuoja radijo dažnių (kanalų) naudotoją: viešo konsultavimosi taisyklių nustatyta tvarka konsultuojasi dėl sprendimo, kuriuo leidžiama perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) kitam asmeniui; (nurodytais atvejais) priima motyvuotą sprendimą atsisakyti leisti perleisti teisę naudoti radijo dažnius (kanalus) kitam asmeniui (Taisyklių 72 p.). Vienas tokių motyvuoto atsisakymo pagrindų – teisės naudoti radijo dažnius (kanalus) perleidimas gali sukelti rimtų ekonominių ir (ar) veiklos problemų kitiems asmenims, turės didelės neigiamos įtakos elektroninių ryšių paslaugų teikimo rinkai ir (ar) ženkliai pablogins konkurencijos sąlygas, arba prieštaraus elektroninių ryšių veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams; šiuo atveju Tarnyba nurodo konkrečius atsisakymo motyvus (Taisyklių 72.2.3 p.).
62. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Ryšių reguliavimo tarnybos diskrecija ginčo Įsakymo priėmimo kontekste nustatyta ERĮ 57 straipsnyje ir Taisyklių IX skyriaus nuostatose, o pagal jas Ryšių reguliavimo tarnybos teisė atsisakyti duoti leidimą dažnių perleidimui kitam asmeniui yra aiškiai ir konkrečiai įtvirtinta Taisyklių 72.2 papunktyje. Nagrinėjamu atveju Ryšių reguliavimo tarnyba nenustatė Taisyklių 72.2 papunktyje numatytų pagrindų atsisakyti leisti perleisti ginčo dažnius, o pareiškėjas, ginčydamas Įsakymą (jo dalį), nepagrindžia ir nenurodo, kokias konkrečias ERĮ ir Taisyklių nuostatas, t. y. kokius numatytus reikalavimus ir procedūras, pažeidė Ryšių reguliavimo tarnyba.
63. Teisėjų kolegija dėmesį atkreipia į tai, kad Ryšių reguliavimo tarnybą teisės aktai neabejotinai įpareigoja atsižvelgti į pagal ERĮ 57 straipsnį ir Taisyklių IX skyrių vykdomos procedūros priimto sprendimo galimą poveikį konkurencijai: kaip jau minėta, galimą pakenkimą konkurencijos sąlygoms įvertinti Ryšių reguliavimo tarnybą įpareigoja ne tik minėtosios Taisyklės (antraip turi būti atsisakyta suteikti leidimą pagal Taisyklių 72.2.3 p.); sąlygų, reikalingų veiksmingai konkurencijai, užtikrinimas yra vienas iš Ryšių reguliavimo tarnybos uždavinių (ERĮ 8 str. 2 d. 1 p.); be to, Ryšių reguliavimo tarnyba siekia, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingos konkurencijos elektroninių ryšių srityje egzistavimui ir plėtrai bei sąlygos, užkertančios kelią ūkio subjektams piktnaudžiauti savo įtaka rinkoje (ERĮ 14 str. 1 d.), tačiau konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka būtent Konkurencijos taryba (ERĮ 14 str. 2 d.).
64. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Ryšių reguliavimo tarnyba atliko itin detalią vertinimo procedūrą, trukusią apie penkis mėnesius, kurios metu ne kartą tikslinti sandorio struktūros klausimai, teikta informacija apie Mezon verslo padėtį, finansines perspektyvas, komentarai dėl pareiškėjo pateiktos nuomonės, vykdyta vieša konsultacija, todėl priimdama Įsakymą laikėsi visų ERĮ ir Taisyklėse numatytų reikalavimų bei procedūrų, t. y. Ryšių reguliavimo tarnyba veikė savo kompetencijos ribose. Nors Ryšių reguliavimo tarnyba, vykdydama jai pavestas viešojo administravimo funkcijas, turi paisyti sąžiningos konkurencijos laisvės, inter alia kylančios iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, taip pat nurodytos ERĮ 14 straipsnio 1 dalyje, t. y. užtikrinti, kad administraciniai sprendimai dėl elektroninių ryšių išteklių perleidimo yra priimami laikantis atvirų, objektyvių, skaidrių, nediskriminacinių procedūrų tam, kad nebūtų iškraipyta konkurencija, įvertinimas in concreto, ar elektroninių ryšių paslaugų rinkoje ūkio subjektai nepatiria konkurencijos iškraipymų, pirmiausia vyksta pagal konkurencijos teisę ir patenka į Konkurencijos tarybos atliekamų tyrimų veiklos sritį. Toks kompetencijų pasidalinimo aiškinimas yra tinkama priemonė, užtikrinant racionalius ir teisinių gynybos priemonių ekonomiškumo reikalavimus atitinkančius rezultatus. Atsižvelgus į tai, nagrinėjamu atveju ginčijamame Įsakyme Ryšių reguliavimo tarnyba neprivalėjo pateikti atskirų motyvų dėl jame išdėstyto sprendimo duoti leidimą radijo dažnių (kanalų) perleidimui kitam asmeniui atitikties Konkurencijos įstatymo, įskaitant ir šio įstatymo 4 straipsnio, nuostatoms. Ryšių reguliavimo tarnyba, vykdydama pareigą nepažeisti sąžiningos konkurencijos laisvės, įgyvendindama ERĮ jai pavestus uždavinius bei paisydama įstatymu nubrėžtų jai patikėtos diskrecijos ribų, negali perimti Konkurencijos tarybos funkcijos atlikti tyrimus pagal Konkurencijos įstatymą. Šiame kontekste primintina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog ERĮ nuostatomis Ryšių reguliavimo tarnybai yra suteiktos itin plačios galios ir įvairios priemonės užtikrinti veiksmingą konkurenciją elektroninių ryšių sektoriuje, dalis šių priemonių savo esme pagrįstos konkurencijos teisės principais. Bendrąja prasme konkretiems elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusiems teisiniams santykiams gali būti taikomos ir ERĮ, ir Konkurencijos įstatymo nuostatos. Kuomet konkrečioje elektroninių ryšių rinkoje Ryšių reguliavimo tarnyba ėmėsi tam tikrų reguliavimo priemonių, Konkurencijos tarybos veiksmai kai kuriais atvejais de facto reikštų Ryšių reguliavimo tarnybos priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo priežiūrą, nors nei Elektroninių ryšių įstatymas, nei Konkurencijos įstatymas Konkurencijos tarybai tokių galių nesuteikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010). Sprendžiant klausimą, ar elektroninių ryšių sektoriuje susiklosčiusių konkrečių teisinių santykių atžvilgiu yra pagrindas taikyti Konkurencijos įstatymą (ir, atitinkamai, ar Konkurencijos taryba turi pareigą pradėti tyrimą), reikia įvertinti, ar specialus reglamentavimas pašalina bet kokią konkurencinės veiklos galimybę ir ar jis užtikrina Konkurencijos įstatymo laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-538/2009; 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-1309/2010).
65. Kadangi pareiškėjas savo skundą grindė Įsakymo prieštaravimu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, teisėjų kolegija primena, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsniu įtvirtinama viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę. Viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ar kitų sprendimų atitiktį šio įstatymo 4 straipsnio reikalavimams pavesta tirti Konkurencijos tarybai (Konkurencijos įstatymo 22 str. 1 d. 1 p.), o teisę reikalauti pradėti šio įstatymo (taigi, ir jo 4 str.) pažeidimo tyrimą turi inter alia ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl šį įstatymą pažeidžiančių veiksmų (Konkurencijos įstatymo 23 str. 1 d. 1 p.). Pagal Konkurencijos įstatymą būtent Konkurencijos tarybai yra pavesta nagrinėti, ar viešojo administravimo subjektų, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtus teisės aktus, priimti teisės aktai ar kiti sprendimai atitinka šio įstatymo 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.). Tai, kad konkurencijos priežiūrą elektroninių ryšių srityje pagal Konkurencijos įstatymą atlieka Konkurencijos taryba, nurodyta ir ERĮ (ERĮ 14 str. 2 d.), o Ryšių reguliavimo tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir ERĮ nuostatų, išskyrus ERĮ nuostatas, už kurių įgyvendinimą ir laikymosi priežiūrą pagal kompetenciją atsakingos kitos valstybės institucijos, laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti nepriklausomai pagal ERĮ ir kitus įstatymus bei savo nuostatus (ERĮ 6 str. 1 d.).
66. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Be to, bylą nagrinėjantis teismas negali perimti viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti konkrečiai viešojo administravimo institucijai. Šiuo atveju matyti, kad tokį vertinimą dėl kvestionuojamo akto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai nagrinėjamo ginčo ribose, kurio siekia Įsakymą ginčydamas pareiškėjas, įstatymų leidėjas pavedė vykdyti Konkurencijos tarybai, tokiu būdu įgyvendinančiai jai pavestą viešojo administravimo funkciją – vykdyti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrėti kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo. Pagal Konkurencijos įstatymą, būtent Konkurencijos taryba yra specialiai Konkurencijos įstatymo reikalavimų vykdymui kontroliuoti įsteigta institucija, kuriai pirmiausia tenka pareiga tirti ir vertinti Konkurencijos įstatymo pažeidimus. Teismui suteikta teisė peržiūrėti Konkurencijos tarybos nutarimus, o ne atlikti savarankiškus tyrimus dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-79/2009; 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-295/2011). Toks aiškinimas, kad teismui suteikta teisė peržiūrėti Konkurencijos tarybos nutarimus, o ne atlikti savarankiškus tyrimus dėl tam tikrų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo, mutatis mutandis taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą iš esmės siekdamas, kad teismas atliktų Konkurencijos tarybos kompetencijai priklausantį tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinė byla toje dalyje, kurioje pareiškėjas iš esmės siekia, kad teismas atliktų Konkurencijos tarybos kompetencijai priklausantį tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, yra nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).
67. Kadangi šioje dalyje administracinė byla yra nutraukiama, teisėjų kolegijai nėra prasmės pasisakyti ir dėl pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose teikto prašymo kreiptis į Konkurencijos tarybą su jo suformuluotais klausimais.
68. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Tačiau šiuo baigiamuoju procesiniu sprendimu neabejotinai apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės (ABTĮ 40 str. 3 d.), todėl UAB „Mezon“ ir AB Lietuvos radijo ir televizijos centras turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. UAB „Mezon“ teismui pateikė prašymą atlyginti 17 627,72 Eur, o AB Lietuvos radijo ir televizijos centras – 4 252,20 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
69. UAB „Mezon“ teismui pateikė kopijas PVM sąskaitų faktūrų Nr. 5066/21LT, Nr. 2761/22LT, Nr. 0695/22LT; kopiją išrašo iš banko sąskaitos, patvirtinantį PVM sąskaitos faktūros Nr. 5066/21LT apmokėjimą; kopiją išrašo iš banko sąskaitos, patvirtinantį PVM sąskaitų faktūrų Nr. 2761/22LT ir Nr. 0695/22LT apmokėjimą. AB Lietuvos radijo ir televizijos centras teismui pateikė 2021 m. liepos 1 d. PVM sąskaitą faktūrą NIP Nr. 45818 ir 2021 m. liepos 30 d. PVM sąskaitą faktūrą NIP Nr. 46174, taip pat jų išklotines ir apmokėjimo dokumentų kopijas.
70. Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, taip pat bylos sudėtingumą, apimtį ir tai, jog dalis atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentų iš esmės yra panašūs į tuos, kurie jau buvo nurodyti kituose pareiškėjo procesiniuose dokumentuose, taip pat tai, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme vykusiame procese atstovavo tie patys (pirmosios instancijos teisme juos atstovavę) advokatai, kuriems ginčo teisiniai santykiai nebuvo nauji, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mezon“ iš pareiškėjo 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti, o AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui – 4 252,20 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo akcinės bendrovės Telia Lietuva apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. sprendimą pakeisti ir bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo „Dėl teisės naudoti radijo dažnius (kanalus), skirtus AB Lietuvos radijo ir televizijos centrui, perleidimo uždarajai akcinei bendrovei „Mezon“ atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai nutraukti.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo akcinės bendrovės Telia Lietuva trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mezon“ 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš pareiškėjo akcinės bendrovės Telia Lietuva trečiajam suinteresuotam asmeniui AB Lietuvos radijo ir televizijos centras 4 252,20 Eur (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt du eurus ir dvidešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė