Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-169-222/2017

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00036-2011-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.1.5.1;

                                                                                                       1.2.14.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau – ir Plenarinė sesija), susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (Plenarinės sesijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus, Rimos Ažubalytės, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės, Vytauto Masioko, Artūro Pažarskio, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,

gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutarties.

Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu R. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1891 straipsnio 1 dalį 150 MGL dydžio (19 500 Lt, t. y. 5647 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuotas R. P. nuosavybės teise priklausantis turtas – butas su rūsiu (registro numeris (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutartimi nuteistosios R. P. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, nuteistosios R. P. gynėjo ir prokuroro, prašiusių baudžiamąją bylą nuteistajai nutraukti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. P. nuteista už tai, kad žinodama, turėdama ir galėdama žinoti, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. XI-1199 įsigaliojimo turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL dydžio (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą – 114,45 kv. m bendro ploto butą su rūsiu (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurį neturėdama teisėtų pajamų įgijo 2008 m. gruodžio 19 d.

2. Nuteistosios R. P. gynėjas advokatas A. Mažeika kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius pažymi, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai būdingi tiek tyčiai „žinodamas“, tiek neatsargumui – „turėdamas ir galėdamas žinoti“ (kad kaltininko turimas turtas negalėjo būti įgytas už teisėtas pajamas). Kasatorius kelia klausimą, ar neatsargi kaltė iš viso galima formaliose (padarinių nereikalaujančiose) nusikalstamų veikų sudėtyse, nes BK 16 straipsnyje apibūdintas neatsargumas siejamas tik su nusikalstamais padariniais. Kasatoriaus manymu, neįmanoma gintis nuo R. P. pateikto prieštaringo kaltinimo, nes jame suformuluota, kad tas pats nusikaltimas padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, t. y. nurodytos dvi kaltės formos. Toks kaltinimas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų bei pažeidžia kaltinamosios teisę žinoti, kokiais konkrečiais veiksmais ir pagrindu ji yra kaltinama (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Nurodyti prieštaravimai trukdo nagrinėti bylą ir nėra galimybės jų pašalinti nagrinėjant bylą teisme (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis), todėl, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, byla turėjo būti perduota prokurorui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449/2008). Tačiau tokį prašymą, pareikštą bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas atmetė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje nepasisakė, taip iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

2.2. Pasak kasatoriaus, bylos nagrinėjimo metu nepaneigta, kad R. P. galėjo pajamų gauti iš teisės aktų neuždraustos veiklos (BK 190 straipsnis), tačiau nenori nurodyti jų šaltinio, vengdama apmokestinimo ar kitų padarinių. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad teismai iš esmės pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, nes perkėlė įrodinėjimo pareigą kaltinamajai (nuteistajai) R. P., nurodydami, jog ji nepateikė teismui jokių duomenų, patvirtinančių, kad pinigai, už kuriuos įsigijo butą, gauti teisėtai. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2014, teigia, kad dokumentų, pagrindžiančių gautas pajamas, nepateikimas negali būti kaltės įrodymas, be to, apskaičiuojant galimas išlaidas pragyvenimui, baudžiamajame procese negalima remtis statistiniais vidurkiais. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad tai, kas tinka mokesčių teisei, negali būti perkeliama į baudžiamąjį procesą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas rėmėsi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimo ataskaitos išvadomis, sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, turto nedeklaravimo faktu (pagal šiuos dokumentus R. P. išlaidos kiekvienais metais sudarė apie 22 000 Lt (6371,64 Eur). Apeliacinės instancijos teismas į šiuos argumentus neatsakė. Pasak kasatoriaus, byloje nepaneigta, kad R. P. per vestuves buvo padovanota 50 000 Lt (14 481 Eur), kad jai tėvas po mirties paliko aukso dirbinių, kuriuos pardavusi ji gavo 60 000 Lt (17 377,20 Eur), todėl 110 000 Lt (31 858,20 Eur) turėjo būti pripažinti teisėtomis pajamomis. Šias aplinkybes, pasak kasatoriaus, patvirtinta vestuvių vaizdo įrašas, R. P. ir jos motinos T. M. parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas bandė paneigti nurodydamas neesminius prieštaravimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, akcentavęs T. M. teistumo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis labai dideliu kiekiu faktą, leido suprasti, jog butas galėjo būti įgytas už pinigus, gautus iš prekybos narkotikais, tačiau kartu neigė tokių pinigų perdavimo R. P. galimybę (pirmosios instancijos teismas šios galimybės neatmetė). Be to, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad 1999 m. sausio 29 d. buvo parduotas butas (duomenys neskelbtini), ir už jį gauti 94 000 Lt (27 224,28 Eur), pagal T. M. ir R. P. parodymus, atiteko pastarajai. Byloje taip pat yra dokumentų, patvirtinančių, kad 2008 m. rugpjūčio 28 d. R. P. už 100 000 Lt (28 962 Eur) pardavė žemės sklypą su namu (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis mokesčių administratoriaus tikėtino pobūdžio apskaičiavimais, konstatavo, kad visi gauti pinigai buvo „pravalgyti“ ir jie negalėjo būti panaudoti butui (duomenys neskelbtini), įsigyti, tačiau, kasatoriaus manymu, remiantis minėtais duomenimis turėjo būti konstatuota, kad 194 000 Lt (56 186,28 Eur) yra teisėtos pajamos. Kasatorius teigia, kad pagal byloje esančią 2008 m. sausio 20 d. paskolos sutartį R. P. 250 000 Lt (72 405 Eur) butui pirkti paskolino Austrijoje gyvenanti jos teta M. A.. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. kovo 16 d. rašto Nr. (18.5-30)-K-4007 matyti, jog Austrijos mokesčių administratorius nustatė, kad oficialiai M. A. pagrindė tik 13 717,10 Eur turėjimo šaltinius, o likusios piniginių lėšų kilmės nepavyko nustatyti todėl, kad dalis mokėjimų vyko prieš 25 metus, tų laikų dokumentai buvo sunaikinti arba perduoti į archyvus. Be to, pagal Muitinės departamento 2011 m. spalio 6 d. raštą Nr. (20.2/16)3B6895 2008 m. į Lietuvos Respubliką iš Austrijos Respublikos įvežant 250 000 Lt (72 405 Eur) grynųjų pinigų jų deklaravimas Lietuvos muitinėje nebuvo privalomas. Kasatorius daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, jog M. A. galėjo suteikti R. P. 250 000 Lt (72 405 Eur) paskolą, tačiau ši dėl pirmiau nurodytų aplinkybių negali to pagrįsti dokumentais. Kasatoriaus manymu, netgi paneigus šį faktą turėjo būti konstatuota, kad buvo paskolinta 47 362 Lt (13 717 Eur) ir tokia suma sumažintas neteisėto praturtėjimo mastas. Šiame kontekste pažymima, kad įrodymais turi būti pagrįsta tai, kokia konkrečiai turėto turto dalis negalėjo būti įgyta iš teisėtai gautų pajamų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-93/2014). R. P. butą įsigijo 2008 m. gruodžio 19 d., o jos motina T. M. nuteista už 2010 metų balandį atliktus veiksmus, todėl, pasak kasatoriaus, negalima teigti, kad butas „galėjo būti įsigytas taip pat ir už lėšas, gautas realizuojant narkotines medžiagas“, juolab kad teismai neanalizavo, ar R. P. žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti apie neteisėtą T. M. veiklą ir pajamas. Be to, neįvardytas (tik galima spėti) asmuo, iš kurio buvo gautas turtas ar lėšos. Kasatoriaus manymu, teismai padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes rėmėsi nepatikimais įrodymais, nevertino byloje esančių įrodymų visumos, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino visų įrodymų prieštaravimų, neaiškino jų kaltininko naudai, o savo išvadas dėl R. P. kaltumo pagrindė prielaidomis, vidutiniais statistiniais apskaičiavimais, kaltinamosios negebėjimu įrodyti vienų ar kitų aplinkybių, o tai reiškia ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nesilaikymą.

2.3. Kasaciniame skunde nurodoma ir apie draudimo antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką, t. y. dvigubo nebaudžiamumo principo pažeidimą. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 22 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-26 R. P. apskaičiuota 112 610 Lt (32 614 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 42 613 Lt (12 341 Eur) delspinigių; 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (04)-K3-171 šis patikrinimo aktas patvirtintas ir jai paskirta 33 783 Lt (9784 Eur) bauda; Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 68-156 patvirtino 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą (tik sumažino baudos dydį iki 11 261 Lt (3261 Eur); Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. S-19 (7-258/2011) patvirtino 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą Nr. 68-156; teismai šį sprendimą paliko galioti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2419-171/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-2923/2012). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas R. P. bei mokesčių administratoriaus susitarimas išdėstyti mokėjimus ir duomenys, kad susitarimas vykdomas. Kasatorius teigia, kad nagrinėjamu atveju R. P. mokesčių administratorius paskyrė baudą ne dėl klaidos, o pagal savo kompetenciją, taip pat negalima laikyti, kad ji nubausta nepaaiškėjus visoms veikos kvalifikavimui reikšmingoms aplinkybėms (tas pats tyrimo objektas – turtas, tas pats tyrimo laikotarpis). Be to, kaltinimo šalis (ikiteisminio tyrimo pareigūnai) bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė šiam informaciją, todėl buvo visos galimybės išvengti dvigubo tyrimo ir nubaudimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2008, 2K-335/2012, 2K-226/2014). Dėl to, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktu, baudžiamoji byla R. P. nutrauktina.

2.4. Kasatorius, pasisakydamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teigia, kad R. P. butą įgijo tada, kai BK 1891 straipsnis dar nebuvo įsigaliojęs, t. y. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu neteisėtas praturtėjimas nebuvo kriminalizuotas. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo atsako pagal šį kodeksą, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio veikos padarymo metu. Teisėtumo principas bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo draudimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, 31 straipsnio 4 dalyje bei tarptautinės teisės aktuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 7 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje konstatuota, kad nusikalstama veika turi būti aiškiai apibrėžta įstatyme. Šis reikalavimas yra patenkinamas tuo atveju, kai asmuo gali iš atitinkamos nuostatos formuluotės ir, prireikus pasitelkdamas jos aiškinimą teismų praktikoje, žinoti, kokie veiksmai ar neveikimas sukelia jo baudžiamąją atsakomybę, bei atitinkamai reguliuoti savo elgesį (EŽTT 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas byloje Rohlena prieš Čekiją, peticijos Nr. 59552/08). Pasak kasatoriaus, R. P. nuteisimas pažeidė teisėtumo principą bei griežtesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo draudimą. Kasaciniame skunde cituojamos apeliacinės instancijos teismo išvados ir kritikuojama, kad apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą šis teismas pateisino neatsižvelgęs į svarbius momentus, nurodytus Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria rėmėsi. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese yra nurodyta, kaip elgtis tada, kai turto įgijimo pagrindas – baudžiamojo įstatymo uždrausta veika ir pagal BK 72 straipsnį turtas turėtų būti konfiskuotas. Buto (duomenys neskelbtini), įgijimo aplinkybėmis buvo pradėta domėtis tik pradėjus ikiteisminį tyrimą T. M. byloje. Todėl, pasak kasatoriaus, būtent T. M. byloje galėjo būti sprendžiamas buto konfiskavimo klausimas.

2.5. Kasatorius, nesutikdamas su teismo sprendimu konfiskuoti butą, nurodo BK 72 straipsnio 6 dalies nuostatas ir pažymi, kad Baudžiamojo kodekso uždrausta veika – turto turėjimas, iš kurio nei tiesiogiai, nei netiesiogiai jokio pavidalo turtas nėra gaunamas, todėl toks turtas negali būti nusikalstamos veikos rezultatas ir konfiskuojamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalgoje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas taikomas tada, kai kaltininkui ar kitiems asmenims priklausantis turtas įstatymo nurodytais aspektais buvo panaudotas darant nusikalstamą veiką arba buvo gautas iš nusikalstamos veikos. Pasak kasatoriaus, teismai šių nuostatų nesilaikė.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinei sesijai nagrinėjamoje byloje kreipusis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar BK 1891 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 31 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šią konstitucinės justicijos bylą, 2017 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Nutarimas), kuriuo pripažino, kad Baudžiamojo kodekso 1891 straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 145-7439) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be kita ko, Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad: „jeigu asmuo BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį. Tik šitaip suprantant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nėra teisinio pagrindo teigti, kad juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia, kad pažeidžiami Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas“.

4. Nuteistosios R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1, 3 dalių ir 1891straipsnio 1 dalies taikymo

5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nurodyta: bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Šia konstitucine nuostata įtvirtinti esminiai baudžiamosios teisės principai nulla poena sine lege ir nullum crimen sine lege, reiškiantys, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti nustatyta iš anksto, kad veika nėra nusikalstama, jeigu ji nenumatyta įstatyme. Taigi asmuo negali būti baudžiamas už veiką, kurios padarymo metu pagal įstatymą už tokią veiką nebuvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 1 dalyje – asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnyje (Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas), be kita ko, įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (1 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (išskyrus tam tikras išimtis, kurios nesusijusios su nagrinėjama byla) (3 dalis). Taigi iš konstitucinių nuostatų kylančio reikalavimo – teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), išskyrus atvejus, kai asmens teisinė padėtis švelninama – įgyvendinimas aktualus, sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą nagrinėjamoje byloje.

6. BK 1891 straipsnis, nustatantis atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą, įsigaliojo nuo 2010 m. gruodžio 11 d. Pagal šio BK straipsnio 1 dalį baudžiamas „tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“. Aptariamo nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo – sudėties objektyvusis požymis „turėjo nuosavybės teise“ apibūdina asmens nusikalstamą būseną, tačiau turto turėjimo, kaip nusikalstamos veikos, konstatavimas neatsiejamas nuo turto įgijimo. Akivaizdu, kad turto turėjimas nuosavybės teise įmanomas tik tą turtą nuosavybės teise įgijus ir būtent nuo įgijimo momento prasideda to turto turėjimas. Tokią išvadą suponuoja ir BK 1891 straipsnio 1 dalies dispozicija, kurioje nurodyta, kad „turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“. Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. Nutarime pažymėjo, kad „asmuo, įgijęs nuosavybės teise BK 1891 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą, nuo to paties momento jį ir turi ?...?. Todėl traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą reikia nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą“. Tai reiškia, kad minėtos aplinkybės buvimas ar nebuvimas turi reikšmę sprendžiant, ar atsakomybė pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį taikytina tais atvejais, kai asmuo nuosavybės teise turi šiame baudžiamajame įstatyme nurodytus požymius atitinkantį turtą, kurį yra įgijęs iki įstatymo (BK 1891 straipsnis) įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors įstatymo leidėjas baudžiamąją atsakomybę susiejo su turto turėjimu, tačiau BK 1891 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik toms situacijoms, kai šiame straipsnyje nurodytą turtą asmuo yra įgijęs ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d., priešingu atveju „jeigu asmuo BK 1891 straipsnyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo iki jo įsigaliojimo ir turėjo (turi) jį po šio straipsnio įsigaliojimo, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį BK straipsnį“. Pažymėtina, kad nagrinėdami bylas teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis).

7. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nulla poena sine lege ir nullum crimen sine lege principų nebūtų paisoma, jeigu baudžiamąją atsakomybę nustatančiam, griežtinančiam ar sunkinančiam asmens teisinę padėtį baudžiamajam įstatymui būtų nustatyta grįžtamoji galia. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą nustatančio BK 1891 straipsnio taikymą būtina susieti su turto įsigijimo laiku, tik tokiu atveju nebūtų teisinio pagrindo teigti, jog ši baudžiamojo įstatymo norma turi grįžtamąją galią.

8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu, kurį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą, R. P. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad nuosavybės teise turėjo didesnį nei 500 MGL vertės (450 000 Lt, t. y. 130 329 Eur) turtą, kurį neturėdama teisėtų pajamų įgijo 2008 m. gruodžio 19 d. Taigi pagal teismų nustatytas ir sprendimuose (nuosprendyje ir nutartyje) nurodytas aplinkybes nuteistoji minėtą turtą įgijo iki BK 1891 straipsnio įsigaliojimo – 2010 m. gruodžio 11 d. Esant tokiai aplinkybei tai reiškia, kad baudžiamasis įstatymas – BK 1891 straipsnio 1 dalis – R. P. taikytas neteisingai, pažeidžiant pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas, draudžiančias taikyti baudžiamąją atsakomybę asmeniui padariusiam veiką, kuri jos padarymo metu nebuvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, ir įtvirtinančias, kad veikos nusikalstamumą nustatantis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios (BK 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 ir 3 dalys).

9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Plenarinė sesija daro išvadą, kad, vadovaujantis BK 2 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo R. P. nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria šis apkaltinamasis nuosprendis paliktas galioti, naikintini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir baudžiamoji byla R. P. nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10. Plenarinei sesijai konstatavus, kad baudžiamoji byla nutrauktina, kiti kasacinio skundo argumentai šioje baudžiamojoje byloje paliktini nenagrinėti.

Plenarinė sesija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutartį ir baudžiamąją bylą R. P. nutraukti.

Teisėjai                                                                                                                Jonas Prapiestis

Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė

Olegas Fedosiukas

Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Vytautas Masiokas

Artūras Pažarskis

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Aldona Rakauskienė

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė