Administracinė byla Nr. AS662-755/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02350-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

              Pareiškėjos V. Š. (toliau – ir pareiškėja) atstovė advokatė S. M. 2013 m. liepos 4 d. išsiuntė teismui skundą, kuriame prašo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija, atsakovas) panaikinti Antakalnio kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalo įrašą, kuriuo D. J.-K. laidojančiu asmeniu nurodytas R. Š., ir įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją Antakalnio kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalo įraše D. J.-K. laidojančiu asmeniu nurodyti pareiškėją V. Š..

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 22 straipsnio 1 dalį, 2 straipsnio 17 punktą ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas neatitinka administracinio ginčo sąvokos. Pagal faktines bylos aplinkybes – tai ginčas, kilęs tarp fizinių asmenų dėl kapavietės atsakingo asmens pakeitimo. Tokią išvadą teismas darė remdamasis ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Pagal Kapinių tvarkymo taisyklių 20 punktą, atsakingu už kapavietės priežiūrą asmeniu įvardijamas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė arba kolumbariumo niša. Šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojas įrašo Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale (toliau – ir Žurnalas). Kapinių tvarkymo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu asmuo, įrašytas Žurnale atsakingu už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, miršta arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis (-ė) arba kapavietėje ar kolumbariumo nišoje palaidotų mirusiųjų giminaičiai ir sutuoktinis (-ė) turi susitarti, kas bus atsakingas už kapavietės ar kolumbariumo nišos priežiūrą, ir raštu apie tai pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus žurnale duomenis.

Teismo vertinimu, pareiškėja ginčo dėl galimai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ar kitų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atliktų 2002 m. padarant įrašą Antakalnio kapinių Laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale, nekelia. Kaip matyti iš skundo turinio ir prie skundo pateiktų dokumentų, ginčas yra kilęs tarp fizinių asmenų – pareiškėjos ir R. Š.. Tokio pobūdžio ginčus pagal kompetenciją sprendžia bendrosios kompetencijos teismas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjos prašymą panaikinti įrašą Antakalnio kapinių Žurnale, 2013 m. birželio 10 d. rašte „Dėl įrašo panaikinimo“ Nr. A51-64724(2.9.3.19-ŪK2) iš esmės jokio valinio sprendimo dėl ginčo nepriėmė, o pareiškėjai išaiškino ginčo santykius reguliuojančius teisės aktus ir galimus ginčo sprendimo būdus. Toks raštas yra informacinio pobūdžio, todėl negali būti laikomas teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjai atitinkamas teises ar pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pareiškėjos skundą atsisakyta priimti, kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai. Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjai išaiškinta teisė su ieškiniu dėl asmens, atsakingo už kapavietės priežiūrą, nustatymo (pakeitimo) kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjai grąžintinas sumokėtas žyminis mokestis.

II.

Pareiškėja V. Š. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – skundą priimti kaip teismingą administracinių teismų kompetencijai.

Atskirajame skunde remiasi ABTĮ 2 straipsnio 17 punktu ir pažymi, kad byloje ginčas pirmiausia kilo tarp fizinių asmenų, tačiau vėliau buvo kreiptasi į teritorinį viešojo administravimo subjektą (Vilniaus miesto savivaldybę) su prašymu pakeisti/panaikinti įrašą Antakalnio kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnale. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamentui atsisakius tenkinti prašymą buvo kreiptasi į teismą. Negalima teigti, kad ginčas yra kilęs tik tarp fizinių asmenų, apskųstas buvo būtent atsakovo atsisakymas, jo priimtas teisės aktas. Remiasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 punktu, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1-2 punktais ir teigia, kad šiuo atveju būtent ir susiklostė situacija, kai pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl jo kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimo, tačiau jas įvykdyti atsakovas atsisakė, dėl ko buvo kreiptasi į teismą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pažymi, kad 2012 m. spalio 3 d. pareiškėjos ieškinys dėl Vilniaus miesto Antakalnio kapinių laidojimų ir kapaviečių statinių registravimo žurnalo įrašo pakeitimo buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2012 m. spalio 15 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui. Remiasi Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartimi ir teigia, kad patys teismai skirtingai taiko teismingumo taisykles ir taip klaidina pareiškėją.

Pareiškėjos teigimu, ginčo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai rodo ir tai, kad, nesant suinteresuotų asmenų susitarimo, tik savivaldybė ir jos įgalioti asmenys gali pakeisti ginčijamą įrašą, jau vien reaguodami į pareiškėjos skundus ir nurodomą melagingą informaciją, kuria remiantis įrašas buvo padarytas. Šiuo atveju įžvelgtinas atsakovo neatlikimas veiksmų, priklausančių atlikti pagal kompetenciją. Tuo atveju, jeigu įrašas būtų padarytas teisėtai, be jokių melagingų duomenų, ginčas būtų tarp fizinių asmenų, tačiau esant neteisėtiems atsakovo veiksmams, neteisėtam suinteresuoto asmens R. Š. įrašymui kaip pareiškėjos mirusios dukters tėvo, atsakovas turi pareigą esamą įrašą panaikinti ar pakeisti pagal esamus tikrus duomenis ir informaciją. Vadovaujasi ABTĮ 21 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad jeigu už kapavietę atsakingą asmenį įrašo būtent savivaldybė, o ne asmenys savarankiškai, tai įrašą ir panaikinti/pakeisti turi būtent savivaldybė. Šiuo atveju vyrauja būtent administracinis teisinis santykis.

Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė – tai nebuvo vien tik informacinio pobūdžio dokumentas, o būtent dokumentas, rodantis, kad savivaldybė neketina imtis jos kompetencijai priskirtinų funkcijų ir panaikinti/pakeisti įrašą apie kapavietę prižiūrintį asmenį. Atsakovo 2013 m. birželio 10 d. raštas pripažintinas ginčo objektu administraciniame teisme, kadangi juo buvo pažeistos pareiškėjos teisės, atsakovas tinkamai teikto prašymo nenagrinėjo, prašymą atmetė vien formaliu pagrindu. Šioje situacijoje jokiu būdu negalima teigti, kad procesas būtų beprasmis ir teismas skundo patenkinimo atveju negalėtų apginti asmens teisių. Skundo patenkinimo atveju pareiškėjos teisės būtų apgintos, neteisėtai įrašą padaręs subjektas būtų įpareigotas jį pakeisti, taip nutraukiant iš ne teisės kilusią ir besitęsiančią situaciją.

Pažymi, kad iš pateikto pareiškėjos skundo akivaizdu, kad atsakovas įvykdė neteisėtus veiksmus ir remdamasis akivaizdžiai melagingais duomenimis padarė neteisingą įrašą. Šis faktas yra akivaizdus, todėl detaliau neaptartas, dėmesys sutelkiamas ne į atsakovo kaltų veiksmų įrodinėjimą, kas yra akivaizdu, bet į suinteresuoto asmens veiksmus, kas taip pat yra pagrindas atsakovui ginčijamą įrašą panaikinti. Be to, atsižvelgdama į ABTĮ 52 straipsnį teigia, kad teismas be pagrindo pažymi, jog pareiškėja nekelia ginčo dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, atliktų 2002 m. padarant įrašą, kadangi gavus atsakovo atsiliepimą pareiškėja turės galimybę skundą ir jo pagrindą tikslinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, kuria teismas, konstatavęs, jog ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, atsisakė skundą priimti.

Nagrinėjamu atveju kyla ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog administracinis teismas nėra kompetentingas nagrinėti pareiškėjos keliamo ginčo.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 41 dalį, savarankiškosios (Konstitucijos ir įstatymų nustatytos (priskirtos)) savivaldybių funkcijos, be kita ko, yra ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas. Ši savivaldybių funkcija yra įgyvendinama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ patvirtintomis Kapinių tvarkymo taisyklėmis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Specialioji teisėjų kolegija, nagrinėdama klausimą dėl įrašo kapinių laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnale panaikinimo rūšinio teismingumo konstatavo, jog savivaldybių institucijų veikla, organizuojant kapinių tvarkymą, laikytina viešojo administravimo veikla ir ginčai, kylantys iš tokios veiklos, turėtų būti nagrinėjami administraciniame teisme (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d., 15 str. 1 d. 2 p.) (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. T-XX-4-08).

Pareiškėja aptariamu atveju būtent ir kelia ginčą iš savivaldybės institucijos veiklos, organizuojant kapinių tvarkymą, nes, pareiškėjos nuomone, ši institucija (Vilniaus miesto savivaldybės administracija) netinkamai vykdė savo pareigas ir ne tą asmenį įregistravo atsakingu už konkrečios kapavietės priežiūrą, todėl prašo įpareigoti atsakovą panaikinti Žurnalo įrašą, kuriuo D. J.-K. laidojančiu asmeniu nurodytas R. Š., ir įpareigoti atsakovą Žurnalo įraše D. J.-K. laidojančiu asmeniu nurodyti pareiškėją V. Š.. Pareiškėjos skundo reikalavimai yra pareikšti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, o reikalavimų R. Š. nėra pareikšta. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, yra nepagrįsta, pareiškėjos keliamas ginčas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl Administracijos ar kitų viešojo administravimo subjektų veiksmų, atliktų 2002 m. padarant įrašą Žurnale, tačiau iš pareiškėjos atskirojo skundo matyti, jog ji tokį reikalavimą pateiktų tikslindama skundą. Be to, kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji, be kita ko, būtent kelia reikalavimą įpareigoti atsakovą Administraciją panaikinti Žurnalo įrašą, kuriuo D. J.-K. laidojančiu asmeniu nurodytas R. Š. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui tiesiogiai neformulavo reikalavimo panaikinti Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. birželio 10 d. rašto „Dėl įrašo panaikinimo“ Nr. A51-64724(2.9.3.19-ŪK2), tačiau atskirajame skunde pareiškėja išdėsto nesutikimo su minėtu raštu motyvus ir teigia, jog 2013 m. birželio 10 d. raštas pripažintinas ginčo objektu administraciniame teisme.

Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad savivaldybių institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai teisės aktai gali būti skundžiami teismui. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnį, asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Taigi turint omenyje, jog pareiškėjai pasikreipus į Administraciją dėl įrašo Antakalnio kapinių Žurnale panaikinimo ir jos įrašymo yra atsakyta, tačiau, kaip matyti iš jos skundo, ne taip, kaip ji norėtų, ji gali savo teises ir interesus ginti teisminės gynybos būdu, t. y. ji turėjo/turi teisę kreiptis į teismą, siekiant panaikinti tą teisės aktą, kuris, jos nuomone, pažeidžia pareiškėjos teises bei kartu (arba) prašyti įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tokius veiksmus, kurie sąlygotų galimų pažeidimų pašalinimą.

Nesant aiškiam pareiškėjos reikalavimui, pirmosios instancijos teismui kilo pareiga pasiūlyti pareiškėjai pašalinti trūkumus ir patikslinti skundo reikalavimą. Būdamas nešališku, teismas pats savo iniciatyva negali šalinti pareiškėjo skunde esančių trūkumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-427/2009). Atitinkamai, ABTĮ nustato procedūrą, kurios metu pareiškėjui sudaroma galimybė pašalinti nustatytus skundo trūkumus. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, terminas trūkumams pašalinti nustatomas, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, kadangi teismas, nurodydamas pateikto skundo trūkumus, suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-87/2012). Kitaip tariant, skundo trūkumų šalinimo institutas nėra savitikslis, jis yra inter alia skirtas suteikti galimybę pareiškėjui pataisyti skundą vietoje to, kad skundas būtų iš karto nepriimtas, kas yra naudinga pačiam pareiškėjui (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-599/2011).

Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. birželio 10 d. raštas „Dėl įrašo panaikinimo“ Nr. A51-64724(2.9.3.19-ŪK2) nesukuria jai teisinių pasekmių. Teisėjų kolegija šiam pareiškėjos argumentui pritaria ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas 2013 m. birželio 10 d. raštu „Dėl įrašo panaikinimo“ Nr. A51-64724(2.9.3.19-ŪK2) nepriėmė jokio valinio sprendimo dėl ginčo.

Pareiškėja kreipėsi į Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentą prašydama panaikinti Antakalnio kapinių Žurnalo įrašą ir įrašyti V. Š. dukros D. J.-K. kapą prižiūrinčiu asmeniu. Administracijos 2013 m. birželio 10 d. raštu „Dėl įrašo panaikinimo“ Nr. A51-64724(2.9.3.19-ŪK2) pareiškėjai pateikiamas kaip ir neigiamas atsakymas (išreikšta viešojo administravimo subjekto valia), t. y. pareiškėjos prašyme Administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentui formuluotas prašymas netenkinamas, todėl minėto rašto negalima vertinti kaip nesukuriančio pareiškėjai teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Konstatavus, jog asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui ir tuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina nepagrįsta, todėl naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. Š. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.