Civilinė byla Nr. 2-614/2014
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00724-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1308-259/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vaučerių bankas“ skundą suinteresuotiems asmens bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „VISODA“, „Swedbank“, akcinei bendrovei, „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, valstybės įmonei Turto bankui, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VISODA“ 2013 m. gruodžio 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi UAB „VISODA“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Pareiškėjas UAB „Vaučerių bankas“ pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu prašė panaikinti BUAB „VISODA“ 2013 m. gruodžio 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Pareikšto reikalavimo užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones byloje – iki bus išnagrinėtas skundas uždrausti BUAB „VISODA“ kreditorių susirinkime spręsti bet kokius klausimus, susijusius su BUAB „VISODA“ nekilnojamojo turto (negyvenamųjų patalpų - automobilių remonto dirbtuvių, kitų statinių - kiemo aikštelės bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės) pardavimu. Taip pat prašė uždrausti BUAB „VISODA“ bankroto administratoriui parduoti ar kitaip perleisti negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, kitus statinius - kiemo aikštelę bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę ar perduoti šį turtą BUAB „VISODA“ kreditoriams. Pareiškėjas nurodė, jog yra didelė tikimybė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi netenkino pareiškėjo UAB „Vaučerių bankas“ prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo pareikšto prašymo, kadangi BUAB „VISODA“ 2013 m. gruodžio 17 d. kreditorių susirinkimas nutarimo parduoti ar kitaip perleisti negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, kitus statinius - kiemo aikštelę bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę ar perduoti šį turtą BUAB „VISODA“ kreditoriams“ balsų dauguma nepriėmė, todėl nėra jokios grėsmės, kad šis turtas gali būti neteisėtai perleistas ir taip pažeisti kreditorių interesai, ar būsimo tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šiam turtui yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1616-230/2013. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymo uždrausti kreditorių susirinkime spręsti bet kokius klausimus, susijusius su bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto – negyvenamųjų patalpų - automobilių remonto dirbtuvių, kitų statinių - kiemo aikštelės bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės pardavimu, tenkinimas apribotų pačių kreditorių ar jų susirinkimo teisę svarstyti aktualius klausimus dėl bankrutuojančios bendrovės turto, taip apribotų jų turimas teises ir turtinius interesus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Vaučerių bankas“ prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspęsti iš esmės – prašymą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra grėsmės, kad BUAB „VISODA“ nekilnojamasis turtas gali būti perleistas, pažeisti kreditorių interesai ar teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Šią išvadą paneigia aplinkybė, jog nekilnojamojo turto pardavimo klausimas buvo įtrauktas į kreditorių susirinkimo darbotvarkę.
- Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės apribotų pačių kreditorių ar jų susirinkimo teisę spręsti rūpimus klausimus, susijusius su bankrutuojančios bendrovės turtu, taip pat apribotų jų turimas teises ir turtinius interesus, numatytus galiojančiuose įstatymuose. Šią išvadą paneigia aplinkybė, jog nepaisant draudimo parduoti įmonės turtą, įtvirtinto teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, kreditorių susirinkime visgi buvo svarstomi klausimai dėl šio turto pardavimo.
- Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju reiškia tik laikinų apribojimų nustatymą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuoti asmenys „Swedbank lizingas“, UAB ir „Swedbank“, AB prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis teisingumo principu pareiškėjo prašymą pagrįstai atmetė. Atsiliepimą pateikę asmenys sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareikštas reikalavimas yra pakankamai užtikrintas kitoje civilinėje byloje teismo nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis – draudimu perleisti ginčo turtą. Tačiau ši nutartis nedraudžia šalims spręsti kitų šio turto pardavimo ar kitokio realizavimo klausimų.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai).
Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą.
Iš atskirojo skundo medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu BUAB „VISODA“ kreditorius UAB „Vaučerių bankas“ (apeliantas) prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti BUAB „VISODA“ kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus: „Nepritarti administratoriaus pasiūlymui dėl varžytynėse neparduoto nekilnojamojo turto sumažintų pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo“, „Patvirtinti BUAB „Visoda“ nuosavybės teise priklausančio ir „Swedbank“, AB įkeisto trumpalaikio turto pardavimo kainą bendrai 108 490,00 Lt (tame tarpe PVM) sumai. Trumpalaikį turtą 2 mėnesius pardavinėti komplekse be varžytynių, apie jo pardavimą skelbiant viešai“, „Dėl per 2 mėn. neparduoto trumpalaikio turto šaukti kreditorių susirinkimą, į jo darbotvarkę įtraukiant klausimą dėl trumpalaikio turto pardavimo tvarkos nustatymo, pateikiant alternatyvų pasiūlymą grupuojant dalimis“. Byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo dienos sustabdyti pastarųjų dviejų kreditorių nutarimų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartimi šį prašymą tenkino. 2014 m. sausio 10 d. prašymu kreditorius prašė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „VISODA“ kreditorių susirinkime spręsti bet kokius klausimus, susijusius su BUAB „VISODA“ nekilnojamojo turto – negyvenamųjų patalpų - automobilių remonto dirbtuvių, kitų statinių - kiemo aikštelės bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės pardavimu bei uždrausti BUAB „VISODA“ bankroto administratoriui parduoti ar kitaip perleisti negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, kitus statinius - kiemo aikštelę bei valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę ar perduoti šį turtą BUAB „VISODA“ kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamąja nutartimi atsisakė taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog kitoje civilinėje byloje yra pritaikytos iš esmės analogiško turinio laikinosios apsaugos priemonės, todėl nagrinėjamu atveju nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, akcentavo aplinkybę, jog kreditorių susirinkime visgi nebuvo priimtas nutarimas dėl ginčo turto perleidimo. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, jog nepaisant kitoje civilinėje byloje nustatyto draudimo, susijusio su ginčo turto perleidimu, šio turto pardavimo klausimas buvo įtrauktas į kreditorių susirinkimo darbotvarkę ir šis klausimas buvo sprendžiamas kreditorių susirinkime.
Apeliacinis teismas pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.
Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Galutinis sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškovo ieškinyje ar atsakovo priešieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Taigi būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje (skunde) pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui (pareiškėjui) palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai lemia keletą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklių: teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942/2010); siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Kaip minėta, civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-475/2010).
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo (kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo) patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Sisteminė cituotų įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą manyti, jog teismui gali būti skundžiamas tik priimtas kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimas. Iš teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos nustatyta, jog kreditorių nutarimas varžytynėse neparduoto nekilnojamojo turto sumažintų kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo klausimu (pirmas susirinkimo darbotvarkės klausimas), nebuvo priimtas („už“ balsavo kreditoriai, turintys 0,62 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų; „prieš“ – 95,59 proc.). Todėl akivaizdu, jog nesant priimto kreditorių nutarimo turto pardavimo klausimu, nėra grėsmės ir būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus pareiškėjui (apeliantui), įvykdymui. Byloje pareikštu (materialiuoju) reikalavimu nėra sprendžiamas klausimas, susijęs su ginčo turto pardavimu. Akivaizdu, jog kreditorių susirikinimo veiksmai, kuriuos nagrinėjamu atveju skundžia apeliantas, negalėjo sukelti ir nesukėlė materialinių padarinių, nepažeidė pareiškėjo teisių, todėl, apeliacinio teismo įsitikinimu, prašoma apsaugos priemonė nesusijusi su skundo dalyku, nes nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių iškiltų grėsmė įvykdyti teismo sprendimą, kuris gali būti palankus pareiškėjui.
Apeliacinis teismas pastebi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, kad kitoje civilinėje byloje yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, analogiškos toms, kurių taikymo prašo apeliantas nagrinėjamu atveju. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1616-230/2013, uždrausta BUAB ,,VISODA“ bankroto administratoriui parduoti ar kitaip perleisti negyvenamąją patalpą - automobilių remonto dirbtuves, bei 1/100 dalį kitų statinių (inžinerinių) - kiemo aikštelės, ar perduoti šį turtą bankrutuojančios įmonės kreditoriams (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytoje kitoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantas ginčija sandorius, susijusius su ginčo turto perleidimu. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sietinas su būtinybe užtikrinti būtent nurodytoje civilinėje byloje pareikštus reikalavimus. Taigi ir aplinkybės, jog bankroto administratorius, nepaisydamas nustatyto draudimo, visgi inicijuoja klausimų, susijusių su ginčo turto pardavimu, sprendimą kreditorių susirinkime, yra papildoma prielaida taikyti didesnio masto laikinąsias apsaugos priemones būtent toje civilinėje byloje (byla Nr. 2-1616-230/2013), kurioje yra pareikštas materialinis reikalavimas, susijęs su ginčo turtu. Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1616-230/2013 priimta nutartis riboja bet kokią galimybę ginčo turtą parduoti arba kitokiu būdu perleisti. Todėl aplinkybė, kad nepaisant egzistuojančio ribojimo, visgi buvo inicijuotas klausimų, susijusių su ginčo turto pardavimu, sprendimas, neįrodo realios rizikos prarasti ginčo turtą.
Teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis suponuoja teismo pareigą taikyti atsakovui tokias priemones tik tuo atveju, jeigu tai gali realiai padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pritaikius apelianto prašomas priemones, nebūtų pasiekti įstatymu deklaruojami laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslai – iki sprendimo byloje priėmimo išlaikyti byloje status quo padėtį. Todėl, apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė apelianto prašytų laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi jos nėra susijusios su skunde pareikštais materialiaisiais reikalavimais.
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Gintaras Pečiulis