Administracinė byla Nr. A-3146-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04261-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 41

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjas) dėl sprendimų panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-220/01-2015), Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo administracija) 2015 m. liepos 2 d. sprendimus Nr. V2-7649 ir Nr. (1.34-6789)D2-15305.

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamais sprendimais Fondo administracija pakeitė ankstesnį sprendimą dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) mokėjimo L. G., nusprendė nuo 2009 m. liepos 7 d. nutraukti išmokų mokėjimą bei nurodė grąžinti susidariusią 2 629,61 Eur skolą. Šiuos Fondo administracijos sprendimus pareiškėja apskundė VAGK, tačiau pastaroji pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su tokiais Fondo administracijos ir VAGK sprendimais nesutinka, teigia, jog Fondo administracija ir VAGK nepagrįstai plečiamai aiškina Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio nuostatas prie išmokų mokėjimo pagrindų priskirdamos deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, kadangi toks pagrindas nėra nustatytas nei Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Tuo metu, kai pareiškėja kreipėsi į Fondo administraciją, visi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo reikalavimai buvo įvykdyti, todėl sprendimas mokėti išmoką L. G. buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Apie tai, kad būtina informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą, Fondo administracija pareiškėjos neinformavo. Skolininkas nėra miręs ir nepradėjo mokėti teismo sprendimu vaikui nustatyto išlaikymo, teismo sprendimas nėra panaikintas, nėra kitų duomenų, kad L. G. nebeturi teisės gauti išlaikymo iš skolininko. Todėl aplinkybė, kad L. G. išvyko gyventi į užsienio valstybę, nėra teisiškai reikšminga, sprendžiant dėl išmokų iš Fondo skyrimo.   

3.       Atsakovas Fondo administracija (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 20–23) prašė jį atmesti.

4.       Nurodė, kad išmokų iš Fondo mokėjimas L. G. buvo nutrauktas bei išmokų dydis perskaičiuotas atsižvelgiant į tai, kad vaikas neatitiko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintos sąlygos nuolat gyventi Lietuvoje. Fondo administracija, remdamasi Gyventojų registro duomenimis, nustatė, kad L. G. nuo 2009 m. liepos 7 d. nebeatitiko specialaus subjektiškumo, t. y. nebebuvo tinkamas Fondo išmokų gavėjas. Fondo administracija atkreipė dėmesį, kad, nors gyvenamosios vietos pasikeitimas, kaip tiesioginis Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nėra numatytas, tačiau šiame įstatyme vaiko sąvoka siejama ne tik su nepilnametyste, bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Todėl išmokos iš Fondo gali būti skiriamos tik nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams. Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. raštas Nr. (1.34-6789)D2-15305 yra tik informacinio pobūdžio dokumentas ir bendrąja prasme pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti nagrinėjimo teisme dalyku.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 52–57) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – panaikino Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649 ir VAGK 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-220/01-2015), o bylos dalį dėl Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (1.34-6789)D2-15305 panaikinimo nutraukė.

6.       Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos nėra priskiriama prie privalomai nustatytinų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo pagrindų (sąlygų). Šios aplinkybės pasikeitimas (išvykimas gyventi į užsienio valstybę) nesąlygoja šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, kitaip tariant, šiuo pagrindu išmokų iš Fondo mokėjimo nutraukimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Skiriamų iš Fondo išmokų nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme ir pareiškėjo gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo expressis verbis (tiesiogiai) nenutraukia. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip išvykimas gyventi į užsienį, išmokų mokėjimas negali būti nutrauktas faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme eksplicitiškai nėra apibrėžtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-197/2014, 2014 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-97/2014). Teismas sprendė, jog ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra aktuali nagrinėjamoje administracinėje byloje, o joje pateiktas Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų aiškinimas mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikytinas ir nagrinėjant administracines bylas, kuriose sprendžiama dėl išmokų iš Fondo mokėjimo nutraukimo teisėtumo tuo atveju, kai, jau priėmus sprendimą mokėti išmokas iš Fondo, iš Lietuvos Respublikos išvyksta ir joje nebegyvena vaikas (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme).

7.       Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad išmokų iš Fondo nutraukimas galimas tik expressis verbis Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytais pagrindais. Todėl tiek Fondo administracija, tiek VAGK plečiamai išaiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai nurodė, kad teisė į Fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai vaikas (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme) neatitinka įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad Fondo administracija neįrodė, jog ginčo laikotarpiu atsirado Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti pagrindai. Aplinkybė, kad pareiškėja ir jos sūnus L. G. 2009 m. liepos 7 d. išvyko į užsienio valstybę (Airiją), neturi įtakos paskirtos išmokos mokėjimui, todėl pareiškėjai nekilo pareiga apie ją pranešti Fondo administracijai. Fondo administracija, 2008 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 1.38-5890 pranešdama pareiškėjai apie priimtą sprendimą mokėti vaikui išmokas iš Fondo, nurodė sąrašą aplinkybių, apie kurių pasikeitimą pareiškėja privalo informuoti Fondo administraciją, tarp tų aplinkybių dėl pareiškėjos ir vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nėra. Į bylą nepateikti įrodymai, kad pareiškėja netinkamai vykdė savo, kaip pareiškėjos pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymą, pareigas. Nėra jokių duomenų apie tai, kad ji Fondo administracijai būtų pranešusi klaidingą informaciją, o Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos direktoriaus 2008 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. 1.35-8814, kuriuo nuspręsta L. G. nuo 2008 m. vasario 8 d. kiekvieną mėnesį mokėti išmoką iš Fondo, patvirtina, kad tiek prašymas skirti išmoką, tiek papildomi dokumentai buvo pateikti tinkamai, pareiškėja ir jos sūnus atitiko jiems keliamus reikalavimus.

8.       Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Fondo administracija nepagrįstai 2015 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. V2-7649 pareiškėjos sūnui L. G. nutraukė išmokų iš Fondo mokėjimą nuo 2009 m. liepos 7 d., o VAGK nepagrįstai 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 3R-304(AG-220/01-2015) atmetė pareiškėjos prašymą panaikinti Fondo administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas minėtus Fondo administracijos ir VAGK sprendimus panaikino.

III.

9.       Atsakovas Fondo administracija (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–63), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti VAGK 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-220/01-2015) bei Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649.

10.       Nurodo, kad išmokos iš Fondo gali būti skiriamos tik tam vaikui, kuris atitinka Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintą vaiko sąvoką, t. y. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, yra jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas. Atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokų mokėjimui, pareiškėja ne vėliau kaip per 3 darbo dienas apie jas raštu privalėjo informuoti Fondo administraciją. Neteisėtai gautą Fondo išmoką pareiškėja privalo grąžinti Fondo administracijai, o dėl pareiškėjos kaltės permokėta ir negrąžinta išmokų suma išskaičiuojama Fondo administracijos direktoriaus sprendimu iš priklausančių Fondo išmokų. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas ir išnagrinėjęs skundą atsižvelgė ne į visas faktines aplinkybes, taip pat neteisingai aiškino bei darė neteisingas prielaidas apie Fondo administracijoje taikomą praktiką priimant sprendimus. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujasi Vilniaus apygardos administracinio teismo ir VAGK sprendimais analogiškose bylose, o pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje vadovavosi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Vaiko teisių apsaugos konvencija, tačiau visiškai neatsižvelgė į Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas.

11.       Pareiškėja J. K. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 92) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo sutinkanti su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12.       Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas nagrinėtinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

13.       Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. V2-7649 „Dėl sprendimo pakeitimo ir išmokų ir Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. 3R-304 (AG-220/01-2015), kuriuo buvo paliktas galioti minėtas Fondo administracijos sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Ginčijamu Fondo administracijos sprendimu Nr. V2-7649 buvo nuspręsta L. G. nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. liepos 6 d. išmokėti 7,29 Eur dydžio išmoką, o nuo 2009 m. liepos 7 d. nutraukti išmokų mokėjimą, remiantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi, 3 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei atsižvelgiant į 2015 m. birželio 16 d. gautą Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašą, pagal kurį vaikas 2009 m. liepos 7 d. išvyko į užsienio valstybę – Airiją. Kitaip tariant, byloje ginčas kilo dėl paskirtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo, nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuva.

15.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog tiek Fondo administracija, tiek VAGK plečiamai išaiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas bei nepagrįstai nurodė, kad teisė į Fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai vaikas (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies prasme) neatitinka įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, ginčijamus Fondo administracijos ir VAGK sprendimus panaikino.

16.       Atsakovas Fondo administracija (teisių perėmėjas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, jog teismas neteisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas. Atsakovo nuomone, vaikui išvykus gyventi į užsienį, parama turi būti nutraukta.

17.       Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl vaiko teisės gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo pirmiausiai yra būtina aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, oficialiai aiškinančio Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, šioje srityje suformuotus imperatyvus, taip pat iš viršnacionalinės teisės kylančius įsipareigojimus.

18.       Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2018 m. sausio 24 d. nutarimai).

19.       Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti vaikystę aiškintinas kartu su 39 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas“ (Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas). Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vaikams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat kad įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilnamečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas išaiškino, jog iš minėtų Konstitucijos nuostatų, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas. Šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas).

20.       Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, jog visuose pagrindiniuose žmogaus teisių apsaugą garantuojančiuose tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas valstybių konsensusas priimant visus sprendimus dėl vaikų svarbiausiu kriterijumi laikyti jų interesus (žr., pvz., 2020 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2399-756/2020). 1989 m. Vaiko teisių konvencijoje, be kita ko, nustatyta, kad imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidybos organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 str. 1 d.); taip pat nustatytas valstybių dalyvių įsipareigojimas teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgiant į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir šiam tikslui imtis atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių (3 str. 2 d.). Konstitucinis Teismas akcentavo, jog Vaiko teisių konvencijoje, inter alia 3, 26, 27 straipsnių nuostatose, yra įtvirtintas vaiko interesų pirmumo principas, kurio paisydama valstybė turi pareigą teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka teikti jam materialinę paramą, tačiau atsižvelgdama pirmiausia į vaiko tėvų, globėjų ar kitų asmenų, kurie inter alia finansiškai atsako už jį pagal įstatymą ir kuriems tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą, teises ir pareigas, taip pat į vaiko ir asmenų, turinčių vaiką išlaikyti, išteklius ir galimybes. Pažymėta, kad pagal šią konvenciją valstybės teikiama materialinė parama vaikui, skirta inter alia jam išlaikyti, yra tik pagalba tėvams ar kitiems tokią pareigą turintiems asmenims (27 str. 3, 4 d.) (Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-139-552/2020; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-157-552/2020). 

21.       Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 24 straipsnyje numatyta, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą, ir kad visuose viešųjų ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko interesais. Vaiko interesų pirmumo principas yra vienas iš Sąjungos teisės sistemoje taikomų principų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne vieną kartą yra nusprendęs, kad jis užtikrina pareigos atsižvelgti į Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažinto vaiko interesų pirmumo paisymą (2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Rendón Mar?n, C‑165/14, EU:C:2016:675, 76–78 punktai; 2017 m. gegužės 10 d. sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 60 punktas). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad Vaiko teisių konvencija yra privaloma kiekvienai valstybei narei ir kad ji yra vienas iš su žmogaus teisių apsauga susijusių tarptautinių dokumentų, į kuriuos jis atsižvelgia taikydamas bendruosius Sąjungos teisės principus (2006 m. birželio 27 d. sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, EU:C:2006:429, 37 punktas).

22.       Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir ją aiškinančią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės institucijos, spręsdamos klausimus, susijusius su šeimomis, turi atsižvelgti į vaiko interesus; priimant sprendimus dėl vaikų, vaikų interesai turi būti svarbiausi (2012 m. sausio 19 d. sprendimo byloje Popov prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 39472/07, 140 punktas; 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje Rahimi prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 8687/08, 108 punktas; 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger and Shuruk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41615/07, 135 punktas).

23.       Nagrinėjamoje byloje taip pat svarbu atkreipti dėmesį į teisės aktų nuostatas, susijusias su laisvu asmenų judėjimu: Chartijos 45 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvieno ES piliečio judėjimo ir apsigyvenimo ES laisvė, o pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnio 1 dalį kiekvienas ES pilietis turi teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje laikydamasis Europos Sąjungos sutartyje, SESV ir joms įgyvendinti priimtose nuostatose nustatytų apribojimų ir sąlygų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra pripažinęs, kad SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatytos galimybės ES piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo naudojimosi jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo minėtomis galimybėmis (2013 m. liepos 18 d. sprendimo Prinz ir Seeberger sujungtose bylose C-523/11 ir C-585/11, EU:C:2013:524, 28 punktas; 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo Pusa, C‑224/02, EU:C:2004:273, 19 punktas ir kt.).

24.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams numato Vaikų išlaikymo fondo įstatymas (bylai aktuali 2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. X-987 redakcija), kuris įtvirtina ir reguliuoja valstybės skiriamų nustatyto dydžio lėšų vaikui išlaikyti mokėjimo pagrindus (1 str. 3 d.). Nurodyto įstatymo tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą, esant Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytiems pagrindams, suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą (1 str. 1 d.).

25.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad priimant Vaikų išlaikymo fondo įstatymą buvo siekiama sukurti naują vaiko teisės gauti išlaikymą iš savo tėvų įgyvendinimo mechanizmą ir valstybė, esant atitinkamoms sąlygoms, prisiėmė pareigą mokėti vaikui tėvų nemokamą išlaikymą su teise sumokėtas išmokas regreso tvarka išsiieškoti iš skolininko (Civilinio kodekso 3.204 str. 3 d., Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 str. 1 d.) (žr., pvz., 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017, 2014 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-97/2014).

26.       Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžtos pagrindinės šio įstatymo sąvokos: 3 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas – vienas iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjas (rūpintojas), kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir kurie kreipiasi į Vaikų išlaikymo fondo administratorių dėl vaiko išlaikymo lėšų mokėjimo; 5 dalyje įtvirtinta, kad vaikas – nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas). Iš Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatų matyti, jog ir pareiškėjui (vienam iš tėvų, su kuriuo teismo sprendimu gyvena vaikas, arba globėjui (rūpintojui), besikreipiančiam dėl Fondo išmokų, ir vaikui (jaunesniam nei 18 metų asmeniui arba vyresniam nei 18 metų nedarbingam asmeniui, jeigu jam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas invalidumas (neįgalumas), dėl kurio išlaikymui skiriamų išmokų kreipiamasi, nustatytas bendras reikalavimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi tam, kad pareiškėjas ir vaikas atitiktų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalyje apibrėžtas sąvokas, jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

27.       Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis numato, kad fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį; o 2 dalyje įtvirtinta, jog į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio. 

28.       Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 4 straipsnyje aptarta Fondo išmokų mokėjimo tvarka: pareiškėjas, turintis teisę kreiptis į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų, Fondo administratoriui pateikia dokumentus, nustatytus kreipimosi į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų tvarkos apraše (1 d.); Fondo išmokos mokamos Fondo administratoriaus sprendimu (2 d.).

29.       Vaikų išlaikymo fondo įstatymo

30.       Atsakovas skundžiamo Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. V2-7649 priėmimo pagrindu, lemiančiu paskirtų išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimą, nustačius, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublika, nurodė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, 3 straipsnio 2 ir 4 dalis, 4 straipsnio 2 dalį, 6 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

31.       Kaip minėta anksčiau, Vaikų išlaikymo fondo įstatyme yra įtvirtinti konkretūs pagrindai, kuriems esant Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą (6 str. 1 d.), ir šie pagrindai, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant Fondo išmokų mokėjimas gali būti nutraukiamas. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nė vienoje iš atsakovo nurodytų normų expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra įtvirtintas toks išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, kaip vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimas, t. y. išvykimas iš Lietuvos Respublikos; tokio pagrindo nėra įtvirtinta ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriuo, be kita ko, vadovavosi atsakovas, bei Civilinio kodekso 3.194 straipsnio 4 dalyje, į kurią nukreipia Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Tai įvertinus, konstatuotina, jog įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip išvykimas gyventi į užsienį, o išmokų mokėjimo nėra pagrindo nutraukti faktiniu pagrindu, kuris Vaikų išlaikymo fondo įstatyme eksplicitiškai nėra apibrėžtas. Tai jau ne kartą buvo konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1719/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-197/2014, 2014 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-97/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).

32.       Kaip pastebėta, tam, kad pareiškėjas ir vaikas atitiktų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalyje apibrėžtas sąvokas, jie turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra viena iš būtinų sąlygų, kad asmuo atitiktų pareiškėjui ir vaikui pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 5 dalį keliamus reikalavimus ir galėtų įgyvendinti teisę kreiptis dėl Fondo išmokų įgijimo. Tačiau tam, kad asmuo, įgijęs teisę į Fondo išmokas, teisę gauti Fondo išmokas išlaikytų, pareiga nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagal ginčui aktualias Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas nėra nustatyta.

33.       Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad, atsižvelgiant į anksčiau minėtus Konstitucinio Teismo formuojamus imperatyvus dėl valstybės pareigos užtikrinti, kad taikant įstatymus ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti, taip pat į iš viršnacionalinės teisės (1989 m. Vaiko teisių konvencijos 3, 26, 27 str., Chartijos 24 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos) kylančius įpareigojimus valstybės institucijoms, sprendžiant klausimus, susijusius su šeimomis, prioritetu laikyti vaiko interesus, imperatyvių įstatymo normų ir baigtinio Fondo išmokų mokėjimo nutraukimo sąrašo aplinkybių (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 str. 1 d.) plečiamasis aiškinimas ir jų taikymas nustatant papildomus, iš įstatymo neišplaukiančius įpareigojimus, neatitiktų ne tik teisėtumo reikalavimų, bet ir vaiko interesų, dėl to yra negalimas. Atitinkamai atsakovo siekis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normas aiškinti plečiamai yra nepagrįstas. 

34.       Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tuo atveju, kai teisės aktų reikalavimai yra imperatyvūs ir reiškia, jog kitokie elgesio variantai yra neleidžiami, šių reikalavimų negalima aiškinti plečiamai ar jų įgyvendinimą sieti su kokiomis nors sąlygomis ar išimtimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1007-822/2016). Viešojo administravimo subjektų kompetencijos taip pat negalima aiškinti plečiamai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2479-261/2016, Administracinė jurisprudencija, 2016 m., Nr. 31, p. 439-469). Taip pat teismo praktikoje nurodoma, kad teisės normų, susijusių su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai (2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-492/2018, 2015 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2770/2014). 

35.       Tokį Vaikų išlaikymo fondo įstatymo normų, inter alia 6 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Išplėstinei teisėjų kolegijai kilus abejonių dėl byloje taikytinų įstatymo normų konstitucingumo, buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštaravo Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad gautų Vaikų išlaikymo fondo išmoką.

36.       Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimu pripažino, kad inter alia Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (Žin., 2006, Nr. 144-5464) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime pažymima, jog reikalavimas tiek pareiškėjui, tiek vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje buvo įtvirtintas tik kaip viena iš būtinų Fondo išmokų skyrimo sąlygų, todėl Fondo išmokos, paskirtos pareiškėjui ir vaikui atitikus ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintą sąlygą – kreipimosi dėl Fondo išmokų ir jų skyrimo momentu nuolat gyvenant Lietuvos Respublikoje, net jeigu šie asmenys vėliau išvyko iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę, pagal Fondo įstatymą turėjo būti mokamos ir jų mokėjimas negalėjo būti nutraukiamas nei pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3, 5 dalis, nei atitinkamai pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalis, 6 straipsnio 1 dalį (22.2. punktas). Papildomai pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime, įvertinęs vėliau įsigaliojusių ir šioje byloje netaikomų Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatų teisėtumą, konstatavo, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta būtina jau paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo vien vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos įtvirtintas kaip specialus išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas, nepaisyta iš Konstitucijos, inter alia iš jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies kylančio konstitucinio vaiko interesų pirmumo imperatyvo, suponuojančio inter alia valstybės pareigą užtikrinti, kad įtvirtinant teisinį reguliavimą būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaryta prielaidų juos pažeisti, taip pat konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

37.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išmokų, skiriamų iš Fondo, nutraukimas yra pakankamai aiškiai apibrėžtas Vaikų išlaikymo fondo įstatyme ir pareiškėjo gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimas priteisto išlaikymo išieškojimo expressis verbis (tiesiogiai) nenutraukia, ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos pasikeitimas (išvykimas iš Lietuvos Respublikos) nesąlygoja Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo (žr., pvz., 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-197/2014, 2014 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-97/2014; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017). Pridurtina, jog ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija yra nuosekli, dėl to atsakovo argumentai dėl skirtingos teismų praktikos atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o atsakovo nurodomais pirmosios instancijos teismo ar VAGK sprendimais nėra pagrindo vadovautis. Šioje nutartyje pateikti išaiškinimai papildo jau anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bei ją apibendrina, parodydama aiškią teismo praktikos formavimo kryptį.

38.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog išmokų iš Fondo nutraukimas galimas tik expressis verbis Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatytais pagrindais, o tiek Fondo administracija, tiek VAGK plečiamai išaiškino Vaikų išlaikymo fondo įstatymo nuostatas bei nepagrįstai nurodė, kad teisė į Fondo išmokas turi būti panaikinama ir tuomet, kai vaikas neatitinka įstatymo nuostatos dėl nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Nenustačius, jog atsirado Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, pareiškėja neturėjo pareigos apie aplinkybę, kad pareiškėja ir jos sūnus L. G. 2009 m. liepos 7 d. išvyko į užsienio valstybę, pranešti Fondo administracijai, dėl to pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra teisingos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. V2-7649 ir VAGK 2015 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 3R-304(AG-220/01-2015). Kadangi kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria bylos dalis dėl Fondo administracijos 2015 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. (1.34-6789)D2-15305 buvo nutraukta, nebuvo ginčijama, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti šią teismo sprendimo dalį, todėl dėl jos nepasisako.

39.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti bei tinkamai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (iki 2016 m. birželio 30 d. galiojusi redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjas) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė