Civilinė byla Nr. 3K-3-277/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.1; 30.4.2;
94.2.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. birželio 17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. kasacinį skundą dėl
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių E. D. ir P. G.
(P. G.) ieškinį atsakovams A. N. ir Kauno miesto savivaldybei dėl
įsakymo panaikinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir nuosavybės
teisių pripažinimo; tretieji asmenys –
VĮ Registrų
centras, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, E. N., O. I.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovės prašė:
1) pripažinti juridinę reikšmę
turinčius faktus, kad:
ieškovė E. D. priėmė po
tėvo A. B. mirties 1995 m. liepos 2 d. palikimą – 1/2 dalį ūkinio
pastato (unikalus kodas (duomenys
neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini);
ieškovė P. G. priėmė po
motinos E. J. mirties 1995 m. rugsėjo 14 d. palikimą – 1/2 dalį
ūkinio pastato (unikalus kodas (duomenys
neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini);
2) atnaujinti terminą Kauno
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui
Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“ ginčyti;
3) panaikinti Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą
Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“;
4) priteisti iš atsakovo po 1/2
dalį ūkinio pastato (unikalus kodas (duomenys
neskelbtini)), pažymėto indeksu 3I1m, esančio (duomenys neskelbtini).
Ieškovės teigė, kad yra ginčo
ūkinio pastato, iš kolūkio išpirkto dar
sovietiniais laikais, bendraturtės, jos visą laiką naudojosi ir šiuo metu naudojasi šiuo pastatu. Dėl
to, ginčijamu įsakymu atkūrus atsakovui nuosavybės teises į ginčo statinį
natūra, pažeidžiamos jų nuosavybės teisės. Be to, įsakymas priimtas pažeidžiant
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
nuostatas, nes: 1) atsakovas nepateikė jo nuosavybės teises į ūkinį pastatą,
pažymėtą indeksu 3I1m, esantį (duomenys
neskelbtini), patvirtinančių dokumentų; Kauno rajono apylinkės teismo 1994
m. vasario 14 d. sprendime nustatytas tik abstraktus faktas, kad atsakovo tėvas
O. N., A. s., iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą
ir ūkinius pastatus (duomenys
neskelbtini); šis faktas nepatvirtina, jog O. N. valdė būtent ūkinį
pastatą, pažymėtą indeksu 3I1m, esantį (duomenys
neskelbtini); VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. lapkričio 27 d.
aktas, surašytas šio filialo darbuotojų, kuriame pažymima, kad ūkinis pastatas,
iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise priklausęs atsakovo tėvui O. N., A.
s., kadastrinių matavimų byloje pažymėtas 3I1m ir yra adresu: (duomenys neskelbtini), nenurodytas nuosavybės
teises patvirtinančių dokumentų sąraše, todėl taip pat negalėjo būti pagrindas
nuosavybės teisėms atkurti; 2) ūkinis pastatas pagal įstatymus yra įsigytas
privačion nuosavybėn (paveldėtas ieškovių, mirus anksčiau lygiomis dalimis
asmeninės nuosavybės teise jį valdžiusiems ieškovės E. D. tėvui A. B.
ir ieškovės P. G. motinai E. J.), todėl nuosavybės teisės į šį
pastatą atsakovui galėjo būti atkurtos tik išpirkimo būdu (Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas,
16 straipsnis); be to, nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą atsakovui buvo atkurtos jį išperkant,
todėl ir dėl ginčo ūkinio pastato, kaip šio namo priklausinio, turėjo būti
taikomas toks pats nuosavybės teisių atkūrimo būdas.
Ūkinio pastato įsigijimo pagal
įstatymus privačion nuosavybėn aplinkybei pagrįsti ieškovės nurodė, kad jų
šeimas, 1940 metais apsigyvenusias (duomenys
neskelbtini), sieja giminystės ryšys. Kauno rajono Vykdomojo komiteto 1941
m. kovo 12 d. aktu jiems, kaip vienai šeimai, buvo suteikti naudotis pastatai:
gyvenamasis namas, pažymėtas indeksu 1A1ž, su priklausiniais (sandėliais,
tvartu, daržine ir kitais kiemo įrenginiais), esantys (duomenys neskelbtini). Vėliau pastatai buvo perimti kolūkio
nuosavybėn, o šis 1955 metais leido ieškovių šeimoms juos išsipirkti. Mirus
ieškovės P. G. tėvui, gyvenamasis namas su priklausiniais, taip pat ir
ginčo ūkinis pastatas, buvo įregistruoti apylinkės ūkinėse knygose jos motinos
E. J. vardu. Ieškovės E. D. tėvas A. B., norėdamas pagerinti
šeimos buitį, 1960 m. gegužės 10 d. notarine sutartimi įsigijo 3/8 idealiąsias
dalis pastatų (medinio namo su rūsiu ir medinio tvarto), esančių (duomenys neskelbtini), greta turėtų
pastatų. Šiuose pastatuose apsigyveno ieškovės E. D. šeima, tačiau,
ieškovių teigimu, abi šeimos sutarė, jog ir toliau lygiomis dalimis valdys
ginčo ūkinį pastatą, kaip abiejų šeimų gyvenamųjų namų priklausinį, šiuo metu
inventorizuotą indeksu 3I1m. Ieškovės taip pat nurodė, kad 1965–1967 metais jų
tėvai, būdami giminaičiai, kolūkio pirmininko leidimu bendrame kieme (duomenys neskelbtini), bendromis
lėšomis ir darbu pasistatė pastatą, pažymėtą indeksu 1A1p. Ieškovių teigimu,
registruojant šį pastatą apylinkės ūkio knygose, ieškovės P. G. vardu
išrašytoje kolūkio pažymoje ieškovių tėvų sutikimu kaip gyvenamojo namo
priklausinys buvo įrašytas ir ginčo ūkinis pastatas, kurio po 1/2 dalį, tėvams
mirus, paveldėjo ieškovės, pradėdamos šį turtą faktiškai valdyti.
Ieškovės P. G. teigimu,
ji, 1995 m. rugsėjo 14 d. mirus motinai E. J., priėmė palikimą, pateikdama
pareiškimą notarų biurui dėl gyvenamojo namo, pažymėto indeksu 1A1Ž, esančio (duomenys neskelbtini), o 1/2 dalį ginčo
ūkinio pastato, kaip namo priklausinio, priėmė faktiškai pradėdama ją valdyti.
Ieškovė nurodė, kad 1998 metais buvo atlikta jos namų valdos, taip pat ir
ūkinio pastato, pažymėto indeksu 3I1m, kaip gyvenamojo namo, pažymėto indeksu
1A1p ir esančio (duomenys neskelbtini),
priklausinio, inventorizacija, suteiktas registro Nr. 20/192204. Ieškovės
E. D. teigimu, ji, 1995 m. liepos 2 d. mirus tėvui A. B., priėmė
palikimą, pateikdama pareiškimą notarų biurui dėl pinigų, sumokėtų
vienkartinėmis valstybės išmokomis už namų valdos žemės sklypą, ir piniginio
indėlio su procentais bei kompensacija; priėmus dalį palikimo, priimamas ir
visas palikimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis); 1/2 dalį ginčo ūkinio
pastato, kaip gyvenamojo namo priklausinio, ji priėmė faktiškai pradėdama ją
valdyti. Paveldėjimo teisės liudijimo į pradėtas faktiškai valdyti ūkinio
pastato dalis nebuvo išduota, todėl ieškovės prašo nustatyti juridinę reikšmę
turintį faktą dėl palikimo priėmimo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).
Prašymui atnaujinti praleistą įsakymo ginčijimo terminą pagrįsti
ieškovės pažymėjo, kad jų senyvas amžius, silpna sveikata ir prastas lietuvių
kalbos mokėjimas lėmė tai, jog buvo praleistas Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje
nustatytas 30 dienų terminas atitinkamos institucijos sprendimui dėl nuosavybės
teisių atkūrimo apskųsti. Terminas praleistas nedaug, todėl, atsižvelgiant į
pirmiau nurodytas priežastis, kurios pripažintinos svarbiomis, turi būti
atnaujintas (CK 1.5 straipsnis, 1.131 straipsnio 2 dalis).
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį iš
dalies tenkino:
panaikino Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą
Nr. A-1915 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui A. N.“;
ieškinio reikalavimą dėl
juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo paliko nenagrinėtą;
kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad 1991 m.
gruodžio 20 d. atsakovas A. N. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę,
prašydamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį
namą ir ūkinius pastatus), esantį (duomenys
neskelbtini), grąžinant jį natūra, dabartine šio turto valdytoja
nurodydamas A. J. Kauno rajono apylinkės teismo 1994 m. vasario 14 d.
sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad atsakovo tėvas O. N.,
A. s., iki 1940 m. asmeninės nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą ir
ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini).
VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. lapkričio 27 d. akto, surašyto šio
filialo darbuotojų, duomenimis, ūkinis pastatas, iki 1940 m. asmeninės
nuosavybės teise priklausęs atsakovo tėvui O. N., A. s., kadastrinių
matavimų byloje pažymėtas 3I1m ir yra adresu: (duomenys neskelbtini). Kauno rajono savivaldybės administracijos
direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. A-1915 atsakovui A. N.
atkurtos nuosavybės teisės į tėvo O. N. turėtą ūkinį pastatą 3I1m, esantį (duomenys neskelbtini), grąžinant jį
natūra. 2007 m. rugpjūčio 2 d. ieškovės kreipėsi į teismą.
Teismas taip pat nustatė, kad 1960
m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi A. B. (ieškovės E. D.
tėvas) įsigijo 3/8 dalis visos namų valdos, susidedančios iš gyvenamojo namo,
rūsio ir tvarto. Kauno rajono Užliedžių apylinkės viršaičio 1992 m. balandžio
17 d. pažymėjimo Nr. 162 duomenimis, A. B. vardu įregistruota
1/2 dalis gyvenamojo namo su 4 priestatais ir 7 ūkio pastatais; nuosavybės
teisės pagrindas – 1960 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartis. 1992 m.
gruodžio 16 d. sutartimi A. B. padovanojo dukteriai E. D. (ieškovei)
1/2 dalį gyvenamojo namo ir 1/2 dalį medinio ūkio pastato, pažymėto indeksu
5J1m, su dalimi kiemo įrengimų; teismo nuomone, sutartyje padarytas rašymo
apsirikimas; turėtų būti indeksas 3J1m, nes VĮ Registrų centro pateiktuose
duomenyse nei (duomenys neskelbtini),
nei (duomenys neskelbtini) nenurodyta
pastato, pažymėto indeksu 5J1m. 1995 m. liepos 3 d. mirus tėvui A. B.,
ieškovei E. D., gyvenančiai (duomenys
neskelbtini), 1996 m. sausio 25 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas
pagal įstatymą; paveldimas turtas – pinigai – 13,13 Lt, sumokėtų vienkartinėmis
valstybės išmokomis už namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 1996 m. liepos 23 d. sutartimi ieškovė
E. D. ir kita bendraturtė A. S. pardavė lygiomis dalimis B. Š.
medinį gyvenamąjį namą su 4 priestatais, o A. S. – ir mūrinį ūkio
pastatą, pažymėtą indeksu 4J1p. 1997 m. vasario 24 d. ieškovei E. D.
išduotas papildomas pavedėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą; paveldimas
turtas – piniginis indėlis su procentais ir kompensacija. 1966 m. spalio
15 d. dovanojimo sutartimi E. J. (ieškovės P. G. motina) dovanojo
savo seseriai E. L. gyvenamąjį namą su ūkio pastatais: sandėliu, daržine
ir 1/2 dalimi tvarto (šis yra po vienu stogu su kitu tvartu, priklausančiu
kitam savininkui), esančius (duomenys
neskelbtini); nuosavybės teisės pagrindas – Kauno rajono Užliedžių
apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto 1966 m. spalio 7 d. išduotas ūkinės knygos
išrašas. 1997 m. kovo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą
duomenimis, ieškovė P. G. paveldėjo 1/3 dalį motinai E. J., mirusiai
1995 m. rugsėjo 14 d., priklausiusio turto; paveldimą turtą, kuriam
išduotas šis liudijimas, sudaro: 3/5 dalys žiogrinio gyvenamojo namo su trimis
priestatais ir dalimi kiemo įrengimų, esančių (duomenys neskelbtini).
Pažymėjęs, kad ginčas byloje iš
esmės kilo ne dėl nuosavybės teisės į ginčo statinį atkūrimo atsakovui, o dėl
šios teisės atkūrimo būdo, teismas, nustatęs, kad nuosavybės teisės atsakovui
buvo atkurtos tiek į gyvenamąjį namą, tiek į tvartą, tačiau vienu atveju –
išperkant, o kitu – grąžinant natūra, sutiko su ieškovių argumentu, jog
nuosavybės teisės tiek į gyvenamąjį namą, tiek į ginčo pastatą atsakovui turėjo
būti atkurtos išmokant piniginę kompensaciją (Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas). Teismo
nuomone, atsakovas turėtų teisę atkurti nuosavybės teises natūra, jeigu ginčo
pastatas – tvartas – nebūtų buvęs pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar paveldėjimo
objektas. Aplinkybę, kad tvartas buvo kitų asmenų (ieškovės P. G. motinos,
ieškovės E. D. tėvo) nuosavybės objektas, įgytas pagal įstatymus,
patvirtina bylos rašytiniai duomenys. Ginčo statinys nėra valstybės nuosavybė,
tai pat nėra bešeimininkis turtas. E. J. (ieškovės P. G. motinos) ir A. B.
(ieškovės E. D. tėvo) nekilnojamasis turtas tarybiniais laikais buvo
traktuojamas kaip ūkis, valda, ir visuose sandoriuose bei ūkio knygose prie
gyvenamųjų namų buvo nurodomi kiti ūkiniai pastatai bei kiemo įrenginiai. Gyvenamieji
namai nebuvo atskirti nuo ūkinių pastatų, todėl vien ta aplinkybė, kad ginčo
turtas neįregistruotas registre, negali paneigti to fakto, jog tai yra privačios
nuosavybės objektas. Ieškovės, pareikšdamos norą paveldėti tėvų turtą, įgijo
teisę įregistruoti nuosavybę. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė E. D. po
tėvo mirties bei ieškovė P. G. po motinos mirties kreipėsi dėl turto
paveldėjimo ir joms buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, teismas
konstatavo, kad ieškovės priėmė palikimą. Bylos duomenis teismas įvertino kaip
patvirtinančius, kad ieškovės E. D. tėvas ir ieškovės P. G. motina
nuosavybės teise valdė po 1/2 dalį tvarto, esančio (duomenys neskelbtini), nes, įsigiję gyvenamąjį namą, įsigijo ir
priklausinius (CK 4.19 straipsnis). Be to, teismo nuomone, tai matyti iš įrašų
ūkinėse knygose. Teismas taip pat pripažino, jog ieškovės, nuo 1941 m.
besinaudojančios ir valdančios ginčo statinį, yra teisėtos šio naudotojos ir
valdytojos, nes, tėvams mirus, kreipėsi į notarų biurą dėl turto paveldėjimo,
tik neįregistravo nuosavybės teisių. Teismas sprendė, kad ieškovių teisės yra
pažeidžiamos, todėl ginčijamas įsakymas naikintinas. Teismo nuomone, panaikinus
įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, nebus pažeistos atsakovo teisės,
nes jam bus teisingai atlyginta pinigine kompensacija, be to, taip bus
išlaikyta atsakovo ir vėlesnių turto savininkių – ieškovių – interesų
pusiausvyra.
Spręsdamas dėl ieškovių prašymo
atnaujinti terminą įsakymui ginčyti, teismas nurodė, kad ieškovės nepraleido ieškinio
senaties termino, nes nagrinėjamoje byloje taikytinas ne Administracinių bylų
teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų kreipimosi
į teismą terminas, o CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties
metų ieškinio senaties terminas.
Dėl ieškinio reikalavimo
nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus teismas pažymėjo, kad pagal CK 5.50
straipsnio 1 dalį neleidžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar
išlygomis. Atsižvelgęs į tai, kad abi ieškovės po tėvų mirties kreipėsi į
notarą dėl turto paveldėjimo, joms išduoti paveldėjimo teisės liudijimai,
teismas sprendė, jog ieškovių prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys
faktai nesukels joms jokių teisinių padarinių, dėl to ši bylos dalis paliktina nenagrinėta
(CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 445 straipsnis), ginčo ūkinio pastato
paveldėjimo klausimai spręstini susitvarkant dokumentus ir kreipiantis į notarą
dėl papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Teismas atkreipė dėmesį į
tai, kad teismui pateiktų ir šiame sprendime išvardytų rašytinių įrodymų
(įvairių sandorių) pagrindu negalima nustatyti, kokiomis dalimis ir kam
priklausytų nuosavybės teise ginčo ūkinis pastatas. Kartu teismas nurodė, kad
tikrintinas ir faktas, ar nepadaryta rašymo apsirikimo klaidos sutartyje, pagal
kurią ieškovei E. D. buvo padovanotas turtas.
Ieškovių reikalavimą priteisti
joms iš atsakovo po 1/2 dalį ūkio pastato teismas pripažino atmestinu tuo pačiu
pagrindu, kuriuo paliko nenagrinėtą bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčių
faktų nustatymo, kartu pažymėdamas, jog negali nustatyti nuosavybės teisių
dalių, nes neaiškios pirkėjų, paveldėtojų, apdovanotųjų ūkinio pastato dalys; be
to, patenkinus reikalavimą dėl ginčijamo įsakymo, kuriuo atsakovui atkurtos
nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, panaikinimo, atsakovas netenka šios
nuosavybės, dėl to neįmanomas ir ūkinio pastato iš jo priteisimas.
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. sausio 6 d. nutartimi atsakovų
apeliacinius skundus atmetė, Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo
14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15
straipsnio 2 punktą gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra valstybės išperkami
iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio
įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn.
Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys patvirtina, kad šalių ginčas kilo dėl
ūkinio pastato – tvarto – nuosavybės atkūrimo būdo. Byloje esančius rašytinius
įrodymus (pirkimo–pardavimo sutartis, Kauno rajono Užliedžių apylinkės
viršaičio išduotą pažymėjimą, dovanojimo sutartis, paveldėjimo teisės liudijimus,
Kauno apskrities archyvo pažymėjimą, ūkio knygų išrašus) pripažinusi
patvirtinančiais aplinkybę, kad ieškovės paveldėjo turtą, taip pat ir ginčo
ūkinį pastatą – tvartą, taigi įsigijo šį pagal įstatymus privačion nuosavybėn,
teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuosavybės
teisės į ginčo turtą atsakovui turėjo būti atkurtos ne natūra, o skiriant
kompensaciją. Teisėjų kolegija taip pat nurodė pritarianti pirmosios instancijos
teismo pozicijai, kad, panaikinus ginčijamą įsakymą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo natūra, nebus pažeistos atsakovo teisės, nes jam bus teisingai
atlyginta pinigine kompensacija, be to, taip bus užtikrinta jo ir vėlesnių
turto savininkių – ieškovių – interesų pusiausvyra. Teisėjų kolegijos nuomone,
šiuos argumentus patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija
ginčijamu klausimu. Pažymėjusi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, jog, byloje esant pareikštam civilinio pobūdžio reikalavimui, nepaisant
to, kad ginčijamas ir administracinis aktas, ginčas laikytinas kilusiu iš
civilinių teisinių santykių, teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamoje byloje
taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų
ieškinio senaties, o ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio
1 dalyje įtvirtintas trisdešimties dienų kreipimosi į teismą terminas. Be to,
konstatavusi, kad apie savo pažeistas teises ieškovės sužinojo 2007 m. liepos
mėnesį, teisėjų kolegija sprendė, jog įstatyme nustatytas terminas pažeistoms
teisėms ginti, ieškovėms į teismą kreipusis 2007 m. rugpjūčio 2 d., nebuvo
praleistas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
prašo teismų sprendimą bei nutartį panaikinti ir bylą nutraukti. Šis
kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Iš bylos duomenų ir
pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų matyti, kad ieškovės pareiškė
tik du teisiškai reikšmingus reikalavimus: 1) atnaujinti terminą Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui dėl
nuosavybės teisių atkūrimo ginčyti ir 2) panaikinti šį administracinį aktą. Taigi
ginčas yra kilęs tik dėl administracinio akto teisėtumo, o ne iš civilinio
teisinio santykio. Kasatoriaus nuomone, tik nuginčijus nurodytą įsakymą administraciniame
teisme, būtų atsiradęs pagrindas reikšti civilinio teisinio pobūdžio
reikalavimus bendrosios kompetencijos teisme. Dėl to šią bylą nagrinėję
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, priimdami sprendimą bei nutartį,
išnagrinėjo ne civilinį, o administracinį ginčą, taip pažeisdami CPK 26
straipsnyje reglamentuojamas rūšinio teismingumo taisykles ir nukrypdami nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Rūšinio
teismingumo taisyklių pažeidimas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą yra
absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas.
2.
Neteisingas ginčo pobūdžio nustatymas lėmė netinkamą materialiosios teisės
normų taikymą. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai šioje byloje taikė CK
1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties,
o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trisdešimties dienų skundo
padavimo terminą.
3. Teismų sprendimas ir
nutartis priimti pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įrodymų
vertinimo taisykles. Ieškovių įrodinėjamai esminei aplinkybei, kad jų tėvai,
vėliau – ir jos pačios (paveldėjimo būdu) įgijo pagal įstatymus privačion
nuosavybėn po 1/2 dalį ginčo ūkinio pastato, pažymėto indeksu 3I1m, pagrįsti byloje
nepateikta jokių patikimų rašytinių ar kitokių duomenų, išskyrus ieškovių
prieštaringus paaiškinimus. Teismų išvados šiuo klausimu taip pat nepagrįstos
jokiais objektyviais įrodymais, neįsigilinta į ginčo esmę (prašymas atkurti
nuosavybės teises į kasatoriaus tėvui priklausiusius pastatus paduotas dar 1991
m. gruodžio 20 d.; Kauno rajono apylinkės teismo 1994 m. vasario 14 d. sprendimu
nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo ūkinio pastato
priklausymo iki nacionalizacijos kasatoriaus tėvui nuosavybės teise; ginčijamu
2007 m. birželio 6 d. įsakymu kasatoriui atkurtos nuosavybės teisės į šį
pastatą, grąžinant jį natūra; jokių aplinkybių, įvykusių per šį laikotarpį ir
galėjusių padaryti tokią restituciją negalimą, nenustatyta), sprendimas ir
nutartis nemotyvuoti. Kasatoriaus teigimu, teismai, vertindami nuosavybės
teisių į ginčo pastatą atsiradimo aplinkybes, visiškai nenagrinėjo ir neatsižvelgė
į jo bei kito atsakovo išdėstytus paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus,
nenurodė jokių šių duomenų atmetimo argumentų. Dėl to teismų sprendimo bei
nutarties turinys neatitinka CPK 270 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
4. Pirmosios instancijos
teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisės į ginčo ūkinį pastatą įgijimo, rėmėsi
į bylą pateiktu ūkinės knygos išrašo nuorašu, kuriame neužfiksuota jokių
konkrečių duomenų apie šio pastato įsigijimą nuosavybėn, ir taip nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio
12 d. nutartyje civilinėje byloje L. J.
v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-395/2006, pateikto išaiškinimo,
kad ūkinėse knygose esantis įrašas, kas yra gyvenamojo namo savininkas, nėra
įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nenurodyta nuosavybės įsigijimo
pagrindo.
5. Apeliacinės instancijos
teismo nutartyje neišdėstyta jokių motyvų, kuriais atmetami atsakovų
apeliacinių skundų argumentai, taigi – nespręsta nei dėl faktinio, nei dėl
teisinio apeliacinių skundų pagrindo. Taip buvo pažeistos CPK 320 straipsnio 1
dalies, 331 straipsnio nuostatos.
Pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovo A. N. kasacinio
skundo atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija nurodo, kad pritaria
kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovės prašo šį atmesti, teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodomi tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Ieškovių teigimu, po 1/2 dalį ginčo ūkinio
pastato, kaip paveldėto gyvenamojo namo priklausinį, jos priėmė faktiškai
pradėdamos jas valdyti. Paveldėjimo teisės liudijimų į pradėtas faktiškai
valdyti ūkinio pastato dalis nebuvo išduota, todėl teko kreiptis į teismą,
prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl palikimo priėmimo. CPK 444
straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu pareikšti ieškinio reikalavimai dėl
juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra civilinio teisinio pobūdžio. Tik
konstatavus ginčo ūkinio pastato, kaip priimto palikimo dalies, priklausymą pagal
įstatymus nuosavybės teise ieškovėms, atsirado teisė ginčyti Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą dėl
nuosavybės teisių atkūrimo atsakovui. Taigi byloje nagrinėjamas ginčas kilęs
tiek dėl administracinio akto teisėtumo, tiek iš civilinio teisinio santykio,
nes, ieškovių teigimu, buvo pažeistos jų nuosavybės teisės į ginčo ūkinį
pastatą. Kadangi ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio, tai pagrįstai,
nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių, buvo išnagrinėtas bendrosios
kompetencijos teisme. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl
CPK 26 straipsnio pažeidimo ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio
senaties termino netinkamo taikymo, yra teisiškai nepagrįsti.
2. Teismai tinkamai, pagal CPK 185 straipsnio
reikalavimus, įvertino byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų,
taip pat ir įrašų ūkinėse knygose, visumą, todėl padarė teisingas išvadas dėl
ieškinyje pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Ieškovių teigimu, atsakovas, kuriam
nuosavybės teisės į jų paveldėtą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos išmokant piniginę kompensaciją,
nepagrįstai tikisi atkurti nuosavybės teises į šio namo priklausinį – ginčo
ūkinį pastatą – natūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
teisminių ginčų, susijusių su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo, rūšinio teismingumo
CPK 26 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta, kad tuo atveju, kai vienas iš byloje pareikštų ieškinio reikalavimų
yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu aktu, kurio teisėtumas
ginčijamas byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą,
joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Nagrinėjamoje byloje vienas iš
ieškinio reikalavimų yra atnaujinti terminą Kauno miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymui, kuriuo A. N.
atkurtos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, ginčyti ir šį panaikinti. Šis
ieškinio reikalavimas pareikštas kartu su kitais reikalavimais dėl juridinę
reikšmę turinčių faktų nustatymo ir ūkinio pastato iš atsakovo A. N. priteisimo.
Kasacinio teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama,
kad kai ieškiniu prašomas priimti ar jau priimtas ir ginčijamas valstybės ar
savivaldybės aktas yra tik vienas iš kelių juridinių faktų, kurių pagrindu
atsiranda, pasikeičia ar baigiasi civilinis teisinis santykis, ginčą turi
spręsti kartu su civiliniu ginču ne administracinis, o bendrosios kompetencijos
teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. Kauno miesto
savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2009; 2010 m. sausio 18 d.
nutartį civilinėje byloje J. M. v. Kauno
miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2010; kt.). Ši nuostata
leidžia visą ginčą išspręsti bendrosios kompetencijos teisme, dirbtinai
neskaidant ginčo į atskirus elementus ir nenagrinėjant atskirų elementų
skirtingų sistemų teismuose. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad bylą
nagrinėję teismai, be kitų joje pareikštų civilinio pobūdžio reikalavimų,
išnagrinėję ir individualaus pobūdžio administracinio akto teisėtumo klausimą,
CPK 26 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė ir nenukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos praktikos.
Dėl pareikštam reikalavimui dėl administracinio akto nuginčijimo
terminų taikymo
Kasatorius teigia, kad teismai
nepagrįstai šioje byloje taikė CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrąjį
dešimties metų ieškinio senaties, o ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintą trisdešimties dienų skundo padavimo terminą.
Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje
nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties
terminas, per kurį gali būti apskųstas sprendimas atkurti nuosavybės teises.
Pažymėtina, kad ši įstatymo nuostata skirta piliečiams, turintiems teisę į
nuosavybės teisių atkūrimą ir nesutinkantiems su individualiu administraciniu
aktu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar neatkūrimo, taip pat asmenims, kurių
teisės minėtu aktu yra pažeistos. Nurodytas įstatyme nustatytas trisdešimties
dienų terminas skaičiuotinas nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises įteikimo
dienos. Tokia šio įstatymo taikymo praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje
Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje S. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-35/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės apie priimtą Kauno miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 6 d. įsakymą, kuriuo
atsakovui A. N. atkurtos nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, sužinojo 2007
m. liepos mėnesį, o į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo kreipėsi 2007 m.
rugpjūčio 2 d. Civilinėje ir nuosavybės teisių atkūrimo bylose esantys
rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovėms nebuvo įteiktas ginčijamo įsakymo
nuorašas, nuo kuriuo įteikimo skaičiuojamas trisdešimties dienų įsakymo
apskundimo terminas (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Ieškovės
su šio įsakymo turiniu galėjo susipažinti nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d., kai
savivaldybės administracijos direktorius kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė
teismui ginčijamo įsakymo nuorašą (T. 1, b. l. 61). Teisėjų kolegija
prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs aplinkybę,
jog ieškovės nepraleido trisdešimties dienų termino kreiptis su skundu į teismą
dėl individualaus administracinio akto panaikinimo (ABTĮ 33 straipsnio 1
dalis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), nepagrįstai sprendė CK 1.125 straipsnio 1
dalyje nustatyto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino taikymo.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius teigia, kad teismų
sprendimas ir nutartis priimti pažeidžiant CPK 185 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes teismų išvados, kad ieškovių
tėvai, o vėliau ir jos pačios įgijo pagal įstatymą privačion nuosavybėn po 1/2 dalį
ūkinio pastato, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais.
Kasacinio skundo argumentai dėl
įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmestini.
Teismas įvertina byloje
esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).
Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių
nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar
kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti
pagal Įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jeigu
šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama. Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte
nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio
įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio
įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.
Pastatų įsigijimo privačion nuosavybėn tvarką reglamentavo RTFSR civilinio kodekso,
galiojusio Lietuvos TSR teritorijoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1964 m.
gruodžio 31 d., 185 straipsnis ir 1964 m. CK 255, 281 straipsniai. Juose
nurodyta, kad trobesių (gyvenamojo namo ar jo dalių) pirkimo–pardavimo,
dovanojimo sutartis tam, jog galiotų, turėjo būti patvirtinta notariškai ir per
tris mėnesius įregistruota Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete. Apeliacinės
instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovui A. N. nuosavybės teisės
į ūkinį pastatą galėtų būti atkurtos ne natūra, o valstybei išperkant iš
atsakovo ir atlyginant pagal įstatymo 16 straipsnį, nes ūkinį pastatą
pagal tuo metu galiojusius įstatymus asmenys įsigijo privačion nuosavybėn, yra
pagrįsta. Teismas, padarydamas tokią išvadą, įvertino rašytinius bylos duomenis
(1960 m. gegužės 10 d. notariškai patvirtintą gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų
(gyvenamojo namo priklausinių) pirkimo–pardavimo sutartį (T. 1,
b. l. 14), 1992 m. gruodžio 16 d. notariškai patvirtintą dovanojimo
sutartį (T. 1, b. l. 16), 1996 m. liepos 23 d. notariškai
patvirtintą gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų pirkimo–pardavimo sutartį
(T. 1, b. l. 21), paveldėjimo teisės pagal įstatymą
liudijimus (T. 1, b. l. 19, 20, 124), 1966 m. spalio 15 d. notariškai
patvirtintą dovanojimo sutartį (T. 2, b. l. 75), Kauno rajono
Užliedžių apylinkės DŽDT Vykdomojo komiteto ūkinėse knygos esančius įrašus apie
išvardytų sutarčių įregistravimą (T. 1, b. l. 73, 74)), taigi įrodymų
vertinimo taisyklių nepažeidė, taip pat nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d.
nutartyje civilinėje byloje L. J. v.
S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-395/2006, pateikto išaiškinimo, kad
ūkinėse knygose padarytas įrašas, kas yra namo savininkas, nėra nuosavybės
teisę patvirtinantis įrodymas, jeigu nenurodytas nuosavybės įsigijimo
pagrindas, nes nagrinėjamu atveju ūkinėse knygose yra nurodytas nuosavybės
teisės į ginčo ūkinį pastatą įsigijimo pagrindas, t. y. galiojančios
notariškai patvirtintos sutartys ir paveldėjimo teisės liudijimai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus pagal CPK
185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, padarė pagrįstą
išvadą, jog ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007
m. birželio 6 d. įsakymu atkūrus natūra atsakovui nuosavybės teises į ūkinį
pastatą, kuris kartu su gyvenamuoju namu asmenų įgytas privačion nuosavybėn,
pažeidė ieškovių teises ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto, 16 straipsnio nuostatas, todėl
pagrįstai nurodytą aktą pripažino negaliojančiu.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į
valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 135,13 Lt (vieną šimtą
trisdešimt penkis litus 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Zigmas
Levickis
Pranas
Žeimys