Civilinė byla Nr. e2-822-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00175-2019-0

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Žigiana“ ir suinteresuoto asmens S. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Demintera“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Žigiana“ prašymą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Demintera“ bankroto pripažinimo tyčiniu,  suinteresuoti asmenys S. S., R. Š. ir P. D.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartimi BUAB „Demintera“ (toliau – ir bendrovė) iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirtas M. K..

3.       Pareiškėja (kreditorė) UAB „Žigiana“ kreipėsi į teismą su prašymu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės vadovu nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. buvo P. D., nuo 2017 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. sausio 8 d. – R. Š., o nuo 2018 m. sausio 8 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo – S. S.. Bendrovės akcininkai – P. D. nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2018 m. vasario 9 d., o S. S. nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2018 m. vasario 9 d. Pareiškėjos teigimu, bendrovės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, bendrovės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Vadovaujantis 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovės balansu, bendrovės turto vertė sudarė 78 316 Eur, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 58 092 Eur, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 52 222 Eur. Tokiu būdu 2017 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo nemoki, todėl jos vadovui R. Š. ir akcininkams S. S. ir P. D. atsirado Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Minėti asmenys nurodytos pareigos nevykdė ir toliau didino bendrovės kreditorinius įsipareigojimus. Be to, bendrovėje nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. vasario 6 d. nelegaliai dirbo R. B.. Pareiškėja nurodė, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (paslėpti apskaitos dokumentai), todėl negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Bendrovės valdymo organai per teismo nustatytą terminą neperdavė bankroto administratoriui bendrovės turto ir visų dokumentų, tai patvirtina aplinkybę, kad buvęs bendrovės direktorius S. S. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą. Vengdamas perduoti bendrovės dokumentus ir turtą teismo paskirtam administratoriui, buvęs vadovas siekia užkirsti kelią išsiaiškinti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis, netinkamo valdymo aplinkybes bei galimą turto iššvaistymą ar pasisavinimą.

4.       Bendrovės bankroto administratorius M. K. atsiliepimu prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad bendrovė nėra perdavusi bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir turto, todėl administratorius negali nustatyti tikrųjų bendrovės nemokumo ir bankroto priežasčių, veiklos rezultatų, turto sudėties, buvimo vietos ir pan. Vien tik ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis.

5.       Suinteresuotas asmuo S. S. su prašymu nesutiko. Nurodė, kad bendrovės statybos vadovas N. A. pasisavino bendrovės pinigus, kuris vykdė projektą Palangoje. Darbai vyko sklandžiai, buvo gaunami avansiniai mokėjimai, tačiau vėliau statybos vadovas pradėjo prašyti grynųjų pinigų atsiskaitymams su darbuotojais. Kasos orderiais jam buvo išmokėta 20 000 Eur suma atsiskaitymui su darbuotojais, tačiau nurodyti pinigai darbuotojų nepasiekė. Dėl statybos vadovo veiksmų buvo kreiptasi į prokuratūrą, tačiau ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti. Dėl bendrovės pinigų pasisavinimo bendrovėje iškilo problemos su atsiskaitymais. Suinteresuoto asmens teigimu, UAB „Žigiana“ reikalavimas bankroto byloje yra nepagrįstas. Bendrovė projekto darbams vykdyti pasamdė UAB „Žigiana“, jos atliktų darbų nepriėmė projekto užsakovas UAB „Infes“. Su UAB „Žigiana“ nebuvo atsiskaityta, nes darbai buvo atlikti netinkamai. Vėliau užsakovas UAB „Infes“ sudarė sutartį tiesiogiai su UAB „Žigiana“ ir su ja atsiskaitė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 4 d. nutartimi bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, priteisė pareiškėjai UAB „Žigiana“ iš suinteresuoto asmens S. S. 700 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.       Teismas nurodė, kad nors bendrovės bankroto procedūra inicijuota ir pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismui pateiktas vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad klausimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu sprendžiamas įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis šiuo metu galiojančiomis JANĮ nuostatomis. Prašymas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu grindžiamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. dėl įmonės valdymo organo (organų) netinkamo pareigų vykdymo (šis požymis nenurodytas tarp JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nurodytų požymių) bei buhalterinės apskaitos apgaulingo (netinkamo) tvarkymo (iš esmės atitinka JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą požymį). 

8.       Teismas pažymėjo, kad savalaikis bendrovės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo negali būti savarankišku tyčinio bankroto požymiu. Vien nurodyta aplinkybė nepagrindžia sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, dėl kurio juridinis asmuo gali tapti nemokus. Tačiau bendrovės tyčinis bankrotas grindžiamas ir aplinkybe, kad buvęs vadovas bankroto administratoriui nėra perdavęs bendrovės turto ir dokumentų. Teismas nustatė, kad bendrovės bankroto bylos iškėlimo dieną vadovu buvo S. S.. Remiantis Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2019 m. kovo 25 d., S. S. iki 2019 m. balandžio 15 d. privalėjo bankroto administratoriui perduoti visus bendrovės dokumentus ir turtą. Nei per nustatytą terminą, nei vėliau S. S. neperdavė bankroto administratoriui jokių bendrovės dokumentų, taip pat nepateikė teismui jokių paaiškinimų dėl dokumentų nepateikimo. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatytos priežastys, dėl kurių bankroto administratoriui neperduodami bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai, teismas sprendė, jog dokumentai neperduodami sąmoningai. Juridinių asmenų registro tvarkytojui paskutinis bendrovės finansinių ataskaitų rinkinys pateiktas už 2017 metus. Teismo vertinimu, dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokie veiksmai laikytini sąmoningu siekimu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties, buvusios iki bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu yra pažeidžiami kreditorių interesai, nes nėra galimybės nustatyti tikrųjų bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, identifikuoti su tuo susijusių operacijų ar patikrinti (patvirtinti) bendrovės atliktų ūkinių operacijų ir veiksmų teisėtumo. Taip pat negalima patikrinti S. S. nurodytos aplinkybės, kad bendrovės nemokumą lėmė buvusio bendrovės darbuotojo N. A. veiksmai – bendrovės pinigų pasisavinimas. Teismas nurodė, kad šios aplinkybės neabejotinai pagrindžia esant byloje nustatytą JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti finansinių ataskaitų rinkiniai, todėl negalima nustatyti bendrovės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių. Teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu, o paskutinio bendrovės vadovo S. S. veiksmus (neveikimą) pripažino sukėlusiais tyčinį bendrovės bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad neturint bendrovės dokumentų, negalima nustatyti, ar kitų suinteresuotų asmenų veiksmai prisidėjo ir kokiu būdu prisidėjo prie bendrovės nemokumo.

9.       Teismas, įvertinęs tai, kad bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu dėl S. S. veiksmų, sprendė, kad iš jo ir turi būti priteistos pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 (2015 m. kovo 19 d. redakcija) (toliau – Rekomendacijos) ir atsižvelgiant į ginčo pobūdį, parengtų procesinių dokumentų pobūdį ir skaičių, žodinės formos teismo posėdžių skaičių, įvertinus bylos sudėtingumą, teismas prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas (1270,50 Eur) sumažino iki 700 Eur.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10.       Suinteresuotas asmuo S. S. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, neįsigilino, išsamiai neištyrė ir tinkamai neįvertino bylos aplinkybių bei byloje esančių įrodymų, nerinko ir neanalizavo finansinių duomenų, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

10.2.                      Tai, kad bendrovės vadovas nepateikė bankroto administratoriui bendrovės dokumentų, negali suponuoti išvados dėl netinkamos bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismas neanalizavo, kaip bendrovė buvo valdoma, ar ji buvo valdoma taip blogai, kad vadovas ėmėsi sąmoningų veiksmų siekiant išvengti įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar sąmoningai blogas valdymas sąlygojo bendrovės nemokumą.

10.3.                      Teismas pripažino tyčinį bendrovės bankrotą dėl formalaus dokumentų neperdavimo, tačiau tai neturi teisinio pagrindo manyti, kad bendrovė buvo privesta prie bankroto ar buvo atlikti neteisėti veiksmai. Be to, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą.

10.4.                      Nors iki šiol bendrovės dokumentai bankroto administratoriui neperduoti, tačiau už šį nusižengimą pastarasis turėjo prašyti taikyti sankcijas už įsipareigojimų nevykdymą (baudą), tačiau tai negali reikšti tyčinio bankroto pripažinimo. Vien dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų žalą bendrovės kreditoriams, siekį nuslėpti jos turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina aplaidaus ir / ar apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, netinkamo jos tvarkymo.

11.       Pareiškėja UAB „Žigiana“ atskiruoju skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį dėl bendrovės tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, papildant tyčinio bankroto požymiu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą; pakeisti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pareiškėjai priteisiant 1 270,50 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pareiškėja nesutinka su teismo išvadomis dėl tyčinio bankroto požymių ir asmenų, kurių veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą. Teismas nepagrįstai nepriteisė visų pareiškėjos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Sprendžiant klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo būti taikytos ĮBĮ nuostatos, nes pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teismui paduotas 2019 m. liepos 29 d.

11.2.                      Teismas nepagrįstai nepripažino bendrovės bankroto tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Bendrovė nemoki buvo jau 2017 m. gruodžio 31 d., todėl 2017 m. gruodžio 31 d. buvusiems bendrovės vadovui R. Š. ir akcininkams S. S. ir P. D. atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tačiau šie asmenys minėtos pareigos nevykdė. 2018 m. sausio 8 d. nemokios bendrovės vadovu tapo jos akcininkas S. S., kuris taip pat nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo.

11.3.                      R. Š., 2018 m. sausio 8 d. perleidžiant bendrovės direktoriaus pareigas S. S., turėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis jo įgaliojimų pabaigos dienai. Taip pat P. D. iki akcijų S. S. perleidimo (2018 m. vasario 9 d.) turėjo būti žinoma bendrovės finansinė padėtis ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Suinteresuoti asmenys sąmoningai laiku neinicijavo bendrovės bankroto bylos iškėlimo, todėl R. Š. ir P. D. taip pat turėjo būti pripažinti atsakingais dėl bendrovės tyčinio bankroto.

11.4.                      Teismas nepagrįstai sumažino pareiškėjai priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 700 Eur. Pareiškėjos patirtos 1 270,50 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato padėjėjos pagalbai nelaikytinos per didelės. 2019 m. lapkričio 6 d. ir 2019 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžiai vyko trumpai dėl S. S. advokato M. P. kaltės, jam į teismo posėdžius atvykus ir prašant atidėti bylos nagrinėjimą dėl objektyviai nepateisinamų priežasčių, nors advokato padėjėja turėjo atvykti ir jiems būti pasiruošusi.  

12.       Pareiškėja UAB „Žigiana“ atsiliepimu į S. S. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      S. S. nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis, kaip paskutinis bendrovės vadovas, neperdavė bankroto administratoriui bendrovės dokumentų ir turto. S. S. turėjo pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė bendrovės apskaitos dokumentų neperdavimą. To nepadarius, teismas pagrįstai sprendė, kad S. S. bendrovės apskaitos dokumentų neperdavė sąmoningai (juos slėpdamas ar praradęs).

12.2.                      Bendrovės balanse už 2017 metus yra nurodytas paskutinis žinomas bendrovei priklausęs 78 316 Eur vertės turtas, kuris turėjo būti perduotas bankroto administratoriui. Šio turto neperdavimas reiškia, kad jis galimai buvo pasisavintas paskutinio buvusio bendrovės vadovo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad bendrovės bankrotas buvo tyčinis, nes yra neįmanoma nustatyti bendrovės veiklos, turėto turto, įsipareigojimų dydžio kreditoriams, o bankroto administratoriui apribotos teisės efektyviai ginti kreditorių teises, t. y. ginčyti kreditorių teises galimai pažeidusius sandorius ar reikalauti vadovo asmeninės turtinės atsakomybės už prastą bendrovės valdymą.

12.3.                      S. S. neperdavus bendrovės dokumentų, bankroto administratorius negali ginti bendrovės ir jos kreditorių teisių dėl galimai N. A. pasisavintų bendrovės pinigų. Bankroto administratorius, turėdamas dokumentus, patvirtinančius, kad N. A. pasisavino bendrovės pinigus, galėtų reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

12.4.                      Bendrovės veikla buvo netinkamai organizuojama, nes jos vadovas neužtikrino tinkamo dokumentų archyvavimo ir apsaugos, todėl yra pagrindas teigti, kad netinkamai buvo vykdoma bendrovės buhalterinė apskaita ir dėl to sąmoningai vengiama bendrovės dokumentų ir turto perdavimo bankroto administratoriui arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, o tai reiškia buvus aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

13.       Bendrovės bankroto administratorius atsiliepimais į atskiruosius skundus prašo kreditorės UAB „Žigiana“ atskirąjį skundą tenkinti, o suinteresuoto asmens S. S. atskirąjį skundą atmesti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

15.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Demintera“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla. 2019 m. liepos 18 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, taip pat bendrovei taikytas supaprastintas bankroto procesas. Pareiškėja – bendrovės kreditorė, prašė pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. dėl įmonės valdymo organo (organų) netinkamo pareigų vykdymo ir buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos duomenis, bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Tiek pareiškėja, tiek suinteresuotas asmuo S. S., nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskiruosius skundus.

17.       Nagrinėjamu atveju atskirieji skundai paduoti tiek dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, tiek dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio nebuvimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduotų atskirųjų skundų ribose (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

18.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje.

19.       Nagrinėjamu atveju bendrovės bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, taip pat ir pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2019 m. liepos 29 d., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės tyčinio bankroto klausimą nagrinėjo pagal JANĮ nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ginčo klausimas turi būti sprendžiamas pagal pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo metu galiojusias ĮBĮ nuostatas (JANĮ 155 straipsnis). Toks reglamentavimas išaiškintas ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-326-381/2020; 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-613-241/2020; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-744-553/2020; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020 ir kt.).

20.       ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018, 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-337-219/2018 ir kt.).

21.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (žr. šios nutarties 20 punktas). Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

22.       Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 6-8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018 ir kt.).

23.       Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ištirti aplinkybes, būtinas nustatyti, ar yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas, ir kriterijus, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, taikyti tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu bei nustatyti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo

24.       ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pareiškėja tokiu požymiu nurodo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymą.

25.       Atsižvelgdama į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (bendrovės vadovui aiškiai suvokiant, kad bendrovė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019). Taigi, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jiems priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama bendrovės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.

26.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad savalaikis bendrovės vadovo nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo negali būti savarankišku tyčinio bankroto požymiu, o vien suinteresuotų asmenų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nepagrindžia sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, dėl kurio juridinis asmuo gali tapti nemokus (skundžiamos nutarties 14 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo iš esmės jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ar paneigtų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto pagrindo taikymą.

27.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė bendrovės nemokumo atsiradimo momento, t. y. bendrovės valdymo organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiradimo. Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktą įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus visus bendrovės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra bendrovės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su turimo turto verte, taip pat reikšmingi yra ir ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys bendrovės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl bendrovės nemokumo priežasties – ar nemokumas buvo sukeltas bendrovės valdymo organo (-ų) sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios bendrovės padėtis buvo sąmoningai dar esmingai pabloginta.

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino bendrovės turimo turto, pradelstų įsipareigojimų, netyrė bankroto byloje pareikštų finansinių reikalavimų kilmės ir atsiradimo momento, atsiskaitymo terminų, jų įvykdymo datos. Pažymėtina, kad tik nustačius minėtas aplinkybes galima spręsti dėl bendrovės faktinio nemokumo momento (kuo tikslesnio), kurio pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į ĮBĮ nustatytą nemokumo sąvoką, netyrė ir nevertino. Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nesiaiškinęs turimo turto vertės ir skolinių įsipareigojimų dydžio (pradelstų įsipareigojimų ir jų santykio su turimo turto verte), taip pat nevertinęs suinteresuotų asmenų veiksmų (neveikimo), kurie suponuotų išvadą dėl sąmoningo ir kryptingo bendrovės nemokumo siekimo ir / ar nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, neatskleidė bylos esmės dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio (ne)taikymo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo

29.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

30.       Pareiškėja šiuo pagrindu bendrovės bankrotą prašė pripažinti tyčiniu, nes bendrovės vadovas bankroto administratoriui nėra perdavęs bendrovės turto ir dokumentų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dokumentų neperdavimas bankroto administratoriui reiškia netinkamą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir tokius veiksmus teismas pripažino sąmoningu siekiu neatskleisti bendrovės tikrosios finansinės padėties. Atsižvelgiant į tai, kad negalima nustatyti bendrovės veiklos rezultatų ar jos nemokumą lėmusių priežasčių, pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą pripažino tyčiniu.

31.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu negalėjimu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018; 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019).

32.       Netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs bendrovės bankrotą tyčiniu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, iš esmės nesiaiškino ir nevertino visumos aplinkybių, būtinų šios teisės normos taikymui, t. y. ar dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratorius negali visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros. Pažymėtina, kad bendrovės bankroto administratorius iš esmės apsiribojo tik teiginiais, kad bendrovės buvęs vadovas nevykdė teismo įpareigojimo ir neperdavė bendrovės turto ir dokumentų, tačiau išsamesnių argumentų šiuo aspektu nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tik fakto dėl dokumentų ir turto neperdavimo konstatavimas, neįvertinus šios nutarties 31 ir 32 punktuose nurodytų aplinkybių, neturėtų būti pagrindu bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

34.       Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacines instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir, kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmes išnagrinėti apeliacines instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtu pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2009).

35.       Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės, t. y. iš esmės neišanalizavo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, būtinų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose numatytiems tyčinio bankroto požymiams nustatyti. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis naikinama ir byla (klausimas dėl tyčinio bankroto pripažinimo) grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylą nagrinėjant iš naujo, turi būti nagrinėjamos šios nutarties 27, 28, 31 ir 33 punktuose nurodytos aplinkybės.

36.       Klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo (paskirstymo) klausimas nespręstinas. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Demintera“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                             Aldona Tilindienė