Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-195/2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21047-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1.;
2.4.5.1.; 2.4.6.1.; 1.2.14.5.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 17 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko) ir Nijolės Žimkienėssekretoriaujant Gretai Serapinaitei, dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai,
nuteistojo R. J. gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskiui,
nukentėjusiosios R. G. atstovui advokatui Gintarui Petukauskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo
R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi paskirtosios bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.
R. J.
pagal BK 245 straipsnį išteisintas, nenustačius, kad ši nusikalstama veika buvo padaryta. R. J. įpareigotas per pirmuosius dvylika nuosprendžio vykdymo mėnesių įvykdyti likusią turtinę prievolę R. G., kilusią iš 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties, mokant ne mažiau kaip po 5000 eurų kas mėnesį, kol prievolė bus visiškai įvykdyta.
Iš R. J. priteista išieškoti R. G. naudai 5000 eurų neturtinės žalos kompensaciją ir 1500 eurų išlaidų advokato darbui apmokėti.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės.
1. R. J.
nuteistas už tai, kad jis apgaule savo naudai vengė didelės vertės turtinės prievolės, o būtent: turėdamas tikslą savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, piktnaudžiaudamas pasitikėjimu, apgaule inicijavo ir 2013 m. lapkričio 11 d. pasirašė taikos sutartį, kurią 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013 patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas. Taikos sutartimi R. J. įsipareigojo per tris mėnesius nuo arešto jo turtui - namui ir žemės sklypui, esantiems (duomenys neskelbtini) panaikinimo grąžinti R. G. 163 789 Lt (kas atitinka 47 436,57 eurų) skolą, šiam tikslui iš pasirinktos kredito įstaigos gavus tikslinį kreditą su būtina sąlyga, kad kreditas bus išmokėtas R. G. Neįvykdžius pastarojo įsipareigojimo R. J. ta pačia taikos sutartimi įsipareigojo sumokėti R. G. 20 000 Lt (kas atitinka 5 792,4 eurų) baudą. 2014 m. vasario 26 d. antstoliui išregistravus turto areštą R. J. prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė, o savo namą ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) 2014 m. balandžio 7 d. įkeitė Kredito unijai „Sostinės kreditas“, pateikęs paraišką ir gavęs UAB (duomenys neskelbtini) vardu 500 000 Lt (kas atitinka 144 810,01 eurų) kreditą apyvartinėms lėšoms. R. J. šiais veiksmais vengė 53 228,97 eurų vertės turtinės prievolės R. G. 2. R. J.
taip pat buvo kaltinamas pagal BK 245 straipsnį tuo, kad aukščiau paminėtais veiksmais jis nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, tai yra jis nevykdė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-47742-432/2013, įpareigojusios jį vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal taikos sutartį.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui nuteistasis R. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalies požymių.
4. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nurodo, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė BPK pažeidimų. Apelianto nuomone, teismas neteisingai aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, dėl ko pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šie pažeidimai lėmė tai, kad teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiosios susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, kas sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį.
5. Apelianto teigimu, apylinkės teismas turėjo nustatyti, kad: pirma, kaltininkas išvengė turimos turtinės prievolės ir tam panaudojo apgaulę; antra šiais kaltininko konkrečiais veiksmais išvengiant turtinės prievolės buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiajai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas apgaulės būdu išvengė turtinės prievolės, tačiau tokią išvadą padarė remdamasis prielaidomis ir prieštaringais argumentas. Kitos sąlygos - žalos nukentėjusiajam padarymo teismas apskritai nenustatė.
6. Apeliantas nesutikdamas su apylinkės teismo teisiniu aplinkybių vertinimu nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, kokias aplinkybes ir kokio laikotarpio teismas vertino. Nurodo, jog apkaltinamajame nuosprendyje teismas jo veiką vertino laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 26 d. (prievolės pagal taikos sutartį įvykdymo pabaigos data) iki 2016 m. gegužės 5 d. (kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. G. pareiškimą). Atkreipia teismo dėmesį, jog BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, baigtumas siejamas su žalos atsiradimu, o ne ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Pažymi, kad jam pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas ankstesnio laikotarpio įvykiais, nei apibrėžė pirmosios instancijos teismas. Kaltinamajame akte nurodyta, kad apeliantas panaudodamas apgaulę inicijavo ir pasirašė 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį, kurios vėliau nevykdė, o turimą turtą 2014 m. balandžio 7 d. įkeitė kitam kreditoriui Kredito unijai „Sostinės kreditas“. Pažymi kad pačiame apkaltinamajame nuosprendyje teismas nurodo, jog kaltinamojo tyčia pasireiškė „kaltinamojo iniciatyva ir nukentėjusiosios įkalbėjimu sudaryti jos interesams itin rizikingą taikos sutartį“. Teismas nurodo, jog kaltinamojo veika vertinama laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 26 d, tačiau kvalifikuojant veiką yra analizuojami iki tol kaltinamojo atlikti veiksmai.
7. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas padarydamas išvadą, kad jis „įkalbėjo“ nukentėjusiąją pasirašyti taikos sutartį konkrečiomis sąlygomis, visiškai netyrė taikos sutarties sudarymo aplinkybių, kad taikos sutartis buvo sudaryta per atstovus, kas pasiūlė konkrečias sutarties sąlygas dėl arešto panaikinimo ir įkeitimo, kada buvo pradėtas priverstinis taikos sutarties vykdymas. Nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dėl 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties sudarymo buvo suinteresuotos abi šalys. Minėtą taikos sutartį pasirašyti nuspręsta tiek nukentėjusiosios, tiek ir jo paties abipusiu susitarimu ir sprendimu. Teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji R. G. patvirtino, jog sprendžiant teismo priteistos pinigų sumos sumokėjimo jai klausimą, ji žinojo, kad R. J. neturi jokių piniginių lėšų, bet nusprendė sudaryti taikos sutartį, kadangi manė, jog išieškojimas per antstolį ilgai užtruktų. Be to, atkreipia dėmesį, kad taikos sutartį rengė, jos sąlygas derino nukentėjusiosios ir kaltinamojo atstovai — advokatai dalyvaujant abiem pusėms. Priešingai, nei nurodoma kaltinime, jis taikos sutarties neragino sudaryti, nenurodė tikrovės neatitinkančių duomenų sąlygojančių taikos sutarties pasirašymą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas įkalbėjo nukentėjusiąją pasirašyti taikos sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Tokių parodymų nedavė ir pati nukentėjusioji. Šioje byloje neįrodyta, kad sudarant taikos sutartį apeliantas apgaulės būdu įtraukė nukentėjusiąją į jai rizikingą sandorį, ir, apskritai, kad toks sandoris nukentėjusiosios atžvilgiu buvo rizikingas, kadangi taikos sutarties turinys buvo parengtas šalių atstovų, atsižvelgiant į šalių ketinimus.
8. Apelianto manymu, jokiais įrodymais ar argumentais nepagrįsti teismo teiginiai, kad apeliantas turėjo išankstinę tyčią nevykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties. Nurodo, kad teismas nevertino rašytinio įrodymo, kad 2013 m. balandžio 25 d. jis vykdomojoje byloje antstoliui pateikė 2013 m. gegužės 13 d. Nordea banko pažymą Nr. OUT-9643, jog 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti jam 160 000 eurų kreditą vienuolikos metų laikotarpiui sumokėti kompensaciją pagal 2013 m. sausio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad minėta banko pažyma patvirtina, kad jis dėl pinigų skolinimosi iš banko nukentėjusiosios naudai kreipėsi gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos derybos dėl taikos sutarties sudarymo. Tai patvirtina jo išankstinius ketinimus atsiskaityti su nukentėjusiąja.
9. Apeliantas savo skunde nurodo, kad paėmė kreditą įmonės vardu apyvartinėms lėšoms, t. y. lėšomis skirtoms ūkinei veiklai vykdyti ir metų bėgyje gavus pelno, ketino grąžinti skolą nukentėjusiajai. Nukentėjusioji, žinojo, kad jam asmeniškai nėra suteiktas tikslinis kreditas, sutiko su sąlygomis, kad kreditas bus paimtas UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Nukentėjusioji buvo suinteresuota, kad jis tęstų verslą, kuo greičiau uždirbtų pinigų skolai grąžinti, ką patvirtina ir 2018 m. vasario 20 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 240-18-6 užfiksuota R. G. 2014 m. spalio 8 d. SMS žinutė jam: „labai ilgai dirbi ir nieko neuždirbai kas per verslininkas tokių juokingų pinigų nesugebėjai per 9 mėn. uždirbti“. Nurodo, kad jis su nukentėjusiąja anksčiau buvo sukūrę šeimą, gyveno kartu ilgą laiką, turi suaugusį sūnų. Visos šios aplinkybės nukentėjusiajai leido lanksčiau atsižvelgti į taikos sutarties sąlygų vykdymą. Todėl toks nukentėjusiosios sutikimas - jog kreditas bus suteiktas UAB (duomenys neskelbtini) yra įtikinamas, įtikėtinas ir logiškai paaiškinamas.
10. Apeliantas nurodo, jog siekė įvykdyti prievolę ir šiuo tikslu UAB (duomenys neskelbtini) apyvartinėms lėšoms paėmė kreditą vykdė verslą, pati nukentėjusioji ragino jį dirbti, tam, kad gauti pajamų. Jis pagrįstai tikėjosi, greitu metu dirbs pelningai ir atsiras objektyvios galimybės atsiskaityti su nukentėjusiąją. Nurodo, kad byloje turimi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai bei liudytojos J. R. parodymai, patvirtina, kad visa kredito suma buvo investuota į įmonės veiklą, tiesiogiai į įmonės sąskaitą pinigai netgi nebuvo pervesti, o buvo pervesti tiekėjams atsiskaityti. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė I.S. apklausos metu patvirtino, kad gavus kreditą buvo perkama produkcija, šis kredito gavimas išplėtė veiklos mastus, jis daug dirbo, ieškojo klientų, važinėjo į Kazachstaną ir kitas šalis, jis neėmė net darbo užmokesčio, viską investavo į verslą nepirko jokio turto. Apie tai, jog buvo pagrindas manyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) gavus kreditą sėkmingai vystys verslą dėl ko gaus pelną patvirtina ir aplinkybė, kad jo paraišką dėl kredito, vertino rizikos analitikas ir jis matė perspektyvas grąžinti kreditą. Pažymi, kad dėl to, jog įmonei nepavyko gauti pelno, o tuo pačiu ir lėšų jam pilnai atsiskaityti su nukentėjusiąją, nebuvo jo kaltės, ar jo naudojamos apgaulės rezultatas. Jis stengėsi sumokėti nukentėjusiajai reikiamą pinigų sumą, t. y. turimus įsipareigojimus siekė įvykdyti, tai patvirtina būtent jo atlikti veiksmai. Be to, dalį pinigų jis nukentėjusiajai grąžino, tai matyti iš bylos duomenų.
11. Apeliantas visiškai nesutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentu, jog jis su nukentėjusiąją turėjo atsiskaityti iš UAB (duomenys neskelbtini) gauto kredito. Nurodo, jog UAB (duomenys neskelbtini) iš banko gautos kredito lėšos turėjo būti naudojamos išimtinai pagal tikslinę paskirtį ir tik įmonės veiklai. Apeliantas objektyviai nebūtų galėjęs išgryninti įmonės pinigus ir atsiskaityti su nukentėjusiąją, kadangi pinigai buvo įmonės, o jų perleidimas nukentėjusiajai sąlygotų kitų nusikalstamų veikų požymius. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir skundžiamame nuosprendyje net neturėjo būti keliami. Pažymi, kad bankui apie jo prievolę R. G. buvo žinoma, kadangi bankas 2013 m. gegužės 13 d. buvo priėmęs sprendimą išduoti R. J. 160 000 eurų kreditą 11 metų laikotarpiui sumokėti kompensaciją pagal 2013 m. sausio 10 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini). Apelianto nuomone, teismo akcentuojamos aplinkybės šiai bylai nėra reikšmingos ir niekaip nepagrindžia jo kaltės.
12. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje nėra konstatuota, kad nukentėjusiajai atsirado turtinė žala. Nėra nustatyta, kad jis apskritai, yra išvengęs turtinės prievolės grąžinti nukentėjusiajai pinigus pagal 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį. Ši prievolė yra galiojanti, patvirtinta teismo sprendimu, ir šiuo metu vykdoma antstolio. R. G. bylos nagrinėjimo eisme metu patvirtino, kad neatsisako savo civilinių reikalavimų, tikisi jų įvykdymo ateityje. Nėra nustatyta, kad išieškojimas iš jo nėra galimas. Pažymėtina, kad byloje nėra galutinai įvertinta apelianto turtinė padėtis, t.y. turimas turtas ir jo vertė. Jam iki šiol priklauso UAB (duomenys neskelbtini) akcijos, tačiau akcijų vertinimas iki šiol nėra atliktas dėl pačios nukentėjusiosios pasyvumo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliantas dabartinėje stadijoje yra galutinai išvengęs turtinės prievolės, ir kad nusikalstama veika padaryta ir baigta.
13. Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad jis ne „pradangino“ kaip skundžiamame nuosprendyje nurodo teismas, tačiau investavo bendrovės pinigus į verslo plėtrą. UAB (duomenys neskelbtini) piniginės lėšos, įmonės balansas, veiklos perspektyvumas, pasirinktos verslo rizikos vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kur ir kaip buvo investuotos įmonės lėšos, kokia verslo grąža niekaip negali būti siejama su apelianto baudžiamosios atsakomybės klausimu. Taip pat nesutiktina su teismo vertinimu, kad jis sukūrė nemokumo situaciją ar tapo beturčiu, kadangi byloje nėra nustatyta aplinkybė, kad apeliantas savo veiksmais sukūrė tokią padėtį, kuomet nukentėjusioji negali apginti savo pažeistos teisės civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Byloje nėra jokių duomenų apie skolos išieškojimo negalimumą. Apeliantas visuomet pripažino savo turtinę prievolę, dėl šios vykdymo procese vyko civiliniai ginčai, jų santykiai buvo sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Vadovaudamasis teismų praktika apeliantas nurodo, jog nukentėjusiosios teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.
14. Apeliantas taip pat nesutinka su BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemone. Pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė yra išimtinai susijusi su civiliniais teisiniais santykiais, t.y. 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties sąlygų vykdymu. Todėl teismo įpareigojimas skolą nukentėjusiajai mokėti periodinėmis įmokomis reiškia ne ką kitą, o sutartinės prievolės modifikavimas, visiškai peržengia teismo diskrecijos ribas. Pažymėtina, kad teismas, jo atžvilgiu inkriminuodamas BK 182 straipsnio 2 dalį pripažino, kad jis yra nemokus, tačiau kas mėnesį įpareigojo mokėti nukentėjusiajai po 5000 eurų įmokas, kas visiškai nesuderinama su protingumo principu. Pažymi, jog 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartis šiuo metu yra vykdoma joje nustatyta tvarka. Todėl neaišku, kurį teismo sprendimą jis turėtų vykdyti, ar teismo nutartį dėl taikos sutarties tvirtinimo, ar apkaltinamąjį nuosprendį, kadangi abu turi vykdomąją galią. Skola nėra pripažinta beviltiška, išieškojimo negalimumo aktas nėra priimtas, nukentėjusioji civilinio ieškinio dėl skolos priteisimo nereiškė. Todėl teismo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė yra neteisėta ir turi būti panaikinta. Apelianto manymu, jį ir nukentėjusiąją R. G. siejantys civiliniai teisiniai santykiai neperaugo į baudžiamuosius, todėl teigti, kad jo veiksmuose yra BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo.
15. Apelianto įsitikinimu, teismas, spręsdamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojantį teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Inkriminuodamas nusikalstamos veikos požymius, teismas nevertino įrodymų visumos, dėl apelianto kaltumo padarė klaidingas išvadas, kurias grindė hipotetinio pobūdžio teiginiais, prielaidomis, atskiru ir vienpusišku dalies įrodymų vertinimu, nors teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų nepakako jo kaltei pagrįsti. Todėl netinkamas įrodymų vertinimas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą jo veikos kvalifikavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes byloje nebuvo įrodyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai.
III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. G. prašo nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti. Priteisti iš R. J. jos naudai atstovavimo apeliaciniame teisme išlaidas.
17. Nukentėjusioji įsitikinusi, kad R. J. stengiasi visais įmanomais būdais bylos nagrinėjimą pakreipti jam naudinga linkme, siekia, kad būtų tiriama ne jo padaryta nusikalstama veika, o nagrinėjama UAB (duomenys neskelbtini) ūkinė veikla, o ji būtų apkaltinta dėl šios bendrovės privedimo prie bankroto situacijos, įrodyti, jog ji pati kalta, kad R. J. neįvykdė prievolės grąžinti jai skolą.
18. R. G. manymu, bylos faktai yra paprasti ir akivaizdūs - R. J. gavo Nordea banko sutikimą jam kaip fiziniam asmeniui suteikti kreditą, tačiau tokio kredito gavimas sudarytų finansines galimybes R. J. įvykdyti prievolę jos naudai pagal teismo sprendimą. Nurodo, kad būtent dėl šios priežasties R. J. kredito iš Nordes banko neėmė, o nuteistojo teiginys, jog bankas nesutiko išduoti tikslinio kredito, numatant sąlygą iš kreditinių pinigų įvykdyti prievolę R. G. - tėra eilinis akivaizdžiai melagingas R. J. teiginys. Tuo pačiu paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog R. J. neturėjo išankstinės tyčios apgauti nukentėjusiąją.
19. Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad apeliantas visais būdais stengiasi nukreipti teismo dėmesį nuo vienos iš esminių aplinkybių - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-47742- 432/2013 buvo nutarta: „R. J. skolą padengs iš jo pasirinktos kredito įstaigos gaudamas tikslinį kreditą skolai padengti, su būtina sąlyga - kredito įstaiga tikslinį kreditą skolai padengti išmokės tiesiogiai R. G.“. Nurodo, kad teismo nutartimi R. J. prievolė R. G. ne tik pripažinta asmenine, bet nurodytas ir prievolės įvykdymo būdas, t.y. R. J. negalėjo imti kredito nei kompleksinės statybos, nei plentų valdybos naudai, o tik savo vardu, ir tik įvykdydamas teismo nutartimi nustatytas sąlygas. Nurodo, kad dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas nepakankamai tyrė ir vertino UAB (duomenys neskelbtini) veiklą nėra reikšmingi. Nukentėjusioji savo reikalavimo teisės niekaip nesiejo su UAB (duomenys neskelbtini), nedavė sutikimo ir nežinojo Jog R. J. kreditą paėmė ne savo, o bendrovės vardu.
20. Nukentėjusiosios teigimu, sudarydamas 2014 m. balandžio 7 d. kredito sutartį, R. J. kredito unijai „Sostinės kreditas“ įkeitė vienintelį savo turimą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Svarbi aplinkybė, jog R. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nuslėpė faktą, kad dar 2017 m. birželio 13 d. turto perdavimo išieškotojui aktu šis turtas buvo perduotas kredito unijai „Mano unija“ (buv. „Sostinės kreditas“). Pažymi, kad kito turto, iš kurio galėtų būti išieškoma R. G. naudai - R. J. neturi.
21. Nukentėjusiosios nuomone, formaliai R. J. neteko nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, tačiau faktiškai juo tebesinaudoja. Teigia, jog galima daryti išvadą, kad sudarydamas sandorius su kredito unija „Mano kreditas“ (buv. „Sostinės kreditas“) R. J. išvengė turtinės prievolės R. G., tik iš turimo turto savininko tapo jo valdytoju ir naudotoju. Atkreipia teismo dėmesį, kad R. J. turėjo tikslą apgauti ir teismą, kadangi tvirtino, jog jo turimo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pakanka atsiskaityti ir su ja ir su kredito unija.
22. Nukentėjusioji pažymi, kad teisme apklausta liudytoja - buvusi UAB (duomenys neskelbtini) buhalterė I. S. parodė, kad nuo 2015 metų bendrovės finansinė būklė tik blogėjo. Nuo 2016 metų bendrovė negavo jokių pajamų, visi bendrovės sudaryti sandoriai buvo nesėkmingi. Nuo 2016 metų R. J. kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas yra neapmokamose atostogose.
23. Nukentėjusioji kritiškai vertintina R. J. paaiškinimus, kad UAB (duomenys neskelbtini) vykdo aktyvią veiklą, kadangi be R. J., kitų darbuotojų bendrovėje nėra, ji netiki, jog bendrovė gaus pajamų, iš kurių bus atsiskaityta su ja. Atkreipia teismo dėmesį, kad R. J. negalėjo paaiškinti, kodėl turėdamas pakankamai lėšų kelionėms į Afriką, kavos, grūdų iš Kazchstano pirkimui iki šiol R. G. grąžino tik 300 eurų. Nukentėjusiosios įsitikinimu šie faktai rodo, kad R. J. prievolę jai vykdyti vengia tyčiniais veiksmais. Antstolė D. P. teisme patvirtino, kad nuo 2015 metų vasario mėn. R. J. iš bendros išieškojimo sumos - 53 228 eurų, iki šiol nėra sumokėjęs nė vieno euro. Nuo 2015 metų UAB (duomenys neskelbtini) veiklos nevykdo, o direktorius R. J. yra neapmokamose atostogose.
24. Nukentėjusioji nesutinka su apelianto teiginiu, kad jis nėra išvengęs turtinės prievolės, kadangi ši prievolė tebėra galiojanti. Nurodo, jog R. J. taikos sutarties patvirtinimo metu turėjo turto ir galimybes prievolę įvykdyti, tačiau turtą įkeitęs ir specialiai nevykdydamas prievolių kredito unijai pagal kredito sutartį - faktiškai tapo nemokus ir neturintis jokių turtinių galimybių įvykdyti prievolę jos naudai.
25. R. G. nuomone, byloje surinkti įrodymai vienareikšmiai patvirtina, kad R. J. tyčia, kruopščiai apgalvotais veiksmais išvengė piniginės prievolės jos atžvilgiu. R. J. pinigines lėšas, kurias gavo per UAB (duomenys neskelbtini) pažeisdamas teismo nutartimi patvirtintas taikos sutarties sąlygas - paslėpė ir padarė jas nukentėjusiajai neprieinamomis.
IV. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
V. Apeliacinis skundas atmetamas.
26. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis R. J. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
27. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su netinkamu apgaulės kaip sukčiavimo objektyviojo ir subjektyviojo požymių aiškinimu, taigi ir netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu pripažįstant, jog R. J. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių, kad juos su nukentėjusiąja sieja civiliniai teisiniai santykiai, kurie nėra pasibaigę ir, kurių įgyvendinimas tęsiamas.
Dėl nustatytų byloje aplinkybių
28. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui nuteistojo gynėjo pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, baudžiamojo proceso teisės pažeidimų surinktus duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant nepadaryta, R. J. veika kvalifikuota tinkamai, pagrindo nuteistąjį išteisinti byloje nėra, jo kaltę patvirtina byloje nustatyti ir įvertinti įrodymai, o būtent:
28.1. Nukentėjusiosios R. G. 2013 m. sausio 21 d. antstolių kontorai pateiktas vykdomasis raštas dėl piniginių sumų, priteistų Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-78-258/2011 dėl turto padalinimo nesudarius santuokos, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartimi išieškojimo iš R. J. (t.1, b.l.112-113). Šių nutarčių pagrindu 2013 m. kovo 4 d. antstolė areštavo R. J. nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypą ir gyvenamąjį namą Iždo g.7, Vilniuje (t.1., b.l.26-31);
28.2. 2013 m. balandžio 25 d. R. J. antstoliui pateiktas pranešimas, jog vykdydamas teismo sprendimą dėl priteistos sumos R. G. išmokėjimo jis kreipėsi dėl paskolos į Nordea banką (t.1., b.l.116), vėliau pateikta 2013 m. gegužės 14 d. Nordea banko pažyma Nr. OUT-9643, jog 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti R. J. 160 000 litų dydžio kreditą vienuolikos metų laikotarpiui sumokėti kompensaciją pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 1, b.l.117);
28.3. 2013 m. rugsėjo 30 d. R. G. pateiktas antstoliui prašymas laikinai sustabdyti vykdomąją bylą iki atskiro jos pranešimo (t. 1, b.l.120);
28.4. R. G. ir R. J. 2013 m. lapkričio 11 d. sudaryta ir antstoliui pateikta taikos sutartis, kurios esminiai susitarimai yra tai, kad R. G. įsipareigojo per penkias dienas nuo taikos sutarties įsiteisėjimo atlikti visus reikiamus veiksmus, kad būtų panaikintas areštas žemės sklypui ir namui (duomenys neskelbtini), atsiimti vykdomąjį raštą ir taip užbaigti vykdomąją bylą, o R. J. įsipareigojo per tris mėnesius nuo arešto minėtam turtui panaikinimo sumokėti R. G. 163 789 litų skolą pervedant pinigus tiesiogiai R. G. į jos banko sąskaitą gavęs jo pasirinktoje kredito įstaigoje tikslinį kreditą skolai padengti įkaičiant minėtą turtą, pastarosios sutarties patvirtinimas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi (t.1., b.l.15-16, 121-122);
28.5. Patvirtinimas, kad antstolis 2014 m. vasario 26 d. išregistravo iš Turto arešto aktų registro žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) areštą (t.1., b.l.26-31);
28.6. Kredito unijos „Sostinės kreditas“ 2014 m. balandžio 7 d. pagal Kredito linijos sutartį Nr. P00378 suteiktas R. J. vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) 500 000 litų kreditas apyvartinėms lėšoms vieneriems metams pervedant kredito lėšas į Kredito unijoje atidarytą kredito gavėjo sąskaitą ir jas išmokant pagal kredito gavėjo pateiktas tiekėjų sąskaitas faktūras arba kitus kredito lėšų panaudojimą pagrindžiančius dokumentus. Kredito gavėjo prievolių pagal sutartį įvykdymas užtikrintas R. J. įkeitus nuosavus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, tai yra 2014 m. balandžio 7 d. įregistruota minėto turto hipoteka (t. 3, b.l.50-57);
28.7. Vilniaus
miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-47742-432/2013, kuria nuspręsta išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytų 2013 m. gruodžio 19 d. teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 1, 2 ir 8 punkto sąlygų, įpareigojančių R. J. nedelsiant sumokėti R. G. 47 436,57 eurų įsiskolinimą ir 5 792,40 eurų dydžio baudą (t.1, b.l.22-23). 2015 m. vasario 4 d. R. G. pateiktas aukščiau paminėtas vykdomasis raštas antstolės D. P. kontorai vykdyti (t. 1., b.l.172); 28.8. Kredito unijos „Sostinės kreditas“ atsakymas į antstolės 2015 m. balandžio 21 d. paklausimą, kuri informavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas kreditas negrąžintas, todėl nėra pagrindo panaikinti hipoteką įkeistam turtui (t. 1, b.l.133);
28.9. R. G. 2016 m. balandžio 22 d Vilniaus apylinkės prokuratūrai pateiktas pareiškimas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (t.1., b.l.13-14);
28.10. Turto perdavimo išieškotojui 2017 m. birželio 13 d. aktas, kuriame nurodyta, jog R. J. žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo perduotas Kredito unijai „Mano unija“ (t.5, b.l.1-3);
28.11. N. R. G. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2009 metais jiedu su R. J. nusprendė išsiskirti ir pasidalinti turtą, kartu su juo gyveno 22 metus, turi sūnų. 2011 m. teismui padalinus jų turtą, ir jai gavus vykdomąjį raštą 185 000 litų sumai, kreipėsi į antstolės M. kontorą. Vykdant išeiškojimą R. J. mama pervedė jai 20 000 litų. Vėliau buvo sudaryta taikos sutartis, kuria R. J. įsipareigojo per 3 mėnesius jai grąžinti skolą paėmęs tikslinį kreditą ir įkeitęs savo namą ir žemę (duomenys neskelbtini). Pastarąją taikos sutartį, kurios iniciatoriai buvo R. J. advokatai, sudarė tik dėl to, kad nebuvo kitų galimybių grąžinti jai skolą. Nukentėjusioji žinojo apie R. J. turtinę padėtį, jog jis turi tik žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Advokatai patvirtino, kad tai greitesnis būdas atgauti pinigus, nei namo pardavimas iš varžytinių, kuris ilgai užtruktų, todėl tikėjosi greičiau atgauti skolą. 2014 m. vasario mėnesį buvo panaikintas areštas R. J. turtui, tačiau R. J. jai skolos negrąžino. Tuomet ji kreipėsi į teismą ir teismas skyrė kaltinamajam 20 000 Lt baudą. Vykdomąjį raštą ji pateikė antstolės D. P. kontorai. 2015 metai paaiškėjo, kad R. J. savo įmonės vardu buvo paėmęs 500 000 litų kreditą iš Kredito unijos „Sostinės kreditas“, tačiau ne jai sugrąžinti skolą, o bendrovės apyvartinėms lėšoms. Nurodė, kad 2015 metais atvykęs į antstolių kontorą R. J. vėl prašė panaikinti areštą žemei ir namui Iždo g.7, Vilniuje ir tuo pačiu pasižadėjo, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį pradės mokėti po 10 000 eurų, tačiau iki šiol pinigų nesumokėjo. Prasidėjus ikiteisminiam tyrimui R. J. sumokėjo jai tik 300 eurų. Taigi iš 163 000 litų ir 20 000 eurų sumų ji yra gavusi tik 300 eurų skolos. Ji ragino R. J. sumokėti skolą rašydama SMS žinutes, tačiau atsakymo negavo. Tokio susitarimo, kad R. J. iš banko paimtas lėšas investuos į verslą nebuvo. 2015 m. birželio 5 d. nesutikusi dar kartą panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių ir nuimti areštą ji kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu, kadangi R. J. nebepasitikėjo, namą (duomenys neskelbtini) jie pasistatė kartu (t.1., 35-36, t.4., b.l.121-126);
28.12. Kredito unijos „Mano Unija“, buvusi „Sostinės kreditas“ darbuotoja J. R. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad Kredito unija „Sostinės kreditas“ 2014 m. balandžio 7 d. R. J. vadovaujamai įmonei UAB (duomenys neskelbtini) išdavė 500 000 litų (144 800 eurų) kreditą apyvartinėms lėšoms. Kreditas buvo išmokėtas pagal tikslinio panaudojimo dokumentus, patvirtintas kredito grąžinimą užtikrinant nekilnojamojo turto, tai yra R. J. gyvenamojo namo Iždo gatvėje įkeitimu ir R. J., kaip įmonės direktoriaus asmeniniu laidavimu. Įmonė šiuo atveju kaip pagrindinę veiklą nurodė prekybą geležinkelių pabėgiais. P. R. J. nurodė, kad jokių teisminių ginčų jo turimo nekilnojamo turto atžvilgiu nevyksta, tuo remiantis, taip pat nesant įkeičiamo turto areštų jam buvo suteiktas kreditas. Kreditinės lėšos šiuo atveju buvo pervestos tiesiogiai tiekėjams. Tai buvo juridiniai asmenys, taip pat ir esantys užsienyje. Liudytoja teigė nežinojusi, kad 2013 metais buvo teismo nutartis, pagal kurią R. J. įsipareigojo per 3 mėnesius gražinti skolą R. G. imant tikslinę paskolą. Patvirtino, kad šiuo atveju buvo pateikti dokumentai, kurie atitiko verslo planą ir kredito paraišką, rizikos analitikas įvertino kliento UAB (duomenys neskelbtini) finansines galimybes grąžinti kreditą. Kreditas buvo išmokamos pagal nustatytą metodiką: iš pradžių lėšos keliauja per kliento einamąją sąskaitą, kurią kredito unija naudoja kaip tranzitinę ir klientas pats tų lėšų negali panaudoti. Lėšos pervedamos tam, kad vėliau būtų galima padaryti pavedimą pagal kliento prašymą. Tokia sąlyga įrašyta visose sutartyse - 6 punkte. Vėlesniuose dokumentuose kredito unija pastebėjo, kad R. J. įkeistam turtui buvo pritaikytos laikinos apsaugos priemonės. R. J. dėl to buvo kviečiamas pokalbiui, nors, esant laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui nereikėjo atnaujinti turto įkeitimą, nes turtas buvo įkeistas ir hipoteka galiojo (t.2. b.l.86; t.4, b.l.181-185);
28.13. Liudytoja I. S. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad ji nuo 2006 metų iki 2018 m. kovo 1 d. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) buhaltere. Liudytoja nurodė, jog 2014 metais įmonė paėmė 500 000 litų kreditą iš Kredito unijos. Pavedimai buvo daromi pačioje Kredito unijoje, R. J. jai atnešdavo tik pavedimų kopijas. Pinigai buvo pervedami pagal sutartis, taip pat už transportą, už grūdus. Į įmonės sąskaitą kredito pinigai nebuvo pervedami. UAB (duomenys neskelbtini) vertėsi pabėgių prekyba, juos pirkdama Ukrainoje ir parduodama Lietuvoje. Kredito paėmimas buvo susiję su verslu Kazachstane. R. J. daug pinigų buvo įdėjęs į Afriką, ten buvo kavos ir metalo verslas. Buvo prekiaujama ir degalais iš Rumunijos ar Bulgarijos, tačiau nei vienas verslas nebuvo sėkmingas. Liudytoja parodė, kad bendrovė pajamų neturėjo nuo 2016 metų. UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2006 metų buvo klestinti, bet metams bėgant nebebuvo pajamų, R. J. vis kažko imdavosi, bet jam nesisekė. Finansinė padėtis ėmė blogėti 2015 - 2016 metais pradėjus verslą Afrikoje. 2014 metais paėmus paskolą bendrovės padėtis dar nebuvo tokia bloga kaip šiuo metu. Išskyrus negrąžintą kreditą kitų didelių skolų įmonė neturi, taip pat neturi vykdomų sutarčių. Nuo 2016 metų R. J. yra neapmokamose atostogose ir negauna darbo užmokesčio. Nuo 2017 metų bendrovėje niekas nedirba, tačiau įmonė veikė (t.2., b.l.90-92; t.4., b.l.185-188);
28.14. Antstolės padėjėjas liudytojas D. Z. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2013 metais įvykdė dvi vykdomąsias bylas dėl skolos išieškojimo iš R. J. išieškotojos R. G. naudai. Vienoje byloje, kuri buvo pateikta vykdyti 2013 m. sausio 22 d., išieškotina suma buvo 183 000 litų. Kitoje byloje, kuri buvo pateikta vykdyti gegužės mėn., išieškotina suma buvo 22 000 litų. Pirmoje vykdomojoje byloje suėjus raginimo terminui 2013 m. kovo 4 d. buvo areštuotas skolininkui priklausantis turtas, tai yra žemės sklypas ir gyvenamasis namas esantys (duomenys neskelbtini). Skolininkas kredito įstaigose jokių lėšų neturėjo, todėl skolos išieškojimas buvo nukreiptas į jo darbo užmokestį UAB (duomenys neskelbtini), tačiau išskaitos nebuvo vykdomos. 2013 m. gegužės 3 d. iš skolininko buvo gautas pranešimas, kad jis tiesiogiai sumokėjo išieškotojai 22 000 litų ir, kad pinigai buvo pervesti iš R. J. sąskaitos. 2013 m. gegužės 15 d. R. J. pateikė Nordea banko pažymą, kurioje buvo teigiama, kad įvykdžius tam tikras sąlygas R. J. būtų suteikta 160 000 litų dydžio paskola. R. J. žodiniu kreipimusi paprašė antstolės panaikinti areštą sklypui ir gyvenamajam namui, kad galėtų įkeisti tą butą ir gauti paskolą, tačiau 2013 m. gegužės 22 d. patvarkymu areštas nebuvo panaikintas. Skolininkui buvo paaiškinta, kad antstolis savo nuožiūra negali panaikinti arešto ir, kad būtina gauti išieškotojos prašymą arba sumokėti visą skolos sumą, tai yra pervesti 196 000 litų į antstolio depozitinę sąskaitą. 2013 m. gegužės 3 d. R. J. (R. J. motina) tiesiogiai pervedė 20 000 litų į R. G. sąskaitą. 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo gautas R. G. prašymas laikinai sustabdyti vykdomąsias bylas iki atskirojo jos pranešimo. 2013 m. gruodžio 2 d. buvo pateikta taikos sutartis tarp R. G. ir R. J., 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi teismas ją patvirtino. Nutarčiai įsiteisėjus 2014 m. vasario 19 d. patvarkymu vykdomoji byla buvo užbaigta ir visos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, buvo panaikinti sąskaitų ir turto areštai, taip pat panaikintas patvarkymas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ir t.t. Antstoliai nekontroliuoja kaip yra vykdoma taikos sutartis, o tik taikos sutarčiai įsiteisėjus vykdomąją bylą užbaigia. Šiuo atveju taikos sutartis, akivaizdu, išieškotojai buvo labai rizikinga. Buvo kalbėta ir klausiama, kam ta taikos sutartis apskritai buvo reikalinga, nes byloje buvo uždėtas areštas, turtas negalėjo dingti, buvo įmanomas išlygų pritaikymas ir tai buvo nurodyta patvarkyme (t.1., b.l.110-111; t.4., b.l.188-191);
28.15. Antstolė liudytoja D. P. bylos ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad nuo 2015 vasario mėnesio vykdo vykdomąja byla dėl 53 228 eurų išieškojimo iš R. J. išieškotojai R. G. Skolininkas nesumokėjo skolos per nustatytą raginimo terminą, todėl buvo pradėti priverstinio vykdymo veiksmai - buvo areštuotos sąskaitos, nekilnojamas turtas, tai yra dalis žemės sklypo ir namo (duomenys neskelbtini) gatvėje, be to, išieškojimas buvo nukreiptas į skolininko darbo užmokestį. Šiai dienai nėra išieškota nė vieno euro, nes skolininkas nuolat yra nedraudiminiame laikotarpyje, o buvęs įkeistas nekilnojamas turtas jau yra parduotas. Skolininkas buvo vieną kartą atvykęs į kontorą ir pasirašė įsipareigojimą, kad mokės skolą dalimis, tačiau iki šiol nieko nesumokėjo. Vykdomojoje byloje 2015 metais buvo areštuotos įmonės likusios akcijos, tačiau jos neįkainotos, nes išieškotoja R. G. sustabdė akciją įkainavimą. Šis veiksmas turi būti apmokėtas, tačiau nei skolininkas nei išieškotoja įkainavimo nesutinka apmokėti. 2015 metų UAB (duomenys neskelbtini) nevykdo veiklos, o R. J. yra neapmokamose atostogose (t.1., b.l.125-128; t.5., b.l.12-13).
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo
29. Sukčiavimo nusikalstama veika apibrėžiama keturiais alternatyviais požymiais: 1) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą; 2) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtinę teisę; 3) savo ar kitų naudai išvengė turtinės prievolės; 4) savo ar kitų naudai turtinę prievolę panaikino.
30. Apgaulė sukčiavime naudojama siekiant įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti. Jai būdingi požymiai: praeities ar dabarties faktų iškreipimas, ateities įvykių klaidingas pateikimas siekiant suklaidinti nukentėjusįjį ar asmenį, kuriam patikėtas turto ar turtinės teisės valdymas, ir pateikta apgaulė turi lemti svetimo turto, turtinės teisės perleidimą, panaikinimą ar išvengimą turtinės prievolės, o ne suklaidinimą dėl kitų aplinkybių. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra viena iš apgaulės rūšių, kuriai būdinga, kad tarp kaltininko ir nukentėjusiojo ar turto, turtinės teisės valdytojo yra giminystės, asmeniniai, tarnybiniai ar kitokie tarpusavio ryšiai, sudarantys pagrindą pasitikėjimui, kuriuo piktnaudžiaudamas kaltininkas įgyja svetimą turtą, turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina. Ypatingą reikšmę veikos pripažinimui nusikalstama ir jos kvalifikavimui turi subjektyvieji požymiai – tyčios susiformavimo momentas, apibrėžtumas, padarytos žalos dydis, kaltininko veiksmai siekiant apsunkinti pažeistos teisės atkūrimą civilinės teisės priemonėmis. Nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje padaroma tik tiesiogine tyčia apgaule įgyjant svetimą turtą, turtinę teisę, išvengiant turtinės prievolės ar ją panaikinant, paprastai dėl savanaudiškų paskatų.
31. Kaip matyti iš nuteistojo apklausos R. J. patvirtino faktą, kad turto dalybų byloje su R. G., pastarajai iš jo buvo priteista 174 600 litų piniginė kompensacija. Pradėjus vykdyti teismo sprendimą jie sudarė taikos sutartį, pagal kurią R. G. įsipareigojo panaikinti areštą jo žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), o jis įsipareigojo banke paimti kreditą įkeičiant šį turtą ir iš gauto kredito sumokėti skolą R. G.. Taikos sutartyje buvo numatyta bauda už sutarties nevykdymą – 20 000 eurų, šią baudą R. G. sumokėjo jo mama (t.5, b.l.14-17).
32. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. J. nevykdė tarp jo ir Reginos G. V. miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi patvirtintos, taikos sutarties sąlygų. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų ankščiau paminėtos taikos sutarties sąlygas įvykdė tik nukentėjusioji R. G., jos sutikimu, antstolis panaikino areštą R. J. žemės sklypui ir gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini), tačiau nuteistasis savo įsipareigojimo, per 3 mėnesius paimti iš banko kreditą, su tikslu grąžinti R. G. teismo priteistą skolą 163 789 litų/47 436 eurų, neįvykdė. Pagal byloje esančius duomenis nuteistasis į bankus dėl skolos grąžinimo nukentėjusiajai net nesikreipė (t.1, b.l.41-52), o pasinaudojęs arešto jo nekilnojamajam turtui panaikinimo situacija, įkeitė šį turtą Kredito unijai „Sostinės kreditas“ ir savo valdomos UAB (duomenys neskelbtini) vardu, 2014 m. balandžio 7 d. gavo 500 000 litų kreditą, šios įmonės apyvartinėms lėšoms.
33. Nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu pateikta 2013 m. gegužės 14 d. Nordea banko pažyma Nr. OUT-9643, jog 2013 m. gegužės 13 d. bankas priėmė sprendimą išduoti R. J. 160 000 litų dydžio kreditą vienuolikos metų laikotarpiui sumokėti kompensaciją pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartį su sąlyga, kad turi būti įkeistas žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.117), priešingai nei teigia apeliantas, niekaip nepatvirtina jo ketinimus grąžinti nukentėjusiajai teismo priteistą skolą, kadangi pastaroji pažyma iš banko yra gauta 2013 m. gegužės 14 d., tai yra dar iki 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutarties tarp šalių sudarymo (t.1, b.l.117). Be to, liudytojas antstolės padėjėjas D. Z. bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad R. J. žodiniu kreipimusi paprašė antstolės panaikinti areštą sklypui ir gyvenamajam namui, kad galėtų įkeisti tą turtą ir gauti paskolą, tačiau 2013 m. gegužės 22 d. patvarkymu areštas nebuvo panaikintas. Skolininkui buvo paaiškinta, kad antstolis savo nuožiūra negali panaikinti arešto ir, kad būtina gauti išieškotojos prašymą arba sumokėti visą skolos sumą, tai yra pervesti 196 000 litų į antstolio depozitinę sąskaitą. Todėl pilnai sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistasis siekdamas savo savanaudiškų tikslų ėmėsi apgaulingos taikos sutarties iniciatyvos, veikdamas per advokatus ir pasiūlydamas R. G. neva vienintelį greitesnį pinigų jai išmokėjimo būdą. Šioje susidariusioje situacijoje R. J. buvo suinteresuotas asmuo sudaryti taikos sutartį, siekiant panaikinti jo nekilnojamam turtui uždėtą areštą ir gauti savo vadovaujamai įmonei apyvartinių lėšų, todėl jis pasinaudodamas nukentėjusiosios pasitikėjimu ir įkalbėjęs R. G. pasirašė taikos sutartį, iš anksto žinodamas, kad neims skolos grąžinimui paskolos, taip kaip pasižadėjo taikos sutartimi. Faktas, kad R. J. bankas išdavė ankščiau aptariamą pažymą dėl galimos paskolos suteikimo, nepatvirtina nuteistojo ketinimo paimti tikslinę paskolą skolai grąžinti, kadangi ji taip ir nebuvo šiame banke paimta.
34. Byloje neginčijamai nustatyta, kad paskola 500 000 litų sumai buvo apimta Kredito unijoje „Sostinės kreditas“ 2014 m. balandžio 7 d. UAB (duomenys neskelbtini) vardu, įmonės apyvartinėms lėšoms. Liudytoja Kredito unijos „Sostinės kreditas“ darbuotoja J. R. patvirtino, kad šiuo konkrečiu atveju kreditinės lėšos buvo pervestos tiesiogiai tiekėjams, juridiniams asmenims, taip pat ir esantiems užsienyje. Kreditas buvo išmokamas per kliento einamąją sąskaitą, kurią kredito unija naudoja kaip tranzitinę, tačiau klientas pats tų lėšų negalėjo panaudoti. Tokia sąlyga įrašyta visose sutartyse - 6 punkte (t.4, b.l.181-185). Šis teismo nustatytas faktas paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad jis paėmė kreditą įmonės vardu apyvartinėms lėšoms, t. y. lėšomis skirtoms ūkinei veiklai vykdyti ir metų bėgyje gavus pelno, ketino grąžinti skolą nukentėjusiajai. Pažymėtina, kad R. J. buvo ilgą laiką sėkmingą verslą vykdantis bendrovės savininkas, todėl šie jo pateikti argumentai nėra įtikinami. Laikytina, kad nuteistasis žinojo ir suprato, kad pinigų paimtų iš Kredito unijos bendrovės apyvartinėms lėšoms jis negalės panaudoti nukentėjusiajai skolai grąžinti, tuo labiau tai padaryti per tris mėnesius. Sąlyga, kad kredito lėšos bus pervedamos tiesiogiai prekių tiekėjams yra aiškiai nurodytos kredito sutarties 6 punkte (t.3, b.l.50-57). Pasirašydamas Kredito linijos sutartį Nr. P00378 R. J. papildomai patvirtino faktą, kad prieš pasirašant sutartį visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam paaiškintos, yra aiškios, suprantamos ir priimtinos ir, kad sutarties pasirašymo dieną jis neturi jokių kitų finansinių įsipareigojimų, teisminių ir kitų procesų išskyrus tuos, kurie yra šalims žinomi sutarties pasirašymo dieną. Tai yra R. J. kreipdamasis dėl paskolos neinformavo Kredito unijos apie tai, kad turi finansinių įsipareigojimų R. G., ką parvirtina Kredito unijos „Mano unija“ 2017 m. balandžio 4 d. raštas ikiteisminio tyrimo tyrėjui bei liudytojos J. R. parodymai. (t.3, b.l.49). Svarbu ir tai, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad Lietuvoje veikiantys bankai nuteistajam atsisakė suteikti tikslinį kreditą skolai nukentėjusiajai R. G. grąžinti, nuteistasis į bankus dėl šios paskolos jam suteikimo net nesikreipė.
35. Iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad R. J. atliko veiksmus, kurie apsunkino ar padarė negalimą jo prievolės pagal 2013 m. gruodžio 19 d. teismo patvirtintą taikos sutartį sumokėti R. G. 163 789 litų/47 436 eurų skolą. Patikrinus byloje esančius duomenis sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad savo veiksmais R. J. sukūrė situaciją, dėl kurios apgaulingai sudaryta taikos sutartis ir vėliau tapo nebegalimas jo turtinės prievolės R. G. įvykdymas taip, kaip tai buvo numatyta 2013 m. lapkričio 11 d. sudarytoje taikos sutartyje. Nekilnojamasis turtas, kuri buvo prievolės R. G. įvykdymo garantas, R. J. veikiant sąmoningai ir tyčia, tapo visiškai kitos juridinio asmens prievolės užtikrinimo priemone. Byloje nustatyta, kad R. J. žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), turto perdavimo išieškotojui 2017 m. birželio 13 d. aktu, buvo perduotas Kredito unijai „Mano unija“ (t.5, b.l.1-3). Šios teismo nustatytos aplinkybės patvirtina nusikalstamą R. J. veiksmų pobūdį, teismo vertinimu, tai yra sąmoningai sukurta situacija, kai R. G. nebeteko iki tol turėtos galimybės apginti savo pažeistą teisę civilinio proceso tvarka išieškojimą nukreipus į R. J. nekilnojamąjį turtą. Byloje nėra duomenų apie kitą nuteistojo R. J. turimą turtą iš kurio galėtų būti padengta nukentėjusiajai skola. Byloje nėra duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini) akcijų vertę, kurios šiai dienai priklauso R. J., tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendrovė nuo 2016 m. veiklos nevykdo ir yra negrąžinusi Kredito unijai „Mano unija“ kredito, laikytina, kad jų vertė nėra reikšminga.
36. Nors nuteistasis savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai kriminalizavo tarp jo ir nukentėjusiosios susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, kad apylinkės teismas nenustatė, jog jis panaudojo apgaulę, norėdamas išvengti turtinės prievolės, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiajai atlyginta tik nedidelė dalis jai teismo priteistos sumos, nukentėjusiajai R. G. liko neatlyginta 53 228,97 eurų vertės turtinė prievolė, tai didelė pinigų suma. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų išieškojimas šiuo metu yra akivaizdžiai apsunkintas arba iš viso neįmanomas, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis turėtų turto į kurį galima būtų nukreipti skolos išieškojimą. Nuteistasis iki šiol nepadarė jokių veiksmų siekdamas iš tiesų grąžinti nukentėjusiajai priteistus pinigus, išskyrus apygardos teismui papildomai pateiktą 2018 m. gruodžio 31 d. kvitą dėl 50 eurų atlikto pavedimo R. G., taigi civilinės teisės atribojimo nuo baudžiamosios klausimas šiuo atveju nekelia abejonių.
37. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad R. J. veiksmai atitinka tyčinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje sudėties požymius, nusikaltimas įrodytas, veika kvalifikuota teisingai.
38. Nuteistojo teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje teismas jo veiką vertino laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 26 d. (prievolės pagal taikos sutartį įvykdymo pabaigos data) iki 2016 m. gegužės 5 d. (kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal R. G. pareiškimą), jam pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas ankstesnio laikotarpio įvykiais, nei apibrėžė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, todėl teismo nuosprendžio motyvuose nurodytas laikotarpis negali būti laikomas keičiančiu aprašomojoje dalyje nurodytą nusikaltimo padarymo laiką. Taikos sutartis, kuri pagal byloje esančius duomenis sudaryta nuteistajam jau neturint tikslo ją vykdyti buvo sudaryta 2013 m. lapkričio 11 d. ir tai teismo aprašomojoje dalyje yra nurodyta.
39. Nors nuteistojo teigimu, apylinkės teismas visiškai netyrė taikos sutarties sudarymo aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad taikos sutartis buvo sudaryta per atstovus abiejų šalių sutarimu. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad sudarant taikos sutartį nukentėjusioji buvo apgaule įtraukta į jai rizikingą sandorį, kadangi taikos sutarties turinys buvo parengtas šalių atstovų, atsižvelgiant į šalių ketinimus. Atsakant į šiuos nuteistojo argumentus konstatuotina, kad apylinkės teismas nustatė, įvertino ir atsižvelgė į visas aplinkybes dėl taikos sutarties sudarymo sąlygų. Apylinkės teismas apklausė ir pagrįstai vadovavosi liudytojo antstolio padėjėjo D. Z. parodymais, kad šiuo konkrečiu atveju taikos sutartis, akivaizdu, išieškotojai buvo labai rizikinga. Nurodė, kad nukentėjusiosios buvo klausiama, kam ta taikos sutartis apskritai buvo reikalinga, kadangi byloje buvo uždėtas areštas, turtas negalėjo dingti, buvo įmanomas išlygų pritaikymas ir tai buvo nurodyta patvarkyme (t.4.,b.l.188-191). Tačiau kaip matyti iš susidariusios situacijos nukentėjusioji antstolio rekomendacijų svarbos neįvertino, kas sudaro pagrindą laikyti, kad pastaroji buvo įtikinta, jog jai priteistus pinigus gali gauti žymiai greičiau nei laukiant išieškojimo per antstolius. Toks nukentėjusiosios elgesys vertintinas kaip nepakankamai rūpestingas, tačiau vis tik nepašalina nuteistojo atsakomybės dėl jo padarytos nusikalstamos veikos.
40. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusioji, žinojo, jog asmeniškai jam nėra suteiktas tikslinis kreditas, sutiko su sąlygomis, kad kreditas bus paimtas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, tačiau pastaroji nuteistojo skunde nurodyta aplinkybė nuteistojo veiksmų kvalifikavimui jokios teisinės reikšmės neturi. Tai, kad nukentėjusioji žinojo apie kitą nuteistojo paimtą kreditą juridinio asmens vardu neatleidžia nuteistojo nuo turtinės prievolės įvykdymo nukentėjusiajai pagal jų tarpusavio taikos sutartį.
41. Nors apelianto teigimu, šioje byloje nėra konstatuota, kad jis išvengė turtinės prievolės grąžinti nukentėjusiajai pinigus pagal 2013 m. lapkričio 11 d. taikos sutartį, nurodo, kad ši prievolė yra galiojanti ir šiuo metu vykdoma antstolio. Tačiau šiuo atveju svarbūs tokie požymiai, kurie atriboja baudžiamąją ir civilinę atsakomybę, tais atvejais kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma tik civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui sudaryti sandorį, ar jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-788/2018).
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės
42. Apelianto teigimu, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė skolą nukentėjusiajai mokėti periodinėmis įmokomis reiškia sutartinės prievolės modifikavimą, visiškai peržengia teismo diskrecijos ribas, be to, 5000 eurų įmoka per mėnesį pažeidžia proporcingumą principą.
43. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali paskirti kitas baudžiamajame įstatyme nenumatytas pareigas, kurios teismo nuomone turėtų teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju, R. J. neteisėtais veiksmais išvengė turtinės prievolės R. G. atžvilgiu, nevykdė jo paties pasirašytos taikos sutarties su šia nukentėjusiąja, todėl pastaroji taip ir negavo jai teismo priteistų 53 228,97 eurų. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė nuteistajam šią baudžiamojo poveikio priemonę.
44. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
45. Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, nuteistojo R. J. turtinė padėtis nėra sunki. Nuteistojo ilgai trunkantis neveikimas nukentėjusiosios atžvilgiu (taikos sutartis sudaryta dar 2013 m. lapkričio 11 d.), vengimas vykdyti savo paties pasirašytos taikos sutarties, įžūliai apgaunant nukentėjusiąją, pasinaudojant jos pasitikėjimu, neatsiskaitant su nukentėjusiąja, o gautus kredito sąskaita pinigus panaudojant tik savo verslo interesais, tokiu būdu sprendžiant asmenines problemas, taip pat, atsižvelgiant į nuteistojo ir nukentėjusiojo valdomo turto apimtis, gana aukštą jų pragyvenimo lygį laikyti, jog teismo įpareigojimas mokėti po 5 000 eurų kas mėnesį nukentėjusiajai nelaikytinas neproporcinga priemone. Visai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra teisinio pagrindo, kadangi nukentėjusio asmens interesų taip pat turi būti paisoma, be to, R. J. yra darbingo amžiaus, turintis sėkmingo verslo vykdymo patirtį, apeliaciniame skunde apygardos teismui ginčija apylinkės teismo padarytą išvadą, jog byloje nėra duomenų apie jo šiuo metu valdomą turtą, jokių kitų turtinio pobūdžio pasekmių nagrinėjamoje byloje jam nekilo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.
46. Apibendrinat išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.
47. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
R. J. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vitalija Norkūnaitė
Artūras Šumskas
Nijolė Žimkienė