Civilinė byla Nr. 3K-3-189-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12204-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 129.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų T. Ž. ir V. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų T. Ž. ir V. Ž., atstovaujamų bankroto administratorės UAB „Principo reikalas“, ieškinį atsakovams UAB „Litectus“, antstolei B. T. dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo – akcinė bendrovė SEB bankas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių vykdymo veiksmų atlikimą, kai teisme priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui – fiziniam asmeniui – iškėlimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: 1) pripažinti negaliojančiu antstolės                                  B. T. 2013 m. liepos 3 d. surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-13018246; 2) taikyti 1904/3694 dalims 0,3694 ha žemės sklypo ir patalpai – 170,48 kv. m butui Nr. 2, esantiems (duomenys neskelbtini), restituciją, nustatant, kad ieškovai yra šio turto savininkai. Ieškovai nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi iškėlė jiems bankroto bylą. Antstolė, nepaisydama to, kad teisme buvo priimtas pareiškimas dėl  bankroto bylos ieškovams iškėlimo (apie tai ji informuota 2013 m. birželio 12 d.), toliau vykdė jų turto pardavimą iš varžytynių: 2013 m. birželio 28 d. ji iš UAB „Litectus“ priėmė pinigus už parduotas žemės sklypo dalis ir butą; 2013 m. liepos 3 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. Atsakovas UAB „Litectus“ nuosavybės teisę į nusipirktą turtą įregistravo 2013 m. liepos 24 d.

Ieškovų bankroto administratorius kreipėsi į antstolę, reikalaudamas išduoti pažymą apie vykdymo eigą bei suteikti galimybę susipažinti su vykdomosios bylos medžiaga, tačiau antstolė į prašymą ir į teismo pranešimą dėl bankroto bylos ieškovams iškėlimo nekreipė dėmesio, nepriėmė patvarkymo dėl fizinio asmens turto realizavimo sustabdymo iki tol, kol teismas išspręs fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą. Ieškovų nuomone, varžytynių aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja. Dėl neteisėto nuosavybės perleidimo ieškovai negali patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad antstolė, vykdydama išieškojimą Klaipėdos m. 15-ojo notaro biuro 2012 m. spalio 29 d. išduoto vykdomojo įrašo pagrindu, ėmėsi veiksmų dėl ieškovams (skolininkams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto (1904/3694 dalių žemės sklypo ir 170,48 kv. m buto Nr. 2, esančių (duomenys neskelbtini) pardavimo. Nustačius įkeisto turto kainą, buvo paskelbtos pirmosios turto varžytynės. Jos neįvyko, nes neatsirado dalyvių. Antrosios varžytynės įvyko 2013 m. birželio 3 d. Parduodamą turtą įsigijo atsakovas UAB „Litectus“, jis į antstolės depozitinę sąskaitą 2013 m. birželio 28 d. pervedė 121 230 Lt                    (35 110,63 Eur); antstolė 2013 m. liepos 3 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį, kuria priimtas ieškovų pareiškimas dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, gavo 2013 m. birželio 12 d. Nutartyje nurodyta, kad nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos turi būti sustabdomas V. Ž. turto realizavimas ir (ar) išieškojimas. Kadangi ieškovų turtas jau buvo parduotas, tai antstolė 2013 m. liepos 4 d. patvarkymu sustabdė tik lėšų išieškotojui išmokėjimą. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2013 m. liepos 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir taikyti restituciją; pažymėjo, kad atsakovas nusipirktą turtą 2013 m. liepos 24 d. įregistravo VĮ Registrų centre, todėl turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens (CK 1.79 straipsnis, 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.66–6.67, 6.393, 6.398 straipsniai).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 11 d. nutartimi paliko Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 4 dalis reglamentuoja atvejus, kai įkeisto turto pardavimo procesas pradėtas iki bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gauta pinigų suma, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, pervedama į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Teismo nuomone, tokia nuostata siekiama įmonės bankroto proceso efektyvumo ir ekonomiškumo, t. y. antstoliui pavedama tęsti turto pardavimo iš varžytynių procedūrą, preziumuojant, kad vykdant proceso įstatymuose detaliai reglamentuotą procedūrą kreditorių teisės nebus pažeistos.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos nutarties nuorašą išsiunčia antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio asmens sąskaitos. Nuo nurodyto pranešimo gavimo dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Šia nuostata siekiama iš esmės tokių pačių tikslų, kaip ir ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalimi: užtikrinti, kad bankrutuojančių fizinių ar juridinių asmenų turto realizavimas vyktų pagal bankroto įstatymo nuostatas, taip garantuojant fizinių ar juridinių asmenų kreditorių teisių apsaugą.

Kadangi nagrinėjamu atveju antstolė gavo pranešimą apie bankroto bylos ieškovams iškėlimą jau po varžytynių, kai buvo paskelbtas jų laimėtojas, bet dar nesumokėta visa pinigų suma bei nesurašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiai situacijai pagal analogiją taikytinos ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatos, pagal kurias antstoliui leidžiama užbaigti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka. Antstolė, pardavusi turtą, sustabdė lėšų išieškotojui išmokėjimą ir kreditorių reikalavimai galės būti tenkinami FABĮ nustatyta tvarka, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad antstolės veiksmai parduodant turtą yra teisėti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos         2014 m. liepos 11 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatorių teigimu, atsižvelgiant į tai, kad dar nėra suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos fizinių asmenų bankroto proceso klausimais, tai byloje atsižvelgtina į teismų praktiką, suformuotą dėl ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies (iki 2012 m. kovo 1 d. galiojusi redakcija) taikymo, nes šio straipsnio nuostatos atitinka FABĮ 5 straipsnio 6 dalį. Kasacinis teismas laikosi nuomonės, kad, atsiradus prielaidoms taikyti ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, turto realizavimas turi būti stabdomas bet kurioje vykdymo proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Joniškio agrochemija“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-17/2009; 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-438/2009; 2012 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės A. A. pareiškimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-136/2012). Kasatorių nuomone, teismai priimdami ginčijamus sprendimus nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai pritaikė FABĮ 5 straipsnio 6 dalį. Pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką antstolė privalėjo sustabdyti kasatorių turto realizavimo procesą 2013 m. birželio 12 d., kai gavo teismo pranešimą apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai padarė tik 2013 m. liepos 4 d.

2. Dėl FABĮ 5 straipsnio 6 dalies pažeidimo. FABĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos šios nutarties nuorašą išsiunčia antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio asmens sąskaitos. Nuo nurodyto pranešimo gavimo dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Kasatorių vertinimu, antstolė B. T., 2013 m. birželio 12 d. gavusi teismo pranešimą, kuriame buvo informuota apie fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškimo priėmimą, privalėjo nedelsdama sustabdyti kasatorių turto realizavimo procesą, tačiau to nepadarė: 2013 m. liepos 3 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kurio pagrindu atsakovas UAB „Litectus“ 2013 m. liepos 24 d. įregistravo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo situacija patenka į ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą išimtį, kai pradėtas turto realizavimo procesas gali būti tęsiamas, nes FABĮ 5 straipsnio 6 dalyje tokios išimties nenustatyta. FABĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Kasatorių nuomone, nuo 2013 m. birželio 12 d. iki teismo nutarties iškelti kasatoriams bankroto bylą įsiteisėjimo dienos vykdymo procesas turėjo būti sustabdytas. Tik po šios datos teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, galėjo leisti antstoliui baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą.

3. Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.  CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 6 dalį (imperatyvioji įstatymo nuostata) antstolė privalėjo 2013 m. birželio 12 d. sustabdyti turto realizavimo procesą, tačiau to nepadarė, jos 2013 m. liepos 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytinių aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė antstolė B. T. prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės normų nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). Kadangi fizinių asmenų bankroto procesas yra išsamiai reglamentuojamas FABĮ, tai ĮBĮ nuostatos pagal analogiją netaikytinos. Dėl to kasatoriai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis bankroto bylose, kurios buvo iškeltos juridiniams asmenims. Be to, kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys priimtos dar iki CPK normų, reglamentuojančių  priverstinį turto realizavimą varžytynių metu, pakeitimo. Turto pardavimo iš varžytynių ir turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo metu galiojusioje CPK 724 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad antstolis per tris darbo dienas po visos turto kainos sumokėjimo surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos kiekvieno iš varžytynių parduodamo turto pardavimo iš varžytynių aktą. Taigi, pasikeitus CPK normoms, iš esmės pasikeitė turto pardavimo iš varžytynių patvirtinimo tvarka. Nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. galiojo nuostatos, kad antstolis, pardavęs turtą iš varžytynių, turto pardavimo iš varžytynių aktą privalėdavo surašyti per tris darbo dienas po visos turto kainos sumokėjimo. Tokio akto nereikėjo teikti teismui tvirtinti, taip pat nebuvo nustatyta galimybė teikti skundus dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, akto tvirtinimo metu. Atsakovės nuomone, tai reiškia, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo procesą įstatymo leidėjas supranta kaip formalų veiksmą, kuris net nėra apskundimo objektas. Kadangi turto pardavimo iš varžytynių įforminimo tvarka iš esmės pasikeitė, turto pardavimo momentas taip pat neturi būti siejamas su turto pardavimo iš varžytynių akto surašymu, nes jis netvirtinamas teisėjo rezoliucija.

2. Atsakovė nesutinka su kasatoriais, kad varžytynių mokesčio sumokėjimas nereiškia turto realizavimo momento, nes varžytynių dalyviui tolesniame varžytynių procese nesumokėjus likusios sumos varžytynės būtų laikomos neįvykusiomis ir turtas nebūtų realizuotas. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu nesiejo turto realizavimo momento su varžytynių dalyvio mokesčio sumokėjimu, o nurodė, kad turto realizavimu laikomas varžytynių pabaigos momentas, t. y. 2013 m. birželio 10 d. 15.00 val. Atsakovė taip pat kaip nepagrįstą vertina kasatorių argumentą, kad turtas yra realizuojamas pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momentu, nes CPK 691 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių. Atsižvelgiant į šią teisės normą, akivaizdu, kad turto realizavimo momentas turi būti siejamas su varžytynių pabaigos momentu, šiuo atveju – 2013 m. birželio 10 d. 15.00 val. Atsakovės nuomone, Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisingai nustatė, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas yra galimas, nes tai yra formalus veiksmas, patvirtinantis įvykusių varžytynių rezultatą. Antstolė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartį gavo 2013 m. birželio 12 d., t. y. praėjus dviem dienoms po turto realizavimo momento, todėl priimti patvarkymo dėl turto realizavimo sustabdymo, kai šis turtas jau buvo realizuotas, neturėjo faktinio ar teisinio pagrindo. Antstolė, pardavusi turtą, sustabdė lėšų išieškotojui išmokėjimą ir kreditorių reikalavimai galės būti tenkinami FABĮ nustatyta tvarka.

3. Atsakovė sutinka, kad pagal FABĮ nuostatas, jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Tačiau nagrinėjamu atveju kreiptis į teismą nebuvo pagrindo: pirma, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi nutarta priimti kasatorės V. Ž. ieškinį dėl bankroto bylos jai iškėlimo, o ne iškelti jai bankroto bylą; antra, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartis gauta jau pardavus sutartine hipoteka įkeistą turtą iš varžytynių. Atsakovė pažymi, kad į bankroto administratoriaus UAB „Principo reikalas“ vardu atidarytą sąskaitą pervesta 126 164 Lt (36 539,62 Eur), t. y. visa suma, gauta realizavus sutartine hipoteka įkeistą turtą ir atskaičius patirtas vykdymo išlaidas, taigi, skolininkų interesai šiuo atveju nenukentėjo. Panaikinus antstolės surašytą 2013 m. liepos 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą ir pritaikius restituciją, kasatoriams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas būtų pakartotinai parduodamas iš varžytynių (FABĮ 27 straipsnis), o tai pažeistų kreditorių teisėtus interesus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Litectus“ prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. CPK 691 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, taigi, būtent turto pardavimas iš varžytynių, o ne varžytynių dalyvio mokesčio sumokėjimas ar varžytynių akto surašymas yra laikomas turto realizavimu. Nagrinėjamu atveju teismo nutartį, kuria buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo, antstolė gavo po to, kai turtas iš varžytynių jau buvo parduotas (realizuotas), todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad turto pardavimo iš varžytynių akto surašymas buvo galimas (ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis) ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsakovo nuomone, įvertinus FABĮ nuostatas, reglamentuojančias turto realizavimo sustabdymą (5 straipsnio 6 dalis), duomenų apie neparduoto turto perdavimą bankroto bylą iškėlusiam teismui (20 straipsnis), CK 6.393 straipsnio 4 dalį ir CPK 715 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisės perėjimo į parduotą turtą momentą, akivaizdu, kad įstatymų leidėjas aiškiai atskiria turto realizavimo, išieškojimo ir nuosavybės teisės įgijimo momentus vykdymo procese.

2. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad antstolė nepažeidė FABĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatų ir turtą realizavo vadovaudamasi CPK XLIX skyriaus normomis bei Sprendimų vykdymo instrukcija. CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, tačiau nagrinėjamu atveju nėra nė vieno iš šiame straipsnyje nustatytų pagrindų. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jis sąžiningai įgijo turtą ir šio grąžinimas vykdant restituciją neproporcingai pažeistų atsakovo teises, nes iki pat varžytynių pradžios jis nežinojo, neturėjo ir negalėjo žinoti apie tai, kad teisme yra priimtas nagrinėti ieškinys dėl bankroto bylos kasatoriams iškėlimo. Varžytynių metu Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota jokių juridinių faktų, kad teismuose iškeltos ar nagrinėjamos bylos, susijusios su ginčo turtu, ir (arba) kad draudžiama perleisti nuosavybės teises į šį turtą arba kad teisės disponuoti turtu yra kitaip suvaržytos ar apribotos (išskyrus hipoteką ir antstolės pritaikytą turto areštą). Šiuo metu galiojančioje CPK 724 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis per tris darbo dienas po visos turto kainos sumokėjimo surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos kiekvieno iš varžytynių parduodamo turto pardavimo iš varžytynių aktą, t. y. turto perleidimo momentas nebesiejamas su turto pardavimo iš varžytynių akto surašymu. Dėl šios priežasties, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kasatorių nurodytos kasacinio teismo nutartys nagrinėjamai bylai neturi precedentinės galios.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Trečiasis asmuo pažymi, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių dar prieš iškeliant bankroto bylą. Atsakovas UAB „Litectus“ atsiskaitė už varžytynėse pirktą turtą, o antstolė surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą. UAB „Litectus“ yra sąžiningas įgijėjas, todėl jo teisės turi būti ginamos. Antstolė pagrįstai pabaigė vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pinigų sumą, gautą pardavus iš varžytynių bankui įkeistą turtą, atskaičiusi vykdymo išlaidas, pervedė į bankroto administratoriaus depozitinę sąskaitą. Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus: turtas parduotas laikantis varžytynes reglamentuojančių teisės normų, pirkėjas įgijo teisę disponuoti šiuo turtu, bankroto administratorius turi galimybę gautų lėšų dalį panaudoti bankroto administravimo išlaidoms padengti. Priešingu atveju, iš naujo pardavinėjant turtą, padidėtų pardavimo sąnaudos, nukentėtų sąžiningo asmens (turto pirkėjo) turtiniai interesai, užsitęstų bankroto procesas, padidėtų administravimo išlaidos.

Pagal FABĮ 20 straipsnį antstolis perduoda teismui tik tuos vykdomuosius dokumentus, pagal kuriuos turtas nebuvo parduotas. Šiuo atveju turtas jau buvo parduotas. Trečiojo asmens nuomone, antstolė galėjo iš gautų lėšų užbaigti atsiskaitymą su hipotekos kreditoriumi, nes taip būtų įgyvendintos prielaidos hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Hipotekos kreditoriui (bankui) pinigai, gauti už varžytynėse parduotą turtą, pervesti nebuvo, todėl bankroto administratorė, vadovaudamasi FABĮ 12 straipsnio 1 dalies 1–2 punktais, juos galės panaudoti ne tik kreditorių reikalavimams tenkinti, bet ir bankroto administravimo išlaidoms dengti. Taigi dėl to, kad ginčo turtas buvo parduotas iš varžytynių, bankrutuojančių asmenų turtiniai interesai nenukentės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl fizinio asmens bankroto proceso paskirties

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams – atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialus Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, taigi šio įstatymo tikslas yra fizinio asmens mokumo atkūrimas ir užtikrinimas, jog kreditorių reikalavimai bus  patenkinami nustatyta tvarka. Šiuo atveju sutiktina su kasatorių teiginiu, kad, atsižvelgiant į tai, jog FABĮ įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., dar nėra suformuota kasacinio teismo praktika byloje sprendžiamais aktualiais klausimais, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl FABĮ 5 straipsnio 6 dalies bei su šios normos taikymu susijusių CPK normų, reglamentuojančių turto pardavimą iš varžytynių, aiškinimo ir taikymo.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos

Kasacinio teismo praktikoje yra laikoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2012). Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. SB „Lakštingala“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltik vairas“ v. RAB (OOO) „ARVES velo“, bylos Nr. 3K-3-345/2011; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartimis, kurių faktinės bylos aplinkybės ir joms taikytinas teisinis reglamentavimas skirtingas, t. y. kasatorius remiasi teismų praktika, kuri buvo suformuluota aiškinant ir taikant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2012 m. kovo 1 d., ir CPK normas, reglamentavusias  turto pardavimo  iš varžytynių tvarką, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d., bei buvo taikoma nagrinėjant  įmonių, o ne fizinių asmenų bankroto bylas. Be to, pažymėtina, kad tiek ĮBĮ, tiek FABĮ yra specialieji įstatymai, todėl jų nuostatos negali būti taikomos pagal analogiją (CPK 4 straipsnio 6 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, be teisinio pagrindo pagal analogiją taikė ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad kai įkeisto turto pardavimo procesas pradėtas iki bankroto bylos iškėlimo, antstolis turi galimybę baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir, pardavęs turtą iš varžytynių, gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, pervesti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodytos kasacinio teismo nutartys šioje byloje  negali būti taikomos kaip precedentai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Šioje byloje teismų praktika formuojama, atsižvelgiant į FABĮ imperatyviąsias nuostatas bei šiam ginčui spręsti  aktualias CPK normas, reglamentuojančias turto pardavimą iš varžytynių. 

Dėl FABĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo ir privalomo vykdymo veiksmų sustabdymo

Minėta, kad FABĮ tikslas – fizinio asmens mokumo atkūrimas ir užtikrinimas, kad kreditorių reikalavimai bus patenkinami nustatyta tvarka, užtikrinama teisinga skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyra (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vykdomoje byloje buvo nukreiptas išieškojimas į kasatoriams (skolininkams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį sutartine hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą ir butą. Turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita procesiniame įstatyme nustatyta tvarka (CPK 691 straipsnio 1 dalis). Areštuotą turtą, atsižvelgdamas į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis. Skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio vertė viršija 7000 Lt (2027,34 Eur), realizuojamas parduodant jį iš varžytynių (CPK 694 straipsnis). Procesiniame įstatyme smulkiai ir nuosekliai reglamentuojama varžytynių tvarka, jos metu vykdomos teisinės procedūros, tarp jų – pinigų sumokėjimas nupirkus turtą iš varžytynių (CPK 716 straipsnio 2 dalis), varžytynių akto tvirtinimas sumokėjus per įstatyme nustatytus terminus pinigus už varžytynėse įsigytą turtą (CPK 724 straipsnis). Varžytynėse parduodamo turto nuosavybės teisės pereina nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento (CPK 715 straipsnio 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.). Būtent vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusi proceso teisės norma leidžia padaryti išvadą, kad turto realizavimas pasibaigia antstoliui patvirtinus varžytynių aktą. 

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatoriams priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduodamas iš varžytynių. Jos prasidėjo 2013 m. birželio 3 d. 10.00 val. ir baigėsi 2013 m. birželio 10 d. 15.00 val., atsakovui UAB „Litectus“ pasiūlius didžiausią kainą ir laimėjus varžytynes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes laikė varžytynių pabaigos laiką turto realizavimo momentu, t. y. turto pardavimą siejo su varžytynių pabaigos momentu, kai varžytynių laimėtoju pripažįstamas tas varžytynių dalyvis, kuris pasiūlė didžiausią kainą (CPK 713 straipsnio 7 dalis),  o ne su turto pardavimo iš varžytinių akto pasirašymu (CPK 715, 724 straipsniai).

Kasatorių nuomone, antstolis, gavęs teismo nutartį apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimą fiziniam asmeniui, turėjo sustabdyti vykdymo veiksmus. Teisėjų kolegija iš esmės su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka. FABĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo dienos šios nutarties nuorašą išsiunčia antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio asmens sąskaitos. Nuo nurodyto pranešimo gavimo dienos sustabdomas fizinio asmens turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Aiškinant nuostatą ,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“ turėtų būti laikomasi pozicijos, kad ši nuostata taikoma net ir tada, jei turto realizavimo ar išieškojimo procedūros (skolininko turto paieška, areštas, turto pardavimas iš varžytynių ir pan.) jau prasidėjusios, t. y. vykdymo veiksmai turi būti stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape, taigi FABĮ  5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinamas draudimas atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu turto realizavimu ar išieškojimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks nurodytos nuostatos aiškinimas atitinka FABĮ paskirtį ir tikslus, užtikrina, jog sąžiningiems skolininkams bus sudarytos sąlygos atkurti jų mokumą tenkinant kreditorių reikalavimus FABĮ nustatyta tvarka.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolė, 2013 m. birželio 12 d. gavusi teismo pranešimą, kuriame buvo informuota apie pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimą, privalėjo nedelsdama sustabdyti kasatorių turto realizavimo procesą, tačiau to nepadarė: 2013 m. birželio 28 d. UAB „Litectus“ pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą likusią už varžytynėse įsigytą daiktą mokėtiną pinigų sumą, o antstolė 2013 m. liepos 3 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kurio pagrindu atsakovas UAB „Litectus“ 2013 m. liepos 24 d. įregistravo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Pažymėtina, kad vykdomosios bylos sustabdymo ar turto realizavimo veiksmų sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau tokiu laikytinas pagal FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri vertintina kaip specialioji norma, turinti pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Ši norma turi būti aiškinama kartu su FABĮ 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą.  Taigi nagrinėjamos bylos atveju nuo 2013 m. birželio 12 d. iki teismo nutarties iškelti kasatoriams bankroto bylą įsiteisėjimo dienos priverstinio vykdymo veiksmai turėjo būti sustabdyti iki fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, nuspręs, ar leisti antstolei baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Antstolė, nesustabdydama turto realizavimo veiksmų, pažeidė nurodytas imperatyviąsias FABĮ nuostatas.

Dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

              Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu – nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Šioje byloje nustatyta, kad antstolė pažeidė imperatyviąsias FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas ir kasatorių teises, nes jiems priklausantis turtas buvo parduotas iš varžytynių, neatsižvelgus į įstatyme nustatytą įpareigojimą sustabdyti  turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad antstolės    2013 m. liepos 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-13018246 neteisėtas, todėl naikintinas ir taikytina restitucija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju, yra konstatavęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-525/2007).

Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, jo apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš skolininko lieka nebaigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais (areštas ir kt.). Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus neatlygintinos.

Vykdomosios bylos duomenimis, antstolė, 2014 m. liepos 21 d. patvarkymu patvarkė pervesti į kasatorių bankroto administratoriaus UAB „Principo reikalas“ vardu atidarytą sąskaitą 126 164 Lt (36 539,62 Eur), t. y. sumą, gauta realizavus sutartine hipoteka įkeistą turtą, atskaičius 7186 Lt (2081,21 Eur) patirtas vykdymo išlaidas. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartimi patvirtintas kasatorių mokumo atkūrimo planas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad siekiant nustatyti, ar byloje gali būti taikoma restitucija ir jeigu taip – tai kaip ji turėtų būti atliekama (natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais), būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su lėšų, gautų už iš varžytynių parduotą turtą, paskirstymu. Dėl to bylos dalis dėl restitucijos taikymo grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas turėjo 12,32 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti antstolės B. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2013 m. liepos 3 d. surašytą turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. S-13018246.

Bylos dalį dėl reikalavimo taikyti restituciją perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į 1904/3694 dalis 0,3694 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir patalpą – butą Nr. 2, kurio plotas – 170,48 kv. m, esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoto UAB „Litectus“, j. a. k. 302300259, buveinės adresas: Balčikonio g. 3, Vilnius, vardu perleidimo draudimo palikti galioti iki teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo įvykdymo.

Nutarties kopiją siųsti VĮ Registrų centrui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai               Sigitas Gurevičius

              Egidijus Laužikas

              Janina Stripeikienė