Administracinė byla Nr. eA-616-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00584-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 11.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S. ir O. A. B. dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196).
Pareiškėja skunde paaiškino, jog ji yra pretendentė atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę), adresu (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-602 įvardintas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)). Dėl žemės grąžinimo nustatyta tvarka ir laiku prašymą pateikė pareiškėjos motina G. T. (mirusi). Visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį žemės grąžinimo byloje savininku buvo laikomas pareiškėjos senelis J. M.. Per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį pretendentams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į tariamai buvusią J. M. žemę. Pastebėjo, kad iš atsakovo pateikto 2014 m. kovo 13 d. rašto matyti, jog atsakovui paaiškėjo aplinkybė, kad nekilnojamojo turto grąžinimo byloje buvusiu savininku laikytas J. M. mirė 1940 m. sausio 1 d., todėl visuotinės žemės nacionalizacijos metu jau negalėjo būti žemės savininku (savininkais turėjo būti jo įpėdiniai). Nurodė, kad atsakovas 2014 m. kovo 10 d. priėmė įsakymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196, kuriuo nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą. Pabrėžė, jog skundžiamas įsakymas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Įsakymo formuluote nustatomas nepagrįstas teiginys, kad juo atsakovas neatkuria nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu pats atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą, motyvuose nurodė, jog ginčo žemė negali būti laikoma buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytu žemės plotu, nes jis žemės nacionalizacijos metu jau buvo miręs. Todėl pagal priimtą Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 formuluotę toks įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas iš esmės. Be to, Įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 yra išsprendžiamas buvusių pretendenčių: I. S. (kurios įpėdiniu yra V. S.) ir G. T. (kurios įpėdine yra pareiškėja J. K.), nuosavybės teisių neatkūrimo konkrečioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje klausimas. Pretendentai turto grąžinimo byloje turi teisę savo teises pagrįsti paveldėjimą patvirtinančiais dokumentais. Vien aplinkybė, kad pasikeitė duomenys apie to paties žinomo grąžintino turto buvusius savininkus, negali būti pagrindas ginčijamam Įsakymui Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 priimti ir atsisakyti atkurti nuosavybės teises į konkretų grąžintiną turtą – žemę. Pažymėjo, kad nuo šios aplinkybės paaiškėjimo nesikeičia nei grąžintinas turtas, nei buvusių pretendentų subjektinės teisės dalys į šį turtą. Dar daugiau, atsakovas nurodė, kad administracine tvarka nėra galimybės nustatyti, kas buvo žemės savininku (-ais) po J. M. mirties iki 1940 m. nacionalizacijos. Tokia NŽT pozicija nepagrįsta, kadangi atsakovas iki skundžiamo įsakymo priėmimo net nesuteikė galimybės tokius duomenis pateikti. Pastebėjo, kad grąžintino turto žemės savininku J. M. klaidingai nurodė ir pretendentus suklaidino pats atsakovas. Be to, Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 priimtas net neinformavus pretendentų apie jo rengimą ir jo pagrindus, taip pat nepasiūlius pretendentams pateikti papildomus dokumentus ar įrodymus.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad ginčijamu įsakymu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos: 1) I. S. (mirusi) – į 0,7976 ha; 2) G. T. (mirusi) – į 0,4185 ha. Pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančio 1991 m. rugsėjo 17 d. išduoto mirties liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu nustatyta, kad J. M., P. mirė 1940 m. sausio 1 d., t. y. iki visuotinio žemes nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad J. M., P. iki mirties (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 6,0142 ha žemės. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad ginčijamo įsakymo formuluote nustatomas nepagrįstas teiginys „į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę“. Ginčijamame įsakyme pagrįstai nurodoma kad J. M. yra buvęs žemės (duomenys neskelbtini) savininkas, kaip valdęs žemę iki mirties, to fakto neginčija ir pareiškėja. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra pateikta dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokie asmenys ir kokį kiekį žemės valdė po J. M. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. (nacionalizacijos). Pastebėjo, jog prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukros: E. S. ir G. T. (mirusi 2003 m.) (jos įpėdinė – pareiškėja) bei dukros M. J. (mirusi 1981 m.) vaikai: V. J. (miręs 1999 m.) (jo įpėdinė dukterėčia R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.) ir I. S. (mirusi 1997 m.) (įpėdinė duktė R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.). Nuosavybės teisių atkūrimo aktas pagal teisinę prigimtį yra pažeistų teisių atkūrimo, restitucijos, nors ir ribotos, aktas, kuriuo panaikinami neteisėto nuosavybės teisių atėmimo padariniai. Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ir juo patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nuosavybės teisė siejama su nuosavybes teisės objekto valdymu, naudojimu ir disponavimu nuosavybės teisės objektu (CK 4.37 str.). Atsižvelgęs į tai, kad miręs asmuo negali nei naudotis, nei disponuoti, nei valdyti nuosavybės teisės objekto, laikė, kad miręs asmuo negali būti laikomas žemės, kaip nuosavybės teisės objekto, savininku. Mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų, įskaitant ir nuosavybės teises, perėjimą reglamentuoja teisės aktų nuostatos, nustatančios paveldėjimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti iki 2001 m.gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodyti Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai yra seniai suėję, NŽT prieš priimdama įsakymą neturėjo pagrindo nei siūlyti, nei prašyti pateikti papildomus dokumentus, nes tokių dokumentų būtų negalėjusi priimti, kaip pateiktų po teisės aktais nustatyto termino, ir juo labiau būtų negalėjusi tokių dokumentų vertinti, sprendžiant klausimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas tinkamai informavo pareiškėją apie priimtą Įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196) NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 „Dėl informacijos priėmimo“. Teisės aktai nenumato, kad institucija turėtų informuoti piliečius prieš priimdama administracinį aktą jų atžvilgiu, tokio teisės akto nenurodo ir pareiškėja, todėl manė, jog atmestinas skundo argumentas dėl Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196) neteisėtumo dėl to, kad pretendentai iš anksto nebuvo informuoti apie įsakymo rengimą ir jo pagrindus. Pareiškėja nenurodė jokių skundžiamo administracinio akto panaikinimu pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje. Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196) savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos nei pagrindinės procedūros, nei taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjos J. K. skundą tenkino – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196) nutarta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos: 1) I. S. (mirusi) – į 0,7976 ha; 2) G. T. (mirusi) – į 0,4185 ha. NŽT Kauno miesto skyrius 2014 m. kovo 13 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 informavo pareiškėją, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktas 1991 m. rugsėjo 17 d. mirties liudijimas (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog J. M. mirė 1940 m. sausio 1 d., t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo. Taip pat nurodė, jog pareiškėja turi teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė J. M. žemę bei prašyti teismo atnaujinti terminą ne tik nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau ir prašymui atkurti nuosavybės teises į savininko, teismo sprendimu nustatyto kaip asmens, valdžiusio žemę nacionalizavimo metu turėtą žemę.
Pažymėjo, kad iš pateiktų dokumentų akivaizdu, jog J. M., kuris mirė 1940 m. sausio 1 d., nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.) prašomos grąžinti žemės savininku nebuvo ir būti juo negalėjo. Todėl nuosavybės teisių atkurti į jo turėtą turtą negalima, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos.
Pabrėžė, jog Institucija, kuri įstatymu įgaliota nagrinėti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, gavusi pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į 1940 m. sausio 1 d. mirusio J. M. žemę, turėjo pasiūlyti pretendentams pateikti dokumentus, įrodančius, kas po J. M. mirties tapo jo nuosavybės teise valdytos žemės savininku (savininkais) ir ją valdė nacionalizacijos metu (1940 m. liepos 22 d.), taip pat įrodymus, kad pretendentai Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio prasme yra susiję su nacionalizuotos žemės savininku (savininkais) giminystės ryšiais. Tik atsakius į šiuos klausimus galėjo būti priimti atitinkami sprendimai dėl pretendentų pateiktų prašymų.
Atkreipė dėmesį, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, jog privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėjo, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2014 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 yra individualus administracinis aktas ir turi atitikti individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, t.y. turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Pažymėjo, kad iš Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 turinio yra aišku tik tai, kad atsakovas nusprendė neatkurti nuosavybės teisių dėl to, jog J. M. mirė 1940 m. sausio 1 d., t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo ir administracine tvarka nėra galimybės nustatyti, kas buvo žemės savininku po J. M. mirties žemės nacionalizavimo metu. Tačiau Įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nenurodytos konkrečios teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Įsakyme nurodyti teisės aktai: Atkūrimo įstatymas, Vyriausybės nutarimas Nr. 1057 bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis, kurioje numatyta, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Taigi iš Įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nurodytų teisės aktų nėra aišku, kokiu konkrečiu Atkūrimo įstatymo bei Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 numatytu teisiniu pagrindu remiantis nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, t. y. nenurodyti konkretūs punktai, o Žemės reformos įstatymo nurodytas pagrindas taip pat nesusijęs su priimtu įsakymu.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendė, jog skundžiamas Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Skundžiamas Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis. Šiame Įsakyme nors ir nurodytas nekonkretus jo priėmimo teisinis pagrindas, tačiau nenurodyta kokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais remiantis buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo. Taip pat Įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nėra individualios argumentacijos. Viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administracinio akto neatitikimas VAĮ 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas pripažinti skundžiamą aktą nepagrįstu, neteisėtu ir jį panaikinti vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
Pabrėžė, kad nepranešimas pareiškėjai apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, nagrinėjamu atveju yra esminis procedūrinis pažeidimas. Tai pagrindžia atsakovo susirašinėjimas su pretendente ir jos įpėdiniais bei kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas pretendentei teikė teisėtų lūkesčių, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateikti visi reikiami dokumentai. Tai įrodo ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. balandžio 9 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.7.)-984 advokatui S. D., kuriame aiškiai buvo nurodyta, jog dokumentais įrodyta, jog J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėjo nuosavybėje 6,0142 ha žemės sklypą. Tačiau nepranešęs mirusios pretendentės įpėdiniams apie posėdžio laiką ir vietą, priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, kuris, neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų bei jame nurodyta, jog trūksta dokumentų, patvirtinančių kas buvo žemės savininku po J. M. mirties iki 1940 m. liepos 22 d. (nacionalizacijos). Teismas sprendė, jog atsakovas bent iki priimant skundžiamąjį aktą nelaikė, kad nuosavybės teisių atkūrimui trūksta tam tikrų dokumentų. Taip pat pareiškėja prieš priimant skundžiamąjį įsakymą nebuvo informuota apie tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje trūksta dokumentų, nesuteikta galimybė minėtus dokumentus pateikti minėtoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje.
Pareiškėjos motina G. T. (mirusi), teikdama 1991 m. spalio 7 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nurodė žemės sklypo plotą, turėtos žemės vietą, buvusio savininko įpėdinę seserį E. S., taip pat nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą. Tokiu būdu pareiškėjos motinos prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę iš esmės atitiko teisės aktais nustatytą jo turinį ir pilnai patvirtino jos valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl teismas sprendė, jog vien tik suklydimas dėl asmens pavardės, valdžiusio žemės sklypą jo nacionalizavimo metu, nekeičia pareiškėjos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos nurodytą žemės sklypą ir buvo pakankamas pagrindas atlikti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras pagal 1991 m. spalio 7 d. pateiktą prašymą. Dėl ko teismas konstatavo, kad pareiškėja termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti nepraleido ir termino atnaujinti prašymui pateikti pagrindo nėra. Pareiškėjai nusistačius juridinį faktą, kas valdė žemę ir teismui atnaujinus terminą nuosavybės teisės dokumentams pateikti, atsakovas dėl žemės grąžinimo gali spręsti ir šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje, o priimtus sprendimus, jei nebūtų ginčo, pakeisti administracine tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 str. 9 d.).
Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėja nebuvo anksčiau gavusi raštų, kuriuose būtų nurodyti trūkumai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas ginčo Įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 priėmė nepranešęs pareiškėjai apie posėdžio, kuriame bus svarstomas pareiškėjos motinos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, šią aplinkybę aiškino pareiškėjos naudai ir pripažino, jog byloje įrodyta, kad pareiškėja atsakovo poziciją, jog dėl nuosavybės teisių atkūrimo reikalaujama papildomų dokumentų, sužinojo gavusi skundžiamąjį Įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 kartu su atsakovo lydraščiu. Atsakovas priėmė skundžiamą įsakymą ir tuo pačiu pasiūlė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nebuvo nustatytas protingas terminas per kurį pareiškėja galėjo pateikti atsakovui įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo. Dėl minėtų priežasčių nepranešimą pareiškėjai apie posėdžio, kuriame buvo sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teismas laikė esminiu procedūriniu pažeidimu, galėjusiu turėti įtakos priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Įvertinus visas bylos faktines aplinkybes atsakovas privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie susidariusią situaciją ir suteikti protingą terminą pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo bei įgyvendinti teises į nuosavybės teisių grąžinimą.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo priimtas sprendimas netenkinti G. T. ir I. S. prašymų atkurti nuosavybės teises, o buvo priimtas įsakymas neatkurti nuosavybės teisių į J. M. valdytą žemę, nes, kaip teisingai nustatė ir nurodė teismas skundžiamame sprendime, J. M. žemės nuosavybės teise nacionalizacijos metu nevaldė. Todėl nesvarbūs argumentai, kuriuos būtų pateikusi pareiškėja ar tretieji suinteresuoti asmenys, ir nesvarbu, ar yra kreiptasi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino dokumentams pateikti atnaujinimo. Nei viena ši aplinkybė negalėjo ir negali pakeisti fakto, kad J. M. nuosavybės teise žemės nevaldė nacionalizacijos metu bei fakto, kad į J. M. turėtą žemę negali būti atkuriamos nuosavybės teisės. Atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” 112 punktu, asmenims pranešama ir kviečiama dalyvauti ne bet kokių administracinių aktų priėmime, o priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pažymi, kad nors teismas ir laikytų, jog buvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip kaip jis apibrėžtas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje ir Tvarkos 112 punkte, pareiškėja nėra tas asmuo, kuris atitinka pretendento sąvoką tiek, kiek tai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į J. M. žemę, jam nesant savininku, todėl teismas ir dėl šios priežasties negalėjo spręsti to, kad ji turėjo būti kviečiama dalyvauti Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 priėmime.
Pastebi, jog Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nekliudo pareiškėjai, teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kas nuosavybės teise ir kokį žemės kiekį valdė po J. M. mirties nacionalizacijos metu, ir atnaujinus terminą dokumentams pateikti, kreiptis į atsakovą tam, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų pakeisti administracine tvarka, o NŽT, gavus atitinkamus dokumentus, nekliudo toliau nagrinėti pretendentų prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę savininko, kuris valdė ją nuosavybės teise nacionalizacijos metu, ir priimti atitinkamus sprendimus.
Atkreipia dėmesį, kad Įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nei pareiškėjos, nei trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami. Pirmosios instancijos teismas nevertino šios aplinkybės, nenurodė, kokias pareiškėjos teises pažeidė atsakovas priimdamas ginčijamą Įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196, nevertino ar Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 panaikinimu bus apgintos kokios nors pareiškėjos teisės.
Pažymi, jog J. K. Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 buvo įteiktas kartu su NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 „Dėl informacijos pateikimo (Dokumentų bylos Nr. (duomenys neskelbtini))”. Minėtas raštas buvo išsiųstas antrą darbo dieną po Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 priėmimo. Pareiškėjai buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo, pareiškėja siūlymu pasinaudojo. Pastebi, kad sprendime teismas nurodė, jog institucija nepasiūlė pateikti dokumentus, nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kas prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrindė savo motyvų ir to, kad aplinkybė, ar pasiūlyta kreiptis į teismą ir kada pasiūlyta, galėjo turėti įtakos Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 teisėtumui.
Nesutinka, kad Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 neatitinka VAĮ 8 straipsnio.
Pareiškėja J. K. į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“.
Nagrinėjamu atveju atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ginčydamas priimtą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, netinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus proceso šalių įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į proceso šalių pateiktus paaiškinimus, su tokia atsakovo pozicija nesutinka.
Bylos šalių santykiai susiklostė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje, todėl jiems taikytini specialūs TSRS (LTSR) įstatymų pagrindu nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto grąžinimą reglamentuojantys teisės aktai: 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą detalizuojanti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, sąlygotas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Šios priežastys nulėmė ir tai, kad paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, automatiškai jie nėra atkuriami: įstatymų leidėjas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, reglamentuodamas privatinės nuosavybės instituto atkūrimą, numatė ribotą restituciją. Oficialioje konstitucinėje justicijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pasisakęs, kad pagal specialų, nuosavybės teisių restitucijos teisinius santykius reglamentuojantį Atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems buvusiems savininkams ir ne į visą turėtą turtą. Šiame įstatyme yra specialių sąlygų (apribojimų), taikomų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti savo turtą natūra (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), todėl Atkūrimo įstatymas vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius (Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimas).
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Taigi byloje nagrinėjamiems santykiams taikytinas šiuo metu galiojantis Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057.
Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžia asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiai tvarkai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti, kurie nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo nuolatos prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnį, prašymai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Jeigu prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti nustatytu laiku, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Asmenims, nerealizavusiems minėtų galimybių įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.) ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.) teismo gali būti atnaujinamas.
Privatinės nuosavybės paneigimo ir jos nacionalizavimo padarinys – nuosavybės teisių į konkretų nekilnojamąjį turtą praradimas, vienos iš svarbiausių asmens teisių – teisės į nuosavybę – pažeidimas. Todėl šių padarinių šalinimo mechanizmą nustatantis Atkūrimo įstatymas pirmiausia adresuojamas tam asmeniui, kurio nuosavybės teisės buvo pažeistos. Atkūrimo įstatymo prasme savininko nuosavybės teisė galėjo būti pažeista tada, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio seka, kad atkurti nuosavybės teises į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą pirmiausia turi teisę tas asmuo, kuris buvo nacionalizuoto arba kitaip nusavinto turto savininkas ir kurio nuosavybės teisės minėtų procesų metu būtent ir buvo pažeistos. Atsižvelgiant į tai, administracinėje jurisprudencijoje buvo suformuota turto savininko prioritetinių teisių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą doktrina, kuri reiškia, kad kiti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje išvardinti asmenys, nebuvę nusavinto turto savininkais jo nacionalizacijos (kitokio nusavinimo) metu, taip pat turi teisę atkurti nuosavybės teises į šį turtą, tačiau paprastai tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs: tokių asmenų teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-409/2010). Konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, jog įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę susigrąžinti žemę buvusiems savininkams (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamas savininko sąvokos apibrėžimas: savininkas šio įstatymo prasme – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi atkuriant nuosavybės teises į žemę visais atvejais nustatytina, kurio asmens teisės buvo pažeistos įvykdant žemės nacionalizaciją, t. y. privalo būti nustatyta, kas nacionalizacijos momentu buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra svarbiausias ir prioritetiškai spręstinas klausimas atkuriant nuosavybės teises į konkretų turtą. Tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu, nuosekliai akcentuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-232/2003, 2004 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-178/2004, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-532/2009, 2010 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-364/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 21 d. administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008 yra išaiškinęs, kad tam, jog kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas.
Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukros: E. S. ir G. T. (mirusi 2003 m.) (jos įpėdinė – pareiškėja) bei dukros M. J. (mirusi 1981 m,) vaikai: V. J. (miręs 1999 m.) (jo įpėdinė dukterėčia R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.) ir I. S. (mirusi 1997 m.) (įpėdinė duktė R. S. (mirusi), jos įpėdinis trečiasis suinteresuotas asmuo V. S.). G. T. (mirusi) ir I. S. (mirusi) buvo atkurta dalis nuosavybės teisių į J. M. žemę
2014 m. kovo 10 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius priėmė įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, kuriuo nutarė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, į kurį nuosavybės tesės nėra atkurtos 1) I. S. (mirusi) – į 0,7976 ha; 2) G. T. (mirusi) – į 0,4185 ha. Kartu su minėtu Įsakymu įteikė NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. kovo 13 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129, kuriame informavo pareiškėją, jog nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktas 1991 m. rugsėjo 17 d. mirties liudijimas (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog J. M. mirė 1940 m. sausio 1 d. Nurodė, jog pareiškėja turi teismo tvarka nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė J. M. žemę bei prašyti teismo atnaujinti terminą ne tik nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau ir prašymui atkurti nuosavybės teises į savininko, teismo sprendimu nustatyto kaip asmens, valdžiusio žemę nacionalizavimo metu turėtą žemę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pretendentai, siekiantys atkuri nuosavybės teises į J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą, laiku ir įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, to neginčija ir atsakovas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Iš šio Įsakymo turinio yra aišku tik tai, kad atsakovas nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į J. M. turėtą žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), nes nėra aišku, kas buvo žemės savininku (-ais) po J. M. mirties 1940 m. nacionalizacijos metu. Vis dėlto Įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 nenurodytos konkrečios teisės aktų normos, kuriomis remiantis buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Įsakyme įvardyti Atkūrimo įstatymas, Vyriausybės nutarimas Nr. 1057 bei Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis. Pabrėžtina, jog konkrečios Atkūrimo įstatymo ir Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 nuostatos nėra nurodytos. Taigi iš Įsakyme Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 nurodytų teisės aktų nėra aišku, kokiu konkrečiu Atkūrimo įstatymo ar kitu teisiniu pagrindu buvo priimtas ginčijamas aktas, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytas pagrindas nėra susijęs su ginčijamu įsakymu.
Vertinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio numatytus reikalavimus pažymėtina, jog nurodyto straipsnio 1 dalis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus administracinius sprendimus, t. y. pagrįsti juos nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-174/2007 (Administracinė jurisprudencija, 2007, Nr. 1 (11), 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-964/2007 (Administracinė jurisprudencija, 2007, Nr. 3(13). Nurodyta teisės norma yra siejama su teisėtumo principu.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis aktas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Tai prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnyje įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą, įskaitant tinkamą teismo procesą bei teisingą bylos išnagrinėjimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa, kas nurodyta, pažymi, kad skundžiamas Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto bendrųjų reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis), požiūriu yra ydingas.
Be to skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėja nurodė, kad nepranešdamas jai apie sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimą priėmimo laiką, atsakovas padarė esminį procedūrinį pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas tokiam pareiškėjos argumentui pritarė. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog neprivalėjo kviesti pareiškėją priimant ginčijamą Įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196, nes jos pateikti argumentai nebūtų turėję reikšmės, kadangi ji neatitinka pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą sąvokos.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apie sprendimo apie nuosavybės teisių atkūrimą priėmimo laiką raštu turi būti informuoti šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Piliečiams neatvykus į svarstymą, sprendimas gali būti priimtas jiems nedalyvaujant. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 113 punkte nustatyta, jog šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos, pranešusios apie posėdį pagal šios tvarkos 112 punktą, dalyvaujant piliečiui, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atvykęs į posėdį, sutikimą su priimamu sprendimu pilietis patvirtina parašu. Piliečiui neatvykus į posėdį, sprendimas priimamas jam nedalyvaujant. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatos, kurios įtvirtina sprendimų dėl nuosavybės teisų atkūrimo priėmimo procedūrą, yra taikomos tiek priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises, tiek priimant neigiamą (neatkurti nuosavybės teisių) sprendimą asmens atžvilgiu. Toks minėtų nuostatų aiškinimas sietinas su gero administravimo principu.
Tais atvejais, kai suinteresuotiems asmenims nepranešama apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, teismas, nagrinėdamas skundus dėl tokiuose posėdžiuose priimtų sprendimų atkurti arba neatkurti nuosavybės teises panaikinimo, turėtų nustatyti, ar toks sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo procedūros pažeidimas turėjo įtakos neteisingam sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimas turėjo įtakos ginčijamam Įsakymui Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti. Pirmiau minėta, kad atsakovo Įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 neatkurti J. M. nuosavybės teisių į žemės plotą neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kadangi pareiškėjai nebuvo pranešta apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, o šiame posėdyje priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko J. M. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemės plotą nepagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis (VAI 8 straipsnis), pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes minėtas procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, pažeidžiančiu mirusio pretendentų įpėdinių teisę žinoti apie sprendimus, priimamus pagal J. M. pretendentų pareikštą valią ir dalyvauti jų priėmimo procedūrose.
Išvadą, kad nepranešamas pareiškėjai apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, nagrinėjamu atveju yra esminis procedūrinis pažeidimas, pagrindžia atsakovo susirašinėjimo su pretendente ir jos įpėdiniais bei kita bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad atsakovas atkūrė dalį nuosavybės teisių į J. M. valdytą žemės plotą, taigi pretendentams sukėlė lūkesčius, jog dėl jų prašymo atkurti nuosavybės teises bus priimtas jiems palankus sprendimas (atkurtos ir likusios nuosavybės teisės), kad yra pateikti visi reikiami dokumentai, kurių pagrindu jau buvo atkurta dalis nuosavybės teisių į J. M. valdytą žemę. Vis dėlto nežiūrint to, nepranešęs mirusių pretendentų įpėdiniams apie posėdžio laiką ir vietą, atsakovas priėmė jiems nepalankų sprendimą.
Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus atsakovo veiksmus, pažymi, jog viešojoje teisėje veikiantys įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principai lemia tai, kad visi viešojo administravimo subjektai turi tik tokius įgaliojimus, kurie jiems yra suteikti konkrečiomis teisės aktų nuostatomis ir svarbu, kad institucijos, vykdydamos įstatymais joms priskirtą veiklą, veiktų tik taip kaip numato teisės aktai. Ir nors kiekvienas viešojo administravimo subjektas turi teisės aktais jam suteiktą tam tikrą diskreciją, tačiau absoliuti viešojo administravimo institucijos diskrecija, realizuojant administracinius įgaliojimus, teisinėje valstybėje vargu ar apskritai gali egzistuoti. Be to, pastebėtina, jog ir Konstitucija (žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą), ir ES pagrindinių teisių chartija (41 straipsnis) įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą, kuris, be kita ko, apima asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes, teisę būti išklausytam prieš priimant asmens atžvilgiu neigiamą sprendimą (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Vienas iš gero administravimo principo aspektų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo principais (VAĮ 3 str.). Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėjimo tvarka buvo įvirtinta teisės aktuose, todėl jų tinkamai laikytis turėjo ir institucijos, atsakingos už nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą nes tik tokiu būdu yra užtikrinamas tinkamas teisės aktų vykdymas, gero administravimo, atsakingo valdymo (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.), teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimas. Tik tinkamai vykdant teisės aktuose numatytus įpareigojimus ir procedūrą yra užtikrinamas teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimas.
Be kita ko, šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog asmenys, atlikdami atitinkamus veiksmus ir siekdami tam tikrų veiksmų įgyvendinimo, viliasi, kad įgaliotos valdžios institucijos veiks įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, kad tinkamai bus vykdomos teisės aktuose numatytos procedūros. Be to, primintina, jog teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens apsitikėjimas valstybe ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad teisinio tikrumo principas, kaip bendrasis Europos Sąjungos principas, grindžiamas akivaizdžia būtinybe užtikrinti, kad teisės subjektai, kuriuos liečia valstybės administracinės priemonės, galėtų suprasti savo teisių ir pareigų apimtį šioje sferoje (žr., pvz., 2002 m. birželio 20 d. sprendimą byloje Gerard Mulligan ir kiti prieš Minister for Agriculture and Food, Ireland and Attorney General (C-313/99, p. 52). Šiuo atveju pareiškėjos motina G. T. (mirusi) 1991 m. spalio 7 d. pateikusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir jam esant jau buvo atkurta dalis J. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, galėjo tikėtis (jos įpėdiniai), kad atsakovas laikysis savo išreikštos pozicijos. Pasikeitus situacijai, paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl galimumo atkurti nuosavybės teises, atsakovas privalėjo suformuoti savo poziciją ir ją išreikšti laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų ir procedūrų. Šiuo atveju, kaip minėta, atsakovas pažeidė šią savo pareigą, jis nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir juose numatytų procedūrų dėl sprendimų atkurti/neatkurti nuosavybės teises į žemės sklypus nagrinėjimo.
Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2)-196 nei pareiškėjos, nei trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tuo atveju, kai asmens prašymas, pateiktas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, atkurti nuosavybės teises į žemę, iš esmės atitiko teisės aktais nustatytą jo turinį ir visiškai patvirtino jo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, konstatuotina, kad tokiu būdu asmuo termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepraleido ir termino atnaujinti prašymui pateikti pagrindo nėra (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3670/2011). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad nustačius juridinį faktą, kas valdė žemę ginčo žemę nacionalizacijos metu, ir teismui atnaujinus terminą nuosavybės teisės dokumentams pateikti, atsakovas dėl žemės grąžinimo galėtų spręsti ir šioje nuosavybės teisių atkūrimo byloje, t. y. pareiškėjai nereikėtų teikti naujo prašymo atkurti nuosavybės teises bei prašyti atnaujinti terminą tokio prašymo pateikimui.
Atsižvelgdama į byloje taikytiną teisinį reglamentavimą, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmiau nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad: 1) atsakovas iki 2014 m. kovo mėnesio, t. y. jau po Atkūrimo įstatyme nustatyto dokumentų pateikimo termino (2003 m. gruodžio 31 d.) nekėlė klausimo dėl to, jog trūksta dokumentų, patvirtinančių, kas nacionalizacijos metu buvo prašomo atkurti žemės ploto savininkas; 2) atsakovas trūkstamus dokumentus prašė pateikti jau pasibaigus dokumentų pateikimo terminui (2014 m. kovo 13 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129), 3) pareiškėjai iki Įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 priėmimo (2014 m. kovo 10 d.) nebuvo sudaryta reali galimybė įvykdyti NŽT Kauno skyriaus 2014 m. kovo 13 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.94.)-1129 pateiktą nurodymą (pateikti įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė ginčo žemę), teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimas (t. y. kad pareiškėja nebuvo informuota apie posėdžio, kuriame bus svarstomas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vietą ir laiką, į jį nebuvo kviesta) turėjo esminės įtakos ginčijamam Įsakymui Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-196 dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog yra teisinis pagrindas tenkinti pareiškėjos pateiktą reikalavimą. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis