Civilinė byla Nr. 2-1418/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04241-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
114.9.6.1.; 122.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugpjūčio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus Doleta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą lėšas už ekspertizės skyrimą, civilinėje byloje Nr. 2-2460-431/2014 pradėtoje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kleta“ ieškinį dėl nuostolių priteisimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi buvo išspręstas ekspertizės byloje skyrimo klausimas. Teismas tenkino šalių prašymus, skyrė byloje ekspertizę, pavedė paskirtam ekspertui atsakyti į šalių užduotus klausimus ir įpareigojo tiek ieškovą, tiek ir atsakovą sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą už ekspertizės atlikimą po 12 100 Lt.
Atsakovas nesutikdamas su nurodyta nutartimi jam nustatytu įpareigojimu (sumokėti už ekspertizės atlikimą) pateikė teismui atskirąjį skundą. Atsakovas prašė 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalį, kuria atsakovas įpareigotas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 12 100 Lt, panaikinti ir įpareigoti ieškovą sumokėti visą sumą už ekspertizės atlikimą. Reikalavimus atsakovas grindė teiginiais, jog ne atsakovo, bet būtent ieškovo prašymu byloje buvo paskirta teismo ekspertizė. Atsakovas nurodė, jog esant pateiktam ieškovo prašymui bei Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-1125/2013, išaiškinimams (kuriais byla pagal ieškovo ieškinį buvo pakartotinai grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodant pakartotinai vertintinas aplinkybes), neprieštaravo ekspertizės skyrimui, tačiau neprieštaravimas ekspertizės skyrimui, atsakovo teigimu, negali būti prilyginamas prašymui skirti ekspertizę, kas sudarė teismui pagrindą įpareigoti jį pervesti už ekspertizės atlikimą lėšas į teismo depozitinę sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo UAB „Vilniaus Doleta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties.
Atsisakė atlikti atsakovo prašomą procesinį veiksmą, t. y. atsisakė pavesti ekspertui atsakyti į atsakovo pateiktus klausimus.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal CPK nuostatas, nei nutartis skirti ekspertizę, nei nutartis sumokėti nustatyto dydžio avansą už ekspertizės atlikimą, nėra skundžiamos, todėl atsakovo atskirąjį skundą dėl 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria jis įpareigotas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 12 100 Lt už ekspertizės atlikimą, buvo atsisakyta priimti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Vilniaus Doleta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą lėšas už ekspertizės atlikimą.
Atsakovo manymu, skundžiamos nutarties dalis priimta neįvertinus teismų praktikos, kuri nustato, jog nors nutartys skirti ekspertizę nėra skundžiamos, tačiau nutartys, įpareigojančios šalį sumokėti avansą už ekspertizės atlikimą, gali būti apeliacijos dalyku.
Ieškovas UAB „Kleta“ atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Ieškovas pažymi, jog teismo nutartis, kuria remiasi atsakovas grįsdamas atskirojo skundo argumentus, priimta Lietuvos apeliacinio teismo, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kuria turi vadovautis ir žemesnės instancijos teismas, nurodyta, jog teismo nutartys dėl ekspertizės skyrimo ir reikalavimo įmokėti į teismo depozitą už ekspertizės atlikimą avansą, nėra skundžiamos.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos dalyką sudaro Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti atsakovo atskirąjį skundą dėl 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą avansą už ekspertizės atlikimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 str., 338 str.).
Ginčijama nutarties dalimi teismas atsisakė priimti atsakovo atskirąjį skundą motyvuodamas, jog nei nutartis skirti ekspertizę, nei nutartis sumokėti nustatyto dydžio avansą nėra skundžiamos. Vadinasi, vertinant bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismui pavesta atsakyti į klausimą, ar nutartis (nutarties dalis), kuria bylos šalis įpareigota sumokėti avansą už ekspertizės atlikimą, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą, įgyvendinama ne tik pareiškiant teismui ieškinį, bet ir skundžiant pirmosios instancijos teismo priimtus procesinius sprendimus aukštesnės instancijos teismams. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Todėl asmuo, siekdamas pasinaudoti jam suteikta teise į teisminę gynybą, turi laikytis įstatymų nustatytų sąlygų tokiai teisei įgyvendinti (pateikti įstatymo nustatyta tvarka parengtą procesinį dokumentą, ir pan.).
Būtina atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo sąlyga – įstatymuose įtvirtinta tokios teismo nutarties galimybė būti apeliacinio apskundimo objektu (CPK 301 str. 1 d., 315 str. 2 d. 3 p.). Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK numatytais atvejais, bei tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.
Nagrinėjamu atveju apeliacinio proceso objektu atskirajame skunde nurodoma pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti atskirąjį skundą dėl nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą avansą būsimoms ekspertizės išlaidoms padengti. Apeliantas savo išvadas dėl galimybės skųsti nutarties dalį dėl įpareigojimo sumokėti avansą už ekspertizės atlikimą grindžia CPK 90 ir 102 straipsnių nuostatomis.
CPK 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri pateikė prašymą iškviesti liudytojus ar ekspertus, atlikti ekspertizę, apžiūrėti įvykio vietą, iš anksto sumoka teismo nustatyto dydžio avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog avansas, kurio dydis nustatomas atsižvelgiant į būsimų išlaidų dydį, sumokamas į teismo sąskaitą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2010, išaiškino, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimama nutartimi sprendžiamas tik galimų bylinėjimosi išlaidų užtikrinimo klausimas, todėl tokios nutarties negalima laikyti nutartimi, kuria pasisakoma dėl bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Taigi, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, tokia nutartis nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 100 straipsnyje.
Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurios atitinka nurodytą kasacinio teismo formuojamą praktiką, skundo argumentus grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-18/2014, priimtomis išvadomis. Nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas spręsdamas atskirojo skundo dėl nutarties, kuria skirta ekspertizė ir šalys įpareigotos į teismo depozito sąskaitą įmokėti atitinkamas sumas, pažymėjo, jog nutarties dalis, įpareigojanti šalį sumokėti užstatą (avansą) už ekspertizės skyrimą gali būti skundžiama atskiruoju skundu, kaip nutartis dėl bylinėjimosi išlaidų.
2002 m. sausio 24 d. priimtame Teismų įstatyme įtvirtinta bendra nuostata, kad vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šią normą papildo Konstitucinis Teismas, kuris 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Vadinasi, žemesnės instancijos teismas, konkrečioje byloje vykdydamas teisingumą ir taikydamas teisės normas, turi atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo išaiškinimus, įvertinęs, ar nagrinėjamos ir konkrečios aukštesnės instancijos teismo nagrinėtos bylos ratio decidendi sutampa.
Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo ir kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-322/2010 faktinės aplinkybės sutampa, bylose sprendžiama nutarties dalies, kuria šalis įpareigota įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą avansą, apskundimo galimybė bei už ekspertizės atlikimą mokėtinų lėšų reikšmė. Tačiau nepaisant to, kad cituota kasacinio teismo nutartis priimta 2010 metais ir dėl CPK 90 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2011 m. spalio 1 d., tačiau joje suformuluota nurodytos proceso teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklė aktuali ir šiai dienai, ja priimant nutartis analogiškos situacijose vadovaujasi Lietuvos apeliacinis teismas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-33/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-922/2014), todėl, paisydamas aukštesnės instancijos teismo išaiškinimų, savo pačių sprendimų, priimtų analogiškose situacijose, suformuota ir vieninga taikoma teismų praktika sprendžiamu klausimu turėjo būti vadovaujamasi Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-18/2014 priimtoje nutartyje.
Plačiau pasisakydamas dėl apelianto nurodytų teisės normų taikymo nagrinėjamu atveju, teismas nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės žinios, 2011 m. liepos 13 d., Nr. 85-412) 45 straipsniu CPK 90 straipsnis modifikuotas pakeičiant jo normose vartotą užstato apibrėžtį į avansą. Tokiu būdu įstatymų leidėjas aiškiai išskyrė, kad CPK 90 straipsnio pagrindu priimamomis nutartimis sprendžiamas galimų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo klausimas, t. y. šalių pagal CPK 90 straipsnį mokamas avansas atlieka išankstinio atitinkamų procesinių veiksmų būsimų išlaidų apmokėjimo, bet ne procesinio veiksmo atlikimo, užtikrinimo funkciją. Pagal CPK 90 straipsnio 1 dalį avanso sumokėjimas yra bylos šalies, pateikusios prašymą iškviesti liudytojus ar ekspertus, atlikti ekspertizę, apžiūrėti įvykio vietą, pareiga, kurios nustatymas nepriklauso teismo diskrecijai, t. y. šalis pateikusi prašymą atlikti vieną iš nurodytų procesinių veiksmų prisiima ir prievolę iš anksto apmokėti jo išlaidas. Taigi CPK 90 straipsnis de jure reglamentuoja nurodytų procesinių veiksmų atlikimo išlaidų apmokėjimo tvarką, remiantis kuria galimos išlaidos pagal bendrą taisyklę turi būti apmokamos avansu.
Tuo tarpu remiantis CPK 101 straipsnio 1 dalimi, CPK numatytais atvejais teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui sumokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą. CPK nurodyti konkretūs atvejai, kai teismas gali pareikalauti sumokėti užstatą, o būtent: kai svarstomas procesinio termino pratęsimo klausimas (CPK 77 str. 1 d.), prašoma užtikrinti įrodymus (CPK 223 str. 2 d.), kai ieškovas yra kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo, jeigu to prašo atsakovas - galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti (CPK 794 str. 1 d.). Taigi užstato pagrindinė paskirtis – užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, o atskirais atvejais šalutinė - galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad užstatas, mokamas CPK 794 straipsnio 1 dalies pagrindu – užtikrinant galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pagal CPK 795 straipsnio 1 dalį realiai atlieka procesinių veiksmų atlikimo užtikrinimo funkciją. Taipogi svarbu tai, kad įpareigojimo sumokėti užstatą nustatymas įstatymų leidėjo paliktas teismo diskrecijai (CPK 101 str. 1 d., 102 str. 1 d.).
CPK 102 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Tikslo ir paskirties požiūriu ši norma apima tik tas teismo nutartis, kuriomis paskiriamas užstatas – kaip procesinio veiksmo atlikimo užtikrinimo priemonė (pvz., teismas gali įpareigoti sumokėti užstatą šalį, prašančią skirti ekspertizę, tam, kad būtų užtikrinta, jog šalis realizuos nurodytą teisę), tačiau ne nustatoma bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo tvarka. Vadinasi, teismo nutartis, kuria sprendžiami avanso, skirto CPK 90 straipsnyje numatytų procesinių veiksmų išlaidoms apmokėti, sumokėjimo klausimai, nepriskiriama ir prie nutarčių, kurių apskundimas nustatytas CPK 102 straipsnio 4 dalyje.
Aptartų teisės normų, kuriomis grindžiamas atskirasis skundas, ir kasacinio teismo išaiškinimo jų taikymo klausimu analizė, pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas pervesti avansą už ekspertizės atlikimą, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, kadangi skirtinga apeliacinės instancijos teismo praktika tam tikru klausimu, nepaneigia aukštesnės instancijos teismo nagrinėjamu klausimu suformuotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą lėšas už ekspertizę, palikti nepakeistą.
Teisėja Egidija Tamošiūnienė