Civilinė byla Nr. e3K-3-242-248/2015

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09367-2014-1

                                                        Procesinio sprendimo kategorija 126.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, tretieji asmenys AB bankas „Swedbank“, J. A. Ž., J. M., J. B. , V. J. , S. B. , BUAB VVARFF-JOLDIJA, A. S., antstolis V. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo sąžiningumo vertinimo sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą (Lietuvos Respublikos fizinio asmens bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Pareiškėjas V. B. 2014 m. kovo 18 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą. Pareiškėjas nurodė, kad AB bankas ,,Swedbank“ pagal 2005 m. balandžio 12 d. kredito sutartį suteikė jam 405 468,02 Eur paskolą žemės sklypui pirkti ir nekilnojamojo turto statybos bei pardavimo ūkinei komercinei veiklai vykdyti. 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei ūkinės komercinės veiklos planų įgyvendinti nepavyko. Pardavus įkeistą turtą lėšų atsiskaityti su banku nepakako. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1914-622/2010 priteisė bankui iš pareiškėjo ir laiduotojo UAB VVARFF-JOLDIJA solidariai 184 061,21 Eur skolą, dėl jos išieškojimo pradėtas vykdymo procesas. Pareiškėjas už paskolas, skirtas nekilnojamojo turto ūkinei komercinei veiklai vykdyti, taip pat yra skolingas fiziniams asmenims J. A. Ž. (skola 190 000 Lt), J. M. (skola 650 000 Lt), J. B. (skola 400 000 Lt), V. J. (skola 78 000 Lt) ir S. B. (skola 320 000 Lt). Pareiškėjo teigimu, dėl ekonominės, nekilnojamojo turto krizės jis neteko pajamų ir turto, todėl yra finansiškai nepajėgus grąžinti gautų paskolų. Be to, pareiškėjas buvo UAB VVARFF-JOLDIJA kontrolinio akcijų paketo savininkas ir vadovas. Klaipėdos apygardos teismui 2011 m. spalio 21 d. nutartimi iškėlus šios bendrovės bankroto bylą pareiškėjas prarado paskutinę galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes pareiškėjas nurodė, kad yra nemokus, ir prašė teismo iškelti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui V. B. bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalis) ir pranešė prokurorui, kad pareiškėjo veiksmuose yra sukčiavimo, pinigų pasisavinimo veiksmų, nusikalstamo bankroto požymių (CPK 300 straipsnis). Teismas konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą (CK 1.137 straipsnio 3 dalis) ir sprendė, kad pareiškimas prieštarauja FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytai įstatymo paskirčiai – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. buvo UAB VVARFF-JOLDIJA vadovas. 2009 m. ši bendrovė turėjo 27 901 931 Lt vertės turto, o skolos siekė 30 483 487 Lt. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad bendrovė veiklą vykdė iki skolos viršijo turimą turtą. Teismo teigimu, bendrovės turėta skola leidžia manyti, kad statybos paslaugų teikėjai teikė paslaugas, tačiau neaišku, ar darbų rezultatas buvo UAB VVARFF-JOLDIJA vykdoma statyba, ar darbai buvo atliekami tretiesiems asmenims, prisidengiant minėtos bendrovės sudarytomis sutartimis. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas įmonės valdymo organų narys, netinkamai valdė bendrovę ir tai buvo jos nemokumo priežastis, todėl spręstinas klausimas, ar pareiškėjas privalo atlyginti savo veiksmais kreditoriams padarytą žalą.

Teismas nustatė, kad paskolos sutartyse su kreditoriais S. B., J. B., V. J., J. M., J. A. Ž. yra suėję prievolių įvykdymo terminai, tačiau nė vienas iš kreditorių nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Paskolos sutartyje su J. M. yra suėjęs ieškinio senaties terminas reikalavimams pareikšti, o paskolos sutartyse su S. B., J. B. ir J. M. neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Visos paskolos sutartys yra spausdintos paskolos gavėjo V. B., paskolos davėjų teismui rašyti pranešimai yra ant vienodo blanko. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, teismas sprendė, kad arba paskolos sutartys yra fiktyvios, arba buvo plaunami pinigai, kurių paskolos davėjai neturėjo, o padėdavo juos išgryninti pareiškėjui. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kur investavo pasiskolintus 1 838 000 Lt ir kaip kompensuos kreditoriams prarastus pinigus.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo pateikta medžiaga neatitinka jo turto deklaracijų, pateiktų 2000 m. kandidatuojant į savivaldybių tarybų narius ir 2002 m. dalyvaujant rinkimuose į Seimą. 2008 m. pardavus namą Plungėje už 270 000 Lt pareiškėjui turėjo likti daugiau kaip 2 mln. litų vertės turto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo, kaip akcininko, pajamos iš UAB VVARFF-JOLDIJA, turto deklaracijos neatitinka pateiktų jo turtinės būklės rašytinių įrodymų.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė teismui pakankamai įrodymų, jog jo būklė atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalį, t. y. kad fizinis asmuo yra nemokus, be to, pateikė neišsamius duomenis apie savo anksčiau gautas ir (ar) numatomas gauti pajamas. Teismo teigimu, pateikta medžiaga leidžia manyti, kad pareiškėjas siekia išvengti kreditorių ir išsaugoti turimą turtą, be to, nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas planuotų ir stengtųsi atsiskaityti su kreditoriais.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad svarbu įvertinti aplinkybes, lėmusias pareiškėjo skolinių įsipareigojimų apimtį. Nagrinėjamu atveju viena iš jų yra tai, kad pareiškėjas neatskleidė bankui visos privalomos informacijos apie prisiimtus finansinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims ir šiais nesąžiningais veiksmais ne tik nepagrįstai padidino kredito riziką, bet ir galimai nepagrįstai pats pablogino savo finansinę būklę, o tai, teismo vertinimu, neatleidžia jo nuo atsakomybės atsiskaityti su kreditoriais. Teismas taip pat pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu pagrindžia jo sudaryti sandoriai, t. y. teismui pateiktos paskolos sutartys patvirtina, jog pareiškėjas pasiskolino stambias pinigų sumas (iš viso 1 838 000 Lt), tačiau byloje nėra duomenų, kur pareiškėjas pinigus investavo, kaip juos prarado. Pareiškėjo nesąžiningumą suponuoja ir tai, kad paskolos sutartyje su J. M. skolos grąžinimo terminas buvo 2002 m. spalio 9 d., tai yra jau suėjęs ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimus dėl 650 000 Lt paskolos grąžinimo. Paskolos sutartyse su kreditoriais S. B., J. B., J. M. neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Be to, pateiktos paskolos sutartys spausdintos paskolos gavėjo. Teismui abejonių kėlė ir pareiškėjo skola dukteriai J. B., ypač atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, leidžiančių spręsti dėl realios jo dukters galimybės paskolinti tokią sumą pinigų, t. y. dėl pareiškėjo nurodytos J. B. suteiktos Palangos kredito unijos paskolos tikrumo. Teismo teigimu, abejoti šios paskolos tikrumu galima ir dėl to, kad paskolos suteikimo metu J. B. buvo tik 18 metų, todėl neįtikinama aplinkybė, jog tokio amžiaus mergina galėjo gauti tokią stambią pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus apygardos teisme gautas kreditorės J. B. pareiškimas, kuriuo ji atsisako bet kokių kreditoriaus reikalavimų pareiškėjui ir prašo jos nelaikyti šioje byloje nei trečiuoju asmeniu, nei kreditoriumi. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo nemokumą (skolų ir pajamų santykį) lėmė jo paties neatsakingi veiksmai. Dėl kitų pareiškėjo atskirojo skundo argumentų teismas nepasisakė, nurodydamas, kad jie neturi esminės įtakos nagrinėjamam klausimui.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas V. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartis panaikinti ir klausimą dėl jo pareiškimo iškelti bankroto bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nepagrįsto pareiškėjo nesąžiningumo konstatavimo. Teismai, taikydami FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nesprendė ir nepasisakė dėl svarbių klausimų: kas turi įrodinėti skolininko nesąžiningumą, ar skolininko nesąžiningumas turi būti besąlygiškai įrodytas, ar teismas gali vadovautis abejonėmis. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo pripažinti pareiškėją nesąžiningu. Teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir neteisėtai laikė, kad pareiškėjas turėjo įrodinėti savo sąžiningumą.

2. Dėl kreditoriaus įsipareigojimų pagrįstumo vertinimo. Bankroto bylos kėlimo stadijoje neturėtų būti sprendžiami kreditoriaus įsipareigojimų pagrįstumo klausimai. Šiuo atveju teismai, spręsdami bankroto bylos kėlimo klausimą, jau vertino įsipareigojimų kreditoriams pagrįstumą pasisakydami dėl paskolos sutarčių sudarymo, pinigų perdavimo faktų, kreditoriaus ieškinio senaties. Bankroto administratoriui pateikti kreditorių reikalavimai, patikrinti administratoriaus ir pateikti teismui tvirtinti, turėtų būti vertinami visai kitoje bankroto bylos stadijoje, t. y. ne bylos iškėlimo metu.

3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes išvadas dėl skolininko sąžiningumo padarė nevertindami visų į bylą pateiktų įrodymų bei nurodytų argumentų, nepasisakydami dėl jų, padarydami išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pasisako dėl pareiškėjo sąžiningumo vertinimo sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui

Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti įvertinamos dvi grupės aplinkybių:

Pirma, turi būti konstatuotas fizinio asmens nemokumas. Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pripažįstant, kad asmuo yra nemokus, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) asmens skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, turi viršyti įstatyme nustatytą dydį, 2) asmuo nebegali įvykdyti šių įsipareigojimų, t. y. jo turimo turto, gaunamų (realiai tikėtinų gauti) pajamų, nepakanka skoloms grąžinti.

Antra, nustačius fizinio asmens nemokumą turi būti patikrinama, ar neegzistuoja FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant bankroto bylą atsisakoma iškelti. Nagrinėjamu atveju aktuali FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostata, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Pasisakydamas dėl šios įstatymo nuostatos kasacinis teismas išaiškino, kad teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu asmuo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl kiekvienu individualiu atveju juos nesąžiningais kvalifikuoti turi bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis CK nuostatomis ir kasacinio teismo suformuota šių įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgdamas į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Paminėtina, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis nurodyta pačiame įstatyme – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos sąžiningiems fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.

Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas kasacinis teismas savo praktikoje suformulavo kriterijus ir taisykles, kuriais remiantis turi būti sprendžiama dėl siekiančio bankrutuoti asmens (ne)sąžiningumo. Vien neatidus asmens elgesys ar asmens nemokumą lėmęs netinkamas vartojimo galimybių įvertinimas savaime nereiškia jo nesąžiningumo. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tais atvejais, kai duomenys apie jo skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido skoloms susidaryti, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai. Asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, elgesys turi būti vertinamas pagal protingumo ir teisingumo principus, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, o nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo dėl savo finansinės padėties, kredito tikslo ir pan. aplinkybių), tiek dėl jo neveikimo, kai sąmoningai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir siekiama bloginti savo finansinę padėtį (jos negerinti), didinti nemokumą. Sprendžiant dėl fizinių asmenų, o ypač vartotojų, sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų (išsilavinimą, gyvenimo patirtį, veiklos pobūdį). Be to, turi būti nustatytas asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), t. y. nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui, o mokumo požiūriu mažareikšmiai sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti. Sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3- 65/2015).

Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (bylos Nr. 3K-3-516/2014), kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad, teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: be jau aptarto aspekto – ar fizinis asmuo tapo nemokus elgdamasis sąžiningai – vertintina ir tai, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, aktualią keliant bankroto bylą. Pareiškėjo nesąžiningas elgesys kreipiantis į teismą gali pasireikšti tuo, kad jis pateikia tikrovės neatitinkančias žinias apie savo mokumą (tiek įsipareigojimų dydį, tiek turtą), jas nuslėpdamas ar iškreipdamas, neatskleidžia informacijos apie egzistuojančias FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytas sąlygas ir pan.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys prieš tai išdėstytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių neatitinka.

Pirma, teismai nepakankamai tyrė ir pasisakė dėl kasatoriaus nemokumo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nepateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių fizinio asmens (kasatoriaus) nemokumą. Nutartyje išdėstytos abejonės dėl kasatoriaus įsipareigojimų realumo ir dėl pareiškime nurodomos turtinės padėties atitikties tikrovei, tačiau iš nutarties turinio nėra aišku, kurią iš pirmiau aptartų bankroto bylos iškėlimo sąlygų teismas, nekonstatuodamas pareiškėjo nemokumo, pripažino neįrodyta dėl įrodymų nepakankamumo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išdėstė aplinkybes, reikšmingas konstatuojant fizinio asmens nemokumą (skolinių įsipareigojimų apimtis, turimo turto masė, perspektyvos įvykdyti skolinius įsipareigojimus ir kt.), tačiau nepasisakė, kokios faktinės aplinkybės egzistavo šiuo konkrečiu atveju ir ar jos atitiko įstatyme apibrėžtą fizinio asmens nemokumo būklę. Iš teismo išvados, kad atsakovo nemokumas (skolų ir pajamų santykis) atsirado dėl jo paties neatsakingų veiksmų, galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas dėl kasatoriaus nemokumo priėjo kitokią išvadą, nei pirmosios instancijos teismas, – pripažino, kad šis yra nemokus. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada dėl fizinio asmens nemokumo turi būti konkreti, motyvuota, paremta faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, todėl toks menamas nemokumo konstatavimas nėra pakankamas nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą.

Antra, teismai rėmėsi prielaidomis ir visapusiškai bei kompleksiškai netyrė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktui taikyti reikšmingų aplinkybių. Bylą nagrinėję teismai pasisakė dėl kasatoriaus nesąžiningumo, nurodydami, kad bankroto byla negali būti keliama dėl tokių nesąžiningų pareiškėjo veiksmų: kasatorius ankstesniam kreditoriui (bankui) nepranešė apie vėliau imamas paskolas; nepateikė teismui duomenų apie pasiskolintų pinigų panaudojimą; kai kurių paskolos sutarčių su fiziniais asmenimis sudarymo faktas kelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas nutartyje, be to, pažymėjo, kad kasatoriaus nemokumas kilo dėl jo netinkamo vadovavimo įmonei, be to, nepateikti duomenys, kur panaudoti už realizuotą nekilnojamąjį turtą gauti pinigai; kasatoriaus nurodoma turtinė padėtis neatitinka jo teiktų deklaracijų duomenų; iš pareiškimo nematyti pareiškėjo siekio iškėlus bankroto bylą grąžinti skolas. Atsižvelgdama į tokias teismų nurodytas vertintinas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus nesąžiningumo, fragmentiškai nurodė atskirus jo veiksmus, galėjusius turėti tam tikros įtakos jo mokumui, tačiau išsamiai ir nuosekliai nevertino reikšmingų aplinkybių visumos ir nenustatė, kokios priežastys lėmė kasatoriaus nemokumą: neatidus elgesys, netinkamas vartojimo galimybių įvertinimas, rizikingas investavimas ar pinigų skolinimasis, neketinant jų grąžinti, ar kitoks itin nerūpestingas elgesys, sąmoningas ir kryptingas siekis bloginti savo finansinę padėtį, taip išvengiant atsiskaitymo su kreditoriais. Teismai taip pat nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nesąžiningu pripažinto kasatoriaus elgesio (veiksmų) ir nemokumo, netaikė ribojančio 3 metų termino.

Pastebėtina, kad bylą nagrinėję teismai abejones dėl kai kurių kasatoriaus sudarytų paskolos sutarčių realumo grindė nurodydami tokius argumentus: vienoda kai kurių sutarčių forma, jos atspausdintos pareiškėjo, kai kuriose sutartyse neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, abejonių kelia vieno iš kreditorių – pareiškėjo dukters – finansinis pajėgumas suteikti paskolą, nes nepateikta pakankamai duomenų, kad ji šią sumą skolinosi iš Palangos kredito unijos, vienos skolos išieškojimui suėjęs ieškinio senaties terminas, gautas kreditoriaus pareiškimas apie pretenzijų skolininkui atsisakymą, taip pat nurodė, kad nepakanka informacijos apie skolintų lėšų panaudojimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad neteisingos informacijos apie įsiskolinimų dydį (fiktyvių sutarčių) pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis. Duomenys apie skolintų lėšų panaudojimą gali būti reikšmingi, sprendžiant dėl asmens, siekiančio bankroto procedūros, sąžiningumo, ypač kai paskolos sutarčių sudaroma daug ir skolinamasi didelės sumos, tačiau tokių duomenų nepateikimas ar neišsamus pateikimas kartu su prašymu kelti bankroto bylą savaime nėra pagrindas konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą, lėmusį nemokumą. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus; tai apima teismo teisę ex officio tikrinti fizinio asmens sudarytus sandorius ir teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Todėl ir nagrinėjamu atveju teismai galėjo nurodyti pareiškėjui, kokius įrodymus šis turėtų pateikti ar pareikalauti jų iš kitų asmenų, turinčių tokius įrodymus. Paminėtina, kad susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nutarties turiniu, pareiškėjas savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismui teikė įrodymus, patvirtinančius lėšų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, panaudojimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjas privalo pateikti įstatyme nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas ne tik bankroto bylos iškėlimo stadijoje, bet ir jau iškėlus bankroto bylą. Bankroto byla gali būti nutraukiama paaiškėjus aplinkybei, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą, turimus įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014). Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų tvirtinimas yra atskira fizinio asmens bankroto procedūros stadija, kurios metu galutinai patikrinamas kreditorių reikalavimų dydis ir pagrįstumas. Teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros (kuri reiškia skolininkui reikalingos apsaugos suteikimą su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises) užtikrinimą teismas patikrina fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo stadijoje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismų netinkamai įvertintų bankroto bylos iškėlimo kriterijų (pareiškėjo sąžiningumo ir nemokumo) yra pagrįsti, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, todėl klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo iš esmės neišnagrinėjo. Šie pažeidimai atitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą kasacijos pagrindą, todėl teismų nutartys naikintinos. Kadangi dėl teismų padarytų klaidų byloje reikia išaiškinti ir nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teisme, tai byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių patirtos ir su procesinių dokumentų įteikimu susijusios bylinėjimosi išlaidos nėra paskirstomos. Šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Birutė Janavičiūtė

                                                                      Egidijus Laužikas

                                                                      Andžej Maciejevski