Nuorašas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-715-256/2014

              Teisminio proceso Nr. 1-13-1-02159-2013-9              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              1.2.14.3.1.; 2.4.; 2.4.5.2.; 2.4.7.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

teisėjų Rositos Patackienės, Stasio Punio,

sekretoriaujant Simonai Mališauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Valerijui Sevostjanovui,

gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui,

nuteistajam I. M.,

vertėjai Ingridai Petrulienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Paskirtoji bausmė BK 64 str. 1 d. tvarka subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus apygardos teismo 2006-04-03 nuosprendį, ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš I. M. priteista 500 Lt turtinės žalos nukentėjusiajam V. G.   

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. M. nuteistas už tai, kad panaudojęs fizinį smurtą ir atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis pagrobė svetimą turtą, t. y. 2013-09-04, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdamas kartu su kitu asmeniu panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį – priėjęs iš priekio prie sėdinčio ant sofos V. G. tyčia sudavė du smūgius kumščiais į veidą, padarydamas poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairės akies vokuose ir kairiame skruoste, nubrozdinimą viršutinės lūpos gleivinėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, po ko sugriebė jį už drabužių ir pargriovęs ant grindų kėde prispaudė nukentėjusiojo galvą prie grindų, kad pastarasis negalėtų priešintis, o kitas asmuo užlaužė kairę ranką, I. M. laikydamas rankomis nukentėjusįjį už galvos atsisėdo pastarajam ant dešinės rankos, taip atėmęs galimybę priešintis, kartu su kitu asmeniu iškraustė nukentėjusiojo striukės bei kelnių kišenes ir pagrobė 500 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad nukentėjusysis ir liudytojai V. I. bei M. M. jį apkalbėjo, darė poveikį liudytojai B. I., ir ji būdama įbauginta davė melagingus parodymus. Teigia, kad plėšimą įvykdė V. I., o apeliantas tuo metu buvo parduotuvėje, pagrobtų pinigų pas jį nerasta. Mano, kad teismas nepagrįstai patenkino ieškinį.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra teisėtas pagrįstas, kai jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, išsamiai atskleista nusikalstama veika, tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikaltęs asmuo nubaustas teisingai.

Teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, tinkamai juos įvertino ir teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentas dėl neteisingo įrodymų vertinimo yra nepagrįstas.

Nukentėjusysis V. G. parodė, kad I. M. priėjo iš priekio prie sėdinčio nukentėjusiojo ir sudavė du smūgius kumščiais į veidą, po to sugriebė už drabužių ir pargriovęs kėde prispaudė galvą prie grindų, kad jis negalėtų pajudėti. Tuo metu V. I. užlaužė rankas, o I. M. laikydamas rankomis už galvos atsisėdo jam ant dešinės rankos, abu iškraustė kišenes ir pagrobė 500 litų. V. G. neturi tikslo apkalbėti I. M., susipykę nebuvo (t. 1, b. l. 6-10, 159-161, t. 2, b. l. 75-76).

Liudytojas V. I. parodė, kad I. M. pribėgo prie nukentėjusiojo ir porą kartų sudavė jam į veidą, po ko pastarasis nukrito. Nukentėjusiojo galva buvo po kėde ir I. M. liepė V. I. užlaužti nukentėjusiojo ranką. Po to V. I. iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė užrašų knygutę ir saugojimo kameros kvitą, o I. M. iš kelnių kišenės ištraukė pinigus. V. I. neturi motyvo apkalbėti I. M., jų santykiai geri (b. l. 31, 92-93).

Nukentėjusiojo bei liudytojo parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja ir patvirtina kaltinimo aplinkybes, dėl to teismas jais rėmėsi pagrįstai. Byloje nėra duomenų, kad liudytojas V. I. melavo ar darė poveikį liudytojai B. I..

I. M. kaltę įrodo ir bylos medžiaga: parodymų patikrinimo vietoje protokolų matyti, kad nukentėjusysis ir liudytojai V. I., B. I. parodė, kaip ir kur buvo apiplėštas V. G. (t. 1, b. l. 26-37, 38-48, 74-92). Iš specialisto išvados matyti, kad kad V. G. padarytos poodinės kraujosruvos kaktos kairėje pusėje, kairės akies vokuose ir kairiame skruoste, nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, nuo trauminių poveikių kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, galimai įvykio aplinkybėmis nurodytu laiku (2013-09-04); sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais ir vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 24-25).

Tai, kad teismas atmetė nuteistojo versijas, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad neteisingai išanalizavo įrodymus. Teisėjas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

BPK 109 str. numatyta, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį.

Iš bylos matyti, kad I. M. pagrobė nukentėjusiajam priklausančius 500 litų, dėl to  teismas civilinį ieškinį patenkino pagrįstai.

Esant tokioms aplinkybėms teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

nuteistojo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                 V.Švedienė

Teisėjai                       (parašai)                                                  R.Patackienė

                                                                                                   S.Punys

         Nuorašas tikras:

        Kolegijos pirmininkė                                                                                    V.Švedienė