Administracinė byla Nr. A-2434-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01022-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–8) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės   (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose veisėsi parazitai, stogas dengtas asbestu, ant lubų kaupdavosi drėgmė ir veisėsi grybelis. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą (b. l. 12–16) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jeigu patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo nešvaru ar matėsi pelėsis, vadinasi, jis arba kiti nuteistieji tinkamai neatliko pareigų, todėl pareiškėjas turėjo apie tai pranešti būrio viršininkui, bet to nepadarė. Įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, todėl drėgmė jose negali kauptis. Asbesto dulkių pavojus atsiranda tik ardant ar laužant asbestines konstrukcijas, o tokie darbai pataisos namuose nevykdomi. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais. Nesant būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą. Be to, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu (b. l. 45–50)        iš dalies patenkino pareiškėjo A. B. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK.
7. Teismas nurodė, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso   (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašė taikyti šį terminą. Pareiškėjas iš atsakovo reikalavo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn., o skundą teismui pateikė 2016 m. birželio 7 d. Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kalinamas iki 2016 m. balandžio 8 d. Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pareiškėjas nenurodė. Vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas taikė senaties terminą ir nagrinėjo ginčą už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Tokia teismo išvada atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir                LVAT) formuojamą praktiką (žr. LVAT 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje          Nr. A-46-442/2015).
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktą, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 5 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 14,43 kv. m. Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų. Byloje nebuvo šią aplinkybę paneigiančių objektyvių ir neginčijamų įrodymų. Atsakovas pateikė Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą apie miegamųjų vietų skaičių ginčo patalpoje, tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad duomenys yra pateikti 2016 m. balandžio 28 d. Remdamasis šia pažyma, teismas negalėjo nustatyti, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ir kiek asmenų jose buvo laikoma kartu su pareiškėju jo bausmės atlikimo metu. Atsakovas taip pat nurodė, jog tokie duomenys nėra kaupiami ir jų pateikti negali. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje           Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi būtent Pravieniškių PN-AK turi pareigą laikytis Taisyklių ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą. Pravieniškių PN-AK nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 5 būrio 2 patalpoje laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, šią aplinkybę teismas vertino pareiškėjo naudai, pripažindamas, jog pareiškėjui būnant paminėtoje patalpoje nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą – asmeniui tekusi ploto norma buvo ne didesnė nei 1,3 kv. m. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas buvo išvykęs etapu nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2015 m. vasario 20 d. ir nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 28 d., teismas konstatavo, jog minimalaus ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 1016 dienų.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, veisėsi parazitai, ant lubų buvo grybelis. Atsakovas nurodė, kad patalpos yra vėdinamos per ventiliacines angas ir natūraliai per langus. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei grybelio veisimosi patalpose, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigė. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovo paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus dėl drėgmės bei grybelio veisimosi atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovas pateikė duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir uždarosios akcinės bendrovės „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigė pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.
10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Pravieniškių PN-AK konstrukcijose yra asbesto, dėl to kilo pavojus sveikatai. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl to galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini.
11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog patalpose veisėsi parazitai, grybelis, buvo drėgna, stogas dengtas asbesto danga, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis,     o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų buities ir sanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone. Pareiškėjas nors ir reiškė pretenzijas dėl antisanitarinių ir nesaugių gyvenimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, tačiau pateikė tik bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus teiginius, kurie nesudarė pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pareiškėjo argumentus dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų (drėgmės, grybelio, parazitų, asbesto naudojimo) laikė nepagrįstais ir atmetė šią skundo dalį.
12. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 1016 parų bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktų reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto jis patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę – 1016 parų, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, teismas padarė išvadą, kad būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 80 000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, diskomfortu, baime. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl išgyvenimų, susijusių su kalinimo sąlygomis. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Taigi santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.
14. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar Psichologinę tarnybą, taip pat nenustatęs, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, taip pat nenustatęs jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, atsižvelgęs     į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III.

15. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 55) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priteisti 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
16. Pareiškėjas nurodo, kad nepraleido senaties termino, nes institucijos veikimas (neveikimas) buvo tęstinis. Sužinojęs apie pažeistas teises iš karto kreipėsi į teismą. Teismas turėjo vertinti visą jo kalinimo laikotarpį. Be to, priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 59–61) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė trejų metų senaties terminą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas, iš dalies patenkindamas skundą, atsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir visapusiškai įvertino pateiktus įrodymus.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 62–64) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjui priteista 300 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas teisingai taikė senaties terminą ir ginčas nagrinėtas už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21. Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui A. B. atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis.
22. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2011 m. sausio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. Pravieniškių PN-AK kalinamas perpildytose bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo parazitų, ant lubų kaupėsi drėgmė, veisėsi grybelis, įstaigos stogas buvo dengtas asbestu. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.
23. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymu taikė senaties terminą; nustatęs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto pažeidimą, 1016 dienų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, argumentus dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų (drėgmės, grybelio, parazitų, asbesto naudojimo) laikęs nepagrįstais, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad nepraleido senaties termino, o priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra neproporcingas.
25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.   Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
26. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, būtinumo apsaugoti viešąjį interesą ar reikšmingai pažeistus valstybės, savivaldybės ar asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, apeliacinio skundo ribų neperžengia (ABTĮ 140 str. 2 d.) ir bylą nagrinėja ieškinio senaties termino taikymo ir priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektais.
27. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl          viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.)), taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
28. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į         ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba  turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir  jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
29. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas tam tikroje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Taigi paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. sausio 5 d. buvo 2015 m. sausio 5 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. sausio 6 d. – 2015 m. sausio 6 d. ir t. t. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo   į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 7 d., atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog pareiškėjas savo reikalavimo daliai pateikti praleido ieškinio senaties terminą (nuo 2012 m. sausio 5 d. iki 2013 m. birželio 6 d.) (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta,             kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties,     pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė.
31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad vertintina tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.
32. Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, svarbu akcentuoti pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 5 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 14,43 kv. m, ir 1016 dienų jam tekusi ploto norma buvo ne didesnė nei 1,3 kv. m (Taisyklių 111.1 punkto pažeidimas).
33. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pabrėžė, jog tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, patiriamos kančios ir sunkumai bet kokiu atveju turi būti didesni, nei neišvengiamas su įkalinimu susijęs kentėjimas. Valstybė privalo užtikrinti, jog asmenys būtų kalinami tokiomis žmogaus orumo nepažeidžiančiomis sąlygomis, kad bausmės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jiems tokių kančių ar sunkumų, kurie viršytų neišvengiamas su įkalinimu susijusias kančias, ir kad jų sveikata bei gerovė būtų tinkamai apsaugotos, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo aspektus (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).
34. Vertinant, ar kalinimo metu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas, reikšminga aplinkybe administracinių teismų praktikoje laikoma tai, kokioje laisvės atėmimo įstaigoje pareiškėjas atlieka bausmę ir kokios galimybės jam suteiktos laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų. Pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 71974/13)).
36. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
37. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (lot. k. be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas           žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
38. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti, ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos     už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius, suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje              Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į kitus paminėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimas turi būti padidintas iki 8 128 Eur, t. y. aktualioje administracinių teismų praktikoje panašiais atvejais priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
40. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti, priteistą pareiškėjui A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 8 128 Eur (aštuonių tūkstančių vieno šimto dvidešimt aštuonių eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                   Audrius Bakaveckas

                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                Virginija Volskienė