Civilinė byla Nr. e2A-512-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00361-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Astos Radzevičienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės „Paysera“ LTD apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2887-580/2019 pagal ieškovės „Paysera“ LTD ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paystra“ dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, neteisėtos domeno registracijos ir teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė „Paysera“ LTD kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Paystra“ jos komercinėje veikloje, susijusioje su finansinių paslaugų teikimu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį „paystra“, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą; įpareigoti atsakovę UAB „Paystra“ pakeisti savo juridinio asmens pavadinimą taip, kad jame jokia apimtimi ir jokia forma nebūtų naudojamas žymuo „paystra“, ir šiuos pakeitimus ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įregistruoti Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre, nurodant, kad UAB „Paystra“ per teismo sprendime nurodytą terminą neįvykdžius įpareigojimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 273 straipsnio 3 dalimi UAB UAB „Paystra“ bus skirta 100 Eur dydžio bauda už kiekvieną uždelstą dieną; įpareigoti atsakovę UAB „Paystra“ ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos panaikinti (išregistruoti) domeną paystra.com, nurodant, kad UAB „Paystra“ per teismo sprendime nurodytą terminą neįvykdžius įpareigojimo panaikinti (išregistruoti) domeną paystra.com, vadovaujantis CPK 273 straipsnio 3 dalį UAB „Paystra“ bus skirta 100 Eur bauda už kiekvieną uždelstą dieną.
2. Ieškovė nurodė, kad yra „Paysera“ grupės įmonė. Įmonių grupei priklauso UAB „Paysera LT“, Jungtinės Karalystės įmonė „Paysera UK“ LTD, Bulgarijos įmonė „Paysera Bulgaria“ LTD, Latvijos įmonė „Paysera Latvia“ LTD bei Estijoje registruota įmonė „Paysera EE“ OÜ. Įmonės yra mokėjimų bei elektroninių pinigų įstaigos, elektroninių pinigų įstaigos distributoriai, tiesiogiai susiję su mokėjimo paslaugų teikimu klientams. Įmonių grupė naudoja Bendrijos prekių ženklą „paysera“, reg. Nr. 011781457, ir tarptautinį prekių ženklą „paysera“, reg. Nr. 1235501. Prekių ženklai yra registruoti šioms tarptautinės Nicos prekių ir paslaugų 9, 16, 25, 35, 36 ir 42 klasifikacijos klasėms. Įmonių grupė naudoja registruotus domeno vardus, kuriuos sudaro „paysera“ ir šalies kodas. Lietuvos Bankas 2018 m. gruodžio 11 d. išdavė atsakovei mokėjimo įstaigos licenciją. Atsakovės žymuo „paystra“ yra klaidinamai panašus į ieškovės prekių ženklus, lyginamieji žymenys yra skirti tapačioms ir (ar) panašioms paslaugoms žymėti, todėl egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė. Lyginamieji žymenys yra panašūs vizualiai ir fonetiškai. Abu skirti finansinėms paslaugoms žymėti. Atsakovės paslaugų pobūdis bei apimtis sutampa su ieškovės įmonių grupės teikiamų paslaugų pobūdžiu ir apimtimi. Žymenys skiriasi tik viena raide, sukeliamas įspūdis yra klaidinamai panašus ir eliminuoja nedidelį ženklų skirtumą. Ieškovės prekių ženklai intensyviai naudojami ir atpažįstami, turi įgiję reputaciją bei skiriamąjį požymį. Atsakovei priklausantis domeno vardas yra klaidinančiai panašus į ieškovės ankstesnius žymenis. Atsakovė neturi teisių ar teisėtų interesų į ginčo domeno vardą. Atsakovės veiksmai, kurių pagrindu yra naudojamas ginčo domenas, yra nesąžiningi, kadangi gali sukelti painiavą dėl itin panašių žymenų bei jais žymimų paslaugų. Atsakovei pavadinime naudojant klaidinančiai panašų žymenį ieškovė praranda savo juridinio asmens pavadinimo skiriamąjį funkciją ir registruotų prekių ženklų įgytą stiprų skiriamąjį požymį.
3. Atsakovė UAB „Paystra“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė yra Lietuvos Respublikoje registruota bendrovė, ketinanti ES valstybių narių klientams teikti naujausius su mokėjimų kortelėmis susijusius sprendimus. Atsakovės klientai – verslo klientai, atsakovė neteiks paslaugų fiziniams asmenims. Atsiliepimo pateikimo metu atsakovė veiklos nevykdo. Atsakovė Valstybiniam patentų biurui 2019 m. balandžio 29 d. pateikė paraišką registruoti grafinį prekių ženklą su žodiniais elementais „paystra“. Šį prekės ženklą sudaro aukso spalvos didžiosiomis raidėmis „Arial“ šriftu užrašytas atsakovės juridinio asmens pavadinimas „Paystra“, esantis tamsiai mėlynos spalvos fone; pavadinime „Paystra“ raidė „P“ yra užrašyta kitu šriftu, raidė yra pilnavidurė ir per vidurį perbraukta tamsiai mėlynos spalvos horizontalia linija. Atsakovės prekių ženklas registruotas šioms tarptautinės Nicos klasifikacijos prekių ir paslaugų klasėms: 9, 16, 25, 35, 36, 38, 42. Atsakovės naudojamas žymuo „Paystra“ nėra klaidinančiai panašus į ieškovės prekių ženklą „Paysera“. Šalių prekių ženklų pavadinimus vartotojas vertins kaip susidedančius iš dviejų elementų: „pay“ ir „sera“ bei „pay“ ir „stra“. Ieškovės ir atsakovės prekių ženklų pavadinimuose ir prekių ženklų žodiniuose elementuose sutampa silpnasis elementas „pay“, o dominuojantys elementai „sera“ ir „stra“ skiriasi; nors žodžio dalis „sera“ turi vizualinių panašumų su elementu „stra“, panašumas susilpninamas dėl papildomų elementų. Vizualiniai prekių ženklų įvaizdžiai neturi bendrų bruožų, todėl nepanašūs. Nėra fonetinio panašumo, skiriasi dominuojantys elementai, žymenyje „Paysera“ kirčiuojama trumpoji balsė, „Paystra“ gali būti kirčiuojamas dviem būdais, kirčiavimas ir tarimo ritmas yra skirtingi, skirtingas ir skiemenų skaičius. Ieškovės paslaugos skirtos plačiam vartotojų ratui, o atsakovės – tik juridiniams asmenims (vartotojams profesionalams). Visuomenės suklaidinimo galimybė neegzistuoja dėl siūlomų paslaugų specifiškumo bei skirtingo pobūdžio, skirtingų vartotojų. Lietuvos bankas ieškovei už teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus yra skyręs baudą. Ieškovės reputacija nėra nepriekaištinga. Ieškovė neįrodė, kad atsakovės domeno vardas „paystra.com“ yra nesąžiningai registruotas ir naudojamas. Ieškovės juridinio asmens pavadinimas susideda iš dviejų žodžių (Paysera LTD), o atsakovės – tik vieno (Paystra). Ieškovė klaidingai nurodo, kad Lietuvos bankas ieškovei yra išdavęs mokėjimo įstaigos licenciją dėl analogiškų finansinių paslaugų teikimo. Licencija išduota UAB „Paysera“, kuri yra atskiras juridinis asmuo. Ieškovė nepateikė duomenų dėl įmonių sąsajumo. Ieškovė yra Jungtinės Karalystės įmonė ir neturi teisės teikti mokėjimo paslaugas Lietuvoje. Dėl skirtingos veikimo teritorijos neegzistuoja vartotojų suklaidinimo galimybė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė po bylos iškėlimo teisme Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui padavė paraišką dėl vaizdinio prekių ženklo „paystra“ įregistravimo. Dėl prekių ženklo registravimo yra pareikštas protestas, registracijos procedūros nėra baigtos. Teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę reikalauti, jog būtų lyginamas paraiškoje nurodytas vaizdinis prekių ženklas „paystra“, kadangi padavus paraišką, pagal Prekių ženklų įstatymo 46 straipsnio 3 dalį yra suteikiama laikina teisinė apsauga.
6. Teismas nustatė, kad žymenys susideda iš dviejų semantiškai aiškiai skiriamų dalių: elemento „pay“ ir elementų „sera“ bei „stra“. Tiek ieškovė, tiek atsakovė žymenis naudoja mokėjimo paslaugoms, todėl „pay“ yra labiau panašus į aprašomąjį požymį turintį elementą, todėl vertinamas, kaip mažesnę nei vidutinę skiriamąją galią turintis komponentas. Dominuojantis žymenų elementas, kuriuo skiriamos teikiamos paslaugos yra antrasis komponentas „sera“ ir „stra“, kurie turi didelę skiriamąją reikšmę.
7. Teismas sprendė, kad vizualiai lyginant ieškovės žodinį prekių ženklą su atsakovės paraiškoje nurodytu ženklu, ženklai nelaikytini vizualiai panašiais. Atsakovės ženklas yra itin stipriai stilizuotas, žodis rašomas tamsiame fone, auksinėmis raidėmis, naudojamas neįprastas pirmos raidės šriftas, dėl ko dėmesys krypsta į pirmąją raidę. Vertinant vizualinį panašumą pagal žymens komponentus, matyti, jog dominuojantys komponentai prasideda ta pačia raide, tačiau tai, kad vienas dominuojantis komponentas yra vienskiemenis žodis, o kitas – dviskiemenis, neleidžia nustatyti žymaus vizualinio panašumo. Vizualinį žodinių ženklų panašumą teismas vertino kaip vidutinį, o žodinį ir vaizdinį ženklus vertino kaip nepanašius.
8. Vertindamas ženklus fonetiniu aspektu, teismas pažymėjo, kad žymenis sudaro skirtingas skiemenų skaičius, nesutampa žodžio tarimo ritmas ir intonacija, ieškovės žymuo tariamas lengviau, melodingai, kai atsakovės žymenyje esantis skiemuo „stra“ tariamas skardžiai, su energija. Teismas sprendė, kad fonetiškai ženklai yra žemiau nei vidutiniškai panašūs.
9. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų bei paaiškinimų, kokia veikla Lietuvos Respublikoje užsiima pati ieškovė, kaip Jungtinėje Karalystėje registruota įmonė. Teismas pripažino, kad ieškovė neįrodė, jog ji Lietuvos Respublikoje teikia finansines paslaugas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovės nurodomos, kaip įmonių grupę sudarančios įmonės, turėtų kokį nors bendrumą, išskyrus pavadinimą. Kokie ryšiai sieja įmones ir kokiu pagrindu ieškovė yra suteikusi teisę naudoti savo prekių ženklus UAB „Paysera“ ir kaip yra perdavusi teisę, susijusią su mokėjimo paslaugų teikimu bei šios paslaugos vykdymo būdu, byloje nenustatyta. Teismas sprendė, jog faktas, kad įmonės yra ekonomiškai susijusios nėra įrodytas.
10. Teismas, įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė realiai neteikia finansinių paslaugų Lietuvos Respublikoje, tačiau apibrėžęs jos teikiamas paslaugas pagal Nicos klasifikaciją, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė ketina teikti tos pačios klasės paslaugas, sprendė, kad ieškovės ir atsakovės teikiamos paslaugos yra ne panašios, o tapačios.
11. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovės pateiktuose bendrovės įstatų pakeitimuose yra įrašyta, jog paslaugos teikiamos tik juridiniams asmenims, teismas sprendė, kad atsakovės paslaugų gavėjais laikomi tik juridiniai asmenys. Teismas konstatavo, kad šiems vartotojams, atsižvelgiant į veiklos pobūdį, kai nuolat susiduriama su įvairiais paslaugų teikėjais, būdingas didesnis dėmesio laipsnis. EUIPO gairėse išaiškinta, kad dažniausiai yra teisinga laikyti, jog profesionalai turi didesnį dėmesio laipsnį, kai perka specifinius produktus. Finansinės paslaugos yra aukštesnės vertės paslaugos, jų teikimui reikalinga banko licencija. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad visuomenės suklaidinimo rizika neegzistuoja.
12. Teismas pripažino, kad šalių pateikiami įrodymai nėra pakankami daryti išvadą dėl galimo atsakovo nesąžiningumo registruojant domeną „paystra.com“. Nesąžiningumo patvirtinimas galėtų turėti teisinę reikšmę tik nustačius klaidinamą panašumą. Kadangi klaidinamas vardų panašumas nebuvo nustatytas, tai sąžiningumo vertinimas, reikšmės neturi.
13. Teismas sprendė, kad nustatytas nedidelis ženklų panašumo laipsnis leidžia vertinti, jog atsakovės pavadinimas nėra klaidinamai panašus. Ieškovė teismui neteikė objektyvių vertinimų ir tyrimų, o rėmėsi tik savo argumentais, kurie pripažįstami nepakankamais faktui dėl juridinių asmenų pavadinimų klaidinimo nustatyti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
14.1. Teismo atliktas ieškovės žodinio prekių ženklo „paysera“ palyginamas su abiem atsakovės žymenimis, t. y. žodiniu ir vaizdiniu žymeniu „paystra“, yra nepagrįstas. Ieškovė, pareikšdama ieškinį, prašė nagrinėti bylą apsiribojant atsakovės komercinėje veikloje naudojamo žodinio, o ne vaizdinio žymens „paystra“ klaidinamo panašumo į ieškovės žodinį prekių ženklą.
14.2. Nepaisant komponento „pay“ silpno skiriamojo požymio, kiti lyginamųjų žymenų komponentai nepasižymi dideliu skirtumu, todėl lyginamųjų žymenų „paysera“ ir „paystra“ bendras sukuriamas įspūdis yra labai panašus.
14.3. Žodiniuose ženkluose dominuojančių elementų nėra, nes iš esmės jie rašomi standartiniu šriftu. Dominavimą lemia ne žodžių ilgis arba raidžių skaičius, o bendras įspūdis. Vartotojai sąmoningai niekada neskaidys žodinio žymens į kelias dalis, vien dėl to, jog žodinio elemento pradžioje esantis komponentas turi semantinę reikšmę.
14.4. Teismo atliktas žymenų palyginimas prieštarauja visuotinai naudojamoms prekių ženklų palyginimo taisykle?ms. Silpną skiriamąjį požymį turintis elementas negali būti ignoruojamas, atliekant prekių ženklų palyginimą. Komponentas „pay“, esantis lyginamųjų žodžių pradžioje, yra dominuojantis ir svarbus net tik vizualiniam, tačiau ir fonetiniam ženklų panašumui. Aiškiai girdima žodžių pradžia ir aiškiai tariama žodžių pabaiga eliminuoja nežymų ženklų fonetinį skirtumą de?l skirtingo skiemenų skaičiaus. Kiti komponentai „sera“ ir „stra“ tarpusavyje yra pernelyg panašūs, jog jų pagalba būtų sukuriami visiškai skirtingi lyginamųjų žymenų įspūdžiai, todėl atsakovės veikloje naudojamas žodinis žymuo „paystra“ yra klaidinamai panašus į ieškovės žodinius preke?s ženklus „Paysera“.
14.5. Teisiškai nėra reikšminga, ar pati ieškovė ar su ja susijusios įmonės Lietuvoje teikia atitinkamas paslaugas, taip pat kaip ieškovė yra susijusi su savo įmonių grupės subjektais. Svarbu yra tai, kad atitinkamos paslaugos, ženklinamos žymeniu „paysera“, yra teikiamos ir žymimos esant ieškovės, kaip prekės ženklo savininkės, sutikimui.
14.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės paslaugos bus teikiamos išimtinai tik verslo subjektams, dėl ko visuomenės suklaidinimui dėl lyginamųjų ženklų tariamai rizikos nėra. Atsakovė pateikė į bylą bendrovės pakeistus įstatus, kuriuose nurodyta, kad bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.
14.7. Teismas, ignoruodamas jau pradėtą ikiteisminę ginčo procedūrą Valstybiniame patentų biure, pats išsprendė klausimą dėl atsakovės registruojamo prekės ženklo. Skundžiamu sprendimu buvo pažeista privaloma ikiteismine? ginčo procedūra ir susikloste? faktine? situacija, kai dvi skirtingos institucijos nagrine?ja šalių ginčą de?l ieškovės inicijuoto protesto Valstybiniame patentų biure dalyko. Teismas turėjo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Valstybinį patentų biurą, kuris nagrinėja minėtą protestą.
14.8. Teismas, iš esmės klaidingai nustatydamas lyginamųjų žymenų „paysera“ ir „paystra“ nepanašumą, nepagrįstai toliau nebenagrinėjo vieno iš Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnyje įtvirtintų alternatyvių domeno registracijos panaikinimo pagrindų, t. y. ar domenas paystra.com buvo užregistruotas ar yra naudojamas nesąžiningai.
14.9. Ieškovės prekių ženklas ir atsakovės pavadinimas, atsižvelgiant į akivaizdų jų panašumą bei atitinkamais žymenimis žymimos veiklos tapatumą, yra klaidinamai panašūs, tode?l visuomene?s suklaidinimo galimybe? egzistuoja ir vertinant juridinių asmenų klaidinamą panašumą.
15. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „Paystra“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
15.1. Atsakovės veikloje naudojamas žymuo „paystra“ bylos nagrinėjimo teisme metu buvo įgijęs registruojamo prekės ženklo statusą. Padavus paraišką registruoti prekės ženklą, atsakovei pagal Prekių ženklų įstatymo 46 straipsnio 3 dalį buvo suteikta laikina apsauga, todėl atsakovė turėjo teisę reikalauti, jog būtų lyginamas ir paraiškoje nurodytas vaizdinis prekių ženklas „Paystra“.
15.2. Aplinkybė, kad ieškovė yra įregistravusi tik žodinį prekės ženklą, nepaneigia fakto, kad atsakovės prekės ženklas susideda ne tik iš žodinio elemento, bet apima ir vizualinius elementus, kurių bylą nagrinėjantis teismas negalėjo nepaisyti.
15.3. Ieškovės atstovė patvirtino, kad savo veikloje ieškovė yra pasirinkusi aiškius vaizdinius elementus, kuriuos naudoja ir pristato vartotojams. Ieškovės veikoje naudojama, nors neįregistruota vaizdinė prekės ženklo išvaizda neturi jokių bendrų panašumų su atsakovės prekės ženklu.
15.4. Nors prekių ženklo žodžio dalis „sera“ turi vizualinių panašumų su atsakovės prekių ženklo elementu „stra“ (skiriasi tik viena raide), tačiau šis panašumas susilpninamas dėl atsakovės prekių ženkle naudojamų papildomų vaizdinių elementų (kitokiu šriftu ir dydžiu parašytos raidės „P“), kurie paryškina būtent lyginamųjų žymenų skirtumus.
15.5. Byloje pateikta ir teismo įvertinta išsami fonetinė žymenų analizė, pagrindžia, jog vienos raidės skirtumas nėra pakankamas panašumui nustatyti. Vienos raidės skirtumas nulemia skirtingą skiemenų skaičių, o šis keičia žodžių kirčiavimą. Dėl šios priežasties prekių ženklai „paysera“ ir „paystra“ skamba skirtingai ir vertintini kaip fonetiškai nepanašūs.
15.6. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos ryšį su Lietuvos Respublikoje įsteigta bendrove UAB „Paysera“. Byloje taip pat nėra duomenų, kokiu pagrindu ieškovė yra suteikusi teisę naudoti savo prekių ženklą UAB „Paysera“ ir kaip yra perdavusi teisę, susijusią su mokėjimo paslaugų teikimu bei šios paslaugos vykdymo būdu.
15.7. Atsakovė paraiškoje Lietuvos bankui dėl licencijos suteikimo yra nurodžiusi, kad teiks specifinę mokėjimo priemonių priėmimo paslaugą, kuria naudotis gali išimtinai tik verslo subjektai. Lietuvos bankui vertinant atsakovės paraišką dėl licencijos suteikimo, buvo žinoma, kad licencijos pagrindu paslaugos bus teikiamos išimtinai verslo subjektams (juridiniams asmenims). Todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė galės paslaugas teikti ir fiziniams asmenims.
15.8. Kaip matyti pagal suformuotą ieškinio dalyką, vadovaujantis Prekių ženklų įstatymo 69 straipsnio 2 dalies 2 punktu, ieškinys yra teismingas Vilniaus apygardos teismui ir į Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus, nagrinėjančio ginčus privaloma ikiteismine tvarka, kompetenciją nepatenka. Taigi, nebuvo teisinio pagrindo laikytis privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos.
15.9. Valstybinio patentų biuro neįtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nesudaro panaikinti sprendimą. Kadangi teismas nepasisakė dėl konkretaus Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja pakankamas Valstybinio patentų biuro suinteresuotumas.
15.10. Ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningų ketinimų registruojant domeną paystra.com.
15.11. Ieškovė teismui nepateikė objektyvių vertinimų ir tyrimų, o rėmėsi tik savo argumentais, jog potencialūs partneriai ir klientai dėl juridinių asmens panašumų atsakovę sies su ieškove, su kuria atsakovė nėra susijusi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
17. Ieškovė yra Europos Sąjungos prekių ženklo savininkė, ginčo santykiui, sprendžiant dėl Europos Sąjungos prekių ženklo savininko teisių apsaugos, taikomas Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas Nr. 2017/1001 ir nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios redakcijos Prekių ženklų įstatymas.
18. Ieškinys paduotas teismui 2019 m. kovo 5 d., paraišką registruoti prekių ženklą atsakovė pateikė 2019 m. balandžio 29 d., tik po to ieškovė Valstybiniame patentų biure dėl atsakovės paraiškos pareiškė protestą. Taigi, ieškinys dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo paduotas ir byla pradėta nagrinėti teisme iki atsakovei pateikus paraišką dėl nacionalinio prekių ženklo registravimo.
19. Prekių ženklų įstatyme yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra, kurios taikymas numato pirmesnį tam tikrų įstatyme numatytų ginčų išnagrinėjimą administracine tvarka, prieš juos nagrinėjant teisme. PŽĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo procedūra nagrinėja apeliacijas dėl šiame įstatyme nurodytų Valstybinio patentų biuro sprendimų, protestus ir prašymus dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar jos panaikinimo šio įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar jos panaikinimo pareiškiamas priešieškinis teisme nagrinėjant ginčą dėl ženklo savininko teisių pažeidimo. Valstybinio patentų biuro direktoriaus 2019 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 3R-18 patvirtintų Apeliacijų, protestų ir prašymų dėl ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia ar jos panaikinimo taisyklių 60.2 punkte nustatyta, kad Apeliacinio skyriaus kolegija ginčo šalies prašymu ar savo iniciatyva priima nutarimą sustabdyti ginčo nagrinėjimą, jeigu negalima nagrinėti ginčo iki įsiteisės teismo sprendimas tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu ginču arba aplinkybės, nustatytos teismo byloje, turės reikšmės nagrinėjant ginčą Apeliaciniame skyriuje. Vadinasi, įstatymas suteikia prioritetą teisminiam ginčo nagrinėjimui, jeigu toks nagrinėjimas pradėtas anksčiau, negu atitinkama procedūra VPB Apeliaciniame skyriuje, ir nereikalauja ikiteisminės tokios ginčo nagrinėjimo procedūros, kai dėl susiklosčiusių santykių ir aplinkybių protesto dalyką sudarančio ginčo nagrinėjimas teisme neišvengiamai turi būti pradėtas. Nors įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja nagrinėjamoje byloje susidariusios padėties, kai paraiška ir protestas pateikti vėliau, nei ieškinys dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į nurodomą įstatyminio reguliavimo ypatumą. Ieškovas pareiškė ieškinį ginčydamas atsakovo teisę naudoti žymenį, dėl kurio registravimo VPB paraiška ieškinio pareiškimo metu nebuvo paduota, vadinasi, ieškinio pareiškimo metu ieškovas neturėjo iš įstatymo kylančios pareigos inicijuoti ikiteisminę ginčo procedūrą. Todėl atmetamas apeliantės skunde nurodomas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą esant pareikštam protestui, pažeidė PŽĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytą privalomą ikiteisminę ginčo nagrinėjimo procedūrą.
20. Ieškovas savo teisių pažeidimą kildina iš atsakovo veiksmų – nurodomai neteisėto žymens „paystra“ naudojimo. Ieškovas nesiremia Valstybinio patento biuro veiksmų (sprendimų) neteisėtumu, nėra pareiškęs reikalavimo panaikinti atsakovo prekių ženklo registraciją. Nagrinėjamoje byloje nekeliamas klausimas dėl Valstybinio patentų biuro teisių ir pareigų, dėl to šios valstybės institucijos teisių ir pareigų klausimas byloje nesprendžiamas ir VPB neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Todėl apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu apelianto argumentą dėl Valstybinio patentų biuro neįtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
Dėl prekių ženklo savininko teisių pažeidimo
21. Ieškovas yra ankstesnio žodinio Europos Sąjungos prekių ženklo Paysera (Nr. 011781457), registruoto 9 (moksliniai, tyrimų, navigacijos, geodeziniai, fotografijos, kinematografijos, audiovizualiniai, optiniai, svėrimo, matavimo, signalizavimo, aptikimo, testavimo, tikrinimo, gelbėjimo, mokymo prietaisai ir aparatai; praleidimo, perjungimo, transformavimo, akumuliavimo, reguliavimo ir valdymo aparatai ir prietaisai elektrai skirstyti ir naudoti; garso, vaizdo ar duomenų įrašymo, perdavimo, atkūrimo ar apdorojimo aparatai ir prietaisai; įrašytos ir parsisiunčiamosios laikmenos, kompiuterių programinė įranga, tuščios skaitmeninės ar analoginės įrašymo ir saugojimo laikmenos; monetinių aparatų mechanizmai; kasos aparatai, skaičiavimo įrenginiai; kompiuteriai ir kompiuterių išoriniai įrenginiai; narų kostiumai, narų kaukės, narų ausų kamštukai, narų ir plaukikų nosies spaustukai, narų pirštinės, povandeninio plaukiojimo kvėpavimo aparatai; gesintuvai), 16 (popierius ir kartonas; spaudiniai; įrišimo medžiagos; fotonuotraukos; raštinės ir biuro reikmenys, išskyrus baldus; raštinės ir buitinės lipniosios medžiagos; braižymo, piešimo ir dailininkų reikmenys; teptukai; mokomoji medžiaga ir vaizdinės priemonės; plastikiniai vyniojimo ir pakavimo lakštai, plėvelės ir maišeliai; šriftai, klišės), 25 (drabužiai, apranga, avalynė, galvos apdangalai), 35 (reklama; verslo vadyba; verslo tvarkyba; įstaigų veikla), 36 (draudimas; finansinės operacijos; piniginės operacijos; nekilnojamojo turto operacijos) ir 42 (mokslo ir technologijų paslaugos ir su tuo susiję tyrimai ir projektavimas; pramoninės analizės ir tyrimų paslaugos; kompiuterių programinės ir aparatinės įrangos projektavimas ir tobulinimas) prekių ir paslaugų klasėms pagal Nicos klasifikaciją, savininkas.
22. Atsakovė VPB pateikė vėlesnę nacionalinio prekių ženklo Paystra 
paraišką (Nr. 2019 0760) toms pačioms kaip ir ieškovės 9, 16, 25, 35, 36 ir 42 prekių ir paslaugų klasėms pagal Nicos klasifikaciją o taip pat vienai papildomai - 38 (telekomunikacijos) paslaugų klasei pagal Nicos klasifikaciją.
23. Pagal Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies b punktą ir PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, kai žymuo yra tapatus ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės; tikimybė suklaidinti apima tikimybę susieti žymenį su ženklu.
24. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2013 m. kovo 39 d. nutartyje Nr. 3K-3-188/2013 paneigė ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje taikytą vadinamojo „imuniteto dėl registracijos“ taisyklę ir išaiškino, kad prekių ženklo registracijos faktas pats savaime nėra kliūtimi kito (ankstesnio) prekių ženklo savininkui įgyvendinti savo teises vėlesnio, nors ir registruoto prekių ženklo atžvilgiu. Taigi, kiti arba tretieji asmenys, neturintys prekių ženklo savininko sutikimo, pagal Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 2 dalies b punktą ir PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ir asmenys, kurie yra registruotų vėlesnių prekių ženklų savininkai. Todėl ieškovė (apeliantė) pagrįstai nurodė, kad turi teisę reikalauti uždrausti atsakovės ženklą sudarančio žymens naudojimą, teisme nepareikšdama reikalavimo dėl atsakovės prekių ženklo registracijos panaikinimo.
25. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant dėl uždraudimo, vertinant jos ženklo ir atsakovės ginčijamo žymens panašumą bei suklaidinimo galimybę, atsakovės žymuo turi būti vertinamas ir toks, koks yra atsakovės pareikštame registruoti prekių ženkle. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Atsakovės žymuo turi būti vertinamas toks, koks jos yra naudojamas, o prekių ženklo registracija ar jo registracijos paraiška sukuria tokio žymens, koks registruotas ar pareikštas registruoti naudojimo prezumpciją. Apeliantė byloje neįrodinėjo priešingai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygino žodinį apeliantės žymenį tiek su žodiniu, tiek su pareikštu registruoti vaizdiniu atsakovės žymeniu.
26. Remiantis ES Teisingumo teismo praktika, du prekių ženklai yra panašūs, kai, atitinkamos visuomenės manymu, jie bent iš dalies tapatūs vieno ar kelių svarbių aspektų atžvilgiu. Kaip rodo Teismo praktika, vizualūs, garsiniai ir konceptualūs aspektai yra svarbūs (2002 m. spalio 23 d. Sprendimo Matratzen (T-6/01) 30 punktas (C-03/03 P), 2008 m. lapkričio 12 d. Sprendimo BLUE (T-281/07) 26 punktas). Bendras suklaidinimo galimybės vertinimas, kiek jis susijęs su vizualiu, garsiniu ar konceptualiu nagrinėjamų ženklų panašumu, turi būti pagrįstas bendru jų daromu įspūdžiu, atsižvelgiant, inter alia, į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo SABEL (C-251/95) 23 punktas).
27. Taigi, suklaidinimo galimybės vertinimui, atliekamam atsižvelgiant į vaizdinį, garsinį ir konceptualų (prasminį, semantinį) žymenų panašumą, reikšmės turi bendras įspūdis, kuriam turį įtaką skiriamieji žymenų požymiai ir jų dominuojantys elementai. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas žymenų palyginimą, pradžioje įvertino žymenų skiriamuosius požymius ir nustatė dominuojančius elementus juose.
28. Ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis yra reikšmingas veiksnys sprendžiant dėl visuomenės suklaidinimo galimybės. Prekių ženklo skiriamasis požymis nustatomas visų pirma pagal to prekių ženklo savybes, įskaitant tai, ar jame yra (arba nėra) elementų, apibūdinančių prekes ar paslaugas, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas. Nuo prekių ženklo skiriamosios (identifikacinės) funkcijos „stiprumo“, be kita ko, priklauso atitinkamo pramoninės nuosavybės objekto teisinės apsaugos „ribos“; vadinamojo stipraus prekių ženklo (sudaryto iš išskirtinių elementų ar elementų derinio) atveju kitų prekių ženklų panašumo vertinimas bus griežtesnis negu prekių ženklų, sudarytų iš mažiau išskirtinių elementų ar jų derinio; tam tikro panašumo riba, kurią bus leidžiama „peržengti“ kitiems subjektams priklausantiems prekių ženklams, savo teises ginančio „stipraus“ bei „silpno“ prekių ženklo atveju bus skirtinga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2009). Kai sprendžiama dėl ženklo apsaugos apimties, inter alia (be kita ko), dėl kito ženklo klaidinamo panašumo, būtent ženklo „stiprumas“ ar „silpnumas“ ir yra lemianti aplinkybė, sąlygojanti išimtinių teisių į prekių ženklą ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2012; kt.).
29. Ankstesnio prekių ženklo skiriamąjį požymį, kuris lemia tokiam prekių ženklui suteikiamą apsaugą, reikia skirti nuo sudėtinio prekių ženklo elemento skiriamojo požymio, kuris lemia jo gebėjimą būti dominuojančiu bendrame prekių ženklo sukuriamame įspūdyje. Apibūdinamieji, neturintys skiriamojo požymio ar turintys tik silpną skiriamąjį požymį sudėtinio prekių ženklo elementai paprastai turi mažesnę reikšmę analizuojant žymenų panašumą nei elementai, turintys stipresnį skiriamąjį požymį (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 12 d. sprendimo byloje C-705/17 53 par.). Taigi, sudėtinio prekių ženklo elemento skiriamąjį požymį reikia išnagrinėti žymenų panašumo vertinimo etape, t. y. prekių ženklų komponento skiriamojo požymio analizė sudaro prekių ženklų palyginimo dalį. Tuo tarpu ankstesnio prekių ženklo kaip visumos skiriamojo požymio analizė yra reikšminga atliekant bendrąjį suklaidinimo galimybės vertinimą.
30. Kaip minėta, vertinant, ar egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė, svarbus ginčo prekių ženklų vartotojui sukuriamas bendras įspūdis, priklausantis ir nuo ginčo ženklų skiriamųjų ir dominuojančių elementų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra aiškiai apibrėžęs, ką reikėtų laikyti žymens „komponentu“ ar „elementu“. Europos Sąjungos Intelektinės Nuosavybės Tarnybos prekių ženklų nagrinėjimo gairėse pažymima, kad komponentus nesunku apibrėžti, jeigu žymuo vizualiai padalytas į atskiras dalis (pvz., atskirus vaizdinius ir žodinius komponentus). Tačiau sąvoka „komponentas“ apima daugiau nei šiuos vizualius skirtumus. Žymens suvokimas atitinkamoje visuomenėje yra lemiamas ir komponentas yra tada, jeigu visuomenė jį suvokia. Pavyzdžiui, atitinkama visuomenė dažnai vieno žodžio žymenis laikys sudarytais iš skirtingų komponentų, visų pirma, jeigu viena dalis turi aiškią ir akivaizdžią reikšmę, o likusioji dalis yra bereikšmė arba turi kitokią reikšmę. Tokiais atvejais iš vieno žodžio susidedančių žymenų elementus pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo vartojamą terminiją galima laikyti „komponentais“. Tačiau žodiniai ženklai neturėtų būti dirbtinai dalijami į komponentus, kurių atitinkama visuomenė neidentifikuos kaip atskirų elementų. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar žymens dalijimas į komponentus yra tiesiog dirbtinis (Europos Sąjungos Intelektinės Nuosavybės Tarnybos Gairių C dalies 2 skirsnio 4 skyriaus 2.1.1. poskyris).
31. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė, kad ginčo žymenys sudaryti iš sudėtinių elementų, nors atskirai sprendime to nemotyvavo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, žymenų sutampantis (tapatus) elementas „pay“ yra angliškas žodis, turintis mokėjimo reikšmę ir plačiai taip suprantamas visuomenėje. Šio elemento reikšminis krūvis aiškiai atskiria jį nuo likusios žymens dalies, taip sukurdamas kiekvieno iš ginčo žymenų padalinimą į du atskirus elementus.
32. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas žymenis naudoja mokėjimo paslaugoms, abiejų žodžių elementas „pay“ yra labiau panašus į aprašomąjį, todėl įvertino jį kaip mažesnio nei vidutinio laipsnio skiriamąjį požymį turintį komponentą. Tuo tarpu dominuojantys žymenų elementai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, yra „sera“ ir „stra“, kurie abiejuose žymenyse turi ir didelę skiriamąją reikšmę mokėjimo (finansinėms) paslaugoms.
33. Taigi, pirmosios instancijos teismas elementą „pay“ įvertino kaip turintį mažesnį negu vidutinį skiriamąjį požymį, o elementus „sera“ ir „stra“ pripažino dominuojančiais žymenų elementais, turinčiais stiprų skiriamąjį požymį.
34. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įvertinimu. Iš tiesų, bendras abiejų lyginamų žymenų elementas „pay“ yra apibūdinamasis žymint mokėjimų paslaugas ir turi silpną skiriamąjį požymį tokių paslaugų atžvilgiu. Tačiau nėra pagrindo sutikti su likusia pirmosios instancijos teismo išvados dalimi. Nepaisant atsakovės aiškinimo, kad „stra“ yra žodžio „strategy“ santrumpa, tai nėra akivaizdu be papildomo paaiškinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad lyginamų žymenų elementai „sera“ ir „stra“ neturi savarankiškos semantinės prasmės, yra niekuo neišsiskiriantys, užrašyti įprastu šriftu, jų padėtis yra žodžių antrose dalyse (pabaigoje), ir dėl to nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie elementai turi stiprius skiriamuosius požymius (arba, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas - didelę skiriamąją reikšmę) ir yra dominuojantys.
35. Dominuojančiu prekių ženklo elementu pripažįstamas elementas, kuris dėl savo vizualinio išskirtinumo (dydžio, padėties ženklo kompozicijoje, naudojamų spalvų) ar semantinės reikšmės yra pirmiausia vartotojo pastebimas ir išlieka jo atmintyje. Taigi, vertinant sudėtinio prekių ženklo vienos ar kelių konkrečių sudedamųjų dalių dominavimą, būtina atsižvelgti į kiekvienos iš šių sudedamųjų dalių būdingas savybes (pvz., dydį, ryškų grafinį pavaizdavimą ir kt.), jas palyginti su kitų sudedamųjų dalių savybėmis. Be to, dar gali būti atsižvelgiama į skirtingų sudedamųjų dalių atitinkamą vietą prekių ženklo konfigūracijoje (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo byloje T-54/12 24 par.; 2002 m. spalio 22 d. sprendimo byloje T-6/01 35 par.; 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje T‑341/13 67 par.).
36. Elementų „sera“ ir „stra“ neišsiskiriantis dydis, užrašymas įprastu šriftu, ir padėtis žymenyse (žodžių pabaigoje), semantinės reikšmės nebuvimas neleidžia priskirti šių elementų dominuojantiems, t. y. tokiems, kurie pirmiausia pastebimi vartotojo.
37. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir dėl to neteisingai nustatė, kad dominuojantys elementai ginčo žymenyse yra „sera“ ir „stra“. Be to, kaip minėta, šie lyginamų žymenų elementai, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, turi labai silpnus skiriamuosius požymius (sprendimo 34 p.).
38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad silpnas prekių ženklo elemento skiriamasis požymis nebūtinai reiškia, jog šis negali būti dominuojantis elementas – dėl jo vietos ženkle arba dydžio jis gali daryti įspūdį vartotojams ir būti jų prisimenamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2014 ir joje nurodytą praktiką). Nagrinėjamu atveju būtent vieta – buvimas pirmuoju žodžio dėmeniu, o taip pat iš dalies ir semantinės prasmės turėjimas, nors ir nulemiantis aprašomąjį pobūdį ir su tuo susijusį silpną skiriamąjį požymį, nulemia elemento „pay“ dominavimą lyginamuose žodiniuose žymenyse, o tuo pačiu ir šių elementų įtaką bendram vartotojo įspūdžiui.
39. Vertinant atsakovo žymenį tokį, koks naudojamas jo prekių ženkle, aukščiau padaryta išvada tik patvirtinama. Elementas „pay“ užrašytas su ryškesne ir taip išsiskiriančia P raide sustiprina šio elemento dominavimo įspūdį žodyje.
40. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, ginčo prekių ženklai (žymenys) turi būti lyginami laikantis šių pagrindinių taisyklių: suklaidinimo galimybė turi būti vertinama prekių ženklų vizualinio, fonetinio ir semantinio panašumo aspektais, atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius žymenų elementus, siekiant nustatyti bendrą jų sukuriamą įspūdį vidutiniam vartotojui. Vertinant žymenų panašumą turi būti atsižvelgiama į tai, kad vartotojas paprastai neturi galimybės lyginti konkuruojančius prekių ženklus, o išvadą dėl jų panašumo ar skirtingumo daro pagal bendrą jo atmintyje išlikusį įspūdį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016 26 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).
41. Atlikdamas vizualų žymenų palyginimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad vizualiai lyginant ieškovo žodinį prekių ženklą su atsakovo paraiškoje nurodytu ženklu, ženklai nelaikytini vizualiai panašiais ir nurodė tokio sprendimo motyvus: atsakovo ženklas yra itin stipriai stilizuotas, žodis rašomas tamsiame fone, auksinėmis raidėmis, naudojamas neįprastas pirmos raidės šriftas, dėl ko dėmesys krypsta į pirmąją raidę. Vertinant vizualinį panašumą pagal žymens komponentus, matyti, jog dominuojantys komponentai prasideda ta pačia raide, tačiau tai, kad vienas dominuojantis komponentas yra vienskiemenis žodis, o kitas – dviskiemenis, neleidžia nustatyti žymaus vizualinio panašumo. Vizualinis žodinių ženklų panašumas vertinamas kaip vidutinis, o žodinis ir vaizdinis ženklai vertintini kaip nepanašūs.
42. Europos Sąjungos Intelektinės Nuosavybės Tarnybos naudojamose Bendrijos prekių ženklų nagrinėjimo gairėse (C dalis, Protestas, 2 skirsnis Tapatumas ir suklaidinimo galimybė, 3 skyrius Žymenų palyginimas) nurodoma, kad vizualus žodinių ženklų palyginimas grindžiamas raidžių ar rašmenų skaičiaus ir sekos, sutampančių raidžių ar rašmenų padėties, įvairių žodžių ir žymenų struktūros (pvz., ar žodiniai elementai yra atskiri, ar atskirti brūkšneliu) analize. Vis dėlto paprastas vartotojas prekių ženklą dažniausiai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių. Todėl nedidelių raidžių (ar jų skaičiaus) skirtumų dažnai nepakanka, kad būtų atmestas vizualaus panašumo nustatymas, ypač, kai žymenų struktūra yra bendra (3.4.1.1p.).
43. Remdamasis nurodomomis taisyklėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad lyginami žodiniai žymenys, turintys vienodą raidžių skaičių, besiskiriantys tik viena (penkta) raide antroje žodžio dalyje, nepatenkančioje į dominuojantį žymens elementą, turi aukštą vizualaus panašumo laipsnį.
44. Minėtų Gairių 3.4.1.2 p. nurodoma, kad kai vizualiai lyginami vaizdiniai prekių ženklai su žodiniais elementais ir žodiniai prekių ženklai, svarbiausia tai, ar žymenyse yra didelis toje pačioje pozicijoje esančių raidžių skaičius ir ar vaizdiniame žymenyje esantis žodinis elementas yra labai stilizuotas. Panašumas gali būti nustatytas nepaisant to, kad raidės grafiškai atspausdintos skirtingais šriftais: pasviruoju ar pusjuodžiu šriftu, mažosiomis ar didžiosiomis raidėmis arba spalvotu šriftu. Iš esmės, kai tos pačios raidės pavaizduotos tokia pačia seka, bet koks stilizuotų elementų skirtumas turi būti didelis, kad būtų nustatytas vizualus nepanašumas.
45. Pareikšto registruoti atsakovės vaizdinio ženklo žodinis elementas yra mažai stilizuotas, vien auksinės įprasto šrifto raidės mėlyname fone ir pirmos P raidės labai dažnai naudojamas ir tapęs įprastu paryškinimas nėra pakankami, kad atsakovės žymenyje panaudotą žodinį elementą būtų galima pripažinti vizualiai nepanašiu. Atsakovės lengvai atpažįstamas grafinio žymens žodinis elementas vizualiai labai panašus į apeliantės žodinį ženklą. Todėl konstatuojamas ir vaizdinio atsakovės žymens vizualus panašumas į apeliantės ženklą.
46. Pasisakydamas dėl fonetinio panašumo, pirmosios instancijos teismas vertino, kad žymenis sudaro skirtingas skiemenų skaičius, nesutampa žodžio tarimo ritmas ir intonacija, ieškovo žymuo tariamas lengviau, melodingai, kai atsakovo žymenyje esantis skiemuo „stra“ tariamas skardžiai, su energija, todėl fonetiškai ženklai yra žemiau nei vidutiniškai panašūs.
47. Tačiau pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaria apeliaciniame skunde nurodomiems argumentams, kad vertinant žodinius žymenis fonetiniu aspektu svarbu tai, kad abiejų lyginamų žodžių pradžia yra tariama aiškiai ir sukuria ryškų skambėjimą, tariant tiek žodį „paysera“, tiek ir žodį „paystra“. Nepaisant skirtingo skiemenų skaičiaus, tarimo ritmas yra panašus, aiškiai tariamas identiškas pirmas skiemuo, kirčiuojamas – paskutinis, o galūnės raidės „ra“ sukuria stiprų ir aiškų garsą, tariant atitinkamus žodžius akcentuojamas būtent šis dvigarsis, bet ne žodžio „paystra“ antrasis skiemuo, taip pašalinamas dėl nevienodo skiemenų skaičiaus galintis atsirasti skirtumas ir paslepiami lyginamų žodžių viduryje esančių penktųjų raidžių tarimo skirtumai. Todėl fonetiškai lyginami žymenys vertinami kaip panašūs.
48. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad semantinis žymenų palyginimas negalimas ir dėl to apeliantas nekelia ginčo. Apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina.
49. Nustačius, kad žymenys yra vizualiai ir fonetiškai panašūs, nesant galimybės atlikti semantinio palyginimo, konstatuojama, kad atsakovės žymuo „paystra“ yra panašus į apelianto ženklą „paysera“ (sprendimo 26 p. pirmas sakinys).
50. Kaip pagrįstai pažymi apeliantė, Europos Sąjungos Intelektinės Nuosavybės Tarnyba (ESINT) 2011 m. pradėjo įgyvendinti Praktikos derinimo / konvergencijos prekių ženklų ir dizaino srityse programą. Šios programos tikslas – suvienyti ESINT, nacionalines tarnybas ir vartotojų asociacijas, siekiant rasti bendrus sprendimus tose srityse, kuriose intelektinės nuosavybės tarnybų taikoma praktika skiriasi. Europos Sąjungos prekių ženklų tarnybos, vykdydamos savo įsipareigojimą tęsti bendradarbiavimą Europos prekių ženklų ir dizaino tinkle įgyvendinant Konvergencijos programą, be kita ko, sutarė dėl bendrosios praktikos, taikomos nustatant skiriamojo požymio neturinčių ir (arba) silpną skiriamąjį požymį turinčių prekių ženklų elementų įtaką vertinant suklaidinimo galimybę. Pagal šią praktiką, tais atvejais, kai prekių ženkluose sutampa silpną skiriamąjį požymį turintis elementas, vertinant suklaidinimo galimybę daugiausia dėmesio bus skiriama nesutampančių elementų įtakai bendram prekių ženklų sukuriamam įspūdžiui. Atliekant vertinimą bus atsižvelgiama į nesutampančių elementų panašumus / skirtumus ir šių elementų skiriamuosius požymius. Paprastai silpną skiriamąjį požymį turinčių elementų sutapimas pats savaime nereikš, kad yra suklaidinimo galimybė. Tačiau suklaidinimo galimybė gali būti, jeigu: 1) kitų elementų skiriamasis požymis yra silpnesnis (arba vienodai silpnas) arba jie yra nereikšmingi ženklų vizualiam įspūdžiui ir todėl bendras prekių ženklų sukuriamas įspūdis yra panašus; arba 2) bendras prekių ženklų sukuriamas įspūdis yra labai panašus arba tapatus (Europos Sąjungos prekių ženklų tarnybų 2014 m. spalio 2 d. Bendrojo pranešimo dėl santykinių atsisakymo registruoti pagrindų ir suklaidinimo galimybės (skiriamojo požymio neturinčių ir (arba) silpną skiriamąjį požymį turinčių elementų įtaka) 5.3 paragrafas. Sutampančių elementų, turinčių silpną skiriamąjį požymį, įtaka suklaidinimo galimybei). Taigi, nors skiriamojo požymio neturinčių ar silpną skiriamąjį požymį turinčių elementų sutapimas dar nereiškia, kad yra suklaidinimo galimybė, bet kai lyginamuose ženkluose taip pat yra kitų panašių vaizdinių ir (arba) žodinių elementų, suklaidinimo galimybė bus, jeigu bendras prekių ženklų sukuriamas įspūdis bus labai panašus arba tapatus.
51. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl suklaidinimo galimybės, svarbia laikė aplinkybę, kad apeliantė neįrodė savo ryšio su UAB „Paysera“, įmone, naudojančia savo veikloje apeliantės prekių ženklą ir vykdančia Lietuvos teritorijoje fintech veiklą. Tačiau tokie pirmosios instancijos teismo argumentai pripažįstami nepagrįstais. Pagal Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 1 dalies b punktą ir PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims, neturintiems jo sutikimo, vykdant komercinę veiklą naudoti bet kokį žymenį prekėms ar paslaugoms žymėti, kai žymuo yra į jį panašus ir juo žymimos prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu yra tikimybė suklaidinti dalį visuomenės. Vadinasi, registruoto prekių ženklo savininkas, turėdamas išimtines teises į tą ženklą (Reglamento Nr. 2017/1001 9 straipsnio 1 dalis, PŽĮ 14 straipsnio 1 dalis), įgyvendindamas savo teisę uždrausti kitiems asmenims tokį žymenį naudoti, neprivalo įrodyti, kad atitinkamai naudoja ženklą sudarantį žymenį, išskyrus PŽĮ 21 straipsnio 2 dalies nurodytą atvejį. Atsakovė prieštaravo, kad apeliantė naudojo savo ženklą, tačiau pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Paysera“ naudoja apeliantės prekių ženklą apeliantės nurodytoms paslaugoms žymėti.
52. Pagal Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnio 2 dalį Bendrijos prekių ženklo naudojimas savininko leidimu laikomas savininko naudojimu. Pagal PŽĮ 20 straipsnio 4 dalį jeigu ženklas naudojamas turint jo savininko sutikimą, laikoma, kad jį naudoja pats ženklo savininkas. Šiuo atveju apeliantė yra pareiškusi, kad UAB „Paysera“ ženklą naudoja apeliantės sutikimu ir tokiam pareiškimui įstatymas nereikalauja jokio specialios formos patvirtinimo, nes ženklo naudojimas pagal įstatymą suprantamas kaip prekių ir paslaugų žymėjimas iš tikrųjų (PŽĮ 20 straipsnio 1 dalis), o sutikimas naudoti nebūtinai reiškia nuosavybės perdavimą ar licencijos sutarties sudarymą.
53. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė pagrindė savo ženklo naudojimą, kaip naudojimas suprantamas pagal Reglamento Nr. 2017/1001 15 straipsnį ir PŽĮ 20 straipsnį.
54. Taip pat paneigiami pirmosios instancijos teismo argumentai, kad galimumas suklaidinti visuomenę yra tik teorinio pobūdžio, nes nė viena šalis realiai jokių paslaugų neteikia. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad suklaidinimo galimybė – tai teisinė sąvoka, o ne faktinis racionalių sprendimų ir emocinių prioritetų, pagal kuriuos teikiama informacija apie vartotojo kognityvinį elgesį ir pirkimo įpročius, vertinimas. Taigi, suklaidinimo galimybės vertinimas priklauso tiek nuo teisės klausimų, tiek nuo faktinių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2019 46 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisinių kriterijų, reikšmingų suklaidinimo galimybės vertinimui, nustatymas ir jų pritaikymas konkrečiai faktinei situacijai yra teisės klausimas. Be to, kaip minėta (sprendimo 52 ir 53 punktai), byloje pakanka duomenų nustatyti, kad apeliantė iš tikrųjų naudoja savo prekių ženklą toms ginčui reikšmingoms paslaugoms, kurioms registruotas jos ženklas.
55. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad priešingai nei skundžiamame sprendime nurodė teismas, visuomenės suklaidinimui nereikia konstatuoti fakto, jog visuomenė klysta dėl lyginamųjų ženklų, o vertinant prekių ženklų klaidinamą panašumą, būtina nustatyti ne visuomenės suklaidinimo faktą, bet suklaidinimo tikimybę, kaip expressis verbis įtvirtinta PŽĮ 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
56. Galiausiai, nustačius, kad atsakovės naudojamas žymuo yra panašus į apeliantės registruotą ženklą, juo sukuriamas bendras įspūdis vartotojui, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė savo žymeniu žymi paslaugas, labai artimas (panašias) toms, kurioms apeliantė registravo savo ženklą 36 ir 42 Nicos klasifikacijos paslaugų klasėms, yra klaidinantis. Esant didelio laipsnio panašumui, klaidinimo nepašalina ir ta atsakovės nurodoma aplinkybė, kad jos paslaugos orientuotos tik į vartotojus – juridinius asmenis. Be to, apeliantė pagrįstai nurodo, kad apeliantės paslaugas naudoja ir juridiniai asmenys, siūlydami mokėjimų platformą bet kuriems pirkimus vykdantiems asmenims. Todėl konstatuojama, kad egzistuoja visuomenės suklaidinimo tikimybė. Tačiau taip nusprendžiama nepripažinus, kad apeliantė įrodė, jog jos ženklas dėl naudojimo įgijo stiprų skiriamąjį požymį, kadangi šią aplinkybę apeliantė įrodinėja tik savo pareiškimu apie paslaugos vartotojų ir pervedimų skaičių bei bendrą mokėjimų sumą, kuris nėra patvirtinamas kitais įrodymais (CPK 178 straipsnis).
57. Konstatavus nurodytas aplinkybes, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žymens „paystra“ naudojimo uždraudimo panaikinama ir atitinkama ieškinio dalis tenkinama. Apeliantė procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodė, kad nesiekia atsakovės prekių ženklo registracijos panaikinimo ir nepareiškė reikalavimo uždrausti naudoti atsakovei žymenį „paystra“ visoms toms prekėms ir paslaugoms, kurioms registruotas apelianto prekių ženklas. Ieškinyje nurodytas reikalavimas, kurį patvirtina apeliacinio skundo turinys ir jo reikalavimas – uždrausti atsakovei UAB „Paystra“ jos komercine?je veikloje, susijusioje su finansinių paslaugų teikimu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį „paystra“, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą reklamoje, komercine?s veiklos dokumentuose, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą, susijusį su komercine veikla finansinių mokėjimų srityje. Apeliantė reikalavo uždrausti atsakovei naudoti žymenį, nesiedama savo reikalavimo dėl uždraudimo naudoti su prekių ir / ar paslaugų klasėmis, kurioms pagal Nicos klasifikaciją registruotas apeliantės ženklas. Todėl ieškinys dėl žymens naudojimo uždraudimo tenkinamas pagal apeliantės pareikštą reikalavimą, atsižvelgiant į tai, kad civiliniame procese šalys pačios sprendžia dėl savo teisių gynybos apimties (CPK 13 straipsnis).
Dėl domeno registracijos panaikinimo
58. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčams dėl domeno vardų naudojimo ir registracijos teisėtumo spręsti pagal analogiją taikomas EB Reglamentas Nr. 874/2004. Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad registruotas domeno vardas gali būti panaikintas neteismine ar teismine tvarka, kai tas vardas yra toks pat ar klaidinančiai panašus į vardą, į kurį pagal šalių ir (arba) Bendrijos teisę pripažįstama arba nustatoma Reglamento Nr. 874/2004 10 straipsnio 1 dalyje minėta teisė, ir kai jis: a) jo savininko buvo užregistruotas pastarajam neturint į tą vardą teisių ar teisėtų interesų; arba b) buvo užregistruotas ar yra naudojamas nesąžiningai. Minėto straipsnio 3 dalyje aptariami galimi nesąžiningumo atvejai.
59. Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 3 dalyje pateiktas pavyzdinis nesąžiningų veiksmų, registruojant ir naudojant domeno vardą, sąrašas. ESTT praktikoje išaiškinta, kad šis sąrašas (galimi nesąžiningumo atvejai) nėra baigtinis (žr., pvz., ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimą byloje Internetportal und Marketing GmbH prieš Richard Schlicht, C-569/08). Nurodytame sprendime ESTT, be kita ko, nurodė, kad Reglamento 21 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžiningumą gali įrodyti kitos aplinkybės nei išvardytos šios dalies a–e punktuose. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad sprendžiant dėl nesąžiningumo turi būti vertinamos sąlygos, kuriomis buvo įregistruotas prekių ženklas.
60. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsakovo sąžiningumo, svarbios ne tik domeno registravimo, bet ir jo naudojimo aplinkybės. Taigi, kilus ginčui, turi būti vertinamas atsakovo sąžiningumas tiek registruojant, tiek vėliau naudojant domeną, o nustačius nesąžiningumą, domeno registracija gali būti panaikinama ginant ankstesnių teisių į jo vardą sudarantį žymenį turėtojus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-469/2017, 38 punktą).
61. Apeliantė pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismui neteisingai nustačius, jog byloje nagrine?jami žymenys ne?ra klaidinamai panašūs, atsakovo nesąžiningumas naudojant klaidinamai panašų domeno vardą liko neįvertintas. Pirmosios instancijos teismas tai tiesiogiai nurodė skundžiamame sprendime, sprendimo 32 punkte konstatavęs, kad „kadangi klaidinamas vardų panašumas nebuvo nustatytas, tai sąžiningumo vertinimas reikšmės neturi“.
62. Be to, apeliantas ieškinį grindė ir Reglamento Nr. 874/2004 21 str. įtvirtintu alternatyviu domeno registracijos panaikinimo pagrindu – domeno vardas jo savininko buvo užregistruotas pastarajam neturint į tą vardą teisių ar teisėtų interesų. Šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas ieškinio taip pat neišnagrinėjo.
63. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimas dėl domeno registracijos panaikinimo nėra išnagrinėtas visais apelianto ieškinyje nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas tokį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu. Tačiau dėl žemiau nurodomų argumentų tai nėra besąlyginė procesinė kliūtis apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti ginčą dėl domeno vardo registracijos panaikinimo.
64. Ieškinys ir apeliacinis skundas grindžiami abiem Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. kai domeno vardas a) jo savininko buvo užregistruotas pastarajam neturint į tą vardą teisių ar teisėtų interesų; arba b) buvo užregistruotas ar yra naudojamas nesąžiningai.
65. Kaip jau konstatuota (sprendimo 56 p.), atsakovės komercinėje veikloje naudojamas žymuo „paystra“ yra panašus į apeliantės ženklą „paysera“ ir dėl to kyla visuomenės suklaidinimo tikimybė. Taip pat šiuo sprendimu yra uždraudžiama atsakovei naudoti žymenį „paystra“ apeliantės nurodomoje atsakovės komercinėje veikloje, tame tarpe – naudoti žymenį domenų varduose. Vadinasi, atsakovei, remiantis apeliantės kaip prekių ženklo „paysera“ savininkės išimtinių teisių pažeidimu, yra uždrausta naudoti žymenį „paystra“ taip pat ir domeno vardui paystra.lt.
66. Tačiau apeliantės pagal Reglamento Nr. 874/2004 nuostatas reikalaujamas rezultatas yra atsakovės domeno vardo registracijos panaikinimas (išregistravimas), toks reikalavimas yra platesnės apimties, nei uždraudimas naudoti žymenį atsakovės veikloje. Todėl vien prekių ženklo savininko teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų taikymo ginčo santykiui nepakanka, kad būtų nuspręsta dėl atsakovės domeno vardo registracijos panaikinimo (išregistravimo).
67. Apeliantė yra Bendrijos prekių ženklo, į kurį pagal Bendrijos teisę ir nacionalinę teisę pripažįstama Reglamento Nr. 874/2004 10 straipsnio 1 dalyje minėta teisė, savininkė. Klaidinamas panašumas Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio prasme nustatomas, pripažinus, kad atsakovės žymuo yra panašus į apeliantės prekių ženklą ir dėl to yra visuomenės (jos reikšmingos ginčui dalies) suklaidinimo tikimybė.
68. Atsakovė įregistravo ginčo domeną apeliantei jau esant registruoto prekių ženklo savininke. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovei registruojant domeną, apeliantė turėjo ankstesnes teises Reglamento (EB) Nr. 874/2004 10 straipsnio 1 dalies prasme. Reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės turėjimas yra būtina sąlyga ginčo domeno registracijos panaikinimui, nesvarbu, ar ieškinys konkrečioje byloje yra grindžiamas domeno vardo registracija neturint teisėto intereso, ar nesąžininga domeno vardo registracija, ar vėlesniu nesąžiningu domeno vardo naudojimu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e2A-427-823/2017, 24 punktą).
69. Nustačius, kad apeliantė turi ankstesnę pagal Reglamento Nr. 1001/2017 ir PŽĮ nuostatas pripažįstamą teisę į ženklą, atsakovės naudojamam žymeniui esant klaidinančiai panašiam ir sukeliančiam suklaidinimo tikimybę su apeliantės ženklu, atsakovei žymenį „paystra“ naudojant komercinėje veikloje, apimančioje apeliantės nurodomą veiklą, kuriai registruotas apeliantės ženklas, yra visos būtinos sąlygos, kuriomis pagal Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 1 dalies a punktą domeno vardas, ankstesnės teisės turėtojui reikalaujant, turi būti išregistruotas. Visos reikšmingos aplinkybės tokiai išvadai padaryti nustatytos išnagrinėjus apeliantės skundo argumentus dėl jos teisių apsaugos pagal Reglamento Nr. 1001/2017 ir PŽĮ nuostatas. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė nagrinėdamas ginčą dėl domeno išregistravimo, o pasisakė dėl jų, padarydamas priešingas ir apeliacinės instancijos teismo paneigtas išvadas, nagrinėdamas ieškinį dėl žymens naudojimo uždraudimo, nesudaro pagrindo konstatuoti esminius proceso pažeidimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas negalėtų ginčo šioje dalyje išspręsti iš esmės.
70. Todėl apeliacinis skundas dėl domeno vardo registracijos panaikinimo (išregistravimo) pripažįstamas pagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo išspręsta ši reikalavimo dalis, panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas. Patenkinus reikalavimą dėl domeno vardo registracijos panaikinimo aukščiau nurodytu pagrindu, apeliacinis skundas dėl domeno vardo registracijos panaikinimo kitu pagrindu (dėl atsakovės nesąžiningumo) nenagrinėjamas, atsakovei nenurodant teisinio suinteresuotumo, kad reikalavimas dėl to paties dalyko būtų išnagrinėtas abiem pagrindais, taip pat atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu sukuriamos galutinai apeliantės siekiamos teisinės pasekmės.
71. Apeliantė prašė nustatyti teismo sprendimo įvykdymo dėl domeno išregistravimo tvarką - atsakovei per teismo sprendime nurodytą terminą neįvykdžius įpareigojimo išregistruoti domeną, vadovaujantis CPK 273 straipsnio 3 dalimi, jai skirti šimto eurų dydžio baudą už kiekvieną nevykdymo dieną. Tačiau Reglamento Nr. 874/2004 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad registruotas domeno vardas, suinteresuotam asmeniui reikalaujant, gali būti panaikintas neteismine ar teismine tvarka. Prekių ženklo savininkui pareiškus ieškinį dėl domeno vardo išregistravimo teisme ir teismui patenkinus tokį ieškinį, išregistravimo (panaikinimo) procedūra yra vykdoma teismo sprendimo pagrindu domenų registratoriaus ir tam nėra būtinas atsakovo valios pareiškimas ir / arba jo veiksmai. Sprendimu išregistruoti (panaikinti) domeno vardą teismas neįpareigoja atsakovo atlikti kokius nors su išregistravimu (panaikinimu) susijusius veiksmus. Todėl nenustatyta CPK 273 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga, kad reikalaujamus veiksmus gali atlikti tik atsakovė. Dėl to prašymas netenkinamas.
Dėl teisės naudoti juridinio asmens pavadinimą
72. CK 2.39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos visuomenei užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus.
73. CK 2.42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai naudoja pirmojo pavadinimą, arba dėl to, kad kitas asmuo turi ar naudoja pavadinimą, kuris neatitinka šio kodekso 2.39 straipsnio reikalavimų, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų juridinį asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą.
74. PŽĮ 14 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi teisę uždrausti naudoti žymenį kaip prekybinį ar juridinio asmens pavadinimą arba jo dalį.
75. Atsakovė registravo savo pavadinimą 2018 metais, t. y. apeliantei Lietuvos Respublikoje jau naudojant savo registruotą prekių ženklą.
76. Įstatyme nenustatyta specialių, skirtingų nei taikomi vertinant prekių ženklų panašumą juridinių asmenų pavadinimų panašumo vertinimo kriterijų. Teismų praktikoje šie klausimai sprendžiami iš esmės analogiškai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2014 ir joje nurodytą praktiką).
77. Teisiniame reguliavime (CK 2.39 straipsnio 3 dalyje) nėra expressis verbis kalbama apie veiklos panašumą ar nepanašumą ir kad lyginamųjų juridinių asmenų pavadinimų veiklas reikėtų lyginti. Vis dėlto juridinių asmenų veiklos panašumas galėtų turėti įtakos vertinant visuomenės suklaidinimo galimybę juridinių asmenų pavadinimų kontekste. Didesnis juridinių asmenų veiklų panašumo laipsnis sustiprintų juridinių asmenų panašumo laipsnį ir atvirkščiai (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630-701/2015).
78. Ginčijant juridinio asmens pavadinimą, nėra taikoma vadinamoji apribojimo dėl neprieštaravimo taisyklė, kuri yra įtvirtinta PŽĮ 46 straipsnio 4 dalyje.
79. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad yra pagrįsta, kai teismai dėl juridinių asmenų pavadinimų panašumo sprendė iš esmės pagal tai, kaip jie vertino ginčo žymenų (juridinio asmens pavadinimo ir prekių ženklo) panašumą. Todėl, nusprendus, jog egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė dėl ieškovės prekių ženklo ir atsakovės naudojamo žymens panašumo, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad teismo sprendimas dėl juridinių asmenų pavadinimų turėjo būti priešingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-469/2017).
80. Remdamasis nurodytu kasacinio teismo išaiškinimu ir nagrinėjamoje byloje nustatyta aplinkybe, kad atsakovės komercinėje veikloje naudojamas žymuo yra panašus į apeliantės registruotą prekių ženklą atitinkamoms paslaugoms žymėti ir dėl to egzistuoja visuomenės suklaidinimo galimybė (sprendimo 56 punktas), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas šia apimtimi patenkinamas, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys įpareigoti pakeisti juridinio asmens pavadinimą, panaikinama, o ieškinys tenkinamas.
81. Apeliantė reikalavo nurodyti, kad atsakovei per teismo sprendime nurodytą terminą neįvykdžius įpareigojimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą, būtų skirta šimto eurų dydžio bauda už kiekvieną uždelstą įvykdymo dieną. Reikalaujamus veiksmus Juridinių asmenų registre (pakeisti įmonės pavadinimą) gali atlikti tik atsakovė, todėl prašymas tenkinamas, įstatymui numatant, kad teismas atitinkamu atveju nustato terminą ir nurodo apeliantės prašomas neįvykdymo pasekmes (CPK 273 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties
82. Visus savarankiškus apeliacinio skundo reikalavimus pripažinus pagrįstais, apeliacinis skundas patenkinamas. Visas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
83. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus, atitinkamai perskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).
84. Ieškinį patenkinus, apeliantei iš atsakovės priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Už ieškinį apeliantė sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė taip pat patyrė 3 096,09 Eur advokato pagalbos išlaidas. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, apeliantei iš atsakovės priteisiamos iš viso 3 321,09 Eur (225 Eur + 3 096,09 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
85. Už apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį. Už apeliacinio skundo parengimą apeliantė patyrė 2 266,33 Eur advokato pagalbos išlaidas. Šios išlaidos taip pat neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, patenkinus apeliacinį skundą, apeliantei iš atsakovės priteisiamos 2 266,33 Eur (225 Eur + 2 266,33 Eur) bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
86. Išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl apeliacinės instancijos teismas tokios sumos nepriteisia (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti.
Uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paystra“ jos komercine?je veikloje, susijusioje su finansinių (mokėjimo) paslaugų teikimu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį „paystra“, įskaitant, bet neapsiribojant, šio žymens naudojimą reklamoje, komercine?s veiklos dokumentuose, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, taip pat bet kokį kitą naudojimą komercinėje veikloje, susijusioje su finansinių (mokėjimo) paslaugų teikimu.
Panaikinti domeno paystra.lt vardo registraciją.
Įpareigoti atsakovę uždarąją akcinę bendrovę „Paystra“ pakeisti savo pavadinimą taip, kad jame jokia apimtimi ir jokia forma nebūtų naudojamas žymuo „paystra“, ir šiuos pakeitimus ne ve?liau kaip per trisdešimt kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteise?jimo dienos įregistruoti Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registre. Neįvykdžius teismo sprendimo pakeisti juridinio asmens pavadinimą per nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų terminą, atsakovei skiriama 100 eurų bauda už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną.
Priteisti ieškovei „Paysera“ LTD iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paystra“ 3 096,09 Eur (tris tūkstančius devyniasdešimt šešis eurus, 9 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir 2 266,33 Eur (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt šešis eurus, 33 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Artūras Driukas
Asta Radzevičienė
Vytautas Zelianka