KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 3 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Artūras Šafronas,

sekretoriaujant Rozalinai Gerulaitienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ atstovams Viliui Milčiui, advokatui Domui Pakėnui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic plastic products“ atstovams Giedriui Undraičiui, advokatui Nerijui Katiliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Margūnas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltic plastic products“ dėl palūkanų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Margūnas“ (toliau – ieškovė) ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic plastic products“ (toliau – atsakovė) 10 937,83 Eur palūkanas, 8 proc. metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2009 m. balandžio 24 d. šalys sudarė Sutartį Nr. 2009/MS-040 pagal kurios sąlygas ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo už parduotas prekes atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo dienos (sutarties 2.5 p.). Ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 19 d. pardavė atsakovei prekių už kurias išrašė bei pateikė PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė sąskaitose nurodė jų apmokėjimo terminus pagal šalių sutarties sąlygas. 2018 m. spalio 9 d. ieškovė pranešimu pareikalavo padengti iki pranešimo dienos susidariusį įsiskolinimą. Šiuo pranešimu ieškovė įspėjo atsakovę, jog neatlikus mokėjimo iki 2018 m. spalio 12 d., sutartis bus nutraukta pagal sutarties 6.4 p. dėl įsipareigojimų nevykdymo. 2018 m. spalio 16 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę, jog sutartis bus nutraukta 2018 m. spalio 23 d., kadangi įsipareigojimai pagal 2018 m. spalio 9 d. pranešimą nebuvo įvykdyti. 2018 m. spalio 24 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę, jog sutartis yra nutraukta, bei pareikalavo padengti iki sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas, tačiau atsakovės mokėjimai ieškovei vėlavo. Atsakovė neapmokėjo sąskaitų per šalių sutartus ir sąskaitose nurodytus terminus. Atsakovė praleido piniginių prievolių įvykdymo ieškovei terminus, taigi, ieškovei iš atsakovės priteistinos įstatymų nustatytos palūkanos, kurios yra laikomos minimaliais kreditorės nuostoliais. Tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovė praleido šalių sutartimi nustatytus ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytus atsiskaitymo už prekes terminus. Atsakovės argumentai, susiję su tuo, kad prekės buvo investuotos kaip įnašas į numatomą bendrą veiklą (verslą) yra nepagrįstos ir neatitinka tikrovės, kadangi nebuvo sudarytas joks susitarimas dėl bendros veiklos ar investicijų – tarp šalių nebuvo jokių derybų dėl atsakovės atleidimo nuo prievolių atsiskaityti už prekes įvykdymo. Jokie susitarimai su atsakove nebuvo sudaryti. Atsakovei taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, prekes iš ieškovės pirko ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, bet verslo reikmėms. Taigi, tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytas komercinis sandoris. Nuo 2016 m. kovo 16 d. vėliausios pagrindinės Europos centrinio banko refinansavimo operacijos palūkanų norma išliko stabili – 0,0 proc., todėl iš atsakovės turi būti priteisiamos 8 proc. (8 + 0,0) dydžio palūkanos nuo pavėluotos sumokėti sumos. Iš atsakovės priteistina 10 937,83 Eur palūkanų suma. Taip pat ieškovei iš atsakovės priteistinos 8,00 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovės atstovai posėdžio metu paaiškino, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartį sąskaitos buvo atsakovės neapmokėtos, pradelstą laikotarpį naudojosi pinigais. Iš tiesų vyko derybos, tik šiose derybose ieškovė ir atsakovė nedalyvavo. Nebuvo jokių kalbų apie atsakovės atleidimą nuo mokėjimų. Byloje pateiktas excel failas yra tik vizija apie skolų kapitalizavimą, investavimą. Šis failas šalių nepasirašytas. Atsakovės pateiktoje akcininkų sutartyje nei ieškovė, nei atsakovė taip pat nėra šalys, sutartis nėra pasirašyta. Niekur nėra tiesiogiai užsiminta, kad atsakovė bus atleista nuo mokėjimo prievolės. Tokia ūkinė operacija, siekiant pelno yra nepateisinama. Atsakovė apmokėjo pavėluotai, todėl laikytina, kad prievolę pripažįsta. Derybos nutrūko derybų pradžioje, nes atsakovės atstovas Giedrius Undraitis nevykdė numatytų planuose įsipareigojimų. Todėl prekės iki sutarties nutraukimo, buvo parduodamos pagal šią sutartį. Kitų sutarčių nėra.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovė klaidina teismą, teigdama, jog dėl ginčo sąskaitose nurodytų prekių tarp šalių buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kadangi šalių bendradarbiavimo laikotarpiu, tarp šalių vyko derybos dėl bendro verslo vykdymo modelio ir iš tikrųjų buvo sudarytas susitarimas dėl atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos finansavimo ieškovės prekėmis, nurodytomis ginčo sąskaitose. Faktinę aplinkybę, jog tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl atsakovės finansavimo ieškovės prekėmis, įrodo pateikiami įrodymai. 2018 m. balandžio 13 d. ieškovės atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas, kuriuo ieškovė pateikė schemą, pavadinimu „BPP project 2018.cooperation agreement“ (excel formatu), kurioje buvo aptartos investicijos į ūkinę komercinę veiklą sąlygos, kurių pagrindu buvo ketinama pradėti derinti sutarčių, reikalingų tokios schemos galutiniam išpildymui, sąlygas. Minėtos schemos 1 lapo „Partnership and EXIT scenario“, paskutinėje (57) eilutėje yra nurodyta, jog „Margūno jau suteiktas prekybinis finansavimas bus įskaitytas kaip finansavimo įnašas, <...>“. 2018 m. balandžio 17 d. ieškovės atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas bei kartu su juo pateikta schema, pavadinimu „BPP project 2018.cooperation agreement_last“ (excel formatu), kuria toliau buvo derinamos bendradarbiavimo sąlygos. 2018 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės elektroninis laiškas ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. ieškovės atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas bei kartu su juo pateikta schema, pavadinimu „BPP project 2018v2“ (excel formatu), kas patvirtina, kad ir toliau buvo derinamos bendradarbiavimo sąlygos. 2018 m. rugsėjo 17 d. ieškovės atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas bei kartu su juo pateikta schema, pavadinimu „BPP project 2018v2 Darbinis su akciju paketu vertemis“ (excel formatu), kas patvirtina, kad ir toliau buvo derinamos bendradarbiavimo sąlygos. 2018 m. lapkričio 21 d. ieškovės atsakovės vadovui siųstas elektroninis laiškas bei kartu su juo pateikta schema, pavadinimu „BPP project 2018v2 Darbinis su akciju paketu 20181121“ (excel formatu) šio atsiliepimo priedas Nr. 11), kas patvirtina, kad ir toliau buvo derinamos bendradarbiavimo sąlygos. Funding Solutions, MB vadovo 2019 m. spalio 14 d. el. laiškas kredito įstaigai dėl atsakovės ir su juo susijusių įmonių UAB Litoplast ir UAB Baltic foil finansavimo, prie kurio buvo pridėta dalis tos pačios aptartos schemos, pavadinimu „Vandens projektas“ (excel formatu), kuris patvirtina, jog susitarimas su ieškove dėl susijusių įmonių, tame tarpe schemoje nurodytos UAB „Baltic plastic products“, prekybinio finansavimo buvo ir faktiškai vyko derinant akcininkų sutartį, kurios šalims taip ir nepavyko suderinti, kadangi ieškovė vienašališkai nusprendė nutraukti susitarimą dėl bendro verslo vystymo ir jį įforminti raštu, dėl ko liko neįvykdytos šalių sudaryto susitarimo sąlygos. 2018 m. spalio 29 d.–2018 m. spalio 31 d. ieškovės generalinio direktoriaus el. susirašinėjimas, kuriuo ieškovės vadovas derina kelių įmonių, t. y. UAB „Litoplast“, UAB „Hyperis“ ir atsakovės (visų įmonių, kurių bendrasavininku siekė būti ieškovė) Europos Sąjungos projektų finansavimą. Šis elektroninis laiškas įrodo, jog iš tiesų tarp ieškovės ir atsakovės egzistavo susitarimas dėl schemoje išdėstyto bendro verslo modelio vystymo. 2018 m. lapkričio 2 d. ieškovės generalinio direktoriaus el. laiškas, kuriuo ieškovės vadovas akcentuoja, jog „turi kompaniją UAB „Baltic plastic products“. Šis elektroninis laiškas patvirtina, jog ieškovė jau elgėsi kaip atsakovės bendrasavininkas, kas įrodo, jog derintoje bendradarbiavimo schemoje pateiktos sąlygos buvo įgyvendinamos, t. y. egzistavo sutartoje schemoje numatytas bendradarbiavimas bei atsakovės finansavimas ieškovės prekėmis. 2018 m. kovo 1 d. atsakovės vadybininko D. N. elektroninis laiškas, kuriuo atsakovės vadybininkas siųsdamas sąskaitą dėl dalyvavimo parodoje, prie elektroninio laiško prisega ieškovės vadovą (el. paštas (duomenys neskelbtini)), kas įrodo, jog ieškovė, vykdant bendradarbiavimo eigoje derintą bendro verslo vystymo schemą, dalyvavo atsakovės veikloje. 2018 m. gegužės 10 d.–2018 m. gegužės 11 d. elektroninis susirašinėjimas tarp atsakovės vadybininko D. N. ir šiuo susirašinėjimu tiekėjo RSH POLYMERE GmbH siunčiama 2018 m. balandžio 27 d. sąskaita Nr. R2018040994. Kaip matyti iš pridedamo 2020 m. gegužės 12 d. elektroninio laiško ir Vokietijos gamintojo RSH POLYMERE GmbH 2020 m. kovo 26 d. sąskaitos Nr. R2020030680, Vokietijos įmonė RSH POLYMERE GmbH yra tiekėjas, su kuriuo bendradarbiauja pati atsakovė. Šio tiekėjo 2018 m. balandžio 27 d. sąskaita Nr. R2018040994 už 20 625 kg granulių yra išrašyta ieškovei, tačiau granulių pristatymo vieta – UAB „Baltic plastic products“, t. y. pas atsakovę. Ieškovė yra pateikusi 2018 m. gegužės 4 d. sąskaitą Nr. MS1803326, išrašytą ieškovei už 20 625 kg granulių. Taigi, nepaisant to, kad ieškovė galėjo pati įsigyti 20 625 kg granulių iš tiekėjo RSH POLYMERE GmbH, vykdant susitarimą dėl atsakovės finansavimo ieškovės tiekiamomis prekėmis, ieškovė pagal paminėtą 2018 m. gegužės 4 d. sąskaitą Nr. MS1803326 pirko prekes iš tiekėjo RSH POLYMERE GmbH ir šias prekes finansavimo tikslais perdavė atsakovei. Tuo tarpu, visų šių prekių pardavimas buvo derinamas būtent atsakovės darbuotojo (vadybininko D. N.). Taigi tarp šalių egzistavo susitarimas dėl atsakovės finansavimo ieškovės patiekiamomis prekėmis, priešingu atveju, ieškovės vykdomas prekių pirkimas iš atsakovės tiekėjo ir tų pačių prekių perdavimas atsakovei būtų visiškai nelogiškas ir beprasmis, kadangi, jeigu nebūtų buvę minėto susitarimo dėl finansavimo prekėmis, atsakovė būtų pats pirkusi prekes iš savo ilgamečio tiekėjo. Nepaisant to, kad dar 2009 metais buvo sudaryta ilgalaikio prekių–pirkimo pardavimo sutartis, nuo 2017 metų, t. y. kai atsakovei buvo perduodamos ginčo sąskaitose nurodytos prekės, buvo vykdoma tarp šalių žodžiu sudaryta sutartis dėl ieškovės finansavimo į atsakovės vykdomą ūkinę komercinę veiklą, be kita ko, finansavimą suteikiant prekėmis, nurodytomis šioje byloje ieškovės pateiktose sąskaitose. Šalių buvo sutarta, jog skola už suteiktas prekes bus kapitalizuota, padidinant atsakovės įstatinį kapitalą išleidžiant akcijas, kurios įgyjamos ieškovės, kapitalizuojant atsakovės skolą už prekes, t. y. įskaitant atsakovės reikalavimą dėl akcijų emisijos kainos sumokėjimo su ieškovės reikalavimu dėl skolos už prekes sumokėjimo. Tarp šalių buvo sudaryta sutartis ne dėl prekių pardavimo atsakovei, o dėl atsakovės finansavimo minėtomis prekėmis, sutariant, jog už patiektas prekes ieškovė įgis naujai išleidžiamas atsakovės akcijas. Šalims niekaip nepavykus susitarti dėl schemos nuostatų perkėlimo į sutartis ir galutinės sutarties dėl tolimesnio bendro verslo vystymo sudarymo (kadangi ieškovė vienašališkai nusprendė nutraukti šalių žodžiu sudarytą susitarimą), sutartis, kurios pagrindu būtų galutinai įformintas šalių sutartas finansavimo ir verslo vykdymo modelis, taip ir nebuvo sudaryta. Dėl šios priežasties taip pat liko neįgyvendintas ir šalių susitarimas dėl atsakovės finansavimo ieškovės prekėmis. Tarp šalių buvo sudaryta sutartis dėl atsakovės finansavimo ieškovės prekėmis, tačiau minėto susitarimo iki galo taip ir neįgyvendinus, atsakovė priėmė sprendimą sumokėti ieškovei prekių, kurios buvo perduotos ieškovės, vertę pinigais, t. y. sumokėjo jų kainą. Tarp šalių dėl ginčo sąskaitose nurodytų prekių perdavimo atsakovei buvo sudaryta ne pirkimo–pardavimo sutartis, o susitarimas dėl atsakovės finansavimo prekėms, sutariant, jog jokia kaina už prekes apskritai ieškovei nebus mokama. Šalims sudarius sandorį dėl atsakovės prekybinio finansavimo, t. y. finansavimo prekėmis, šalys apskritai nesutarė dėl apmokėjimo už prekes termino, kadangi tikroji šalių valia buvo, jog toks faktinis apmokėjimas už prekes apskritai nevyks, o skola bus kapitalizuota išleidžiant naujas atsakovės akcijas, kurias įgyja ieškovė. Tik galutinai raštu nesuforminus tolimesnio verslo vystymo sąlygų rašytine sutartimi, t. y. šalims nepavykus rasti galutinio bendro sprendimo dėl ketinamo vykdyti bendro verslo modelio, atsakovė atlygino jai perduotų prekių vertę pinigais, sumokėdama jų kainą. Aiškinant sandorį pagal tikruosius šalių ketinimus, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovė apskritai vėlavo atsiskaityti už prekes. Tarp šalių buvo sudaryta sutartis ne dėl prekių pirkimo–pardavimo, bet dėl atsakovės finansavimo. Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo yra aiškiai įtvirtinta, jog Įstatymas taikomas tik tiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą parduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Faktiškai egzistuojantis šalių susitarimas dėl atsakovės finansavimo prekėmis, neapima nei prekių pardavimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo. Dėl to ginčo atveju nėra jokio teisinio pagrindo taikyti minėto įstatymo ir jame nustatytų 8 proc. palūkanų. Tuo atveju, jeigu vis dėl to teismas laikytų, jog dėl ginčo sąskaitose nurodytų prekių tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai pagal kartu su ieškiniu pateiktą sutartį, ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas vis tiek būtų nepagrįstas. Sutarties (ieškinio priedas Nr. 1) 5.1. punktu šalys yra sutarusios, jog atsakovė, praleidusi terminą atsiskaityti už prekes ar įvykdyti kitas pinigines prievoles, numatytas sutartyje, nepasiekus jokio kito susitarimo ir ieškovei pareikalavus, privalo mokėti 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Sutartimi šalys yra sutarusios dėl pasekmių laiku neatsiskaitant už prekes, t. y. 0,07 proc. netesybų už kiekvieną vėluojamą atsiskaityti už prekes dieną. Sutartimi šalims sutartus dėl konkrečių pasekmių – delspinigių dydžio, ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti kompensuojamųjų palūkanų, dėl ko net ir laikant, jog už pagal ginčo sąskaitas perduotas atsakovei prekes buvo turėjo būti atsiskaityta pagal sutartį, ieškovė 10 937,83 Eur palūkanų priteisimo reikalauja nepagrįstai, kadangi sutartimi šalys buvo sutarusios dėl pasekmių praleidus atsiskaitymo terminą – 0,07 proc. dydžio netesybų už kiekvieną vėluojamą dieną. Ieškinys atmestinas, kadangi jis yra visiškai nepagrįstas dėl šių priežasčių: dėl šioje byloje ginčo sąskaitose nurodytų prekių tarp šalių buvo sudaryta ne prekių pirkimo–pardavimo sutartis, o sutartis dėl atsakovės finansavimo prekėmis, dėl ko nėra pagrindo vadovautis sutartyje įtvirtintu atsiskaitymo terminu; ieškovė nepagrįstai ginčo situacijai taiko Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme įtvirtintas 8 proc. palūkanas, kadangi sandoris dėl atsakovės finansavimo prekėmis neatitinka komercinio sandorio sąvokos, įtvirtintos minėtame įstatyme, dėl ko įstatymo nuostatos ginčo situacijoje negali būti taikomos; net ir laikant, jog šiuo atveju taikytinos sutarties nuostatos, ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas, kadangi sutartimi šalys buvo sutarusios dėl 0,07 proc. netesybų už kiekvieną vėluojamą atsiskaityti dieną.

Atsakovės atstovai posėdžio metu paaiškino, kad vyko derybos. Atsakovė pirko iš ieškovės ne pagal dabar jau nutrauktą sutartį. Buvo sutarta perkant prekes sudaryti skolą, kurią būtų galima kapitalizuoti skolą, kuriant kitą įmonę. Dėl šių prekių pirkimo nebuvo sutarti apmokėjimo terminai, todėl negali būti skaičiuojamos palūkanos. Šias aplinkybes patvirtina pateiktų excel failų 42–49, 57 eilutės. Buvo įkurta kita įmonė ir pradėta tiekti prekes pagal atskirą susitarimą, o ne pagal Sutartį Nr. 2009/MS-040. Akcininkų sutarties 6.4 punkte numatyta, kad skola už prekes turi būti išperkama. Tai dar kartą patvirtina, kad prekių tiekimas nėra susijęs su Sutartimi Nr. 2009/MS-040. Tačiau raštiško susitarimo nėra. Pradelsti terminai turėtų būti skaičiuojami nuo sutarties nutraukimo dienos. Todėl skola galėtų būti apie 6 000,00 Eur, o įvertinus, kad mokėjimai atidėti devyniasdešimt dienų, tai, skola susidarytų apie 3 000,00 Eur. Todėl ieškovės pusė nepagrįstai priskaičiavo apie 10 000,00 Eur. Visi veiksmai, kurie buvo numatyti excel failuose iš atsakovės pusės, buvo vykdomi tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

ginčo šalys 2009 m. balandžio 24 d. buvo sudarę Sutartį Nr. 2009/MS-040 pagal kurios sąlygas ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo už parduotas prekes atsiskaityti per 30 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo dienos (sutarties 2.5 p.). Ieškovė laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2019 m. vasario 19 d. pardavė atsakovei prekių už kurias išrašė bei pateikė PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė sąskaitose nurodė jų apmokėjimo terminus pagal šalių sutarties sąlygas. 2018 m. spalio 9 d. ieškovė pranešimu pareikalavo padengti iki pranešimo dienos susidariusį įsiskolinimą. Šiame pranešime ieškovė įspėjo atsakovę, jog neatlikus mokėjimo iki 2018 m. spalio 12 d., sutartis bus nutraukta pagal sutarties 6.4 p. dėl įsipareigojimų nevykdymo. 2018 m. spalio 16 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę, jog sutartis bus nutraukta 2018 m. spalio 23 d., kadangi įsipareigojimai pagal 2018 m. spalio 9 d. pranešimą nebuvo įvykdyti. 2018 m. spalio 24 d. ieškovė pranešimu informavo atsakovę, jog sutartis yra nutraukta, bei pareikalavo padengti iki sutarties nutraukimo susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė apmokėjo ieškovės pateiktas sąskaitas, tačiau atsakovės mokėjimai ieškovei vėlavo, todėl prašoma priteisti palūkanas. Atsakovė nurodė, kad ginčo sąskaitose nurodytos prekės buvo teikiamos ne pagal paminėtą sutartį, bet tarp šalių bendradarbiavimo laikotarpiu, vyko derybos dėl bendro verslo vykdymo modelio ir iš tikrųjų buvo sudarytas kitas susitarimas dėl atsakovės vykdomos ūkinės komercinės veiklos finansavimo ieškovės prekėmis, nurodytomis ginčo sąskaitose.

Iš šalių atstovų išdėstytų pozicijų, matyti, kad ieškovė ir atsakovė skirtingai vertina kilusias aplinkybes. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės palūkanas už praleistą prievolei įvykdyti terminą. Tuo tarpu atsakovė nurodo, jog buvo kitas susitarimas, kurio pagrindu turėjo būti finansavimas atsakovės komercinės veiklos, todėl palūkanos nepriteistinos. Kad tarp šalių 2009 m. balandžio 24 d. buvo sudaryta Sutartis Nr. 2009/MS-040, kuri 2018 m. spalio 23 d. nutraukta, ginčo nėra. Iš šalių paaiškinimų bei liudytojo parodymų matyti, kad tarp šalių vyko derybos dėl bendro verslo vykdymo. Tai patvirtina ir į bylą pateikti elektroniniai susirašinėjimai, excel pildomos lentelės. Tačiau iš šių įrodymų matyti, kad turėjo būti juridinis asmuo Ingmar Group, kuri apjungtų besiderančias bendroves savo įvairiais įnašais į bendrą ūkinę-komercinę veiklą. Tam tikroje derybų stadijoje, derybininkės turėjo atlikti tam tikrus veiksmus. Tai patvirtina ir pateiktas į bylą akcininkų sutarties projektas. Atkreiptinas dėmesys, jog visi paminėti įrodymai pateikti be šalių parašų, tai yra, tik kaip projektiniai pasiūlymai. Ginčo šalys pripažino, kad derybos baigėsi be rezultatų, rašytinių susitarimų nėra, derybos yra nutrūkusios. Atsakovės nurodyta aplinkybė, jog jos ūkinė komercinė veikla turėjo būti finansuojama ieškovės, neatitinka realios situacijos, nes galimas finansavimas galėjo būti numatytas pasiekus susitarimą dėl susijungimo kaip naujam juridiniam asmeniui. Niekur nėra numatyta, kad būtent ieškovė teiks kokį nors finansavimą atsakovei. Tačiau kaip matyti, besiderančių bendrovių susijungimas neįvyko, todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovei išnyko prievolė mokėti už prekes. Atkreiptinas dėmesys, jog nutraukus ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį Nr. 2009/MS-040, skola už prekes atsakovės, nors ir su vėlavimu, bet buvo apmokėta. Tarp ginčo šalių nėra kokio nors rašytinio ilgalaikės sutarties papildymo ar pakeitimo, kuris atleistų atsakovę pagal šią sutartį nuo sumokėjimo už prekes. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė apmokėjo skolą pagal kokį nors kitą susitarimą dėl jos ūkinės veiklos finansavimo. Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, kurie užsiima jiems įprasta ūkine-komercine veikla (kuriems, kaip profesionaliems verslininkams, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai). Atsakovė, įsigydama didesnį kiekį prekių, turėjo pagrindo numatyti, kad už prekes kokia nors forma reikės atsiskaityti. Todėl rašytinės sutartys tarpusavio santykių reguliavimui jų komercinėje veikloje turi didesnę įrodomąją galią, nei ketinimų projektai dėl ateityje numatomos vykdyti ar nevykdyti bendros ūkinės veiklos. 

Laikytina, kad šioje dalyje ieškovės ieškinys dėl palūkanų priteisimo už pradelstą prievolės įvykdymą yra pagrįstas ir įrodytas.

Dėl palūkanų skaičiavimo

Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 10 937,83 Eur palūkanų, 8 proc. metinių procesinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė savo reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.261 straipsnio nuostatomis bei Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis.

Palūkanų sąvoka CK neįtvirtinta, todėl palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos suprantamos dvejopai: kaip mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo (pelno) palūkanos) ir kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pagal CK 6.261 straipsnį, įstatyme nustatytas kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-969/2017, 24 punktas). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, kitaip tariant, atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Ieškovės reikalavimas atitinka nustatytas byloje aplinkybes.

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad CK 6.261 straipsnyje įtvirtintos kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.261 straipsnį minimalių nuostolių atlyginimo priteisimas neatima kreditoriui teisės išreikalauti ir papildomų nuostolių, jei jis jų patyrė didesnių, atlyginimo. Ši nuostata reiškia, kad kreditoriaus apsauga nuo finansinių įsipareigojimų nevykdymo laiku nėra ribojama tik palūkanomis. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003).

Atsižvelgiant į kompensuojamųjų palūkanų prigimtį ir paskirtį darytina išvada, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, nustatančios kompensuojamųjų palūkanų mokėjimą, pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Toks aiškinimas visiškai atitinka kompensuojamųjų palūkanų kaip skolininko civilinės atsakomybės formos (minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimo) sampratą ir neprieštarauja CK 6.221 straipsnio nuostatoms, pagal kurias sutartinė civilinė atsakomybė netesybų (ar jų paskirtį atitinkančių kompensuojamųjų palūkanų) mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.221 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja CK 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.

Atsakovė nurodė, kad sutarties Nr. 2009/MS-040 5.1 punkte buvo numatyta, kad praleidus terminą atsiskaityti už prekes, mokama 0,07 proc. netesybų už kiekvieną vėluojamą atsiskaityti dieną. Atsakovės atstovai nurodė, kad nutraukus šią sutartį 2018 metų spalio 23 d., palūkanos galėjo būti pradėtos skaičiuoti tik po penkių dienų, nes šios sutarties 2.6 punkte numatyta, kad galutinai visi įsipareigojimai turi būti įvykdyti per penkias dienas.

Ieškovė praleistą terminą pradėjo skaičiuoti sąskaitoje pasibaigus atidėtam mokėjimo terminui. Iš pateiktų paskaičiavimų matyti, kad kai kurioms sąskaitoms mokėjimai buvo atidėti 30 dienų, kitoms 90 dienų. Sutarties 2.5 punkte atsiskaitymo terminas numatytas 30 dienų. Atsakovės atstovai laikosi pozicijos, kad nutraukus sutartį visoms sąskaitoms apmokėjimo terminas pagal paminėtos sutarties 2.6 punktą suėjo 2018 m. spalio 29 d. Taip pat atsakovės atstovai nurodė, kad liudytojas E. D. nurodė, jog visoms atsakovės sąskaitoms 30 dienų apmokėjimo terminas buvo pakeistas į apmokėjimo atidėjimą 90 dienų. Kaip matyti iš rašytinės sutarties Nr. 2009/MS-040, visi šios susitarimai, pakeitimai ar papildymai turi būti atliekami tik rašytiniu būdu (sutarties 6.3 punktas). Todėl liudytojo nurodyta aplinkybė nepatvirtina, kad sutartyje buvo pakeisti mokėjimo terminai. Iš atsakovės pozicijos matyti, kad praleistus apmokėjimo terminus interpretuoja tokiu būdu, jog praleistos apmokėjimo dienos būtų kuo mažesnės.

Ši sutartis tarp šalių buvo pasirašyta nuo 2009 metų. Tai ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis. Iki sutarties nutraukimo šalys vienodai suprato sutarties punktus, apmokėjimo terminai ir sąlygos buvo suprantamos vienodai. Tik nutraukus sutartį, atsakovė šios sutarties sąlygas pradėjo interpretuoti jai palankesne linkme, tačiau neatitinkančia realių sutarties sąlygų.

Kaip paminėta, CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų numatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Byloje nustatyta, kad apmokėjimo terminas yra praleistas, tai yra, atsiskaityta pavėluotai. Atsakovei atsirado pareiga ieškovės naudai mokėti palūkanas. Skaičiuotiną palūkanų dydį nustato Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, kuriame yra įtvirtintos specialiosios teisės normos, turinčios prioritetą prieš bendrąsias teisės normas. Atsakovei taikomas Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymas, kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, prekes iš ieškovės pirko ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, bet verslo reikmėms. Tarp šalių buvo sudarytas komercinis sandoris. Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, pavėlavęs įvykdyti prievolę skolininkas privalo mokėti 8 procentiniais punktais padidintą vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikomą fiksuotą palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinę palūkanų normą, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu.

Laikytina, kad ieškovė reikalavimą tinkamai pagrindė ir įrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Todėl ieškinys tenkintinas visiškai ir iš atsakovės priteistina ieškovei 10 937,83 Eur palūkanos, 8 proc. metinės procesinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė sumokėjo 246,00 Eur žyminį mokestį.

Ieškovės išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti iš viso sudaro 3 700,00 Eur.

Atsakovės išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti iš viso sudaro 2 904,00 Eur.

Ieškinį patenkinus visiškai, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos 246,00 Eur žyminis mokestis ir 3 700,00 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, priteistinos iš atsakovės ieškovei (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Valstybė šioje byloje patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra mažesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą – 5 Eur, teismas šios sumos iš šalių nepriteisia (CPK 88 straipsnio 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“)

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic plastic products“, į. k. 300003985, buveinės adresas Kauno r. sav. Pabiržio k. Krašto g. 37, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Margūnas“, į. k. 135102261, buveinės adresas Kauno m. sav. Kauno m. Ringuvos g. 53, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), Luminor Bank AB, 10 937,83 Eur (dešimties tūkstančių devynių šimtų trisdešimt septynių eurų 83 ct) palūkanas, 8 (aštuonių) proc. metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. kovo 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 246,00 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt šešių eurų 00 ct) žyminį mokestį, 3 700,00 Eur (trijų tūkstančių septynių šimtų eurų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėjas                                                                 Artūras Šafronas