Civilinė byla Nr. 2A-511-467/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02073-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.4.2.3; 2.6.2.1; 2.6.11.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Karolinos turas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams P. V., S. S., G. V.-A. dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą bei dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir registracijos įrašo panaikinimo, trečiasis asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, bei atsakovų priešieškinį dėl automobilių stovėjimo aikštelės pripažinimo parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausiniu, dėl pripažinimo, kad aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės kainą, valstybinės žemės nuomos sutarčių pakeitimo ir sutarties pažeidimo, atsakovė pagal priešieškinį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Karolinos turas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančia atsakovų P. V. ir G. V.-A 2012 m. birželio 12 d. deklaraciją apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aikštelė), esančios (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą; 2) pripažinti negaliojančia P. V. ir S. S. (V.) 2013 m. vasario 5 d. 1/4 dalies automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir aikštelę grąžinti ieškovei; 3) panaikinti įrašą Nekilnojamojo turto registre, kad 1/4 dalis automobilių stovėjimo aikštelės nuosavybės teise priklauso P. V., 1/4 dalis – S. S. (V.), 1/2 dalis – G. V.-A.; 4) priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad pastatė automobilių stovėjimo aikštelę (duomenys neskelbtini), taip pat ji yra 2,2751 ha ploto žemės sklypo dalies tuo pačiu adresu nuomininkė. Nepaisant to, minėta automobilių stovėjimo aikštelė dalimis buvo įregistruota atsakovų vardu 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą ir 2012 m. rugpjūčio 7 d. susitarimo bei 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Deklaracijoje nurodyti duomenys, kad stovėjimo aikštelės statytojai ir savininkai yra P. V. ir G. V.-A., neatitinka tikrovės, nes statyba vyko ne ūkio būdu, kaip nurodyta deklaracijoje, o rangos būdu, t. y. aikštelę pagal ieškovės užsakymą 1998 m. įrengė UAB „Fegda“. Atitinkamai 2013 m. vasario 5 d. atsakovas P. V., nebūdamas teisėtas automobilių stovėjimo aikštelės savininkas, neteisėtai padovanojo 1/4 dalį atsakovei S. S. (V.), todėl sutartis pripažintina negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.37 straipsnio 2 dalies, 1.80 straipsnio pagrindu.

3.       Atsakovai pateikė priešieškinį, kurį patikslinę prašė: 1) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Parduotuvė), pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainą; 2) pripažinti, kad automobilių stovėjimo aikštelė yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys; 3) netenkinus antrojo priešieškinio reikalavimo, pripažinti, kad 6 572 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelė, nurodyta UAB „Statkadma“ 2014 m. vasario 6 d. statinių išdėstymo plane, sudarytame pagal 2014 m. vasario 5 d. kadastrinių matavimų duomenis, esanti (duomenys neskelbtini), yra Parduotuvės priklausinys, t. y. Aikštelę Parduotuvės priklausiniu pripažinti ir be teisinės registracijos; 4) pakeisti 2010 m. rugsėjo 21 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N49/2010-30, sudarytą su G. V.-A. dėl 6 497 kv. m dalies žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), nuomos, pakeičiant sutarties priedą (žemės sklypo planą) į 2013 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo planą, kuriame nurodyta nuomojamos žemės sklypo dalies vieta žemės sklype, t. y. 12 145 kv. m plotas būtinas nuosavybės teise turimų patalpų eksploatacijai, t. y. užimamas asfalto dangos (6 572 kv. m) ir nuosavybės teise turimų patalpų (5 573 kv. m), naudojamas kartu su P. V. ir S. S.; 5) pakeisti 2010 m. rugsėjo 21 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N49/2010-31, sudarytą su P. V., dėl 6 497 kv. m dalies žemės sklypo nuomos, kuri buvo pakeista 2013 m. kovo 14 d. susitarimu Nr. 49SŽN-(14.49.57.)-32 sumažinant nuomojamą plotą iki 3 249 kv. m, pakeičiant sutarties priedą (žemės sklypo planą) į 2013 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo planą, kuriame nurodyta nuomojamos žemės sklypo dalies vieta žemės sklype, t. y. 12 145 kv. m plotas būtinas nuosavybės teise turimų patalpų eksploatacijai, t. y. užimamas asfalto dangos (6 572 kv. m) ir nuosavybės teise turimų patalpų (5 573 kv. m), naudojamas kartu su G. V.-A. ir S. S.; 6) pakeisti 2013 m. kovo 14 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 49SŽN-(14.49.57.)-31, sudarytą su S. V. (dabar – S.) dėl 3 248 kv. m dalies žemės sklypo nuomos, pakeičiant sutarties priedą (žemės sklypo planą) į 2013 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo planą, kuriame nurodyta nuomojamos žemės sklypo dalies vieta žemės sklype, t. y. 12 145 kv. m plotas būtinas nuosavybės teise turimų patalpų eksploatacijai, t. y. užimamas asfalto dangos (6 572 kv. m) ir nuosavybės teise turimų patalpų (5 573 kv. m), naudojamas kartu su G. V.-A. ir P. V.; 7) pripažinti, kad ieškovė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties 1 punkto iv papunktį ir 2 punktą, šį pažeidimą pripažinti esminiu pažeidimu, už esminį pažeidimą iš ieškovės priteisti 25 000 Eur baudą (iš jos 12 500 Eur G. V.-A. ir po 6 250 Eur P. V. bei S. S.); 8) pripažinti, kad ieškovė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties 6 punktą, šį pažeidimą pripažinti esminiu pažeidimu, už esminį pažeidimą iš ieškovės priteisti 25 000 Eur baudą (iš jos 12 500 Eur G. V.-A. ir po 6 250 Eur P. V. bei S. S.); 9) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovai nurodė, kad jie su ieškove 2008 m. kovo 28 d. sudarė negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią buvo perleista ne tik Parduotuvė, bet ir Aikštelė, nors pastaroji į sutartį įrašyta nebuvo, nes sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Tačiau šia pirkimo–pardavimo sutartimi šalys susitarė, kad pirkėjai perims visas ieškovės nuomotojo teises ir pareigas pagal ankstesnes nuomos sutartis. Ieškovė nuo 1998 m. kartu su parduotuve UAB „Maxima LT“ nuomojo ir Aikštelę, todėl atsakovai, įsigiję Parduotuvę, šią kartu su Aikštele toliau nuomojo UAB „Maxima LT“. Taip pat šalys 2008 m. kovo 28 d. sutartyje susitarė, kad atsakovai ieškovei suteikia sutartyje nurodytas teises vystyti teritoriją bendrai nuomojamame valstybiniame žemės sklype, o ieškovė įsipareigoja nevykdyti jokių veiksmų atsakovams priklausančioje Aikštelėje, taip pat neatlikti Aikštelės teisinės registracijos savo vardu. Atsakovų teigimu, tarp Aikštelės ir Parduotuvės yra reikšmingas ne tik fizinis (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), bet ir funkcinis ryšys, todėl Aikštelė pripažintina Parduotuvės priklausiniu. Taip pat nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. sutarties, kuria šalys susitarė dėl detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo ir tolesnio Žemės sklypo bei jame esančių statinių valdymo, naudojimo bei disponavimo jais, pažeidimai sąlygoja baudų iš ieškovės priteisimą.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos teismų ir kasacinio teismo procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino - pripažino, kad automobilių stovėjimo aikštelė (duomenys neskelbtini), yra parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinys ir kad automobilių stovėjimo aikštelės kaina buvo įskaičiuota į parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo atsakovams G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį kainą.

6.       Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje pakanka duomenų spręsti, jog Aikštelė yra pagrindinio daikto – komercinės paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra įrengta Parduotuvė, konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis ir lošimo namai, priklausinys, tačiau teismų išvada, kad Aikštelė yra būtent Parduotuvės priklausinys, padaryta neišnagrinėjus visų reikšmingų bylai aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai pagrindiniai daiktai priklauso skirtingiems savininkams, priklausinys, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl, atsakovams įsigyjant dalį pagrindinio pastato, jiems kartu su pagrindiniu daiktu – pastatu galėjo pereiti ir dalis jo priklausinių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje yra duomenų, kad, be ginčo aikštelės, žemės sklype yra ir kitų automobilių stovėjimo aikštelių, kurios taip pat galėtų būti pripažintos pastato, kaip pagrindinio daikto, priklausiniais, tačiau teismai netyrė, kokia priklausinių dalis tenka atsakovų įsigytai pastato daliai ir ar ji atitinka Aikštelės plotą, buvusį negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu.

8.       Iš naujo išnagrinėjęs bylą, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškovės UAB „Karolinos turas“ ieškinį atmetė, o atsakovų P. V., S. S. ir G. V.-A. priešieškinį tenkino iš dalies:

8.1.                      pripažino, kad Aikštelės kaina buvo įskaičiuota į Parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo G. V.-A. ir P. V. pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties kainą;

8.2.                      pripažino, kad Aikštelė yra Parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis priklausinys;

8.3.                      pripažino, kad ieškovė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties 1 punkto iv papunktį, 2 ir 6 punktus ir šiuos pažeidimus pripažino esminiais;

8.4.                      priteisė iš ieškovės UAB „Karolinos turas“ atsakovei G. V.-A. 25 000 Eur baudą; atsakovui P. V. – 12 500 Eur baudą; atsakovei S. S. – 12 500 Eur baudą;

8.5.                      kitą priešieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

9.       Vertindamas ekspertizės akto išvadą, teismas konstatavo, kad 2008 m. kovo 28 d. ginčo žemės sklype buvo 309 lengvųjų automobilių parkavimo vietų trūkumas; bendras automobilių parkavimo vietų poreikis buvo 698, o automobilių parkavimo vietų poreikis vien Parduotuvei – 349 vietos. Pagal ekspertizės akto išvadas Aikštelėje, dėl kurios atsakovai reiškia reikalavimą pripažinti ją Parduotuvės priklausiniu, galima būtų įrengti tik 165 parkavimo vietas, tai paneigia ieškovės argumentus, kad Parduotuvei priskirtinos tik 128 automobilių parkavimo vietos, o iš viso Aikštelėje galima būtų įrengti 217 vietų. Teismas sprendė, kad ginčo Aikštelė yra atsakovams priklausančios Parduotuvės priklausinys; atsakovams papildomai (be Aikštelės) priklauso dar 29,5 automobilių parkavimo vietos už Aikštelės ribų.

10.       Teismas nustatė, kad ieškovė 1998 m. sausio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi nuomininkui akcinei bendrovei „Vilniaus prekyba“ (Maxima LT, UAB) išnuomojo pastato dalį prekybinei veiklai vykdyti, o 2007 m. balandžio 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi anksčiau galiojusi nuomos sutartis buvo atnaujinta. Šiomis sutartimis nuomos pagrindu Maxima LT, UAB be patalpų buvo perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė. Teismas padarė išvadą, kad 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams perleidus patalpas kartu su teisėmis ir pareigomis pagal nuomos su Maxima LT, UAB sutartis, turtas buvo perleistas ta apimtimi, kuria galima buvo toliau vykdyti sutartis ir tęsti nuomos santykius.

11.       Teismo vertinimu, aplinkybę, kad šalys 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo ir Aikštelę nuosavybės teise, patvirtina ir tai, jog šalis sieja valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai. Nuomojamos žemės sklypo dalies plotas patvirtina, kad atsakovai įsigijo ir jiems priklauso visa Aikštelė, nes būtent ieškovei savo valia atsisakius dalies žemės sklypo nuomos, atsakovai P. V. ir G. V.-A. išsinuomojo po Parduotuve ir po visa ginčo Aikštele esančią žemės sklypo dalį.

12.       Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys apie tai, jog šalys ginčą dėl Aikštelės priklausymo nuosavybės teise bandė spręsti taikiai ir buvo sudarę taikos sutartį (civilinė byla Nr. 2-1763-392/2014), iš kurios matyti, kad ieškovė buvo patvirtinusi, jog aikštelė priklauso atsakovams. Ieškovės pirkimo–pardavimo sutartyje išdėstyti pareiškimai ir garantijos, nuomos sutarties nuostatos įrodo, kad ieškovė, atsakovams parduodama Parduotuvę prekybinės veiklos vykdymui, kartu už sutarties kainą perleido ir Nekilnojamojo turto registre neregistruotą Aikštelę.

13.       Teismas pabrėžė, kad prekybos paskirties patalpų – Parduotuvės eksploatavimas (atitinkamai ir nuoma Maxima LT, UAB) be Aikštelės būtų buvęs neįmanomas ir pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 10 lentelė numatė, jog prekybos centras privalo turėti tiek automobilių parkavimo vietų, kad 20 kv. m prekybos salės ploto tektų bent 1 vieta.

14.       Teismo vertinimu, atsakovai elgėsi teisėtai užbaigdami Aikštelės statybą bei jos, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimo procedūras ir ją įregistruodami Nekilnojamojo turto registre. Kadangi automobilių stovėjimo aikštelės statyba pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo užbaigta, aikštelė negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduodamos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tikrieji šalių ketinimai buvo ne tik patalpų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelės perleidimas.

15.       Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartimi, teismas pažymėjo, kad Aikštelė yra pagrindinio daikto – Pastato, kuriame yra atsakovų Parduotuvė ir ieškovės konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, priklausinys, nes Aikštelę su statiniu sieja nuolatinis funkcinis ryšys, kuris atitinka priklausinio kriterijus. Aikštelė yra glaudžiai susijusiu su Parduotuve pagal savo fizinį išsidėstymą – yra prieš įėjimą į Parduotuvę, į kurią patekti pirkėjams, personalui pristatyti ir iškrauti prekes, t. y. ne per aikštelę ir ne aikštelėje, realiai nėra galimybių; Aikštelės vieta nuo 1998 m., kai buvo įrengta Parduotuvė ir jai tarnauti skirta Aikštelė, nesikeitė. Duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nelemia daikto paskirties ir jo ryšių su kitais daiktais.

16.       Teismas vertino, kad ieškovė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties, kuria šalys susitarė dėl detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo ir tolesnio Žemės sklypo bei jame esančių statinių valdymo, naudojimo bei disponavimo jais (toliau – ir Vystymo sutartis) sutarties 1 punkto iv papunktį ir 2 punktą, nes parengė rekonstrukcijos projektą, kuris įtakoja atsakovams priklausančios Parduotuvės ir Aikštelės naudojimą pagal paskirtį, bei 6 punkte numatytą įsipareigojimą, kadangi, pastačiusi Pastato priestatą (teisėtumas nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. e2-100-960/2020), perleido jo dalis tretiesiems asmenims nepranešusi apie Sutartį, t. y. atliko veiksmus, kurie laikytini esminiu 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties nuostatų pažeidimu, nes tokie pažeidimai iš esmės pažeidžia atsakovų kaip savininkų teises.

17.       Teismas konstatavo, kad 2013 m. Plane turėjo būti pažymėta, kiek plano sudarymo metu, savarankiškai funkcionuojantiems statiniams – prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui sandėliui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatui dvibučiui gyvenamajam namui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turėjo būti išskirta žemės sklypo dalių, o Nacionalinė žemės tarnyba apskaičiuoja konkrečias žemės sklypo dalis tenkančias bendraturčiams, priimdama administracinį aktą dėl dalių nustatymo. Tokiu būdu priešieškiniu reiškiamas reikalavimas priklauso Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kompetencijai (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatoms.

18.       Lietuvos apeliacinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, kuria byla grąžinta nagrinėti iš naujo, aiškiai nurodė, jog byloje pakanka duomenų, kad Aikštelė yra viso pagrindinio daikto – komercinės paskirties pastato – priklausinys. Tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia, kad Aikštelė yra ne tik atsakovams priklausančių patalpų, t. y. Parduotuvės, bet ir ieškovei priklausančių patalpų bei į bylą neįtrauktam asmeniui UAB „Art Style“ priklausančio sandėlio priklausinys, todėl teismo sprendimas dėl Aikštelės pripažinimo atsakovams priklausančių Parduotuvės patalpų priklausiniu ne tik gali turėti, bet ir turi įtakos UAB „Art Style“, kaip komercinio pastato dalies savininkės, teisėms ir pareigoms, nes nuo teismo sprendimo priklauso, į kokią Aikštelės dalį gali pretenduoti UAB „Art Style“. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo esant absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, nes teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą pripažinti Aikštelę vien tik atsakovams priklausančių patalpų priklausiniu, ne tik pažeidė jam privalomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties išaiškinimus, bet ir neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad, nustatęs automobilių stovėjimo aikštelių skaičių ir tikslų jų bendrą dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų orientuoti ginčo šalis reikšti reikalavimus, atsižvelgiant į nustatytų automobilių aikštelių skaičių, galimai spręsti visų nustatytų aikštelių, kaip viso komercinio paskirties pastato priklausinių, klausimą, atitinkamai spręsti dėl kiekvienam pastatui proporcingai tenkančių aikštelių, kaip priklausinių, poreikio.

19.       Lietuvos Aukščiausias Teismas 2022 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartį ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į, be kita ko, kasacinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019 pateiktus išaiškinimus, teismų turėjo būti sprendžiama, ar Aikštelė (visa ar konkreti jos dalis) yra perėjusi atsakovų nuosavybėn pagal su ieškove 2008 m. kovo 28 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį kaip jų įsigytos komercinio pastato dalies (Parduotuvės) priklausinys. Nors šiai aplinkybei nustatyti, vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, buvo būtina įvertinti visų Žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių plotą, tačiau jokie reikalavimai, susiję su kitų Žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių priskyrimu atskiriems savininkams, byloje nebuvo pareikšti nei iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties priėmimo, nei vėliau, bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad, nustatęs automobilių stovėjimo aikštelių skaičių ir tikslų jų bendrą dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų orientuoti ginčo šalis reikšti reikalavimus, atsižvelgiant į nustatytų automobilių aikštelių skaičių, peržengia ieškiniu ir priešieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas. Kasacinio teismo vertinimu, būtent toks nepagrįstai praplėstas byloje nagrinėjamo ginčo apimties apibrėžimas nagrinėjamu atveju nulėmė ne tik nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl bylos esmės neatskleidimo pirmosios instancijos teisme ir bylos perdavimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui šiuo pagrindu, bet ir nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl UAB „Art Style“ materialiųjų teisių ir pareigų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20.       Ieškovė UAB ,,Karolinos turas“ apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; atmesti atsakovų priešieškinį; priimti atskirąjį nutartį dėl 2012 m. birželio 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 galimą suklastojimą ir informuoti prokurorą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1.                      Teismo sprendimas naikintinas dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo į bylos nagrinėjimą neįtraukus UAB „Art Style“. Sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė UAB „Art Style“, kuri bylos nagrinėjime nedalyvavo, nors ieškovė prašymą dėl UAB „Art Style“ įtraukimo į bylos nagrinėjimą reiškė, bet teismas šį prašymą atmetė. Atsakovų priešieškiniu buvo prašoma modifikuoti tarp atsakovų ir Nacionalinės žemės tarnybos sudarytas valstybinės žemės nuomos sutartis, o to tikslas – pakeisti atsakovams nuomotinos valstybinės žemės plotą, todėl UAB „Art Style“ dalyvavimas byloje buvo privalomas ir šiuo aspektu, kadangi UAB „Art Style“ tame pačiame valstybinės žemės sklype valdo sandėlį ir turi teisę išsinuomoti valstybinę žemę sandėliui eksploatuoti.

20.2.                      Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2012 m. birželio 12 d. atsakovų deklaracijos apie Aikštelės statybos užbaigimą panaikinimo, kadangi byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog minėti asmenys būtų pastatę ginčo Aikštelę ar būtų užbaigę jos statybos darbus. Atsakovai pateikia prieštaringą informaciją, viena vertus, teigdami, kad Aikštelės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra naujo daikto sukūrimas (CK 4.47 straipsnio 4 punktas), kita vertus, nurodydami, jog nuosavybės teises įgijo sandorio pagrindu (CPK 4.47 straipsnio 1 punktas). Atsakovai ne tik neteikė įrodymų, patvirtinančių Aikštelės statybos darbų atlikimą, tačiau iš viso nenurodė, kokie darbai buvo atlikti.

20.3.                      Teismo sprendimas atmesti ieškinio reikalavimą dėl Deklaracijos panaikinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes atsakovai statybos būdu nesukūrė naujo nekilnojamojo daikto – Aikštelės. Teismas nesiaiškino, ar atsakovai sukūrė naują daiktą. Įvertinus tai, kad Aikštelę pastatė ieškovė 1998 m., laikytina, jog ieškovė dar 1998 m. įgijo nuosavybės teisę į ginčo Aikštelę ir vien faktas, kad ieškovė neatliko teisinės registracijos, nepaneigia nuosavybės įgijimo pagrindo.

20.4.                      Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad atsakovai, 2008 m. kovo 28 d. įsigiję Parduotuvės patalpas, atliko ginčo Aikštelės statybos užbaigimo darbus. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Aikštelė buvo nuomojama kartu su patalpomis parduotuvei UAB „Maxima LT“, buvo naudojama pagal paskirtį, tačiau nebuvo registruota nekilnojamojo turto registre; atsakovai 2020 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kokius Aikštelės statybos užbaigimo darbus jie atliko 2008 m. ar 2011–2012 m.

20.5.                      Apeliacinės instancijos teismui nusprendus panaikinti Deklaraciją, 2013 m. vasario 5 d. dovanojimo sutartis, kurios pagrindu 1/4 dalis ginčo Aikštelės perleista atsakovei S. S., pripažintina negaliojančia.

20.6.                      Teismas neteisėtai ir nepagrįstai pripažino, kad ginčo Aikštelės pardavimo kaina buvo įskaičiuota į Parduotuvės patalpų kainą pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį.

20.7.                      Teismas nevertino ieškovės argumentų, kad atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl ginčo Aikštelės kainos įskaičiavimo į 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra suformuotas netinkamai ir jo patenkinimas negali sukelti teisinių pasekmių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Atsakovai, vadovaudamiesi dispozityvumo principu, nereiškė reikalavimo pripažinti, kad jie 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš ieškovės įsigijo ir ginčo Aikštelę, kurią ieškovė pastatė dar 1998 m. ir tokiu būdu į ją įgijo nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019, 31 punktas).

20.8.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai įgijo nuosavybės teises į ginčo Aikštelę, nes toks reikalavimas nebuvo pareikštas, o priešieškinio reikalavimas pripažinti, jog į 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį buvo įskaičiuota ginčo Aikštelės pirkimo–pardavimo kaina turėjo būti atmestas, kaip nesukeliantis materialiųjų teisinių padarinių. 

20.9.                      Aplinkybę, kad 2008 m. kovo 28 d. tarp ginčo šalių nesitarta dėl Aikštelės pirkimo–pardavimo, ginčo aikštelės kaina nebuvo įskaičiuota į Parduotuvės patalpų kainą, patvirtina ir faktas, jog tos pačios šalys 2014 m. vasario 17 d. pasirašė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1763-392/2014, kurioje buvo susitarta, kad ieškovė perleis atsakovams nuosavybės teises į ginčo Aikštelę (teismo nepatvirtinta). Aplinkybė, kad 1998 m. sausio 30 d. ir 2007 m. balandžio 4 d. nuomos sutartimis UAB „Maxima LT“ be patalpų buvo perduota ir ginčo Aikštelė, kuri priklausė ieškovei, savaime nereiškia, jog atsakovai pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo ir automobilių stovėjimo aikštelę; valstybinės žemės nuomos santykiai seka pagal nekilnojamąjį daiktą. 

20.10.                      Teismas, pripažindamas ginčo Aikštelę tik Parduotuvės patalpų priklausiniu, pažeidė kasacinio teismo nutarties išaiškinimus, netinkamai vertino teismo ekspertizės išvadas. Teismo vertinimu, atsakovams papildomai be ginčo Aikštelės priklauso dar 29,5 automobilių parkavimo vietos, nors šioje byloje net nebuvo nagrinėjamas ginčas dėl kitų aikštelių priklausomybės, todėl tokios išvados neteisėtos ir dėl to, kad teismas išėjo už ginčo ribų ir pripažino atsakovams teises, kurių pripažinti atsakovai byloje nereikalavo.

20.11.                      Nesant šalių susitarimo, ginčo Aikštelės, kaip priklausinio dalys, turėjo būti nustatomos pagal tenkančias pagrindinio daikto (šiuo atveju komercinės paskirties pastato) dalis. Atsakovams priklausančių Parduotuvės patalpų plotas sudaro 7 732,91 kv. m, t. y. 36,78 proc. iš viso komercinės paskirties pastato ploto (21 026,01 kv. m), todėl atsakovai galėtų pretenduoti tik į dalį (2 417,18 kv. m) ginčo Aikštelės, kurios bendras plotas sudaro 6 572 kv. m. Teismo eksperto išvada, kad 2008 m. kovo 28 d. žemės sklype, esančiose aikštelėse būtų galima įrengti 389 lengvųjų automobilių stovėjimo vietas, yra netiksli, nes faktiškai trijose stovėjimo aikštelėse būtų galima įrengti 273 (389-116 = 273) automobilių stovėjimo vietas; teismas ekspertizės kritiką ignoravo.

20.12.                      Teismas nepagrįstai ir neteisėtai priteisė iš ieškovės 50 000 Eur baudą, nes ieškovė nepažeidė 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties. Šioje byloje vyksta teisminis ginčas dėl Aikštelės (ne) priklausymo atsakovams, todėl, kuomet nėra aišku, ar ginčo Aikštelė yra atsakovų nuosavybė ir jeigu taip, tai kokia Aikštelės dalis ir nuo kada galėtų būti laikoma atsakovų nuosavybe, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovės parengtas rekonstrukcijos projektas daro įtaką atsakovų teisėms ar teisėtiems interesams. Atsakovų priešieškinio reikalavimai turėjo būti atmesti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.

21.       Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašo apeliantės UAB „Karolinos turas“ apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

21.1.                      Apeliantė, nurodydama, kad pastatė ginčo Aikštelę, norėdama prieš trečiuosius asmenis panaudoti faktą apie nuosavybės teisę į ją, turėjo ginčo Aikštelę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

21.2.                      Teismas, įvertinęs apeliantės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus: rangos sutartį su UAB „Fegda“, darbų priėmimo–perdavimo aktus, PVM sąskaitas faktūras, ilgalaikio turto apskaitos kortelę, pagrįstai konstatavo, kad šie dokumentai neįrodo, jog ginčo Aikštelė buvo užbaigta apeliantės pastangomis ir lėšomis pagal statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Iš apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų negalima daryti išvados, kad apeliantė ginčo Aikštelės statybą pradėjo, vykdė ir baigė laikydamasi statybos procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

21.3.                      Iš apeliantės pateiktų dokumentų negalima nustatyti ginčo Aikštelės matmenų, ploto, padėties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, todėl neaišku, ar pagal 1998 m. birželio 25 d. rangos sutartį pastatyta automobilių stovėjimo aikštelė yra tas pats statinys, kuris užregistruotas Nekilnojamojo turto registre, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

21.4.                      Ginčo Aikštelės statyba pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu nebuvo užbaigta, ji negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduotos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

21.5.                      Statytojams pageidaujant, Inspekcijoje 2012 m. liepos 27 d. užregistruota, bet nepatvirtinta deklaracija apie statybos užbaigimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuria statytojai deklaravo ginčo Aikštelės statybos užbaigimą. Deklaracijos apie statybos užbaigimą registravimas nelaikytinas administraciniu aktu. Padalinio įgaliotas pareigūnas, įsitikinęs, kad prašymas ir deklaracija užpildyti pagal nustatytus reikalavimus, pateikti visi privalomi pateikti dokumentai, neturėjo pagrindo neužregistruoti deklaracijos.

22.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

22.1.                      Aikštelę (tuo metu nebaigtą statyti, neįregistruotą asfalto dangą) iš apeliantės atsakovai įsigijo 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sandoriu, pirkdami Parduotuvę. Asfalto dangos kaina buvo įskaičiuota į pirkimo–pardavimo sutarties kainą, tai rodo sandorio sudarymo metu susiformavusi šalių valia, jų elgesys po sandorio sudarymo, faktas, kad Aikštelė (2008 m. kovo 28 d. tik asfalto danga) yra ir buvo atsakovų įsigytų Parduotuvės patalpų priklausinys. Kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė, kokia konkrečiai priklausinių dalis atsakovams su Parduotuve buvo perleista.

22.2.                      Ekspertizės akte pateiktos ir apeliantės nepaneigtos išvados patvirtina, kad atsakovams priklausančios Parduotuvės priklausinys yra ne tik visa 6 572 kv. m ploto Aikštelė, bet jiems papildomai priklauso dar 29,5 automobilių stovėjimo vietos už Aikštelės ribų.

22.3.                      Atsakovai, dar 2008 m. kovo 28 d. įsigiję kaip nekilnojamojo turto objektą nesuformuotą ir viešame registre neregistruotą asfalto dangą (Aikštelę), turėjo teisę, kaip asfalto dangos savininkai, atlikti statybos darbus ir 2012 m. birželio 12 d. užbaigti statybas, suformuoti nekilnojamojo turto objektą ir įregistruoti nuosavybės teises į Aikštelę. Todėl nėra pagrindo pripažinti Deklaraciją negaliojančia.

22.4.                      Teismas nagrinėdamas bylą nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas, nenukrypo nuo teismų praktikos.

22.5.                      Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės samprotavimai dėl Aikštelės dalies priskyrimo ir apeliantės valdomai Pastato daliai. Reikšmingas ginčo Aikštelės fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas viena šalia kitos) su Parduotuve. Visa ginčo Aikštelė pagrįstai pripažinta Parduotuvės priklausiniu.

22.6.                      Ekspertizės akte buvo atsakyta į visus pirmesnėje kasacinio teismo nutartyje iškeltus klausimus, buvo pagrindas vadovautis parengtu aktu. Apeliantė neginčijo Ekspertizės akto, nenurodė akto netikslumų.

22.7.                      Šalių suderintas ir pasirašytas 2013 m. gruodžio 6 d. žemės sklypo planas (susitarimas dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos), patvirtina, kad jame aiškiai išskirta ir pažymėta 6 572 kv. m ploto Aikštelė yra atsakovų nuosavybė ir šalys tai pripažino. Aikštelės plotas – 6 572 kv. m, šalims buvo aiškus, nebuvo kvestionuojamas ir apeliantė atsakovų nuosavybės teisę pripažino į tokio ploto Aikštelę. Be to, šis įrodymas patvirtina, kad Parduotuvės kaina apėmė ir Aikštelės kainą, t. y. kompensavo jos įrengimo kaštus.

22.8.                      Atsakovai, būdami teisėti asfalto dangos savininkai nuo 2008 m. kovo 28 d. ir žemės sklypo dalies po ja nuomininkai, turėjo teisę įregistruoti Aikštelės nuosavybės teises. Deklaracijoje save įvardinę statytojais, pažymint, kad yra savininkai, atsakovai suklastotos informacijos nepateikė, nes jie 2008 m. kovo 28 d. sandoriu įgijo asfalto dangą, yra teisėti asfalto dangos savininkai.

22.9.                      2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties 9 punktas numato, kad, jeigu šalis pažeidžia kurį nors šioje Sutartyje įtvirtintą įpareigojimą, tai privalo sumokėti nukentėjusiajai šaliai 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) baudą kiekvieno tokio pažeidimo atveju ir atlyginti visus nuostolius, kiek jų nepadengia sumokėta bauda. Teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad apeliantė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties 1 punkto iv papunktį, 2 ir 6 punktus ir šiuos pažeidimus pripažino esminiais bei priteisė iš apeliantės baudą.

22.10.                      Teismas prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti UAB „Art Style“, kaip Sandėlio savininką, atmetė pagrįstai ir teisėtai, konstatavęs, kad nėra pagrindo teigti, jog teismo sprendimas turės įtakos UAB „Art Style“ teisėms ir pareigoms.

23.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė pagal priešieškinį Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo dėl apeliantės apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

23.1.                      Teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus Nacionalinės žemės tarnybos atžvilgiu dėl pareikštų reikalavimų ydingumo.

23.2.                      Naudojimosi tvarka gali būti sudaroma tik tarp bendraturčių, todėl 2013 m. Plano prilyginimas naudojimosi žemės sklypu tvarkai yra klaidingas. Šiuo atveju turėjo būti parengta ne naudojimosi tvarka žemės sklypu, o planas su žemės sklypo dalimis žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti (Taisyklių 8 punktas). Todėl nuomininkų susitarimas dėl nuomotinų žemės sklypo dalių yra niekinis, kadangi valstybinės žemės patikėtinis nėra priėmęs administracinio akto dėl žemės sklypo dalių nustatymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

24.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. 

25.       CPK 362

26.       Vadovaudamasi šios nutarties 7 ir 19 punkte nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimo iš naujo apeliacine tvarka ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas ieškovės ieškinį atmetė bei tenkindamas priešieškinį iš dalies: 1) pripažino, kad Aikštelės kaina buvo įskaičiuota į Parduotuvės pardavimo kainą pagal 2008 m. kovo 28 d. sutartį; 2), pripažino, kad Aikštelė yra Parduotuvės priklausinys; 3) pripažino, kad ieškovė pažeidė 2008 m. kovo 28 d. sutarties 1 punkto iv papunktį, 2 ir 6 punktus ir šiuos pažeidimus pripažino esminiais bei priteisė iš ieškovės atsakovams baudą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal ieškovės apeliacinio skundo ir atsakovų atsikirtimo argumentus. Apeliaciniame skunde ieškovė, be kita ko, įrodinėja absoliutų skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindą teismui nusprendus dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens – UAB „Art Style“ teisių ir pareigų.

27.       Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, panaikinęs Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir bylą perdavęs iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavo, kad teismo sprendimas dėl Aikštelės pripažinimo atsakovams priklausančių Parduotuvės patalpų priklausiniu turi įtakos UAB „Art Style“, kaip komercinio pastato dalies savininkės, teisėms ir pareigoms, taigi, konstatavo esant absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, nes teismas nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų; taip pat sprendė, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Kasacinis teismas 2022 m. sausio 6 d. nutartyje, panaikindamas minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami jokie reikalavimai, susiję su kitų Žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių priskyrimu atskiriems savininkams ir nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl UAB „Art Style“ materialiųjų teisių į kitose komplekso aikštelėse esančias automobilių stovėjimo vietas. 

28.       Taigi, argumentai dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo į bylos nagrinėjimą neįtraukus UAB „Art Style“ yra išnagrinėti kasaciniame teisme 2022 m. sausio 6 d. nutartimi ir nepripažinti pagrįstais, todėl teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų šiuo aspektu neturi pagrindo pasisakyti ir pasisakys tik dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl naujų rašytinių paaiškinimų

29.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. sausio 31 d. gauti atsakovų rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovai nurodo, kad atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė nurodė keletą tikrovės neatitinkančių (neteisingų) aplinkybių, todėl atsikirsdami atsakovai teikia rašytinius paaiškinimus bylą iš naujo nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui.

30.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. vasario 1 d. gauti ir ieškovės rašytiniai paaiškinimai, pateikti reaguojant į atsakovų rašytinius paaiškinimus, taip pat glaustai pasisakant dėl šioje civilinėje byloje ieškiniu ir priešieškiniu reiškiamų reikalavimų bei naujas įrodymas – projektinio dokumento dėl teniso kortų įrengimo kopija.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį Nr. e3K-3-237-684/2019).

32.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų, prašomo priimti naujo įrodymo turinį, atsižvelgusi į apeliacinio proceso paskirtį ir į šioje byloje priimtą kasacinio teismo nutartį, sprendžia, jog, viena vertus, proceso įstatymas nenumato tokio procesinio dokumento kaip atsikirtimai į atsiliepimą į kasacinį skundą bei atsikirtimai į tuos atsikirtimus, kita vertus, byla kasaciniame teisme buvo nagrinėjama kitais aspektais, ir tai neteikia pagrindo šalims tikslinti poziciją ar teikti papildomus paaiškinimus. Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą iš naujo apeliacine tvarka, neįžvelgė poreikio prašyti šalių paaiškinimų, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo nutarties išaiškinimus. Taigi, byloje dalyvaujančių asmenų rašytiniuose paaiškinimuose teikiama pozicija gali būti vertinama tik kaip atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą bei ieškovės apeliaciniame skunde jau išdėstytos šalių pozicijos papildymas, kuris pasibaigus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį padavimo terminui, nėra leidžiamas. Taip pat aktualu ir tai, kad byla nagrinėjama jau ilgą laiką, šalys turėjo galimybę visus paaiškinimus ir įrodymus teikti tiek pirmosios instancijos teismui, tiek kartu su apeliaciniu skundu ar atsiliepimais į jį, o ne paskutinę dieną prieš pat paskirtąjį posėdį apeliacinės instancijos teisme. Todėl atsižvelgusi į paminėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nustatytas aplinkybes, byloje dalyvaujančių asmenų rašytinius paaiškinimus ir teikiamą naują įrodymą teisėjų kolegija atsisako priimti.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

33.       Byloje nustatyta, kad apeliantei (ieškovei) UAB „Karolinos turas“ nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1998 m. sausio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi nuomininkui AB „Vilniaus prekyba“ (dabar - UAB „Maxima LT“) buvo išnuomota pastato dalis prekybinei veiklai vykdyti. Kartu su patalpomis UAB „Maxima LT“ perduotas ir žemės plotas automobilių stovėjimo aikštelei įrengti. Aikštelė VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo. Ieškovė 2005 m. sausio 19 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu išsinuomojo visą žemės sklypą po pastatu ir stovėjimo aikštele. 2007 m. balandžio 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ieškovė su UAB „Maxima LT“ atnaujino nuomos sutartį dėl parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis nuomos. 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pastate esanti parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis perleista atsakovams G. V.-A. ir P. V.. Tą pačią dieną tarp sutarties šalių buvo sudaryta ir kita sutartis (Vystymo sutartis), kuria šalys susitarė dėl ieškovės teisių žemės sklype projektuoti ir statyti statinius, vystyti šią teritoriją, taip pat dėl atsakovų nuomos teisių iš ieškovės perėmimo. Šiuo pagrindu atsakovai, kaip ieškovės (nuomotojos) teisių ir pareigų perėmėjai, su UAB „Maxima LT“ sudarė 2008 m. balandžio 1 d. susitarimą dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo. 2010 m. rugsėjo 21 d. atsakovai P. V. ir G. V.-A. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarė Parduotuvės patalpoms tenkančios žemės sklypo dalies nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovės nuomojamo žemės sklypo dalis buvo sumažinta nuo 3,5745 ha iki 2,2751 ha, o atitinkamai P. V. ir G. V.-A. išsinuomojo po 0,6497 ha žemės sklypo. Atsakovai P. V. ir G. V.-A. VĮ Registrų centrui pateikė 2012 m. birželio 12 d. deklaraciją, patvirtintą specialisto įrašu „užregistruota“, kurios pagrindu atsakovams įregistruota nuosavybės teisė į automobilių stovėjimo aikštelę. 2013 m. vasario 5 d. kitų statinių (inžinerinių) dalies dovanojimo sutartimi atsakovas P. V. 1/4 dalį patalpų padovanojo atsakovei S. S..

34.       Kasacinis teismas 2019 m. gegužės 13 d. nutartyje konstatavo, jog šioje byloje turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės: ar atsakovai statybos būdu sukūrė naują daiktą; ar ginčo objektas atitinka priklausiniui keliamus kriterijus; ar negyvenamųjų patalpų įsigijimo sandoriu buvo perleista ir automobilių stovėjimo aikštelė; ar perleidimo metu šis objektas buvo nebaigtas statyti ir po įsigijimo naujasis savininkas atliko statybos darbus, reikalingus statybai užbaigti, o ne tik atliko baigto statyti objekto kadastrinius matavimus ir teisinę registraciją. Taip pat nurodė, jog byloje pakanka duomenų spręsti, kad ginčo automobilių stovėjimo aikštelė yra pagrindinio daikto – komercinės paskirties pastato priklausinys. Šiame pastate yra įrengta parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis, konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, lošimo namai. Byloje yra duomenų, kad, be ginčo aikštelės, žemės sklype yra ir kitos automobilių stovėjimo aikštelės, kurios galėtų būti pripažintos pastato kaip pagrindinio daikto priklausiniais. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ginčo automobilių stovėjimo aikštelės statuso, nenustatė tikslaus ginčo automobilių stovėjimo aikštelės dydžio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, netyrė ginčo automobilio stovėjimo aikštelės ir kitų tame žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių dydžių bendrai, jų atitikties automobilių stovėjimo vietų poreikiui pagal pirmiau nurodyto STR reikalavimus žemės sklype esančiuose pastatuose veikiančioms atitinkamos paskirties įstaigoms ir kitų bylai reikšmingų aplinkybių. Nustačius šias aplinkybes spręstina, kokia priklausinių dalis tenka atsakovų įsigytai pastato daliai ir ar ji atitinka ginčo aikštelės plotą, buvusį sutarties sudarymo metu.

35.       Siekiant nustatyti aplinkybes, susijusias su tuo, kiek automobilių stovėjimo aikštelių faktiškai buvo žemės sklype 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu be ginčo Aikštelės, koks jų bendras plotas, koks skaičius automobilių stovėjimo vietų pagal sutarties sudarymo metu galiojusius reglamentus buvo reikalingas pastatų ir juose esančių patalpų tinkamam eksploatavimui, pirmosios instancijos teismas byloje paskyrė ekspertizę. Ekspertas pateikė išvadas dėl automobilių parkavimo vietų poreikio parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir konferencijų centro su restorano patalpomis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) naudojimui pagal paskirtį 2008 m. kovo 28 d.

36.       2020 m. vasario 11 d. ekspertizės akte pateiktos tokios išvados:

36.1.                      Ginčo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2008 m. kovo 28 d. faktiškai vietovėje egzistavo 4 aikštelės, kuriose buvo (galėjo būti) statomi automobiliai: aikštelė Nr. 1 – 8 715 kv. m ploto; aikštelė Nr. 2 – 1 232 kv. m ploto; aikštelė Nr. 3 – 2 060 kv. m ploto; aikštelė Nr. 4 – 3 737 kv. m ploto; bendras užimamas plotas sudarė 15 744 kv. m.

36.2.                      Pagal 2008 m. kovo 28 d. galiojusius normatyvus Patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - Parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis) tinkamam eksploatavimui (naudojimui pagal paskirtį) buvo reikalingos mažiausiai 336 lengvųjų automobilių stovėjimo („parkavimo“) vietos ir 13 žmonėms su negalia skirtų automobilių stovėjimo („parkavimo“) vietų, taip pat privalėjo būti užtikrintos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šio objekto.

36.3.                      Pagal 2008 m. kovo 28 d. galiojusius normatyvus 2013 m. gruodžio 6 d. sudarytame Žemės sklypo plane pažymėtoje 6 572 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelėje būtų galima įrengti 165 lengvųjų automobilių stovėjimo („parkavimo“) vietas.

36.4.                      Pagal 2008 m. kovo 28 d. galiojusius normatyvus Pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)- Sandėlis) tinkamam eksploatavimui (naudojimui pagal paskirtį) buvo reikalingos mažiausiai 9 lengvųjų automobilių stovėjimo („parkavimo“) vietos, taip pat privalėjo būti užtikrintos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šio objekto.

36.5.                      Pagal 2008 m. kovo 28 d. galiojusius normatyvus pastato dalies - Patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)- Konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis) tinkamam eksploatavimui (naudojimui pagal paskirtį) buvo reikalingos mažiausiai 327 lengvųjų automobilių stovėjimo vietos, 13 žmonėms su negalia skirtų automobilių stovėjimo vietų, taip pat privalėjo būti užtikrintos automobilių sustojimo vietos žmonėms įlipti ir išlipti, kroviniams pakrauti ir iškrauti, nepriklausomai nuo numatytų stovėjimo vietų prie šio objekto, bei numatytos autobusų stovėjimo vietos.

36.6.                      Ginčo žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2008 m. kovo 28 d. faktiškai vietovėje egzistavusiose 4-iose aikštelėse pagal tuo metu galiojusius normatyvus būtų galima įrengti iš viso 389 lengvųjų automobilių stovėjimo („parkavimo“) vietas.

Dėl ginčo Aikštelės statybos (sukūrimo ir perdavimo) ir Deklaracijos panaikinimo

37.       Byloje apeliantė (ieškovė) įrodinėjo, kad ji pastatė ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, todėl ji yra šios aikštelės savininkė, nepaisant to, kad statybos užbaigimas nebuvo deklaruotas ir automobilių stovėjimo aikštelė ir nuosavybės teisės į ją nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Teigė, kad atsakovai neįrodė, jog buvo ginčo aikštelės statytojai, neteisėtai savo vardu deklaravo statybos užbaigimą ir įregistravo aikštelę bei nuosavybės teises į ją, atitinkamai P. V., nebūdamas teisėtu automobilių stovėjimo aikštelės savininku, neteisėtai padovanojo jos 1/4 dalį S. S.. 

38.       Atsakovai įrodinėjo, kad 2008 m. kartu su parduotuve jiems buvo perleistos ir nuosavybės teisės į automobilių stovėjimo aikštelę, kaip parduotuvės priklausinį, nors pastaroji į sutartį įrašyta nebuvo, nes sutarties sudarymo metu nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Atsakovai pripažino, jog ieškovė 1998 m. pradėjo statyti Aikštelę, tačiau ji nebuvo užbaigta ir 2008 m. šalims sudarius pirkimo–pardavimo sutartį ji buvo perleista kartu su parduotuvės patalpomis. Atsakovai savo paaiškinimais įrodinėjo, kad po aikštelės įsigijimo užbaigė statybos darbus, t. y. atliko kanalizacijos, elektros įrengimo darbus.

39.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad sudarant 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį tikrieji šalių ketinimai buvo ne tik patalpų, bet ir automobilių stovėjimo aikštelės perleidimas. Sutarties sudarymo metu automobilių stovėjimo aikštelės statyba nebuvo užbaigta, Aikštelė negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduotos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus; sutartimi šalys susitarė (išreiškė valią) asfalto dangos nuosavybę bei žemės sklypo po ja valdymo teisę perleisti atsakovams. Todėl atsakovai elgėsi teisėtai užbaigdami Aikštelės statybą bei jos, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimo procedūras ir ją įregistruodami Nekilnojamojo turto registre. Vien tai, jog patys atsakovai nebuvo pradiniai Aikštelės statytojai nesudaro pagrindo konstatuoti 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaracijos neteisėtumą.

40.       Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnyje: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti.

41.       Nesutikdama su skundžiamu sprendimu apeliantė nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai P. V. ir G. V.-A. būtų pastatę ginčo Aikštelę ar būtų užbaigę jos statybos darbus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie apeliantės samprotavimai nėra pagrįsti, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Taip pat ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.).

42.       Byloje nustatyta, kad apeliantei iki 2008 m. kovo 28 d. nuosavybės teise priklausė visas prekybos, paslaugų ir kitos paskirties pastatas, esantis (duomenys neskelbtini). Dalį pastato patalpų – neįrengtą Parduotuvę – apeliantė 1998 m. sausio 30 d. nuomos sutartimi išnuomojo prekybinei veiklai vykdyti bei 1998 m. gegužės 11 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė Maxima LT, UAB. Sutartyje nurodyta, kad nuomotojas (apeliantė) perduoda nuomininkui (Maxima Lt, UAB) sporto salės patalpas bei žemės plotą automobilių aikštelei įrengti. Teismas pagrįstai vertino, kad apeliantės į bylą pateikti įrodymai: rangos sutartis su UAB „Fegda“, darbų priėmimo–perdavimo aktai, PVM sąskaitos faktūros, ilgalaikio turto apskaitos kortelė (1 t., b. l. 11-12, 21-31, 32-33), neįrodo, kad ginčo automobilių aikštelė buvo užbaigta apeliantės pastangomis ir lėšomis pagal statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra ginčo, jog apeliantė pradėjo ginčo Aikštelės statybas, tačiau neįrodė, kad jos buvo baigtos, ar dėl kokių priežasčių jos nebuvo baigtos, ar kodėl nebuvo atlikta teisinė registracija (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, ginčo Aikštelė apeliantės vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo, tokiu būdu prarandant galimybę šį faktą panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnis, 6.393 straipsnio 3 dalis).

43.       Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog apeliantė perleidžia atsakovams statinyje esančią parduotuvę su kavinės ir boulingo patalpomis (sutarties 1.1 punktas). Tos pačios sutarties 1.3 punkte įtvirtinta, jog pirkėjai (atsakovai) lygiomis dalimis perims visas UAB „Karolinos turas“ kaip nuomotojo (ieškovės) teises ir pareigas pagal nuomos sutartis su Maxima LT, UAB ir nuomos teisė lieka galioti pirkėjams – atsakovams. Minėtų 1998 m. sausio 30 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi bei 2007 m. balandžio 4 d. sutartimi Maxima LT, UAB nuomos pagrindu be patalpų buvo perduota ir ginčo automobilių stovėjimo aikštelė (asfalto danga). Šios aplinkybės pagrindžia išvadą, kad 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams perleidus patalpas kartu su teisėmis ir pareigomis pagal nuomos su Maxima LT, UAB sutartis, turtas buvo perleistas apimtimi, leidžiančia tolesnį nuomos sutarties vykdymą, t. y. su nebaigta statyti Aikštele (nesant įrodymų apie jos statybos baigtumą ir įregistravimą). Taip pat iš 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties 1 punkto i–vii papunkčių be kita ko matyti, kad apeliantė įgijo teisę projektuoti detaliajame plane numatytus statinius, teisę vykdyti statybos darbus ir visus su jais susijusius veiksmus realizuojant detaliajame plane numatytą statymą, išskyrus Parduotuvės parkingo rekonstrukciją ir (ar) statybą; taip pat teisę atlikti žemės sklype naujai pastatytų statinių teisinę registraciją, išskyrus Parduotuvės parkingo teisinę registraciją. Taigi, ir šios sutarties sąlygos pagrindžia, kad Parduotuvei priklausantis Registre neįregistruotas parkingas nepatenka į apeliantės disponavimą. Taip pat 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.1 punktu, Vystymo sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad atsakovai P. V. ir G. V.-A. teisės aktų nustatyta tvarka su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarys jų nupirktam turtui tenkančios Žemės sklypo dalies nuomos sutartis. Tokios sutartys sudarytos 2010 m. rugsėjo 21 d. Į bylą pateikti 2009 m. apeliantės žemės nuomos mokesčio deklaracija, 2009 m. gruodžio 31 d. apeliantės atsakovui P. V. išrašyta PVM sąskaita faktūra ir atsakovo P. V. 2010 m. vasario 18 d. mokėjimo ieškovei nurodymas (2 t., b. l. 126, 129-130) patvirtina, kad nuo pirkimo–pardavimo sutarties ir Vystymo sutarties sudarymo momento (t. y. dar iki žemės nuomos sutarčių pakeitimo) tiek atsakovai, tiek ir apeliantė pripažino, jog žemės sklypo dalis, esanti po atsakovų objektais (Parduotuve su neįregistruota Aikštele), tenka atsakovams su visomis iš to kylančiomis teisėmis ir pareigomis.

44.       Nustatytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad šalių valia buvo 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti Parduotuvę su asfalto danga bei žemės sklypo po ja valdymo teise atsakovams. Nesant įrodymų, kad automobilių stovėjimo aikštelės statyba pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo užbaigta, Aikštelė negalėjo būti perduota kaip turtinis vienetas, tačiau galėjo būti perduodamos statytojo teisės, įgyvendinus teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

45.       Pagal 2008 m. negyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakciją nebaigtas statinys buvo apibrėžiamas kaip statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje nurodė, kad šiuo atveju atsakovai, teigdami, kad įsigijo nebaigtą statyti aikštelę ir baigė ją statyti, turėjo įrodyti, kad jie atliko kokius nors statybos darbus, atitinkančius Statybos įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje pateiktą statybos darbų apibrėžtį, pagal kurią statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo).

46.       Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliante, jog atsakovai byloje nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie būtų pastatę ginčo aikštelę. Atsakovai savo paaiškinimuose pripažino, kad Aikštelė buvo pradėta statyti ieškovės 1998 m., tačiau ji nebuvo užbaigta ir 2008 m., šalims sudarius pirkimo–pardavimo sutartį, buvo perleista kartu su Parduotuvės patalpomis. Atsakovai savo paaiškinimais įrodinėjo, kad po aikštelės įsigijimo, ją prižiūrėjo, rūpinosi ir užbaigė statybos darbus, t. y. atliko kanalizacijos, elektros įrengimo darbus. Nors byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie atsakovų atliktus konkrečius darbus, tačiau, nustačius aptartas aplinkybes ir tai, jog apeliantė neįrodė Aikštelės statybų užbaigimo ir neįrodinėjo aplinkybių, kliudžiusių atlikti teisinę Aikštelės registraciją savo vardu, sutartimis prisiimtus apeliantės įsipareigojimus neatlikti jokių statybos ar projektavimo darbų, registracijos Aikštelės atžvilgiu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti esant labiau tikėtina, kad būtent atsakovai pabaigė atlikti jiems 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistos nebaigtos Aikštelės statybos darbus. Užbaigę Aikštelės statybą bei jos, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimo procedūras ir ją įregistruodami Nekilnojamojo turto registre atsakovai neatliko jokių apeliantės deklaratyviai nurodomų neteisėtų veiksmų. Vien tai, kad atsakovai nebuvo pradiniai Aikštelės statytojai, nesudaro pagrindo konstatuoti 2012 m. birželio 12 d. atsakovų P. V. ir G. V.-A. deklaracijos apie automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), statybos užbaigimą neteisėtumą ir nesudaro pagrindo apeliantės ieškinio reikalavimų tenkinimui. 

47.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Aikštelės statyba ir Deklaracijos panaikinimu, atsakyta, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia kitokio skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

48.       Pažymėtina, kad apeliantė skundą grindžia dauguma tų pačių pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų jos argumentų, kuriais buvo grindžiamas ieškinio pagrįstumas ir nesutikimas su priešieškinio reikalavimais. Apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo.

49.       Teisėjų kolegija kaip teisiškai nepagrįstas atmeta apeliantės abejones dėl byloje esančių įrodymų patikimumo, grindžiamas prielaidomis dėl dokumentų suklastojimo ir atitinkamai, nenustačius tam teisinio pagrindo, atmeta apeliantės prašymą dėl atskirosios nutarties priėmimo ir prokuroro informavimo, kad neatlikę statybos darbų atsakovai suklastojo 2012 m. birželio 16 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą ir tokiu būdu apgaule užvaldė apeliantei priklausantį didelės vertės turtą.

Dėl Aikštelės pripažinimo priklausiniu

50.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje konstatavo, kad šioje byloje yra pakankama duomenų spręsti, jog Aikštelė yra pagrindinio daikto – Pastato, kuriame yra atsakovų Parduotuvė ir ieškovės konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, priklausinys, nes aikštelę su statiniu sieja nuolatinis funkcinis ryšys, kuris atitinka priklausinio kriterijus. Taigi, šių aplinkybių papildomai iš naujo nebereikia nustatyti. Pagal kasacinio teismo nurodymus (CPK 362 straipsnio 2 dalis) byloje tik turėjo būti nustatyta, kokia konkrečiai priklausinių dalis atsakovams su Parduotuve buvo perleista. Sprendžiant šį klausimą, būtina nustatyti, koks sandorio sudarymo dieną (2008 m. kovo 28 d.) buvo visų aikštelių žemės sklype plotas, koks aikštelių poreikis tuo metu buvo pagal STR reikalavimus, norint pastatus eksploatuoti pagal tam tikrą paskirtį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl esminis klausimas, ar visa Aikštelė pagal savo savybes ir funkcinius ryšius atsakovų buvo įsigyta 2008 m. kovo 28 d. būtent kaip Parduotuvės priklausinys.

51.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavęs, jog ekspertizės akte buvo atsakyta į visus kasacinio teismo nutartyje iškeltus klausimus, nurodė, kad ekspertizės akte pateiktos išvados patvirtina, jog visa 6 572 kv. m ploto Aikštelė neabejotinai yra Pastato dalies – atsakovams priklausančios Parduotuvės priklausinys. 

52.       Nesutikdama su sprendimu apeliantė teigia, kad, pripažindamas Aikštelę Parduotuvės priklausiniu, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo nutarties nurodymų, o, padarydamas išvadą, kad atsakovams papildomai be ginčo aikštelės priklauso dar 29,5 automobilių parkavimo vietos, teismas išėjo už ginčo ribų ir pripažino atsakovams teises, kurių pripažinti atsakovai šioje byloje net nereikalavo. Apeliantės teigimu, sprendžiant dėl ginčo aikštelės kaip Parduotuvės patalpų priklausinio, ekspertizės aktu negalima vadovautis, nes jis yra netikslus, be to, jame nebuvo konstatuota, kad visa ginčo Aikštelė priskirtina atsakovams priklausančioms Parduotuvės patalpoms.

53.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. sausio 6 d. nutartyje nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami jokie reikalavimai, susiję su kitų Žemės sklype esančių automobilių stovėjimo aikštelių priskyrimu atskiriems savininkams, t. y. galimos atsakovų teisės į kitose aikštelėse esančias automobilių stovėjimo vietas nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje esantis teiginys, kad atsakovams papildomai, be ginčo aikštelės, priklausytų dar 29,5 automobilių stovėjimo vietos, vertintinas kaip obiter dictum (pasakyta tarp kitko) išvada, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neturinti prejudicinės galios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016, 36 punktą; 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-421/2017, 58 punktą). Taigi, šiuo aspektu nėra pagrindo detaliau pasisakyti.

54.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus kasacinio teismo išaiškinimus bei skundžiamo sprendimo turinį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išsiaiškino visas kasacinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje nurodytas aplinkybes ir, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir eksperto išvadą, pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad ginčo Aikštelė yra būtent Parduotuvės priklausinys, t. y. atsakovams įsigyjant dalį Pastato (Parduotuvę) jų nuosavybėn buvo perleista ir dalis Pastato priklausinių, kas šiuo atveju ir yra ginčo Aikštelė.

55.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018, 33 punktas; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021, 65 punktas; kt.).

56.       Dėl eksperto išvados ir jos vertinimo kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, be kita ko, taikant įrodymų pakankamumo ir patikimumo kriterijus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Vertindamas ekspertizės išvadas, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyje nurodytas aplinkybes bei patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020, 32 punktas; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-469/2020, 36 punktas).

57.       Skundžiamo sprendimo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2020 m. vasario 11 d. ekspertizės akto turinį, pagrįstai rėmėsi jame padarytomis išvadomis, kurios neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, o apeliantės pateikta ekspertizės akto kritika pripažintina deklaratyvia, nes ji nėra grindžiama jokiais objektyviais duomenimis.

58.       Atlikęs išsamią Ginčo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) planų, sudarytų tiek iki 2008 m. kovo 28 d., tiek vėliau, analizę, juose nurodytos informacijos palyginimą tarpusavyje, taip pat faktinės situacijos duomenų palyginimą su 2005 ir 2009 metų ortofotografinėmis nuotraukomis, ekspertas nustatė, kad Ginčo žemės sklype 2008 m. kovo 28 d. faktiškai egzistavo 4 aikštelės, kurios galėjo būti (buvo) naudojamos automobilių stovėjimui. Apeliantė teigia, kad teismo eksperto nurodoma aikštelė Nr. 4, 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sudarymo metu neegzistavo, nes tuo metu toje vietoje buvo įrengti lauko teniso kortai, todėl ji negali būti įtraukiama į vietų skaičiavimą. Ekspertizės akte nurodyta, kad 2008 m. kovo 8 d. aikštelė Nr. 4 faktiškai buvo naudojama ne automobilių stovėjimui, o tenisui, tačiau įvertinęs ir kitas aplinkybes (kad po dirbtine danga buvo asfalto danga ir ji buvo sužymėta automobilių stovėjimo vietoms skirtomis juostomis), ekspertas padarė pagrįstą išvadą, kad aikštelė Nr. 4 buvo pritaikyta automobilių stovėjimui. Taigi, apeliantės kritika eksperto išvadoms teikiama neįvertinus nustatytų aplinkybių ir išvadų visumos. Be to, aplinkybė, kad aikštelė Nr. 4 naudojama kitai paskirčiai, nepaneigia, eksperto išvados, kad Ginčo žemės sklype 2008 m. kovo 28 d. faktiškai egzistavo 4 aikštelės, kurios galėjo būti (buvo) naudojamos automobilių stovėjimui. 

59.       Taip pat ekspertizės akte nurodyta, kad automobilių stovėjimo vietų modeliavimas atliktas remiantis STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 12 lentelėje nurodytais automobilių stovėjimo vietų parametrais. Tokiu būdu nustatyta, jog bendras automobilių parkavimo vietų poreikis Pastato naudojimui pagal paskirtį buvo 698, o automobilių parkavimo vietų poreikis vien Parduotuvei buvo 349 (336 lengvųjų automobilių stovėjimo vietos ir 13 žmonėms su negalia skirtų automobilių stovėjimo vietų). Tai reiškia, kad Parduotuvės poreikis automobilių parkavimo vietoms sudarė 50 proc. viso poreikio automobilių parkavimo vietoms ginčo Žemės sklype. Nustačius, kad ginčo Žemės sklype galima būtų įrengti tik 389 automobilių parkavimo vietas, 50 proc. šių vietų, kas sudaro 194,5 vietos (389 x 50 proc.), priskirtinos Parduotuvei. Ekspertas nustatė, kad pagal galiojusius reikalavimus 6 572 kv. m ploto aikštelėje, nurodytoje 2013 m. gruodžio 6 d. sudarytame Žemės sklypo plane, galėjo būti įrengtos 165 lengvųjų automobilių stovėjimo vietos.

60.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, įvertinus pateiktus įrodymus, matyti, jog ginčo Aikštelė yra glaudžiai susijusi su Parduotuve pagal savo fizinį išsidėstymą, be to, Aikštelės vieta nuo 1998 m., kai buvo įrengta Parduotuvė ir pradėti jai tarnauti skirtos Aikštelės įrengimo darbai, nesikeitė. Taip pat ginčo Aikštelės, kaip Parduotuvės priklausinio vertinimą sąlygoja ir kiti byloje surinkti įrodymai, o būtent: apeliantė dalį pastato patalpų – neįrengtą Parduotuvę – 1998 m. sausio 30 d. nuomos sutartimi išnuomojo vykdyti prekybinei veiklai bei 1998 m. gegužės 11 d. priėmimo–perdavimo aktu perdavė Maxima LT, UAB. Sutartyje nurodyta, kad nuomotojas (apeliantė) perduoda nuomininkui (Maxima Lt, UAB) sporto salės patalpas bei žemės plotą automobilių aikštelei įrengti. Taigi, Aikštelė buvo pradėta įrenginėti 1998 m. parduotuvės funkcionavimui užtikrinti, jos funkciniams poreikiams tenkinti. Apeliantė ir Maxima LT, UAB atnaujintoje 2007 m. balandžio 4 d. nuomos sutartyje taip pat susitarė, kad su parduotuve apeliantė privalomai perduoda Maxima LT, UAB ir žemės sklypo dalį su aikštele (asfalto danga), nurodytą šios sutarties priede Nr. 2 – plane, kurios nuomos kaina yra įskaičiuota į bendrą parduotuvės nuomos kainą; nors šioje sutartyje Aikštelės plotas nenurodytas, šalys identifikavo valdomą Aikštelę pasirašydami priedą prie nuomos sutarties – aikštelės planą, kuriame nurodyta perduota nuomai aikštelė atitinka ginčo Aikštelę. Nuomos sutarties 3 punkte garantuota, kad nuomininko teisė nenutrūkstamai naudoti automobilių stovėjimo aikštelę jokiomis aplinkybėmis negali būti apribota ir (ar) panaikinta. Jei automobilių stovėjimo aikštelės plotas būtų išplėstas arba jei šalia automobilių stovėjimo aikštelės ir (ar) kitoje vietoje netoli Pastato atsirastų (būtų) įrengtos daugiau automobilių stovėjimo aikštelių (vietų), šios naujos sukurtos aikštelės jokiomis aplinkybėms esant negali apriboti nuomininko teisės naudotis automobilių stovėjimo aikštele. Nurodytas aplinkybes teismas pagrįstai vertino kaip patvirtinančias, jog tuo metu visa Aikštelė buvo faktiškai skirta išimtinai Parduotuvės funkcionavimui. 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 1.3 punkte taip pat nurodyta, kad pirkėjai (atsakovai) lygiomis dalimis perims visas UAB „Karolinos turas“ kaip nuomotojo teises ir pareigas pagal nuomos sutartis su Maxima LT, UAB bei, kad nuomos teisė lieka galioti pirkėjams – atsakovams; sutarties 2.1 punkte apeliantė atsisakė Žemės sklypo dalies nuomos teisės ir įsipareigojo bendradarbiauti bei dėti visas pastangas, kad kaip įmanoma greičiau būtų parengtas Žemės sklypo detalus planas su tikslu atskirti ieškovės ir atsakovų naudojamas žemės sklypo dalis. Šalys 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties 1 punkte numatė, kad ieškovė įgijo teisę projektuoti detaliajame plane numatytus statinius, tačiau išskyrus Parduotuvės parkingą, taip pat ieškovė įgijo teisę vykdyti statybos darbus ir visus su jais susijusius veiksmus realizuojant detaliajame plane numatytą statymą, išskyrus Parduotuvės parkingo rekonstrukciją ir (ar) statybą; ieškovė įgijo teisę atlikti žemės sklype naujai pastatytų statinių teisinę registraciją, išskyrus Parduotuvės parkingo teisinę registraciją. Toks sutartyje Parduotuvės parkingo išskyrimas taip pat patvirtina Aikštelės kaip Parduotuvės priklausinio vertinimą.

61.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į kasacinio teismo 2019 m. gegužės 10 d. nutartyje pateiktus nurodymus (nustatyti, kokia priklausinių dalis tenka atsakovų įsigytai pastato daliai ir ar ji atitinka ginčo aikštelės plotą, buvusį sutarties sudarymo metu), antraeilio daikto paskirtį – aptarnauti pagrindinį daiktą, nustačiu, kad 2008 m. kovo 28 d. sutarties sudarymo metu Žemės sklype faktiškai egzistavo 4 aikštelės, kurios galėjo būti (buvo) naudojamos automobilių statymui, taip pat nustačius automobilių parkavimo vietų (349) poreikį vien Parduotuvei, t. y. pagrindiniam daiktui (komercinės paskirties Pastato daliai) funkcionuoti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visa 6 572 kv. m ploto ginčo Aikštelė yra Pastato dalies – atsakovams priklausančios Parduotuvės priklausinys. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, priklausinio (Aikštelės) paskirtį ir pagrindinio daikto – komercinio Pastato dalies – Parduotuvės naudojimo paskirtį, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl priklausinio dalies nustatymo modelio tik pagal pagrindinio daikto dalis ir jų plotą, neatsižvelgiant į jų naudojimo paskirtį.

62.       Apeliantės teigimu, nors šiuo metu apeliantei ir atsakovams priklausančiose patalpose vykdomos skirtingos veiklos: teikiamos apgyvendinimo, pramogų, maitinimo, prekybinės paslaugos, tačiau situacija nekilnojamojo turto rinkose, atitinkamai paslaugų teikimo rinkose yra dinamiška, todėl neatmestina, kad ginčo šalims priklausančiose patalpose ateityje bus vykdomos kitos veiklos, o tai gali lemti ir lankytojų srautų pasikeitimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliantės pasvarstymai šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi nagrinėjamoje byloje pagal kasacinio teismo išaiškinimus reikalinga buvo nustatyti padėtį 2008 m. kovo 28 d. sutarties sudarymo metu, todėl aplinkybė apie šiuo metu ar ateityje Pastate vystomas veiklas ar lankytojų srautų pokyčius, neturi teisinės reikšmės. Atitinkamai atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai apie atsakovo P. V. ketinimą parduoti dalį ginčo Aikštelės ar pan., kadangi tai taip pat nėra susiję su nagrinėjimo dalyku.

Dėl Aikštelės kainos įskaičiavimo į 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį

63.       Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tikroji šalių valia buvo 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti atsakovams ne tik Parduotuvės patalpas, bet ir jos aptarnavimui skirtą Aikštelę, kas sudarė pagrindą pripažinti, jog Aikštelės kaina buvo įskaičiuota į Parduotuvės su kavinės ir boulingo patalpomis pardavimo atsakovams G. V.-A. ir P. V. kainą pagal 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 2639).

64.       Apeliantės vertinimu, toks atsakovų reikalavimas negalėjo būti tenkinamas, nes teisine prasme yra ydingas, o teismo išvada padaryta netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Nesutikdama su apeliante teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau nustatyta šioje byloje, sudarant 2008 m. kovo 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Aikštelė nebuvo baigta, suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, taigi, objektyviai ji nebuvo nurodyta ir sutarties tekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-526-248/2016, 41 punktas; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 3 punktas). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. spalio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-340-248/2018, 73 punktas).

65.       Kaip minėta, 2008 m. kovo 28 d. šalių sudarytos sutarties tekste nėra minima, jog atsakovams perleidžiama ir ginčo Aikštelė (kaip nustatyta, nebaigta statyti). Tačiau, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, patvirtinančioms iki pirkimo–pardavimo sutarties egzistavusius parduotuvės patalpų ir žemės ploto automobilių stovėjimo aikštelei įrengti nuomos santykius, jų tąsos įtvirtinimą pirkimo–pardavimo sutartimi, eilę kitų byloje sudarytų sutarčių, nustačius, kad visa ginčo Aikštelė pripažintina Parduotuvės priklausiniu, pagrįsta ir teisinga išvada, jog pirkdami Parduotuvę atsakovai įsigijo ir Aikštelę (nebaigtą statyti ir neįregistruotą), todėl sutarties kaina apima tiek Parduotuvės, tiek Aikštelės kainą. Apeliaciniame skunde, kvestionuodama atsakovų pasirinktą savo teisių gynimo būdą, formuluojant priešieškinio reikalavimus bei pervertindama dalį byloje surinktų įrodymų, apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia, tik pateikia savo įrodinėjamų aplinkybių interpretaciją.

Dėl baudų (netesybų) priteisimo

66.       Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškovės atliktus esminius 2008 m. kovo 28 d. sutarties, kuria šalys susitarė dėl detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo ir tolesnio Žemės sklypo bei jame esančių statinių valdymo, naudojimo bei disponavimo jais pažeidimus, priteisė atsakovams iš ieškovės jų prašyto dydžio baudas (netesybas).

67.       Nesutikdama su tokiu sprendimu apeliantė nurodo, kad atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių esminį sutarties pažeidimą, t. y. įrodymų, pagrindžiančių, kad apeliantės vykdoma veikla, yra neteisėta, kad ji kokiu nors būdu susijusi su atsakovų vykdomomis veiklomis, kad apeliantės vykdoma veikla daro kokią nors neigiamą įtaką atsakovų valdomoms patalpoms. Byloje dar vyksta ginčas dėl Aikštelės (ne) priklausymo atsakovams, todėl teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškovės parengtas rekonstrukcijos projektas kokiu nors būdu įtakoja atsakovų teises ir teisėtus interesus.

68.       Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Taigi, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą ar netinkamą vykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo (netinkamo vykdymo) faktą.

69.       Sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai), be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas, o kitai šaliai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-969/2018, 23 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.).

70.       Nagrinėjamu atveju 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutarties 9 punkte šalys susitarė, kad, jeigu šalis pažeidžia kurį nors šioje sutartyje įtvirtintą įpareigojimą, tai privalo sumokėti nukentėjusiajai šaliai 1 000 000 Lt (t. y. 289 620,02 Eur) baudą kiekvieno tokio pažeidimo atveju ir atlyginti visus nuostolius, kiek jų nepadengia sumokėta bauda. Toks susitarimas savo esme atitinka susitarimą dėl netesybų, mokamą baudos forma (konkrečia pinigų suma) (CK 6.71 straipsnio 2 dalis). Taigi, sprendžiant dėl baudos kaip netesybų priteisimo klausimą, šiuo atveju pakanka nustatyti Vystymo sutarties pažeidimo faktą. Sprendžiant dėl netesybų priteisimo aplinkybės, susijusios su pagrindinės prievolės įvykdymu, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį. Pažymėtina, kad tokiais atvejais įrodinėjimo pareiga, vadovaujantis CK 6.75 straipsnio nuostatomis, priskirta skolininkui: jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolę įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Taigi šiuo atveju apeliantė turėjo įrodyti aplinkybes, jog Vystymo sutartį vykdė tinkamai.

71.       Vystymo sutarties 1 punkto iv papunktyje nurodyta, jog statinių savininkai patvirtina, kad kiekvienas iš jų besąlygiškai ir neatšaukiamai sutinka, kad be atskiro jų sutikimo Teritorijos vystytojas UAB „Karolinos turas“ įgyvendintų detaliojo plano sprendinius, įskaitant Detaliajame plane numatytų statinių (išskyrus Parduotuvės parkingą) projektavimą. Sutarties 2 punkte nurodyta, kad statinių savininkai neatšaukiamai sutinka, kad Teritorijos vystytojas rengtų naują detalųjį planą ir(ar) rekonstrukcijos projektą ir savo vardu gautų statybos leidimą bei savo lėšomis atliktų visus statybos darbus reikalingus tam, kad būtų rekonstruotas Kompleksas, padidinant jo aukštį ir (ar) plotą ir pareiškia, kad jokia forma nepretenduos į bet kokias naujas šio Komplekso dalis, aukštus, priestatus, patalpas ir pan., su sąlyga, kad tokia rekonstrukcija nepadarys esminės neigiamos įtakos Parduotuvės naudojimui pagal paskirtį.

72.       Byloje nustatyta, kad apeliantė parengė rekonstrukcijos projektą (Rekonstravimo projektas, 5 t., b. l. 88–170), kuris patvirtina atsakovų priešieškinyje nurodytas aplinkybes, jog rekonstrukcija įtakoja atsakovams priklausančios Parduotuvės ir Aikštelės naudojimą pagal paskirtį; apeliantė siekia suvaržyti atsakovų teises į visą ar dalį Aikštelės, kadangi projekte nurodyta, jog sklypo centre rekonstruojama lengvųjų automobilių parkavimo aikštele naudosis trijų pastatų lankytojai – prekybos centro „Maxima“, sandėlyje įrengtos parduotuvės ir projektuojamo pastato. Byloje nustačius, kad Aikštelė yra pastato priklausinys, o proporcinga dalis (t. y. visa Aikštelė) yra Parduotuvės priklausinys, t. y. priklauso atsakovams, aplinkybė, kad ji ketinama rekonstruoti, akivaizdžiai neatitinka Vystymo sutarties 1 punkto iv papunkčio sąlygos, numatančios Parduotuvės parkingo rekonstrukcijos išimtį. Kadangi atsakovai pirko Parduotuvę su jai eksploatuoti reikalinga Aikštele, tai nurodyti pažeidimai, sukėlę net kelis teisminius procesus, pagrįstai pripažinti esminiais. Ir jų nepaneigia apeliantės skundo argumentai, jog apeliantės vykdoma veikla – pastato rekonstrukcija yra teisėta, be to, tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr.e2-100-960/2020 (Nr. e2-34-960/2022, sustabdyta), kurioje ir yra nagrinėjamas ieškovės vykdomos rekonstrukcijos teisėtumo klausimas.

73.       Vystymo sutarties 6 punkte numatyta, kad sutarties šalys neturi teisės jokiu būdu perleisti jokio Žemės sklype esančio ar būsiančio nekilnojamojo turto, taip pat teisių į Žemės sklypą, jei tokio turto pirkėjas neperima visų atitinkamos šalies įsipareigojimų pagal šią sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, pastačiusi naują priestatą, jo patalpas perleido tretiesiems asmenims, neinformavusi apie 2008 m. kovo 28 d. sutarties tarp šalių galiojimą – į bylą pateiktos patalpų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatose nėra informacijos apie 2008 m. kovo 28 d. sutartį. Nustačius šį Vystymo sutarties pažeidimo faktą, neturi teisinės reikšmės apeliantės argumentai, jog atsakovai neįrodė, kad asmenys, kurie iš apeliantės įsigijo žemės sklype esantį nekilnojamąjį turtą, būtų pažeidę minimą 2008 m. kovo 28 d. sutartį ir būtų atlikę kokius nors realius veiksmus, kurie būtų padarę esminę neigiamą įtaką atsakovams priklausančių Parduotuvės patalpų naudojimui pagal paskirtį.

74.       Taigi, šiuo atveju apeliantei neįrodžius (CK 6.75 straipsnis), kad ji tinkamai įvykdė 2008 m. kovo 28 d. Vystymo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, pagrįstai konstatuoti sutarties pažeidimai ir priteistos atsakovų reikalautos baudos. Priteistų baudų dydžio aspektu teisėjų kolegija detaliau nepasisako, nes apeliantė šio klausimo savo skunde nekelia. 

75.       Nesutikdama su priešieškiniu dalyje dėl baudos priteisimo apeliantė taip pat teigia, kad tokie priešieškinio reikalavimai turėjo būti atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, o teismo išvada, kad toks ieškovės reikalavimas buvo nurodytas tik baigiamųjų kalbų metu, yra nepagrįsta, nes 2020 m. rugsėjo 15 d. posėdžio metu bylos nagrinėjimas nebuvo baigtas ir ieškovė ketino tokį reikalavimą pareikšti kito teismo posėdžio, numatyto 2020 m. lapkričio 10 d., metu.

76.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK normose įtvirtintą teisinį reglamentavimą ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas. Be to, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 36 punktą).

77.       Teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (CPK 253 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). Taigi, jeigu per nustatytą terminą toks šalies prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą.

78.       Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad ieškovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį buvo nurodytas tik baigiamųjų kalbų metu, todėl negalėjo būti nagrinėjamas ir teismas dėl jo pagrįstai nepasisakė. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. rugsėjo 15 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad šio posėdžio metu teismas baigė bylos nagrinėjimą iš esmės, sprendė dėl pertraukos, siekiant išklausyti baigiamąsias kalbas, tačiau nesuderinus datos, atsižvelgiant į CPK 1621 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir šalių užimtumą, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas 2020 m. lapkričio 10 d. būtent baigiamųjų kalbų išklausymui. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties turinys, iš kurio matyti, kad 2020 m. lapkričio 10 d. 10 val. byloje yra paskirtas teismo posėdis žodinio proceso tvarka, kurio metu teismas turi pradėti klausytis baigiamųjų kalbų. Tačiau dėl pandeminės situacijos šalims buvo pasiūlyta informuoti teismą apie sutikimą ar nesutikimą nagrinėti bylą teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka arba nuotoliniu būdu. Šalims pateikus sutikimus bylą baigti nagrinėti rašytinio proceso tvarka, byloje paskirtas rašytinis teismo posėdis, nustatant terminą šalims pateikti raštu baigiamąsias kalbas bei terminą pasinaudoti replikos teise.

79.       Prašymą taikyti ieškinio senatį priešieškinio reikalavimams dėl baudos priteisimo ieškovė nurodė tik teismui raštu pateiktoje baigiamojoje kalboje, t. y. proceso stadijoje, kurioje iš esmės tokios teisės šalis nebeturi (CPK 253 straipsnio 4 dalis). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliantės argumentus dėl ieškinio senaties taikymo.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme

80.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo nurodymų, ginčui aktualios teismų praktikos ir, atmesdamas ieškinį bei iš dalies tenkindamas priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

81.       Bylos duomenimis už apeliacinį skundą ieškovė UAB „Karolinos turas“ 2021 m. sausio 13 d. sumokėjo 1 450 Eur žyminį mokestį bei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartimi jai atidėtas 2 902 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (CPK 84 straipsnis). Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistinas 2 902 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

82.       Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovai įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2022 m. sausio 6 d. nutartimi panaikinęs Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartį ir perdavęs bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą paliko spręsti apeliacinės instancijos teismui. Pagal bylos baigtį spręstina, jog iš ieškovės taip pat priteistinos ir atsakovų kasacijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos.

83.       Bylos duomenimis, atsakovė S. S. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 500 Eur išlaidas, kurias patvirtina 2021 m. vasario 23 d. sąskaita už teisines paslaugas, 2021 m. vasario 24 d. mokėjimo nurodymas. 2021 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymas patvirtina patirtas 1 125,50 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą išlaidas. Kasacinėje instancijoje ši atsakovė patyrė 1 000 Eur išlaidas už kasacinio skundo ruošimą (2021 m. lapkričio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas bei tos pačios dienos mokėjimo nurodymas).

84.       Atsakovas P. V. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 905,75 Eur išlaidas, kurias patvirtina 2021 m. sausio 21 d. ir 2021 m. vasario 26 d. sąskaitos už teisines paslaugas bei 2021 m. vasario 25 d. ir 2021 m. vasario 27 d. mokėjimo nurodymai.

85.       Atsakovė G. V.-A. patyrė 3 376,50 Eur išlaidas žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą, kurias patvirtina 2021 m. balandžio 28 d. mokėjimo nurodymas.

86.       Duomenų apie kitas atsakovų patirtas išlaidas nėra pateikta.

87.       Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovai P. V., G. V.-A. ir S. S. pateikė bendrą atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, todėl nepaisant to, kad jiems atstovavo skirtingi advokatai spręstina, kad bendra už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą 2 405,45 Eur (500+1 905,75) suma viršija maksimalų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytą dydį, kuris šias išlaidas patyrus 2021 m. vasario mėnesį sudarė – 1 891,24 Eur (1 454,8x1,3). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant didelės bylos apimties, aplinkybės, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, šalių atstovai byloje dalyvauja nuo pat jos pradžios, sudaro pagrindą mažinti iš apeliantės priteistinas atsakovų išlaidas advokatų teisinei pagalbai iki Rekomendacijose nustatyto dydžio neviršijančios sumos – apytiksliai 21,4 proc., kas sudaro priteistiną 393 Eur sumą atsakovei S. S. ir 1 498 Eur sumą P. V..

88.       Nesant duomenų apie kitų atsakovų kasacijoje patirtas išlaidas, atsakovės S. S. 1 000 Eur išlaidos už kasacinio skundo surašymą, kaip neviršijančios Rekomendacijų 8.13 punkte nustatyto dydžio priteistinos iš ieškovės.

89.       Susumavus iš ieškovės UAB „Karolinos Turas“ priteistina 2 518,50 Eur teisinės pagalbos ir žyminio mokesčio išlaidų, patirtų apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose atsakovei S. S.; atsakovui P. V. – 1 498 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir atsakovei G. V.-A. – 3 376,50 Eur žyminio mokesčio išlaidų kasacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ 2 902 Eur (du tūkstančius devynis šimtus du eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ atsakovo P. V. naudai 1 498 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ atsakovės S. S. naudai 2 518,50 Eur (du tūkstančius penkis šimtus aštuoniolika eurų 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“ atsakovės G. V.-A. naudai 3 376,50 Eur (tris tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt šešis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai                        Danguolė Martinavičienė

                                Antanas Rudzinskas

                                Alma Urbanavičienė