Administracinė byla Nr. A-1121-492/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01065-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. jis buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto; trūko natūralios šviesos, nes abu langai buvo pagaminti iš storo plastiko; pastato stogo danga buvo pagaminta iš sveikatai kenkiančios medžiagos (asbesto); dušinės netvarkomos, vandentiekio vamzdžiai surūdiję, vanduo kalkėtas, nebuvo veidrodžių, lentynų. Dėl tokių gyvenimo sąlygų jis patyrė nepatogumų, baimę dėl sveikatos, nesaugumo jausmą ir kt. Tokios kalinimo sąlygos buvo nesuderinamos su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. vasario 11 d. Duomenys apie tai, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju, nebuvo kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmės atlikimą, minimali vienam bendrabučio tipo patalpose kalinamam asmeniui turinti tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose. Jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje
(dėl ligos), bendruosiuose renginiuose. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas valo patys nuteistieji. Atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų būtų kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovas pripažino, kad Pravieniškių PN-AK pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau pavojus sveikatai kyla tik kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti tik nežymūs sveikatos sutrikimai, todėl jo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ar kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė jam žalos.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą (netinkamas kalinimo sąlygas) nuo pat šių aplinkybių atsiradimo momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjo teisės buvo suvaržytos ir jis negalėjo raštu ar žodžiu kreiptis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. birželio 7 d., todėl jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., yra pagrindas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje nurodytu laikotarpiu gynė bei gina nacionaliniai bei tarptautiniai teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl šių teisių gynimo. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2013 m. birželio 7 d.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte, vertinamu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 8 d. iki 2016 m. vasario 11 d.) buvo užtikrinta tinkamai, todėl šios pareiškėjos pretenzijos atmestos.
8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl asbesto, rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, taip pat atsakovo atsiliepimu bei Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažyma, iš kurių nustatė, jog pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio; asbesto dulkių pavojus sveikatai kyla laužant, ardant ar apdorojant asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos; įstaigoje nevykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių dėl asbestinio stogo remonto (ardymo, laužymo ir pan.), neteikė skundų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl asbesto buvimo ir neigiamų pasekmių jo sveikatai, todėl šie deklaratyvūs jo argumentai atmesti.
9. Teismas laikė, kad pareiškėjo teiginį dėl netvarkomų dušinių paneigė
Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-415 patvirtinto
Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 3 ir 7 punktai,
taip pat aplinkybė, jog byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK administracijai būtų pranešęs apie tai, jog kiti nuteistieji pažeidžia minėto aprašo reikalavimus.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo laikomas, netinkamos natūralios apšvietos, nekokybiško vandens, surūdijusių kanalizacijos vamzdžių, inventoriaus (veidrodžių ir lentynų) nebuvimo. Todėl teismas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad šie trūkumai buvo ar kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomų nepatogumų. Nenustatyta, jog pareiškėjas dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją ir į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias pareiškėjo gyvenimo sąlygas nėra objektyvios galimybės. Be to, pareiškėjas skunde tik konstatavo, jo manymu, Pravieniškių PN-AK padarytus teisės aktų pažeidimus bei deklaratyviai nurodė, kad tokiu būdu atsakovo atstovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Todėl teismas šiuos skundo argumentus pripažino nepagrįstais.
11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), neliko būtinybės pasisakyti apie neturtinės žalos padarymo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Atsižvelgiant į tai, skundas buvo atmestas.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu daliai jo reikalavimų taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi toks terminas nėra numatytas Konvencijos 3 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas nenumato senaties nusikaltimams žmogiškumui. Jis taip pat tvirtinta, kad atsakovo atstovas teismui teikė neteisingą informaciją, suklaidino teismą, o šis buvo nepakankamai aktyvus. Nors atsakovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK neprivalo saugoti informacijos apie laikomų asmenų skaičių bei jų laikymo sąlygas, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai daryti minėtą įstaigą įpareigoja teisės aktai. Pagal teisės aktus, Pravieniškių PN-AK galima laikyti 700 asmenų, tačiau iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, jog įstaigoje buvo laikomi 982 asmenys. 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje nurodyta buvus 11 miegamųjų vietų, tačiau visos lovos dviaukštės, o tai reiškia, kad buvo laikomi 22 asmenys, vienam asmeniui teko mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas pakartoja, kad Pravieniškių PN-AK stogai yra dengti danga, turinčia asbesto. Tai kenkia jo sveikatai. Nors pareiškėjas neigiamų pasekmių dar nepajuto, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad inkubacinis laikotarpis yra 10–30 metų, jis gali susirgti mirtinomis ligomis vėliau. Pagal teisinį reglamentavimą, asbesto turinčios medžiagos turi būti pašalintos, kiti nuteistieji gali laužyti šias medžiagas, taip sukeldami pavojų kitiems. Pareiškėjui turi būti sudarytos sveikatai saugios gyvenimo sąlygos. Pareiškėjo vertinimu, teismas nemotyvuotai atmetė jo argumentus.
Be to, teismas nepaaiškino, kodėl jis atsisakė priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, vadovaudamasis Konvencijos nuostatomis.
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
15. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktoje pažymoje yra nurodyti
2013 m. liepos 26 d. duomenys apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o atsakovo atstovo pateiktoje pažymoje – 2016 m. balandžio 28 d. duomenys. Atsakovo teigimu, ne visos miegamosios vietos Pravieniškių PN-AK būna užimtos dėl kalinių rotacijos ar etapavimo į kitas įstaigas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad daliai pareiškėjo reikalavimų taikytinas ieškinio senaties terminas, o pareiškėjo pretenzijos dėl jam neužtikrintos minimalios ploto normos, asbesto jam daromos žalos, netvarkingų dušinių, netinkamos natūralios apšvietos, nekokybiško vandens, surūdijusių kanalizacijos vamzdžių, inventoriaus (veidrodžių ir lentynų) nebuvimo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės iš esmės nebuvo ginčytos, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui taikymo, pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto ir asbesto Pravieniškių PN-AK stogo konstrukcijose.
19. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas nėra numatytas Konvencijoje, yra nepagrįsti. Kartu pastebėtina, jog šis apribojimas (ieškinio senaties terminas) yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik
CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011,
2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio
2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
21. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai
CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-460-915/2015).
22. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (patyrė nepatogumus, nesaugumo jausmą, buvo kalinamas, jo nuomone, antisanitarinėmis ir pavojų sveikatai keliančiomis sąlygomis, ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi pareiškėjas, nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. vasario 11 d. laikytas Pravieniškių PN-AK kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 7 d. (žyma ant voko, b. l. 8), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. birželio 7 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str.
8 d., 1.126 str. 2 d.).
23. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, sutrukdžiusių jam anksčiau kreiptis į teismą. Tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teisėjų kolegija. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. birželio 7 d. ir jo reikalavimą šioje dalyje atmetė.
24. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina pirmiausiai iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vertinamu laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 8 d. iki
2016 m. vasario 11 d.) pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje nebuvo pažeista. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Iš Pravieniškių PN-AK 2016 m. birželio 23 d. pažymos Nr. 63-1646 (b. l. 17) ir 2016 m. birželio 29 d. pažymos Nr. 77-1421 (b. l. 18) matyti, jog pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 27 d. buvo laikytas
2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas pažymų sudarymo metu buvo 51,14 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 7,31 kv. m ploto. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl Pravieniškių PN-AK pateiktų duomenų apie įrengtų miegamųjų vietų skaičių teisingumo ir kartu su apeliaciniu skundu pateikia Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618 (b. l. 78), kurioje nurodyta, kad 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų. Pažymėtina, jog pastarojoje pažymoje yra aiškiai nurodyta, kad pateikiamas patalpoje esančių miegamųjų vietų, o ne gultų skaičius, todėl pareiškėjo teiginiai, jog nurodytą skaičių reikėtų padauginti iš 2 (visi gultai buvo dviguliai) ir, atitinkamai, pripažinti, kad 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo laikyti 22 asmenys, yra atmestini. Juolab kad pats pareiškėjas skunde nurodė, kad 2 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu iš viso gyveno 10 asmenų. Byloje nėra duomenų apie tai, kada 2 būrio 2 gyvenamoje patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas nuo 11 iki 7. Kita vertus, laikotarpiu, kai minėtoje patalpoje gyveno 11 asmenų, vienam asmeniui teko 4,65 kv. m ploto, t. y. daugiau nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta minimali ploto norma. Konstatuotina, jog vertinamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,1 kv. m kameros ploto.
25. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163
„Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo
2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus
iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) (b. l. 53-55) nurodyta, kad tikrintas Pravieniškių PN-AK pastatas buvo pastatytas 1959 m., jo stogas dengtas asbestiniu šiferiu, tačiau, kadangi patikrinimo metu nerasta jokių išardytų paviršių, kurių sudėtyje būtų asbesto, taip pat asbesto nuolaužų, pažeidimai šiuo aspektu nenustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė teorinio pobūdžio argumentus, kad kiti nuteistieji gali laužyti asbesto turinčius paviršius (šiuo atveju – stogą), taip keldami pavojų kitiems, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių atvejų, kai paviršiai, turintys asbesto, iš tiesų buvo laužomi, taip paskleidžiant pavojingas asbesto daleles. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl tokio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai arba bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK konstrukcijoje esančio asbesto jo sveikatai neva daromos žalos.
26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui vertinamu laikotarpiu teko nuo 4,65 kv. m iki 7,31 kv. m gyvenamojo ploto, bausmės vykdymo sąlygų pažeidimai jo atžvilgiu nebuvo konstatuoti. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę judėti sektoriaus patalpose. Nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 22–40) nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad kokius nors jo sveikatos sutrikimus lėmė kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo laikymo sąlygos nesudarė prielaidų jam patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
28. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas,
t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra atmestinas.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Virginija Volskienė
Skirgailė Žalimienė