Civilinė byla Nr. 2A-1422/2013
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.; 36.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. D. ir J. D. tikrosios ūkinės bendrijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5283-431/2012, pagal ieškovo AS „Reverta“ (ieškovo akcinės bendrovės PAREX BANKAS teisių perėmėjo pakeistas pavadinimas) ieškinį atsakovams J. D. tikrajai ūkinei bendrijai ir J. D. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2008 m. gruodžio 23 d. ieškovas AB PAREX BANKAS kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė solidariai iš atsakovų J. D. TŪB ir J. D. priteisti 2 012 742,35 Lt skolos, 24 127,42 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. kovo 29 d. su S. S. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KSV/169 (toliau - Kreditavimo sutartis), pagal kurią S. S. buvo suteiktas 2 000 000 Lt kreditas. Kredito gavėjas S. S. minėta sutartimi įsipareigojo iki 2009 m. kovo 29 d. grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas kreditavimo sutartyje numatytas prievoles.
Minėto kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2007 m. kovo 29 d. laidavimo sutartimis Nr. LS/KSV/169 ir Nr. LS/KSV/169.1, kuriomis atsakovai J. D. ir J. D. TŪB įsipareigojo atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas S. S. laiku ir tinkamai nevykdys visų arba dalies savo prievolių prisiimtų kreditavimo sutartimi. S. S. nesilaikė kreditavimo sutartyje numatyto kredito bei palūkanų mokėjimo grafiko, nevykdė kitų kreditavimo sutartyje numatytų pareigų. AB PAREX BANKAS 2008 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. K3-9/4923 nutraukė 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutartį Nr. KSV/169. Pažymėjo, kad S. S. skola AB PAREX BANKAS dėl 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutarties neįvykdymo sudarė 2 012 742,35 Lt. Kadangi S. S. prievolių pagal kreditavimo sutartį neįvykdė, ieškovas prašė solidariai minėtą skolą priteisti iš atsakovų J. D. ir J. D. TŪB.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė ieškovui AS „Reverta“ solidariai iš atsakovų J. D. ir J. D. TŪB 1 892 000 Lt kredito, 75 145,98 Lt palūkanų, 45 596,37 Lt delspinigių, 24 127,42 Lt žyminio mokesčio. Taip pat priteisė iš J. D. ir J. D. TŪB po 52,85 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas sprendime nurodė, kad ieškinį pareiškęs AB PAREX BANKAS nuo 2010 m. liepos 31 d. perleido reikalavimo teises į banko ir S. S. sudarytą kreditavimo sutartį su visomis užtikrinimo priemonėmis naujajam kreditoriui AS Parex banka Latvijoje, kuris 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimą į AS „Reverta“. Dėl šių aplinkybių pradinį ieškovą AB Parex bankas teismas pakeitė ieškovu AS „Reverta“.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal 2007 m. kovo 29 d. AB PAREX BANKAS ir S. S. sudarytą kreditavimo sutartį suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2007 m. kovo 29 d. laidavimo sutartimis Nr. LS/KSV/169 ir Nr. LS/KSV/169.1, kuriomis atsakovai J. D. ir J. D. TŪB įsipareigojo atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas S. S. laiku ir tinkamai nevykdys visų arba dalies savo prievolių prisiimtų kreditavimo sutartimi. Laidavimo sutartimi taip pat nustatytos sąlygos, kad laiduotojai ir kredito gavėjas atsako bankui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu kredito gavėjo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis, bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjų prievolių užtikrinimo priemones realizuoti. Sutarties galiojimas numatytas nuo sutarties pasirašymo dienos iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo, todėl, teismo teigimu, laidavimo sutarties pagrindu tarp Banko (kreditoriaus) ir laiduotojų susiklostė prievoliniai laidavimo teisiniai santykiai (CK 6.76 str. l d.).
Teismas nurodė, kad ieškovui negavus iš pagrindinio skolininko tinkamo prievolės įvykdymo, jis įgijo teises, numatytas tiek įstatyme (CK 6.6. str. 4-5 d.), tiek ir laidavimo sutartyse, t.y. teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek skolininkas ir laiduotojai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Bendraskoliai yra įsipareigoję atsakyti pagal prievolę kreditoriui iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovai turi pareigą atsakyti pagal ieškinį.
Atsakovų argumentus, kuriais jie grindė prašymą sumažinti ieškovo prašomus priteisti delspinigius, teismas pripažino nepagrįstais ir juos atmetė, pažymėjęs, kad šalys turi teisę iš anksto susitarti dėl netesybų dydžio, o tai reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi nustatytos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos, tačiau negali būti mažinamos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės nevykdymo ar netinkamo įvykdymo. Įvertinęs išduoto ir negrąžinto kredito sumos dydį, priskaičiuotų bet nesumokėtų palūkanų sumą, laikotarpį nuo kredito sutarties pasirašymo iki jos nutraukimo ir atitinkamai ieškinio pareiškimo, teismas nustatė, kad ieškovas prašė priteisti tik apie 10 procentų visos priskaičiuotinos delspinigių sumos, todėl sprendė, kad prašoma priteisti delspinigių suma nėra neprotingai didelė, atitinka teisingumo ir protingumo principus.
Teismas atmetė atsakovų motyvus, kad ieškovas pažeidė kredito sutarties nuostatas, nustatančias minimalią įkeičiamo turto vertę, bei Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą pareigą įsitikinti kliento mokumu ir galimybėmis grąžinti kreditą, pažymėjęs, kad šalys sandorį sudaro sutarčių laisvės principu, pasirašydamos sutartį prisiima tam tikrus įsipareigojimus, kuriuos turi vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju ne tik abi sandorio šalys, bet ir asmenys, užtikrinę prievolės įvykdymą pasirašomomis laidavimo sutartimis, privalėjo apdairiai, rūpestingai ir atsakingai įsivertinti savo teises ir prisiimamas pareigas. Ieškovas kredito sutartimi kreditą suteikė kliento veiklai ir gyvenamojo namo statybos darbų užbaigimui bei įrengimui, kreditas turėjo būti grąžintas termino pabaigoje, o prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu ir dviejų asmenų laidavimu. Teismo teigimu, byloje nebuvo paneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, kad bankas vertino ne tik pagrindinio skolininko deklaruotas metines pajamas, bet ir laiduotojų finansines galimybes ir mokumą, kai kredito suteikimo metu J. D. TŪB buvo sudariusi 10 metų nuomos sutartį, pagal kurią mėnesio pajamos sudarė 50 000 Lt. S. S. pajamos mokėti pagal kredito sutartį nustatytas palūkanas buvo pakankamos, o kreditas turėjo būti grąžintas, pastačius namą ir gavus pajamas iš jo pardavimo. Teismas padarė išvadą, kad bankas, skolindamas pinigus klientui, tinkamai įvertino prisiimamą verslo riziką, įsitikino, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl kreditą bankas išdavė nepažeisdamas nustatyto nekilnojamojo turto vertės ir kredito santykio ir nėra pagrindo išvadai, kad ieškovo veiksmuose yra kaltės elementas ir nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybės ar jį visiškai atleisti nuo atsakomybės (CK 6.259 str.).
Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nurodė, kad atsakovai privalo atsakyti pagal prisiimtą prievolę, todėl ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 1 892 000 Lt išduoto ir negrąžinto kredito. Teismas pažymėjo, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų ar sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.261 str.). Šios palūkanos turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi. Todėl, teismas, ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 75 145,98 Lt palūkanų. Teismas taip pat nurodė, kad skolininkui praleidus prievolės įvykdymo terminą, jis privalo sumokėti kreditoriui sutartimi nustatytas netesybas (CK 6.71 str.), todėl ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 45 596,37 Lt delspinigių. Taip pat teismas pažymėjo, jog vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas privalo mokėti įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė J. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepažeidė pareigos tinkamai įvertinti skolininko S. S. mokumą. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sutarties sudarymo dieną kredito gavėjo turimi įsipareigojimai tretiesiems asmenims tris kartus viršijo jo mėnesio gaunamas pajamas. Atsižvelgiant į tai, 2 000 000 Lt dydžio kredito skolininkui S. S. suteikimas negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu profesionalo - kredito įstaigos - elgesiu.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino fakto, ar kredito grąžinimo terminas - po vienerių metų, atsižvelgiant į kredito sumą (2 000 000 Lt) yra pagrįstas. Apeliantės įsitikinimu, sutarties trukmė buvo įvertinta neatidžiai ir nerūpestingai, neįsitikinus, ar po metų kredito sutartis galės būti įvykdyta.
3. Teismas nepagrįstai nesumažino kredito sutartyje nustatyto delspinigių dydžio - teismas turėjo vertinti ne tik dėl prievolės nevykdymo ieškovo patirtų nuostolių dydį, bet ir pačias prievolės vykdymo pažeidimo priežastis. Byloje nustatytos aplinkybės, kad kredito suma turėjo būti grąžinta, įgyvendinus verslo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas ne dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet dėl susiklosčiusių kitų aplinkybių - pasaulinės finansų krizės.
4. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl 75 145,98 Lt dydžio palūkanų priteisimo – minėto dydžio palūkanos yra apskaičiuotos ir už laikotarpį po kredito sutarties nutraukimo, t.y. po 2008 m. spalio 9 d., todėl sutartinių palūkanų priteisimas už laikotarpį po sutarties pasibaigimo negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Apeliaciniu skundu atsakovas J. D. TŪB prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad skolininko S. S. mokumas buvo įvertintas teigiamai, apdairiai ir rūpestingai. Išvadą, kad dėl netinkamo prievolės vykdymo nėra ir paties ieškovo kaltės, netinkamai ir nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus apie S. S. mokumą. Teikiant kreditą, ieškovas turėjo vertinti S. S. finansinę ir ekonominę būklę kaip kliento, neįtraukiant į vertinimo procesą laiduotojų apelianto ir J. D. finansinės ir ekonominės būklės rezultatų.
2. Teismas nepagristai nevertino byloje nustatytų aplinkybių, kad ginčo kredito sutarties sudarymo dieną skolininkas S. S. turėjo didelių įsipareigojimų pagal kitas kredito sutartis, o jo metinės pajamos buvo mažos.
3. Pirmos instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nepažeidė ginčo kredito sutartyje nustatytos prievolės, suteikiant kreditą, laikytis privalomo 70 % suteikto kredito ir įkeisto turto rinkos vertės. Anot apelianto, kreditas buvo suteiktas pažeidžiant ginčo kredito sutarties sąlygas, t.y. 4.2. p.
4. Pagal kredito sutartį, 2 000 000 Lt dydžio kreditas turėjo būti grąžinamas po metų, t. y. 2009 m. kovo 29 d. Ieškovas, būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo ir privalėjo numatyti, kad vienerių metų laikotarpis yra nepakankamas S. S. planuojamam verslo planui įgyvendinti, taip pat turėjo įvertinti visas galimas rizikas, dėl kurių projekto vykdymas galėjo būti sustabdytas ar atidėtas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįsta neišreikalavo įrodymų, kuriais remiantis ieškovas nustatė vienerių metų terminą kredito grąžinimui.
5. Ieškovas, kredito davėjas, savo veiksmais prisidėjo prie faktinės situacijos, kada kredito gavėjas neįvykdė prievolių pagal kredito sutartį, t.y. ieškovas, elgdamasis nepakankamai atidžiai ir rūpestingai esant iki sutartiniams ieškovo ir skolininko santykiams, turėjo įtaką prievolės netinkamo vykdymo nuostolių atsiradimui (LR CK 6.259 str.). Tokiu atveju dalis kaltės tenka kredito davėjui - ieškovui ir būtent mišrios kaltės faktas sudaro pagrindą atleisti skolininką, o taip pat ir atsakovus nuo sutartinės civilinės atsakomybės iš dalies pagal LR CK 6.259 straipsnio 1 dalies taisyklę.
6. Apelianto nuomone, 0,09 procentų delspinigiai yra neproporcingai dideli.
7. Teismas nepagrįstai nevertino prašomų priteisti palūkanų dydžio pagrįstumo - ginčo kredito sutartis nutraukta nuo 2008 m. spalio 9 d., todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja sumokėti palūkanas, apskaičiuotas po ginčo kredito sutarties nutraukimo, t. y už spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. Sutartinės palūkanos, nutraukus ginčo kredito sutartį, negali būti skaičiuojamos ir mokamos.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas AS „Reverta“ prašo juos atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei iš apeliantų priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimą grindė šiais argumentais:
1. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Priešingai, kreditui užtikrinti įkeistas nekilnojamasis turtas, gavėjas įsipareigojo kreditą naudoti nekilnojamojo turto projektui vystyti (o ši veikla 2007 m. buvo itin pelninga), kredito grąžinimas užtikrintas dviejų subjektų laidavimu.
2. Apeliantų teiginiai, kad suteikiant kreditą, turėjo būti vertinama skolininko finansinė ir ekonominė būklė, neįtraukiant į vertinimo procesą laiduotojų finansinės ir ekonominės būklės rezultatų, turėtų būti vertinami kritiškai pirmiausia dėl suteikto Kredito paskirties: 1 000 000 Lt kliento veiklai, t. y. veiklos kredito dalis skiriama J. D. kredito refinansavimui iš AB Hansa banko, 1 000 000 Lt - statybos darbų užbaigimui ir įrengimui įkeisto gyvenamojo namo, kuris nuosavybės teise priklausė J. D. . Būtent dėl šios priežasties kredito grąžinimas buvo užtikrintas apeliantų, kurių finansinė padėtis buvo vertinama in corpore su kredito gavėjo gebėjimu vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, laidavimu.
3. Skirtingai, nei teigia apeliantai, suteiktas kreditas turėjo būti grąžintas ne po metų, o po dviejų, kas, kreditoriaus manymu, yra pakankamas terminas tokio masto projekto įgyvendinimui. Lygiai taip ir apeliantai, įvertinę sutarties sudarymo aplinkybes, laisva valia laidavo už prievolės įvykdymą. Apeliantai nepagrįstai bando kreditoriui perkelti atsakomybę dėl gauto kredito grąžinimo problemų, nors būtent jų bei S. S. , kaip verslo subjektų, laisva valia buvo sukurti kreditavimo teisiniai santykiai.
4. Apeliantų menamas banko nerūpestingumas ir neatidumas, kaip pagrindas kaltei konstatuoti, galėtų atsirasti tik tuo atveju, kai tarp kreditoriaus veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuotų priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas atidumas ir rūpestingumas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kreditoriaus veiksmai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir kad yra priežastinis ryšys tarp jo veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolę.
5. Teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymus sumažinti delspinigių dydį. Apeliantai, laisva valia pasirašydami laidavimo sutartis, patvirtino, jog visos kreditavimo sutarties sąlygos jiems yra žinomos. Sutarties nuostata dėl delspinigių yra aiškiai ir suprantamai suformuluota, todėl akivaizdu, kad apeliantai žinojo sutartyje nustatytus delspinigių dydžius ir galėjo numatyti sutarties neįvykdymo teisinius padarinius. Ginčijamu teismo sprendimu yra priteista tik apie 10 procentų visos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi pagal pagrindinę prievolę iš kredito gavėjo priteistos delspinigių sumos, todėl priešingai, nei teigia apeliantai, priteista delspinigių suma nėra didelė, ji atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
6. Teismas pagrįstai patenkino ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo: vadovaujantis kreditavimo sutarties 2.1.4-2.1.6 p. nuostatomis, kredito gavėjas už naudojimąsi suteiktu kreditu įsipareigojo mokėti palūkanas, t. y. 6 mėnesių VILIBOR plius 1,2 procento sutartinių metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos. Kredito sutarties 5.1 p. šalių sulygta jog „palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo dienos“. Palūkanų mokėjimas nėra skolininko civilinė atsakomybė už prievolės netinkamą vykdymą arba nevykdymą. Mokėti palūkanas kredito gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi kreditu, t. y. kredito gavėjas gavo pinigus iš kredito davėjo ir už tą laikotarpį, kurį jis naudojasi gautais pinigais, įsipareigojo mokėti palūkanas. Pagal laidavimo sutarties 3.2. p., laiduotojas kreditoriui atsako tiek pat, kaip ir kredito gavėjas.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliaciniai skundai netenkintini. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovų J. D. ir J. D. TŪB, laidavimo sutartimis prisiėmusių prievolę solidariai atsakyti už pagrindinio skolininko S. S. prievoles, kilusias iš pastarojo ir AB PAREX BANKO sudarytos kreditavimo sutarties, prievolės patenkinti ieškovo reikalavimus, kilusius iš minėtos sutarties, skolininkui S. S. šių prievolių tinkamai neįvykdžius.
Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys patenkintas - ieškovui AS „Reverta“ solidariai iš atsakovų J. D. ir J. D. TŪB priteista 1 892 000 Lt kredito, 75 145,98 Lt palūkanų, 45 596,37 Lt delspinigių bei 24 127,42 Lt žyminio mokesčio, atsakovai J. D. ir J. D. TŪB savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad suteikdamas kreditą S. S., ieškovas turėjo vertinti pastarojo finansinę ir ekonominę būklę kaip kliento, neįtraukdamas į vertinimo procesą laiduotojų (apeliantų) finansinės ir ekonominės būklės rezultatų. Apeliantų teigimu, banko, kaip kredito įstaigos, elgesys, sudarant kreditavimo sutartį, buvo neatidus bei nerūpestingas, kreditas buvo suteiktas, pažeidžiant kredito sutarties sąlygas, t. y. šios sutartis 4.2. punktą.
Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas - tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tas taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalies nuostatą, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.). Priešingai, tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. kovo 29 d. tarp ieškovo ir S. S. buvo sudaryta kreditavimo sutartis Nr. KSV/169, pagal kurią S. S. buvo suteiktas 2 000 000 Lt kreditas: 1 000 000 Lt kliento veiklos kredito dalis buvo skiriama J. D. kredito refinansavimui iš AB banko Hansabankas pagal 2006 m. rugpjūčio 24 d. kredito sutartį Nr. 06-061627-FA, ir 1 000 000 Lt – gyvenamojo namo, esančio Nemenčinės pl. 186A, Vilniuje ir nuosavybės teise priklausančio J. D. , statybos darbų užbaigimui ir įrengimui (4-16, 191-192 b. l., 1 tomas). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad patys apeliantai buvo ir yra susiję gaunamu kreditavimu ir būtent dėl to minėto kredito grąžinimą užtikrino 2007 m. kovo 29 d. laidavimo sutartimis Nr. LS/KSV/169 ir Nr. LS/KSV/169.1, kuriomis įsipareigojo atsakyti ieškovui visu jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas S. S. laiku ir tinkamai nevykdys visų arba dalies savo prievolių prisiimtų kreditavimo sutartimi (17-19, 20-22 b. l., 1 tomas).
Atsižvelgiant į suteikto kredito paskirtį, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepažeidė pareigos tinkamai įvertinti skolininko S. S. mokumą. Byloje duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad bankas, išduodamas kreditą, būtų pažeidęs banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog bylos duomenys patvirtina, kad kreditui užtikrinti yra įkeistas nekilnojamasis turtas, kreditą gavėjas įsipareigojo naudoti nekilnojamojo turto projektui vystyti, kredito grąžinimas užtikrintas dviejų subjektų laidavimu (6-7 b. l., 1 tomas).
Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog pagal ginčo kredito sutartį, 2 000 000 Lt dydžio kreditas turėjo būti grąžinamas po vienerių metų, t.y. 2009 m. kovo 29 d.
Su tokiu apeliantų argumentu sutikti nėra pagrindo.
Kaip minėta, kreditavimo sutartis Nr. KSV/169 tarp 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovo AB PAREX BANKO ir S. S. buvo sudaryta 2007 m. kovo 29 d. (4 b. l., 1 t.). Minėtos sutarties specialiosios dalies 2.1.3. punkte kredito grąžinimo sąlygose buvo nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas – 2009 m. kovo 29 d. (5 b. l., 1 tomas), t. y. kreditas turėjo būti grąžintas po dviejų metų nuo kreditavimo sutarties sudarymo. Tą pačią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis minėtos kredito sutarties priedas Nr. 1 (16 b. l., 1 tomas) bei laidavimo sutartys Nr. LS/KSV/169, Nr. LS/KSV/169.1 (17, 20 b. l., 1 tomas) .
Pasak apelianto J. D. TŪB, ieškovas, kaip kredito davėjas, savo veiksmais prisidėjo prie faktinės situacijos, kada kredito gavėjas neįvykdė prievolių pagal kredito sutartį, t.y. ieškovas, elgdamasis nepakankamai atidžiai ir rūpestingai esant iki sutartiniams jo ir skolininko santykiams, turėjo įtaką nuostolių dėl prievolės netinkamo vykdymo atsiradimui ir todėl dalis kaltės tenka kredito davėjui. (LR CK 6.259 str.) Anot apelianto, būtent mišrios kaltės faktas sudaro pagrindą iš dalies atleisti skolininką, o taip pat ir atsakovus (laiduotojus) nuo sutartinės civilinės atsakomybės pagal LR CK 6.259 straipsnio 1 dalį.
Su tokiais apelianto argumentais sutikti taip pat nėra pagrindo.
Banko ūkinės komercinės veiklos esmę sudaro teikimas finansinių paslaugų, iš kurių pagrindinės yra indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimas, taip pat paskolų teikimas (Bankų įstatymo – (toliau BĮ) 4 str.). Bankų veikla Lietuvos Respublikoje reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (BĮ 1 str. 1 d.). Aiškinant banko prievoles, susijusias su finansinių paslaugų teikimu, įskaitant ir paskolų išdavimą, turi būti vadovaujamasi nuostata, jog bankas veikia su itin aukštu atidumo ir rūpestingumo laipsniu. Banko atsakomybė, atsirandanti iš sutarties neįvykdymo, yra sutartinė, ji galima tik esant kaltei. Tai bendras sutarčių teisėje įtvirtintas principas, nes banko sudaromoms sutartims išimčių nenumatyta. Sutartinė atsakomybė yra negalima, jei nustatomos ją pašalinančios aplinkybės. Bankas verčiasi paskolų suteikimu, prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja verslo subjektą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas atitinka BĮ išdėstytus bankinės veiklos principus, teismų formuojamas bankų praktikos vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1345/200; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/200; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2002).
Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi tokia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007). Apeliantų minimas banko nerūpestingumas ir neatidumas, kaip pagrindas banko kaltei konstatuoti, galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei tarp jo, kaip kreditoriaus, veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuotų priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iš kreditavimo sutarties turinio matyti, kad suteikiant skolininkui S. S. kreditą, buvo nustatytas kredito grąžinimo metodas – termino pabaigoje (5 b. l., 1 tomas). Byloje esantis priedas Nr. 1 prie 2007 m. kovo 29 kreditavimo sutarties Nr. KSV/169 kredito grąžinimo grafikas taip pat patvirtina, jog šalys sutarė, kad kredito gavėjai 2 000 000 Lt kredito sumą grąžins bankui iki 2009 m. kovo 29 d., o pagal minėtą kredito grąžinimo grafiką skolininkas S. S. bankui įsipareigojo kas mėnesį mokėti tik palūkanas (16 b. l., 1 tomas). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad yra priežastinis ryšys tarp ieškovo veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolę – bankas skolininkui buvo sudaręs palankias sąlygas vykdyti prisiimtą prievolę, kreditas buvo suteiktas, nepažeidus esminių kreditavimo sutarties sąlygų, o ir kaip savo apeliaciniame skunde teigia pati J. D. , verslo projektas nebuvo įgyvendintas ne dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet dėl susiklosčiusių kitų aplinkybių - pasaulinės finansų krizės (2 b. l., 3 tomas).
Pagal CK 6.64 straipsnio nuostatą, kreditorius gali būti pripažintas pažeidusiu prievolę tik tais atvejais, kai jis nepakankamai bendradarbiauja su skolininku, varžo skolininko veiksmus, nevykdo savo pareigų skolininkui ir taip trukdo jam tinkamai vykdyti įsipareigojimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus kaltė dėl šalių prievolių pagal sutartį nevykdymo ar netinkamo vykdymo nėra ribojama įstatyme numatytais konkrečiais atvejais. CK 6.64 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dispozityvi teisės norma, nes čia nėra pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai ir kreditorius gali būti pripažintas kaltu dėl prievolės pažeidimo. Skolininkas gali būti atleistas nuo atsakomybės arba jo atsakomybė dėl prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo gali būti sumažinta ne tik tais atvejais, kai kreditorius nepakankamai bendradarbiauja su skolininku, vykdant prievoles, arba kreditorius nevykdo savo pareigų skolininkui, bet ir dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 str. 1 d. 1 p. nuostata). Tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovo veiksmuose yra kaltės elementas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 6.259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo mažinti skolininko atsakomybės ar jį nuo atsakomybės visiškai atleisti.
Savo procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde, atsakovas J. D. TŪB akcentuoja, kad ieškovas pažeidė ginčo kredito sutartyje nustatytą prievolę suteikiant kreditą, laikytis privalomo 70 procentų suteikto kredito ir įkeisto turto rinkos vertės santykio.
Pažymėtina, kad 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartyje iš tiesų buvo nustatyta, jog bendra kredito gavėjų paimta ir negrąžinta kredito suma visu sutarties galiojimo laikotarpiu negali viršyti kredito ir bankui įkeisto nekilnojamojo turto rinkos vertės santykio, t.y. 70 procentų (sutarties 4.1 p., 5 b. l., 1 tomas). Kredito sutarties nuostatos patvirtina, jog kreditas buvo išduotas atitinkamomis dalimis, kredito sutarties sudarymo metu buvo įkeičiamas nekilnojamasis turtas, esantis Nemenčinės pl. 186A, Vilniuje, kurio vertė pagal 2007 m. sausio 24 d. vertinimą buvo 1 700 000 Lt (147 b. l., 1 tomas), o vienu kartu buvo suteiktas 1 000 000 Lt kreditas. Kaip minėta, kredito dalis buvo išduota nebaigto statyti dvibučio namo statybos darbų užbaigimui (5 b. l., 1 tomas), namas buvo statomas, jo vertė atitinkamai didėjo. Pagal 2007 m. gegužės 2 d. vertinimą turto vertė jau buvo 1 900 000 Lt (182 b. l., 1 tomas), pagal 2007 m. rugpjūčio 7 d. vertinimą – 2 400 000 Lt (183 b. l., 1 tomas), pagal 2008 m. sausio 4 d. vertinimą - bendra dviejų suformuotų butų ir žemės sklypo vertė jau buvo 2 600 000 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog esant tokioms faktinėms aplinkybėms nuostata dėl išduotos paskolos ir įkeisto turto vertės santykio nebuvo pažeista.
Ginčydami kredito sutartyje nustatytos 0,09 procentų delspinigių normos pagrįstumą, apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai nesumažino kredito sutartyje nustatyto delspinigių dydžio. Anot apeliantų, teismas turėjo vertinti ne tik dėl prievolės nevykdymo ieškovo patirtų nuostolių dydį, bet ir pačias prievolės vykdymo pažeidimo priežastis - kredito suma turėjo būti grąžinta ieškovui įgyvendinus verslo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas ne dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet dėl susiklosčiusių kitų aplinkybių, t.y. dėl pasaulinės finansų krizės.
Su tokiais apeliantų teiginiais sutikti taip pat nėra pagrindo.
Savo sutartines prievoles kiekvienas asmuo privalo vykdyti tinkamai ir laiku. Už sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 str.). Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatą, netesybos įskaitomos į nuostolius. Tai reiškia, kad netesybos atlieka ne baudinę, o kompensuojamąją funkciją, jomis siekiama atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Taip netesybų ir nuostolių santykis (kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų) aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Teisėjų kolegija pažymi, jog netesybos negali būti priemonė vienai iš šalių piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3.1. punkto nuostata dėl delspinigių dydžio yra suformuluota aiškiai ir suprantamai – delspinigių dydis 0,09 procentų (5 b. l., 1 tomas). Kadangi sutartimi nustatytos netesybos yra skirtos nuostoliams atlyginti, todėl jos yra ir civilinės atsakomybės forma. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas, kaip civilinę atsakomybę, turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. Šis straipsnis kartu su CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi taikytinas mažinant sutartimi nustatytų netesybų dydį ir nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą. Pakeista sutartis ar jos sąlyga turi atitikti sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).
Teismas nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju netesybų dydis nustatytas šalių valia, šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai, pasirašę laidavimo sutartis, žinojo ir apie kreditavimo sutartyje nustatytus delspinigių dydžius. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad netesybos atsirado iš sutartinių santykių, ir šių santykių pobūdį - abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirtį verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas.
Apeliantai taip pat kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydami, kad teismas nepagrįstai nevertino prašomų priteisti palūkanų dydžio pagrįstumo. Anot apeliantų, ginčo kredito sutartis nutraukta nuo 2008 m. spalio 9 d., todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja sumokėti palūkanas, apskaičiuotas po kredito sutarties nutraukimo, t. y. už spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius. Pasak apeliantų, sutartinės palūkanos, nutraukus ginčo kredito sutartį, negali būti skaičiuojamos ir mokamos.
Nagrinėjamu atveju, vadovaujantis kreditavimo sutarties 2.1.4-2.1.6 punktų nuostatomis, kredito gavėjas už naudojimąsi suteiktu kreditu įsipareigojo mokėti palūkanas, t. y. 6 mėnesių VILIBOR ir 1,2 procentų sutartines metines palūkanas nuo negrąžintos skolos (5 b. l., 1 tomas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.1 punkte šalių sulygta jog „palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo dienos“ (10 b. l., 1 tomas). Palūkanų mokėjimas nėra skolininko civilinė atsakomybė už prievolės netinkamą vykdymą arba nevykdymą. Mokėti palūkanas kredito gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi kreditu, t. y. kredito gavėjas gavo pinigus iš kredito davėjo ir už tą laikotarpį, kurį jis naudojasi gautais pinigais, įsipareigojo mokėti palūkanas – kaip minėta, iki viso kredito grąžinimo dienos. Vadovaujantis laidavimo sutarčių 3.2. punktų nuostatomis, laiduotojas kreditoriui atsako tiek pat kaip ir kredito gavėjas – už kredito grąžinimą, už palūkanų bei netesybų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą. (18, 21 b. l., 1 tomas).
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį, pareikštą solidariai pagal prievolę atsakingiems laiduotojams atsakovams J. D. ir J. D. TŪB dėl 1 892 000 Lt kredito, 75 145,98 Lt palūkanų, 45 596,37 Lt delspinigių bei 24 127,42 Lt žyminio mokesčio priteisimo patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė išlaidų dydį patvirtinančių dokumentų - todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Gintaras Pečiulis
Donatas Šernas