Administracinė byla Nr. eA-3381-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02942-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.3; 8.6.3; 8.6.4 

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00676 Nr. (15/5-3)44U-2346 Nr. (15/5-3)1U-74 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti jam leidimą laikinai gyventi, panaikinta išduota daugkartinė nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini), jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pasibaigus probacijos terminui, uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmąją pastraipą trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Be to, pareiškėjas prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad turi teisėtą pagrindą būti Lietuvos Respublikoje, nes nuo 2018 m. birželio 4 d. jis yra įtrauktas į probuojamų asmenų registrą Vilniaus apskrities probacijos tarnybos Vilniaus probacijos skyriuje. Pareiškėjas tokiu atveju turi teisę prašyti išduoti nacionalinę daugkartinę vizą D, nes tam būtų teisėtas pagrindas (užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl kurios nors iš šių priežasčių: asmeninės priežasties, kurios užsienietis negalėjo numatyti). Taip pat taikytinas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 4 straipsnio 1–3 dalyje įtvirtintas taisykles, nes negavo informacijos iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), todėl neturėjo teisės vertinti pareiškėjo grėsmės visuomenei. Taigi nebuvo jokio teisėto pagrindo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, atsakovas pažeidė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, nes viršijo savo įgaliojimus ir be teisėto pagrindo įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos. Šioje Sprendimo dalyje atsakovas visiškai nemotyvavo, kokiu pagrindu tokie apribojimai yra proporcingi, kaip galimai tai pasieks numatytus tikslus, bei nenurodė būdų, kaip įmanoma pareiškėjui išvis išvykti iš Lietuvos, todėl tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai buvo neadekvatūs.

4.       Pareiškėjas akcentavo, kad pagal SIS II reglamento 21 straipsnį, prieš pateikdama perspėjimą, valstybė narė nustato, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS II. Taigi, perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Migracijos departamentui nusprendus tai padaryti, tai savaime suponuoja būtinybę pagrįsti (motyvuoti) tokios priemonės taikymą. Atsakovas sprendimą įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą priėmė įvertinęs tai, kad užsienietis įpareigotas išvykti iš Lietuvos, tačiau, kaip matyti iš faktinės situacijos, pareiškėjas negali iš Lietuvos išvykti, nes iki 2020 metų taikomi probacijos apribojimai, taip pat jis studijuoja. Pareiškėjas pažymėjo, kad jokiais būdais nekelia grėsmės Lietuvos saugumui, taip pat nekelia ir nelegalios migracijos grėsmės, tai patvirtina ir jam taikomos alternatyvios sulaikymo priemonės, nes kitu atveju, jei keltų grėsmę ar būtų pavojingas, net nebūtų svarstoma galimybė jam leisti laisvai judėti Lietuvoje.

5.       Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Manė, jog atsakovas neišsiaiškino visų reikšmingų aplinkybių, o formaliai priėmė sprendimą.

6.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas nurodė, kad skundžiamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada buvo padaryta įvertinus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ar visuomenei yra reali, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o pareiškėjo siekis atnaujinti studijas negali būti aukščiau visuomenės saugumo. Pažymėjo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. liepos 16 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą Nr. (15/4-4)10K-28235, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei. 2018 m. liepos 24 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento išvadą Nr. 5-S-6939, kurioje konstatuojama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įvykdė du sunkius tyčinius nusikaltimus: įsigijo narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino. Gavęs tokią Policijos departamento išvadą, atsakovas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta pareiga leidimą gyventi užsieniečiui išduoti tik tuo atveju, jei užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

8.       Atsakovas vadovavosi Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 49 punktu, kuris nustato, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kai užsienietis yra pateikęs prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje) nurodytu užsieniečio išsiuntimo pagrindu priimamas kartu su sprendimu neišduoti užsieniečiui leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimdamas sprendimą pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą, atsakovas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1–3 dalimis, o individualaus vertinimo kriterijus ir kriterijų įtaką apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinti Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Tvarka). Migracijos departamentas atsižvelgė į Tvarkos 37 punktą, 38.2 papunktį ir 5 punktą.

9.       Atsakovas nurodė, kad taikomos kardomosios priemonės pareiškėjui, dėl kurių jis turi pareigą neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, negali turėti įtakos priimant sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai yra pagrindas išvadai, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas yra įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pasibaigus jam nustatytam probacijos terminui. Atsakovas laikė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes jo įvykdyta nusikalstama veikla buvo organizuota ir neatlikta spontaniškai ar dėl nežinojimo. Nelegaliai gabendamas narkotines, psichotropines ar kitaip psichiką veikiančias medžiagas, pareiškėjas sąmoningai bandė tai nuslėpti nuo kompetentingų institucijų, siekdamas iš to pasipelnyti ar turėti naudą. Pareiškėjo keliama grėsmė reali, t. y. už ją pareiškėjas buvo teistas, pagrįsta faktiškai, t. y. pareiškėjas buvo sulaikytas su draudžiamomis medžiagomis ir kitais įkalčiais.

10.       Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju turi būti suformuota teismų praktika tokiems atvejams kaip šis. Pareiškėjas yra nelegalaus asmens statusu iki probacijos termino pabaigos, šiuo metu mokosi. Jeigu dėl probacijos pareiškėjas negali išvykti, turi būti sprendžiama, kokiu būdu pareiškėjas teisėtai gali būti Lietuvoje. Mano, kad gali būti išduota viza D, nes pareiškėjas priverstinai turi būti Lietuvoje.

11.       Teismo posėdyje atsakovo atstovė paaiškino, kad Migracijos departamentas veikia savo kompetencijos ribose. Leidimas neišduotas dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Pagrindo išduoti vizą ar leidimą nėra, nes tokio teisinio pagrindo – probacija – nėra.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagristą.

13.       Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 5 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina studijuoti Europos humanitariniame universitete, t. y. pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., t. y. prašymo pateikimo metu) 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas pateikė Europos humanitarinio universiteto 2018 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 78/1-245 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo Europos humanitarinio universiteto studentui“ (b. l. 61), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 1 d. grįžo mokytis į nuolatinių vientisųjų teisės studijų programos „Tarptautinė teisė ir Europos Sąjungos teisė“ trečiąjį kursą ir numatoma studijų pabaigos data yra 2020 m. rugpjūčio 31 d. Ginčo dėl šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nėra. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė ginčijamą Sprendimą.

14.       Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo, vadovavosi Įstatymo 26 straipsnyje išdėstytomis leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sąlygomis ir patikrino, ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti neišduotas. Spręsdamas, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai, atsakovas kreipėsi į Policijos departamentą pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. 2018 m. liepos 24 d. Policijos departamentas pateikė išvadą Nr. 5-S-6939 „Dėl M. S.‘o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (b. l. 85–86). Joje nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Taigi teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovo 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas yra neteisėtas, nes nebuvo kreiptasi į Policijos departamentą, kaip prieštaraujančius byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas, vadovaudamasis byloje pateiktais įrodymais, nustatė, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra buvo tinkamai įgyvendinta. Migracijos departamentas kreipėsi į Policijos departamentą, Policijos departamentas atliko M. S. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą ir 2018 m. liepos 24 d. pateikė išvadą.

15.       Dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad Policijos departamentas, pateikdamas išvadą, vadovavosi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Duomenų tvarkos aprašas) 12 punktu. Nagrinėjamoje byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už du tyčinius nusikaltimus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, t. y. įsigijo narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino. Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip sunkūs nusikaltimai, susijusios su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, todėl yra itin pavojingos visuomenei dėl milžiniško žalingo poveikio žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei. Pareiškėjo atlikta veika buvo organizuota, neatlikta spontaniškai ar dėl nežinojimo.

16.       Teismas pritarė tokiam pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimui. Pažymėjo, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į niokojantį narkotinių medžiagų poveikį žmonių gyvenimui valstybės institucijos pagrįstai griežtai vertina veiką, kai asmenys aktyviais veiksmais prisideda prie narkotinių medžiagų platinimo (1999 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Baghli prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 34374/97).

17.       Dėl pareiškėjo argumento, kad jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, nes jam taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, o ne laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teismas nuosprendžiu skirdamas bausmę vadovavosi BK 75 straipsniu, kuris nepanaikina paskirtos bausmės, nekeičia padarytos nusikalstamos veikos vertinimo, o tik leidžia atidėti bausmės vykdymą, jei teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu teismas nevertino pareiškėjo veikos Įstatyme vartojamos sąvokos „grėsmė viešajai tvarkai ar visuomenei“ prasme, o šį vertinimą atliko Policijos departamentas, kas atitinka teisės aktų nuostatas.

18.       Teismas vertino, kad Sprendime buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės, jos buvo tinkamai įvertintos Įstatymo 35 straipsnio 1 punkto bei Tvarkos aprašo 12 punkto nuostatų kontekste. Todėl, anot teismo, skundžiamo Sprendimo dalies, kuria atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nėra teisinio pagrindo panaikinti.

19.       Dėl pareiškėjui taikomos probacijos teismas pažymėjo, kad 2018 m. birželio 4 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į probuojamų asmenų registrą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. nuosprendžiu bausmės vykdymas jam atidėtas 3 metams. Migracijos departamentas šią aplinkybę nustatė, nurodė skundžiamame Sprendime (b. l. 6), ją įvertino. Teismas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 12 straipsnį, pareiškėjas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu teismo sprendimu privalo vykdyti jam paskirtas pareigas bei laikytis jam nustatytų apribojimų. Migracijos departamentas atsižvelgė į šią aplinkybę ir Sprendime nurodė, kad pareiškėjas turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pasibaigus probacijos terminui. Taigi teismas nenustatė, kad valstybės institucijų sprendimai būtų prieštaringi, atvirkščiai – jie aiškūs ir motyvuoti.

20.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5308-552/2018, 2018 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-853-858/2018), išanalizavęs atsakovo Sprendimą, teisės aktų pažeidimų nenustatė.

21.       Teismas pažymėjo, kad nepagrįsti pareiškėjo skunde išsakyti teiginiai ir dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nepagrįstumo ir Migracijos departamento kompetencijos viršijimo. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 5 dalimis ir pažymėjo, kad Migracijos departamentas turėjo įstatymo jam suteikiamą teisę ir veikė savo kompetencijos ribose.

22.       Vadovaudamasis Tvarkos 37, 38 punktais, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, aptartas Įstatymo ir Tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas (3 metai) yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Pareiškėjas yra nuteistas už du sunkius nusikaltimus, vienas iš kurių yra susijęs su narkotinių medžiagų platinimu. Taigi teismas vertino, kad Sprendimo dalis dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra teisėta ir jos naikinti nėra pagrindo.

23.       Dėl perspėjimo įvedimo į SIS II teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 7 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Sąrašo taisyklės), 11¹ punktu, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymėjo, kad dėl perspėjimo įvedimo į SIS II Migracijos departamento veiksmai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

24.       Teismas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame Sprendime plačiai ir išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos pareiškėjui, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė, kodėl pareiškėjui taikytina konkreti teisės norma. Tai, kad pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, nedaro Sprendimo nemotyvuotu ar formaliu. Atsakovas išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir pareiškėjo kreipimosi tikslą (studijos Europos humanitariniame universitete), kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo vertinimo Įstatymo 35 straipsnio prasme, gavo Policijos departamento išvadą, išsiaiškino aplinkybes dėl pareiškėjo įrašymo į probuojamų asmenų sąrašą, priėmė sprendimą dėl pareiškėjo prašymo, jį motyvavo ir išsamiai išdėstė pareiškėjui pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą ir skundo argumentus, nenustatė, kad atsakovo Sprendimas neatitiktų VAĮ 8 straipsnio reikalavimų ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

25.       Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, taigi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

26.       Pareiškėjas M. S. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kėlė klausimą dėl teisėto buvimo Lietuvoje pagrindo, tačiau pirmosios instancijos teismas to nenagrinėjo. Pareiškėjas po Sprendimo priėmimo tapo nelegaliai Lietuvoje esančiu asmeniu, nors yra įpareigotas būti Lietuvoje iki 2020 m. birželio 12 d. (įtrauktas į probuojamų asmenų registrą Vilniaus apskrities probacijos tarnybos Vilniaus probacijos skyriuje). Pareiškėjas mano, jog jam turėjo būti išduota nacionalinė daugkartinė viza D, nes jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Pareiškėjo vertinimu, jam taip pat taikytinas įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas.

28.       Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, viršijo savo įgaliojimus, nes be teisėto pagrindo įpareigojo pareiškėją išvykti iš Lietuvos ir uždraudė atvykti į Lietuvą trejus metus. Atsakovas nemotyvavo, kokiu pagrindu tokie apribojimai yra proporcingi, kaip galimai tai pasieks numatytus tikslus, bei nenurodė, kaip išvis įmanoma pareiškėjui išvykti iš Lietuvos, todėl akivaizdu, kad apribojimai yra neadekvatūs. Pareiškėjas akcentuoja, kad perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Migracijos departamentui nusprendus tai padaryti, kas savaime suponuoja būtinybę pagrįsti (motyvuoti) tokios priemonės taikymą. Sprendimas įvesti perspėjimą priimtas įvertinus tai, kad pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos, tačiau pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos, nes iki 2020 metų jam taikomi probacijos apribojimai, taip pat jis studijuoja ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neturi galiojančio dokumento. Pareiškėjas pabrėžia, kad tai, jog jis nekelia grėsmės Lietuvos saugumui ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, patvirtina jam taikomos alternatyvios sulaikymo priemonės.

29.       Pareiškėjo vertinimu, atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

30.       Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

31.       Atsiliepime atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, išsiuntė Policijos departamentui paklausimą ir gavo išvadą, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga tai buvo pagrindas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Atsakovo vertinimu, taikomos kardomosios priemonės užsieniečiui, dėl kurių jis turi pareigą neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, negali turėti įtakos priimant sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai gali kilti grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus jam nustatytam probacijos terminui, todėl Sprendimas pareiškėjo pareigai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų įtakos neturi.

32.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ar visuomenei yra reali ir akivaizdi, pagrįsta nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, nes pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos susijusios su narkotinėmis medžiagomis, kurios yra laikomos padidinto pavojaus objektais, yra itin pavojingos visuomenei. Pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo organizuotos ir neatliktos spontaniškai ar dėl nežinojimo. Be to, Migracijos departamentas vadovavosi ne tik Policijos departamento išvadomis, bet įvertino ir pareiškėjo padarytų nusikaltimų pobūdį, mastą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl termino atsiliepimui pateikti

33.       Teisėjų kolegijos vertinimu, terminas atsiliepimui pateikti yra atnaujintinas, kadangi tai tik padės visapusiškam bylos išnagrinėjimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str.; 139 str.).

Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi

34. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.).

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo padaryta teisei priešinga veika (žr. šio baigiamojo akto 7 p.) yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laiku atsiradusi galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja tiek laiko, tiek ir įrodymų pakankamumo požiūriu, yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu ir nagrinėjamu atveju buvo proporcinga priemonė siekiant užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Ginčijama Migracijos departamento sprendimo dalis atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. tuo pagrindu, kad jis (apeliantas) gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, pripažintina pagrįsta ir paliktina nepakeista (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

Dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos

37. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.)

38. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais ir sprendimą dėl vykdymo galimumo šio Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu priima Migracijos departamentas, o juos vykdo Valstybės sienos apsaugos tarnyba arba policija (Įstatymo 127 str. 5 d.).

39. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnis, nustatantis, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas laikytina tokia grėsme. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

40. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Užsieniečio išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Tai, kad baudžiamieji įstatymai nenumato atsakomybės už tam tikrų veiksmų atlikimą, arba nediferencijuoja atsakomybės priklausomai nuo to, kieno atžvilgiu jie buvo atlikti, neužkerta kelio administracinę bylą nagrinėjančiam teismui įvertinus visas reikšmingas aplinkybes pripažinti, jog tokie veiksmai gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Todėl Užsieniečių teisinės padėties įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006).

41. Pasikartotina, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai sudarė pagrindą konstatuoti jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai – jo elgesys netoleruotinas bei buvo nukreiptas, kaip visuotinai žinoma bei neįrodinėtina, į visuomenės narių sveikatos žalojimą (žr. taip pat nutarties 35 p.). Vadinasi, nebuvo ir nėra pagrindo panaikinti ir atsakovo Sprendimo 3 punkto (aplinkybių, nurodytų Įstatymo 128 str. 2 d., nenustatyta) – išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kas, kartu su sprendimu dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi (Sprendimo 1 p.), turėjo ir nulėmė daugkartinės nacionalinės vizos panaikinimą (Įstatymo 19 str.).

Dėl uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus

42. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

43. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

44. Užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 str. 8 d.).

45. Tvarka, nustatanti pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžianti šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio, be kita ko, nustato: priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Tvarkos 37 p.). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Tvarkos 38 p.). Tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Tvarkos nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 p.).

46. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į turėtus faktinius duomenis apie pareiškėjo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, aptartas Įstatymo ir Tvarkos nuostatas, neturėjo pagrindo nepriimti sprendimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti, o nustatytas tokios priemonės terminas yra proporcingas veikai, dėl kurios tokia priemonė taikyta. Be kita ko, draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taikomas ne maksimaliam Įstatyme nustatytam terminui.

Dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos

47. Pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 ir 25 straipsnius perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais gali būti įvestas, kai kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Esant perspėjimui pagal 24 straipsnį dėl trečiosios šalies piliečio, kuriam suteikta teisė laisvai judėti Bendrijoje, perspėjimą vykdanti valstybė narė, pasinaudodama savo SIRENE biuru ir laikydamasi SIRENE vadovo nuostatų, tuoj pat kreipiasi į perspėjimą pateikusią valstybę narę, kad būtų galima nedelsiant nuspręsti, kokio veiksmo imtis.

48. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, perspėjimas įvedamas, kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai (šiuo konkrečiu atveju būtent ši aplinkybė), visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo Valstybės narės teritorijoje. Taigi atsižvelgus į kompetentingos institucijos pateiktą informaciją dėl apelianto keliamos grėsmės viešajai tvarkai, ir turint omenyje tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti dėl pirmiau nurodytų pagrindų, kad sprendimas pareiškėjui uždrausti atvykti atitinka SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatytus pagrindus, jo duomenys teisėtai bei pagrįstai teiktini Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai.

Dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo

49. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių.

50. Apeliacinės instancijos teismui nepavyko nustatyti šios nutarties 49 punkte nurodytų aplinkybių. Apeliacija dėl šios normos taikymo yra bendro pobūdžio, todėl visiškai atmestina.

Dėl probacijos

51. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalį įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas ne tik tam asmeniui, kuriam jis priimtas, bet ir visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems asmenims. Nuosprendis turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra privalomas tiek nuteistajam (pareiškėjui), tiek probacijos tarnybai, tiek ir atsakovui, kuris Sprendimo 3 punkte nurodė, jog užsienietį nuspręsta išsiųsti pasibaigus jam nustatytam probacijos terminui.

52. Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas gali būti sustabdytas. Įstatymų leidėjas nėra suteikęs teisės Migracijos departamentui priimti sąlyginio sprendimo. Šiuo atveju Sprendime nurodžius, kad išsiuntimas bus įvykdytas pasibaigus nustatytam probacijos terminui, teisėjų kolegijos vertinimu, iš principo reiškia (atitinka) sprendimo (bendrine prasme) dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymą. Nors juridinės technikos prasme tai (išsiuntimo sustabdymas) atlikta nepakankamai tiksliai, iš Sprendimo turinio bei jo rezoliucinės dalies nekyla abejonių, kad užsieniečio išsiuntimas nebus vykdomas nedelsiant ir yra atidedamas iki pasibaigs probacija. Tokia situacija suponuoja pareiškėjui (apeliantui) lūkestį, kad jis galės teisėtai likti Lietuvos Respublikoje. Tačiau jo padaryta teisei priešinga veika bei priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pritaikius probaciją, negali ir neturi pasitarnauti teisėtam pasilikimui Lietuvos Respublikoje, kai nustatyti ir patvirtinti pagrindai dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Taigi iš esmės Migracijos departamentas, esant pritaikytai probacijai, turėjo vadovautis Įstatymo 127 straipsnio 2 dalis, tai padarė, bet, kaip viena iš valstybės institucijų, teismo nuomone, turi imtis priemonių dėl Įstatymo 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto imperatyvo – išsiuntimo nedelsiant. Vienas iš galimų atsakovo teisinio elgesio variantų – kreiptis į probacijos tarnybą, kad pastaroji kreiptųsi į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo. Priešingu atveju, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje, nors tai ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, manytina, negalėtų būti pripažintas, kaip visiškai neteisėtas.

53. Pažymėtina, kad Probacijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu kitos sąlygos darytų teigiamą įtaką probuojamojo elgesiui ir (ar) padėtų užtikrinti nukentėjusio asmens interesus arba jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų, probacijos tarnybos gali kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo. Probacijos tarnybų teikimu teismas gali pakeisti probuojamajam paskirtas auklėjamojo poveikio priemones, baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir (ar) šio kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytomis pareigomis arba šio kodekso 82 straipsnyje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis (Probacijos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis). Iš esmės panašios nuostatos įstatymų leidėjo nustatytos tiek baudžiamojo, tiek baudžiamojo proceso įstatymuose (Baudžiamojo proceso kodekso 357 straipsnio 8 dalis, 358 straipsnis; Baudžiamojo kodekso 74 straipsnis).

54. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinio skundo argumentas dėl probacijos taip pat yra atmestinas.

Dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio pažeidimo

55. Pareiškėjo skundų teiginiai, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti: ginčijamame Sprendime nurodyti jo atžvilgiu priimto sprendimo tiek faktinis, tiek teisinis pagrindimas, taikytos priemonės yra motyvuotos, nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2014 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-132/2014).

56. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, iš esmės teisingai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau neatsižvelgė į teisinį reguliavimą dėl Sprendimo įvykdymo, dėl ko nurodytoje apimtyje darytini pakeitimai, tokiu būdu apeliacinį skundą tenkinant iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Ramūnas Gadliauskas

                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Arūnas Sutkevičius