Administracinė byla Nr. A-150-146/2015
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00126-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. N., D. L., S. J. ir L. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. N., D. L., S. J. ir L. J. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Krafts foods Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Mondelez Lietuva Production“ dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai R. N., D. L., S. J. ir L. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 5–12, 125–136, 176, 181), prašydami: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir KMS administracija, atsakovas) Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. 547)“ (toliau – ir Raštas Nr. 70-2-2500); 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti žemės sklypą A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose – teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), nustatyti žemės sklypo ribas ir plotą, perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą įstatymų nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises natūra į V. N. turėtą žemę teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjai paaiškino, kad V. N., kuris iki neteisėto nusavinimo Pažaislio valsčiuje, Girstupio kaime nuosavybės teise valdė 11,63 ha žemės sklypą, 1991 m. gruodžio 4 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybė teise į šią žemę, kuri šiuo metu yra Kauno miesto teritorijoje. V. N. 2004 m. rugsėjo 24 d. mirė. Pareiškėjai yra jo įpėdiniai. V. N. buvusios žemėvaldos vietoje natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,0811 ha (duomenys neskelbtini) (Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 26 d. sprendimas Nr.7167). Pareiškėjai nurodė, kad jiems paduodant skundą teismui pagal V. N. 1991 m. gruodžio 4 d. prašymą liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,9697 ha žemės.
Pareiškėjai teigė, kad pagal valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir NTRDB) 2011 m. vasario 14 d. duomenis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), šiuo metu nuosavybės teise priklausantis valstybei, yra V. N. turėtos žemės vietoje. Pagal minėtus NTRDB duomenis šis sklypas nuo 1994 m. lapkričio 22 d. buvo nuomojamas AB „Krafts foods Lietuva“ (nuomos terminas iki 2093 m. lapkričio 7 d.), o 2013 m. rugpjūčio 7 d. susitarimu šio sklypo nuomos teisės perleistos UAB „Mondelez Lietuva Production“. 2011 m. vasario 3 d. pareiškėjai pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai, nurodydami, kad dalis minėto sklypo yra neužimta statiniais, įrenginiais, todėl prašė išspręsti dėl šios sklypo dalies grąžinimo natūra. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. kovo 8 d. rašte Nr. 8SD-761 nurodė, kad turėtos žemės vietoje laisvos žemės pagal savivaldybės 2007 m. liepos 31 d. raštu Nr.40-2-1456 pateiktą informaciją nenustatyta, taip pat informavo pareiškėjus, jog 2011 m. vasario 23 d. raštu Nr.8-SD-570 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu išnagrinėti ir pagal galimybes parengti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą V. N. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje bei apsvarstyti galimybę sumažinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išskirto statiniams eksploatuoti, plotą. KMS administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2004 m. gegužės 19 d., 2007 m. liepos 31 d. ir 2011 m. balandžio 1 d. raštais Nr.40-2-661, Nr.40-2-1456, Nr. 40-2-530 bei NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr.8SD-2239 pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad grąžinti visą iki 1940 m. V. N. turėtą sklypą natūra nėra galimybių, nes turėta teritorija yra miesto pramoniniame rajone, kuriame išsidėsčiusios pramonės ir sandėliavimo įmonės, komercinės teritorijos, gatvių, inžinerinių tinklų, geležinkelių teritorijos, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti sklypai, kurie užimti gamybinės ir komercinės paskirties pastatais ir naudojami pagal įregistruotą paskirtį. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. liepos 12 d. rašte Nr. 1SS-(7.5)-1658 nurodė, kad ginčo žemės sklypas skirtas pastatams, statiniams eksploatuoti, todėl priskirtas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžintinas.
Pareiškėjai akcentavo, kad pretendentas V. N., o po jo mirties įpėdiniai (pareiškėjai) nuosekliai siekia nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turėtoje vietoje. Pareiškėjai, teigė, kad trečiojo suinteresuoto asmens nuomojama ginčo sklypo dalis, neužimta jokiais statiniais, nereikalinga jų eksploatacijai ir yra laisva, joje yra tik pavieniai medžiai. Tai patvirtina pareiškėjų užsakymu IĮ „Vitmeta“ parengtas žemės sklypo (3555 m2 teritorijos tarp (duomenys neskelbtini)) planas, iš kurio matyti, kad sklypo plotas be pastatų yra 0,3555 ha. Šiame plane yra pažymėta laisva (neužstatyta) žemė ir nurodytos koordinatės LKS-94 koordinačių sistemoje. Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2012 m. gruodžio 17 d. protokole užfiksuota, kad 2012 m. lapkričio 26 d. ši teritorija nebuvo užstatyta jokiais kilnojamais ar nekilnojamais statiniais, buvo apželdinta žole, joje augo medžiai (liepos). NŽT Kauno miesto skyrius 2013 m. gruodžio 7 d. pakartotinai kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą A. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės 2013 m. rugsėjo 5 d. atsakyme Nr.70-2-250 į šį raštą nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Pareiškėjai su tuo nesutinka remdamiesi IĮ „Vitmeta“ parengtu žemės sklypo planu ir antstolio faktinių aplinkybių protokolu. Teigia, kad Kauno miesto savivaldybė išnuomotą UAB „Mondelez Lietuva Production“ žemės sklypo dalį (0,3555 ha) nepagrįstai priskiria natūra negrąžinamai žemei. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 3 punktu, pareiškėjai teigė, kad ginčo teritorijai nėra aiškaus, konkretaus, realaus, objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, todėl laisva (neužstatyta) V. N. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusi žemė nepagrįstai priskiriama natūra negrąžinamai žemei ir taip pažeidžiamos pareiškėjų teisės ir teisėti interesai bei jų teisėti lūkesčiai, nepagrįstai apribojama jų teisė į nuosavybę. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, išnuomota neužstatyta žemė nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises. Kauno miesto savivaldybės administracija ginčo teritoriją jos priskirtinumo laisvai (neužstatytai) žemei aspektu analizavo formaliai, nemotyvuotai ir nepagrįstai priskirdama žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), valstybės išperkamai žemei.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 70–76, 155–162) atsakovas paaiškino, kad KMS administracija atliko teisės aktuose nustatytą pareigą dėl laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo ginčo teritorijoje ir teikė išsamius atsakymus NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriui, informuodama, kad laisvos žemės nėra, ne ji užimta trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančių statinių eksploatacijai. Pareiškėjai 2011 m. balandžio 1 d. atsakymo Nr.40-530, kuriame buvo nurodyta, jog laisvos (neužstatytos) žemės V. N. turėtoje žemėje nėra, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, taip pat neskundė ir NŽT 2011 m. liepos 12 d. atsakymo Nr.2-1456, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra skirtas statiniams bei pastatams eksploatuoti ir priskiriamas valstybės išperkamai žemei, todėl natūra negrąžinamas. Kauno miesto savivaldybė 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr.70-2-250 informuodama NŽT Kauno miesto skyrių apie kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra, šiame rašte pateikė išsamią teritorijos, dėl kurios kreipėsi minėta institucija, analizę su schema iš kurių matyti kuo konkrečiai užimta buvusi žemė. Atsakovas teigė, kad ginčo žemės sklypui yra aiškiai išreikštas, konkretus ir pagrįstas visuomenės poreikis, žemė nėra laisva, kadangi bendrame teritorijų planavimo kontekste ji yra būtina nuomojame sklype esantiems trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mondelez Lietuva Production“ priklausantiems statiniams eksploatuoti ir vykdomai veiklai užtikrinti. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis sklypas (duomenys neskelbtini), yra suformuotas ir šiame Registre įregistruotas nekilnojamojo turto objektas. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šiame žemės sklype yra trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mondelez Lietuva Production“ priklausančių 19 administracinės, gamybos, pramonės, sandėliavimo, garažų, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatų, kiti (inžineriniai) statiniai – kiemo statiniai (aikštelės, stoginės, tvoros). Nekilnojamojo turto registro duomenų bei valstybinės žemės sutarties pareiškėjai neginčija. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigė, kad pagal pareiškėjų užsakymu IĮ „Vitmeta“ 2011 m. parengtą planą suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra neįmanoma, kadangi sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas nekilnojamojo turto objektas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kuris naudojamas tame sklype esantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti pagal įregistruotą paskirtį bei užtikrinti juose vykdomą veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 3 punktą valstybė išperka žemę, kuri užimta ne tik statiniais, pastatais ar įrenginiais, bei ir šiems pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais. Negalima sutikti su pareiškėjų teiginiais, esą ginčo teritorijoje ginčo teritorijoje nėra jokių statinių, o auga žolė bei medžiai, todėl tokia žemė laikytina laisva (neužstatyta) žeme. Pagal statybos techninio reglamento STR 2.03.02:2005 Gamybos, pramonės ir sandėliavimo statinių sklypų tvarkymas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr.D1-309 (toliau – ir Reglamentas STR 2.03.02:2005), 11 punktą gamybos, pramonės ir sandėliavimo pastatų bei šių paskirčių inžinerinių statinių sklypas dalijamas į tam tikras pagrindines paskirties zonas, tarp jų numatyta rekreacinės paskirties zona (želdynai, poilsio aikštelės ir pan.). Reglamento STR 2.03.02:2005 101 punkte nustatyta, kad želdiniams skirtų sklypo aikštelių užimamas plotas turi būti ne mažesnis nurodytą Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos apraše. Šio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr.D1-694 (toliau – ir Želdynų normų aprašas) priede nurodyta, kad pramonės įmonių statybos sklypuose želdynų, įskaitant vejas ir gėlynus, plotas nuo viso žemės ploto turiu sudaryti 20 proc. Atsakovas akcentavo, kad prašomas suformuoti grąžinimui natūra žemės plotas sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos žemės sklype (duomenys neskelbtini). Suformavus bei grąžinus ginčo žemės plotą pareiškėjams, žemės sklype liktų tik itin maža dalis želdynų teritorijos ties (duomenys neskelbtini), žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o likusi teritorija yra itin užstatyta įvairiais pastatais, statiniais bei aikštelėmis, kuriose įrengti būtinus želdynus būtų neįmanoma. Atsižvelgdamas į visa tai, atsakovas teigė, kad ginčo žemė šioje teritorijoje reikalinga visuomenės poreikiams bei laikytina užstatyta žeme, o teigti, kad šis sklypas yra nenaudojamas ir nereikalingas, nėra pagrindo. Pareiškėjai savo reikalavimus nepagrįstai grindžia tariamu KMS administracijos vilkinimu atlikti tam tikrus veiksmus. Atsakovo teigimu, KMS administracija NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus prašymus dėl laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo išsprendė savo kompetencijos ribose tinkamai, vadovaudamasi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 1061 punkto nuostatomis, t. y. išanalizavusi ginčo teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), neformavo grąžintino žemės sklypo natūra, atsisakė žymėti kaip laisvą (neužstatytą), nes jis valstybės išperkamas, atlikusi šiuos veiksmus pateikė pareiškėjams motyvuotus atsakymus.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 63–67, 149–152) paaiškino, kad pagal pateiktus archyvinius dokumentus buvęs savininkas V. N. ginčo teritorijoje nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdė žemę. Pareiškėjai pageidauja atkurti natūra nuosavybės teises į žemės sklypo, kuris yra išnuomotas trečiajam suinteresuotam asmeniui ir kuris yra užimtas trečiojo suinteresuoto asmens eksploatuojamais statiniais, atitinkamą dalį. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktą kompetencija nustatyti miesto teritorijos laisvą (neužstatytą) žemę suteikta savivaldybei. Pagal KMS savivaldybės administracijos pateiktus duomenis ginčo sklype (duomenys neskelbtini), yra teisėtai pastatyti bei teisiškai įregistruoti statinio sąvoką atitinkantys nekilnojamieji daiktai, kuriems eksploatuoti yra reikalingas minėtas žemės sklypas, todėl žemė vertinama kaip užstatyta ir yra valstybės išperkama. Atsakovas akcentuoja, kad Nacionalinei žemės tarnybai pagal jai suteiktą kompetenciją gali atsirasti pagrindas priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą tik tada, kai savivaldybės administracija pateikia patvirtintą žemės sklypo planą. Nagrinėjamu atveju KMS savivaldybės administracija tokio plano nėra patvirtinusi, o yra nustačiusi, kad žemė nėra laisva (neužstatyta), todėl šioje situacijoje pareiškėjai nepagrįstai prašo teismo įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises natūra į V. N. turėtą žemę (duomenys neskelbtini).
Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Kraft foods Lietuva“ ir UAB „Mondelez Lietuva Production“ teismo posėdyje ir atsiliepime į skundą (I t., b. l. 105–106, 115–116, 171–174, 182–184) prašė pareiškėjų skundą atmesti. Paaiškino, kad UAB „Mondelez Lietuva Production“ 2013 m. balandžio 29 d. akcijų pasirašymo sutarties pagrindu perėmė iš motininkės kompanijos AB „Kraft foods Lietuva“ visas teises ir pareigas, kylančias iš 1994 m. lapkričio 11 d. valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties Nr.N19/94-0152. Šios sutarties pareiškėjai neginčija. Pareiškėjų pateiktas į bylą IĮ „Vitmeta“ parengtas sklypo planas, kuris nėra teritorijos planavimo dokumentas, bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepaneigia KMS administracijos Rašte Nr.70-2-250, kuriame, kaip ir ankstesniuose raštuose tuo pačiu klausimu, nurodyta, jog ginčo teritorijoje žemė nėra laisva (neužstatyta) ir suformuoti žemės sklypą grąžinimui natūra neįmanoma. Tretieji suinteresuoti asmenys teigė, kad ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį nukreipti pareiškėjų reikalavimai, yra užimtas UAB „Mondelez Lietuva Production“ nuosavybės teise priklausančiais ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotais 19 pastatų bei kitų statinių ir yra reikalingas jų eksploatavimui. Į ginčo žemės sklypą buvo ir šiuo metu yra konkretus ir pagrįstas visuomenės poreikis, nes šis sklypas yra susietas su teisiškai užregistruotais eksploatuojamais pastatais, statiniais ir funkcinę priklausomybę turinčiais įrenginiais, taip pat reikalingas želdynams , atsižvelgus į Kauno miesto bendrojo plano sprendinius, sklypų raudonąsias linijas bei faktinį žemės naudojimą. Sklypas ir jame esantys pastatai neapleisti, prižiūrimi, naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį, todėl ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, jos gražinimas natūra negalimas, nes ginčo sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu (II t., b. l. 48–53) pareiškėjų R. N., D. L., S. J. ir L. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi į teismą, siekdami, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į buvusio savininko V. N. iki nacionalizacijos Girstupio kaime, Pažaislio valsčiuje, Kauno apskrityje valdytos 11,63 ha žemės, esančios iki 1995 m. birželio 1 d. miestui nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, dalį, kuri pareiškėjų pateiktame IĮ „Vitmeta“ parengtame plane (I t., b. l. 103) pažymėta kaip laisva žemė. Ginčo dėl to, kad pareiškėjų nurodytoje vietoje iki nacionalizacijos nuosavybės teise žemę valdė buvęs savininkas V. N., taip pat dėl to, kad V. N. įpėdiniams liko neatkurtos nuosavybės teisės į 3,9697 ha V. N. žemės, nėra. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl to, ar ginčo žemė (duomenys neskelbtini), priskirtina valstybės išperkamai žemei.
Nagrinėdamas bylą teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad žemė yra išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatant atvejus, kai išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymu nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. <...> visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra suformuluotos iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų kylančios sąlygos, kuomet išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) pretendentams gali būti negrąžinama, o išperkama valstybės. Šios sąlygos yra: 1) turtas turi būti būtinas visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti ir jie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra. Atsižvelgiant į šias sąlygas, turėtų būti aiškinamos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos nuostatos, kuomet miestuose esanti žemė, kuri reikalinga visuomenės poreikiams tenkinti, yra išperkama valstybės.
Teismas nustatė, kad pareiškėjų skundas iš esmės yra grindžiamas argumentais, jog trečiojo asmens UAB „Mondelez Lietuva Production“ nuomojamoje iš valstybės 5,2672 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,3555 ha dalyje nėra gamybinių pastatų, nėra įrenginių, ši teritorija yra neužstatyta ir nereikalinga statinių eksploatacijai, be to, šis žemės sklypas nėra būtinas visuomenės poreikiams, t.y. ginčo žemės sklypas yra laisvas ir gali būti suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui. Šioms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjai pateikė į bylą 2012 m. gruodžio 17 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (I t., b. l. 46–52) bei IĮ „Vitmeta“ 2011 m. gegužės 13 d. parengtą planą (I t., b. l. 103). Įvertinęs šiuos pareiškėjų argumentus ir pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog žemės sklypas IĮ „Vitmeta“ parengtame plane yra laisvas ir gali būti suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui.
Iš NTRDB išrašo duomenų bei NŽT sutikimo dėl žemės nuomos teisių ir statinių perleidimo (prijungtos žemės nuomos bylos l. 135–154) teismas nustatė, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Mondelez Lietuva Production“ 25 nuosavybės teise priklausantys statiniai. Teismas vertino, kad pareiškėjų teiginiai, esą 0,3555 ha žemės sklypas IĮ „Vitmeta“ parengtame plane yra laisvas, nepagrįsti, nes šiuo planu bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu daromos išvados, kad jame nėra statinių, tačiau nekalbama apie tai, jog ši sklypo dalis nėra reikalinga žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti, t. y. pareiškėjai nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, valstybė išperka ne tik žemę, kuri užimta pastatais, statiniais ar įrenginiais, bet ir žemę, reikalingą šiems pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punkte imperatyviai nustatyta, kad žymėti žemę kaip laisvą (neužstatytą) yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija. Savivaldybės institucija, žymėdama tam tikras teritorijas kaip laisvas (neužstatytas), skirtas žemės grąžinimui natūra, privalo jas vertinti bendrame teritorijų planavimo kontekste, t. y. ar jos nėra reikalingos jau esamiems statiniams eksploatuoti. Teismas, vertindamas, ar visas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), yra reikalingas jame esantiems pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, atsižvelgė į tai, kad 1961 m. spalio 11 d. Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau – ir Kauno miesto DŽDT VK) sprendimu Nr. 776 buvo nuspręsta skirti K. P. vardo konditerijos fabriko statybai iš miesto fondo apie 7 ha ploto žemės sklypą, nutarus parengti atitinkamus žemės sklypo planavimo dokumentus, o 1972 m. gegužės 10 d. Kauno miesto DŽDT VK sprendimo Nr. 267 1 punktu buvo nuspręsta paimti Kauno konditerijos fabrikui dar 0,55 ha ploto žemės sklypą (žemės nuomos bylos l. 3, 4). 1994 m. lapkričio 11 d. šis žemės sklypas pagal parengtą žemės sklypo planą buvo išnuomotas tuometiniam žemės naudotojui ir statinių savininkui – bendrai Lietuvos–JAV įmonei „Kraft Jacobs Suchard Lietuva“ bei buvo įregistruotas (52672 kv. m) Nekilnojamojo turto registre ir kadastre (žemės nuomos byla, l. 14). Nekilnojamojo turto registro duomenimis dauguma pastatų, kuriuos šiuo metu valdo trečiasis suinteresuotas asmuo, pastatyti 1969–1991 metų laikotarpiu. Atsižvelgdamas į tai, kad buvo išnuomotas 5,2672 ha ploto žemės sklypas, teismas vertino, jog buvo nustatyta, kad būtent tokio dydžio ir tokių ribų žemės sklypas yra būtinas esamiems statiniams eksploatuoti.
Pareiškėjų argumentus, esą ginčo sklype nesant jokių statinių, augant tik žolei ir medžiams, tokia žemė laikytina laisva (neužstatyta), teismas vertino kaip nepagrįstus, nes Reglamento STR 2.03.02:2005 11 punkte numatyta, jog gamybos, pramonės ir sandėliavimo pastatų bei šių paskirčių inžinerinių statinių sklypas dalijamas į tam tikras pagrindines paskirties zonas, iš kurių viena yra rekreacijos (želdynai, poilsio aikštelės ir pan.). To paties Reglamento 101 punkte nustatyta, kad želdiniams skirtų sklypo aikštelių užimamas plotas turi būti ne mažesnis kaip nurodyta Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos apraše. Minėto aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694, priede nurodyta, kad pramonės įmonių statybos sklypuose želdynų, įskaitant vejas ir gėlynus, plotas nuo viso žemės sklypo ploto turi sudaryti 20 proc. Teismas pažymėjo, kad prašomas grąžinti žemės plotas sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos žemės sklype (duomenys neskelbtini), todėl suformavus bei grąžinus ginčo žemes plotą pareiškėjams, žemės sklype liktų itin maža dalis želdynų teritorijos. Atsižvelgdamas į tai, kad likusi teritorija yra itin užstatyta įvairiais pastatais, statiniais bei aikštelėmis, kuriose įrengti būtinus želdynus būtų akivaizdžiai neįmanoma, teismas konstatavo, kad ginčo žemė šioje teritorijoje nelaikytina laisva, o laikytina užstatyta, t.y. būtina esamiems statiniams eksploatuoti.
Teismas taip pat vertino, kad ginčo žemė reikalinga ir visuomenės poreikiams, nes pareiškėjams grąžinus ginčo žemes plotą, likusiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), liktų itin maža dalis želdynų teritorijos, o tai prieštarautų 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241, Želdynų normų aprašo reikalavimams, kurių svarbiausia paskirtis yra siekti užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas, tenkinti visuomenės sveikos gyvensenos poreikius, palaikyti teritorijos ekologinį stabilumą.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas bylos aplinkybes, priėjo prie išvadų, kad žemė, esanti (duomenys neskelbtini), buvo išnuomota tretiesiems suinteresuotiems asmenims kaip naudojamas žemės sklypas, užstatytas nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, t. y. žemės sklypas, reikalingas eksploatuoti pastatams, statiniams ar įrenginiams (Atkūrimo įstatymo 12 str. 3 p.). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat yra reikšmingas sklypo suteikimo bei naudojimo teisėtumas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Todėl nenuginčijus žemės sklypo suteikimo teisėtumo, žemės sklypas negali būti pripažintas laisvu ir negali būti į jį atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant žemės sklypą natūra (LVAT 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-136/2009).
Remdamasis išvardytais motyvais, teismas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500 (I t., b. l. 121–123), kuriuo buvo suteikta informacija apie tai, kad A. N. ir V. N. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės daugiau nenustatyta, pripažino pagrįstu ir teisėtu, todėl nusprendė, kad jį naikinti nėra pagrindo. Kitus pareiškėjų reikalavimus dėl įpareigojimo atsakovus suformuoti žemės sklypą ir atkurti į jį nuosavybės teises teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus ir juos atmetė, pažymėdamas, kad nesant laisvos (neužstatytos) žemės, nėra galimybių į ją atkurti nuosavybės teisių natūra.
III.
Pareiškėjai R. N., D. L., S. J. ir L. J. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 57–62) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismo išvados, esą pareiškėjai neįrodė, jog žemės sklypas IĮ „Vitmeta“ parengtame plane yra laisvas ir gali būti suformuotas nuosavybės teisių atkūrimui, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir yra nepagrįstos. Apeliantai akcentuoja, kad jie pateikė teismui 2012 m. gruodžio 17 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir IĮ „Vitmeta“ parengtą sklypo planą, iš kurio matyti, kad 0,3555 ha žemės sklypo dalis yra ne tik neužstatyta, tačiau ir nereikalinga eksploatacijai, šioje sklypo dalyje auga žolė ir pavieniai medžiai.
2. Teismas, vertindamas, ar visas žemės sklypas yra reikalingas jame esantiems pastatams ir įrenginiams eksploatuoti, nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad 1961 m. spalio 11 d. Kauno miesto DŽDT VK sprendimu Nr. 776 buvo nuspręsta skirti K. P. vardo konditerijos fabriko statybai iš miesto fondo apie 7 ha žemės.
3. Pirmosios instancijos teismo motyvas, esą pareiškėjams negali būti natūra atkurtos nuosavybės teisės į žemę dėl to, jog sklypas yra išnuomotas trečiajam asmeniui, yra nepagrįstas, prieštaraujantis teismų praktikai (LVAT 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-305/2008, 2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007).
4. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 2 punktą, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo sprendime nenurodyta, kokiais įrodymais remdamasis teismas priėjo prie išvadų, kad prašomas grąžinti žemės plotas sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat, kad grąžinus šį plotą pareiškėjams, žemės sklype liktų itin maža dalis želdynų teritorijos. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ne įrodymais, o prielaidomis.
5. Teismas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Mondelez Lietuva Production“ interesą nepagrįstai sutapatino su visos visuomenės poreikiu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti, jie negalėtų būti patenkinti, jeigu turtas būtų sugrąžintas natūra. Konstatavęs, esą ginčo žemės sklypo 0,3555 ha dalis yra būtina visuomenės poreikiams, teismas neištyrė nurodytų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Be to, UAB „Mondelez Lietuva Production“ atstovė patvirtino, jog 0,3555 ha žemės sklypo dalies įmonė nenaudoja savo ūkinei-komercinei veiklai.
6. Neatkuriant nuosavybės teisių į V. N. žemę ginčo vietoje yra pažeidžiami Konstitucijos ginamos jų, V. N. įpėdinių, teisės, nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos (Konstitucijos 23 str.), asmenų lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 str.), teisinės valstybės ir teisingumo principai (Konstitucijos preambulė).
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo atsiliepimas (II t., b. l. 73–78) grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškėjų skundą bei patikslintą skundą. Be to, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, atsakovas nurodo šiuos argumentus:
- T eismas sprendime pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pagal viešus NTRDB išrašo duomenis ginčo sklype yra trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Mondelez Lietuva Production“ priklausantys 19 administracinės, gamybos, pramonės, sandėliavimo, garažų, pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatų, kiti (inžineriniai) statiniai – kiemo statiniai (aikštelės, stoginės, tvoros). Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjų pateiktame plane nurodyto žemės sklypo suformuoti neįmanoma, kadangi sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra suformuotas nekilnojamojo turto objektas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kuris yra naudojamas tame sklype esantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti pagal įregistruotą paskirtį bei užtikrinti juose vykdomą veiklą. Šių registro duomenų bei valstybinės žemės nuomos sutarties pareiškėjai neginčijo. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, valstybė išperka žemę, kuri užimta ne tik statiniais, pastatais ar įrenginiais, bet ir šiems statiniams, pastatams ar įrenginiams eksploatuoti reikalingais žemės sklypais. Teiginiams, esą prašomas grąžinti natūra žemės plotas nėra reikalingas pastatų, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), eksploatacijai ir nėra būtinas šiuose pastatuose vykdomai veiklai užtikrinti, pagrįsti pareiškėjai nei skunde, nei bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių teritorijų planavimo dokumentų ar kitokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
2. Teismas pagrįstai vadovavosi statybos Reglamento STR 2.03.02:2005 11 ir 101 punktais bei Želdynų normų aprašu (jo priedu). Iš byloje pateiktų brėžinių, statinių išdėstymo plano, kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad prašomas grąžinti žemės plotas sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos žemės sklype (duomenys neskelbtini). Todėl akivaizdu, kad suformavus bei grąžinus ginčo žemės plotą pareiškėjams (apeliantams), žemės sklype liktų tik maža dalis želdynų teritorijos ties (duomenys neskelbtini) sklypo šiaurės vakarų kampe, o likusi teritorija yra itin užstatyta įvairiais pastatais, statiniais bei aikštelėmis, kuriose įrengti būtinus želdynus būtų neįmanoma. Atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, darytina išvada, kad ne visas žemės sklypas privalo būti užstatytas statiniais, bet turi būti palikta ir rekreacinė zona. Todėl ginčo žemė šioje teritorijoje reikalinga visuomenės poreikiams bei laikytina užstatyta. Teigti, kad šis sklypas yra nenaudojamas ir nereikalingas, nėra pagrindo.
3. Atkūrimo įstatymas numato ribotą nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimą, id est esant įstatyme nustatytoms sąlygoms, žemė yra laikoma valstybės išperkama, už ją atlyginama minėto įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas, pagrįstai atsižvelgė į Kauno miesto DŽDT VK 1961 m. spalio 11 d sprendimą Nr. 776 dėl bei 1972 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 267 dėl žemės skyrimo konditerijos fabrikui, taip pat į tai, kad 1994 m. lapkričio 11 d. sudaryta 52670 kv. m žemės sklypo nuomos sutartis su šios žemės naudotoju bei joje esančių statinių, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, savininku. Atsakovas remiasi LVAT 2009 m. birželio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-136/2009 pagal kurią tokio pobūdžio bylose taip pat reikšmingas yra sklypo suteikimo ir naudojimo teisėtumas. Atsakovo nuomone, nenuginčijus žemės sklypo suteikimo teisėtumo, žemės sklypas negali būti pripažintas laisvu ir negali būti į jį atkuriamos nuosavybės teisės, grąžinant žemės sklypą natūra. Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai išnuomojami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. Valstybinės žemės sklypai išnuomojami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. 1994 m. lapkričio 11 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi Nr. N19/94-0152 žemės sklypas (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotas tokio dydžio, kuris buvo būtinas trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teise valdomiems esamiems statiniams eksploatuoti.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime (II t., b. l. 68–71) atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nebuvo nustatyta kokios žemės sklypo dalys reikalingos pastatų eksploatavimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Mondelez Lietuva Production“ su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 79–82) išdėstyti šie nesutikimo su pareiškėjų apeliaciniu skundu argumentai:
1. Priešingai nė teigiama apeliaciniame skunde, IĮ „Vitmeta“ parengtame plane nurodyta teritorija ne tik apželdinta žole, dekoratyviniais krūmais bei medžiais, tačiau joje yra ir trečiojo suinteresuoto asmens lėšomis bei iniciatyva trinkelėmis iškloti takeliai. Taip pat nepagrįstai teigiama, esą byloje nėra įrodymų, jog prašomas grąžinti žemės plotas sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos žemės sklype (duomenys neskelbtini). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad želdynų plotai yra pažymėti į bylą pateiktame žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plane, iš kurio matyti, jog žemės plotas, į kurį nukreipti pareiškėjų reikalavimai, sudaro didžiąją dalį visos rekreacinės (želdynų) zonos sklypo (duomenys neskelbtini), teritorijoje. Nurodytoje sklypo dalyje nebuvo pastatyti statiniai tik dėl to, kad būtų išlaikyti reikalavimai, keliami želdynų plotams pramonės įmonių sklypuose, įmonės gamybos apimtys nuolat auga ir, nebeįsitenkant esamuose plotuose, nuo 2014 m. sausio mėn. produkcijos sandėliai ir sandėliavimo funkcijos buvo iškelti į kitą teritoriją. Todėl apelianto teiginys, esą teismo posėdžio metu UAB „Mondelez Lietuva Production“ atstovė patvirtino, jog 0,3555 ha žemės sklypo dalies įmonė nenaudoja ūkinei-komercinei veiklai, nurodytas išimant jį iš paaiškinimų konteksto ir neatitinka tikrovės. Teismas pagrįstai nusprendė, kad sklypo (duomenys neskelbtini), dalis, į kurią nukreipti pareiškėjų reikalavimai, yra reikalinga visuomenės poreikiams. Ši sklypo dalis yra apželdinta žole, dekoratyviniais krūmais bei medžiais, joje trečiojo suinteresuoto asmens lėšomis ir iniciatyva trinkelėmis iškloti takeliai, kuriais naudojasi ne tik UAB „Mondelez Lietuva Production“ darbuotojai, tačiau ir Kauno miesto gyventojai bei svečiai. Reikšminga aplinkybė yra ta, kad ginčo sklypas yra pramoninėje, intensyviai pastatais ir statiniais užstatytoje miesto zonoje, ribojasi su kitais sklypais, kuriuose yra labai mažai arba iš viso nėra želdynų. Patenkinus apeliantų skundą, neatsižvelgiant į atitinkamos teritorijos užstatymo intensyvumą, nukentėtų miesto kraštovaizdis, būtų apribota gyventojų teisė į gyvenimo kokybę gerinančias sąlygas, būtų neįmanoma palaikyti teritorijos ekologinio stabilumo. Dėl šių priežasčių apeliantų argumentai, esą į ginčo teritoriją nėra konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio ginčo žemės sklypui, yra nepagrįsta.
2.Pareiškėjų pasirinktas teisių gynimo būdas, siekiant žemės, kurioje yra UAB „Mondelez Lietuva Production“ nuosavybės teise priklausantys statiniai, grąžinimo natūra, yra netinkamas būdas įgyvendinti pareiškėjų turimas subjektines teises, numatytas Atkūrimo įstatyme, t. y. realiai neapgins jų teisių ir teisėtų interesų. Net ir panaikinus atsakovo 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500, pareiškėjų teisių ir pareigų apimtis (jų teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Esant nenuginčytai ir galiojančiai valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos sutarčiai, niekaip nepažeidžiamos pareiškėjų teisės ar įstatymo saugomi teisėti interesai, todėl pareiškėjai nelaikytini suinteresuotais subjektais ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme ir ginti jų tariamai pažeistas subjektines teises ar įstatymų saugomus teisėtus interesus nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamą ginčą iškėlę pareiškėjai yra nacionalizuotos žemės savininko V. N., mirusio 2004 m. rugsėjo 24 d., įpėdiniai (R. N. ir D. L. - sūnus ir dukra, S. J. ir L. J. - vaikaičiai, t.y. 1997 m. mirusios V. N. dukters R. J. sūnūs; V. N. sutuoktinė A. N. mirė 1985 metais). V. N. 1991 m. gruodžio 4 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į 11,63 ha žemės iki nacionalizacijos buvusiame Pažaislio valsčiaus Girstupio kaime, kuri Atkūrimo įstatymo taikymo prasme patenka į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtas teritorijas. Byloje yra duomenys, kad pareiškėjams paduodant skundą teismui pagal V. N. 1991 m. gruodžio 4 d. prašymą nuosavybės nebuvo atkurtos į 3,9697 ha.
Įstatymų leidėjas sureglamentavo kaip turi būti sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai miršta pilietis, kuris turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir iki įstatymu nustatyto termino buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Minėtos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia mirusio pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įpėdiniams (šiuo atveju pareiškėjams) teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymu nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Paveldėjimo santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo ypatumų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų kontekste (žr. LAT nutartis civilinėse bylose Nr.3K-3-141/2014; Nr.3K-3-273/2014; Nr.3K-3-343/2013; 3K-3-251/2012; Nr.3K-3-586/2007; Nr.3K-3-420/ 2007; Nr.3K-3-241/2007 ir kt.). Minėtose nutartyse, be kita ko, pažymėta, kad paveldėjimo santykių atsiradimo pagrindas yra palikėjo mirtis. Palikimas yra universalus teisių ir pareigų ir pareigų perėjimas įpėdiniams, tai reiškia, jog įpėdiniams pereina visos palikėjo turėtos teisės ir pareigos, tarp jų ir teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 str.2 d.). Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis siekia sukurti tam tikras teisines pasekmes, t.y. perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Tais atvejais, kai palikimo atsiradimo metu palikėjui dar nėra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą ar jo atitinkamą dalį (palikimo atsiradimo metu nėra palikėjo nuosavybės teisės į žemę, tačiau egzistuoja jo teisė atkurti nuosavybės teises, kuri yra paveldima), įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., pareiškimų atitinkamoms tarnyboms padavimas; kreipimasis dėl teisių įforminimo; teikimas dokumentų, reikalingų joms įforminti, užvesti bylas ar dalyvauti bylose, kuriose būtų priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių įgyvendinimui ir pan.) teismo gali būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra akcentavęs, kad paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (žr. LAT nutartis civilinėse bylose Nr.3K-3-343/2013;3K-7-468/2009). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje (toliau – ir NTAB) yra duomenys apie tai, kad pareiškėjai po V. N. mirties neatidėliodami kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo bylos užvedimo ir nuo 2004 m. spalio mėnesio patys ar per įgaliotą atstovą sistemingai susirašinėja su atsakovais, siekdami nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemės dalį pagal pretendento 1991 m. gruodžio 4 d. prašymą, t.y. pareiškėjų aktyvūs veiksmai rodo, kad jie perėmė paveldėtą palikėjo teisę atkurti nuosavybės teises. Taigi, pareiškėjai yra tinkami subjektai reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal mirusio pretendento V. N. pateiktą prašymą.
Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktą dokumentų rengimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, rengimo procedūrose dalyvauja dvi valstybės institucijos – Nacionalinės žemės tarnyba (iki apskričių viršininko administracijų panaikinimo šią funkciją atliko minėtos institucijos) ir savivaldybių administracijos, pagal joms priskirtą kompetenciją. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas reglamentuoja, kad NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą žemę), šioje medžiagoje turi pažymėti savininko turėtos iki nacionalizacijos žemėvaldos ribas ir pateikti medžiagą savivaldybės administracijai atlikti žemės sklypo suprojektavimo, kadastrinių matavimų atlikimo ir žemės sklypo plano parengimo ir patvirtinimo veiksmus. NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos patvirtintą žemės sklypo planą (kartu su žemės sklypo kadastro duomenų byla), turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui (pretendentams) turėtoje vietoje. Taigi, NŽT žemėtvarkos skyrius gali priimti sprendimą atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, tik tuo atveju, kai savivaldybės administracija pagal minėtą procedūrą nustačiusi, kad buvusio savininko žemė (atitinkama jos dalis) yra laisva (neužstatyta) ir pateikia patvirtintą šio sklypo planą. Byloje yra duomenų apie tai, kad KMS administracija, atlikdama jos kompetencijai priskirtus veiksmus, V. N. žemėvaldoje (11,36 ha) 2007 metais nustatė 0,0811 ha laisvos (neužstatytos) žemės ir patvirtino šio sklypą (duomenys neskelbtini) planą (KMS administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 7 d. įsakymas Nr.A-810). Į šio ploto žemės sklypą Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 26 d. sprendimu Nr.7167 buvo atkurtos V. N. (mirusiojo vardu) nuosavybės teisės turėtoje vietoje. Pareiškėjų šioje byloje ginčijamas KMS administracijos 2013 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 70-2-2500, kuriuo atsakovas pateikė NŽT informaciją apie tai, kad V. N. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos) žemės nėra, NŽT yra nuosavybės teisių atkūrimo procedūros dokumentas, kuris eliminuoja galimybę atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą V. N. žemės dalį (3,9697 ha) turėtoje vietoje.Todėl priešingai nė teigiama trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą, KMS administracijos 2013 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 70-2-2500 pareiškėjams sukelia minėtas teisines pasekmes ir jų teisės, nustačius pažeidimą, turi būti ginamos. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų įtraukta į bylą atsakovu Nacionalinė žemės tarnyba iš esmės neatsisako atkurti V. N. nuosavybės teisės į likusią negrąžintos žemės dalį turėtoje vietoje, tačiau pagal pirmiau minėtą galiojantį teisinį reguliavimą tokį sprendimą galėtų priimti tik tuo atveju, jei šiai institucijai būtų pateiktas būtinųjų dokumentų paketas (patvirtintas laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planas ir kt.), kurio rengimas pagal kompetenciją priskirtas KMS administracijai (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.1 p., Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 p.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal pareiškėjų šioje byloje suformuluotus atsakovams reikalavimus, įpareigojimai atlikti atitinkamus veiksmus gali būti nustatyti tik Kauno miesto savivaldybės administracijai. Įpareigojimai Nacionalinei žemės tarnybai atkurti nuosavybės teises natūra į likusią negrąžintą V. N. žemę galėtų būti nustatyti tik tuo atveju, jei ši valstybės institucija, gavusi iš savivaldybės administracijos patvirtintą buvusio savininko laisvos (neužstatytos) žemės planą ir kitus dokumentus, atsisakytų atkurti nuosavybės teises turėtoje vietoje, ar vilkintų sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjų reikalavimo dėl Nacionalinės žemės tarnybos įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą V. N. žemę natūra, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 70-2-2500 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (suformuoti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nustatyti jo ribas ir plotą, perduoti sklypo planą Nacionalinei žemės tarnybai) nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai (ABTĮ 81 straipsnis), todėl galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).
Atkūrimo įstatymo (įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d.) 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros pagal V. N. 1991 m. gruodžio 4 d. prašymą prasidėjo įsigaliojus Atkūrimo įstatymui.
Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius V. N. prašymus, buvęs savininkas prašė atkurti jam nuosavybės teises į žemę keliais būdais, vienas iš jų - turėtoje vietoje. Minėta, kad V. N. nuosavybės teisės turėtoje vietoje atkurtos į 0,0811 ha (Kauno apskrities viršininko 2007 m. kovo 26 d. sprendimas Nr.7167). Mirus V. N., jo įpėdiniai raštu informavo instituciją, įgaliotą priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kad jie prašo likusią laisvą (neužstatytą) žemę grąžinti turėtoje vietoje. Byloje yra duomenys apie tai, kad institucijos, pagal Atkūrimo įstatymą įgaliotos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę (Kauno apskrities viršininko administracija bei jos teisių ir pareigų perėmėjos NŽT Kauno žemėtvarkos skyrius) 2004-2013 m. laikotarpiu ne kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d.1 p., Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 p.). – nustatyti, ar V. N. turėtos iki nacionalizacijos žemės vietoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, parengti laisvos žemės planą. KMS administracijos 2004 rugsėjo 19 d., 2007 m. liepos 31 d. 2011 m.balandžio 1 d., taip pat šioje byloje ginčijamame 2013 m. rugsėjo 5 d. raštuose ginčui aktuali teritorija neapibūdinta. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors KMS administracija 2004 rugsėjo 19 d. rašte Nr.40-2-661 buvo nurodžiusi, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra, tačiau 2007 metais savo poziciją iš dalies pakeitė ir nustatė, kad yra 0,0811 ha laisvos (neužstatytos) žemės ir patvirtino šio ploto sklypo planą (KMS administracijos direktoriaus 2007 m. kovo 7 d. įsakymas Nr.A-810).
Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka nustatyta Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą miesto žemė turėtoje vietoje (natūra) pretendentui gali būti grąžinta, jei ji nėra užstatyta (išskyrus atvejus, kai užstatyta pretendentui priklausančiais statiniais) ir nėra priskirta valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais pagrindais. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas pagal kurį žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta, be kita ko, pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų.
Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) miesto žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė yra laisva (žr., pvz., LVAT 2007 m.birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A10-640/2007).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatytą sąlygą, jog žemė yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, be kita ko yra nurodęs, kad „detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), į kurią nuosavybės teisės atkuriamos natūra. Aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t.y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas vieninteliu įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai kartu reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams. Jeigu tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva (neužstatyta) ir grąžintina natūra, o nuosavybės teisių atkūrimo procedūroms taikytinos taisyklės, apibrėžiamos Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkte“ (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7–276/2004; Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 151-177). Pagal teismų praktiką detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, 350 psl.) apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu.Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei.
Teismų praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto taip pat yra išaiškinta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Jeigu inžineriniai tinklai žemės sklypu nutiesti kituose sklypuose esantiems objektams ar objektams, kurie bus statomi tame sklype, aptarnauti, dažniausiai tokį žemės sklypą galima naudoti pagal paskirtį (nustačius atitinkamus nuosavybės teisės suvaržymus ar servitutus), todėl sklypas negali būti laikomas užstatytu ir negrąžinamu (neatkuriama nuosavybės teisė) buvusiems savininkams. Ką laikyti užstatyta žeme, turi būti taikoma atsižvelgiant į individualias aplinkybes, tačiau bet kokiu atveju apie tai, užstatyta žemė ar ne, sprendžiama pagal du kriterijus – faktinį ir teisinį. Pirma, žemės sklype turi būti statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų. Antra, šie statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai turi būti pastatyti (įrengti) teisės aktų nustatyta tvarka. Nustačius, kad žemės sklype yra teisėtai pastatytų statinių ar kitokių nekilnojamųjų daiktų, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu (žr., pvz., LAT 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-80/2012, 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-60/2011; 2006 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-431/2006 ir kt.). Be to, teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad tokio pobūdžio bylose turi būti nustatyta kokio dydžio žemės sklypas realiai reikalingas pastatų eksploatavimui (žr., pvz., LAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-428/2011).
Pareiškėjų manymu, laisva (neužstatyta) žeme laikytina ir gali būti grąžinta turėtoje vietoje Kauno miesto savivaldybės 1994 m. lapkričio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi iki 2093 m. lapkričio 7 d. išnuomoto AB „Krafts foods Lietuva“ (nuomos teisių perėmėjas UAB „Mondelez Lietuva Production“) 52672 m2 sklypo (duomenys neskelbtini), esančio V. N. turėtos nuosavybės vietoje, dalis, kurioje nėra pastatyti jokie trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantys pastatai ar kiti statiniai, be to, ji nėra reikalinga ir nėra naudojama kitose išnuomoto sklypo dalyse esantiems pastatams eksploatuoti. Pagal byloje esančią grafinę medžiagą (schemas, planus) ginčo sklypas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje išsidėstęs trečiajam suinteresuotam asmeniui išnuomoto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), dalyje palei (duomenys neskelbtini), priešais kitoje šios gatvės pusėje esančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (I t., b.l.88, 89,103-104, 123; žemės nuomos byla, b.l. 79,129). Pareiškėjai savo teiginį, kad dalis V. N. priklausiusios žemės yra laisva (neužstatyta) ir ginčo plotą, be kita ko, iliustruoja IĮ „Vilmeta“ 2012 m. spalio mėnesį parengtu ginčo žemės sklypo (3555 m2) planu. Šiame plane duomenys pateikti koordinačių sistemoje LKS-94, nurodyta, kad planas parengtas ant galiojančios topografinės nuotraukos, taip pat nurodytas geodezininko kvalifikaciją turinčio plano rengėjo kvalifikacijos pažymėjimo numeris, pridėta topografinė nuotrauka su duomenimis apie požeminių komunikacijų plano pilnumo patikrinimą požemines komunikacijas eksploatuojančiose 8 organizacijose. Pagal šį planą ginčo sklypas yra 20 m. atstumu nuo (duomenys neskelbtini), jame pastatų nėra (yra žolynas, medžiai), sklypo kraštu, kuris arčiausias (duomenys neskelbtini) ir jam lygiagretus, pažymėta ryšių linijų apsaugos zona, taip pat pažymėta vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona, einanti nuo (duomenys neskelbtini) į išnuomoto sklypo gilumą. Palyginus šį planą (I t., b.l.103-104) su išnuomoto trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypo (52672 m2) planu, sudarytu pagal 2013 m. vasario 25 d. kadastrinių matavimų duomenų duomenis (žemės nuomos byla, b.l. 76, 129), matyti, kad dėl ginčui aktualios sklypo dalies šių planų duomenys iš esmės yra analogiški, t.y. pareiškėjų nurodytoje teritorijoje pastatų ar kitokių statinių nėra (jie išsidėstę nuo ginčo sklypo į teritorijos gilumą, o ginčo sklype yra želdiniai, pažymėtos per sklypą einančių inžinerinių tinklų apsaugos zonos). Šie ginčo teritorijos dalies grafiniai duomenys savaime nėra pakankamas pagrindas vienokioms, ar kitokioms išvadoms dėl ginčo teritorijos priskirtinumo (nepriskirtinumo) laisvai (neužstatytai) žemei, o tik duomenys, kuriuos būtina patikrinti ir įvertinti įrodymų visumos kontekste Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto aspektu.
Pažymėtina, kad KMS administracija 2013 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 70-2-2500, kuris yra šios bylos ginčo dalykas, pateikdama NŽT informaciją, jog V. N. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės daugiau nėra, dėl sklypo (duomenys neskelbtini), nenurodė jokios konkrečios informacijos (Rašto 2,3 punktai). Iš Rašto Nr. 70-2-2500 nėra aišku dėl kokių būtent konkrečių aplinkybių Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyto teisinio reguliavimo prasme ginčui aktuali teritorija negali būti laikoma laisva (neužstatyta) žeme ir atsakovo priskirta valstybės išperkamai žemei. Į pridėtą prie Rašto Nr. 70-2-2500 kadastro žemėlapio ištrauktą, kurioje įbraižytas buvusio savininko V. N. turėto iki nacionalizacijos žemės sklypo ribos, dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pažymėta tik tai, kad šis sklypas išnuomotas iki 2093 metų. Pirmosios instancijos teismas Rašto Nr. 70-2-2500 turinio nenagrinėjo, dėl jo sprendime ginčui aktualaus sklypo kontekste nepasisakė. Rašto Nr. 70-2-2500 teiginį, jog V. N. turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės daugiau nėra, teismas pripažino pagrįstu pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto nuostatą, jog sklypas yra būtinas esamiems statiniams eksploatuoti, neatlikęs teritorijos užstatymo analizės ir nenustatęs kokio dydžio žemės sklypas realiai reikalingas pastatų eksploatavimui ir ar šiam poreikiui yra reikalingas būtent ginčo sklypas. Teismo išvados, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui išnuomotas 52672 m2 žemės sklypas yra būtinas jam priklausantiems pastatams, statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, pagrįstos 1961 m. Kauno miesto DŽDT VK 1961 m. spalio 11 d sprendimu Nr. 776 (nuspręsta K. P. vardo konditerijos fabriko statybai iš miesto fondo skirti apie 7 ha ploto žemės sklypą), Kauno miesto DŽDT VK 1972 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 267 (nuspręsta Kauno konditerijos fabrikui skirti dar 0,55 ha ploto žemės sklypą), taip pat 1994 m. lapkričio 11 d. žemės sklypo (52672 m2) nuomos sutartimi bei faktine aplinkybe, kad šiame sklype yra 25 Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai, kurie nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas faktinę aplinkybę, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo išnuomotas 52672 m2 ploto žemės sklypas, vertino kaip pagrindžiančią, jog visas šio ploto sklypas yra būtinas esamiems statiniams eksploatuoti. Teisėjų kolegija su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir konstatuoja, kad jos yra nepagrįstos byloje nustatytomis aplinkybėmis, o tokių išvadų pagrindu priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (ABTĮ 86 str.).
Primintina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą žemė iš piliečių išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose užimta, be kita ko, pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Teismas nenustatė, kad yra patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir pagal jo sprendinius ginčo teritorija yra užimta atitinkamiems pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, ar kitoms reikmėms Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme. Pirmosios instancijos teismo sprendime minimi Kauno miesto DŽDT VK 1961 ir 1972 m. sprendimai ir prie jų pridėti sklypų planai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme nėra pagrindas išvadoms, kad ginčo teritorija yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Minėti planai negali būti tapatinami su Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte minimais detaliaisiais planais. Be to, pirmiau minėta, kad tai, ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detaliojo plano buvimas ar nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar ši žemė yra laisva. Pažymėtina ir tai, kad valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra kliūtis priimti sprendimą pagal Atkūrimo įstatymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jei yra nustatoma, kad savininkui iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusi žemė, kuri įsigaliojus įstatymui, numatančiam nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, buvo išnuomota pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, yra laisva (neužstatyta). Pagal Civilinio kodekso 6.559 straipsnio nuostatas kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, taip pat pasikeičia valstybinės žemės nuomotojas, žemės nuomos sutartis galioja naujajam žemės savininkui arba valstybinės žemės nuomotojui, jeigu sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre.
Pareiškėjai neginčija, kad V. N. žemėvaldos (11,63 ha) didžioji dalis, kurioje trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybė išnuomojo 52672 m2 ploto sklypą, nėra laisva (neužstatyta). Pirmiau minėta, kad ginčas kilęs dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui išnuomoto 52672 m2 sklypo dalies (apie 3555 m2), kurios vieta iš byloje esančios grafinės medžiagos yra aiški. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar atsakovas KMS administracija pagrįstai ir teisėtai ginčo teritorijos nepriskiria laisvai (neužstatytai) žemei. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neneigia pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad ginčo sklype jokių pastatų nėra. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą taip pat nebuvo duomenų, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisės aktų nustatyta tvarka išduotus leidimus statyti ginčo sklype statinius. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar minėta sklypo (duomenys neskelbtini), dalis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme yra realiai reikalinga atitinkamiems (konkretiems) trečiojo suinteresuoto asmens pastatams, statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, o jei reikalinga, tai kuria apimtimi (visas plotas, jo atitinkama konkreti dalis), taip pat ar į ginčo sklypą yra konkretus visuomenės ar jos dalies interesas. Neatsakius į šiuos klausimus negali būti prieita prie pagrįstų ir teisingų išvadų dėl ginčo žemės priskirtinumo (nepriskirtinumo) valstybės išperkamai žemei. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų skundą taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nebuvo nustatyta kokios žemės sklypo dalys reikalingos trečiojo suinteresuoto asmens pastatų eksploatavimui.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuosavybės teisė į žemę atkuriamos pagal specialųjį įstatymą – Atkūrimo įstatymą, kurio nuostatas įgyvendina Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka. Minėta, kad byloje nėra duomenų, jog yra patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas ir nustatytas šio sklypo tvarkymo režimas. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Reglamentas STR 2.03.02:2005 yra Statybos įstatymą įgyvendinantis poįstatyminis teisės aktas. Reglamento STR 2.03.02:2005 1 punkte nurodyta, kad jis nustato naujai statomų, rekonstruojamų ir kapitališkai remontuojamų gamybos, pramonės, sandėliavimo pastatų bei šių paskirčių inžinerinių statinių sklypų tvarkymo bendruosius reikalavimus. Šio poįstatyminio teisės akto nuostatos privalomos projektuojant gamybos, pramonės, sandėliavimo statinius. Teismas nenustatė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini), buvo statomas koks nors naujas, ar rekonstruojamas pastatytas statinys ir statybos darbai pagal Reglamento STR 2.03.02:2005 nuostatas, nustatančias statinio sklypo tvarkymo reikalavimus, turėjo ir turi įtakos ginčo sklypo padėčiai Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto prasme. Minėta, kad žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kurio eksploatacijai žemės sklypas yra naudojamas. Pirmosios instancijos teismo argumentai, kad ginčo teritorija laikytina užstatyta dėl to, kad joje yra didžioji dalis trečiojo suinteresuoto asmens želdynų, nepagrįsti.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ginčo žemė yra reikalinga ir visuomenės poreikiams. Šiuos teiginius teismas pagrindė argumentu, kad grąžinus pareiškėjų prašomą žemės plotą, žemės sklype (duomenys neskelbtini), liktų itin maža dalis želdynų teritorijos, taip pat abstraktaus pobūdžio nuorodomis į Želdynų įstatymą, Želdynų normų aprašą, esą tai prieštarautų šiems teisės aktams. Minėta, kad visuomenės poreikis į atitinkamą nuosavybės objektą turi būti konkretus ir aiškiai išreikštas. Tokio porėkio pirmosios instancijos teismas dėl ginčo sklypo byloje nenustatė. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad visuomenės poreikis į atitinkamą žemės sklypą negali būti sutapatintas su ūkio subjekto, kuriam išnuomotas sklypas ir kuris tame sklype turi nuosavybės teise priklausančius pastatus, interesais. Kartu pažymėtina, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, turi būti siekiama derinti pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į žemę, ir pastatų, esančių ant žemės, į kurią atkurtinos nuosavybės teisės, savininkų interesus. Tokių pastatų savininkams turi būti sudaromos tinkamos teisinės ir faktinės prielaidos eksploatuoti jų nuosavybės teise turimus pastatus, kurie stovi ant jiems nepriklausančios žemės. Žemės sklype esantys želdynai, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, paprastai nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę, nes administraciniuose aktuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo žemės sklypo savininkui nustatomos specialieji želdynų apsaugos reikalavimai.
ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d., 81 str.). Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai, t.y. neatliko minėtų procesinių pareigų ir dėl šios procesinės pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes ginčo žemės priskirtinumo laisvai (neužstatytai) žemei įrodinėjimo naštą priskyrė pareiškėjams, o atsakovui KMS administracijai, kuriai pagal teisės aktų nustatytą kompetenciją priskirta laisvos (neužstatytos) žemės nustatymo funkcija, nenustatė įpareigojimų pateikti į bylą dėl ginčui aktualios teritorijos papildomus įrodymus, nors, kaip jau buvo minėta, Rašte Nr. 70-2-2500 nėra duomenų apie tai, dėl kokių būtent konkrečių aplinkybių Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyto teisinio reguliavimo prasme ginčui aktuali teritorija negali būti laikoma laisva (neužstatyta) žeme.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl išvardytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti pareiškėjų skundo reikalavimai dėl NŽT 2013 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 70-2-2500 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovui KMS administracijai suformuluotų reikalavimų, nepagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymais. Pirmosios instancijos teismui nenustačius aplinkybių iš kurių būtų galima prieiti prie neabejotinų išvadų dėl ginčo žemės sklypo priskirtinumo (nepriskirtinumo) valstybės išperkamai žemei, apeliacinės instancijos teisme byloje negali būti priimtas galutinis sprendimas, nes bylai reikšmingos aplinkybėms nustatyti turi būti surinkti, ištirti ir įvertinti nauji įrodymai (ABTĮ 141 str.1 d.2 p.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti pareiškėjų reikalavimai atsakovui KMS administracijai, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Minėta, kad KMS administracijos 2004 rugsėjo 19 d. rašte Nr.40-2-661, kaip ir anksčiau teiktose informacijose (2007 m. liepos 31 d. 2011 m.balandžio 1 d.) nėra konkrečių duomenų apie žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyto teisinio reguliavimo prasme, o yra abstraktaus pobūdžio informacija apie visą V. N. žemėvaldą, kuri buvo pakankamai didelė (11,63 ha). Nagrinėdamas bylą iš naujo teismas, be kita ko, turi spręsti dėl naujų įrodymų rinkimo (atitinkamų pavedimų bylos proceso šalimis suformulavimo, poreikio pasitelkti specialistus ar ekspertus ir pan.), kad būtų įvertintas ginčo sklypo realaus poreikio trečiajam suinteresuotam asmeniui buvimas (nebuvimas) eksploatuojant žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančius atitinkamus (vieną ar kelis) konkrečius pastatus ar kitus statinius ir, jei toks poreikis yra, nustatant koks plotas yra realiai reikalingas ir naudojamas tiems pastatams ar statiniams eksploatuoti. Rinkdamas naujus įrodymus teismas turi nustatyti šioje nutartyje teisėjų kolegijos pirmiau nurodytas aplinkybes ir remdamasis surinktais įrodymais bei teisės aktų normomis motyvuotai ir konkrečiai pagrįsti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatyto teisinio reguliavimo kontekste, ar žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis (apie 3555 m2 ) yra laisva (neužstatyta), ar priskirtina valstybė išperkamai žemei, ar ginčo sklype gali būti suformuotas žemės sklypas V. N. nuosavybės teisių atkūrimui turėtoje vietoje.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjų R. N., D. L., S. J. ir L. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjų reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. 70-2-2500 ir įpareigojimo atlikti veiksmus ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimė Baltrūnaitė
Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis