Baudžiamoji byla Nr. 2K–170/2014

                                                                               Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00551-2011-2

                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                               2.4.2.1.;

                                                                              2.4.5.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. F. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo N. F. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams dviem mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir N. F. paskirta galutinė subendrinta trejų metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, kuria nuteistojo N. F. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

N. F. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 31 d., apie 3.30 val., Panevėžyje, visuotinai pavojingu būdu – padegant sunaikino svetimą turtą ir taip smurtaudamas sutrikdė žmonių sveikatą, o būtent: dėl asmeninių paskatų, dėl pykčio ir pavydo, žinodamas, kad 2011 m. gruodžio 30 d. nukentėjusioji A. K. išvyko iš namų, tyčia išdaužė lango stiklą ir įmetė į buto, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kambarį butelį su degiu skysčiu – benzinu, taip sukeldamas kambaryje gaisrą sunaikino svetimą A. K., R. K. ir A. K. priklausantį turtą: langą 450 Lt vertės, sekciją 2500 Lt vertės, dvi sofas bendros 1400 Lt vertės, „Dormeo“ čiužinį 249 Lt vertės, kiliminę dangą 700 Lt vertės, kalėdinius papuošimus bendros 300 Lt vertės, 4 vnt. kėdžių 400 Lt vertės, 7 vnt. gėlių 200 Lt vertės, drabužius 2000 Lt vertės, dvi antklodes 150 Lt vertės, 4 vnt. pagalvių 200 Lt vertės, patalynę 200 Lt vertės, paveikslus 300 Lt vertės, televizorių 700 Lt vertės, žurnalinį staliuką 300 Lt vertės, DVD grotuvą 200 Lt vertės, pledą 150 Lt vertės, tapetus 400 Lt vertės, lubų plokštes 200 Lt vertės, užuolaidas 300 Lt vertės, karnizus 120 Lt vertės, duris 350 Lt vertės; iš viso sunaikino svetimo turto už 11 769 Lt bei A. K. ir R. K., buvusiems gaisro metu bute, nežymiai sutrikdė sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis N. F. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Kasatorius mano, kad teismų sprendimai yra neteisingi ir nepagrįsti, nes teismai, nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertindami jo nenaudai, pažeidė nekaltumo prezumpciją ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

N. F. teigia apeliaciniame skunde nurodęs, kad apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas grindė vien netiesioginiais įrodymais ir padarė prielaidą, kad jis įvykdė jam inkriminuojamus nusikaltimus, kad teisme nebuvo tiriamos versijos, jog nusikaltimą galėjo padaryti bet koks praeivis dėl chuliganiškų paskatų ar jo paprašytas kitas asmuo, ar liudytojos R. K. tuo metu laiptinėje matyti asmenys. Teismas, pasak N. F., nusprendė, kad jis turėjo motyvą padaryti nusikaltimą vien todėl, jog buvo tik ką išsiskyręs su A. K..

Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti, todėl padaryti BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimai, kurie laikomi esminiais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimų pažeidimais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kasatoriaus nuomone, kadangi jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje neprisipažino kaltu ir byloje nėra jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, apeliacinės instancijos teismas turėjo itin atidžiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus ir pateikti motyvuotas išvadas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, pakartojo tiesioginių ir netiesioginių įrodymų reikšmę įrodinėjimo procese ir, nesileisdamas į detalesnį apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų aptarimą, konstatavo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Tai rodo, kad apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas, nes nepateikti išsamūs, bylos duomenimis paremti motyvai į apeliacinio skundo argumentus apie pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio nepagrįstumą ir N. F. kaltumo neįrodytumą, rėmimąsi prielaidomis.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo tiek, kiek to prašė jis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teismas, neigiamai išspręsdamas jų prašymus, nurodė motyvus, kurie rodo, kad teismas nesiekė bylos išspręsti išsamiai ir visapusiškai pagal apeliaciniame skunde keliamus klausimus. N. F. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą paskirti DNR ekspertizę dėl cigaretės, rastos įvykio vietoje, nes tuo atveju, jeigu DNR tyrimo metu būtų nustatyta, kad rastą cigaretę rūkė jis, tai būtų dar vienas gana svarus netiesioginis jo kaltės įrodymas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, taip pat atmetė jo gynėjo prašymą skirti DNR ekspertizę, siekiant patikrinti, ar yra seilių pėdsakų ant įvykio vietoje rasto alaus butelio kaklelio, kuriame yra audeklo skiautė, tikėtina dagtis. Esant tokioms aplinkybėms nuteistasis mano, kad teismas siekė bylą išnagrinėti kuo greičiau ir kuo mažesnėmis sąnaudomis, akivaizdžiai ignoruojant baudžiamojo proceso tikslus, išdėstytus BPK 1 straipsnyje. Kasatorius nurodo, kad jo gynėjas apeliacinės instancijos teismo prašė išreikalauti iš degalinės „Deliuvis“ kasos juostą pirktų prekių sąrašui nustatyti ir ar buvo pirktas butelis kartu su nedideliu kiekiu kuro, taip būtų nustatytas ir tikslus prekių pirkimo laikas, siekiant išsiaiškinti, ar N. F. galėjo per tam tikrą laiką iš vienos vietos nuvykti į kitą. Šio prašymo atmetimas, pasak nuteistojo, rodo apeliacinės instancijos teismo šališkumą jo atžvilgiu. N. F. nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir jo prašymą apklausti parduotuvės pardavėją, kurioje įvykio vietoje naktį jis su draugu pirko dvi skardines alaus.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje sutrumpintai išdėstė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus nukentėjusiuosius, liudytojus, kurių parodymai neva įrodo N. F. kaltę, kitų įrodymų šaltinius, tačiau nenurodė, kokie įrodymai neginčijamai ir patikimai įrodo jo kaltę padarius nusikalstamas veikas.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimas ir apeliacinio skundo argumentų motyvavimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje suformuluotoms įrodymų vertinimo taisyklėms, o tai duoda pagrindą konstatuoti, kad padarytas esminis BPK pažeidimas, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Įrodymų vertinimas, neparemtas bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o tik savo samprotavimais, paremtais spėlionėmis ar prielaidomis, neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kasatoriaus nuomone, teismas privalėjo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties jo veikoje buvimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus. Kadangi visos abejonės, kurios nepašalintos teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotų veikų padarymo, tai, anot kasatoriaus, byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad jis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Atsiliepimu į nuteistojo N. F. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų viseto analize, padarė teisingą išvadą, jog N. F. kaltę pagrindžiančių duomenų yra pakankamai. Pasak prokurorės, kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skundą išnagrinėjo pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai pasisakė ir įvertino esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, šių įrodymų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių bei nuteistojo kaltės, motyvuotai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų, kuriose paneigta N. F. pateikta įvykių versija.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino visų kasatoriaus ir jo gynėjo prašymų, pasak prokurorės, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes šie prašymai buvo motyvuotai, įstatymo nustatyta tvarka atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde teigiama, jog apeliacinės instancijos teismas nutartyje visai be pagrindo ir peržengdamas skundo ribas nagrinėjo klausimus, susijusius su kasatoriui paskirta bausme. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas, nepažeidė įstatymo reikalavimų pasisakydamas ir dėl paskirtosios bausmės rūšies bei dydžio, nors skunde tokio prašymo ir nebuvo.

Nuteistojo N. F. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl N. F. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

N. F. kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, nes išvadas dėl jo kaltės grindė prielaidomis ir vien netiesioginiais įrodymais, pažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Taigi teismo išdėstytos išvados dėl veikų faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų.

Teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Panevėžio miesto apylinkės teismo išvados dėl N. F. kaltės bei veikų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, yra pagrįstos ne prielaidomis, o įrodymais. Kokie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Teismas išsamiai ištyrė kaltinamojo N. F., nukentėjusiųjų R. K., A. K. ir A. K., liudytojų E. M., E. M., A. M., D. M., K. F., D. P., G. S., L. V. parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolą, vaizdo įrašą ir jo apžiūros protokolą, tarnybinius pranešimus dėl telefoninių skambučių išklotinių, daiktų apžiūros protokolus ir kt. bei, vadovaudamasis šių įrodymų visuma, konstatavo, kad N. F. padegdamas sunaikino svetimą turtą ir taip smurtaudamas nežymiai sutrikdė nukentėjusiųjų A. K. ir R. K. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 straipsnio 2 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutarties, patikrintas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai ištyręs bylos aplinkybes, iš naujo įvertino surinktus bylos duomenis, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą dėl N. F. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors kasatorius ir neigia kaltę pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį, tai nėra pagrindas pripažinti, jog baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai kruopščiai išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė visas byloje iškeltas versijas, susijusias su įrodinėtinomis aplinkybėmis, ir tyrė tiek N. F. teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus. Teismai įrodymus vertino remdamiesi nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl kasatoriaus teiginys dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų atmestinas.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. N. F. pripažintas kaltu įstatymų nustatyta tvarka Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 nuosprendžiu. Savo forma ir turiniu šis nuosprendis atitinka BPK 301–307 straipsnių reikalavimus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

N. F. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nepašalino neišsamaus teisminio tyrimo trūkumų (BPK 324 straipsnio 6 dalis), atmesdamas N. F. ir jo gynėjo prašymus, t. y. padarė esminius baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimus, lėmusius neišsamų bylos išnagrinėjimą ir nepagrįstų bei neteisėtų teismų sprendimų priėmimą.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Iš byloje esančio Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkas klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistasis N. F. ir jo gynėjas advokatas V. K. prašė atlikti įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusįjį A. K. bei Smėlynės parduotuvės pardavėją ir skirti DNR ekspertizes, siekiant nustatyti, ar įvykio vietoje rastą cigaretę rūkė N. F., ar yra seilių pėdsakų ant įvykio vietoje rasto butelio kaklelio, ir išreikalauti iš degalinės „Deliuvis“ kasos juostą. Prokurorė pritarė nukentėjusiojo A. K. apklausai, o kitus nuteistojo ir jo gynėjo prašymus prašė atmesti, jai pritarė nukentėjusieji A. K. ir R. K.. Teisėjų kolegija pasitarusi nutarė prašymą atlikti įrodymų tyrimą tenkinti iš dalies ir apklausti nukentėjusįjį A. K.. Kiti prašymai buvo atmesti motyvuota protokoline nutartimi, nepažeidžiant įstatymo nustatytos tvarkos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę ir atmesti prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis).

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant nuteistojo N. F. apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu, kai apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų. Panevėžio apygardos teismas nuodugniai ištyrė nuteistojo N. F. apeliacinio skundo motyvus: dėl įrodymų vertinimo, dėl N. F. kaltės ir veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį bei atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą ir 2013 m. spalio 2 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, pateikė motyvus, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo N. F. apeliacinį skundą, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tai, kad kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvadomis, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo padaryti 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų pažeidimai.

              Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties pakeitimo ar panaikinimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo N. F. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                                                         Albinas Sirvydis

                                                                                                                                                                                      Vladislovas Ranonis

                                                                                                                                                                                      Aurelijus Gutauskas